- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-07
- Bylos Nr.
- e2-2826-671/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00643-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Audronė Alčauskienė
- Ieškovas
- R. K., B. K.
- Atsakovas
- Telšių rajono savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, E. J.
- Advokatai
- Aistis Damulevičius
trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Gintautui Naglisui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. K. ir B. K. ieškinį atsakovei Telšių rajono savivaldybės administracijai dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, E. J..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
ieškovai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 1.93 straipsnio 4 dalimi, 6.309 straipsnio 3 dalimi, 6. 396 straipsniu ir 6.397 straipsniu, prašo pripažinti galiojančia 1992 m. su Telšių rajono valdyba sudarytą 6000 m² (6/19) žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodė, kad 1993 m. įsigijo ūkinės paskirties pastatus (šiltnamius), esančius (duomenys neskelbtini). Kartu su ūkinės paskirties pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), ieškovai taip pat įsigijo ir 6000 m² (6/19) žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), pagal rajono architekto 1992 m. balandžio 27 d. suderintą schemą ir 1992 m. balandžio 30 d. Telšių miesto tarybos sprendimą Nr. 198. 1992 m. spalio 12-30 d. ieškovai sumokėjo už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 1993 m. sausio 6 d. ieškovai ir kiti sklypo savininkai notarine tvarka susitarė dėl nurodyto žemės sklypo pasidalijimo. Nors ieškovai teisėtai įgijo nuosavybės teisę į 6000 m² žemės sklypo dalį, žemės sklypo nuosavybės teisė iki šios dienos nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, o pačiam žemės sklypui net nėra suteiktas unikalus numeris (žemės sklypas VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėje neegzistuoja). Ieškovai nuo 2006 m. gruodžio 30 d. Telšių rajono savivaldybės administracijai moka valstybinės žemės mokestį už jiems nuosavybės teise priklausančią 6000 m² žemės sklypo dalį, nors jokios žemės sklypo dalies nuomos sutarties jie nėra ir nebuvo sudarę. Ieškovai žemės sklypo dalį įsigijo dar 1992 m. ir dėl valstybės institucijų neveikimo (netinkamo veikimo) žemės sklypo dalis nebuvo ir iki šiol nėra įtraukta į apskaitą, jai nėra priskirtas unikalus numeris ir ieškovų nuosavybės teisė nėra išviešinta. Ieškovai negali įgyvendinti savo teisės įtraukti žemės sklypą į apskaitą, įregistruoti savo nuosavybės teisę bei atsidalyti žemės sklypo dalį, neturėdami teismo sprendimo, kuriuo būtų patvirtinta jų nuosavybės teisė.
Šalies argumentai
Ieškovas R. K. teismo posėdžio metu patvirtino ieškinyje nurodytas aplinkybes ir prašė ieškinį tenkinti. Papildomai nurodė, kad 1991-1992 m. vykstant valstybinio turto privatizacijai su žmona nusprendė nusipirkti komunalinius šiltnamius. Po metų pateikęs prašymą ir sumokėjęs nurodytą kainą įsigijo ir žemės sklypą, ant kurių buvo pastatyti šiltnamiai. Tikėjosi tęsti veiklą šiltnamiuose, tačiau pastatai buvo apgriuvę, reikėjo daug investicijų. Norėdami, kad žemės sklypas būtų tvarkingas, nugriovė šiltnamius. Iki 2015 m. galvojo, kad žemės sklypas įsigytas teisėtai. 2015 m. ir 2019 m. buvo parengti žemės sklypo formavimo planai, kurie buvo nepatvirtinti, tada ir sužinojo, kad žemės sklypo įsigijimas yra neįteisintas. Žemės sklypo formavimo planai buvo nepatvirtinti, nes žemės sklypas yra per didelis, o jame likę pastatai užima nedidelę dalį sklypo ploto.
