Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno, Egidijos Tamošiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB ,,Paribys” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. A2-5057-258/2011 pagal ieškovo UAB „Paribys” ieškinį atsakovams UAB „Lit-Invest”, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisių pažeidimo ir nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys UAB „Vilterma”, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

- pripažinti neteisėtu 2003 m. balandžio 16 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą atsakovui UAB „Lit-Invest” ;

- uždrausti UAB „Lit-Invest” eksploatuoti skysto kuro ir dujų degalinę, stoginę, dujų kolonėlę ir suskystintų dujų rezervuarą, dvi kuro kolonėles, požeminį skysto kuro rezervuarą, esančius adresu (duomenys neskelbtini);

- priteisti iš UAB „Lit-Invest” 153 795 Lt dydžio nuostolius;

- įpareigoti UAB „Lit-Invest” nuo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)) nukasti žemių šlaitą, esantį ties riba su UAB „Lit-Invest” nuomojamu valstybinės žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atstatant žemės sklypo reljefą į buvusią padėtį pagal pateiktą 2003 m. spalio 9 d. teritorijos topografinį planą (ieškinio priedas Nr. 8 - t. 1, b.l. 43).

Nurodė, jog 2007 m. lapkričio 5 d. perėmęs detaliojo planavimo organizatoriaus teises, 2008 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. 292, kuriuo buvo suformuota projektavimo užduotis, kreipėsi į PĮ „A. V. architektų dirbtuvės” siekdamas, kad būtų parengti priešprojektiniai pasiūlymai dėl detalaus plano ir galimybės suprojektuoti komercinės paskirties pastato statybą dvejuose ieškovui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, kurie šiam tikslui buvo sujungti į vieną žemės sklypą. Kaip paaiškėjo iš architekto 2008 m. parengtų priešprojektinių pasiūlymų, ypač iš aiškinamojo rašto, galimybė statyti šiuose žemės sklypuose yra ribota: viename iš šių žemės sklypų negalima statinių statyba apskritai, o kitame iš dalies. Šį apribojimą ieškovui sukūrė atsakovo UAB „Lit-Invest” pastatytos degalinės privalomos apsaugos zonos. Šią degalinę atsakovas pastatė nuomojamame valstybinės žemės sklype, nesuderindamas savo interesų su gretimų žemės sklypų savininkais. Degalinės statybos metu, atliekant žemės darbus, minėtame valstybės žemės sklype, tikslu jį išlyginti, buvo suvežtas didelis kiekis žemių, užpiltas ant ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Dėl šios priežasties ieškovo žemės sklype atsirado šlaitas. Nei ieškovas, nei kiti ankstesni savininkai niekada ir jokiais pagrindais neperleido, nesuteikė atsakovui ieškovui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų naudojimo teisės, todėl ieškovas siekia pašalinti paminėtus jo teisių apribojimus. Ieškovo nuosavybės teisės į žemės sklypą, prekybos įstaigą ir prekybos įstaigos žemės sklypą buvo pažeistos, kai su žemės sklypo šiaurės rytiniu kraštu besiribojančiame valstybinės žemės sklype atsakovas UAB „Lit-Invest” pastatė degalinę. Statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) degalinei statyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos buvo išduotas 2003 m. balandžio 16 d. Ginčijamas statybos leidimas daro neigiamą neleistiną poveikį ieškovo žemės sklypams ir administraciniam pastatui, esantiems šalia atsakovo UAB „Lit-Invest” pastatytos degalinės. Degalinė sukuria apribojimus, neleidžiančius statyti ir eksploatuoti jokių gyvenamųjų, visuomeninių, pramoninių ir kitų statinių. Dėl šių, ieškovo nuomone, neteisėtų apribojimų, žemės sklypo leidžiamas intensyvumo rodiklis 0, o apjungtuose žemės sklypuose, statant komercinės paskirties statinį, negalima pasiekti teritorijos planavimo dokumentuose leidžiamo maksimalaus intensyvumo 3 (24 180 kv.m bendro ploto visų antžeminių aukštų), galimas intensyvumo rodiklis tik 2,3 (18 360 kv.m bendro ploto visų antžeminių aukštų). Dėl degalinės statybos atsiradusių apribojimų negalima statyti ir parduoti 5 820 kv.m bendro ploto administracinių patalpų. Ieškovas taip pat nurodė, jog statybos leidimas sankcionavo patvirtintame techniniame projekte numatytus šlaito ant ieškovo žemės sklypo užpylimo darbus neturint žemės sklypo savininko sutikimo. Toks projekto sprendimas kelia pavojų ne tik degalinės, bet ir ieškovo veiklai. Suprojektuotas šlaitas yra nepakankamas, jis juda, buvo kilusi nedidelė avarija (dujų nuotėkis), todėl yra grėsmė, kad šlaitui neatlaikius, dalis degalinės įgrius į žemiau esančius ieškovo žemės sklypus. Tokiu būdu statybos leidimu buvo patvirtinta nesaugi, kelianti pavojų ieškovo veiklai statyba, todėl statybos leidimas pripažintinas neteisėtu, kaip pažeidžiantis ieškovo nuosavybės teises bei esminius statinio reikalavimus. Ieškovo nuomone, pažeidimų negalima pašalinti niekaip kitaip, kaip tik panaikinus visą statybos leidimą ir pertvarkius projektą taip, kad būtų numatytas šlaito sutvirtinimas degalinės žemės sklype, kadangi šlaitas, kaip atrama, dabar tarnauja visai degalinei ir po ja supiltam žemės kauburiui. Dėl neteisėtų apribojimų atsiradusių pastačius degalinę, ieškovas, kaip savininkas, prieš savo valią, be teismo sprendimo ir priešingai įstatymo reikalavimams neteko didelės ir vertingiausios dalies savo naudojimo teisių į žemės sklypą, prekybos įstaigos žemės sklypą ir prekybos įstaigą - minėtų žemės sklypų vieno iš jų pilnai, o kito dalinai negalima užstatyti, o statinio - iš dalies negalima eksploatuoti ir rekonstruoti. Ieškovo nuomone, atsakovas neteisėtai pelnosi ieškovo sąskaita, todėl ieškovas reikalauja dalies degalinės veiklos uždirbto pelno - 153 795 Lt kaip dalinės savo patirtų nuostolių kompensacijos.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Iš UAB „Paribys” priteisė 6 729 Lt advokato atstovavimo išlaidų UAB „Lit-Invest” naudai, 115 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei.

