Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-04-16 · Civilinė byla Nr. 2A-468/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-16
Bylos Nr.
2A-468/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas, Alvydas Poškus
Atsakovas
L. T.
Ieškovas
E. S.
Kategorijos
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-468/2014Procesinio sprendimo kategorija 63.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės L. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-462-656/2013 pagal ieškovės E. S. ieškinį atsakovei L. T. dėl paskolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė E. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei L. T., prašydama priteisti iš atsakovės 149 375 Lt paskolos, 53 249,68 Lt palūkanų už naudojimąsi paskolos suma iki ieškinio teismui pateikimo dienos (2012 m. lapkričio 14 d.), 8,31 procentų dydžio metines palūkanas už naudojimąsi paskolos suma (149 375 Lt) nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki visiško prievolės įvykdymo, įstatymo nustatytas 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2004 metų šalys viena kitai skolindavo pinigus nekilnojamojo turto verslo veiklai finansuoti. Buvo suteikiamos neatlygintinės trumpalaikės paskolos laikotarpiui iki dviejų mėnesių, tačiau paskolos buvo grąžinamos. Paaiškino, kad konkrečiai ieškiniu prašomą priteisti paskolos sumą į atsakovės sąskaitą banke pervedė 2008 m. rugsėjo 24 d., 2009 m. liepos 22 d. mokėjimo pavedimais. Dalį paskolos – 46 100 Lt ieškovei už atsakovę grąžino G. V. 2009 m. liepos 17 d. mokėjimo pavedimu. Mokėjimo pavedimai, anot ieškovės, patvirtina paskolos suteikimo faktą. Teigė, kad ji ne kartą prašė atsakovės grąžinti paskolą ir sumokėti įstatymines palūkanas už naudojimąsi paskolos suma, tačiau atsakovė šių prievolių neįvykdė. Kadangi paskolos dalykas yra pinigai, anot ieškovės, vadovaujantis CK 6.872 straipsnio 3 dalimi, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. Paskolos teisinio santykio šalys nesusitarė dėl palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydžio ir mokėjimo tvarkos. Todėl, anot ieškovės, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu - t. y. 8,31 proc.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškinio dalį dėl 8793 Lt paskolos ir mokėjimo (fiksuotų ir procentinių) palūkanų priteisimo. Sutiko, kad ji ieškovei yra skolinga 140 582 Lt, o likusi skolos suma – 8793 Lt, ieškovei grąžinta. Atsakovės teigimu, paskola turi būti grąžinama be palūkanų, laikantis susitarimo, egzistavusio paskolos suteikimo metu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei E. S. iš atsakovės L. T. 149 375 Lt paskolą, 8,31 procentų dydžio metines palūkanas už naudojimąsi paskolos suma (149 375 Lt) nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškinio reikalavimą priteisti 53 249,68 Lt palūkanų už naudojimosi paskolos suma iki ieškinio dėl piniginės prievolės įvykdymo ir palūkanų priteisimo teismui pateikimo dienos (2012-11-14) bei 5 procentų procesines metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atmetė; priteisė ieškovei E. S. iš atsakovės L. T. 6402 Lt Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 176 475 Lt paskolos suteikimo faktas yra įrodytas mokėjimo pavedimais, atsakovė grąžino ieškovei 46 100 Lt, atsakovė ieškinio dalį dėl paskolos priteisimo pripažino, vadovaudamasis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, pripažino, kad atsakovė privalo grąžinti ieškovei likusią paskolos sumą.