Ieškovė B. K. teismo posėdžio metu palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes ir prašė ieškinį tenkinti. Patvirtino ieškovo R. K. teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes dėl žemės sklypo įsigijimo. Papildomai nurodė, kad šiltnamiai galutinai sugriuvo ne 1993 m., o vėliau. Įsigytas žemės sklypas buvo reikalingas veiklos plėtojimui. Nuo šiltnamių įsigijimo apie 4-5 metus augino gėles, tačiau laikui bėgant nebebuvo tinkamų sąlygų tokiai veiklai, reikėjo daug investicijų.
Ieškovų atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad šioje byloje nagrinėjama situacija atsirado ne dėl ieškovų kaltės, o tuo metu buvusio teisinio neaiškumo, teisinio reglamentavimo spragų. Šioje byloje pateiktas ne vienas akivaizdus rašytinis įrodymas, patvirtinantis, kad ieškovai nusipirko žemės sklypus, (duomenys neskelbtini). Žemės įkainojimo aktas, pinigų už žemę sumokėjimo kvitas, potvarkis, kuriuo leista įsigyti žemės sklypo dalis, sukuria teisinį pagrindą laikyti, kad ieškovai įsigijo žemės sklypus. Tuo metu nebuvo sudaryta įprastinė pirkimo-pardavimo sutartis, todėl ieškovai ieškiniu ir prašo, kad būtų pripažintas galiojančiu sandoris dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo. Nesutinka su liudytojos R. B. nurodyta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo procedūra. Tikėtina, kad toks veiksmų eiliškumas ir privalomumas buvo 1995 m., o ne 1992 m.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nėra suinteresuota bylos baigtimi, todėl ieškinio tenkinimo klausimą prašo spręsti teismo nuožiūra, įvertinus bylos faktines ir teisines aplinkybes. Pažymi, kad nors ieškovai ir sumokėjo už žemės sklypus, tačiau nebuvo pradėtas valstybinės žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas, nebuvo suformuotas ir nekilnojamojo turo registre įregistruotas valstybinės žemės sklypas bei nebuvo sudaryta valstybinės žemės sklypo ar jo dalies pirkimo-pardavimo sutartis.
Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime nurodytas aplinkybes ir parodė, kad ieškovai 1992 m. įsigijo šiltnamius, (duomenys neskelbtini), komercinės veiklos vykdymui. 1992 m. Telšių miesto tarybos sprendimu prie nurodytų šiltnamių buvo priskirtas 1,9 ha žemės sklypas taip pat komercinės veiklos vykdymui. 1993 m. šiltnamiai buvo nugriauti, todėl šiuo metu nebelikus pastatų, žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), kuris buvo skirtas komercinės veiklos vykdymui, tapo nebereikalingas. Šiuo metu nėra galimybės suformuoti nurodyto žemės sklypo dėl to, kad ieškovų įsigytų pastatų – šiltnamių – nebėra. Be to, nėra atlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai, detalieji planai, todėl nėra aišku, koks objektas galimai buvo įsigytas. Nėra duomenų, kad pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo iformintas dėl institucijų neveikimo.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM) atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Trečiojo asmens atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnyba prie ŽŪM neturi teisinio suinteresuotumo šioje byloje. Papildomai paaiškino, kad šiuo atveju buvo pradėtas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris, bet nepabaigtas. Žemės sklypas nėra suformuotas, neturi kadastrinio numerio. Šiuo metu jis negali būti suformuotas, nes nėra pagrindinio pastato. Prie ieškovams priklausančių pagalbinių statinių pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus žemės sklypas negali būti suformuotas.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo E. J. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu sutinka. Nurodė, kad jai aktualus bendro sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įteisinimo klausimas, nes šiame žemės sklype yra jai priklausantis pastatas.
Liudytoja D. V. parodė, kad yra Telšių rajono savivaldybės administracijos Finansų skyriaus pavaduotoja. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini), nėra įregistruotas žemės sklypas, tai valstybinė žemė. Pagal galiojančius teisės aktus ir pagal iš Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM gaunamus duomenis, ieškovai yra nurodytos valstybinės žemės naudotojai ir iki, kol bus sudaryta žemės nuomos sutartis ar pirkimo-pardavimo sutartis, turi mokėti žemės nuomos mokestį už komercinės paskirties žemės naudojimą.
