- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-10
- Bylos Nr.
- 2S-105-440/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-01748-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Telauta“
- Kreditorius
- R. G.
- Skolininkas
- uždarajai akcinei bendrovei „Telauta“
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Telauta“ atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-2080-671/2014, iškeltoje pagal kreditoriaus R. G. pareiškimą skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Telauta“ dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius R. G. kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Telauta“ 274200,00 Lt skolos, 34087,60 Lt delspinigių, 8,4 procentų dydžio metinių palūkanų už 274200,00 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 1770,72 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - skolininkės piniginių lėšų, priklausančių skolininkei ir esančių pas skolininkę arba trečiuosius asmenis, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, areštą. Prašymui pagrįsti nurodė, kad pareiškėjui nėra žinomas skolininkės turimas turtas bei piniginės lėšos. Skolininkė vengdama vykdyti teismo įsakymą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims turimą turtą bei lėšas, tokiu būdu apsunkinant ar neįmanomu padarant teismo įsakymo įvykdymą. Pažymėjo, kad reikalaujama priteisti suma yra didelė ir reikšminga tiek pareiškėjui kaip fiziniam asmeniui, tiek skolininkei kaip uždarajai akcinei bendrovei.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Telšių rajono apylinkės teismas 2014-09-25 nutartimi kreditoriaus R. G. prašymą tenkino - nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininkei UAB „Telauta“ priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų esant nepakankamai arba jų nesant, ir pinigines lėšas, esančias pas skolininkę ar kitus asmenis, iš viso bendrai 310060,00 Lt sumai. Teismas remdamasis bylos duomenimis sprendė, kad reikalavimo suma yra labai didelė, skolininkė galimai nevykdo savo įsipareigojimų nuo 2013 m. balandžio mėn. Teismas pažymėjo, kad iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO pateiktų duomenų matyti, kad skolininkės atžvilgiu 2013-2014 m. nagrinėtos kelios bylos dėl skolos priteisimo. Dėl šių priežasčių teismas turėjo pagrindo manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė
Atskiruoju skundu skolininkė UAB „Telauta“ prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2014-09-25 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti kreditoriaus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininkei UAB „Telauta“. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Skolininkas UAB „Telauta“ įvertinęs civilinėje byloje Nr. L2-2080-671/2014 pateiktą kreditoriaus 2014-09-22 pareiškimą bei prie jo pateiktus rašytinius įrodymus, su kreditoriaus reikalavimais nesutiko ir vadovaujantis LR CPK 439 straipsniu, 2014-09-30 Telšių rajono apylinkės teismui pateikė prieštaravimą, kuriuo prašė panaikinti 2014-09-25 Telšių rajono apylinkės teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-2080-671/2014. Pirmosios instancijos teismas gavęs nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmė prieš tai neišsiaiškinęs faktinių bylos aplinkybių bei kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Kreditorius, kreipdamasis į Telšių rajono apylinkės teismą, savo 2014-09-22 pareiškime teismui nurodė faktus ir aplinkybes iš esmės neatitinkančias faktinių aplinkybių ir tokiais savo veiksmais ne tik suklaidino teismą, bet ir piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, siekė pabloginti skolininko padėtį.
2. Teismas, priimtas 2014-09-25 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo įvertinti tai, jog taikomo arešto dydis, kurį sudaro 310060,00 Lt, yra pakankamai didelis bet kuriam juridiniam asmeniui ir gali turėti neigiamų pasekmių skolininko ūkinei - komercinei veiklai, t.y. dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių skolininkas gali patirti nuostolių, bei turėjo numatyti kreditoriaus pareigą užtikrinti skolininko nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atlyginimą. Arešto dydis taip pat yra labai didelis vertinant ir tas aplinkybes, jog skolininko UAB „Telauta“ pagrindinė ūkinė komercinė veikla yra tiesiogiai susijusi su krovinių gabenimu šaldomomis puspriekabėmis į Rusijos Federaciją, o atsižvelgiant į šiuo metu esamą politinę situaciją Europoje, šaldytų krovinių gabenimas į Rusijos Federaciją yra praktiškai sustabdytas. Jei laikinosios apsaugos priemonės nebus panaikintos, tai gali turėti ir turės neigiamas pasekmes ne tik skolininko, kaip juridinio asmens, kasdienei ūkinei - komercinei veiklai, bet ir skolininko darbuotojų darbo užmokesčiui bei į valstybės biudžetą mokamų mokesčių prievolės įvykdymui.
