- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-15
- Bylos Nr.
- 1A-223-497/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-6-00018-2022-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- V. Š.
- Advokatai
- Aleksander Višnevski
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės ir Jurgitos Mačionytės,
nuteistajam V. Š. ir jo gynėjui advokatui Aleksander Višnevski (nuotoliniu būdu per „Zoom“ platformą),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6 – ojo skyriaus prokuroro Dainiaus Dambrausko (toliau ir – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2023 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 45 parų arešto bausmė.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, V. Š. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta galutinė bausmė – 30 parų areštas.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 7 punktu, V. Š. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 8 mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – pramoninės (Prancūzija) gamybos 9 mm kalibro dujinį pistoletą „VALTRO mod. AP92Army“, kurio numeris (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais bei signalinėmis raketomis, ir pramoninės (Vokietija) gamybos 9 mm kalibro dujinį pistoletą „RECK MIAMI Mod.92F“ be numerio, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais bei signalinėmis raketomis, nuosprendžiui įsiteisėjus, nutarta konfiskuoti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. V. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad ne anksčiau kaip 1993 metais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniuje, Gariūnų turgavietėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, įgijo pagal 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą Nr. IX-705 šaunamiesiems C kategorijos ginklams priskiriamus: šaunamąjį ginklą „VALTRO mod. AP92Army“, kurio numeris (duomenys neskelbtini), ir šaunamąjį ginklą „RECK MIAMI Mod.92F“ be numerio, skirtus šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais bei signalinėmis raketomis, kuriuos pagal LR Policijos generalinio komisaro 2011 m. vasario 24 d. įsakymą Nr. 5-V-154 „Dėl Prašymų dėl leidimų laikyti ar nešiotis dujinius pistoletus (revolverius), senovinius ginklus, šaunamuosius ginklus, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra 2,5–7,5 j, įsigytų iki 2011 m. kovo 1 d., pateikimo, ginklų tinkamumo naudoti nustatymo, registravimo ir leidimų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2013 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 5-V-1018 redakcija, įsigalioja 2014 m. sausio 4 d.) numatytą tvarką, kad tokius ginklus privaloma užregistruoti iki 2014 m. liepos 1 d., šių ginklų neįregistravo, tokiu būdu nuo 2014 m. liepos 1 d. neteisėtai, tai yra, neturėdamas leidimo, laikė šaunamąjį ginklą „VALTRO mod. AP92Army“, kurio numeris (duomenys neskelbtini), ir šaunamąjį ginklą „RECK MIAMI Mod.92F“ be numerio namuose, adresu (duomenys neskelbtini), iki kol 2022 m. birželio 22 d., 07.38 val., šiuos šaunamuosius ginklus kratos atlikimo metu, pareikalavus pateikti draudžiamus laikyti daiktus, savanoriškai pateikė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Panevėžio nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus pareigūnams. Šiais savo veiksmais V. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2023 m. sausio 18 d. nuosprendį, kurio V. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas galutine bausme – 30 parų arešto, atidedant bausmės vykdymą 8 mėnesiams, paskiriant V. Š. intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant nuteistojo buvimo vietą jo namuose nuo 22 val. iki 6 val. Paskirti V. Š. baudžiamojo poveikio priemones – 20 MGL įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą bei uždraudimą naudotis specialia teise – teise laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą ir šaudmenis 4 metus. Kitą 2023 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
2.1. Prokuroro teigimu, apylinkės teismas, atidėdamas bausmės vykdymą ir nepaskirdamas intensyvios priežiūros, neteisingai taikė BK 75 straipsnio nuostatas. BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą. Prokuroro vertinimu, teismas privalo skirti intensyvią priežiūrą. Nurodydamas apygardų teismų nutartis, pažymi, kad tokios praktikos laikosi ir apygardų teismai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, neturėjo vadovautis vienu teismų praktikos pavyzdžiu ir todėl nepagrįstai rėmėsi Šiaulių apygardos teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. e1S-100-616/2021 pateikta BK 75 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 3 dalies interpretacija. Prokuroras lingvistiškai aiškindamas BK 75 straipsnio 1 dalies formuluotę, daro išvadą, kad teismas negali savarankiškai nuspręsti dėl intensyvios priežiūros skyrimo, ji privalo būti paskirta visais atvejais. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies formuluotė.
