Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regiono administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus AVPK Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pagrindo įpareigoti Vilniaus AVPK klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo pareiškėjui nagrinėti iš naujo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. sausio 25 d. kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus.

Vilniaus AVPK Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Sprendime nurodyta, kad patikrinimo metu nustatyta, kad 2011 m. kovo 16 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d. (pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką), 178 str. 2 d. (vagystė), 180 str. 1 d. (plėšimas, sankcija 6 m.), jam paskirta galutinė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 8 mėn., vadovaujantis BK 92 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 m. 6 mėn. 2012 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, o būtent, nepilnamečio asmens atžvilgiu panaudodamas fizinį smurtą pagrobė mobilaus ryšio telefoną; tokiais savo veiksmais pareiškėjas padarė tyčinį smurtinį nusikaltimą už kurio padarymą Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metų, bet neviršija 6 metų laisvės atėmimo. Nors pareiškėjo teistumas išnykęs, tačiau po teistumo išnykimo nepraėjo 15 metų, jam yra taikomos Įstatymo 18 str. 2 d. 2 p. nuostatos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus AVPK Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas ir Aprašas (nurodytų teisės aktų redakcijos, galiojusios ginčijamo Sprendimo priėmimo metu).

Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 straipsnio 1 dalis). Šio Įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartos ir jos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais, ginklų priedėliais, šaudmenimis ir jų dalimis, teises ir pareigas (1 straipsnio 2 dalis).

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos.

Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus, bet neviršija 6 metų laisvės atėmimo, ir po asmens teistumo išnykimo arba panaikinimo nepraėjo 15 metų.

Aprašas nustato Lietuvos Respublikos nuolatinių gyventojų turimų civilinėje apyvartoje leidžiamų ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių, skirtų Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytiems tikslams, apyvartos ir jos kontrolės tvarką, leidimų įsigyti ginklus asmenims, nurodytiems Įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje, išdavimo ir kontrolės tvarką, turimų ginklų civilinės apyvartos ir jos kontrolės tvarką. Aprašas fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinę apyvartą ir jos kontrolę reguliuoja tiek, kiek atskirų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės nereguliuoja kiti ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojantys teisės aktai (1 punktas).

Pagal Aprašo 4 punktą, leidimus laikyti (nešiotis) ginklus išduoda, perregistruoja, panaikina, leidimus parduoti (perdirbti) ginklus išduoda, panaikina ir neterminuotus leidimus laikyti (nešiotis) ginklus išduoda, panaikina apskričių vyriausieji policijos komisariatai (toliau – įgaliota policijos įstaiga). Leidimus įsigyti ginklus, šaudmenis užsieniečiams išduoda Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas).

Aprašo 10 punkte nustatyta, kad gavęs visus tinkamai įformintus dokumentus, pareigūnas organizuoja patikrinimą, siekdamas nustatyti, ar nėra priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui galėtų būti neišduodamas.

Aprašo 11 punkte nustatyta, kad pareiškėjas ir prašyme nurodyti vyresni kaip 14 metų asmenys tikrinami, ar yra (nėra) nepriekaištingos reputacijos, taip pat patikrinama, ar nėra kitų Įstatyme nustatytų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negali įsigyti ar turėti ginklų. Asmenis pareigūnas tikrina naudodamasis Vidaus reikalų informacine sistema ir Policijos IS ar kitomis programinėmis priemonėmis. Gavus netikslią, neišsamią informaciją, kuria remiantis negalima priimti sprendimo išduoti (atsisakyti išduoti) leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, privaloma informaciją patikslinti ar papildyti.

Pagal Aprašo 14 punktą, jeigu atliekant patikrinimą buvo nustatyta priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus neišduodamas remiantis patikrinimo rezultatais, parengiamas neigiamas sprendimas ir atsakymas asmeniui dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo. Sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus turi būti motyvuotas (surašytas laisva forma), priimtas vadovaujantis Įstatyme ir Apraše nustatytais reikalavimais. Neigiamas sprendimas dėl kartu gyvenančio asmens neatitikties Įstatyme nustatytiems reikalavimams surašomas laikantis asmens duomenų apsaugos teisės aktų reikalavimų.

Pagal Aprašo 15 punktą, išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus atsisakoma Įstatymo 12 straipsnio 11 dalyje, 12 straipsnio 12 dalyje, 17 straipsnyje nurodytais atvejais, taip pat, jei asmuo neatitinka Įstatymo 13 straipsnio 2–5, 9 ar 14 dalyse nustatytų reikalavimų, taip pat, jei asmuo nesutinka leisti policijai gauti duomenų iš sveikatos priežiūros institucijų dėl asmens ligų ar fizinių trūkumų, kurie galėtų trukdyti tinkamai elgtis su ginklu.