3. Kreditorius kartu su 2014-09-22 pareiškimu teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tai, jog skolininkas yra galimai nemokus, jog skolininkui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius R. G. nurodė, kad su atskiruoju skundu nesutinka, mano, kad jis yra nepagrįstas, prašo palikti galioti nepakeistą Telšių rajono apylinkės teismo 2014-09-25 nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliantė, teikdama atskirąjį skundą nepateikė teismui jokių pagrįstų argumentų, raštiškų įrodymų, kurie įtakotų keisti ar naikinti teismo priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantė savo atskirajame skunde teigia, kad ji pateikė prieštaravimus dėl esamos skolos ir pareikšto pareiškime kreditorinio įsiskolinimo bei nurodo, kad atsiliepime išdėstė savo nesutikimo motyvus, tačiau iš atsiliepimo turinio matyti, kad atsiliepime į kreditoriaus pateiktą pareiškimą skolininkė jokių argumentų neišdėstė ir jokios medžiagos dėl skolos nebuvimo teismui nepateikė.
Šalies argumentai
2. Pateiktame atskirajame skunde UAB „Telauta“ nurodo, kad jos finansinė padėtis yra nestabili ir, kad areštavus jos turtą, sustotų atsiskaitymas su darbuotojais, sustotų jos, kaip juridinio asmens, veikla, tačiau iš 2014-10-08 antstolio surašyto patvarkymo matyti, kad yra areštuotas tik skolininkės kilnojamas turtas, automobilių priekabos, todėl skolininkė jokių neigiamų pasekmių dėl areštuoto turto negali turėti, nebent bandytų įmonės direktorius turtą parduoti, įkeisti, užstatyti. Įmonei norint parduoti vieną iš areštuotų transporto priemonių, vadovaujantis LR CPK 146 straipsniu, tai yra dalyvaujančių byloje asmenų pagrįstu prašymu, teismas turėtų teisę pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Taip pat skolininkė turi galimybę prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, įmokant reikalaujamą kreditoriaus priteisti piniginę sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą būtų laiduojama.
3. Skolininkė UAB „Telauta“ kartu su atskiruoju skundu nepateikė pelno (nuostolių) ataskaitos, balanso, turimo kilnojamo ir nekilnojamo turto vertės duomenų, nenurodė, kad įmonė dirba pelningai, tačiau atkreipė dėmesį, kad dėl arešto gali sustoti jos veikla, o tai reiškia, kad skolininkė gali bet kuriuo metu bankrutuoti. Apeliantė nurodė, kad atlieka pervežimus su Rusija, bei, kad šiuo metu jos veikla yra sustojusi, tokiu būdu akivaizdžiai pasisakydama dėl iškilusių finansinių sunkumų ir vengimo atsiskaityti su kreditoriumi, todėl jau vien tai reiškia, kad negali būti panaikinta teismo nutartis apsauganti kreditorių nuo skolininko nesąžiningumo ir nemokumo, nes jis gali turtą realizuoti, įkeisti, parduoti, užstatyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).
Atskirasis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – skolininkės turto arešto, pagrįstumo.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, jas taikyti prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą (LR CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – būsimo teismo sprendimo, kuriuo išsprendžiamas tarp šalių kilęs teisminis ginčas, įvykdymo galimybės užtikrinimas, siekiant išvengti situacijų, kai teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįvykdomu. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų. Būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.
Nagrinėjamoje byloje apeliantė pagrindiniais atskirojo skundo argumentais nurodo aplinkybes, kad kreditorius pateikė nepagrįstus reikalavimus dėl skolos priteisimo, tinkamai nepagrindė teismui pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bei, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra trikdoma skolininkės ūkinė – komercinė veikla.
