Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Audriaus Juozapavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos,

nuteistajam V. M. (V. M.) (dalyvavimas užtikrintas vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemonėmis) ir jo gynėjui advokatui Aurimui Keidūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo dešimčiai metų bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. liepos 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį (šešis mėnesius) neatliktos bausmės, ir V. M. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. rugsėjo 23 d. iki 2024 m. spalio 3 d.

V. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios terminas nustatytas iki bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. neginčija kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat nekelia klausimų dėl jos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu ir nurodo, kad bausmė nuteistajam nebuvo tinkamai individualizuota. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam teisingą bausmę, parinkdamas jos rūšį ir nustatydamas jos dydį, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė. Todėl nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bausmės

8. BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdamas bausmę teismas, visų pirma, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, 2) kaltės formą ir rūšį, 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, 4) nusikalstamos veikos stadiją, 5) kaltininko asmenybę, 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

10. Vertindamas V. M. asmenybę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad V. M. yra jauno amžiaus, nesukūręs šeimos, sistemingai darantis administracinius nusižengimus – baudžiamojoje byloje esančiais Administracinių nusižengimų registro duomenimis nustatyta, kad nuteistasis V. M. už padarytus administracinius nusižengimus jam skirtų baudų nėra sumokėjęs ir yra skolingas 6 215,74 Eur (7 t., b. l. 16). Pirmosios instancijos teismas ypatingą dėmesį atkreipė ir į tai, kad nuteistasis nusikaltimą, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė turėdamas neišnykusį teistumą ir neatlikęs paskirtos bausmės už nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Taigi, jo nusikalstamo elgesio nesustabdė net teistumas ir laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už panašaus pobūdžio nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad už ankstesnio nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą skiriant bausmę nuteistojo V. M. atžvilgiu buvo taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir nuteistajam paskirta švelnesnė bausmė nei nustatyta šio straipsnio sankcijoje – laisvės atėmimas 2 metams. Dėl šių priežasčių, įvertinęs V. M. ankstesnį teistumą, paskutinės paskirtos bausmės rūšį ir dydį, nusikalstamos veikos, už kurią jis buvo nuteistas paskutiniu nuosprendžiu, pobūdį, šioje byloje nustatyto nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti V. M. recidyvistu ir nuteistajam paskirti nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, kad nuteistasis V. M. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 mėnesiams. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės visos šios aplinkybės V. M. asmenybę charakterizuoja neigiamai, rodo tai, kad V. M. nėra linkęs keisti savo elgesio, laikytis įstatymų reikalavimų ir visuomenėje priimtų elgesio taisyklių.

11. BK 260 straipsnio 3 dalies, pagal kurią nuteistasis V. M. pripažintas kaltu, sankcijoje nustatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą skirtina laisvės atėmimo nuo dešimties iki penkiolikos metų bausmė. Skundžiamu nuosprendžiu, atsižvelgęs į pirmiau paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. M. už nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskyrė laisvės atėmimo dešimčiai metų bausmę, t. y. sankcijoje nustatytą minimumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo už šį padarytą nusikaltimą V. M. paskirta bausmė yra teisinga.

12. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju aplinkybės, kad nuteistasis, pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos nuoširdžiai gailėjosi, pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertintos skiriant jam BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo pozicija dėl padaryto nusikaltimo buvo nuosekli – nuteistasis nuo pirmosios apklausos šioje baudžiamojoje byloje prisipažino padaręs nusikaltimą, nurodė visas šiai bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis V. M. taip pat nurodė nuoširdžiai besigailintis dėl padaryto nusikaltimo ir tik patekęs į laisvės atėmimo vietos įstaigą suprato tikrąsias nusikaltimo padarymo pasekmes. Teisėjų kolegija taip pat sutinka, kad šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis V. M. kritiškai vertina paties padarytą nusikaltimą. Vis tik nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės kartu su kitomis teisėjų kolegijos aptartomis aplinkybėmis lemia BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos minimalios (o ne švelnesnės nei šio straipsnio sankcijoje numatytos) laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Šios teisėjų kolegijos išvados nekeičia ir apeliaciniame skunde pažymima socialinių tinklų įtaka. Kaip matyti iš paties nuteistojo pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, nuteistasis V. M. nusikaltimą padarė vedamas savanaudiškų tikslų – siekdamas kuo daugiau pasipelnyti, nes taip ilgą laiką gaudavo neteisėtų pajamų. Ir nors BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu nuteistiesiems galima skirti švelnesnes bausmes, tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ar išskirtinių (išimtinių) aplinkybių, kurios leistų nuteistajam V. M. skirti švelnesnę bausmę nei numatyta įstatyme. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta išimtinių (išskirtinių) aplinkybių, mažinančių V. M. padaryto nusikaltimo pavojingumą, taip pat išimtinių (išskirtinių) aplinkybių, susijusių su V. M. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas V. M. už jo nusikaltimo padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Taigi, aplinkybės, kuriomis remdamasis nuteistasis prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, vertintinos skiriant BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę, tačiau nesudaro pagrindo nuteistajam dar labiau švelninti bausmę.

