- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-05
- Bylos Nr.
- e2S-543-460/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Maškevičienė
- Atsakovas
- J. Š.
- Ieškovas
- O. Š.
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. Š. (apeliantas) atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės O. Š. ieškinį atsakovui J. Š. dėl nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities skyrius (toliau ir VTAS).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė iki ieškinio pareiškimo pateikė prašymą, juo teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti nepilnamečių vaikų A. Š., gim. (duomenys neskelbtini), ir T. Š., gim. (duomenys neskelbtini), laikiną gyvenamąją vietą su ieškove O. Š., iki ieškinio dėl vaikų nustatytos gyvenamosios vietos pakeitimo bei bendravimo su nepilnamečiais vaikais nustatymo teismui pateikimo dienos bei iki galutinio teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos. Prašyme nurodyta, kad Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. liepos 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-7089-857/2023 buvo panaikintas Pasvalio rajono savivaldybės administracijos CMS santuokos metrikų knygoje 2007 m. spalio 30 d. padarytas akto įrašas Nr. 108 dėl bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytos santuokos tarp ieškovės O. Š. ir J. Š. įtraukimo į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. Be to, buvo patvirtinta sutartis, sudaryta tarp O. Š. ir J. Š. dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių. Sutartyje buvo numatyta, kad nepilnamečio sūnaus A. Š., nepilnamečio sūnaus T. Š. nuolatinė gyvenamoji vieta iki jiems sukaks 18 metų yra nustatoma kartu su atsakovu J. Š.. Prašyme nurodoma, kad atsakovas J. Š. netinkamai auklėja vaikus, prieš juos naudoja psichologinį ir fizinį smurtą, todėl yra pagrindas teikti teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pateikimo. Be to, šis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pateikimo teikiamas, nes ieškovė O. Š. 2025 m. sausio 23 d. kreipėsi dėl mediacijos proceso, tačiau jis šiuo metu dar nėra baigtas. Laikina vaikų gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su ieškove O. Š., nes tai geriausiai atitiktų nepilnamečių vaikų interesus, nes ir šiuo metu jie su ja gyvena. Ieškovė O. Š. turi galimybę sudaryti vaikams tinkamas gyvenimo ir buities sąlygas. Gavusi pažymą dėl mediacijos, ieškovė O. Š. kreipsis į teismą su ieškiniu dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. liepos 31 d. sprendimu nustatytos vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo bei bendravimo su nepilnamečiais vaikais nustatymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. sausio 30 d. nutartimi ieškovės O. Š. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo tenkintas. Teismas nutarė nustatyti iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo nepilnamečių vaikų A. Š. ir T. Š. gyvenamąją vietą kartu su ieškove O. Š.; nustatyti ieškovei O. Š. 14 dienų terminą, termino pradžią skaičiuojant nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos, per kurį turi teismui pateikti ieškinį ir įpareigoti nedelsiant pranešti teismui apie privalomosios mediacijos pabaigą; išaiškinti, kad per nustatytą terminą nepareiškus ieškinio, laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos. Teismas nutarė, kad nutartis vykdoma skubiai. Pagrindiniai teismo argumentai:
2.1. Teismas nustatė, jog byloje esantys išdėstyti ir kiti pateikti duomenys rodo netinkamą atsakovo gyvenamąją aplinką nepilnamečiams vaikams dėl neužtikrinimo vaikams emocinio ir fizinio saugumo, todėl tokia aplinka vaikams neabejotinai kenkia bei veikia jų psichinę bei fizinę būklę, pasaulėžiūrą, ir lemia netinkamas gyvenimo sąlygas jų vystymuisi.
2.2. Teismas sprendė, kad ieškovės prašymas iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti kartu su motina (ieškove) yra pagrįstas ir atitinka vaikų interesus bei nepažeis ginčo šalių interesų pusiausvyros, kadangi vaikai faktiškai gyvena su motina, kur jiems yra užtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos ir A. Š. pats yra išreiškęs norą gyventi su savo mama.
