Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų Ritos Kisielienės, Vido Stankevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinį atsakovei V. I., tretieji asmenys V. I. ir BAB bankas SNORAS dėl nepagrįstai gautos indėlio draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės V. I. 4 488,82 Eur indėlių draudimo išmoką, 5 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 12 07 Vilniaus apygardos teismas iškėlė bankroto bylą AB bankui Snoras (toliau tekste ir Bankas). Įvykus draudžiamajam įvykiui – AB banko Snoras bankroto bylos iškėlimui, Banko veiklos licencijos atšaukimui ir gavus iš draudėjo (Banko) duomenis apie indėlininkus ir jiems išmokėtinas draudimo išmokų sumas, vadovaujantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu (toliau – IĮIDĮ) bei valstybės įmonės Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 03 26 nutarimu Nr.4 patvirtina Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka (toliau tekste ir Tvarka), Banko indėlininkams išmokėjo draudimo išmokas, įskaitant ir atsakovę, kuriai 2011 12 14 buvo išmokėta 15 499,01 Lt (4 488,82 Eur) indėlio draudimo išmoka.Ieškovė, atlikusi draudimo išmokų patikrinimą ir nustatė, kad dalis asmenų, įskaitant ir atsakovę, draudimo išmokas gavo neteisėtai. Atsakovei draudimo išmoka neturėjo būti išmokėta, nes ji yra R. V., kuris nuo 1998 12 22 iki Banko veiklos apribojimo ir laikino administratoriaus paskyrimo, ėjo Banko valdybos nario pareigas, dukra. IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad draudimo išmoka nemokama banko, kredito unijos ar įmonės administracijos vadovams, banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovams, tarybos (stebėtojų tarybos) ir valdybos nariams bei nurodytų asmenų vaikams, įvaikiams, sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems sugyventiniams, tėvams ir įtėviams. 2014 07 04 ieškovas pateikė atsakovei pretenziją dėl nepagrįstai ir neteistai išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo. Atsakovė atsakymo į pretenziją nepateikė. Atsakovė gavo draudimo išmoką, kuri pagal įstatymą jai nepriklauso. Trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 10 12 sprendimu už akių ieškovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinys patenkintas visiškai, priteisiant iš atsakovės V. I. ieškovo naudai 4 488,82 Eur indėlio draudimo išmoką, 224,44 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (4 713,26 Eur), nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 2015 07 16 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 141 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. Atsakovė pateikė teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriame nurodė, kad ji 1990 08 25 susituokė su V. I. ir nuo to momento visos, bet kurio iš sutuoktinių vardu sudarytos sutartys laikomos sudarytos abiejų sutuoktinių interesais, turtas įgytas sutuoktinių po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Faktas, kad atsakovei SEB bankas 2011 12 14 išmokėjo 15 499,014 Lt nepaneigia sutuoktinių turto teisinio režimo. Banke atsakovės vardu turėtas indėlis buvo sutuoktinių turtas. Byloje nėra įrodymų, kad Banke laikytos lėšos buvo tik jos asmeninė nuosavybė. Ieškinio reikalavimas yra susijęs su atsakovės gautu turtu, kuriam taikomas CK 3.87 straipsnyje įtvirtintas sutuoktinių turto teisinis režimas, todėl atsakovės sutuoktinis turi būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu. Ieškovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateiktame atsiliepime nurodė, kad sutartys su Banku sudarytos tik atsakovės vardu ir tik ji pati galėjo naudotis sąskaitomis. Atsakovės sutuoktinis neturėjo teisės disponuoti ir naudotis šiomis sąskaitomis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės su Banku sudarytose sutartyse būtų nurodyta, jog sąskaitos atidarytos abiejų sutuoktinių vardu. Tai, kad atsakovės sąskaitose buvusios lėšos priklauso ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nereiškia dviejų savarankiškų indėlininkų IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme. Pagal minėtą įstatymo nuostatą atsakovė laikytina vienintele indėlininke, todėl jai negalėjo būti mokama indėlių draudimo išmoka.