Teismas, vertindamas byloje nustatytas aplinkybes padarė išvadą, jog ne ginčijamas statybos leidimas ieškovui daro neigiamą poveikį jo žemės sklypams. Nurodė, kad žemės sklypo užstatymo intensyvumas yra nustatomas ne statybos leidimu, išduotu gretimam žemės sklypui, o teritorijų planavimo dokumentais – detaliuoju planu. Dar iki nuosavybės teisių atstatymo šiuo metu ieškovui UAB „Paribys” priklausančiam žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį ieškovas įsigijo 2004 m. rugsėjo 15 d., ir žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį ieškovas įgijo 2003 m. kovo 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, žemės savininkas –valstybė, dar iki UAB „Lit-Invest” tapus žemės sklypo nuomotoju, 1996 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus apskrities Valdytojo administracijos įsakymu Nr. 1035-01 nustatė, jog 1 359 kv.m valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) sankryžoje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bus naudojamas kitai veiklai plėtoti (degalinės statybai ir eksploatavimui). Valstybė yra suinteresuota, jog jai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas būtų naudojamas pagal tikslinę jo paskirtį, kuri atsakovui UAB „Lit-Invest” buvo privaloma pagal valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai 1997 m. birželio 12 d. sutartį Nr. 172 ir 1998 m. liepos 7 d. susitarimą dėl sutarties papildymo, kuriuo per 18 mėn. nuo žemės nuomos sutarties pasirašymo dienos turėjo būti pradėta degalinės statyba. Teismas motyvavo, jog kaip matyti iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 1998 m. lapkričio 30 d. leidimo vykdyti statybos darbus, degalinei (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje statyti buvo duotas leidimas paruošiamiesiems darbams - inžinerinių tinklų iškėlimas iš sklypo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento projektavimo sąlygų sąvadas tvirtina, jog dar 2002 m. kovo 13 d. buvo pritarta degalinės su plovykla (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje projekto parengimui. Statybos leidimas UAB „Lit-Invest” degalinės su plovykla statybai buvo išduotas 2003 m. balandžio 16 d. Atsakovas, sutikęs nuomotis aukščiau paminėtą Valstybei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, turėjo pareigą jame įrengti degalinę. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 1-213 „Dėl sklypo tarp (duomenys neskelbtini) gatvių ribų ir ploto tvirtinimo” 2 p. nuspręsta patvirtinti suformuoto natūra grąžinamos laisvos žemės tarp (duomenys neskelbtini) gatvių 1 621 kv.m ploto sklypo ribas, o 4.2 p. nustatyta, kad žemės sklypo savininkas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų patvirtinimo” numatytus ir prie sprendimo pridedamų žemės naudojimo teisės apribojimų, norėdamas plėtoti veiklą sklype privalo parengti detalųjį planą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad UAB „Paribys” įgijo gretimus žemės sklypus vėliau, nei buvo priimtas sprendimas 1 359 kv.m valstybės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje naudoti visuomenės reikmėms - degalinės statybai ir eksploatavimui. Vertindamas nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog uždraudus UAB „Lit-Invest” eksploatuoti teisėtai pastatytą ir 1997 m. birželio 19 d. Valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 172 deleguotą pareigą nuomotis žemės sklypą degalinei statyti ir eksploatuoti būtų pažeistas viešasis interesas. Nurodė, kad teisingumo principas teisėje, įtvirtintas Civilinio kodekso 1.5 str., neleidžia suteikti prioriteto UAB „Paribys” teisėms, paneigiant UAB „Lit-Invest” pareigas. Teismas nesutiko su ieškovo padaryta išvada, jog problema gali būti išspręsta tik panaikinus ginčijamą statybos leidimą ir pakoregavus projektą taip, kad būtų numatytos degalinės kompensacinės priemonės, t.y. kad ji būtų saugi. Motyvavo, jog atsižvelgiant į tai, kad valstybiniame žemės sklype atsakovui UAB „Lit-Invest” žemė išnuomota degalinei statyti ir eksploatuoti, o visuomenės interesų tenkinimui atsakovo įrengta degalinė riboja galimą užstatymo intensyvumą gretimuose sklypuose, nereiškia, kad dėl to turi būti pripažįstamas neteisėtu 2003 m. balandžio 16 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), uždrausta degalinės ir jos priklausinių eksploatacija.

Teismas taip pat sprendė, kad nagrinėjamojoje byloje ieškovo pareikštas negatorinis ieškinys, siekiant apginti žemės sklypo savininko teises, įpareigojant atsakovą UAB „Lit-Invest” nuo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nukasti žemių šlaitą, esantį ties riba su UAB „Lit-Invest” nuomojamu valstybinės žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atstatant žemės sklypo reljefą į buvusią padėtį pagal pateiktą 2003 m. spalio 9 d. teritorijos topografinį planą, negali būti tenkinamas, nesant nustatytų gretimo žemės sklypo šlaito nukasimo pasekmių degalinei. Motyvavo, kad tam yra būtina ne tik pakeisti teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintus degalinės projekto sprendinius dėl kurių nėra būtina uždrausti atsakovui eksploatuoti degalinę ir jos priklausinius, bet būtina gauti projektavimui reikalingas sąlygas, atlikti UAB „Paribys” ir valstybinės žemės sklypo ribos vietoje geologinius tyrimus, užsakyti topografinę nuotrauką, atlikti inžinerinius sprendinius bei gauti ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype statybą leidžiančius dokumentus. Statybą reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrų viešųjų tikslų, todėl teisės aktuose nenustatyta galimybė teismo sprendimu įpareigoti atlikti tokius veiksmus, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio susitarimu. Negatoriniu ieškiniu yra ginamos absoliutaus pobūdžio teisės. Absoliučių teisių turinys yra toks, kad teisę turintis asmuo gali pats atlikti veiksmus, numatytus savo subjektinėms teisėms ginti, o įpareigoti asmenys privalo jam netrukdyti. Teismas konstatavo, kad valstybiniame žemės sklype miesto infrastruktūros gerinimui už atsakovo lėšas teisėtai pastatyta degalinė skirta visuomenės interesų tenkinimui. Iš pateiktų byloje įrodymų teismas neturėjo pagrindo pripažinti, jog pastatyta degalinė pažeidžia esminius statinio reikalavimus, kad UAB „Lit-Invest“ neteisėtai pelnosi ieškovo sąskaita. Atsakovas UAB „Lit-Invest” neturi ieškovui nuosavybės teise priklausančio sklypo savininko teisių, negali savo nuožiūra formuoti projektavimo užduočių, todėl vertindamas nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog pareikštu pagrindu negalimas ieškovo pareikšto reikalavimo tenkinimas visa apimtimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas UAB „Paribys” apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pilnai tenkinti UAB „Paribys” ieškinio reikalavimus:

- pripažinti neteisėtu 2003 m. balandžio 16 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą UAB „Lit-Invest”;

- uždrausti UAB „Lit-Invest” eksploatuoti skysto kuro ir dujų degalinę, stoginę, dujų kolonėlę ir suskystintų dujų rezervuarą, dvi kuro kolonėles, požeminį skysto kuro rezervuarą, esančius adresu (duomenys neskelbtini);

- priteisti iš UAB „Lit-Invest” 153 795 Lt dydžio nuostolių atlyginimą;

- įpareigoti UAB „Lit-Invest” nuo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)) nukasti žemių šlaitą, esantį ties riba su valstybinės žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atstatant žemės sklypo reljefą į buvusią padėtį pagal pateiktą 2003 m. spalio 9 d. teritorijos topografinį planą (ieškinio priedas Nr. 8 - 1 t., 43 b.l.);

- priteisti UAB „Paribys” naudai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Lit-Invest” žyminį mokestį ir visas kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas;

- nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka.

Nurodo, kad UAB „Paribys“ turtas nebuvo apsunkintas iki degalinės statybų. Tai, kad valstybės sklypas buvo skirtas specialiai paskirčiai - statyti degalinę - ir tokios paskirties sukuriami apribojimai galėjo būti numatyti ir išviešinti to sklypo informacijoje, tačiau jeigu tokios paskirties ypatingas statinys, kuris registruotinas pavojingų įrenginių registre, sukurtų kokius nors apribojimus kaimynų nuosavybei (gretimo turto savininkams), ši informacija turėjo būti tinkamai pranešta ir jiems. Tai nebuvo padaryta ir tokios aplinkybės teismas nenustatė. Tokie apribojimai (specialiosios naudojimo sąlygos) turėjo būti įrašytos būtent UAB „Paribys“ sklypams į Nekilnojamojo turto registrą ir taikytinos nuo jų įregistravimo dienos, kaip nustatyta Žemės įstatymo 22 str. 7 d. UAB „Paribys“ neprivalėjo domėtis ne tik įsigyjamo, bet ir jo aplinkinių žemės sklypų statusu ir ypatybėmis, kurios nebuvo tinkamai išviešintos.

UAB „Paribys“ turtui neigiamą poveikį daro būtent ginčijamas statybos leidimas. Iki išduodant ginčijamą statybos leidimą, nebuvo jokio nei teritorijos planavimo, nei kitokio dokumento, kuris nustatytų būsimos degalinės apsaugos zonas ir jų įtaką gretimam turtui. Būtent statybos leidimu leidus statyti degalinę pagal tam tikrą projektinę dokumentaciją, tapo aiški jos įrenginių išdėstymo tvarka ir atstumai iki kitų objektų, t.y. tapo aiškios degalinės apsaugos zonos. Kadangi minimalios degalinės apsaugos zonos nustatytos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintose Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, tik po statybos leidimo išdavimo tapo aišku, kokios jos bus ir kaip įtakos UAB „Paribys“ turtą. Todėl teismas neteisus teigdamas, kad UAB „Paribys“ turtui nedaro įtakos statybos leidimas, o apribojimus jam nustato kitokie teritorijų planavimo dokumentai.

Dėl gaisrinės saugos reikalavimų atstumas tarp degalinės ir ieškovo prekybos įstaigos pagal minėtus norminius dokumentus laikytinas nepakankamu, nesaugiu, o abu statiniai - nesaugiai suprojektuoti vienas kito atžvilgiu. Todėl priėmus ir nepanaikinus ginčijamą statybos leidimą, automatiškai keičiasi ieškovo prekybos įstaigos teisinis statusas, kurio faktinis pasikeitimas sukuria UAB „Paribys“ nuosavybės teisės teisinius apribojimus ir teisines kliūtis, visų pirma, statybos teisiniuose santykiuose.

Teismas visiškai nevertino byloje prejudicinių aplinkybių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-893/2010 jau išsprendė ginčą dėl degalinės pripažinimo tinkama naudoti akto panaikinimo. Jis nustatė, kad degalinė pastatyta per arti UAB „Paribys“ prekybos įstaigos ir taip pažeisti imperatyvūs minimalūs atstumai, be to, keičiamas UAB „Paribys“ žemės sklypų užstatymo intensyvumo rodiklis taip, kad viename iš žemės sklypų statyba tampa negalima, o kitame - iš dalies. Teismas, spręsdamas šią civilinę bylą, visiškai nekreipė dėmesio ir nemotyvavo, kodėl nesivadovauja minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nustatytomis aplinkybėmis ir teismo pateiktomis išvadomis ginčui svarbiu klausimu. Taip teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso 182 str. 2 p. nustatytą taisyklę, pagal kurią nebereikia įrodinėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje nustatytų aplinkybių.

Teismas pažeidė teisės taikymo taisykles, suformuotas teismų praktikoje. Ginčo atveju, UAB „Lit-Invest” leidus statyti degalinę, kurios apsaugos zona apima ir UAB „Paribys“ žemės sklypus bei dengia dalį prekybos įstaigos, toks statybos leidimas pažeidžia tiek imperatyvias teisės normas, neleidžiančias statyti degalinę be į jos apsaugos zoną patenkančio kaimyno sutikimo, tiek ir UAB „Paribys“ nuosavybės teises, apribojant jo teisę šį turtą naudoti pagal paskirtį savo nuožiūra.

Teismo sprendimo įvykdymo našta turi tekti teisę pažeidusiam asmeniui, o ne nukentėjusiajam. Visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad negalima patenkinti UAB „Paribys“ reikalavimo įpareigoti UAB „Lit-Invest” nukasti nuo UAB „Paribys“ mažesniojo sklypo statant degalinę supiltą šlaitą, nes tam reikia įvairių dokumentų ir procedūrų. Šią situaciją neteisėtai statydamas degalinę sukūrė būtent UAB „Lit-Invest”, todėl jis turi pašalinti savo neteisėtų veiksmų pasekmes. Natūralu, kad tai jis turi atlikti teisėtai ir jeigu tokie darbai reikalauja kažkokių pasirengimo veiksmų, tai turi savo sąskaita atlikti būtent UAB „Lit-Invest”.