Vertinant pateikto atskirojo skundo pagrįstumą teismas pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje pasisakyta, kad didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo teisingas išsprendimas, vien tik esant didelei ieškinio sumai, kurią savo nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą. Teisingumas turi būti vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis). Dėl to kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė. Ar suma yra didelė, būtina vertinti atsižvelgiant į ginčo subjektus ir kitas aplinkybes, susijusias (lemiančias) su konkretaus subjekto turtine padėtimi, nes objektyvus didelės sumos slenksčio nustatymas negalimas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1156/2014). Pareiga įrodyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tenka ieškovui (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1357/2014). Tik tuo atveju, kai teismas pritaiko laikinąsias apsaugos priemones (pavyzdžiui, atsakovo turto areštą), atsakovas, siekdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turi pateikti duomenis, paneigiančius teismo nutarties pagrįstumą, t. y. leidžiančius teigti, jog ieškinio suma atsakovui nėra didelė ir nėra grėsmės, kad būsimas teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1722/2014). Tada, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį, turimus įsipareigojimus nėra didelė, t. y. kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-685/2013).
Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vertinant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti atsižvelgiama į nurodytos sumos reikšmingumą asmeniui, kurio atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Kadangi visapusiškai įvertinti asmens turtinę padėtį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu ne visuomet įmanoma, asmuo, kurio atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, turi galimybę paneigti aplinkybę, kad atitinkamo dydžio suma jam yra didelė, pateikdamas atitinkamus įrodymus kartu su atskiruoju skundu. Kita vertus, kaip jau minėta, pareikšto reikalavimo suma yra tik vienas iš kriterijų, pagal kuriuos gali būti sprendžiama dėl galimos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui – tokiomis aplinkybėmis taip pat gali būti atsakovo elgesys, vengiant atsiskaityti su ieškovu, tuo atveju, jei ieškovo reikalavimas prima facie yra pagrįstas, pareikšto reikalavimo pobūdis, atsakovui teismuose pareikštų reikalavimų skaičius ir kt. Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Kaip minėta, atsakovas, siekdamas įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nėra dėl didelės pinigų sumos priteisimo ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kartu su atskiruoju skundu turi pateikti teismui jo gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus. Tai gali būti duomenys iš viešų registrų apie registruotino turto sudėtį, jam nustatytus apsunkinimus, turto likvidumą, kredito įstaigų duomenys iš sąskaitų apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir įsiskolinimus.
Bylos duomenys patvirtina, kad su atskiruoju skundu apeliantė teismui nepateikė jokių duomenų patvirtinančių jos finansinę padėtį, duomenų apie turimą turtą, pinigines lėšas, tačiau pripažino, kad pareikšto reikalavimo suma (taikyto arešto mastas) jos atžvilgiu yra labai didelė bei, kad įmonės pagrindinė ūkinė komercinė veikla šiuo metu beveik sustabdyta dėl susidariusios politinės situacijos Europoje. Iš bylos duomenų matyti, kad Telšių rajono apylinkės teismas 2014-09-25 priėmė teismo įsakymą išieškoti iš skolininkės UAB „Telauta“ 274200,00 Lt skolos, 34087,60 Lt delspinigių, 8,4 procentų dydžio metinių palūkanų už 274200,00 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014-09-24 iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 1770,72 Lt bylinėjimosi išlaidų kreditoriaus R. G. naudai (20 b.l.). Skolininkė per nustatytą terminą pateikė prieštaravimus dėl kreditoriaus pateikto pareiškimo, kuriuos teismas 2014-09-30 priėmė (24 b.l.). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Telšių rajono apylinkės teisme 2014-10-14 gautas ieškovo R. G. ieškinys atsakovams UAB „Telauta“, V. Z. dėl 274200 Lt skolos, 34087,60 Lt delspinigių, penkių procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, sutarties iš 2012-07-10 punkto 5 sąlygos įvykdymo, sutarties 8 punkto sąlygos įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. 2014-10-15 Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi civilinė byla pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Telauta“, V. Z. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo, sutarties iš 2012-07-10 punkto 5 sąlygos įvykdymo, sutarties 8 punkto sąlygos įvykdymo, perduota nagrinėti pagal teismingumą Šiaulių apygardos teismui. 2014-12-10 Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-503-267/2015 (buvęs bylos Nr. 2-1137-267/2014) ieškovas R. G. civilinėje byloje Nr. 2-1137-267/2014 pakeistas ieškove UAB „Teisininkas“. 