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 12 09 nutartimi 2015 10 12 sprendimas už akių panaikintas ir atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės, į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų įtraukiant V. I.. Trečiasis asmuo V. I. pateiktame atsiliepime palaikė atsakovės poziciją, išdėstytą prašyme dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Atsakovė teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ieškovas buvo atsakingas už duomenų gautų iš Banko, analizę ir teisingą draudimo išmokos apskaičiavimą ir išmokėjimą. Atsakovės nuomone, ieškovo samprotavimus, kad ieškovui teisės aktai nenumatė pareigos atlikti tikrinimus iki draudimo išmokos išmokėjimo yra teisinio nihilizmo pasireiškimas. Pažymėjo, kad ji neatliko veiksmų gauti draudimo išmoką, neprašė, kad po bankroto bylos Bankui iškėlimo jai ar jos sutuoktiniui būtų išmokėta draudimo išmoka dėl banke laikytų lėšų, nesikreipė į SEB banką dėl draudimo išmokos. Ieškovas neturi pagrindo reikalauti grąžinti gautą indėlio draudimo išmoką, nes tokiam ieškovo reikalavimui turi būti taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas.Ieškovas, atsikirsdamas į atsakovės pateiktus paaiškinimus, nurodė, kad vadovaujantis IĮIDĮ bei Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, įvykus kredito įstaigos draudžiamajam įvykiui, draudimo išmokos apskaičiuojamos ir mokamos tik po to, kai iš Banko gaunami duomenys apie indėlininkus ir investuotojus bei jiems mokėtinas sumas. Ieškovas, išmokėdamas indėlių draudimo išmokas, vadovavosi Bankas pateiktais duomenimis. Ieškovas nėra atsakingas už jam banko perduodamų duomenų teisingumą ir tikrumą, ir jam nenumatyta pareiga prieš išmokant indėlių draudimo išmokas Banko nurodytiems asmenims, kvestionuoti draudėjo pateikiamus duomenis apie indėlininkus ir indėlių sumas. Ieškovas, pasinaudodamas Tvarkoje numatyta jo teise (ne pareiga), savo valia inicijavo ir atliko patikrinimą, po kurio paaiškėjo, kad atsakovė indėlių draudimo išmoką gavo neteisėtai. Pažymėjo, kad siekiant atsiimti indėlių draudimo išmoką buvo reikalingi valingi Banko indėlininko veiksmai, atsakovė privalėjo kreiptis į AB SEB banką dėl išmokos gavimo. Indėlininkui neišreiškus valios dėl indėlio draudimo išmokos gavimo, indėlio draudimo išmoka jam neišmokama. Ieškovo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo reikalavimas patenka į draudimo teisinius santykius, kuriems taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, todėl terminas ieškiniui pareikšti nėra praleistas.Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė palaikė ieškinį, prašė jį tenkinti ieškinyje ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais motyvais ir argumentais, prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą ir ieškinį tenkinti.Teismo posėdžio metu atsakovė, trečiasis asmuo ir jų atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus atsikirtimus į ieškinį ir prašė ieškinį atmesti taikant ieškinio senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 04 21 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovės V. I., ieškovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai 4 488,82 Eur indėlio draudimo išmoką, 224,44 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (4 713,26 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 2015-07-16, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė iš atsakovės V. I., valstybės naudai 141 Eur žyminio mokesčio.Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad atsakovė su Banku 2007-2010 metų laikotarpiu savo vardu sudarė tris sutartis: 2007 11 23 Nr. BS071123V991536239, sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini); 2009 06 25 terminuoto indėlio sutartį Nr. DE20090625V990373, sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini); 2010 08 17 naudojimosi mokėjimo kortele sutartį Nr.VC100811V990008, sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini). Iki Snoro draudžiamojo įvykio dienos minėtose sąskaitose buvo laikomos piniginės lėšos, kurių bendra suma 15 499,01 Lt. Lietuvos bankas 2011 11 16 valdybos nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 01 16 paskelbti Banko veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 11 24 valdybos nutarimu Nr. 03-197 banką pripažino nemokiu, atšaukė bankui išduotą veiklos licenciją ir nustatė, kad minėtas sprendimas įsigalioja Vilniaus apygardos teismui priėmus sprendimą bankui iškelti bankroto bylą ir paskirti bankroto administratorių. Vilniaus apygardos teismas 2011 12 07 nutartimi iškėlė Bankui bankroto bylą ir paskyrė bankroto administratorių, nutartis įsiteisėjo 2011 12 20. Vilniaus apygardos teismo 2012 08 22 nutartimi Bankas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ banko Snoras indėlininkams išmokėjo indėlių draudimo išmokas, tame tarpe 2011 12 14 atsakovei išmokėjo 15 499,01 Lt indėlio draudimo išmoką.Vykdant ieškovo direktorės 2013 12 02 priimtą įsakymą Nr. V-136 „Dėl valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokų, išmokėtų BAB banko SNORAS indėlininkams, tyrimo, nustatyta, kad V. I. išmoką gavo neteisėtai, nes ji yra R. V., kuris nuo 1998 12 22 buvo Banko valdybos nariu ir šias pareigas ėjo iki banko veiklos