Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros I-ojo skyriaus prokurorės Ritos Sabaitės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 231 straipsnio 1 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį.

Šiuo nuosprendžiu A. Ž. taip pat nuteistas pagal BK 304 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 28 MGL dydžio bauda, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė patenkinti apeliacinį skundą, o išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš prokurorės apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti A. Ž. pagal BK 231 straipsnio 1 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį, kadangi, prokurorės teigimu, teismas netinkamai įvertino surinktus A. Ž. kaltę patvirtinančius įrodymus.

Dėl BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas, be kita ko, pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Duodamas melagingus parodymus, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, jis patvirtina savo parašu. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3-489/2016, 2K-288-696/2017, 2K-121-222/2019, 2K-259-942/2019).

Šioje byloje A. Ž. kaltinimas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą ir pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2022 m. vasario 18 d. policijos komisariate pildant protokolą-pareiškimą ir liudytojo apklausos metu tyčia melagingai pareiškė, jog 2022 m. vasario 13 d. 19.00 val. (duomenys neskelbtini), pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 7 d. nutartį jo sugyventinė L. L. turėjo atvesti jo dukrą M. Ž., tačiau sutartu laiku L. L. dukros nepristatė.

Byloje nėra ginčo dėl kaltinime nurodytų šių faktinių aplinkybių, t. y. kad 2022 m. vasario 18 d. pildant protokolą-pareiškimą ir A. Ž. apklausiant liudytoju pastarasis buvo pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą ir dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taip pat nėra ginčo, kad jis nurodė, jog 2022 m. vasario 13 d. 19.00 val. (duomenys neskelbtini), pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 7 d. nutartį jo sugyventinė L. L. turėjo atvesti jo dukrą M. Ž., tačiau dukros nepristatė (2 t., b. l. 144–149, 155–160). Byloje kilo ginčas, ar A. Ž. pareiškimas ir parodymai laikytini melagingais, t. y. ar jis suvokė, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje.

Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama; kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan., todėl apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį ir pagal kitas objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-455/2010).

Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 7 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje pagal ieškovės L. L. ieškinį atsakovui A. Ž. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo bei išlaikymo vaikui priteisimo, ieškovės L. L. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas, o atsakovo A. Ž. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkintas iš dalies: nustatyta ieškovės L. L. bendravimo su nepilnamečiu vaiku M. Ž. tvarka, pagal kurią ieškovė su vaiku bendrauja: metų lyginėmis savaitėmis, pasiimdama vaiką metų nelyginių savaičių sekmadieniais 19.00 val. ir grąžindama metų lyginių savaičių sekmadieniais 19.00 val., vaikas paimamas ieškovei atvykus prie atsakovo gyvenamosios vietos, atsakovui nesiartinant prie ieškovės arčiau nei 10 metrų atstumu; dėl objektyvių ir neišvengiamų priežasčių ieškovei negalint bendrauti su vaiku ar vaikui negalint bendrauti su ieškove pagal nustatytą bendravimo tvarką, šalys praneša apie tai viena kitai prieš tris dienas trumpąja žinute (SMS); ieškovei L. L. uždrausta išvežti nepilnametį vaiką iš Lietuvos Respublikos teritorijos (2 t., b. l. 161–170).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. Ž. dar 2022 m. vasario 13 d. (t. y. tą dieną, kai L. L. pagal minėtą teismo nustatytą bendravimo su vaiku tvarką turėjo grąžinti dukrą A. Ž.) pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrajam policijos komisariatui ranka užpildytą pareiškimą, kuriame nurodė, jog pagal teismo nutartį L. L. 2022 m. vasario 13 d. 19.00 val. turėjo pristatyti jo dukrą M. Ž. adresu: (duomenys neskelbtini); jis laukė dukros lauke prie minėto namo pirmos laiptinės, tačiau dukra nebuvo pristatyta; kadangi L. L. yra Ukrainos pilietė, baiminasi, kad ji išvežė dukrą ir jos šiuo metu nėra Lietuvoje, nors pagal teismo nutartį L. L. negali išvežti dukros iš Lietuvos (2 t., b. l. 150–151). Kaip matyti, vėlesni jo parodymai, užfiksuoti 2022 m. vasario 18 d. protokole-pareiškime ir liudytojo apklausos protokole, yra įvykio dieną pareigūnams nurodytų aplinkybių tęsinys. Apklausiamas liudytoju A. Ž. 2022 m. vasario 18 d. parodė, kad 2022 m. vasario 13 d. 18.55 val. buvo prie namo (duomenys neskelbtini), iš gatvės pusės; 19.00 val. jo sugyventinė nepasirodė su dukra; jis 19.05 val. paskambino į bendruoju pagalbos numeriu 112 iškviesti policijos pareigūnus; apie 19.15 val. dar kartą paskambino, kad atvyktų policijos pareigūnai; apie 19.30 val. jam paskambino policijos pareigūnai ir nurodė, kad į tokius pranešimus nevyksta, nes reikia kreiptis į antstolius; jis su L. L. nebendrauja, pamiršo jos telefono numerį, todėl jai neskambino ir nerašė žinučių; kai prisiminė jos telefono numerį, paprašė, kad jai paskambintų policijos pareigūnai; jam L. L. neskambino ir nerašė žinučių, kodėl negali atvežti dukros; jis 19.00 val. paskambino antstoliui, kad šis užfiksuotų faktą, jog dukra nebuvo laiku pristatyta; tai buvo pirmas kartas, kai L. L. nepristatė dukros; kitais atvejais pristatydavo laiku; 2022 m. vasario 14 d. atvažiavo antstolis ir užfiksavo faktą, kad (duomenys neskelbtini), M. Ž. nėra (2 t., b. l. 157–158).

