Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo R. M. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-482-356/2017 dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo suinteresuotiems asmenims antstolei A. M., antstolei N. V., antstolei S. K., antstoliui S. O. G., antstoliui L. J., UAB „SB Lizingas“, VĮ Turto bankas, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, E. K.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

P. R. M. patikslintu pareiškimu prašė iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti E. S..Nurodė, jog susidariusios skolos, kurių bendra suma 101009,19 Eur nulėmė jo, kaip fizinio asmens, nemokumą. Jis taip pat yra skolingas 4083,03 Eur valstybei, nes nesumokėjo baudų už KET pažeidimus bei kriminalinės baudos, paskirtos teismo nuosprendžiu.Pareiškėjas yra išsituokęs, neįgalus, nuo 2017 m. vasario dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkas jis yra, gauna pusę minimalios algos, gyvena panaudos teise buvusiai sutuoktinei priklausančiame name. Kito turto, nei jam priklausantys areštuoti nekilnojamieji daiktai bendrai 41462 Eur sumai, jis neturi. VĮ Registrų centre neįregistruotas nebaigtas statyti namas, esantis viename iš jam priklausančių žemės sklypų, yra nevertingas, todėl jo ir nenurodė. Skolos suma didėja dėl priteistų palūkanų, todėl mano, kad yra visos sąlygos jam iškelti fizinio asmens bankroto bylą.Nurodė, kad jam pačiam kiekvieną mėnesį būtiniesiems poreikiams tenkinti reikia 140 Eur: maistui – 60 Eur; ne maisto prekėms (higienos, vaistai) – 50 Eur; kitos išlaidos pragyvenimui (transportas, telefonas, drabužiai) – 30 Eur. Kiekvieną mėnesį mokesčiams mokėti bankroto metu numatomos lėšos (mokesčiai išskaičiuojami iš darbo užmokesčio) – socialinis draudimas (3 proc.) – apie 30 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 19 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimo netenkino ir atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą.Teismas sprendė, jog bendra pareiškėjo pradelstų kreditorinių įsipareigojimų suma sudaro 99879,65 Eur ir viršija 9500 Eur (25 MMA). Teismas nurodė, kad į kreditorinių įsipareigojimų sumą negali būti įskaičiuojama 2350,10 Eur, nes šis reikalavimas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 29 straipsnio 7 dalies pagrindu negali būti nurašytas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus, nustatė, kad pareiškėjas su antstoliais nebendradarbiauja, piniginių prievolių pats nevykdo, kreditoriams skolos dengiamos tik realizavus areštuotą pareiškėjo turtą. Pareiškėjas teismui nurodė ne visą turimą turtą. Pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 5765 Eur vertės, yra neįregistruotas gyvenamasis namas. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis bevertis, tačiau bylos duomenys paneigia jo nurodytas aplinkybes, nes nutraukiant santuoką buvusiai sutuoktinei už šio namo pagerinimą atsakovas sumokėjo 3909,87 Eur kompensaciją.Pareiškėjas, nors turėjo skolinių įsipareigojimų, turimų lėšų neskyrė skoloms padengti, o 2015 m. lapkričio 18 d. už 2500 Eur pirko 100 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, kurių vienos vertė – 25 Eur. Nuo tada jis yra vienintelis šios įmonės akcininkas, šio pirkto turto į sąrašą neįtraukė. Iš įmonės veiklos jokių pajamų negauna. UAB „(duomenys neskelbtini)“ panaudos teise naudoja iki pardavimo iš varžytynių pareiškėjo nuosavybės teise valdytą pastatą, taigi, nors pastato savininkas pasikeitė, tačiau pastatas neatlygintinai tebenaudojamas pareiškėjo poreikių tenkinimui. Pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, kad iki 2020 m. balandžio 11 d. jis yra tik iš dalies (50 proc.) darbingas, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. neterminuotai dirba vadybininku UAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo susitaręs dėl 1 darbo valandos (5 dienas per savaitę), o nuo 2017 m. vasario 9 d. susitaręs, kad bus mokama 0,5 MMA dydžio darbo užmokestis už 4 valandų darbo dieną.Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas, nors yra tik iš dalies darbingas, nedėjo pastangų susirasti geriau apmokamą darbą ar atliko kitus veiksmus, siekdamas gerinti savo finansinę padėtį, gauti pastovias pajamas būtinųjų poreikių tenkinimui, kreditorinių įsiskolinimų dengimui. Pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2017 m. vasario nepradėjo dirbti tiek valandų, kiek buvo sulygęs darbo sutartimi, todėl, minėta, jo pajamos iš darbinės veiklos nėra tokio dydžio, kaip nurodė pareiškime. Pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl tikrosios pareiškėjo turtinės padėties, nes pareiškėjas 2010 metais neperdavė bankroto administratoriui BUAB „(duomenys neskelbtini)“ turto 91756,66 Eur sumai, o 2006-2007 metais pareiškėjas nepagrindė į jo sąskaitą pervestų ir nuimtų nuo banko sąskaitos 120655,75 Eur grynųjų pinigų panaudojimo. Pareiškėjas iki 2015 m. buvo sukaupęs 2500 Eur, iš kurių pirko UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas.Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo elgesį pripažino nesąžiningu kreditorių atžvilgiu: kreipdamasis dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo nepateikė visos FABĮ reikalaujamos pateikti būtinos informacijos net apie registruotiną turtą; galimai neatskleidė visos informacijos apie savo turtinę padėtį, turint omenyje, kad neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto 91.756,66 Eur sumai bei nepagrindė į jo sąskaitą pervestų ir nuimtų nuo banko sąskaitos 120.655,75 Eur grynųjų pinigų panaudojimo; nesiima aktyvių veiksmų, kad įregistruoti Nekilnojamojo turto registre gyvenamąjį namą, iš kurio galėtų būti išieškomos skolos; negauna tokio dydžio pajamų, kaip nurodė, neatskleidžia informacijos apie galimai gaunamas pajamas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės veiklos, visiškai atsiskaitė tik su vienu iš kreditorių – Z. M., buvusia sutuoktine.Tokį pareiškėjo elgesį teismas vertino kaip siekį išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, kas, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei atsižvelgiant į FABĮ tikslus, neatitinka sąžiningumo reikalavimų. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nemokumo, nes jei pareiškėjas elgtųsi sąžiningai, jis turi galimybę įvykdyti skolinius įsipareigojimus, todėl jam bankroto byla negali būti keliama.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas R. M. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2FB-482-356/2017 ir išspręsti klausimą iš esmės - iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui R. M., fizinio asmens R. M. bankroto administratoriumi skirti E. S..Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir pakankamai išsamiai išnagrinėjo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau klaidingai įvertino byloje esančius duomenis nepagrįstai konstatuodamas, kad nagrinėjamu atveju nėra nemokumo ir pareiškėjo veiksmus vertino kaip siekį išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir vertindamas, ar pareiškėjas yra nemokus FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, iš pareiškime ir kreditorių sąraše nurodytų aplinkybių konstatavo, kad ištyrus ir įvertinus pareiškėjo pateiktus įrodymus skyrium ir jų visetą, būtų pagrindas padaryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo įsipareigojimai kreditoriams viršija 25 MMA, o šių įsipareigojimų įvykdymo terminai yra suėję.Nors teismas konstatavo pareiškėjo nemokumą FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, tačiau tuo pačiu nurodė, kad finansinė būklė nėra kritinė, ir kad elgdamasis sąžiningai, galėtų įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams, nes dar yra antstolių neareštuoto pareiškėjui priklausančio turto, iš kurio būtų galima išieškoti.Nurodo, kad teismui pateikė visą turimą informaciją apie nekilnojamuosius daiktus ir apie vykdomas priverstinio išieškojimo procedūras. Bylos duomenimis nustatyta, kad areštuotame žemės sklype (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) yra nebaigtas statyti namas. Šis namas yra neregistruotas nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, kad taikant areštą minėtam žemės sklypui, taip pat taikomi areštai ir jame esantiems statiniams, nors jie ir nėra įregistruoti registre. Vykdant priverstinį išieškojimą antstolis įvertina visą turtą (tiek ir esančius statinius areštuotame žemės sklype, nors jie nėra įregistruoti), todėl išieškojimas vykdomas iš viso turto. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad teismas neteisingai konstatavo, jog kadaise buvo statomas (šiuo metu apleistas ir nenaudojamas) namas nėra areštuotas ir iš jo neišieškoma.Kreditoriams (realizavus turimą turtą) pareiškėjas turėtų grąžinti 59 657,75 Eur (102229,75 Eur -41 462 Eur). Pareiškėjas dėl amžiaus, pablogėjusios sveikatos būklės (yra neįgalus ir darbingas tik 50%) bei ribotos darbo pasiūlos Utenos rajone neturi galimybių susirasti gerai apmokamo darbo, kad galima būtų grąžinti susidariusias skolas kreditoriams.Nei turimas turtas, nei gaunamos pajamos neleidžia pagrįstai tikėtis, kad pareiškėjas kada nors pilnai įvykdys skolinius įsipareigojimus, kurie nuolat didėja dėl skaičiuojamų palūkanų. Todėl teismas klaidingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju jis yra mokus ir nemokumo nebuvimas yra teisinis pagrindas atsisakyti iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą (FABĮ 6 str. 1 d.).Pareiškėjas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius jo nemokumo faktą, detaliai informavo ir apie nemokumą sukėlusias priežastis, pateikė dokumentus, kuriu pagrindu susidarė įsiskolinimai kreditoriams. Nemokumą sąlygojo tai, kad jis prarado gerai apmokamą darbą dėl ekonominės krizės bankrutavus jo valdomoms įmonėms - 2009 m. bankrutavus UAB „(duomenys neskelbtini) (2012 m. išregistruota iš JAR); 2010 m. bankrutavus UAB „(duomenys neskelbtini)“, į.k. (2013 m. išregistruota iš JAR) ir 2010 m. bankrutavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2013 m. išregistruota iš JAR). Bankrutavus įmonėms civiline tvarka iš pareiškėjo, kaip atsakingo asmens (laiduotojo už įmonės skolas), buvo priteistas žalos atlyginimas.Pažymi, jog byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad pareiškėjas galėjo žinoti apie artėjančią ekonominę krizę ir kitus veiksnius, lėmusius jo nemokumą, taip pat kad tyčiniais veiksmais būtų mažinęs savo mokumą ar kitaip siekęs nesąžiningais veiksmais pasipelnyti ar sumažinti turto vertę, paslėpti savo turtą.Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo netenkinti R. M. atskirojo skundo ir palikti 2017 m. gegužės 19 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutartį nepakeistą.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nesielgia taip, kad jo elgesį būtų galima pripažinti sąžiningu kreditorių atžvilgiu: kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikė visos FABĮ reikalaujamos pateikti būtinos informacijos apie registruotiną turtą; galimai neatskleidė visos informacijos apie savo turtinę padėtį, turint omenyje, kad neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto 91756,66 Eur sumai bei nepagrindė į jo sąskaitą pervestų ir nuimtų nuo banko sąskaitos 120655,75 Eur grynųjų pinigų panaudojimo; nesiima aktyvių veiksmų, kad įregistruoti Nekilnojamojo turto registre gyvenamąjį namą, iš kurio galėtų būti išieškoma; negauna atitinkamo dydžio pajamų, neatskleidžia informacijos apie galimai gaunamas pajamas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės veiklos, visiškai atsiskaitė tik su vienu iš kreditorių – Z. M..Ginčijamoje nutartyje teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo paaiškinimus, suinteresuotų asmenų atsiliepimuose nurodytas aplinkybes bei byloje pateiktą medžiagą, konstatavo, kad tokios nustatytos aplinkybės iš esmės vertintinos kaip pareiškėjo siekis išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, t.y. siekis teisme bankroto procese iš esmės tik skolų nurašymo, kas, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei atsižvelgiant į FABĮ tikslus, neatitinka sąžiningumo reikalavimų. Nors yra pagrindas padaryti išvadą, kad nustatytas pareiškėjo elgesys pastarųjų 3 metų laikotarpiu yra nesąžiningas, neatitinkantis reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo, dėl šių veiksmų jis netapo nemokus.Nustatytos faktinės aplinkybės yra pagrindas padaryti išvadą, kad pareiškėjas, jeigu kreditorių atžvilgiu elgtųsi sąžiningai, turi galimybę įvykdyti skolinius įsipareigojimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti jo nemokumo FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme. Pareiškėjo nemokumo nebuvimas yra teisinis pagrindas atsisakyti iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ 5 str. 8 d. 1 p., 6 str. 1 d.).Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo R. M. atskirojo skundo netenkinti ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutartį.Nurodo, kad pareiškėjas elgiasi nesąžiningai pirma dėl to, kad neregistruoja turimo nekilnojamojo turto, slepia jį nuo kreditorių, antra - vengia nurodyti tikrąją jo vertę. Kreditoriaus E. K. teigimu pareiškėjas neteisingai nurodė savo turto ir skolų vertę, nes yra iš varžytinių parduoto turto.Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-59-455/2013, pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas) bei pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dokumento suklastojimas ir disponavimas suklastotu dokumentu), jam paskirta subendrinta galutinė 70 MGL dydžio (2.635,54 Eur) bauda, kurią nustatyta sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nuosprendžiu iš pareiškėjo, tuo metu ėjusio UAB „(duomenys neskelbtini)" direktoriaus pareigas, valstybei, atstovaujant ją VĮ Turto bankui, buvo priteista 18098,93 Eur nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas nepagrindė į jo sąskaitą pervestų ir nuimtų nuo banko sąskaitos 120655,75 Eur grynųjų pinigų panaudojimo, taigi jo paties veiksmai galimai lėmė jo finansinės būklės pablogėjimą.Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, šis nuosprendis įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 29 d., 2014 m. birželio 10 d. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl baudos išieškojimo. Duomenų, kad bauda būtų sumokėta, nėra, todėl pareiškėjas laikomas turinčiu teistumą (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktis). Be to, jis iki šio nuosprendžio priėmimo 2007 m. jau buvo teistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (aplaidus apskaitos tvarkymas), o 2009 m. teistas pagal BK 219 straipsnio 1 dalį (mokesčių nemokėjimas) ir turėjo teistumą. Taigi, nors iš pareiškėjo nuosprendžiu buvo priteista nesumokėta mokesčių suma, tačiau jo žinioje galimai liko įmonei priklausantys grynieji pinigai - 120655,75 Eur.Pažymėtina, kad iki šio nuosprendžio priėmimo pareiškėjas, kaip minėta, jau turėjo neįvykdytų piniginių prievolių kreditoriams: UAB „SB lizingas" ir pradiniam kreditoriui BUAB „(duomenys neskelbtini)".VĮ Turto banko nuomone Utenos rajono apylinkės teismas teisingai vertino visas bylos aplinkybes ir teisingai nusprendė, jog ketinančio bankrutuoti fizinio asmens būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytam fizinio asmens nemokumo apibrėžimui, todėl atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą.Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas, Utenos rajono apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 str. 1 d. 1 p.).Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.Pagal Fizinio asmens bankroto įstatymo (toliau - FABĮ) 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjui, nes R. M. pagal jo pateiktus duomenis formaliai yra nemokus, bet kitos byloje nustatytos aplinkybės apie jo faktinę turtinę padėtį rodo jo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu, siekimą išvengti atsiskaitymo.Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pareiškėjas pats pripažino, kad teismas labai išsamiai išnagrinėjo jo pareiškimą, tik nesutinka su faktinių aplinkybių vertinimu.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendra pareiškėjo R. M. pradelstų kreditorinių įsipareigojimų suma sudaro 99879,65 Eur ir viršija 9500 Eur (25 MMA). Taigi, šie duomenys sudarė pagrindą svarstyti klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, kadangi formaliai pareiškėjas atitinka daugelį FABĮ nustatytų reikalavimų. Kasacinio teismo pažymėta, kad situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni, nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punktu nustatyta, kad pareiškėjas kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos jam iškėlimo privalo pateikti duomenis apie turimą turtą ir nurodyti turto vertę. Teismas, spręsdamas ar iškelti bankroto bylą, vertina šios informacijos teisingumą. Ši informacija svarbi vertinant pareiškėjo mokumą ir jo sąžiningumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tinkamai neįvykdė pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, teismui nustačius, kad jis turi kito, pareiškėjo nenurodyto turto, jis jo neįtraukė į turimo turto sąrašą, nenurodė jo vertės – nebaigto statyti gyvenamojo namo (CPK 178 str.).Apelianto teigimu, teismas neteisingai nustatė, kad nėra vykdomas išieškojimas iš pareiškėjui priklausančio neįregistruoto namo. Tačiau jis taip ir nenurodė jo vertės.Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo 2006 m. paveldėtame žemės sklype, (duomenys neskelbtini), yra nebaigtas statyti gyvenamasis namas, kuris yra neįregistruotas VĮ Registrų centre ir antstolis, priešingai nei teigia apeliantas, jo negali realizuoti kaip nebaigto statyti gyvenamojo namo. Pagal CPK 690 str. nuostatas antstolis, nukreipdamas išieškojimą į nekilnojamąjį turtą, nustatydamas turto savininką yra įpareigotas vadovautis registrų įstaigos duomenimis. Pareiškėjas, būdamas nekilnojamojo turto savininku ir neįregistruodamas savo nuosavybės teisių į turimą vertingą turtą, elgiasi nesąžiningai, pažeidžia kreditorių interesus, tokiu būdu apsunkina iš jo priteistų skolų išieškojimą.Kad neįregistruotas gyvenamasis namas nėra bevertis, patvirtina pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės Z. M. susitarimas santuokos nutraukimo byloje, kuriuo jie pareiškėjo asmeninio turto – 2006 m. paveldėto žemės sklypo ir jame esančio gyvenamojo namo pagerinimus įvertino 3909,87 Eur (sutuoktinė rūpinosi namo įrengimu, t.y. sudėjo grindis, langus, tvarkė konstrukcijas, sienas, įrengė laiptinę ir atliko kitus darbus), todėl ši suma Z. M. buvo kompensuota didesne dalintino turto - gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalimi. Pareiškėjui neįregistravus ir neįtraukus vertingo nekilnojamojo turto į turimo turto sąrašą, teismas negali nustatyti turimo turto tikrosios vertės. Pareiškėjo turimas nekilnojamasis turtas įvertintas 41462 Eur, tačiau šio turto vertė nustatyta pagal 2009 m. Nekilnojamojo turto registro duomenis. VĮ Registrų centro nurodyta nekilnojamojo turto vertė dažnokai yra gerokai mažesnė už šiuo metu rinkoje vyraujančias kainas.Utenos rajono apylinkės teismo 2013-11-08 nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-59-455/2013 pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas) bei pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dokumento suklastojimas ir disponavimas suklastotu dokumentu), jam paskirta subendrinta galutinė 70 MGL dydžio (2635,54 Eur) bauda, kurią nustatyta sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nuosprendžiu iš pareiškėjo, tuo metu ėjusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas, valstybei, atstovaujant ją VĮ Turto bankui, buvo priteista 18098,93 Eur nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas nepagrindė į jo sąskaitą pervestų ir 2006-2007 m. nuimtų nuo banko sąskaitos 120655,75 Eur grynųjų pinigų panaudojimo. Tai yra didelė pinigų suma, kam ji panaudota ir ar ji panaudota iš viso, taip ir neaišku. Iš pareiškėjo BUAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai Panevėžio apygardos teismo 2011-05-30 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-440-212/2011, buvo priteista atlyginti žalą, padarytą tuo, kad 2010-11-10 teismo nutartimi iškėlus UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą, bankroto administratoriaus reikalavimu liko neperduota turto už 112719,53 Eur sumą. Šis sprendimas buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, priimta 2012-05-16 civilinėje byloje Nr. 2A-747/2012, kuri palikta galioti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-01 nutartimi Nr. 3K-3-64/2013, ir asmeniškai iš pareiškėjo BUAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 74 091,17 Eur žalai atlyginti (su 5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis), 1918,72 Eur bylinėjimosi išlaidų, o solidariai su kitu asmeniu iš pareiškėjo priteista dar 17665,66 Eur žalai atlyginti (su 5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis). Taigi iš pareiškėjo ir kito asmens, atitinkamais laikotarpiais ėjusių UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių pareigas, buvo priteistos minėtos sumos žalai atlyginti, nes jų žinioje liko įmonės turto už 112719,53 Eur sumą. Taigi pareiškėjas nors ir nenurodo, tačiau šios aplinkybės apie turto neperdavimą įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti liudija, kad reali R. M. turtinė padėtis neatskleista. Ir štai dėl ko:Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 18 d. įsigijo 100 proc. UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 2500 Eur ir yra vienintelis šios įmonės akcininkas. Nurodo, kad įmonė pajamų negauna, todėl pareiškėjas įmonės į turimo turto sąrašą neįtraukė. Tačiau vadovaujantis viešai skelbiamais internete duomenimis apie įmonę nustatyta, kad įmonės apyvarta 2016 m. siekia 50 001 - 100 000 Eur, joje 2017 m. dirba 14 darbuotojų ir ,palyginti su 2015 m., apyvarta yra auganti. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas iki 2020 m. balandžio 11 d. yra tik iš dalies (50 proc.) darbingas. Jis nuo 2016 m. balandžio 1 d. neterminuotai dirba vadybininku UAB „(duomenys neskelbtini)“, 1 darbo valandą (5 dienas per savaitę), o nuo 2017 m. vasario 9 d. susitaręs, kad bus mokama 0,5 MMA dydžio darbo užmokestis už 4 valandų darbo dieną. Jam iš viso už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio iki 2017 m. balandžio, t.y. už 1 metus išmokėta 493,26 Eur, po 41,05 Eur kas mėnesį, ir tik 2017 m. kovą, prieš fizinio asmens bankroto bylos inicijavimą, išmokėta dvigubai didesnė darbo užmokesčio suma – 81,11 Eur. Pareiškėjas nuo 2017 m. vasario nepradėjo dirbti tiek valandų ir gauti didesnį atlyginimą, koks buvo numatytas įforminta darbo sutartimi. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra įmonės akcijų savininkas ir gali nustatyti sau norimo dydžio atlyginimą, sprendžia, kokia suma bus išmokama dividendams, į tai, kad bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ dirba pelningai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo gaunamos pajamos iš darbinės veiklos nėra atskleistos. Visos šios aptartos aplinkybės neleidžia teismui konstatuoti pareiškėjo aiškaus faktinio nemokumo. Pagal nustatytas aplinkybes apeliantas turėjo galimybes sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, bet tik dėl jam žinomų priežasčių to nedaro. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo sąžiningumą, nes jis tapo nemokus dėl ekonominės krizės, praradus gerai apmokamą darbą, bankrutavus jo valdomoms įmonėmsPagal FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas fizinio asmens sąžiningumą, nors ir nenustatė, kad pareiškėjas tapo nemokus dėl jo tyčinių per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bylą, veiksmų, tačiau nustatė kitus įstatyme numatytus nesąžiningus pareiškėjo veiksmus – siekį išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pareiškėjo nesąžiningumą patvirtina tai, jog jis sudarydamas santuokos nutraukimo pasekmių sutartį 2014 m. liepos 24 d. santuokos nutraukimo byloje Nr. 2-234-356/2014, jo sutuoktinės Z. M. įsiskolinimą 3.909,87 Eur, padengė didesne dalintino turto - gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalimi. Taip jis visiškai atsiskaitė tik su vienu iš kreditorių – Z. M., išskirdama ją iš kitų kreditorių, dengdamas tik įsiskolinimą jai, mažinant jam tenkančio turto dalį ir taip nesąžiningai elgėsi kitų kreditorių atžvilgiu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant FABĮ, gali būti pripažįstamas nesąžiningu, tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Nagrinėjamoje byloje, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas, nors yra tik iš dalies darbingas, dėjo pastangas dirbti geriau apmokamą darbą. Apeliantas yra buvęs kelių įmonių direktoriumi, turi vadovavimo patirties, jei gali dirbti, o pagal darbingumo lygį matyti, kad gali daugiau, nei faktiškai dirba, turi realią galimybę gauti didesnes pajamas. Nenustatyta, kad jis atliktų kokius tai aktyvius veiksmus, siekdamas gerinti savo finansinę padėtį, dengti skolas kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas, dirbdamas per dieną tik vieną valandą ir gaudamas vidutiniškai 45 Eur atlyginimą, sąmoningai nesiekė gerinti savo turtinės padėties ir dirbtinai didino savo nemokumą, siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.Nustatytas pareiškėjo elgesys yra nesąžiningas, slepiantis tikrąją savo turtinę padėtį, kas neatitinka reikalavimų asmeniui, siekiančiam fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Teismas neturi galimybės vertinti inicijuojamo bankroto proceso perspektyvų, t.y. galimybių vykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams.Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010).Įvertinęs virš išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė galiojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais motyvais (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.