Teismas konstatavo, kad šalys konkliudentiniais veiksmais buvo susitarusios dėl neatlygintino pinigų skolinimosi tarpusavyje ir CK 6.872 straipsnio 3 dalyje numatyta paskolos atlygintinumo prezumpcija laikotarpiu iki 2012 m. lapkričio 13 dienos paneigta, nes šalys buvo tarpusavyje susitarę dėl neatlygintino pinigų skolinimosi. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė pateikė atsakovei 2012 m. spalio 29 d. raštą „Dėl prievolės įvykdymo“, kuriuo pareikalavo, kad atsakovė per septynias dienas grąžintų 176 475 Lt paskolą ir nurodė, kad paskolos negrąžinimo atveju reikalaus iš atsakovės sumokėti ir palūkanas, nustatytas pagal paskolos davėjo gyvenamosios vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu (2008-09-24), taip pat tai, kad šis raštas atsakovei įteiktas 2012 m. lapkričio 5 d., sprendė, kad 2012 m. lapkričio 14 d. šalių susitarimas dėl neatlygintino skolinimosi pasibaigė. Todėl ieškovė pagrįstai reikalauja mokėti CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatytas metines palūkanas, kurios pagal ieškovės pateiktus duomenis sudaro 8,31 procento, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 14 d. Kadangi ieškinys dėl piniginės prievolės įvykdymo ir palūkanų priteisimo teismui buvo pateiktas taip pat 2012 m. lapkričio 14 d., anot teismo, 8,31 procento dydžio metinės palūkanos gali būti priteisiamos tik nuo 2012 m. lapkričio 14 d.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė L. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkinta dalis ieškovės ieškinio reikalavimų, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės reikalavimus dėl 8793 Lt dydžio paskolos dalies grąžinimo, 8,31 proc. dydžio metinių palūkanų už naudojimąsi paskolos suma (149 375 Lt) nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš ieškovės 100 Lt dydžio žyminį mokestį ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė pripažino ieškinio dalį dėl 149 375 Lt paskolos priteisimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė ginčijo ieškovės prašytą priteisti 8793 Lt sumą ir pateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog ši suma buvo ieškovui sumokėta.Nepagrįsti teismo teiginiai, kad šalys buvo susitariusios dėl neatlygintino pinigų skolinimosi tarpusavyje tik iki 2012 m. lapkričio 13 d. Atsakovei adresuotas ieškovės 2012 m. spalio 29 d. raštas (vienašališkas sąlygų primetimas), anot apeliantės, negali būti pagrindas susitarimo dėl neatlygintinų paskolos sandorių sudarymo ir jokių palūkanų nemokėjimo vienašališkam nutraukimui. Pažymi, kad šalims susitarus dėl atitinkamų tarpusavio prievolių vykdymo tvarkos ir terminų, viena iš šalių neturi teisės vienašališkai keisti tokio susitarimo sąlygų. Todėl atsakovei adresuotas ieškovės raštas negali būti laikomas pagrindu konstatuoti, kad šalys nutraukė susitarimą dėl neatlygintinių paskolos sandorių sudarymo, atitinkamai iš atsakovės ieškovei priteisti 8,31 proc. dydžio metines palūkanas už naudojimąsi paskola.Iš sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalies turinio kyla neaiškumų, kokios palūkanos (procesinės ar mokėjimo) buvo priteistos ieškovei iš atsakovės, todėl esant neaiškiam teismo sprendimui, toks sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.Teismas neatsižvelgė į atsakovės pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu išdėstytas aplinkybes ir argumentus dėl ieškovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų sumažinimo / arba apskritai jų nepriteisimo, neįvertino to, kad ieškovė savo pažeistas teises galėjo ginti supaprastinto proceso tvarka (turint omenyje, kad atsakovė iš esmės visą ieškovo prašomą priteisti paskolos dydį pripažino), kas būtų nulėmę mažesnes bylinėjimosi išlaidas. Anot atsakovės, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos galėjo būti priteisiamos nebent tik nuo atsakovės ginčijamos sumos (8793 Lt), kas sudarytų 519,08 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neatitinka Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato, advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė E. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Teismas atliko visų atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų tyrimą ir vertinimą, atitinkamai priėmė pagrįstą sprendimą.Atsakovė, atsiliepime dėstydama faktines aplinkybes dėl 149 375 Lt skolos sumos, kalbėjo apie konkretų įsipareigojimą pagal savarankišką susitarimą tarp atsakovės ir ieškovės dėl 176 475 Lt paskolos sumos ir jos dalinio grąžinimo 46 100 Lt, prieš tai neįskaitant 2000 Lt pavedimo. Atsakovė savo paaiškinimais nelaiko, jog šalis visų pateiktų mokėjimo pavedimų pagrindu sieja vienas ir tas pats paskolos teisinis santykis, kuris turi tą patį dalyką, objektą – priešinga šalis tiesiog atlieka įskaitymą, remdamasi mokėjimo pavedimais, kurių sumos nėra civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymi, kad atsakovė nebuvo pareiškusi ieškovei valios dėl sumų įskaitymo, taip pat nepareiškė priešieškinio dėl pradinio ieškinio reikalavimų įskaitymo. Todėl nuo 2006 m. mokėjimo pavedimų atsiradimo pagrindai, sumų grąžinimo/negrąžinimo faktinės aplinkybės 2008 m. rugsėjo 24 d. paskolos sumos dydžiui neturi turėti reikšmės. Taigi atsakovė paskolą iš dalies grąžino, atlikdama 2009 m. liepos 17 d. pavedimą, kiti pavedimai buvo atlikti ne ginčo susitarimo pagrindu. Pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalį, atsakovei pagal rašytinį pareikalavimą negrąžinus paskolos sumos, ji privalo mokėti ieškovei CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas palūkanas, kurios pagal įstatymą yra taip pat yra 5 procentai (CK 6.210 str. 2 d.). Pažymi, kad palūkanos gali atlikti ne tik mokėjimo, bet ir kompensacinę funkciją – preziumuojama, kad atsiranda nuostoliai dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku; įstatymas numato jų minimalų kompensavimą; tokias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku, todėl teismas ieškovei iš atsakovės pagrįstai priteisė 8,31 proc. metines palūkanas už nepagrįstą naudojimąsi paskolos suma.Inicjuojant ginčą ne ginčo teisenos tvarka, ieškovė nežinojo, kokia apimtimi atsakovė pripažins ieškovės reikalavimus ir ar bent iš dalies pripažins. Ieškovė turėjo pagrindą manyti, jog jos reikalavimai bus ginčijami, nes iš atsakovės nebuvo gautas atsakymas į ieškovės raštą dėl prievolės įvykdymo, todėl teismui nėra pagrindo taikyti CPK 434 straipsnio 4 dalies normą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimas naikintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje sprendžiama, ar ieškovė E. S., kaip paskolos davėja, pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovės L. T., kaip paskolos gavėjos, 149 375 Lt sumą, kaip negrąžintą paskolos, suteiktos atsakovei 2008 m. rugsėjo 24 d. mokėjimo nurodymu Nr. 139 (4 b. l., 1 t.) ir 2009 m. liepos 22 d. mokėjimo nurodymu Nr. 3652 (6 b. l., 1 t.), dalį.