Pagal A. Ž. pareiškimą ikiteisminio tyrimo įstaigoje buvo registruota medžiaga dėl BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, t. y. dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo, tačiau, patikslinus įvykio aplinkybes (pabendravus su L. L.), 2022 m. kovo 1 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą (2 t., b. l. 171–180, 181–189). Nutarimas (kuris 2022 m. kovo 9 d. prokurorės rezoliucija patvirtintas kaip teisėtas ir pagrįstas) motyvuojamas tuo, kad nurodytu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati ir proporcinga priemonė, tikslo gali būti siekiama ir taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse numatytus būdus; šiuo atveju L. L. elgesys nėra tiek pavojingas BK prasme, už kurį kiltų baudžiamoji atsakomybė, todėl nėra pagrindo pradėti ikiteisminio tyrimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal A. Ž. pareiškimą nėra motyvuojamas tuo, kad jis galimai melagingas, t. y. jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Nepaisant to, prokurorė 2022 m. kovo 9 d. surašė tarnybinį pranešimą, kuriuo nustatė, kad A. Ž. veiksmuose įžvelgtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymiai, ir pradėjo ikiteisminį tyrimą (2 t., b. l. 98–103).

Atliekant ikiteisminį tyrimą, apklausti A. Ž., L. L. ir J. Ž. (A. Ž. brolio sutuoktinė), kuri dažnai susitinka ir bendrauja su L. L., taip pat ištirti A. Ž. ir L. L. naudojamų telefonų numerių išklotinių duomenys, jų tarpusio susirašinėjimas „Telegram“ programėle (2 t., b. l. 176–180). Iš L. L. parodymų, kuriuos patvirtina ir J. Ž., matyti, kad ji 2022 m. vasario 13 d. 18.55 val. automobiliu atvežė dukrą prie A. Ž. namo, sustojo gatvėje, stebėjo namo laiptinę, iš pradžių nematė A. Ž., todėl pradėjo važiuoti ratą ir dairytis A. Ž., grįžo į tą pačią vietą, rašė jam trumpąsias žinutes ir žinutes „Telegram“ programėlėje, skambino, bet A. Ž. neatsiliepė, po kurio laiko J. Ž. pastebėjo telefonu kalbantį A. Ž. kitoje gatvės pusėje, L. L. išlipo iš automobilio, paklausė A. Ž., ar jis pasiims dukrą, nes ji miega, tačiau A. Ž. nieko neatsakė, tik apsisuko ir nuėjo, A. Ž. laukė iki 19.30 val. ir išvažiavo. A. Ž. parodė, kad jis buvo išėjęs prie buto durų ir laukė, kol L. L. atveš jam dukrą, tada laukė prie namo laiptinės, tačiau nesulaukė ir nuėjo į policijos komisariatą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tiek L. L. ir J. Ž. parodymais, kad L. L. automobiliu atvežė dukrą prie A. Ž. namų laiptinės, tiek A. Ž. parodymais, kad jis nematė L. L., todėl padarė išvadą, jog pastaroji teismo nustatytu laiku negrąžino jam dukros. Nesutiktina su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas darydamas analogišką išvadą (t. y. kad A. Ž. suprato, jog L. L. neatvežė dukros) visiškai neįvertino L. L. ir J. Ž. parodymų bei netinkamai įvertino A. Ž. ir L. L. telefono išklotines ir susirašinėjimą.