Liudytoja R. B. parodė, kad yra Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM vyriausioji specialistė. Paaiškino, kad 1992 m. balandžio 30 d. Telšių miesto tarybos sprendimu prie ieškovų įsigytų šiltnamių buvo išskirtas 1,9 ha žemės sklypas, kurio atitinkamas dalis pagal 1992 m. gruodžio 24 d. Telšių rajono valdybos potvarkio Nr. 778-V priedą Nr. 2 buvo leista pirkti ieškovams komercinės veiklos vykdymui. Ieškovai už leistas pirkti žemės sklypo dalis yra sumokėję, tačiau negalima sakyti, kad žemės sklypas buvo parduotas. Ieškovams pagal nurodytą Telšių rajono valdybos potvarkį buvo leista pirkti valstybinę žemę, tačiau pagal tuometinę įprastą praktiką pirkimas-pardavimas nebuvo užbaigtas, t. y. ieškovai neatliko norimos įsigyti žemės sklypo dalies kadastrinių matavimų. Jeigu būtų buvę atlikti kadastriniai matavimai, žemės sklypas būtų buvęs įregistruotas ir būtų buvusi sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Kiek jai žinoma, kadastriniai matavimai nebuvo atlikti dėl statinių, esančių ant nurodyto žemės sklypo, bendrasavininkų nesutarimų. Ieškovai neinicijavo kadastrinių matavimų, todėl ir nebuvo pabaigtas žemės sklypo pirkimas-pardavimas. Šiuo metu pagal galiojančius teisės aktus ieškovų norimo įsigyti žemės sklypo suformavimo projektas yra netvirtinamas, nes nėra išlikę ant žemės sklypo buvę pastatai, o žemės sklypas formuojamas pastatų eksploatavimui. Ieškovai nuo 2003 metų moka žemės nuomos mokestį kaip už namų valdos sklypo naudojimą, nors turėtų mokėti nuomos mokestį dėl komercinės paskirties žemės sklypo. Duomenų bazėje yra klaida, kuri turėtų būti ištaisyta.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais nustatyta, kad ieškovai R. K. ir B. K. 1991 m. rugsėjo 28 d. valstybinio turto privatizavimo aukciono metu už investicinius čekius įsigijo komunalinius šiltnamius, esančius (duomenys neskelbtini). Telšių miesto Tarybos 1992 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 198 prie nuosavybės teise G. M., L. M., B. K., R. K., V. S. ir S. S. įgytų šiltnamių (duomenys neskelbtini) nustatytas 1,9 ha ploto žemės sklypas pagal rajono architekto 1992 m. balandžio 27 d. suderintą schemą. 1992 m. spalio 29 d. ieškovė B. K. Telšių miesto valdybai pateikė prašymą dėl 0,3 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. 1992 m. spalio 30 d. ieškovui R. K., o 1992 m. lapkričio 12 d. ieškovei B. K. pateikti mokėjimo pranešimai dėl perkamų 0,3 ha žemės sklypų nustatytų kainų sumokėjimo. Ieškovai sumokėjo nurodytas žemės sklypų kainas ir išlaidas už dokumentų įforminimą. Telšių rajono valdyba 1992 m. gruodžio 24 d. priėmė potvarkį Nr. 781-v dėl privatinės nuosavybės žemės sklypų pardavimo (duomenys neskelbtini), kurio priedu Nr. 2 ieškovams leista pirkti po 0,3 ha ploto komercinės paskirties žemės sklypus, (duomenys neskelbtini). 1993 m. sausio 6 d. ieškovai ir kito sklypo savininkai notarine tvarka susitarė dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pasidalijimo, nustatant kiekvieno bendrasavininko naudojamas sklypo dalis. 1999 m. rugpjūčio 2 d. ieškovės B. K. užsakymu buvo atlikti 0,3 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), geodeziniai matavimai. 1999 m. spalio 7 d. Telšių rajono savivaldybės mero potvarkiu Nr. 317, vadovaujantis Telšių r. vyriausiojo architekto 1999 m. rugsėjo 29 d. ir 30 d. suderintais žemės sklypų planais, B. K. 0,3 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini), o R. K. 0,3 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini). 1999 m. spalio 18 d. ieškovė B. K. Telšių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl 0,3 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kaip namų valdos įteisinimo. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ieškovai nuo 2006 m. Telšių rajono savivaldybės administracijai moka valstybinės žemės nuomos mokesčius už 0,3 ha valstybinės žemės sklypo dalis, esančias (duomenys neskelbtini), kaip už namų valdos žemės sklypą, tačiau turėtų mokėti kaip už komercinės pakirties žemės sklypo naudojimą.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo galiojančiu.