Dėl 149 375 Lt paskolos priteisimo

Kaip matyti iš atsakovės atsiliepimo į ieškinį, ieškovės pareikštus reikalavimus atsakovė pripažino tik iš dalies, t. y. sutiko, jog ji ieškovei liko skolinga 140 582 Lt. Su ieškovės reikalavimu priteisti 8793 Lt atsakovė nesutiko, teigdama, jog šią sumą ji ieškovei yra grąžinusi (50-52 b. l., 1 t.). Taigi neteisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovė ieškinio dalį dėl paskolos priteisimo pripažino, nes šią ieškinio dalį atsakovė pripažino tik iš dalies.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pažymima, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009).

Ginčo dėl to, kad ieškovė 2008 m. rugsėjo 24 d. mokėjimo nurodymu Nr. 139 atsakovei pervedė 176 475 Lt sumą, 2009 m. liepos 22 d. mokėjimo nurodymu Nr. 3652 – papildomai 19 000 Lt, ir kad šios pervestos sumos laikytinos paskola, byloje nėra. Ieškovės teigimu, atsakovė jai grąžino tik 46 100 Lt dydžio paskolos dalį (5 b. l., 1 t.). Tuo tarpu atsakovė teigia, jog ji yra grąžinusi ieškovei ir 8793 Lt sumą (51 b. l., 1 t.). Pirmosios instancijos teismas į šią atsakovės nurodytą aplinkybę neatsižvelgė ir byloje surinktų rašytinių įrodymų šiuo aspektu nevertino, t. y. nesiaiškino, ar atsakovė įrodė šios paskolos sumos grąžinimo faktą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino, kodėl atsakovės pateiktoje šalių tarpusavio mokėjimų suvestinėje (76 b. l., 1 t.) ir ieškovės mokėjimo pavedimų balanse nurodyta, jog atsakovei pervedus 176 475 Lt sumą, atsakovės skola sudarė tik 168 850,69 Lt (159 b. l., 1 t.), taip pat nesiaiškino 2009 m. vasario 5 d. atsakovės atlikto mokėjimo 2000 Lt sumai paskirties.

Todėl, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs tinkamam teisės normų taikymui būtinų faktinių bylos aplinkybių, galėjo neteisingai išspręsti klausimą dėl 8793 Lt paskolos sumos priteisimo iš atsakovės, sprendžia, jog yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovės ieškovei priteista atsakovės ginčijama 8793 Lt suma, ir bylą dėl šios dalies perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, tokiu būdu užtikrinant šalių teisę į apeliaciją (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Dėl 8,31 proc. palūkanų priteisimo

Ieškovė, vadovaudamasi CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostata, prašė teismo iš atsakovės priteisti 53 249,68 Lt palūkanų už naudojimąsi paskolos suma iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2012 m. lapkričio 14 d.) ir 8,31 proc. metines palūkanas už naudojimąsi paskolos suma nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki visiško prievolės įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys konkliudentiniais veiksmais buvo susitarusios dėl neatlygintino pinigų skolinimosi tarpusavyje ir CK 6.872 straipsnio 3 dalyje numatyta paskolos atlygintinumo prezumpcija laikotarpiu iki 2012 m. lapkričio 13 d. paneigta. Taip pat įvertinęs tai, kad ieškovė pateikė atsakovei 2012 m. spalio 29 d. raštą „Dėl prievolės įvykdymo“, kuriuo pareikalavo, kad atsakovė per septynias dienas grąžintų 176 475 Lt paskolą ir nurodė, kad paskolos negrąžinimo atveju reikalaus iš atsakovės sumokėti ir palūkanas, nustatytas pagal paskolos davėjo gyvenamosios vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu (2008-09-24), taip pat tai, kad šis raštas atsakovei įteiktas 2012 m. lapkričio 5 d., teismas sprendė, kad 2012 m. lapkričio 14 d. šalių susitarimas dėl neatlygintino skolinimosi pasibaigė. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė pagrįstai reikalauja CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatytų metinių palūkanas, kurios pagal ieškovės pateiktus duomenis sudaro 8,31 procento, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 14 d. Kadangi ieškinys teismui paduotas taip pat 2012 m. lapkričio 14 d., anot teismo, 8,31 procento dydžio metinės palūkanos gali būti priteisiamos tik nuo 2012 m. lapkričio 14 d.

Teisės doktrinoje pripažįstama, kad palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensacinę (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-571/2006; 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2005; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Aiškindamas palūkanas, atliekančias mokėjimo funkciją, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad jos ekonomine ir teisine prasme yra mokestis, atlyginimas kreditoriui už paskolintų pinigų naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/1999; 2000 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1334/2000; 2001 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001, 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085/2002).

Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007).

Tik kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu taikyti skolininkui civilinę atsakomybę. Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats. Kreditoriaus nuostoliai – tai negautos pajamos, t. y. negautos pelno (mokėjimo) palūkanos, kurias jis būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014; 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003).

CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje paskolos sutarties sampratoje nustatyta pagrindinė paskolos gavėjo pareiga – grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją atliekančias palūkanas paskolos gavėjas privalo mokėti tik tuo atveju, jei paskolos sutartis yra atlygintinė.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tarp šalių susiklostė neatlygintiniai paskoliniai teisiniai santykiai. Šios aplinkybės šalys neginčija. Tačiau pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad susitarimas dėl neatlygintino skolinimosi pasibaigė 2012 m. lapkričio 14 d.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiu, jog atsakovei adresuotas ieškovės 2012 m. spalio 29 d. raštas nesuponuoja išvados, jog šalių konkliudentiniais veiksmais paremtas susitarimas dėl neatlygintinų paskolinių teisinių santykių pasibaigė. Byloje nėra duomenų, įrodančių, jog šalys bendru sutarimu būtų susitarę pakeisti susiklosčiusią praktiką dėl neatlygintinių paskolinių santykių, kad būtų susitarę dėl konkrečių pelno palūkanų dydžio, kad apskirtai atsakovė sutiko mokėti pelno (mokėjimo) palūkanas už naudojimąsi ginčo paskola. Nors ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog atsakovė žadėjo jai mokėti palūkanas, tačiau akivaizdu, kad dėl šios sąlygos šalys galutinai taip ir nesusitarė. Todėl tik dėl vienos sandorio šalies valia skaičiuoti palūkanas už naudojimąsi paskola nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog tarp šalių susiklostę neatlygintiniai paskoliniai teisiniai santykiai pasikeitė ir jie tapo atlygintiniai. Atitinkamai, pripažinus, jog tarp šalių tebegalioja neatlygintiniai paskoliniai santykiai, nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą priteisti palūkanas, vadovaujantis 6.872 straipsnio 1 dalimi, nes ši teisės norma reglamentuoja būtent pelno palūkanas.

Pagal CK 6.261 straipsnio nustatą, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Taigi šios teisės normos numato kreditoriui teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju yra pagrindas iš atsakovės ieškovei priteisti būtent kompensuojamąsias palūkanas, kurios atlygintų ieškovės atsiradusius nuostolius dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo, t. y. 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo nepagrįstai negrąžintos naudojamos paskolos sumos nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki visiško paskolos grąžinimo dienos (CK 6.210 str. 1 d., 6.874 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas pakeisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovės ieškovei priteistos 8,31 procentų dydžio metinės palūkanos už naudojimąsi paskolos suma nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, šias palūkanas sumažinant iki CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodyto dydžio metinių palūkanų – 5 proc. Kadangi bylos dalis dėl ieškovės reikalavimo priteisti 8793 Lt paskolos dalį yra grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija šia nutartimi 5 proc. dydžio metines palūkanas priteisia nuo neginčijamos negrąžintos paskolos dalies – 140 582 Lt. (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės ieškovei buvo priteista atsakovės ginčijama 8793 Lt suma, šia teismo nutartimi yra panaikinama ir bylos dalis dėl šios sumos yra grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, sprendžia, jog yra tikslinga pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų perskirstymo (paskirstymo) klausimą palikti spręsti pirmosios instancijos teismui, jam iš esmės išnagrinėjus ieškovės reikalavimo dėl 8793 Lt sumos priteisimo pagrįstumo klausimą (CPK 93 str. 5 d.). Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai, susiję su bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumu, šioje nutartyje atskirai nebevertinami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei E. S. iš atsakovės L. T. priteista 8793 Lt dydžio negrąžintos paskolos dalis (iš priteistos 149 375 Lt paskolos sumos) ir 6402 Lt bylinėjimosi išlaidų, ir bylą dėl šios dalies perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei E. S. iš atsakovės L. T. priteistos 8,31 procentų dydžio metinės palūkanos už naudojimąsi paskolos suma (149 375 Lt) nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pakeisti, priteistas palūkanas sumažinant iki 5 proc. dydžio, ir nustatyti, jog jos skaičiuojamos nuo 140 582 Lt sumos nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Kazys KailiūnasAlvydas PoškusDonatas Šernas