Šioje byloje yra svarbios vaiko tinkamo perdavimo (t. y. L. L. pareigos grąžinti vaiką A. Ž. vykdymo) aplinkybės, nes, L. L. teigimu, ji tinkamai ir laiku įvykdė teismo nutartimi jai nustatytą pareigą. Šių aplinkybių nustatymas iš dalies yra apsunkintas ir dėl teismo nustatytos vaiko perdavimo tvarkos, pagal kurią vaikas paimamas (grąžinamas) ieškovei L. L. atvykus prie atsakovo A. Ž. gyvenamosios vietos, pastarajam nesiartinant prie ieškovės arčiau nei 10 metrų atstumu. Teismo nutartyje nekonkretizuota, kur tiksliai paimamas (perduodamas) vaikas, t. y. prie A. Ž. buto arba namo laiptinės. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamo įvykio dieną vaikas buvo vos dvejų metų amžiaus. Taip pat detaliau nepaaiškina, kaip turi vykti vaiko perdavimas (grąžinimas), kai jo tėvai negali vienas prie kito artintis arčiau nei 10 metrų atstumu. Būtent dėl to ir kilo ši situacija, kai L. L. teigia, kad buvo privažiavusi prie A. Ž. namo laiptinės grąžinti vaiką, o pastarasis teigia, kad nematė jos.

Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad A. Ž. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, jog L. L. 2022 m. vasario 13 d. 19.00 val. dukros neatvežė, vaiko nebuvo nei prie buto durų, nei laiptinėje, nei lauke. Prokurorė apeliaciniame skunde šiuos A. Ž. parodymus paneigia L. L. ir J. Ž. parodymais, atkreipdama dėmesį į L. L. parodymus, kad ji buvo išlipusi iš automobilio ir pašaukė A. Ž., tačiau jis nusisuko ir nuėjo, mano, jog A. Ž. tikrai ją matė ir girdėjo, kadangi toje vietoje yra apšviesta teritorija ir gerai girdisi, taip pat į J. Ž. parodymus, jog L. L. išlipo iš automobilio, tačiau nėjo link A. Ž., o tik jį pakvietė, tačiau pastarasis tik pažiūrėjo į jų pusę, nors buvo tamsu, jas turėjo matyti. Priešingai nei teigia prokurorė, šie parodymai nepatvirtina aplinkybės, kad A. Ž. tikrai matė L. L., nes nei vienas iš jų to nepatvirtino, o tik parodė, jog mano, kad A. Ž. turėjo matyti L. L.. Prokurorė, apeliaciniame skunde apibendrindama L. L. ir J. Ž. parodymus ir teigdama, kad jos abi patvirtino, jog atstumas nuo jų iki A. Ž. nebuvo didelis, gatvė apšviesta ir jis negalėjo jos (L. L.) nematyti ir negirdėti, be to, jos žiūrėjo į jų pusę, bet ignoravo, iš tiesų prašo teismo remtis prielaidomis. Taip pat prokurorė, remdamasi telefonų išklotinėmis, teigia, kad A. Ž. įvykio metu buvo (duomenys neskelbtini), ir tuo metu naudojosi mobiliais duomenimis, kurie būtini naudotis „Telegram“ programėle. Būtent per šią programėlę, prokurorės teigimu, L. L. bandė susisiekti su A. Ž.. Toliau prokurorė vėl daro prielaidą, kad A. Ž. negalėjo nematyti, kad L. L. bando su juo susisiekti. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs A. Ž. telefono numerio išklotinę, teisingai nustatė, kad įvykio dieną įeinančių skambučių negauta, o pirma įeinanti trumpoji žinutė gauta tik 19.21 val., kai vaikas jau turėjo būti perduotas. Dėl bendravimo per „Telegram“ programėlę skundžiamame nuosprendyje taip pat teisingai pažymėta, kad, A. Ž. teigimu, L. L. siųstas žinutes jis pamatė tik po kurio laiko, kadangi šia programėle nesinaudoja, šie A. Ž. paaiškinimai byloje esančiais įrodymais nepaneigti.