Būtina uždrausti eksploatuoti esamą degalinę. Degalinė pastatyta pažeidžiant esminius statinio reikalavimus (tai nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-893/2010) ir ji negali būti pripažinta tinkama naudoti (baigta statyti). Jos apsaugos zonos apima tiek UAB „Paribys“ sklypus, tiek ir dalį prekybos įstaigos. Degalinėje vyksta avarijos, kurių priežastis - nesaugiai suformuoto šlaito slinkimas (tai įrodo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-15195-466/2011 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-85/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 nustatyta taisyklė, kad statybos leidimas negali būti laikomas įteisinančiu neteisėtą statybą, todėl negali apsaugoti nuo įstatymo numatomų neigiamų padarinių. Žemės šlaitas suformuotas ant UAB „Paribys“ mažesniojo sklypo be jo sutikimo. Visi šie argumentai patvirtina, kad degalinės eksploatacija uždraustina kaip daranti neigiamą, neleistiną poveikį ieškovo nuosavybės teisėms (CK 4.98 - 4.99 str.). Nesaugios degalinės eksploatavimas negalimas, kol nebus pašalinti teisės ir UAB „Paribys“ nuosavybės pažeidimai.

UAB „Paribys“ priteistini dėl jo nuosavybės teisių ribojimo priklausantys nuostoliai. Teismas visiškai nevertino ieškovo argumentų ir įrodymų dėl reikalaujamų nuostolių priteisimo, taip pažeidžiant Civilinio proceso kodekso 270 str. 4 d. reikalavimus. Dėl išdėstytų motyvų akivaizdus apelianto teisių pažeidimas, kurį sukuria ginčijamas statybos leidimas ir jo pagrindu pastatyta bei eksploatuojama degalinė. Akivaizdu, kad UAB „Lit-Invest” naudojant ir gaunant pajamas iš degalinės, kuri riboja UAB „Paribys“ nuosavybę, blogina UAB „Paribys“ turto teisinį statusą ir kokybę, UAB „Paribys“ tuo pat metu neturi galimybės įgyvendinti savo, kaip savininko teisių - užstatyti turimų žemės sklypų pagal teritorijų planavimo dokumentų reikalavimus. Tokia situacija - tai neteisėtas UAB „Lit-Invest” naudojimasis ieškovo nuosavybe savanaudiškais komerciniais tikslais. Jeigu degalinė būtų planuojama ir statoma teisėtai, tai ji arba turėtų neapsunkinti UAB „Paribys“ turto, arba tokiai degalinei būtų reikalingas UAB „Paribys“ sutikimas. Šiuo metu degalinė veikia tik todėl, kad jos apsaugos zona dengia UAB „Paribys“ turtą. Civilinio kodekso 6.249 str. 2 d. nustato, jog tuo atveju, kai atsakovas gauna naudos iš savo neteisėtų veiksmų (t.y. naudodamas UAB „Paribys“ nuosavybės teisę pažeidžiančią degalinę), jo pajamos priteistinos ieškovui. Esama degalinė negali veikti kitaip, kaip tik ribodama UAB „Paribys“, todėl UAB „Paribys“ priteistinos UAB „Lit-Invest” iš degalinės veiklos gautos pajamos.

Teismas ginčijamame sprendime rėmėsi prielaida, kad valstybė anksčiau nusprendė statyti degalinę nei UAB „Paribys“ įgijo nuosavybę greta, todėl tam, kad paneigti šią aplinkybę, prie bylos medžiagos prijungtinas įrodymas - prekybos įstaigos kadastro duomenų kopija, kuri įrodo, kad prekybos įstaiga pastatyta 1976 m. Kadangi teismas teigia, kad 1998 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 246v patvirtintas Žvėryno šiaurinės dalies detalusis planas numatė Valstybės sklype degalinės statybas ir turėjo pasekmes UAB „Paribys“ turtui, tai prie bylos prijungtina didesniojo sklypo Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo kopija, kuri įrodo, kad didesnysis sklypas po prekybos įstaiga buvo suformuotas 1998 m. lapkričio 24 d. (t.y. po minėto detaliojo plano patvirtinimo), tačiau jame nėra numatytos jokios degalinės sukuriamos specialiosios naudojimo sąlygos, kurios nebuvo įregistruotos prie UAB „Paribys“ turto Nekilnojamojo turto registre. Šių konkrečių įrodymų prireikė tik po to, kai pirmosios instancijos teismas savo sprendime išdėstė tokius motyvus, nors jau anksčiau į bylą buvo pateikti UAB „Paribys“ turto duomenys.

Teismas laikėsi pozicijos, kad apie statybos leidimą ieškovui buvo galima sužinoti. Tai nepagrįsta pozicija, nes statybos leidimo sukeliamos specialiosios ieškovo turto naudojimo sąlygos nebuvo išviešintos ieškovui nustatyta tvarka (t.y. įregistruojant jas prie ieškovo turto Nekilnojamojo turto registre), be to, ir pats leidimas nebuvo (ir iki šiol nėra) paskelbtas viešame statybos leidimų registre, nors jis, anot teismo, ir šiuo metu galioja. Tai įrodo antstolio 2010 m. lapkričio 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir vieša informacija tinklapyje www.vilnius.lt.