2.3. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė darytų žalingą įtaką vaikams ar kitaip veiktų vaikų psichologiškai neigiamai. Teismas įvertino ir tai, kad atsakovui yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo Kodekso (toliau ir BK) 140 straipsnio 2 dalį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Apeliantas teismui pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartį ir priimti kitą sprendimą – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
3.1. Atsakovas pabrėžia, kad atsakovo atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Byla nėra perduota teismui, nėra išnagrinėta ir nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Atsakovas savo kaltės minėtoje byloje nepripažįsta. Nesant įsiteisėjusio teismo apkaltinamojo nuosprendžio, atsakovo kaltė negali būti preziumuojama.
3.2. Apeliantas pažymi, kad T. Š. iš atsakovo namų paimtas 2025 m. sausio 19 d., A. Š. pas mamą nuvyko 2025 m. sausio 17 d. Vaikų teisių apsaugos tarnybai ir Policijai atvykus ir 2025 m. sausio 19 d. iš atsakovo namų paėmus sūnų T. Š., atsakovui nebuvo pateikti jokie su vaikų gyvenamosios vietos, vaikų paėmimu susiję dokumentai.
3.3. Apeliantui svarbu tai, kad per visą laikotarpį nuo 2023 m. liepos 31 d. iki 2025 m .sausio 19 d. ieškovė nesikreipė į teisėsaugos institucijas ar vaiko teisių gynimo institucijas dėl galbūt netinkamo atsakovo elgesio auklėjant vaikus ir jais rūpinantis.
3.4. Apeliantas atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog vaikai iš atsakovo buvo paimti nuo tariamo 2025 m. sausio 14 d. įvykusio smurto fakto praėjus tik penkioms dienoms, o iki paėmimo visas dienas iki savaitgalio lankė mokyklą ir turėjo galimybę pasisakyti apie galima patirtą smurtą tiek ieškovei, tiek ugdymo įstaigos personalui, tačiau to nepadarė, tai rodo, jog galimai jokio smurto nei vienas iš vaikų nepatyrė.
3.5. Apelianto nuomone, vyresniojo sūnaus paauglio parodymai apie patirtą smurtą ir sužalojimus bei išsakyta nuomonė dėl noro gyventi su atsakove gali būti tik jo pasirinkta taktika, siekiant patekti į aplinką, kur jo elgesys visiškai nebus kontroliuojamas.
3.6. Apeliantas, įvertindamas ir tai, kad Greitosios Medicinos Pagalbos (toliau ir GMP) kvietimo kortelėje esanti data rodo tai, kad vyresniojo sūnaus apžiūra atlikta pastarajam jau dvi dienas esant pas ieškovę O. Š., atsakovo nuomone yra pagrįstas pagrindas manyti, kad vaikas ieškovės minimą traumą patyrė būdamas mamos namuose ar jos priežiūroje, tad teismas, netirdamas papildomų aplinkybių ir šio įvykio pagrindu nustatydamas tariamai nesaugią aplinką J. Š. namuose, o ne O. Š. namuose, neteisingai įvertino aplinkybes ir priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Šalies argumentai
4.1. Ieškovės teigimu, kartu su ieškiniu teismui buvo pateikti institucijų oficialūs dokumentai, kuriuose atsispindėjo esama ginčo situacija, todėl pirmosios instancijos teismui galėjo nekilti abejonių dėl priimtino procesinio sprendimo šioje byloje.
4.2. Ieškovė pažymi, kad atsakovas J. Š. pasinaudojo teise į apeliaciją, todėl atsakovo procesinės teisės šioje byloje, išnagrinėjus ieškovės O. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus atsakovui ir nesurinkus papildomų įrodymų, nebuvo pažeistos.