2.2. Taip pat skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimo naudotis specialia teise ir įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Prokuroras nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad remiantis tuo, jog V. Š. paskirtos kitos baudžiamojo poveikio priemonės, taikant įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, V. Š. būtų nubaustas per griežtai. Pažymi, kad šioje byloje V. Š. paskirta tik viena baudžiamojo poveikio priemonė – ginklų konfiskavimas, kurią skirti buvo privaloma pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas.
2.3. Skunde akcentuojama, kad teismo motyvai dėl baudžiamojo poveikio priemonės – teisės laikyti ginklą atėmimo, prieštaringi. Viena vertus, teismas nurodė, kad nėra pagrindo šios priemonės skirti, nes tai būtų neproporcinga, kita vertus teigė, kad pakaks skirti ginklų konfiskavimą ir teisės laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą ir šaudmenis atėmimą, tačiau šios baudžiamojo poveikio priemonės nepaskyrė.
2.4. Prokuroras nurodo, kad įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą yra valstybės prievartos priemonė, kuria siekiama įgyvendinti specialiąją prevenciją, tai yra, atgrasyti asmenį ateityje daryti naujas nusikalstamas veikas, skatinti teisinį sąmoningumą, taip pat įgyvendinti teisingumo principą. V. Š. padarė apysunkį nusikaltimą, susijusį su neteisėtu dviejų šaunamųjų ginklų laikymu. V. Š. 2016 m. kovo 2 d. buvo nuteistas Didžiojoje Britanijoje laisvės atėmimo bausme už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu.
2.5. Prokuroro vertinimu, siekiant pataisyti V. Š., paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų, įgyvendinti teisingumo, proporcingumo principą, V. Š. skirtina 20 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, o siekiant apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užkirsti kelią V. Š. disponuoti šaunamaisiais ginklais, tikslinga jam skirti ir baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis specialia teise – teise laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą 4 metus.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nurodė, kad remiantis naujausia kasacinio teismo praktika intensyvios priežiūros skyrimas yra teismo diskrecija, tačiau mano, kad siekiant pasiekti bausmės tikslus, tikslinga skirti intensyvią priežiūrą. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atidėjus bausmės vykdymą netaikyti intensyvios priežiūros bei nurodo, kad V. Š. turi būti skirtos papildomos baudžiamojo poveikio priemonės.
6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su prokuroro skundo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje proceso dalyvių išsakytais argumentais, patikrinusi skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2023 m. sausio 18 d. nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą be intensyvios priežiūros, BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė, pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį papildomai skiriant prokuroro prašomas baudžiamojo poveikio priemones, teisėjų kolegija taip pat nenustatė.
7. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje, Lietuvos Aukščiausiasis teismas, išanalizavęs BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatavo, kad BK 75 straipsnio 1 dalis dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo ir intensyvios priežiūros paskyrimo yra suformuluota ne kaip imperatyvi nuostata, įpareigojanti skiriant bausmės vykdymo atidėjimą nustatyti ir nuteistojo intensyvią priežiūrą, o kaip diskrecija, nustatanti teismo galimybę pasirinkti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-697/2023). Taip pat minėtoje nutartyje nurodyta, kad nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad privalomą intensyvios priežiūros skyrimą atidedant bausmės vykdymą patvirtina ir Probacijos įstatymo 28 straipsnio 2 dalis. Lietuvos Aukščiausiasis teismas konstatavo, kad Probacijos įstatymas negali nustatyti taisyklių ir reikalavimų baudžiamojo įstatymo taikymui ar aiškinimui. Teismas skiria bausmę pagal baudžiamąjį įstatymą, o Probacijos įstatymas tik nustato probacijos vykdymo tvarką ir sąlygas pagal paskirtą bausmę. Taigi, intensyvios priežiūros skyrimas atidėjus arešto bausmės vykdymą yra teismo diskrecija, paliekant teismui nuspręsti, kiek griežtai apriboti asmens judėjimą, kad šiuo atveju būtų pasiekti bausmės tikslai.