Pažymėtina, kad teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenis, kurie neturi teisės jais naudotis bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais, jiems keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (žr., pvz., LVAT 2023 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-690-662/2022).

Nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjui 2023 m. sausio 25 d. Vilniaus AVPK pateikus prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, Vilniaus AVPK, vadovaudamasis Aprašo 10 punktu, atliko pareiškėjo patikrinimą, siekiant įvertinti pateiktą prašymą. Pagal 2023 m. vasario 22 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį matyti, jog pareiškėjas 2011 m. kovo 16 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu (nuosprendis priimtas 2011 m. vasario 24 d.) buvo pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., 180 str. 1 d., jam skirta galutinė bausmė - terminuotas laisvės atėmimas 8 mėn., vadovaujantis BK 92 str. bausmės vykdymas atidėtas 1 m. 6 mėn., paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas, įpareigojant tęsti mokslą, būti namuose nuo 20 val. iki 6 val. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 27 d. buvo įrašytas į įskaitą Vilniaus m. ir r. pataisos inspekcijoje. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 2 d. nutartimi patikslintas 2011 m. vasario 24 d. nuosprendis ir laikyta, kad vadovaujantis BK 92 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 m. 6 mėn., paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 20 val. iki 6 val., tęsti mokslą. Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 27 d. išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro. Pagal 2023 m. vasario 22 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį pateiktus duomenis matyti, jog Vilniaus apygardos prokuratūroje ikiteisminiai tyrimai pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukti 4 (keturis) kartus.

Iš byloje pateikto 2023 m. balandžio 11 d. Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus nustatyta, jog pareiškėjas už įvairius administracinius nusižengimus buvo baustas ne kartą, turėjo galiojančių nuobaudų.

Pažymėtina, jog Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata dėl nepriekaištingos reputacijos yra imperatyvi, t. y. asmuo, siekdamas įsigyti ir turėti Įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis, privalo būti nepriekaištingos reputacijos, kaip tai apibrėžta, be kita ko, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2011 m. kovo 16 d., buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., 180 str. 1 d., jam skirta galutinė bausmė - terminuotas laisvės atėmimas 8 mėn., vadovaujantis BK 92 str. bausmės vykdymas atidėtas 1 m. 6 mėn., paskirta auklėjamojo poveikio priemonė, pareiškėjas 2011 m. gruodžio 27 d. buvo įrašytas į įskaitą. Pareiškėjas prašymą Vilniaus AVPK dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus pateikė 2023 m. sausio 25 d., todėl šiuo atveju nuo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo įsiteisėjusio nuosprendžio (2011 m. kovo 16 d.), pagal kurį pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs aukščiau minėtas nusikalstamas veikas, iki pareiškėjo prašymo Vilniaus AVPK (2023 m. sausio 25 d.) pateikimo dienos buvo praėję beveik 12 metų (apytiksliai 11 metų ir 10 mėnesių). Tai reiškia, kad pareiškėjui nuo įsiteisėjusio 2011 m. kovo 16 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nuosprendžio iki prašymo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Vilniaus AVPK pateikimo dienos (2023 m. sausio 25 d.) nebuvo praėję 15 metų, būtinų tam, kad asmuo atitiktų nepriekaištingos reputacijos asmens kriterijus, numatytus Įstatymo 18 straipsnyje (tarp jų ir 2 dalies 2 punkte).