2015-01-20 nutartimi Šiaulių apygardos teismas patvirtino ieškovės UAB „Teisininkas“ ir atsakovų UAB „Telauta“ ir V. Z., pasirašytą taikos sutartį pagal kurią atsakovė UAB „Telauta“ įsipareigojo sumokėti 274200,00 Lt (79413,81 Eur) skolą, o ieškovė su tokia pinigine suma sutiko. Patvirtinęs šalių taikos sutartį, teismas civilinę bylą nutraukė. Nutartis įsiteisėjo 2015-01-28. Konkrečiu atveju įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės atskirajame skunde nurodytais argumentais, kad kreditorius R. G. Telšių rajono apylinkės teismui pateiktame pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo piktnaudžiaudamas savo teisėmis nurodė faktus neatitinkančius realios situacijos. Pažymėtina, kad pačios apeliantės procesinis elgesys tęsiantis bylos nagrinėjimui ieškinine ginčo teisena sudarant taikos sutartį ir iš esmės pripažįstant kreditoriaus (jo teisių perėmėjo) reikalavimų pagrįstumą, nors buvo neigiamas įsiskolinimo kreditoriui faktas, suteikia pagrindo išvadai, kad laikinosios apsaugos priemonės atsakovės atžvilgiu taikytos pagrįstai. Konkrečiu atveju sutiktina su kreditoriaus R. G. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu motyvu, kad apeliantė nenurodė jokių aplinkybių ir argumentų, nepateikė jokių įrodymų, duomenų susijusių su kreditoriaus reikalavimų nepagrįstumu. Taip pat byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių skolos sumokėjimo kreditoriui faktą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantės argumentas, jo areštavus tam tikrą įmonės turą yra trikdoma jos ūkinė komercinė veikla, taip pat yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Kaip teisingai nurodė kreditorius, iš byloje pateikto 2014-10-08 antstolio V. D. turto aprašo matyti, kad vykdant 2014-09-25 Telšių rajono apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, antstolis aprašė ir areštavo šešias apeliantei priklausančias transporto priemones (38-39 b.l.). Jokių duomenų ir argumentų dėl kokių priežasčių apeliantės kilnojamam turtui taikyti apribojimai trukdo vykdyti įmonės ūkinę – komercinę veiklą, įtakoja apeliantės mokumą, darbuotojams mokamo darbo užmokesčio bei į valstybės biudžetą mokamų mokesčių mokėjimą, apeliantė nepateikė ir nenurodė.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes laikytina, kad kreditoriaus prašomą priteisti 310060,00 Lt sumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pakankamai didele suma apeliantės atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių gerą jos turtinę padėtį bylos nagrinėjimo metu, dėl ko būtų pagrindas konstatuoti, kad 310060,00 Lt suma jai nėra didelė ir nekils grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Be to, kaip minėta, aplinkybės, jog sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, apeliantė su kreditoriaus teisių perėmėju sudarė taikos sutartį ir įsipareigojo iki 2015-10-30 sumokėti 274200,00 Lt skolą, kas patvirtina pareikštų reikalavimų pagrįstumą, taip pat sudaro pagrindą išvadai, kad laikinosios apsaugos priemonės atsakovės atžvilgiu taikytos pagrįstai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi ekonomiškumo principu ir siekiant užtikrinti šalių teisėtų interesų pusiausvyrą nurodė, kad pirmiausia areštuotinas apeliantės nekilnojamasis turtas, o jo nesant kilnojamasis turtas ir tik po to, šio turto nesant ar esant nepakankamai, piniginės lėšos. Kaip jau minėta apeliantė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad apeliantei priklausančio turto areštas neproporcingai trikdo įmonės ūkinę ir komercinę veiklą. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo pritaikytas turto areštas atitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, ekonomiškumo, o taip pat proporcingumo principus, nevaržo apeliantės teisių daugiau negu to reikia teisėtam tikslui pasiekti (LR CPK 145 straipsnio 2 dalis).
Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis LR CPK 150 straipsnio 2 dalimi, teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. Jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, išskyrus šio kodekso 147 straipsnio 6 dalyje numatytą atvejį (LR CPK 150 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į tarp šalių Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-503-267/2015 sudarytos taikos sutarties sąlygas, į tai, kad tvirtinant taikos sutartį nebuvo išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas bei, kad konkrečiu atveju byloje nėra pateikta duomenų apie taikos sutarties įvykdymą ir pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo spręsti, jog nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimta neteisėtai, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ši nutartis neužkerta kelio bylos šalims pateikus duomenis apie taikos sutarties įvykdymą ar kitus papildomus argumentus bei medžiagą, kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo LR CPK nustatyta tvarka (LR CPK 148 straipsnis, 149 straipsnis, 150 straipsnis).
Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos spendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.