1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalis numatė, kad tais atvejais, kai viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu (iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančioje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalyje). Sprendžiant dėl minėtoje įstatymo normoje įtvirtintos ieškovo teisės reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, reikšmingomis aplinkybėmis pripažintina tai, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, taip pat tai, ar toks sandoris neprieštaravo tuo metu galiojusioms imperatyviosioms teisės normoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad tuo atveju, jeigu šalių veiksmai atitinka sandorio šalių suderintą valią dėl teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ir panaikinimo (šioje byloje – dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ieškovų privatinėn nuosavybėn) ir tie veiksmai neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, sandoris pripažintinas sudarytu ir galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis Nr. 3K‑3‑60/2007).
Byloje tarp šalių nėra ginčo, jog šiuo metu ieškovų prašomose pripažinti įsigytomis žemės sklypo dalyse nėra išlikusių ieškovams nuosavybės teise priklaususių šiltnamių, kurių eksploatavimui vykdant komercinę veiklą 1992 m. ieškovams buvo leista pirkti po 0,3 ha valstybinę žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM nurodė, kad šiuo metu negali būti tvirtinami 0,3 ha valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini), sklypo planai, nes pastatai (šiltnamiai), kurių eksploatavimui 1992 m. ir buvo nustatytas nurodytas žemės sklypas, nėra išlikę. Pagal dabartinį teisinį reglamentavimą prie šiuo metu ieškovams nuosavybės teise priklausančių pagalbinių pastatų 0,3 ha ploto žemės sklypai negali būti formuojami. Teismo vertinimu, šioje byloje svarbu ne formaliai taikyti šiuo metu galiojančias teisės aktų nuostatas, tačiau išsiaiškinti, ar pagal tuo metu (1992 m.) galiojančią tvarką, ginčo žemės sklypo dalių pirkimo-pardavimo sutartys galėjo būti sudarytos, nustatyti priežastis, kodėl su ieškovais neužbaigti tokie valstybinės žemės perleidimo sandoriai, kokius konkrečius veiksmus atliko kompetentingi subjektai bei ieškovai pagal tuo metu galiojusią tvarką ieškovams siekiant įsigyti valstybinę žemę privatinėn nuosavybėn ar tie veiksmai neprieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms.
Valstybinė žemė parduodama ar kitaip perleidžiama privačion nuosavybėn tik įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad iki Civilinio kodekso įsigaliojimo pradėtoms administracinėms ir teisminėms procedūroms taikomos tuo metu galiojusių įstatymų materialinės teisės normos, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai įsigijimą privačion nuosavybėn ieškovų prašymų įsigyti valstybinę žemę pateikimo metu reglamentavo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (toliau – Tvarka) patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijoje bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės (toliau – Taisyklės), kuriose nustatyta nuosekli administravimo procedūrų seka, kuria įgyvendinama asmenų teisė įgyti nuosavybėn valstybinius žemės sklypus.