8. Iš skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. Š. atsižvelgė į tai, kad jis veikdamas tiesiogine tyčia padarė vieną apysunkį nusikaltimą. Nustatė vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Taip pat atsižvelgė į V. Š. asmenybę, teistas Anglijoje už ginklo laikymą, Lietuvoje neteistas, per 5 metus 10 kartų baustas administracine tvarka, į psichiatrinę, narkologinę įskaitą neįrašytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę, įvertino tinkamai.
9. V. Š. pripažintas kaltu ne dėl smurtinio nusikaltimo padarymo, duomenų, jog jis būtų pažeidęs jam ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nors kartą neatvykęs į ikiteisminio tyrimo įstaigą procesiniams veiksmams atlikti, nėra. Nors V. Š. padarė apysunkį nusikaltimą, tačiau šiuo atveju padaryto nusikaltimo pavojingumas gerokai mažesnis už rūšinį nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, pavojingumą. Pirma, V. Š. nuteistas už dviejų C kategorijos šaunamųjų ginklų laikymą. C kategorijos šaunamųjų ginklų laikymas kriminalizuotas tik 2014 m. liepos 1 d. Iki to laiko veika nebuvo laikoma nusikaltimu ir jokių apribojimų disponuoti tokiais ginklais nebuvo taikoma. Antra, remiantis specialisto išvada (b. l. 30-33), kratos metu savanoriškai pateikti ginklai buvo be dėtuvių ir šaudmenų, todėl darytina išvada, kad šie šaunamieji ginklai nebuvo naudojami. Trečia, nors V. Š. neįregistravęs ginklų pažeidė Lietuvos Respublikos generalinio komisaro įsakymu nustatytą tvarką, pagal kurią turėjo ginklus užregistruoti iki 2014 m. liepos 1 d., teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad V. Š. objektyviai negalėjo laiku įvykdyti reikalavimo registruoti šaunamuosius ginklus, nes 2012 m. – 2017 m. buvo išvykęs į užsienį ir iki 2017 m. negyveno Lietuvoje ir galėjo net nežinoti, apie 2014 m. padarytus disponavimo C kategorijos ginklais tvarkos pasikeitimus. Kaip apeliacinės teisme nurodė V. Š. gynėjas, nuteistasis užsiima individualia veikla, teikdamas pavėžėjimo paslaugas, tai patvirtina ir byloje esanti individualios veiklos pažymos kopija (b. l. 148). Apklaustas apylinkės teisme, V. Š. nurodė, kad dirba naktimis, o dienomis prižiūri motiną (b. l. 116). Taigi jo darbas susijęs su automobilio vairavimu nakties metu, todėl paskyrus jam intensyvią priežiūrą, nuteistojo galimybės dirbti bei save aprūpinti būtų neproporcingai apsunkintos. Dėl aptartų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad skirti V. Š. intensyvią priežiūrą, nėra pagrindo.
10. Nagrinėjamu atveju, atidėjus V. Š. skirtinos arešto bausmės vykdymą, jam buvo paskirta pareiga – per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei skirta viena baudžiamojo poveikio priemonė – ginklų konfiskavimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą paprastai siekiama užtikrinti smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą. Nagrinėjamu atveju padarytas tyčinis nusikaltimas, susijęs su disponavimu ginklais ir šaudmenimis. V. Š. laikė du šaunamuosius ginklus, kurie kaip minėta, nebuvo naudojami, jokių kitų neteisėtų veiksmų naudojant šiuo ginklus ar juolab sukeliant jais žalą, V. Š. neatliko. Remiantis kasacinio teismo praktika, nors įstatymas nenustato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą bei proporcingumo principą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-81-676/2019 ir kt.). Manytina, kad nagrinėjamu atveju, V. Š. nepadarius smurtinio pobūdžio nusikaltimo, finansinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – paskyrimas, atsižvelgiant į aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju dėl V. Š. padaryto nusikaltimo nėra nukentėjusių asmenų, būtų netikslingas.