13. Teisėjų kolegija papildomai pažymi ir tai, kad nuteistojo nuomojame garaže buvo rastos kelių rūšių narkotinės ir psichotropinės medžiagos – kanapės (antžeminės dalys), kanapių derva, kokainas, ketaminas ir tetrahidrokanabinolis. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų tarnybos 2024 m. spalio 24 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2928385 užfiksuota, kad, apžiūrėjus nuteistojo V. M. mobiliojo ryšio telefoną „iPhone“, įvairiose programose („Snapchat“, „Telegram“, „Zangi“ ir „Facebook“) buvo rasta susirašinėjimų ir audio žinučių, iš kurių matyti, kad nuteistasis intensyviai platino įvairių rūšių narkotines ir psichotropines medžiagas (2 t., b. l. 139–145). Taip pat iš baudžiamojoje byloje esančio Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuotų nusikaltimų tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo 2024 m. gruodžio 12 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad nuteistasis disponavo ir kitomis narkotinių ir psichotropinių medžiagų rūšimis, pavyzdžiui, hašišu ir kt. (4 t., b. l. 78–83). Šios aplinkybės rodo padaryto nusikaltimo itin didelį pavojingumą, ypač atkreipiant dėmesį ir į tai, kad nuteistasis jau ne pirmą kartą teisiamas už narkotinių medžiagų disponavimą. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo padaryti nusikaltimai pagal savo pavojingumą sunkėja. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės rodo didelį tiek V. M. padaryto nusikaltimo, tiek jo asmenybės pavojingumą, o šių aplinkybių ir jų visumos kontekste nuteistojo pateikiamos aplinkybės prioritetinės reikšmės neįgyja.

14. Bendrindamas nuteistajam už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, jas iš dalies sudėjo, o pridedamos bausmės dydį parinko atsižvelgdamas į jauną nuteistojo amžių, nustatytą nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, panašų padarytų nusikaltimų pobūdį ir galiausiai tai, kad nusikaltimai padaryti per neilgą laiko tarpą. Subendrinęs V. M. paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu, pirmosios instancijos teismas V. M. paskyrė subendrintą laisvės atėmimo dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek parinkdamas V. M. paskirtų bausmių bendrinimo būdą, tiek nustatydamas subendrintos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šiems klausimams išspręsti reikšmingas aplinkybes ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir subendrinta nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta.

15. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam V. M. už padarytą nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo dešimčiai metų bausmė, taip pat subendrinta laisvės atėmimo dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės paskirtį, bausmės skyrimo taisykles, yra proporcingos nuteistojo V. M. padaryto nusikaltimo ir jo asmenybės pavojingumui, ji nėra aiškiai per griežta, todėl ją keisti pagrindo nėra.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

16. Lietuvos apeliaciniame teisme 2026 m. kovo 20 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. kovo 20 d. pažyma Nr. APD-2026-03304 ir nuteistojo V. M. gynėjo advokato A. Keidūno 2026 m. kovo 20 d. prašymas Nr. ATP-2026-12429 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (prireikus antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato), Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2026 m. kovo 26 d. taip pat atsiuntė patikslintus duomenis. Iš šių dokumentų matyti, kad už nuteistojo V. M. atstovavimą apeliacinės instancijos teisme prašoma valstybei priteisti 243,75 Eur. Šis prašymas atmetamas.

17. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. BPK 106 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši teisės norma taikoma ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-648/2016, 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406-507/2016, 2021 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-2-458/2021). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vadovaujamasi ir nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais analogiški prašymai paprastai netenkinami (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K 51-788/2021, 2021 m. kovo 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67-697/2021).

18. Baudžiamoji byla Lietuvos apeliaciniame teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą, šis skundas atmetamas. Dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo nuteistasis turėjo ribotas galimybes susirasti gynėjus, kurių dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme privalomas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad sprendimas priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo V. M. nagrinėjamu atveju nebūtų racionalus, proporcingas ir teisingas, todėl jų nepriteisia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą nuteistajam V. M. (V. M.) apeliacinės instancijos teisme atmesti.