Atsakovas UAB „Lit-Invest“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą, UAB „Lit-Invest“ priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantas klaidina teismą teigdamas, jog degalinės suskystintų dujų įrenginių ir skystojo kuro apsaugos zonos buvo nustatytos 2003 m. balandžio 16 d. statybos leidimu. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro jokio pagrindo abejoti 2003 m. balandžio 16 d. statybos leidimo teisėtumu, kadangi jo išdavimas visiškai nesusijęs su nuosavybės teisių atkūrimu, ar gretimų valstybei priklaususių žemės sklypų pardavimu, ar gretimiems sklypams nustatytų apribojimų išviešinimu, tai yra visiškai atskiri procesai, kurie vienas kitam jokių teisinių pasekmių nesukelia. Pats ieškovas apeliaciniame skunde pripažįsta, jog apsaugos zonos buvo užregistruotos rengiant žemės sklypo detalųjį planą, todėl būtent teritorijų planavimo dokumentai ir numato, kokių apsaugos zonų turi būti laikomasi. Tiek žemės sklypas, kuriame yra degalinė, tiek žemės sklypas, esantis greta degalinės bei žemės sklypas, kuriame yra UAB „Paribys” priklausantis pastatas, degalinės projektavimo ir derinimo metu priklausė valstybei. Valstybė, kaip žemės sklypų savininkas, turėjo teisę nuspręsti, kokiu būdu įgyvendinti jai priklausančią nuosavybės teisę. Valstybės įgaliotai institucijai - Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriui suderinus projektą bei leidus statyti degalinę, t.y. pritarus specialiųjų naudojimo sąlygų nustatymui, vėliau žemę įgiję savininkai K. bei UAB „Paribys” įgijo tik tokias nuosavybės teises, kokias turėjo valstybė su visais nuosavybės teisių apribojimais, sąlygotais nustatytų apsaugos zonų. UAB „Paribys” pripažįsta ir nuolat pabrėžia, jog pirkdamas žemės sklypą statyboms degalinės apsaugos zonomis nesidomėjo. UAB „Paribys” teigia, jog teismas pažeidė teisės taikymo taisykles, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 ir 2011 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje Nr. 3K-3-379/2011 suformavo taisyklę, kaip savininkai gali ginti jų pažeistas teises, kai nesilaikoma privalomų statomo statinio atstumų iki kaimyninių žemės sklypo ribų. Byloje ginčo dėl statinių statybos per arti kaimyninio žemės sklypo nebuvo, kadangi pats ieškovas bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad jo nuosavybės teises pažeidžia ne pati degalinė ar konkretus statinys, bet būtent 2003 m. balandžio 16 d. statybos leidimas. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog žemės sklypui nustačius sanitarinę apsaugos zoną yra ribojama teisė sklypą naudoti pagal paskirtį. Atsakovas pažymi, jog apsaugos zonos nustatytos ne degalinei apsaugoti nuo aplinkinių žemės sklypų ar statinių. Apsaugos zonos skirtos apsaugoti visuomenę, t.y. viešąjį interesą nuo sprogimo ar gaisro plitimo. Šioje byloje pats svarbiausias aspektas yra tai, kad degalinės apsaugos zonoms nustatyti pritarimą davė tuometinis žemės sklypo savininkas (valstybė), tad teigti, jog UAB „Paribys” nuosavybės teisės po 2004 m. rugsėjo 15 d. sudaryto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio buvo apribotos labiau, nei buvo prieš tai, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Teismas visiškai teisingai nurodė, jog reikalavimas nukasti žemės, šlaitą kuris buvo suderintas su ankstesniu žemės sklypo savininku, yra nepagrįstas ir netgi objektyviai neįgyvendinamas. Vadovaujantis UAB „Paribys” pateikta argumentacija teismui patenkinus apeliacinį skundą būtų suformuotas ydingas precedentas, pagal kurį bet kuris savininkas, naujai įsigijęs žemės sklypą įgytų teisę reikalauti nugriauti gretimuose žemės sklypuose esančius objektus, kuriems nustatomos apsaugos zonos. UAB „Paribys” reikalauja priteisti iš UAB „Lit-invest” 153 795 Lt nuostolių atlyginimą, kadangi UAB „Lit-Invest” pastatė degalinę ten, kur jos negalima statyti. Priešingai nei teigiama ieškinyje, degalinė pastatyta pagal teritorijų planavimo dokumentus, nustatyta tvarka gavus 2003 m. balandžio 16 d. statybos leidimą. Šiuo atveju UAB „Paribys” nenurodė jokių neteisėtų UAB „Lit-Invest” veiksmų, kurie galėtų būti pripažinti neteisėtais, todėl atitinkamai nėra jokių civilinės atsakomybės sąlygų (kaltės, priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų, žalos dydžio), taigi ir reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo atmestinas. UAB „Lit-Invest“ niekada UAB „Paribys“ žemės sklypu nesinaudojo, kadangi degalinės su plovykla kompleksas yra tik UAB „Lit-Invest” nuomojamame sklype, jam eksploatuoti nėra reikalingi gretimi sklypai. Tai, kad teisinis UAB „Paribys” įsigyto turto reglamentavimas leidžia statyti 18 360 kv.m, o ne 24 180 kv.m, kaip norėtų UAB „Paribys”, nėra neteisėti UAB „Lit-Invest” veiksmai, todėl šis reikalavimas visiškai nepagrįstas, neįrodytas ir atmestinas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Civilinio proceso kodekso 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškęs apeliantas, todėl apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, bylos esmė gali būti atskleista ir nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Civilinio proceso kodekso 314 str. numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo kliūčių pateikti prie apeliacinio skundo pateikiamus įrodymus pirmosios instancijos teisme. Kadangi ši byla nagrinėjama nuo 2008 m., daugiau kaip 4 metus, ieškovas turėjo visas galimybes pateikti šiuos dokumentus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Pažymėtina, kad apeliantas taip pat neįrodė aplinkybės, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apelianto UAB „Paribys” teikiamus naujus įrodymus.

Dėl pripažinimo neteisėtu 2003 m. balandžio 16 d. statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto UAB „Lit-Invest”

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jo turtas nebuvo apsunkintas iki degalinės statybų, o apribojimus sukėlė ginčijamas statybos leidimas.

1992 m. gegužės 12 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo” nustatyta, kad specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, konkrečiam žemės (miško) sklypui nustatomos priimant sprendimus dėl nuosavybės teisės į žemę ir mišką atstatymo, sprendimus dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, taip pat sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo, nuomos bei panaudos sutartis, tvirtinant bendruosius, specialiuosius, detaliuosius planus, kartu turi būti nustatomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, kurių pagrindu taikomi ūkinės veiklos apribojimai.