Pagal Žemės reformos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1992 m. gegužės 20 d. iki 1993 m. liepos 28 d.) 6 straipsnio 3 dalį žemė privatinėn nuosavybėn galėjo būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. To paties įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už perkamą žemę ar mišką, pirkėjo pasirinkimu, apmokama pinigais arba valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis ir tikslinėmis kompensacijomis (išskyrus žemės ūkio įmonės išmokas) arba ir pinigais, ir išmokomis bei kompensacijomis. Perkamos žemės ir miško kainą bei mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Šiuo atveju ieškovams buvo leista įsigyti valstybinę žemę privatinės nuosavybės teise komercinės veiklos vykdymui.
Žemės sklypo suteikimas ir pardavimas turėjo būti atliktas laikantis Vyriausybės nutarimu patvirtintos Tvarkos ir Taisyklių. Taisyklių 4-12 punktuose buvo nustatyta detali tvarka įvykdyti žemės sklypo pirkimą ir įregistruoti nupirktą žemės sklypą. Pagal šią tvarką asmuo, turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turi pateikti: prašymą įsigyti privatinės nuosavybės teise žemės sklypą, kuriame taip pat turi būti nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą sklypą forma (iš karto ar išsimokėtinai) bei priklausančios lengvatos; dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; sklypo planą, kurį sudaro ir tvirtina valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras ar kita Žemės ūkio ministerijos įgaliota tarnyba pagal asmens užsakymą; notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą turi teisę pirkti keli asmenys; dokumentą, patvirtinantį teisę įsigyti naudojamą žemės sklypą neatlygintinai, jeigu prašymą pateikia šią teisę turintis asmuo (Taisyklių 4.1.-4.4. punktai). Taisyklių 6 punkte buvo nustatyta, kad gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį surašo sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindina su šiais dokumentais pirkėją. Supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas pateikia šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai. Miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu (Taisyklių 8 punktas). Miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką bei įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą (Taisyklių 9 punktas). Pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties (Taisyklių 10 punktas). Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir per mėnesį turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančią (Taisyklių 10 punktas).
Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Telšių miesto Tarybos 1992 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 198 prie nuosavybės teise G. M., L. M., B. K., R. K., V. S. ir S. S. įgytų šiltnamių (duomenys neskelbtini) nustatytas 1,9 ha ploto žemės sklypas pagal rajono architekto 1992 m. balandžio 27 d. suderintą schemą. 1992 m. spalio 29 d. ieškovė B. K. Telšių rajono Telšių miesto valdybai pateikė prašymą parduoti 0,3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei pateikė kitus reikalaujamus dokumentus – Telšių miesto tarybos 1992 m. balandžio 30 d. sprendimą dėl kai kurių sklypų ribų nustatyto ir sklypo planą. Iš šio prašymo matyti, kad jame aiškiai nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą sklypą forma, t. y., kad atsiskaitys iš karto grynaisiais pinigais. Byloje nepateiktas ieškovo R. K. prašymas dėl nurodytos žemės sklypo dalies pirkimo, tačiau atsižvelgiant į kitus byloje esančius rašytinius įrodymus ir chronologinę įvykių seką, darytina išvada, kad toks prašymas buvo pateiktas. Minėtų prašymų pagrindu sudaryti parduodamų 0,3 ha žemės sklypų (duomenys neskelbtini) įkainojimo aktai (data nenurodyta), kuriuose nurodytos žemės sklypų kainos, t. y. po 113357 rub. 1992 m. spalio 30 d. ieškovui R. K., o 1992 m. lapkričio 12 d. ieškovei B. K. adresuotuose mokėjimo pranešimuose nurodyta, kad perkamų žemės sklypų pardavimo kaina pagal įkainojimo aktą yra 113357 rub. Byloje ginčo, kad ieškovai laiku sumokėjo visą mokėjimo pranešimuose nurodytą sumą už žemės sklypus, nėra, be to, tai patvirtina ir byloje esantys mokėjimo kvitai. Lietuvos Respublikos Telšių rajono valdytojo 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkiu Nr. 781-v ir jo priedu Nr. 2 ieškovams kiekvienam atskirai komercinės veiklos vykdymui buvo leista pirkti 0,3 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Esant šioms teisiškai reikšmingoms aplinkybėms, konstatuotina, kad ieškovai kreipėsi dėl žemės sklypų pardavimo paduodami prašymus parduoti sklypus, buvo raštiškai supažindinti su norimų pirkti žemės sklypų įkainojimo aktais, gavo mokėjimo pranešimus ir sumokėjo juose nurodytas pageidaujamų pirkti žemės sklypų kainą. Tuo pačiu konstatuotina, kad valstybės įgaliota institucija, gavusi prašymus parduoti žemės sklypus, pradėjo žemės sklypų pardavimo procedūrą, surašė žemės sklypo įkainojimo aktus, supažindino pirkėjus (ieškovus) su minėtų žemės sklypų įkainojimo aktais, išsiuntė jiems mokėjimo pranešimus, priėmė atsiskaitymus už žemės sklypų pirkimą bei potvarkiu nusprendė leisti ieškovams pirkti nurodytus žemės sklypus komercinės veiklos vykdymui.
