Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-01-28 · Civilinė byla Nr. 2A-207-798/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-28
Bylos Nr.
2A-207-798/2015
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-18115-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
Ieškovas
D. P.
Atsakovas
AAS Gjensidige Baltic
Kategorijos
  • 95.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-207-798/2015 (S)Teisminio proceso Nr. 2-01-3-18115-2012-7Procesinio sprendimo kategorijos: 95.2; 114.11; 73.2.6.1; 121.14.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės –Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovui AAS Gjensidige Baltic dėl draudimo išmokos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju įvykiu.

Šalies argumentai

Ieškovas D. P. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 7457,22 Lt draudimo išmoką, 1324 Lt bylinėjimosi išlaidas, bei 6 procentų nustatyto dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodė, kad 2011 m. gruodžio 9 d. 5 val. 40 min. įvykusio eismo įvykio tarp Mercedes Benz ML320, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir Audi A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), metu buvo apgadintas jam priklausantis automobilis Mercedes Benz ML 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl autoįvykio kaltu pripažintas Audi A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas R. L.. Ieškovas nurodo, kad eismo įvykio kaltininkas buvo apsidraudęs pas atsakovą įprastine transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi. Atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, motyvuodamas tuo, kad kreipėsi į kelių transporto specialistą, kuris nustatė, jog techniniu požiūriu nurodytos autoįvykio aplinkybės yra nepagrįstos. Atsakovas eismo įvykį pripažino nedraudžiamuoju, draudimo išmoką išmokėti atsisakė.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad atsakovas ir draudėjas D. P. sudarė įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Pagal draudimo sutarties sąvoką, pareiga mokėti draudimo išmoką atsiranda tik įvykus draudžiamajam įvykiui. Pažymėjo, kad atsakingas draudikas ar biuras moka per eismo įvykį nukentėjusiam trečiajam asmeniui tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką neviršijančia Draudimo įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus. Pažymėjo, kad buvo užregistruotas ieškovo pranešimas apie 2011 m. gruodžio 9 d. įvykį. Ieškovas nurodė, kad važiavo 60 km/h greičiu, o liudytojas paaiškinimuose nurodė, kad transporto priemonės važiavo 40 km/h greičiu. Atsakovui kilus įtarimų dėl eismo įvykio aplinkybių kreipėsi į dr. V. M. įmonę „Impulsana“ dėl specialisto išvados pateikimo. Šioje išvadoje buvo nurodyta, kad automobilių vairuotojų nurodytos eismo įvykio aplinkybės techniniu požiūriu yra nepagrįstos, nes jo nurodyti automobilių greičiai ir judėjimo režimai nesuderinami su objektyviais duomenimis – automobilių sugadinimų pobūdžiu ir intensyvumu. Vadinasi, automobilių sugadinimai susidarė kitomis nei nurodyta aplinkybėmis. Įvertinęs specialisto išvadą, draudikas nusprendė, kad 2011 m. gruodžio 9 d. įvykis nėra draudžiamasis ir nėra pagrindo mokėti draudimo išmoką. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios šioje byloje. Tokią išvadą atsakovas daro dėl to, kad neteisėtumo samprata civilinės atsakomybės atveju skiriasi nuo neteisėtumo sampratos administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atveju. Atsakovas nurodo, kad ieškovas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl remiantis bendromis nuostatomis, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, prašo ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovas, būdamas draudikas ir abejodamas ieškovo D. P. ir liudytojo R. L. nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis eismo įvykio deklaracijoje (t. 1; b.l. 10), kreipėsi į technikos mokslų daktarą V. M. įmonę „Impulsana“ dėl specialisto tyrimo (t. 1; b. l. 15-34) ir gavo išvadą, kad automobilių kontaktas buvo, tačiau ne ieškovo D. P. ir liudytojo R. L. nurodytomis aplinkybėmis. Teismui pasiūlius atlikti ekspertizę, ieškovas