Atsižvelgiant į šias nuostatas, konstatuotina, kad statybos leidimas nėra tas dokumentas, kurio pagrindu galėtų būti nustatomos specialiosios naudojimo sąlygos. Byloje esantys 1995 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkis Nr. 690V (t. 5, b.l. 42), 1996 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos įsakymas Nr. 1035-01 (t. 5, b.l. 47) ir 1997 m. birželio 12 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis Nr. 172 (t. 5, b.l. 65-66) patvirtina, jog 1359 kv.m valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) sankryžoje išnuomotas ne aukciono tvarka 99 metams, skaičiuojant nuo sutarties pasirašymo dienos, kitai specialiai paskirčiai - degalinei statyti ir eksploatuoti. 1996 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos įsakymu Nr. 1035-01 (t. 5, b.l. 47) nuomininkas buvo įpareigotas laikytis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų. 2004 m. balandžio 5 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimais Nr. 2.4-01-2414 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. K.” ir Nr. 2.4-01-2415 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui B. K.” (t. 5, b.l. 79-80) atkurtos nuosavybės teisės S. ir B. K. į sklypą, unikalus Nr. 4400-0306-4254, kurį 2004 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties (t. 1, b.l. 76-80) pagrindu iš B. ir S. K. įsigijo UAB „Paribys”. Minėtų sprendimų 4.2 ir 4.3 p. buvo numatytos specialios žemės naudojimo sąlygos, t.y. sklypo savininkas, norėdamas plėtoti veiklą (nustatyti naudojimosi būdą ir pobūdį) žemės sklype, privalo parengti detalųjį planą Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, laikytis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų. 1998 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 246V (t. 1, b.l. 93) Vilniaus miesto valdyba patvirtino Žvėryno šiaurinės dalies detalųjį planą. Šiame detaliajame plane punkte 34 pažymėta „projektuojama degalinė“. Apie tokį detalųjį planą B. K. ir S. K. buvo tikrai žinoma, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas šią aplinkybę pažymėjo 2001-10-18 rašte Nr. 203-18-1758 „Dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo pil. B. K. ir S. K.“ (t. 5, b. l. 71-72). Pažymėtina, kad šiuo metu yra galiojanti 2007 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-165 „Dėl pritarimo teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių detaliojo plano konceptualiajai daliai” patvirtinta apie 6 ha teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių detaliojo plano koncepcija (t. 1, b.l. 72-74). Šioje koncepcijoje ties (duomenys neskelbtini) gatve siūloma numatyti dvi bendro naudojimo teritorijas ir palikti esamą degalinės žemės paskirtį - infrastruktūros. Teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) gatvės nustatytas aukštingumas 2-4 aukštai. Užstatymo intensyvumas nuo 1,5 iki 3. Kartu konceptualiojoje dalyje, atsižvelgiant į tai, kad teritorija yra Žvėryno šiaurės dalyje, nerekomenduota pasiekti maksimalaus užstatymo intensyvumo.

Žemės įstatymo 22 str. 5 d. (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2004-02-21 iki 2010-04-01) nustatyta, kad konkrečiam žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą registruojant suformuotus naujus (teritorijose, kuriose iki teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo nebuvo suformuoti žemės sklypai) žemės sklypus pagal teritorijų planavimo dokumentus. Kai, patvirtinus naują teritorijų planavimo dokumentą ar jo patikslinimą, Nekilnojamojo turto registre įregistruotam žemės sklypui (ar jo daliai) turi būti taikomos papildomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos arba panaikinamos anksčiau sklypui taikytos sąlygos, teritorijų planavimo dokumento ar jo patikslinimo rengimo organizatorius per 10 dienų nuo teritorijų planavimo dokumento ar jo patikslinimo patvirtinimo apie tai raštu praneša žemės sklypo savininkui arba valstybinės ar savivaldybės žemės naudotojui, nurodydamas konkrečias taikytinas ar panaikinamas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, ir Nekilnojamojo turto kadastro bei Nekilnojamojo turto registro įstatymų nustatyta tvarka pateikia Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui informaciją apie žemės sklypų kadastro ir registro duomenų pakeitimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog grąžinant žemę S. ir B. K. specialios naudojimo sąlygos nebuvo detalizuotos žemės grąžinimo dokumentuose bei registruotos Nekilnojamojo turto registre, savaime nereiškia, kad jų apskritai nebuvo, ar kad jos nustatytos neteisėtai.

Pažymėtina, kad tiek žemės sklypas, kuriame yra degalinė, tiek žemės sklypas, esantis greta degalinės bei žemės sklypas, kuriame yra UAB „Paribys” priklausantis pastatas, degalinės projektavimo ir derinimo metu priklausė valstybei. Valstybė, kaip žemės sklypų savininkas, turėjo teisę nuspręsti, kokiu būdu įgyvendinti jai priklausančią nuosavybės teisę. Valstybės įgaliotai institucijai - Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriui suderinus projektą bei leidus statyti degalinę, t.y. pritarus specialiųjų naudojimo sąlygų nustatymui, tai buvo pažymėta ir Žvėryno šiaurinės dalies detaliajame plane, vėliau žemę įgiję savininkai K. bei UAB „Paribys” įgijo tik tokias nuosavybės teises, kokias turėjo valstybė su visais nuosavybės teisių apribojimais, sąlygotais nustatytų apsaugos zonų.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ne ginčijamas statybos leidimas ieškovui daro neigiamą poveikį jo žemės sklypams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net jei būtų pripažintas ginčijamas statybos leidimas neteisėtu, UAB „Paribys” valdomų žemės sklypų teisinis režimas nepasikeistų, kadangi gretimame valstybinės žemės sklype esančiam degalinės su plovykla kompleksui taikytinos apsaugos zonos išliktų nepakitusios.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra aktualios administracinėje byloje Nr. A4-872-2005 pagal pareiškėjo UAB „Paribys” skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl UAB „Lit-Invest” 2003 m. balandžio 16 d. išduoto Statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, trečiasis asmuo UAB „Lit-Invest”, 2005 m. gruodžio 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, kuris yra galutinis ir neskundžiamas, nustatytos aplinkybės bei faktai. Kadangi minėtoje administracinėje byloje dalyvavo tie patys asmenys kaip ir šioje byloje, t.y. UAB „Paribys”, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „Lit-Invest”, todėl minėtoje administracinėje byloje nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais ir turi įrodomąją reikšmę šioje byloje (CPK 182 str. 2 d.). Minėtoje administracinėje byloje dėl statybos leidimo panaikinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad skundžiamas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas UAB „Lit-Invest” 2003 m. balandžio 16 d. 2003 m. parengto ir patvirtinto degalinės su plovykla statybos projekto pagrindu ir viešai paskelbtas Vilniaus miesto savivaldybės tinklapyje „Leidimų statyti registras” 2003 m. balandžio 17 d., VĮ Registrų centras Vilniaus filiale įregistruotas 2003 m. gegužės 15 d. Degalinės statybos darbai faktiškai pradėti 2004 m. birželio 15 d. (iki 2004 m. liepos 2 d. buvo užtverta tvora, atlikti žemės darbai, kasamos tranšėjos, tiesiami vamzdynai ir t.t.). Šie duomenys nagrinėtoje administracinėje byloje nenuginčyti ir patvirtinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu. UAB „Paribys” įsigijo gretimą 0,1621 ha žemės sklypą pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tik 2004 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog sudarydamas sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėjas UAB „Paribys” siekė teisinio rezultato - įsigyti žemės sklypą ir užsiimti jame konkrečia veikla - statyti komercinės paskirties statinius. Sutarčių teisė reikalauja, iš kiekvienos sutarties šalies sąžiningo elgesio ir įpareigoja šalis atskleisti vienai kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti (CK 6.158 str., 6.163 str.). Nagrinėjamu atveju žemės sklypo savininko pareiga buvo informuoti pareiškėją apie gretimo sklypo režimą ir šio režimo galimą įtaką parduodamam sklypui ir jame numatomai veiklai. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, galioja, todėl preziumuojama, kad šalys įvykdė visus įstatymo reikalavimus. Įgijęs žemės sklypą nuosavybėn UAB „Paribys”, kaip naujasis jo savininkas, kartu įgijo į perduodamą daiktą tiek teisių, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas (CK 4.48 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad nei Valstybė, nei fiziniai asmenys S. ir B. K. nereiškė jokių pretenzijų UAB „Lit-Invest” dėl ginčijamo statybos leidimo bei degalinės projekto. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad apeliantas, įsigijęs iš Valstybės bei S. ir B. K. žemės sklypus, visiškai nepagrįstai ginčija išduotą statybos leidimą degalinės statybai.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog, neįregistravus specialiųjų žemės naudojimo sąlygų Nekilnojamojo turto registre ir kadastre greta 1359 kv.m valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) sankryžoje, esantiems valstybei priklausiusiems sklypams, UAB „Paribys” nebuvo žinoma apie jo įsigyjamų sklypų apsunkinimus, tad UAB „Paribys” turi teisę ginčyti degalinės statybų teisėtumą ir įtaką jo turtui. Pažymėtina, kad minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime Nr. A4-872-2005, teismas išaiškino, jog UAB „Paribys” galėjo ir turėjo žinoti informaciją apie įsigyjamų žemės sklypų teisinį režimą, kadangi tokią informaciją jam turėjo atskleisti šių sklypų pardavėjai, t.y. Valstybė ir S. ir B. K., be to, apeliantas UAB „Paribys” šalia UAB „Lit-Invest” išnuomoto sklypo, kuriame buvo pradėtos degalinės statybos, turėjo nuosavybės teise valdomą pastatą (duomenys neskelbtini), taigi, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo UAB „Lit-Invest” dar ikisutartiniuose santykiuose, prieš įsigydamas iš Valstybės ir S. ir B. K. žemės sklypus, pastebėjęs šalia planuojamų įsigyti sklypų vykdomas statybas galėjo pasidomėti įsigyjamų žemės sklypo teisiniu režimu. Kaip matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (t. 1, b. l. 51 apie tai, kad UAB „Lit-Invest” nuomojamas žemės sklypas naudojamas kitai paskirčiai (degalinės statybai ir eksploatuoti) buvo pažymėta ir Nekilnojamojo turto registre. Esant tokiai nuorodai, ieškovas turėjo galimybę įsitikinti kokios apsaugos zonos taikomos pagal teisės aktus. Taigi, nepaisant to, kad apribojimai (specialiosios žemės naudojimo sąlygos) šalia UAB „Lit-Invest” išnuomoto valstybinės žemės sklypo nebuvo įregistruoti, UAB „Paribys” galėjo žinoti apie šiuos apribojimus. Jei žemės sklypų pardavėjai - Valstybė ir S. ir B. K. neatskleidė informacijos apie parduodamų sklypų apribojimus, UAB „Paribys” gali reikšti pretenzijas ne UAB „Lit-Invest” ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, o žemės sklypų pardavėjams, prašyti iš jų priteisti nuostolius ir pan.