Taigi, nepaisant to, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti L. L. parodymais, kuriuos patvirtina ir J. Ž. parodymai, jog ji vykdydama minėtą teismo nutartį su vaiku nurodytu laiku buvo atvažiavusi prie A. Ž. namo, svarstant, ar A. Ž. suvokė savo pareiškimo ir duodamų parodymų neatitikimą tikrovei bei siekė trukdyti teisingumui, ar tiesiog tamsiu paros metu nepastebėjo L. L., dėl to, turėdamas pagrindą manyti, kad pastaroji nevykdo teismo sprendimo, kreipėsi pareiškimu į policijos pareigūnus, ypač svarbu vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Būtent šiuo principu ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas A. Ž. nekaltumą. Taigi, prokurorės apeliacinio skundo dalis dėl A. Ž. nepagrįsto išteisinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atmetama.

Dėl BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

BK 231 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas, be kita ko, bet kokiu būdu trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas.

Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas neapibrėžia trukdymo veiksmų, nenurodo šios veikos padarymo būdų, taip pat nenustato trukdymo veiksmų turinio. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad BK 231 straipsnyje nustatyta veika gali pasireikšti bet kokios formos trukdymu teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių profesinei veiklai; trukdymas gali būti suprastas kaip bet kokie veiksmai, sudarantys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitinkamo pareigūno veiklą ar sudarant fizines kliūtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-648/2016, 2K-215-719/2018, 2K-318-458/2019).

Šioje byloje A. Ž. pagal BK 231 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad jis 2021 m. sausio 25 d. apie 15 val. pas jį bute (duomenys neskelbtini), atliekant kratą pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 02-2-00767-21 ir bute radus jo mobiliuosius telefonus, pareigūnams išėjus į tarnybinį automobilį pildyti kratos protokolą, be pareigūnų leidimo užėjo į butą ir jame užsidaręs nevykdė pareigūnų reikalavimo atidaryti buto duris ir paslėpė ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje kratos metu paimtą vieną mobiliojo ryšio telefoną, kuris galimai turėjo reikšmės ikiteisminiam tyrimui.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinkta medžiaga, teisingai nustatė šios veikos faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai K. T. ir M. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2022 m. sausio 12 d. nutarties pagrindu atliko kratą A. Ž. gyvenamojoje vietoje – bute (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 123–129). Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal požymių nusikalstamų veikų, numatytų BK 167 straipsnio 1 dalyje ir 168 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad L. L. į savo mobilaus ryšio telefone esančią „Viber“ programėlę iš buvusio sugyventinio A. Ž. telefono gavo ekrano nuotraukas, kuriose nufilmuoti be jos sutikimo ir jai nežinant tarp jos ir A. Ž. anksčiau vykę lytiniai santykiai; iš ekrano nuotraukų matyti, kad iš vaizdo įrašų darytas ekrano nuotraukas A. Ž. yra persiuntęs L. L. buvusiam vyrui A. L., taip pat kitiems asmenims; A. Ž. yra grasinęs L. L., kad paviešins intymaus pobūdžio vaizdo įrašus. A. Ž. su minėta nutartimi, kuria leista daryti kratą, susipažino kratos metu, t. y. aiškiai suvokė kratos tikslus (kompiuterių, planšečių, telefonų ir laikmenų paieška).

