- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-20
- Bylos Nr.
- e2S-416-855/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05582-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Pareiškėjas
- I. N., L. P.
- Suinteresuotas asmuo
- L. P.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo I. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. N. prašymą suinteresuotam asmeniui L. P. dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų I. N. ir L. P. prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo supaprastinto proceso tvarka,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas I. N. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-12384-845/2015, pakeisti pareiškėjų 2015 m. vasario 13 d. sudarytą taikos sutartį, o pakeitus taikos sutartį, panaikinti teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį dėl vykdomojo rašto išdavimo. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje dėl vykdomojo rašto atsakovei išdavimo vykdymą iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo.
2. Savo pareiškimą ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, kad taikos sutarties 5 punkte šalys susitarė, kad pareiškėjas neribotam laikui suteikia vaikui ir suinteresuotam asmeniui L. P. gyvenamąjį būstą, esantį (duomenys neskelbtini), išskiriant gyvenamojo namo trečiąjį aukštą. Ieškovas taip pat įsipareigojo savo sąskaita dengti visas su būsto išlaikymu susijusias išlaidas, įskaitant ir išlaidas už komunalines paslaugas. Pareiškėjas be pažeidimų vykdo taikos sutartį. Taikos sutartyje nurodytame name pareiškėjas gyveno taikos sutarties sudarymo metu ir gyvena šiuo metu, L. P. su vaiku name negyveno, gyvenamąjį būstą nuomojosi. 2018 m. rugsėjo 21 d. šalys lygiomis dalimis nusipirko butą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame šiuo metu gyvena L. P. su vaiku. Vaiko interesų užtikrinimui nebeliko būtinybės naudotis namo dalimi, kaip tai buvo numatyta taikos sutarties 5 punkte. Ieškovas ne kartą ragino L. P. išspręsti susidariusią situaciją dėl namo dalies tolesnio naudojimo, atitinkamai pakeičiant taikos sutartį, tačiau ji vengia tai padaryti geranoriškai, reikalaudama iš pareiškėjo jos turtinių reikalavimų tenkinimo. Siekdama daryti poveikį pareiškėjui, L. P. be išankstinio įspėjimo pateikė prašymą dėl teisės naudotis namo dalimi priverstinio įgyvendinimo, nors šia teise ji niekada iki tol nesinaudojo ir nesiekė naudotis, o šiuo metu jos ir vaiko geros gyvenimo sąlygos užtikrinamos gyvenimu bute. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia tuo, jog po taikos sutarties sudarymo iš esmės pasikeitė aplinkybės, t. y. vaiko geros gyvenimo sąlygos užtikrinamos jam gyvenant bute, nebeliko būtinybės suteikti atitinkamos namo dalies ir tokiu būdu neproporcingai varžyti pareiškėjo interesų. Taikos sutartyje numatyta prievolė suteikti vaikui ir suinteresuotam asmeniui L. P. namo dalį faktiškai buvo pakeista buto dalies suteikimu ir buto įsigijimo finansavimu. Su tokiu prievolės pakeitimu sutiko ir L. P., su vaiku faktiškai apsigyvenusi bute. Kadangi pareiškėjas pagerino atsakovės ir vaiko gyvenimo sąlygas, todėl prievolė suteikti vaikui ir L. P. namo dalį turėtų pasibaigti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 20 d. nutartimi nutarė pareiškėjo I. N. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
4. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui sudarius taikos sutartį ir įsipareigojus neribotam laikui suteikti suinteresuotam asmeniui ir jų vaikui gyvenamąjį būstą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), o teismui išdavus vykdomąjį raštą dėl šios nuostatos priverstinio vykdymo, vykdymo sustabdymas ar nesustabdymas niekaip neįtakotų būsimo teismo sprendimo tuo atveju, jei procesas civilinėje byloje Nr. 2-12384-845/2015 būtų atnaujintas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismo vertinimu, priverstinis nurodyto susitarimo vykdymas iki teismo sprendimo priėmimo šio sprendimo vykdymo nei pasunkintų, nei padarytų neįmanomu. Vien tai, kad pareiškėjas mano, jog sudaryta taikos sutartis turi būti pakeista, negali būti pagrindu įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria ji patvirtinta, priverstiniam vykdymui stabdyti, nes tokiu būdu būtų paneigtas teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo principas (CPK 18 straipsnis).
6. Teismas, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų būtinumą stabdyti nutarties vykdymą. Toks sustabdymas neatitiktų nepilnamečio vaiko interesų, kadangi nuostata, kurios priverstinį vykdymą pareiškėjas prašo stabdyti, susijusi su vaiko teisės į būstą užtikrinimu ir tik atnaujinus procesą ir išnagrinėjus prašymą dėl sutarties pakeitimo atsirastų pagrindas spręsti ar toks pakeitimas nepažeidžia vaiko interesų, jo teisės į būstą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atskiruoju skundu pareiškėjas I. N. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje dėl vykdomojo rašto L. P. išdavimo vykdymą iki teismo sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Nepaisant įsipareigojimo teikti 435,00 Eur išlaikymą vaikui bei kitų neturtinių prievolių vykdymo, bei nesant būtinybės vaiko interesais naudotis namo dalimi, L. P. kreipėsi į teismą su prašymu priverstine tvarka sudaryti jai galimybę naudotis namo dalimi, taigi, nesant tam realaus faktinio pagrindo ir siekdama neteisėtai jį paveikti. Be to, nutartis dėl vykdomojo rašto išdavimo buvo priimta ir įsiteisėjo jam nepranešus.