Be to atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Paribys” iki šiol nėra pradėjęs rengti detaliojo plano bei statinio projekto. Byloje esantys priešprojektiniai pasiūlymai, kuriuose nurodyta kaip UAB „Paribys” gali naudoti jam priklausančius žemės sklypus pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bei tai, kad UAB „Paribys” gali statyti 18 360 kv.m ploto pastatą, nepatvirtina, jog šios bendrovės teisės yra pažeidžiamos. UAB „Paribys” perkant žemės sklypą 2004 m. rugsėjo 15 d. žemės sklypui buvo taikomos specialios naudojimo sąlygos, kurios ir ribojo faktinį užstatymo intensyvumą. UAB „Paribys” tiek įsigydamas žemės sklypą, tiek dabar gali statyti tokius pačius statinius. Taip pat pažymėtina, kad šiuo metu galioja tik Teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių detaliojo plano koncepcija (t. 1, b.l. 72-74), kuri galutinai nepatvirtina šios teritorijos, į kurią patenka ir apelianto sklypai, užstatymo intensyvumo. Paaiškėti galutinis teritorijos užstatymo intensyvumas gali tik nustatyta tvarka patvirtinus detalųjį planą, kuris šiai dienai dar nėra patvirtintas.

Dėl uždraudimo eksploatuoti degalinę su priklausiniais bei įpareigojimo nukasti žemių šlaitą

Civilinio kodekso 4.37 str. įtvirtinta savininko teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Savininkas savo teises gali ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 str.). Žemės sklypo savininkas turi teisę reikalauti, kad kaimyniniuose žemės sklypuose nebūtų statomi nauji statiniai, perstatomi, rekonstruojami ir netgi išsaugomi nepakeisti esantys statiniai, jeigu galima padaryti įtikinamą prielaidą, kad tokių naujų statinių statymas ar esamų statinių pakeitimas ir netgi nepakeistų egzistavimas ar naudojimas padarys neigiamą neleistiną poveikį jo žemės sklypui ar jo žemės sklype esantys pastatai neteks stabilumo (CK 4.99 str.).