4.3. Teismas, nustatydamas laikinąją nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą pagrįstai rėmėsi vaiko situacijos vertinimo sprendimais bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nes juose buvo konstatuotas rizikos veiksnys, susijęs su vaikų tėvu (atsakovu J. Š.), t. y. smurtu nepilnamečių vaikų atžvilgiu.
4.4. Ieškovės įsitikinimu, A. Š. gyvenant kartu su ieškovu J. Š., jo mokymosi rezultatai buvo dar blogesni.
4.5. Ieškovės nuomone, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad šiuo metu nustatyta vaikų laikinoji gyvenamoji vieta su mama vaikams būtų nesaugi, daranti neigiamą emocinę, psichologinę ar fizinę įtaką, ar net žalinga, iš esmės neatitinkanti vaikų interesų ir neužtikrinanti vaikų poreikių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).
6. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria nustatyta laikina nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta su ieškove, iki įsiteisės sprendimas civilinėje byloje, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
7. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.
Dėl įrodymų priėmimo
8. Apeliantas su skundu pateikė dokumentų apie A. Š. mokykloje gautų pastabų kopijas. Ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė rašytinius įrodymus apie mokykloje gautas sūnaus pastabas.
9. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
10. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
11. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl poreikio pridėti prie bylos teikiamus įrodymus pažymi, kad jie yra susiję su sprendžiamo klausimo (laikinųjų apsaugos priemonių) nagrinėjimu, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ieškovei ir atsakovui jie žinomi / turi būti žinomi, todėl šalių pateiktus įrodymus priima, prideda prie bylos ir vertins kartu su kitais įrodymais bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
Nustatytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
12.1. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimu buvo panaikintas Pasvalio rajono savivaldybės administracijos CMS santuokos metrikų knygoje 2007 m. spalio 30 d. padarytas akto įrašas Nr. 108, dėl bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytos santuokos tarp ieškovės O. Š. ir atsakovo J. Š., įtraukimo į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių (toliau ir Sutartis).
12.2. Pagal Sutarties 13 punktą šalys susitarė nustatyti nepilnamečio sūnaus A. Š., gim. (duomenys neskelbtini), nepilnamečio sūnaus T. Š., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatinę gyvenamąją vietą su atsakovu.
Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo
13. Atskirajame skunde nurodoma, kad vien pats faktas, kad šiuo metu prieš atsakovą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nesuteikia pagrindo per se teigti, jog atsakovas netinkamai auklėja vaikus, prieš juos naudoja psichologinį ir fizinį smurtą, priešingai, toks išankstinis teismo vertinimas parodytų teismo galimą išankstinį nusistatymą atsakovo atžvilgiu. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas (toliau ir teismas), nurodydamas, kad šiuo metu nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove, tinkamai neįvertino tos aplinkybės, jog nepilnamečiai vaikai su ieškove pradėjo gyventi tik nuo momento, kuomet nepilnamečiai vaikai iš atsakovo namų buvo fiziškai paimti Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir policijos pareigūnų. Apelianto nuomone, į bylą nėra pateikta jokių konkrečių duomenų, kurie pagrįstų teismo motyvą, kad nepilnamečiams vaikams nesaugu gyventi atsakovo J. Š. gyvenamojoje vietoje. Neaišku, kurie konkrečiai duomenys ir kaip leistų teismui daryti tokią išvadą. Apeliantas mano, kad teismas, nuspręsdamas nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamą vietą nustatyti su ieškove, nepagrįstai neatsižvelgė į faktą, jog rizikos veiksniai taikomi vaiko motinai ir tėvui. Šiuo konkrečiu atveju abu nepilnamečiai vaikai su tėvu pragyveno daugiau kaip 1,5 metų ir nėra visiškai jokių objektyvių duomenų, kad tėvo pareigų vykdymas vaikų atžvilgiu tuo laikotarpiu būtų netinkamas ar rizikingas vaikams, vadovaujantis vien maištaujančio paauglio, priklausomo ir kitų asmenų įtakai paveikaus mažamečio bei galimai materialinių interesų vedinos ieškovės paaiškinimais bei teiginiais teismas. Atsakovo nuomone, tokių laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje taikyti negalėjo, nes tam tiesiog nėra jokio objektyvaus pagrindo.