7.2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeistų vaiko interesų, kadangi vaikui nėra būtinybės naudotis namo dalimi. Teisė naudotis namo dalimi niekada nuo jos suteikimo momento nebuvo įgyvendinta, geras gyvenimo sąlygas vaikui užtikrinant kitais būdais. Nurodytos aplinkybės patvirtina atsakovės ketinimus – tai, kad įgyvendinti teisę naudotis namo dalimi ji siekia ne vaiko interesais, o išimtinai savanaudiškais ir (ar) kenkėjiškais tikslais, piktnaudžiaudama teise.
7.3. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, vėliau, L. P. apsigyvenus namo dalyje ir geranoriškai nesutikus išsikelti, iškeldinimas tarpu įmanomas tik teismo sprendimu. Tokiomis aplinkybėmis nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo civilinėje byloje įvykdymas galėtų reikšmingai pasunkėti, pažeistų ekonomiškumo principą, pareikalautų naujų teisminių procesų inicijavimo.
Atsiliepimas
8. Suinteresuotas asmuo L. P. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą bei I. N. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
8.1. Pareiškėjas nepateikia duomenų, kokia grėsmė gali kilti, jeigu laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nebus, tik nurodo, kad neva būtų pažeidžiamos jo teisės, kadangi vaiko teisės užtikrinamos kitu būdu. Tuo tarpu ji pateikė teismui duomenis, t. y. susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis išklotines, nuomos sutartis, mokėjimo pavedimus ir kt., iš kurių matyti, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 20 d. teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties, priešingai negu teigia, tinkamai nesilaikė, t. y. dukrai gerų gyvenimo sąlygų neužtikrino.
Žemesnės instancijos teismas
8.2. 2015 m. vasario 20 d. teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties vykdymas niekaip neapsunkina šio klausimo nagrinėjimo bei nesukels tokių pasekmių ir nesudarys sąlygų, kurios apsunkintų pareiškėjui galimai palankaus sprendimo vykdymą ateityje.
8.3. Jai teko savarankiškai nuomotis gyvenamąjį būstą, kad gyvenamąją vietą turėtų ne tik ji, bet ir mažametė dukra, kadangi pareiškėjas buvo apribojęs jų galimybes patekti į namus. Patirtų išlaidų nuomai ir komunalinių patarnavimų apmokėjimui pareiškėjas atsakovei taip pat nekompensavo, nors buvo aptarta, kad gyvenamojo būsto išlaidas apmokės būtent pareiškėjas.
8.4. Vienasmeniškai apmoka bendrąja nuosavybe esančio buto paskolos įmokas bei išlaikymo išlaidas. Pareiškėjas prie šių išlaidų neprisideda ir jų nekompensuoja. Pareiškėjas 2015 m. vasario 20 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties nuostatų nevykdo, kadangi mažametei dukrai gerų gyvenimo sąlygų neužtikrina, nedengia nei būsto išlaikymo, nei kitų išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
10. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo I. N. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Nagrinėjamos bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-12384-845/2015 patvirtino tarp suinteresuoto asmens L. P. ir pareiškėjo I. N. 2015 m. vasario 13 d. sudarytą taikos sutartį. Pagal patvirtintos taikos sutarties 5 punktą sutarties šalys susitarė, jog siekiant užtikrinti vaikui (mažametei L. N.) geras gyvenimo sąlygas, I. N. neribotam laikotarpiui suteikia vaikui ir L. P. gyvenamąjį būstą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), išskiriant vaikui ir L. P. gyvenamojo namo visą trečiąjį aukštą; I. N. įsipareigoja savo sąskaita dengti visas su būsto išlaikymu susijusias išlaidas, įskaitant ir išlaidas už komunalines paslaugas. Suinteresuotas asmuo L. P. kreipėsi į teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą, kadangi I. N. nevykdo taikos sutarties 5 punkto, t. y. dėl gyvenamojo ploto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), suteikimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi nutarė prašymą patenkinti ir išduoti L. P. vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-12384-845/2015 I. N. atžvilgiu pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi patvirtintą tarp šalių 2015 m. vasario 13 d. sudarytą taikos sutartį, nurodant vykdomajame rašte, kad siekiant užtikrinti vaikui geras gyvenimo sąlygas, I. N. neribotam laikotarpiui suteikia vaikui ir L. P. gyvenamąjį būstą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), išskiriant vaikui ir L. P. gyvenamojo namo visą trečiąjį aukštą; I. N. įsipareigoja savo sąskaita dengti visas su būsto išlaikymu susijusias išlaidas, įskaitant ir išlaidas už komunalines paslaugas.