Negatorinio ieškinio prigimtis ir paskirtis yra ginti daikto savininko pažeistas teises –savininkas siekia pašalinti nuosavybės teisės pažeidimą, nesusijusį su valdymo netekimu. Negatorinis ieškinys reiškiamas tada, kai savininkui trukdoma naudotis, valdyti ar disponuoti turtu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 yra išaiškinęs, kad siekiant apginti žemės sklypo savininko daiktinę teisę, reiškiamą Civilinio kodekso 4.99 str. pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra neigiamas neleistinas poveikis žemės sklypui ar jame esantiems pastatams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-949/2001; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2012 m. liepos mėn. 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012, kt.). Nors apeliantas reikalauja uždrausti eksploatuoti UAB „Lit-Invest” nuosavybės teise priklausančius statinius – skysto kuro ir dujų degalinę, stoginę, dujų kolonėlę ir suskystintų dujų rezervuarą, dvi kuro kolonėles, požeminį skysto kuro rezervuarą, esančius adresu (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodo, kaip degalinės eksploatavimas pažeidžia jo nuosavybės teises. Pažymėtina tai, kad nepriklausomai nuo to, ar UAB „Lit-Invest” eksploatuoja degalinę, ar ne, greta esančių žemės sklypų užstatymo intensyvumas nepasikeis. Atmetus apelianto reikalavimą dėl 2003 m. balandžio 16 d. statybos leidimo pripažinimo neteisėtu, nėra pagrindo tenkinti ir šio reikalavimo. Taip pat pažymėtina, kad reikalavimu dėl uždraudimo eksploatuoti degalinę su priklausiniais apeliantas prašo ne apginti pažeistus savo interesus, o apriboti UAB „Lit-Invest” nuosavybės teises į degalinę su plovykla, kurios projektavimo bei statybos procesas pradėtas dar 2002 m., kai UAB „Paribys” neturėjo nuosavybės teisių į greta esantį sklypą. Nėra jokio pagrindo suteikti prioritetą UAB „Paribys” teisėms, paneigiant UAB „Lit-Invest” nuosavybės teises, kurios įgytos daug anksčiau, kadangi tai pažeistų teisėtų lūkesčių principą bei Civilinio kodekso 1.137 str. įtvirtintą imperatyvą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad reikalavimas nukasti žemės šlaitą, kuris buvo suderintas su ankstesniu žemės sklypo savininku, taip pat yra nepagrįstas. Apeliantas teigia, kad šlaitą, neteisėtai statydamas degalinę, sukūrė UAB „Lit-Invest”. Kadangi šiems darbams atlikti UAB „Lit-Invest” turėjo visus reikiamus suderinimus ir statybos leidimą nėra pagrindo teigti, jog šie darbai atlikti neteisėtai. Apeliantas reikalauja teismo įpareigoti UAB „Lit-Invest” nukasti žemės šlaitą bei grąžinti jį į padėtį, buvusią 2003 m., tačiau atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Paribys” 2004 m. rugsėjo 15 d. perkant žemės sklypą šis šlaitas jau buvo. Jau 2002 m. valstybės įgaliotos institucijos išduotose projektavimo sąlygose UAB „Lit-Invest” buvo įpareigota sutvarkyti šlaitą (t. 5, b.l. 130-131). Byloje nepaneigta aplinkybė, kad UAB „Lit-Invest” atliko tik tokius darbus, kurie buvo numatyti su tuometiniu sklypo savininku suderintame projekte, todėl teigti, kad šlaitas, kurį UAB „Paribys” reikalauja nukasti, buvo suformuotas pažeidžiant šios bendrovės nuosavybės teises, nėra jokio pagrindo.

Kadangi nuo 2004 m. rugsėjo 15 d. žemės sklypu disponuoja UAB „Paribys”, būtent ši bendrovė ir turi galimybę disponuoti savo žemės sklypu, naudoti ji kaip numato jo teisinis režimas, t.y. gali bet kada nukasti žemės šlaitą, esantį jo žemės sklype, ar jį supilti, jeigu tokie darbai atliekami gavus visus reikiamus leidimus, jeigu mano, jog tai būtina siekiant įgyvendinti jo nuosavybės teises. Šiuo atveju pažymėtina, kad UAB „Lit-Invest” negali būti įpareigotas pagerinti UAB „Paribys” valdomą žemės sklypą atliekant jame kasimo darbus, kadangi jis nėra nei šio žemės sklypo savininkas, nei naudotojas. Pažymėtina ir tai, jog apeliantas įgijo tik tiek teisių, kiek jų turėjo ankstesnis savininkas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šlaitas nepažeidžia apelianto nuosavybės teisių, jis buvo suprojektuotas tuomet, kai apeliantas dar nebuvo sklypo savininkas.

Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinio kodekso 6.245 str. 1 d. civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį.

Nagrinėjamoje byloje keliamas deliktinės atsakomybės klausimas. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją.

Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos Civilinio kodekso 6.263 str. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas suponuoja deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2004; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2009). Neteisėtumas civilinėje teisėje priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Nustatant veikos teisėtumą ir kaltę, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, reikia taikyti protingumo standarto, sąžiningumo, profesinio rūpestingumo ar kitus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2008).

Pagal Civilinio kodekso 6.246 str. 1 d. civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinio kodekso 6.248 str. 1 d. nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, taikant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingų padarinių būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-556/2005; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rudeta“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-322/2008). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai. Jis gali būti netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Taigi netiesioginis priežastinis ryšys reiškia, kad neteisėti veiksmai (neveikimas) nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L., V. L. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-764/2003; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. ir V. K. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-476/2008; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-53/2010). Nors apeliantas nurodė, kad atsakovas UAB „Lit-Invest” neteisėtai pastatė degalinę taip, jog jos sukuriami apribojimai neįsitenka nuomojamame valstybiniame žemės sklype ir patenka į ieškovo žemės sklypą, dėl ko pastarasis negali išnaudoti visų sklypo užstatymo galimybių ir dėl to patiria nuostolius, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, jog nėra pagrindo pripažinti neteisėtu 2003 m. balandžio 16 d. statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto UAB „Lit-Invest”, šiuo konkrečiu atveju aplinkybė, jog teisinis apelianto įsigyto turto reglamentavimas leidžia statyti 18 360 kv.m, o ne 24 180 kv.m, kaip norėtų UAB „Paribys”, nėra susijęs su kokiais nors UAB „Lit-Invest” neteisėtais veiksmais. Nenustačius jokių UAB „Lit-Invest” veiksmų, kurie galėtų būti pripažinti neteisėtais, apeliacinės instancijos teismas darbo išvadą, kad atitinkamai nėra civilinės atsakomybės sąlygų (kaltės, priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų, žalos dydžio).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškovo UAB „Paribys“ apeliacinį skundą atmetus visiškai, iš ieškovo atsakovo UAB „Lit-Invest” naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.). Kaip matyti iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovas patyrė 3 338 Lt dydžio išlaidas advokato, atstovavusio atsakovą bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme, teisinei pagalbai apmokėti. Prašymas atlyginti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas pateiktas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, ginčo pobūdį, atsakovo advokato atliktus procesinius veiksmus – paruoštą atsiliepimą į apeliacinį skundą, į tai, kad tas pats advokatas atstovavo atsakovą ir pirmosios instancijos teisme, į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus užmokesčių dydžius bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismo kolegija atsakovo naudai priteistinas išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje sumažina per pusę, priteisdama atsakovo naudai iš ieškovo 1 669 Lt (CPK 98 str. 2 d., Rekomendacijų 8.11 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Paribys“ (į.k. 121513594, buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) atsakovo UAB „Lit-Invest” (į.k. 121276661, buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) naudai 1 669 Lt (vienas tūkstantis šeši šimtai šešiasdešimt devyni litai) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjai Danutė Gasiūnienė Kazys Kailiūnas Egidija Tamošiūnienė