Pažymėtina, kad po ieškovų kreipimosi į Telšių miesto (rajono) valdybą su prašymais parduoti jiems žemės sklypus, tolesnis šios teisės įgyvendinimas priklausė išimtinai nuo viešojo administravimo institucijų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismas, analizuodamas valstybės institucijų veiksmus, susijusius su valstybinės žemės sklypų pardavimu jų naudotojams, turi vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Teismas turi nustatyti, koks buvo valstybinės žemės išpirkimo procedūros teisinis reglamentavimas ir ar valstybės institucijų veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas, spręsdamas klausimą, ar valstybės institucijos veikė tinkamai, turi vadovautis nuostata, kad asmuo, kreipęsis į valstybės institucijas dėl jam priklausančių teisių įgyvendinimo, neprivalo raginti ir kontroliuoti valstybinių institucijų ir neatsako už jų neveiklumą ar neefektyvų veikimą. Asmeniui gali būti taikoma atsakomybė ar atsisakoma ginti jo teisę tik nustačius, kad jis nebendradarbiavo sprendžiant jo klausimą, piktnaudžiavo teise ar dėl kitų jo veiksmų, kurie rodytų, jog jis neketino realiai įgyti teisės ar jos atsisakė (LR CK 1.137 straipsnio 3 dalis, 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2008). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Taisyklių 6 punktu, įgaliota institucija, gavusi ieškovų prašymus parduoti žemės sklypus privatinės nuosavybės teise, turėjo ne ilgiau kaip per 1 mėnesį surašyti sklypo įkainojimo aktus ir jų pirkimo-pardavimo sutarties projektus bei supažindinti su šiais dokumentais pirkėjus. Kaip matyti iš bylos dokumentų, gavusi ieškovų prašymus Telšių miesto valdyba surašė 1992 m. (tiksli data nenurodyta) žemės sklypų įkainojimo aktus, su jais supažindino ieškovus, tačiau žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių projektai nebuvo paruošti. Nors nurodytų sutarčių projektai nebuvo paruošti, tačiau Telšių rajono žemėtvarkos tarnyba surašė mokėjimo pranešimus, ieškovai juos gavo ir jais remiantis sumokėjo juose nurodytą visą kainą už perkamus žemės sklypus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis Taisyklių 6–9 punktais, konstatuotina, kad Telšių rajono žemėtvarkos tarnybos bei Telšių miesto (rajono) valdybos veiksmai neatitiko tuometinio valstybinės žemės išpirkimo procedūros teisinio reglamentavimo. Be to, miesto (rajono) valdyba potvarkiu patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise neatliko ir kito jai pagal Taisyklių 9.1 papunktį priskirto veiksmo, t. y. įpareigoti miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Pažymėtina, kad vadovaujantis Taisyklių 10 punktu, pirkėjas, gavęs miesto valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą ir su apmokėjimą patvirtinančių banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovai, gavęs mokėjimo pranešimus, visą jame nurodytą sumą už perkamus žemės sklypus sumokėjo grynaisiais pinigais, tačiau įvykdyti Taisyklių 10 punkto reikalavimo atvykti nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutarčių negalėjo dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių, kadangi, kaip matyti iš 1992 m. spalio 30 d. ir 1992 m. lapkričio 12 d. mokėjimo pranešimų, juose nebuvo nurodyta minėtų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių pasirašymo vieta ir laikas (Taisyklių 9, 10 punktai).