13. Apeliantas I. N. nagrinėjamoje byloje laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje dėl vykdomojo rašto atsakovei išdavimo vykdymą iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo.
14. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Teismai praktikoje nurodo, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog nėra pagrindo teigti, kad nepritaikius pareiškėjo nurodomų laikinųjų apsaugos priemonių atsirado grėsmė būsimo, galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo būtent nagrinėjamoje civilinėje byloje įvykdymui.
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad priverstinis tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sudaryto susitarimo vykdymas iki teismo sprendimo priėmimo, šio sprendimo vykdymo nei pasunkintų, nei padarytų neįmanomu. Nors apeliantas ir nurodo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bei L. P. apsigyvenus namo dalyje ir geranoriškai nesutikus išsikelti, iškeldinimas tarpu įmanomas tik teismo sprendimu, tačiau toks teiginys yra deklaratyvus, hipotetinis, pagrįstas tik paties apelianto nuomone, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad suinteresuotas asmuo L. P. ketintų nevykdyti būsimo galimai palankaus apeliantui teismo sprendimo atnaujinus procesą. Be to, teisė suinteresuotam asmeniui L. P. ir nepilnamečiam vaikui (mažametei L. N.) gyventi namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), trečiajame aukšte, be kita ko – neribotam laikotarpiui, yra suteikta res judicata galią turinčia, 2015 m. vasario 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi, o apeliantas iki pat vykdomojo rašto išdavimo neprašė nei atnaujinti proceso, nei kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl taikos sutarties sąlygų pakeitimo. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad nagrinėjamu atveju nėra galimai palankaus pareiškėjui sprendimo neįvykdymo rizikos ar įvykdymo pasunkėjimo rizikos.
17. Pažymėtina ir tai, kad nors nagrinėjamu atveju ir nėra galima spręsti, jog pareiškėjui palankus teismo sprendimas (dėl proceso atnaujinimo ir atnaujinus procesą dėl 2015 m. vasario 13 d. sudarytos taikos sutarties sąlygų pakeitimo) apskritai yra neįmanomas, tačiau 2020 m. sausio 13 d. nutartimi (neįsiteisėjusia) Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarė netenkinti pareiškėjo I. N. prašymo suinteresuotam asmeniui L. P. dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-12384-845/2015, o tai savo ruožtu leidžia spręsti ir apie vienos būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – tikėtino ieškinio (prašymo), kurio įvykdymo užtikrinimui norima jas taikyti, pagrįstumo nebuvimą.
18. Vis dėlto, esminis skundžiamoje nutartyje nurodytas motyvas yra tas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitiktų nepilnamečio vaiko interesų, kadangi nuostata, kurios priverstinį vykdymą pareiškėjas prašo stabdyti, susijusi su vaiko teisės į būstą užtikrinimu ir tik atnaujinus procesą ir išnagrinėjus prašymą dėl sutarties pakeitimo atsirastų pagrindas spręsti, ar toks pakeitimas nepažeidžia vaiko interesų, jo teisės į būstą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pozicija visiškai sutinka, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimai pažeistų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintą vaiko teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas. Mažametė L. N. negali savarankiškai savimi pasirūpinti, jai reikalingas tiek tėvų išlaikymas būtiniems ir gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, tiek būstas, saugi aplinka. Tuo tarpu šioje proceso stadijoje, suinteresuotam asmeniui L. P. nesutinkant su apelianto pareiškimo dėl proceso atnaujinimo ir taikos sutarties sąlygų pakeitimo tenkinimu, nurodant, kad pareiškėjas taikos sutarties sąlygų nevykdė, trukdė jai ir mažametei jų dukrai naudotis namo dalimi, prioritetas teiktinas nepilnamečio vaiko interesams, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali lemti situaciją, kuomet mažamečio vaiko interesai nebus užtikrinti (pavyzdžiui, vaiko motinai L. P. netekus galimybės gyventi bute, kurio būsto paskola yra mokama). Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimas gali užtrukti, o pareiškėja apskritai nurodo, kad viena moka įsigyto buto kreditą (šiuo metu nėra vertinama ar tokia situacija atitinka vaiko interesus), todėl mažametė L. N. ir jos motina, bent jau bylos nagrinėjimo metu, turėtų išlaikyti teisę naudotis namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), trečiu aukštu. Tik bylą išnagrinėjęs teismas galės visapusiškai įvertinti vaiko ir L. P. bei I. N. interesus, užtikrinti, kad mažamečio vaiko teisės nebus pažeistos.
19. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymuose nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytais motyvais. Dėl kitų apelianto atskirojo skundo argumentų plačiau nepasisako, kadangi jie yra deklaratyvūs ir nepagrįsti arba nereikšmingi skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti.
20. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apelianto I. N. atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Pareiškėjo I. N. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.