Nors pareiškėjas minėto prašymo Vilniaus AVPK pateikimo metu jau buvo laikomas neteistu, nuo paskirtos bausmės praėjo daugiau nei 11 metų, tačiau jis nėra laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Nepriekaištingos reputacijos kriterijus įtvirtinanti nuostata, nustatyta Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte, yra imperatyvi, todėl pareiškėjui pateikus prašymą Vilniaus AVPK dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, o prašymo pateikimo metu nustačius, jog nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, pagal kurį pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiklą, nėra praėję 15 metų, todėl jis neatitinka sąlygų, nustatytų Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Akcentuotina, jog Įstatymas nenumato išimties dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos taikymo atsižvelgiant į aplinkybes, jog asmuo nusikalstamą veiką atliko būdamas nepilnametis, ar, kad šiuo metu yra neteistas, ar, kad teistumas yra išnykęs (pagal byloje pateiktą 2022 m. liepos 19 d. pažymą Nr. 14R-25762). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Vilniaus AVPK pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo teistumas yra išnykęs, tačiau po teistumo nepraėjo 15 metų, todėl jam yra taikomos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog jam buvo išduotas brandos atestatas, jis baigė 11 savaičių trukmės bazinį kario kursą, tarnavo LK Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataljone ir sėkmingai atliko privalomąją pradinę karo tarnybą, yra tapęs kariu savanoriu, baigęs pėstininko gelbėtojo rengimo kursą, taip pat turimų teigiamų charakteristikų, išklausytų kursų ir pan. aplinkybių, nurodomų skunde, šeimos sukūrimo, pažymėtina, kad nors šias aplinkybes pareiškėjas pagrindė į bylą pateiktais įrodymais (savanorio pažymėjimu, kursų išklausymo pažymėjimu, šeimines aplinkybes patvirtinančiais dokumentais ir kitais dokumentais), tačiau tai savaime nereiškia, kad teigiamas pareiškėjo charakterizavimas sudaro pagrindą pakeisti ar panaikinti ginčijamą Sprendimą. Kaip nurodyta aukščiau šiame sprendime, nepriekaištingos reputacijos nuostata, nustatyta Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte, yra imperatyvi, Įstatymas nenumato išimties dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos taikymo, todėl pareiškėjo asmeniniai pasiekimai, susiję su tarnyba kariuomenėje, įvairūs kursų baigimo pažymėjimai, šeiminės aplinkybės, teigiamos charakteristikos ir pan., nesudaro pagrindo į jas atsižvelgti priimant neigiamą pareiškėjo atžvilgiu Sprendimą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam būnant savanoriu kariu, jam yra suteiktas ginklas, o klausimų bei abejonių dėl pareiškėjo patikimumo bei jo geros reputacijos nekyla. Pareiškėjas, teikdamas prašymą Vilniaus AVPK nurodė, jog prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus: savigynai (pistoletai, revolveriai); savigynai (lygiavamzdžiai šautuvai); kario įgūdžių tobulinimui (B kat. lygiavamzdžiai, graižtviniai šautuvai); kario įgūdžių tobulinimui (A, B kat. lygiavamzdžiai, graižtviniai šautuvai); kario įgūdžių tobulinimui (B kat. pistoletai, revolveriai); kario įgūdžių tobulinimui (A kat. pistoletai). Taip pat byloje pateiktos Bendrovės ir Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės charakteristikos, pagal kurias, pareiškėjas charakterizuojamas teigiamai. Pareiškėjo patikimumas ir teigiama reputacija nėra lemiami kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Pagal Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės 2022 m. rugsėjo mėn. raštą matyti, jog pareiškėjui yra priskirtas tarnybinis ginklas ir jis yra susipažinęs su ginklo panaudojimo taisyklėmis bei sėkmingai išlaikęs ginklo valdymo testus, patvirtintus Lietuvos kariuomenės vado 2022 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-547 ,,Dėl leidinio ,,Šaudymo vadovas (pėstininkų ginklai)“ tvirtinimo. Tačiau teismo vertinimu, vien prašymo pateikimas Vilniaus AVPK ir aplinkybė, jog pareiškėjas yra karys savanoris, kuris charakterizuojamas teigiamai, nesudaro pagrindo išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Nors Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės minėtas raštas patvirtina, jog pareiškėjui yra priskirtas tarnybinis ginklas, tačiau jis yra priskirtas tarnybos metu atliekant tarnybą. Pareiškėjui tarnybinis ginklas yra suteiktas tik tarnybos metu, jis neturi teisės jį laikyti (nešiotis) ne tarnybos metu, o pateiktu prašymu Vilniaus AVPK, pareiškėjas siekė laikyti (nešiotis) ginklus ne tik tarnybos metu. Aplinkybės, kad pareiškėjas yra karys savanoris ir teigiamai charakterizuojamas iš Bendrovės ir Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės, nors nėra praėję 15 metų nuo teistumo išnykimo, nėra aplinkybės, į kurias turi būti atsižvelgiama vertinant pareiškėjo pateikto prašymo pagrįstumą. Įstatyme su šiomis pareiškėjo skunde nurodomomis aplinkybėmis susijusių išlygų nenustatyta, todėl atsakovas neturėjo pagrindo jas vertinti ginčo Sprendime, todėl šis pareiškėjo skundo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodė, kad neserga jokiomis ligomis, kuriomis sergant būtų pavojinga jam leisti nešiotis ginklą; šios aplinkybės buvo akcentuojamos prašyme atsakovui, tačiau į jas atsižvelgta nebuvo, nebuvo motyvuojama, kodėl jos laikomis nepagrįstomis bei atmestinomis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo, siekdamas gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kartu su prašymu privalėjo pateikti medicininius patikrinimo duomenis, kaip tai nustatyta Aprašo 7.2 papunktyje. Šiuo atveju pareiškėjas neatitiko Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, todėl tuo pagrindu jam buvo atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Teismo įsitikinimu, tuo atveju, jeigu pareiškėjo pateiktos medicininių patikrinimų išvados nesudarytų pagrindo išduoti jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, jos būtų akcentuotos ginčo Sprendime. Tačiau, šiuo atveju pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus buvo ne dėl medicininių išvadų, o dėl neatitikimo nepriekaištingos reputacijos reikalavimams. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo Sprendime neatlikus atskiro vertinimo dėl medicininių duomenų išvadų, tačiau nustačius kitą pagrindą atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, jis būtų neteisėtas šiuo aspektu.