11. Kaip pagrįstai nurodoma skunde, skundžiamo nuosprendžio motyvai dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą nėra visiškai nuoseklūs. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad spręsdamas minėtos priemonės skyrimo klausimą, apylinkės teismas padarė išvadą, jog ją skirti būtų neproporcinga, tačiau vertindamas kitos baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą skyrimo klausimą, šios baudžiamojo poveikio priemonės neskyrimą be kita ko motyvavo ir tuo, kad pakaks paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą ir šaudmenis atėmimą. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamame nuosprendyje pateikti išsamūs motyvai kodėl uždraudimas naudotis specialia teise laikyti ir nešioti šaunamuosius ginklus V. Š. neskirtinas (nuosprendžio 5 lapo 6 pastraipa), vėlesnis nuosprendžio teiginys dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo (nuosprendžio 6 lapo pirma pastraipa) laikytinas rašymo apsirikimu. Skundžiamu nuosprendžiu ši baudžiamojo poveikio priemonė nepaskirta. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis sprendimas yra teisingas, todėl jo keisti nėra jokio pagrindo.
12. BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialiąja teise – teise laikyti ir nešioti ginklus, kartais skiriamas pripažįstant asmenis kaltais pagal BK 255 straipsnio 1 dalį dėl teisėtai turimų šaunamųjų ginklų, šaudmenų laikymo sąlygų pažeidimo (Šiaulių apygardos teismo 2021 m. spalio 7 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-159-316/2021; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr.1-2749-1034/2022 ir kt. ), o bylose pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ši baudžiamojo poveikio priemonė įprastai skiriama tik tuo atveju, jeigu asmuo naudodamasis specialiąja teise laikyti ginklus padaro nusikalstamą veiką. Pavyzdžiui, teismui konstatavus, kad asmuo užsiėmė teisėtai laikytų šaunamųjų ginklų perdirbimu, todėl nusikalstamą veiką jis padarė naudodamasis turima teise laikyti ginklus (Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 24 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-144-737/2023). V. Š. nusikalstami veiksmai pasireiškė dviejų šaunamųjų C kategorijos ginklų laikymu neįregistravus jų per teisės aktų numatytą laikotarpį, taigi V. Š. inkriminuotas nusikaltimas nesusijęs su specialiosios teisės panaudojimu, anksčiau C kategorijos ginklams įsigyti jokie leidimai nebuvo reikalingi, taigi šie ginklai nebuvo įgyti pasinaudojant turimu leidimu. Kaip minėta, V. Š. padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į aukščiau minėtų aplinkybių visumą, yra mažesnis. Be to, V. Š. Lietuvoje teisiamas pirmą kartą. Nors V. Š. baustas administracine tvarka, tačiau visi jo padaryti administraciniai nusižengimai susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais (b. l. 63-76), jis nėra baustas administracine tvarka už administracinius nusižengimus, susijusius su disponavimu ginklais, šaudmenimis ir sprogmenimis ar už administracinius nusižengimus susijusius su smurto panaudojimu, viešosios tvarkos pažeidimus ar kitokius, kurie rodytų, kad galimybė V. Š. turėti leidimą laikyti ir nešioti ginklą, šiuo atveju būtų nesuderinama su bausmės tikslais. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą 4 metus, skyrimas, šiuo atveju būtų netikslingas padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir neproporcingas padaryto nusikaltimo ir V. Š. asmenybės pavojingumui.
13. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2023 m. sausio 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo keisti, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6 – ojo skyriaus prokuroro Dainiaus Dambrausko apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.