14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnyje ,,laikinosios apsaugos priemonės“ įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šeimos santykių prigimtis ir teisinio reglamentavimo principai lemia, jog CK 3.65 įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020).
15. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą šeimos bylose teismas, kol bus priimtas teismo sprendimas, gali laikinai nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Vaiko interesų svarba pabrėžiama ir Vaiko teisių konvencijoje (konvencijos 3, 9, 18 straipsniai). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė, iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).
16. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ginčo iš esmės neišsprendžia. Nuolatinė šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, skyrium gyvenančių tėvų bendravimo su vaiku tvarka bus nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir teismui priėmus sprendimą, t. y. kai bus išsiaiškintos visos teisingam ginčo išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, išklausytos šalys, liudytojai, bus gautos ir įvertintos specialistų išvados.
17. Atsižvelgus į tai, kad šiuo metu nėra žinoma visa bylai turinti reikšmę informacija, todėl nepilnamečių vaikų laikinosios gyvenamosios vietos klausimas sprendžiamas pagal šiuo metu turimus duomenis.
18. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad nors apeliantas tvirtina, kad rizikos veiksniai taikomi vaikų motinai ir tėvui, tačiau dera pažymėti, kad apeliantas šias aplinkybes traktuoja savo naudai. Šiuo aspektu svarbu tai, kad vadovaujantis Vaiko situacijos vertinimo aprašu (toliau – ir Aprašas), Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir Skyrius), atlikęs vaiko situacijos vertinimus (2025 m. sausio 22 d. Nr. 7VSV-307, 7VSV-308), nustatė rizikos veiksnius – nepakankamas žinias ir įgūdžius, susijusius su vaiko raida ir branda, dėl kurių vaiko atstovai pagal įstatymą nesugeba tinkamai tenkinti vaiko poreikių, užtikrinti, juos taikė vaiko motinai O. Š. ir tėvui J. Š. (25.3.7 punktas). Akcentuotina, kad Skyrius tik vaikų tėvui apeliantui J. Š. taikė rizikos veiksnius, susijusius su tuo, kad vaikas patyrė ir (ar) patiria bet kokios formos smurtą (26.1 punktas). Taigi, rizikos Skyriaus nustatyti rizikos veiksniai nėra tapatūs, o rizikos veiksnys, susijęs su apelianto smurtu, yra reikšminga aplinkybė, leidžianti spręsti dėl nepilnamečių vaikų laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo. Dėl nurodytų argumentų spręstina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šias nustatytas faktines aplinkybes, todėl, skirtingai negu nurodo apeliantas, vadovavosi oficialių institucijų išvadomis bei kitais duomenimis.
19. Nors apelianto atžvilgiu nėra išnagrinėta ir nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau smurtą (ypatingai vyresniojo sūnaus atžvilgiu) patvirtino abu nepilnamečiai vaikai. Kitas aspektas tas, kad jeigu apeliantui ir nebūtų nustatyta baudžiamoji atsakomybė, tai nereiškia, kad civiliniame procese vaikų liudijimai ir jų nuomonė nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo. Apelianto tvirtinimas, kad paauglys sūnus pas mamą jausis nekontroliuojamas (nebus nustatyta pareigų), nereiškia, kad nustatant pareigas nepilnamečiams vaikams turi būti naudojamas vienoko ar kitokio poveikio smurtas (pyktis rėkiant, fizinės bausmės, kt.).
20. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas J. Š. atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, kad A. Š. gyvenant su ieškove O. Š. suprastėjo vaiko mokymosi rezultatais. Kaip matyti iš ieškovės pateiktų fotonuotraukų, A. Š. gyvenant kartu su tėvu J. Š., jo mokymosi rezultatai nebuvo geresni, jis taip pat gaudavo pastovias pastabas dėl naudojimosi telefonu.
21. Atkreiptinas dėmesys, jog Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius į bylą pateikė 2025 m. balandžio 4 d. išvadą dėl gyvenamosios vietos nustatymo. Joje nurodoma, kad nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove šiuo metu geriausiai atitinka vaikų interesus.
22. Apeliacinės instancijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą priėmė įvertinęs procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, Skyriaus pateikta išvada patvirtina šias aplinkybes dėl laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo. Teismas vertino ir rėmėsi Skyriaus pateiktais duomenimis, pačių nepilnamečių vaikų apklausos duomenimis. Iš esmės teismas įvertinęs byloje pateiktus duomenis pagrįstai sprendė, kad nustatyta laikinoji gyvenamoji vieta su ieškove atitinka nepilnamečių interesus.
23. Sprendžiant dėl procesinių klausimų, apeliantas nurodo, jog skundžiamoje nutartyje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė būtų sumokėjusi žyminį mokestį bei piniginį užstatą, mokėtinus teismui teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio (CPK 147 straipsnio 3 dalis), todėl atsakovui kyla abejonių ir dėl to, ar ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atitinka tokiam procesiniam dokumentui taikomus teisės aktų reikalavimus ir ar toks dokumentas galėjo būti teismo priimtas. Pažymėtina, jog CPK 147 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad būtina sumokėti CPK 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Tačiau atsakovas neatkreipia dėmesio, jog CPK 80 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad už prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokamas penkiasdešimt eurų žyminis mokestis, išskyrus prašymus dėl Civiliniame kodekse numatytų šeimos bylose taikomų laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi ieškovė už prašymą dėl šeimos bylose taikomų laikinųjų apsaugos priemonių yra atleista įstatymu. Pastebėtina, kad ir apeliantas už atskirąjį skundą žyminio mokesčio nemokėjo, nes numatyta išimtis už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 80 straipsnio 2 dalis). Dėl nurodytų priežasčių apelianto motyvas nepagrįstas.
24. Apeliantas teigia, jog laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos apie tai nepranešant atsakovui, nesuteikiant galimybės susipažinti su pateiktu prašymu bei jo priedais, tokiu būdu visiškai eliminuojant atsakovo galimybę tinkamai atsiliepti. Pažymėtina, kad CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Šiuo atveju byla susijusi su vaikų interesais, todėl teismas, turėdamas duomenų apie vaikų patiriamų smurtą, siekdamas kuo operatyviau išspręsti vaikų laikinos gyvenamosios vietos klausimą, pagrįstai nepranešė apie prašymą atsakovui. Kaip teisingai nurodo ieškovė, atsakovas J. Š. pasinaudojo teise į apeliaciją, todėl atsakovo procesinės teisės šioje byloje, išnagrinėjus ieškovės O. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus atsakovui ir nesurinkus papildomų įrodymų, nebuvo pažeistos.
25. Apeliacinės instancijos teismas atskirai pažymi, jog vaikų, kaip visaverčių asmenybių, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jiems yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaikų tada, kada jam labiausiai reikia.
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės pritaikymas užtikrins esamos padėties stabilumą bylos nagrinėjimo laikotarpiu ir atitiks nepilnamečių vaikų interesus, kartu bus užtikrintas teisinis apibrėžtumas bylos nagrinėjimo metu.
Dėl kitų skundo argumentų
27. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).
Dėl procesinės bylos baigties
28. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis, CPK 339 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
29. Bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas byloje priėmus sprendimą iš esmės (CPK 93, 98 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju buvo sprendžiami laikino pobūdžio klausimai, bylinėjimosi išlaidos neskirstytinos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.