Pagal BPK 145 straipsnio1 dalį, kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad krata kaip procesinė prievartos priemonė, esant baudžiamojo proceso nustatytiems pagrindams, atliekama nepriklausomai nuo asmens, pas kurį atliekama krata valios.

Kratos tvarka reglamentuojama BPK 149 straipsnyje. Pareigūnas, pradėdamas kratą, privalo paskelbti nutartį ar nutarimą dėl kratos ir vieną nutarties ar nutarimo dėl kratos nuorašą įteikti asmeniui, pas kurį daroma krata; po to pareigūnas privalo pareikalauti atiduoti nutartyje ar nutarime nurodytus daiktus ar dokumentus arba nurodyti besislapstančio asmens buvimo vietą (BPK 149 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju iš pareigūnų „Body“ kameros įrašų (2 t., b. l. 81–83) matyti, krata A. Ž. gyvenamojoje vietoje pradėta atlikti pastarajam nedalyvaujant, nes jo bute nebuvo, tačiau dalyvaujant buto savininkei D. J., kuri atrakino butą. Pareigūnams jau būnant bute, buvo susisiekta su A. Ž. ir paaiškina, kad jo bute atliekama krata. Jis nurodė, kad atvyks už penkiolikos minučių. Pareigūnai, siekdami nepakenkti kratos sėkmei, nusprendė pasilikti bute. Vienas iš pareigūnų ištraukė tarnybinį kompiuterį, padėjo ant stalo ir nurodė, kad jis neįsijungia, neranda laido. Pareigūnai nusprendė, kad bet kuriuo atveju atliks kratą, o tada grįš į tarnybinį automobilį atspausdinti dokumentų. Pareigūnai išvardijo ieškotinus daiktus ir pradėjo kratą. Suradus tyrimui galimai reikšmingus daiktus, jie buvo nunešti ant virtuvės stalo ir išdėlioti. Pareigūnas apžiūrėjo atneštus įrenginius, t. y. tris mobiliojo ryšio telefonus ir dvi laikmenas. Po to į butą atėjo A. Ž., kuriam virtuvėje buvo įteikta minėta teismo nutartis ir jis su ja susipažino. Pareigūnai toliau atlikinėjo kratą, tačiau daugiau nieko nerado. Vienas iš pareigūnų sudėjo ant stalo padėtus telefonus ir laikmenas vieni ant kitų. Pareigūnai paaiškino, kad reikia nueiti prie tarnybinio automobilio surašyti dokumentus (kratos protokolą). Visi kratoje dalyvavę asmenys išėjo iš buto, kuriame ant stalo buvo palikti minėti kratos metu rasti daiktai, tarp jų – trys telefonai. Pareigūnams tarnybiniame automobilyje pildant protokolą, A. Ž. skundėsi, kad jam šalta, siūlė D. J. eiti su juo namo, o pareigūnas nurodė neiti. Vėliau pareigūnai tarpusavyje kalbėjosi apie tai, kad vienas iš jų nueitų kartu su A. Ž. namo. Kol pareigūnai tarpusavyje aiškinosi, akcentuodami aplinkybes, kad rasti telefonai palikti bute, A. Ž. jau nuėjo. Vienas iš pareigūnų kartu su D. J. taip pat nuėjo link namo, tačiau A. Ž. jau nesimatė. Priėjus prie buto durų, D. J. į spyną įstatė raktą, tačiau durų neatrakino, nes iš kitos pusės jau buvo įstatytas raktas. Po kurio laiko A. Ž. atrakino buto duris, tačiau paaiškėjo, kad vieno iš trijų ant virtuvės stalo paliktų telefonų nėra. Pareigūnas pasiteiravo A. Ž., kur dar vienas telefonas, tačiau pastarasis atsakė, kad neėmė. Toliau iš vaizdo įrašų matyti, kad pareigūnai bute, taip pat lauke po buto langais ieškojo minėto telefono, tačiau nerado. Pažymėtina, kad kratą atlikusių pareigūnų ir liudytojos D. J. parodymai atitinka šiuose vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes.

Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad pareigūnai kratos metu A. Ž. bute rado tris mobiliojo ryšio telefonus, kartu su A. Ž. ir D. J. išėjo iš buto į tarnybinį automobilį rašyti kratos protokolą, A. Ž. be pareigūnų leidimo grįžo į butą, jame kuriam laikui užsirakino, sudarydamas kliūtis pareigūnams patekti į butą, o įleidus pareigūnus į butą, paaiškėjo, kad iš trijų kratos metu rastų ir ant virtuvės stalo paliktų mobiliojo ryšio telefonų nėra vieno telefono.

BPK 149 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnas turi teisę uždrausti patalpoje ar vietoje, kur daroma krata, esantiems, taip pat į šią patalpą ar vietą ateinantiems asmenims išeiti iš jos, susižinoti tarpusavyje arba su kitais asmenimis iki kratos pabaigos. Ši norma taikytina ir nagrinėjamu atveju, nepaisant to, kad pareigūnai uždraudė ne išeiti, o grįžti į butą, kuriame buvo palikti kratos metu rasti daiktai. Po A. Ž. grįžimo (be pareigūnų leidimo) į butą ir užsirakinimo kuriam laikui jame dingo vienas iš kratos metu rastų mobiliojo ryšio telefonų, kuris galimai buvo reikšmingas atliekant minėtą ikiteisminį tyrimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie A. Ž. veiksmai atitinka BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (trukdymas ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklai) požymius.

Pirmosios instancijos teismas, pateikdamas minėtų A. Ž. veiksmų vertinimą, be pagrindo sprendė, kad šiuo atveju A. Ž. realizavo savo teisę neduoti parodymų ir neteikti įrodymų prieš save, todėl A. Ž. veiksmai, pasak pirmosios instancijos teismo, nelaikytini trukdymu ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Be to, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai sureikšminta BPK 149 straipsnio 7 dalis, kurioje nurodyta, kad visi paimtieji daiktai parodomi dalyvaujantiems asmenims ir išvardijami kratos protokole arba prie protokolo pridedamame apyraše (nurodoma jų kiekis, svoris, individualios žymės, susidėvėjimas); paimti daiktai ir dokumentai kratos vietoje turi būti kaip įmanoma supakuojami ir užantspauduojami. Taip pat nepagrįstai sureikšminta BPK 149 straipsnio 10 dalis, kurioje nustatyta, kad dėl kratos surašomas protokolas, kuriame turi būti nurodyti paimti daiktai ir aprašyti pagrindiniai jų požymiai. Šių teisės normų, reglamentuojančių kratos atlikimo tvarką, pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tik BPK 149 straipsnyje nustatyta tvarka atlikus kratos procesinius veiksmus, jos metu rasti ir paimti daiktai, tinkamai supakuoti, užantspauduoti ir aprašyti kratos protokole, laikytini įgiję tokią teisinę reikšmę, dėl kurių paslėpimo ar kitokio sunaikinimo gali būti reiškiami kaltinimai asmeniui, dėl kurio galimai neteisėtų veikų ir atliekamas ikiteisminis tyrimas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia išvada, nes, vadovaujantis šia logika, asmuo, kuris yra potencialus įtariamasis (šiame kontekste pažymėtina, kad kratos atlikimo metu A. Ž. nebuvo pripažintas įtariamuoju, nors jis iš minėtos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties galėjo suprasti, kad gali juo tapti), kratos atlikimo metu, pareigūnams radus ieškomus daiktus, tačiau nespėjus kratos procesinio veiksmo užfiksuoti BPK 149 straipsnyje nustatyta tvarka surašant kratos protokolą, nespėjus supakuoti rastus daiktus, gali savavališkai paimti ir paslėpti rastą daiktą, naudodamasis savo teise neteikti įrodymų. Juk pats pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad krata, kaip procesinė prievartos priemonė, atliekama nepriklausomai nuo asmens, pas kurį atliekama kratą, valios. Aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo baigtas pildyti kratos protokolas ir supakuoti rasti mobiliojo ryšio telefonai, nepateisina A. Ž. veiksmų, kuriais jis akivaizdžiai sutrukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti jiems pavestas su ikiteisminiu tyrimu susijusias pareigas.