atsisakė. Be to, teismo vertinimu, ieškovo D. P. ir liudytojo R. L. paaiškinimai apie maršrutą, kuriuo jie važiavo, rodo, kad eismo įvykis nurodytas deklaracijoje yra inscenizuotas – abu vairuotojai važiavo priešinga kryptimi, nei jų kelionės tikslas. Teismo vertinimu, ieškovas D. P. nepaneigė atsakovo atsikirtimo į ieškinį ir pateiktos technikos mokslų daktaro V. M. įmonės „Impulsana“ išvados (b.l.15-34, 1t.): ieškovo D. P. automobilį Mercedes Benz ML 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) judėjo apie 35 km/h greičiu, o liudytojo R. L., vairuodamas Audi 8, valst Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjo arba judėjo iki 5 km/h greičiu; kampas tarp automobilių išilginės simetrijos plokštumų buvo 70-75 procentai, nors sankryžos kampas autoįvykio vietoje yra 55-60 laipsniai. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad specialisto išvadą lėmė ne tik ieškovo D. P. ir liudytojo R. L. nubraižyta schema, o objektyvus veiksnys - sankryžos kampas autoįvykio vietoje. Teismas, atsižvelgęs ir į papildomas eismo įvykio aplinkybes, tokias kaip kelionės tikslas, maršrutas, telefono veikimas, padarė išvadą, kad ieškovo D. P. ir liudytojo R. L. nurodytą autoįvykio mechanizmą paneigia V. M. įmonės „Impulsana“ išvados (t. 1; b. l. 15-34). Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, jog draudžiamasis įvykis buvo bei jo atsitiktinio pobūdžio, todėl konstatavo, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisako išmokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 82, 91 straipsniai, įstatymo redakcija Nr.IX-1737). Teismas pažymėjo, kad jeigu draudžiamąjį įvykį lėmė draudėjo tyčiniai veiksmai ar neveikimas, tai draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, nes tyčiniais veiksmais ar neveikimu sukeltas įvykis nelaikomas draudžiamuoju įvykiu (CK 6.1014 straipsnio 1 dalis). Teismas vertinimu, nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės rodo, kad automobiliai tarpusavyje kontaktavo, tačiau automobilių vairuotojai nuslėpė autoįvykio aplinkybes: nurodė sunkiai suvokiamus judėjimo maršrutus, atsisakė nurodyti automobilių remonto meistrą (vardą, pavardę, adresą), kuris naktimis nemiega, o remontuoja sugedusius automobilius, atsisakė nurodyti autotralą, kuris nuvežė sudaužytą automobilį į stovėjimo aikštelę, liudytojo R. L. telefonas eismo įvykio vietoje neveikė, eismo įvykis įvyko nakties metu, kai autotransporto judėjimo faktiškai nėra. Teismas, vertindamas įrodymus, aplinkybėmis, kad autoįvykio dalyviai slepia faktines autoįvykio aplinkybes, remdamasis logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą, padarė išvadą, kad eismo įvykio deklaracijoje nurodytomis aplinkybėmis nebuvo. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje nutrauktas neturi įtakos sprendimui civilinėje byloje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas D. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas proceso teisės normų, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimu. Apeliantas nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo remtis dr. V. M. įmonės „Impulsana“ išvada, nes atsakovas, gavęs šią išvadą, kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl ieškovo veiksmų, siekiant galimai neteisėtai gauti draudimo išmoką, teisinio įvertinimo ir šio įvertinimo metu dr. V. M. įmonės „Impulsana“ išvada buvo paneigta. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto prokuratūra 2012 m. liepos 16 d. nutarimu nurodyto atsakovo kreipimosi pagrindu pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 13-1-00157-12 nutraukė, nes eismo įvykio imitavimo ir sąmoningo neteisingų duomenų apie šį eismo įvykį pateikimo nenustatė. Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad eismo įvykio dalyviai pranešė apie realiai įvykusį, o ne išgalvotą eismo įvykį, tik netiksliai, nekvalifikuotai nurodė šio įvykio aplinkybes. Tuo tarpu dr. V. M. įmonė „Impusana“ autotechninę minėto eismo įvykio ekspertizę atliko remiantis draudimo bendrovių sudarytomis žalos tyrimo bylomis, taip pat ir eismo įvykio deklaracija bei papildomais rašytiniais eismo įvykio dalyvių paaiškinimais, kurie negalėjo būti tikslūs ir kvalifikuoti. Ši išvada nepaneigia paties draudžiamojo įvykio buvimo fakto ir atsiradusių pasekmių, o tik leidžia spręsti, kad eismo įvykio dalyviai dėl konkrečių jų savybių, paros, metų laiko meto ir kt., užpildydami eismo įvykio deklaraciją bei teikdami papildomus paaiškinimus draudimo bendrovėms, galėjo eismo įvykio aplinkybes įvertinti ir nurodyti netiksliai. Be to, ši išvada yra paprastas rašytinis įrodymas, kuris turi būti vertinamas kitų bylos aplinkybių kontekste. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad eismo įvykio pagal dalyvių nurodytas aplinkybes nebuvo, t. y., kad šis eismo įvykis buvo inscenizuotas, siekiant neteisėtai gauti draudimo išvadą. Taip pat nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad apie eismo įvykio inscenizavimą patvirtinta ir šio įvykio dalyvių paaiškinimai apie jų pasirinktą kelionės maršrutą eismo įvykio metu, šios kelionės laiką, priežastį ir tikslą. Pirmiausia, eismo įvykio dalyvių nurodytos aplinkybės apie eismo įvykį buvo tikrinamos ikiteisminio tyrimo pareigūnų, kurie nenustatė, kad šios aplinkybės neatitinka tikrovės ir yra melagingos. Be to, teismas įvykio dalyvių paaiškinimus vertino subjektyviai, nemotyvuotai ir iškreiptai. Remiantis teismo logika, eismo įvykiai negali įvykti nakties metu, įvykio dalyviai praėjus daugiai nei dvejiems metams turi prisiminti automobilio meistro vardą, pavardę, kontaktus, tikslų maršrutą. Teismo teiginys, kad eismo įvykio dalyviai atsisakė nurodyti autotralą, kuris nuvežė automobilį, neatitinka tikrovės, nes tai buvo nurodyta ieškinyje. Atsakovas šios aplinkybės neginčijo. Be to, kad minėtas įvykis eismo įvykis įvyko patvirtina ir tai, kad pats teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp eismo įvykio dalyvio R. L. ir UAB DK „PZU Lietuva“, pagal kurią UAB DK „PZU Lietuva“ įsipareigojo R. L. sumokėti 5401,40 Lt draudimo išmoką, taip atlyginant eismo įvykio metu padarytą žalą bei visas bylinėjimosi išlaidas. Taigi UAB DK „PZU Lietuva“ pripažino buvus eismo įvykį, taigi ir draudžiamojo įvykio buvimą. Tačiau teismas šį faktą ignoravo, todėl sprendime nepasisakė. Draudiko teisė atsisakyti išmokėti draudimo išmoką gali būti realizuojama nebuvus draudžiamojo įvykio (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalies 1 punktas), o pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes atleidžiančias jas nuo draudimo išmokos išmokėjimo. Taigi atsakovui teko pareiga įrodyti aplinkybę, kad nurodytas eismo įvykis pagal šio eismo įvykio dalyvių išankstinį susitarimą buvo sukeltas tyčia, imituojant netyčinį eismo įvykį ir nurodant tikrovės neatitinkančias šio įvykio aplinkybes, taip siekiant gauti draudimo išmoką, tačiau šio fakto atsakovas neįrodė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo teigimu, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad 2011 m. gruodžio 9 d įvykusiame eismo įvykyje dalyvavusių automobilių apgadinimai negalėjo atsirasti ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, o ne apskritai nekontaktavo. Atsakovas pažymi, kad specialisto išvada leidžia teigti, jog automobiliai susidūrė kitoje vietoje, be to, jie judėjo tokiu minimaliu greičiu, kad negali būti vertinami kitaip kaip siekis sukurti dirbtinę situaciją. Kadangi deklaruoto eismo įvykio ir nurodomos padarytos žalos nesieja priežastinis ryšys, tai, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad draudžiamojo įvykio nebuvo. Nesant nustatyto draudžiamojo įvykio, neatsiranda draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis). Dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo pažymėjo, kad jo metu nebuvo paneigta specialisto išvada, o daryta išvada, kad eismo įvykio dalyviai galimai nesugebėjo objektyviai paaiškinti tikslių eismo įvykių aplinkybių, t.y. baudžiamojo proceso prasme šių neatitikimų nepakako dalyvių kaltei įrodyti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai patvirtina, jog apeliacijos objektą aptariamu atveju sudaro patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad ieškovas neįgijo teisės į draudimo išmoką, nes nebuvo draudžiamojo įvykio.