Byloje nėra pateikta duomenų, kad žemėtvarkos tarnyba, miesto valdyba tinkamai įvykdė jai priskirtas pareigas – parengė pirkimo-pardavimo sutarčių projektus, išsiuntė pranešimus dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pasirašymo vietos ir laiko, įpareigojo miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamus žemės sklypus riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą bei atliko kitus aktyvius veiksmus, kuriais buvo siekiama įforminti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis. Darytina išvada, kad nurodytų veiksmų atlikimas nepriklausė nuo ieškovų valios. Ieškovams buvo pateikti mokėjimo pranešimai, kuriuos jie apmokėjo. Taigi ieškovai pagrįstai galėjo tikėtis, kad žemės sklypų pirkimo-pardavimo procedūros buvo atliktos tinkamai ir žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys bus pasirašytos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad valstybės įgaliota institucija, priėmusi ieškovų prašymus dėl žemės sklypų pardavimo, nenustatė jokių prašymų ar pateiktų dokumentų trūkumų, galimo dokumentų neatitikimo galiojusioms teisės normoms ar reikalavimo pateikti papildomus dokumentus, priešingai įkainojo žemės sklypus ir išsiuntė mokėjimo pranešimus. Esant nurodytų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad Telšių miesto (rajono) valdybos ir žemėtvarkos tarnybos veiksmai neatitiko tuometinio valstybinės žemės išpirkimo procedūros teisinio reglamentavimo, nurodytos institucijos neatliko jų kompetencijai priskirtų veiksmų pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintas Taisykles, kas įrodo jų neveikimą ir vengimą sudaryti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis.
Nurodytos aplinkybės bei teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą išvadai, kad pirkėjai (ieškovai) buvo tinkamai išreiškę valią pirkti žemę pagal prašymų padavimo metu galiojusią tvarką ir Telšių miesto (rajono) valdybai nustačius žemės sklypų kainą, ją sumokėjo. Telšių miesto (rajono) valdyba ieškovams įvykdžius esminę sutarties sąlygą, t. y. sumokėjus daikto kainą, notarinės rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė. Valstybės įgaliotos institucijos, kurios dalyvavo formuojant ir įgyvendinant valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos ir žemėtvarkos planavimo srityse, atliktų mokėjimų nėra grąžinusios, todėl joms kilo pareiga perduoti daiktą ir tinkamai įforminti sandorį, neatsižvelgiant į tai, kad valstybė kaip parduodamos žemės savininkas (pardavėjas), kurį pirkimo-pardavimo santykiuose skirtingais laikotarpiais atstovavo savivaldybės institucijos, o šiuo metu atsakovė, po to keitė žemės įsigijimo tvarką parduodant valstybinę žemę.