Be abejo, A. Ž. pasinaudoti susiklosčiusia situacija ir paslėpti kratos metu rastą vieną iš trijų mobiliojo ryšio telefonų sąlygas sudarė ir pareigūnų, atliekančių kratą, taktinio pobūdžio klaidos, kai jie, radę ieškomus daiktus, negalėdami kompiuteriu surašyti kratos protokolą jos atlikimo vietoje (A. Ž. bute), nusprendė protokolą surašyti tarnybiniame automobilyje ir išėjo iš buto palikdami jame rastus ikiteisminiam tyrimui reikšmingus daiktus. Tačiau pareigūnai, A. Ž. būnant lauke ir reiškiant pretenzijas, kad jis nori grįžti, nedavė tokio leidimo. Liudytoja D. J. parodė, kad pareigūnams tarnybiniame automobilyje pildant dokumentus A. Ž. greitu žingsniu grįžo į namą, vienas iš pareigūnų išlipo iš automobilio ir bandė jį pasivyti, tačiau jam nepavyko. Be to, liudytoja patvirtino, kad bandė savo raktu atrakinti buto duris, tačiau nesėkmingai, kadangi A. Ž. užsirakino bute iš vidaus palikdamas spynoje raktą, o pareigūnus įsileido tik po 10–15 minučių. Aplinkybė, kad A. Ž. užsirakino bute ir paliko raktą spynoje, kad pareigūnai nepatektų į butą su D. J. raktu, parodo jo tyčios trukdyti pareigūnams kryptingumą, nes šis laikas jam buvo reikalingas paslėpti vieną iš trijų rastų mobiliojo ryšio telefonų. Liudytoju apklaustas kratą atlikęs pareigūnas M. K. taip pat parodė, kad jo kolega (K. T.) rašė kratos protokolą, tarp kolegos ir A. Ž. kilo ginčas, nes A. Ž. norėjo eiti į butą, tačiau kolega jam neleido, nepaisant to, A. Ž. skubiai pasišalino. Jis su buto savininke nubėgo A. Ž. iš paskos, tačiau buto durys buvo užrakintos, savininkė negalėjo atrakinti durų, nes raktas buvo paliktas spynoje. A. Ž. buto duris atidarė tik po kurio laiko. K. T. parodė, kad tarnybiniame automobilyje pildė kratos protokolą, kai A. Ž. pasakė, jog nieko nelauks ir greitu žingsniu nuėjo link namo. Jam buvo sušukta, kad šis sustotų ir palauktų, tačiau A. Ž. į tai nereagavo. Pranešė savo kolegai, kad šis pasivytų ir sustabdytų A. Ž., tačiau kolega nespėjo. Sutiktina su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad šių liudytojų parodymai patvirtina, jog A. Ž. skubėdamas be pareigūnų leidimo pasišalino nuo policijos automobilio, grįžo į butą ir jame užsirakino taip, kad kiti asmenys negalėtų į jį patekti. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantys pareigūnų „Body“ kameros vaizdo įrašai.

Teisėjų kolegija sutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kuriais paneigiami A. Ž. parodymai, kad buto durų sklendė sugedusi ir neužsirakinus iš vidaus, buto durys atsidaro. Šie parodymai paneigti atlikus proceso veiksmus, t. y. 2022 m. sausio 28 d. įvykio vietos apžiūros protokolu apžiūrėtos durys ir nustatyta, kad durys ir spynos išoriškai neapgadintos, spragtukas ir velkė veikiantys, fiksuojantys uždarius, taip pat užrakinus duris (2 t., b. l. 92–97). Darytina išvada, kad durys buvo užrakintos ir raktas spynoje paliktas tyčia, siekiant sutrukdyti pareigūnams patekti į butą.