Byloje nustatyta, kad ieškovas D. P. pagal Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. S-14-N-110622-1249-*18629468*-12623686 apdraudė automobilį Mercedes Benz ML320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo galiojimo terminas nuo 2011 m. birželio 27 d. iki 2012 m. birželio 26 d. sausumos transporto priemonių draudimu. Ieškovas draudikui pranešė, kad 2011 m. gruodžio 9 d. 5 va.40 min. įvyko eismo įvykis – automobilis, vairuojamas R. L., susidūrė su automobilių Mercedes Benz ML320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu D. P.; šis autoįvykis įvyko sankryžoje Nemenčinės plente. Autoįvykio kaltininku pripažintas R. L., kuris išvažiuodamas iš šalutinės gatvės nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio Mercedes Benz ML320, vairuojamo ieškovo D. P.. Pagal Nepriklausomų vertintojų biuro „Marleksa“ atliktą automobilio Mercedes Benz ML320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) žalos įvertinimą, automobiliui padaryta 7102,22 Lt dydžio žala, o pats įvertinimas ieškovui kainavo 350 Lt. 2011 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. (03-3.1)-6.4/40-107-160477154 atsakovas atsisakė sumokėti draudimo išmoką, pripažinęs įvykį nedraudžiamuoju pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalį (redakcija nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31). Rašte nurodoma, kad atlikus ekspertinį tyrimą, buvo gauta išvada, kad padarytas tyrimas leidžia teigti, jog automobilių sugadinimai negalėjo būti padaryti deklaruoto įvykio metu (2011-12-09), pareiškėjų nurodytomis aplinkybėmis. Specialisto manymu, sprendžiant iš automobilių sugadinimų, šios transporto priemonės galėjo tarpusavyje kontaktuoti, tačiau tokio galimo kontakto metu, automobiliui Audi A8 atsitrenkiant į automobilį Mercedes Benz, automobilis Audi A8 turėjo stovėti ar labai lėtai judėti (iki 5 km. per val.), o kampas tarp transporto priemonių išilginės simetrijos plokštumų buvo 70-75, tuo tarpu pagal eismo dalyvių deklaracijose nurodytus duomenis, automobiliams susidūrus nurodytomis aplinkybėmis, automobiliai po eismo įvykio negalėjo sustoti jų vairuotojų nurodytose padėtyse.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas pareikalavo pateikti ikiteisminio tyrimo bylą Nr. 13-1-157-12. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl to, kad apeliantas ir liudytojas R. L. pateikė draudimo bendrovėms pranešimus apie galimai neatitinkantį tikrovės autoįvykį. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūra 2013 m. spalio 1 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Šis nutarimas nebuvo apskųstas. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad nėra pagrindo abejoti eismo įvykio dalyvių parodymais dėl to, jog automobiliai tarpusavyje kontaktavo, o specialisto nurodytos aplinkybės, kad eismo įvykio dalyvių paaiškinimai nepatvirtina įvykio mechanizmo bei nepaaiškina automobilio padėties po įvykio, priklauso nuo konkrečių asmens savybių ir skirtingi asmenys gali nurodyti nevisiškai tikslias įvykio aplinkybes, tokias kaip greitis, tiksli automobilio padėtis po įvykio ir pan. Nutarime konstatuota, jog nėra galimybės patikrinti, ar eismo įvykis inscenizuotas, todėl ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Po šio nutarimo priėmimo, 2013 m. gruodžio 27 d., teismas gavo pranešimą, kuriame pranešama, kad R. L. ir UAB DK „PZU Lietuva“ dėl minėto eismo įvykio sudarė taikos sutartį. Pirmosios instancijos teismas šią taikos sutartį 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi patvirtino.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad automobiliai buvo susidūrę, tačiau sugadinimai negalėjo būti padaryti jo dalyvių deklaruoto eismo įvykio metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, nes galimo kontakto metu automobilis „Audi A8“ turėjo stovėti arba labai lėtai judėti, o kampas tarp automobilių išilginės simetrijos plokštumų buvo 70-75 procentai, nors sankryžos kampas autoįvykio vietoje yra 55-60 laipsniai. Be to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir ieškovo bei liudytojo paaiškinimais, kurie teismo vertinimu, nelogiški. Ginčijamame sprendime teismas nurodo, kad nesuprantama, kodėl ieškovas važiavo būtent jo nurodytu maršrutu, o ne kitu, taip pat teismas laikė nelogiškais liudytojo paaiškinimą, kad jis važiavo naktį pas automobilio meistrą. Teismas padarė išvadą, kad liudytojas ir ieškovas draudikams pateikė neteisingą, klaidinančią informaciją ir nuo draudiko nuslėpė tikrąsias įvykio priežastis ir aplinkybes, todėl padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai pripažino įvykį nedraudžiamuoju bei atsisakė mokėti draudimo išmoką.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad pradinį ieškinį pareiškė abu eismo dalyviai kiekvienas savo draudikui. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad automobiliai tarpusavyje kontaktavo. Ginčas kilo dėl to, kad įvykis galėjo būti inscenizuotas siekiant gauti draudimo išmokas, todėl draudikai kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Po to, kai ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, R. L. sudarė su savo draudiku UAB DK „PZU Lietuva“ sudarė taikos sutartį. Pirmosios instancijos teismas patvirtinęs taikos sutartį, bylą šioje dalyje nutraukė. Ieškovas D. P. pateikė patikslintą ieškinį, o R. L. teismo įvardintas kaip liudytojas.