Atsižvelgiant į 1964 m. LR CK 58 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad tais atvejais, jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, ir įvertinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovai savo teisę įsigyti privatinės nuosavybės teise jų naudojamus žemės sklypus įgyvendino ir įgijo teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartis. Nors iš byloje pateikto žemės valdos projekto patikrinimo akto ir trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atstovų teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų matyti, kad dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo šiuo metu ieškovams nuosavybės teise priklausančių statinių, t. y. ūkinio pastato ir kiemo statinių, eksploatavimui valstybinėje žemėje negali būti formuojami 0,3 ha ploto žemės sklypai, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jei teisės ir pareigos atsirado pagal anksčiau galiojusį įstatymą, tačiau sutartis nebuvo įforminta įstatymo nustatyta tvarka (notariškai pasirašyta), tai tokia asmens įgyta subjektinė teisė gali būti įgyvendinama, t. y. sutartis pasirašoma ir tvirtinama sutarties projekte nurodytomis sąlygomis. Teisinio reglamentavimo pasikeitimas, nustatantis apribojimą nebaigtoms žemės įsigijimo procedūroms, negali paneigti šalies įgytos subjektinės teisės ir žemės įsigijimo procedūros baigtinos pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekte nustatytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-396/2009). Šiuo atveju, kaip ir minėtoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje, valstybinės žemės įsigijimo procedūros teisinio reglamentavimo pasikeitimas po sandorio sudarymo negali panaikinti ieškovų subjektinių teisių. Priešingu atveju būtų pažeistos ieškovų teisės ir teisėti lūkesčiai.
Ieškovai prašo pripažinti galiojančia 1992 m. su Telšių miesto (rajono) valdyba sudarytą 6000 m² žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir nustatytų aplinkybių, su ieškovais turėjo būti sudarytos atskiros pirkimo-pardavimo sutartys dėl 0,3 ha valstybinės žemės sklypų įsigijimo. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad pripažintina, jog 1992 m. pagal Telšių rajono valdytojo 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkį Nr. 781-v ir jo priedą Nr. 2 tarp ieškovų R. K. bei B. K. ir Telšių miesto (rajono) valdybos buvo sudarytos ir yra galiojančios dviejų 0,3 ha (bendrai 0,6 ha) valstybinės žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartys.
Atkreiptinas dėmesys, kad Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. kovo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-610-304/2020, kuris Šiaulių apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartimi paliktas nepakeistu, ieškovų (nurodytoje byloje – pareiškėjų) R. K. ir B. K. pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo, kad jie 1992 m. spalio 30 d. nuosavybės teise įgijo 6/19 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), buvo atmestas. Ginčas tiek civilinėje byloje Nr. e2-1057-1037/2019, tiek šioje civilinėje byloje vyksta tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu (dėl nuosavybės teisės į valstybinę žemę įgijimo), todėl ginčo šalys ir ieškinio pagrindas sutampa. Tačiau civilinė byla Nr. e2-1057-1037/2019 buvo nagrinėjama pagal ieškovų (pareiškėjų) pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, o šioje byloje ieškovai reiškia ieškinį dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia. Teismo vertinimu, juridinio fakto nustatymas ir sandorio pripažinimas galiojančiu yra skirtingi ieškinio dalykai, todėl nurodytos bylos nėra tapačios.
Tenkinus ieškinį, ieškovams patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės (LR CPK 93 straipsnio l dalis). Ieškovai iš viso patyrė 1075 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 75 Eur žyminis mokestis ir 1000 Eur teisinės pagalbos išlaidos. Ieškovų patirtos teisinės pagalbos išlaidos priskaičiuotos pagrįstai, yra protingos, neviršija maksimalių rekomenduojamų priteisti dydžių, todėl iš atsakovės priteistinos ieškovams lygiomis dalimis (LR CPK 93 straipsnio l dalis, 98 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti.
Pripažinti sudaryta ir galiojančia 0,3 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1992 m. pirkimo-pardavimo sutartį tarp Telšių miesto (rajono) valdybos ir ieškovo R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pagal Telšių rajono valdytojo 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkį Nr. 781-v ir jo priedą Nr. 2.
Pripažinti sudaryta ir galiojančia 0,3 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1992 m. pirkimo-pardavimo sutartį tarp Telšių miesto (rajono) valdybos ir ieškovės B. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pagal Telšių rajono valdytojo 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkį Nr. 781-v ir jo priedą Nr. 2.
Priteisti iš atsakovės Telšių rajono savivaldybės administracijos, kodas 180878299, ieškovams R. K. ir B. K. lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas 1075 Eur (vieną tūkstantį septyniasdešimt penkis Eur).
Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.