Iš pirmiau nurodytų aplinkybių matyti, kad A. Ž. akivaizdžiai suprato, kad neturi leidimo grįžti į butą, nes dar nėra baigti atlikti proceso veiksmai. Minėta, kad krata baigiama tik surašius kratos protokolą ir supakavus rastus daiktus. Jis puikiai suprato, dėl kokių priežasčių pareigūnai rašyti kratos protokolą nuėjo į tarnybinį automobilį, taip pat suvokė, kokių konkrečiai daiktų jie ieško. Todėl jo veiksmai, be pareigūnų leidimo grįžtant į butą, jame užsirakinant, nevykdant pareigūno reikalavimo atidaryti duris ir paslepiant kratos metu rastą vieną mobiliojo ryšio telefoną, kuris galimai turėjo reikšmės atliekamam ikiteisminiam tyrimui, negali būti vertinami kaip A. Ž. teisių realizavimas. Priešingai, aptartos aplinkybės patvirtina, kad A. Ž. tyčia siekė sutrukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnams užbaigti atliekamą kratą ir paimti rastą mobiliojo ryšio telefoną, todėl A. Ž. veiksmai atitinka BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir tarpusavio sąsajas, tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl spręsdamas A. Ž. kaltės klausimą padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai jį išteisino kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje. Dėl šios priežasties, tenkinant prokurorės apeliacinį skundą, ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikinama ir dėl šios dalies priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija nustato, kad A. Ž. trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklai, o būtent: jis 2021 m. sausio 25 d. apie 15 val. pas jį bute (duomenys neskelbtini), atliekant kratą pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 02-2-00767-21 ir bute radus jo mobiliuosius telefonus, pareigūnams išėjus į tarnybinį automobilį pildyti kratos protokolą, be pareigūnų leidimo užėjo į butą ir jame užsidaręs nevykdė pareigūnų reikalavimo atidaryti buto duris ir paslėpė ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje kratos metu paimtą vieną mobiliojo ryšio telefoną, kuris galimai turėjo reikšmės ikiteisminiam tyrimui, tokiais savo veiksmais A. Ž. sutrukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su ikiteisminiu tyrimu susijusias pareigas ir paslėpė kratos metu rastą daiktą. Šie jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 231 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės skyrimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį

Teisėjų kolegija, už šią nusikalstamą veiką skirdama bausmę A. Ž., atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis (tiesiogine tyčia) nesunkus nusikaltimas teisingumui), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis: neteistas (3 t., b. l. 160–162), baustas administracine tvarka, baudos sumokėtos (3 t., b. l. 163–170), dirbantis (3 t., b. l. 171).

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. Ž. už BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skirtina įstatymo sankcijoje numatyta ir prokurorės apeliaciniame skunde siūloma bausmės rūšis bei jos dydis – 50 MGL dydžio bauda. Pažymėtina, kad tai minimalus baudos dydis, numatytas už nesunkų nusikaltimą (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas), tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija yra saistoma BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatų, pagal kurias išteisintojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios rūšies ir dydžio bausmė, atsižvelgus į aukščiau paminėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, padės pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus ir bus adekvati padarytos veikos pavojingumui bei neprieštaraus proporcingumo ir teisingumo principams.

Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bendrintina su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 304 straipsnio 1 dalį paskirta bausme (28 MGL dydžio bauda), iš dalies jas sudedant, prie griežtesnės 50 MGL dydžio baudos pridedant dalį švelnesnės bausmės (pridedama švelnesnės bausmės dalis (20 MGL dydžio bauda) parenkama atsižvelgiant į A. Ž. padarytas nusikalstamas veikas, jų pobūdį ir pavojingumą, taip pat minėtus A. Ž. asmenybę charakterizuojančius duomenis), ir skirtina galutinė subendrinta bausmė – 70 MGL dydžio bauda.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

iš dalies tenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros I-ojo skyriaus prokurorės Ritos Sabaitės apeliacinį skundą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 21 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 231 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – A. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 231 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 50 MGL dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 21 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 304 straipsnio 1 dalį paskirta bausme (28 MGL dydžio bauda), iš dalies jas sudedant, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 70 MGL dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti A. Ž. laikinajame sulaikyme nuo 2022 m. sausio 25 d. 15.10 val. iki 2022 m. sausio 26 d. 14.21 val. išbūtą laiką, vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir konstatuoti, kad likusi nesumokėta baudos dalis yra 68 MGL, t. y. 3 400 (trys tūkstančiai keturi šimtai) Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.