Nagrinėjamoje byloje pateikti šie rašytiniai įrodymai bei dokumentai: dr. V. M. įmonės „Impulsana“ išvada, ikiteisminio tyrimo medžiaga, R. L. ir UAB DK „PZU Lietuva“ taikos sutartis, UAB „Alternatvie solutions kvitas“ kvitas. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį iš esmės remdamasis dr. V. M. įmonės „Impulsana“ išvada, kad nors automobiliai tarpusavyje buvo susidūrę, tačiau ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis.

Pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį (įstatymo akt. red. nuo 2012-01-01 iki 2013-05-06) draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jų nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar sumažinimo. Draudikas nurodo, kad specialistas išvadoje MV2001-77 konstatavo, jog transporto priemonės buvo susidūrę, tačiau nuotraukose matomi apgadinimai negalėjo būti padaryti eismo įvykio metu, nes galimo kontakto metu automobilis „Audi A8“ turėjo stovėti arba labai lėtai judėti, o kampas tarp automobilių išilginės simetrijos plokštumų buvo 70-75 procentai, nors sankryžos kampas autoįvykio vietoje yra 55-60 laipsniai ir ši aplinkybė leidžia spręsti, kad automobilių MB ir AUDI susidūrimas įvyko galimai kitoje vietoje, nei tai nurodyta eismo įvykio dalyvių. Šią specialisto išvadą netiesiogiai patvirtina ir faktinės aplinkybės, jog ginčo eismo įvykio dalyviai, kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, nuslėpė tikrąsias autoįvykio aplinkybes nurodydami sunkiai suvokiamus judėjimo maršrutus, atsisakė nurodyti automobilių remonto meistrą (vardą, pavardę, adresą), be to eismo įvykis įvyko nakties metu, kai autotransporto judėjimo faktiškai nėra, o eismo įvykio vietoje yra gatvės apšvietimo stulpai, kas patvirtina gerą matomumą tariamo eismo įvykio metu.

Taigi yra pagrindas teigti, kad šioje byloje surinktų duomenų pakanka konstatuoti, jog ieškovui priklausęs automobilis buvo apgadintas ne ieškovo nurodytomis aplinkybėmis ir draudikas įrodė faktines aplinkybes, atleidžiančias jį nuo pareigos išmokėti draudimo išmoką. Tokią savo išvadą teisėjų kolegija daro vadovaudamasi įrodymų tikėtinumo taisykle. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ši teisės norma reiškia, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyką sudarantiems faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Įrodymų vertinimas civiliniame procese yra grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009).

Aplinkybė, jog ieškovo D. P. ir R. L. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesant galimybės surinkti įrodymų, besąlygiškai pagrindžiančių įtariamųjų kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo (BK 22 str., 182 str. 1 d.), sprendžiant, ar 2011 m. gruodžio 9 d. eismo įvykis pripažintinas draudžiamuoju, prejudicinės reikšmės sprendžiant sutartinės civilinės atsakomybės klausimus, neturi (CPK 182 str.).

Atmestinas apelianto argumentas, kad ginčo eismo įvykį patvirtina tai, kad pats teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp eismo įvykio dalyvio R. L. ir UAB DK „PZU Lietuva“, pagal kurią UAB DK „PZU Lietuva“ įsipareigojo R. L. sumokėti 5401,40 Lt draudimo išmoką, taip atlyginant eismo įvykio metu padarytą žalą bei visas bylinėjimosi išlaidas ir UAB DK „PZU Lietuva“ pripažino buvus eismo įvykį, taigi ir draudžiamojo įvykio buvimą. Pažymėtina, kad tarp eismo įvykio dalyvio R. L. ir UAB DK „PZU Lietuva“ buvo sudaryta speciali Transporto priemonių (KASKO) draudimo sutartis (kitokia nei D. P.) ir remiantis draudimo taisyklių 13.1.4 p. draudikas nemoka draudimo išmokos, jei transporto priemonės valdytojas žalą padaro tyčia. Kadangi ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius R. L. tyčinės nusikalstamos veiklos, tai remiantis draudimo sutarties pagrindu draudikas turėjo teisę baigti ginčą taikos sutartimi, o teismas ją patvirtinti. Tačiau tai jokiu būdu nepatvirtina, kad ginčo eismo įvykis įvyko būtent ieškovo D. P. nurodytomis aplinkybėmis.

Remdamasi išdėstytu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, teismo sprendimas atmesti ieškinį yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.). Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiNatalja CikotoAntanas RudzinskasRūta Veniulytė – Jankūnienė