Pareiškėjas mano, jog nors formaliai pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos asmens sąvokos, tačiau šiuo atveju svarbu ne vien formaliai vertinti straipsnio dispoziciją ir asmens atitikimą jai, tačiau turėtų būti vertinama kiekvieno asmens individuali situacija. Pareiškėjas skunde akcentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2023 m. kovo 15 d. nutarimą Nr. KT30-N3/2023 (toliau – ir Nutarimas) ir mano, kad sprendimą privalu priimti atsižvelgiant į, be kita ko, nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, į jo keliamą grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, žmogaus teisėms ir laisvėms. Be to, akcentuoja, kad po teistumo išnykimo praėjo 11 metų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Sprendžiant kilusį ginčą pirmiausia pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti visuomenės narius nuo galimos grėsmės, užtikrinti viešąją tvarką (žr., pvz., 2013 m. sausio 25 d. nutarimą, 2016 m. vasario 2 d. nutarimą, 2020 m. birželio 5 d. nutarimą).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą konstatavo, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018, 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020, 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-835-525/2023).

Teismo vertinimu, atsižvelgus į byloje pateikus duomenis matyti, jog pareiškėjas ne tik, kad neatitinka Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos nepriekaištingos reputacijos sąlygos, tačiau taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, taip pat jo atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, tačiau vėliau ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti. Šios aplinkybės rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatyto teisinio reglamentavimo. Kaip minėta, Įstatyme nenumatytos išimtys vertinant nepriekaištingos reputacijos kriterijų taikymą. Pats pareiškėjas skunde sutinka, jog jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos asmens sąvokos, kaip tai nustatyta Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte, tačiau mano, kad jos neatitinka tik formaliai. Vien tai, kad nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ginčo Sprendimo priėmimo metu buvo praėję beveik 12 metų, niekaip nekeičia aplinkybės, jog pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos asmens sąvokos. Teismo įsitikinimu, toks vertinimas nėra formalus, o pagrįstas imperatyviomis Įstatymo nuostatomis. Atsižvelgus į pareiškėjo pateiktus duomenis dėl jo individualios situacijos matyti, jog darbinėje veikloje ir savanoriaudamas karo tarnyboje, jis yra vertinamas teigiamai, nuolat tobulina profesinę kvalifikaciją įvairiuose kursuose, tačiau pagal 2023 m. balandžio 11 d. Administracinių nusižengimų registro išrašą apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus, pareiškėjas ne kartą buvo baustas administracine tvarka, bei turėjo galiojančių nuobaudų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, sutiktina su atsakovo Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos asmens sąvokos, kaip tai nustatyta Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

Dėl pareiškėjo skunde akcentuojamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Nutarimo pažymėtina, jog Nutarimo 19 punkte nurodyta: ,,<…> Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punktas tiek, kiek jame nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies (2022 m. kovo 24 d. redakcija) 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.” Taigi, Nutarime buvo nagrinėjamos Įstatymo redakcijos, kurios nagrinėjamu atveju priimant ginčo Sprendimą, nebuvo taikytos. Be to, Nutarime buvo vertinta nepriekaištingos reputacijos sąvoka, siejant su galiojusiu teisiniu reguliavimu, kai asmenys neterminuotai nebuvo laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis. Teismo vertinimu, Nutarimo taikymas nagrinėjamoje situacijoje nėra aktualus, nėra susietas su nagrinėjamoje byloje galiojusiu teisiniu reguliavimu. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad ginčo Sprendimas priimtas iki Nutarimo priėmimo, todėl atsakovas net ir negalėjo vadovautis Konstitucinio Teismo išaiškinimu.

Aiškindamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas atliko išsamų, individualų pareiškėjo situacijos vertinimą. Šiuo atveju Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta imperatyvi norma, kurią privalo vertinti atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Kadangi nuo įsiteisėjusio Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nuosprendžio nebuvo praėję 15 metų, todėl atsakovas pagrįstai ginčo Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Papildomų aplinkybių vertinimo (pareiškėjo sveikatos duomenys, charakteristikos, šeiminės aplinkybės, kursai, dalyvavimas karo savanorių veikloje ir pan.) atsakovas atlikti neprivalėjo, nustatęs, jog pareiškėjas neatitinka imperatyvios nepriekaištingos reputacijos asmens sąvokos, kaip tai nustatyta Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Teismas daro išvadą, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nutarimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl ginčijamas Sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad atsakovas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl 2023 m. vasario 23 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimas atsisakyti R. M. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 10-IL-3735 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus šio skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Vilniaus AVPK klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo pareiškėjui nagrinėti iš naujo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jam klausimas nesprendžiamas.

Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.