apribojimo ir laikino administratoriaus paskyrimo, dukra. Ieškovas 2014 07 04 pateikė atsakovei pretenziją dėl nepagrįstai ir neteisėtai išmokėtos draudimo išmokos. Atsakovė į pretenziją neatsakė ir per nustatytą terminą negrąžino nepagrįstai gautos draudimo išmokos.Teismas remdamasis IĮIDĮ 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 8 dalies nuostatomis bei 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais apribojimais nustatė, jog ieškovės atžvilgiu taikytini šie apribojimai, ieškovė (apeliantė) būdama Banko valdybos nario R. V. dukra, pagal minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtintą reguliavimą neturėjo teisės gauti draudimo išmokos.Teismas sprendė, jog ieškovo reikalavimui grąžinti neteisėtai gautą draudimo išmoką, netaikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams iš draudimo teisinių santykių pareikšti, nes ieškovo reikalavimas kildinamas iš nepagrįsto praturtėjimo. Todėl jam taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, numatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, kuris nėra praleistas.Atsakovei buvo išmokėta draudimo išmoka apskaičiuota pagal Banko pateiktus duomenis, kuriuos vėliau patikrinus, nustatyta, jog draudimo išmoka išmokėta nepagrįstai. Aplinkybė, kad Bankas kaip draudėjas, būdamas atsakingas už duomenų, perduodamų draudimo įmonei, tikrumą bei pateikimą laiku (IĮIDĮ 10 straipsnio 7 dalis, Tvarkos 19 punktas), pateikdamas duomenis ieškovei, atsakovę nurodė kaip indėlininkę, nepateikdamas informacijos, kad ji yra AB banko Snoras valdybos nario dukra, atsakovės neatleidžia nuo pareigos grąžinti nepagrįstai gautą draudimo išmoką. Atsakovės teiginius, kad ji neišreiškė jokios valios gauti indėlio draudimo išmoką, dėl išmokos gavimo nesikreipė su prašymu į AB SEB banką, teismas atmetė, nes atsakovė, tvirtindama, jog nesikreipė su prašymu dėl indėlio draudimo išmokos išmokėjimo, ją gavusi, nepasielgė apdairiai ir rūpestingai, nesiėmė veiksmų išsiaiškinti, kodėl jai, neišreiškusiai tokios valios, išmoka buvo išmokėta.Teismas atmetė atsakovės argumentus jog indėlis buvo jos ir jos sutuoktinio, trečiojo asmens V. I. santuokos metu įgytas turtas, kuriam taikytinas CK 3.87 straipsnio reglamentavimas dėl sutuoktinių turto teisinio režimo. Teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad sutartys su Banku sudarytos tik atsakovės vardu, nepateikta įrodymų, kad atsakovės sutuoktinis turėjo teisę naudotis ir disponuoti jos vardu atidarytomis sąskaitomis. Atsakovė neįrodė, kad atidarytose sąskaitose esančios lėšos nėra jos asmeninė nuosavybė, o priklauso abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Todėl sprendė, jog CK 3.87 straipsnio norma netaikytina nenagrinėjamos bylos kontekste.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė (toliau tekste apeliantė) prašo panaikinti, 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą išspręsti ginčą iš esmės ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovo atsakovės naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas: dėl apeliacinio skundo paruošimo: 2.057 Eur, ir dėl žyminio mokesčio mokėjimo (tiek teikiant pareiškimą dėl 2015-10-12 sprendimo už akių peržiūrėjimo 21 Eur, tiek teikiant apeliacinį skundą 109 Eur).Nurodė teismą nepagrįstai konstatavus, jog atsakovė neatsakė į ieškovo pretenziją ir per nustatytą terminą negrąžino nepagrįstai gautos draudimo išmokos, nes patikrinus Lietuvos pašto portale matyti, kad 2014-07-04 pretenzija apeliantei liko neįteikta ir grąžinta ieškovui, nes ji tuo metu negyveno Lietuvoje.Nuo 2011 12 01 iki 2012 01 01 (kai Bankas perdavė ieškovui duomenis apie atsakovės lėšų banke likutį: 15.499,01 Lt, o SEB bankas tokią sumą apeliantei 2011-12-14 sumokėjo, galiojusioje IĮIDĮ 10 straipsnio redakcijoje nebuvo, nuo 2014-08-02 įsigaliojusios 7 dalies (pagal 2014-07-17 Įstatymo pataisą), kuri tik nuo 2014-08-02 numato, kad asmuo, kuriam draudimo išmoka išmokėta neteisėtai arba per klaidą, privalo ją grąžinti draudimo įmonei. Vadovaujantis principu, kad teisės aktai atgal negalioja, IĮIDĮ 10 straipsnio 7 dalies redakcija taikytina tiems draudimo išmokų išmokėjimo atvejams, kuri įvyko po jos įsiteisėjimo. Tokios pozicijos pagrįstumą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) praktika ( LAT 2016-01-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-916/2016; 2013 07 26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2013; kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi IĮIDĮ 10 straipsnio 7 dalimi.Be to, kasacinis teismas 2016-01-08 nutartyje byloje Nr. e3K-3-49-916/2016 pasisakė, kad: Indėlių garantijų sistema nustatyta 1994 05 30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 94/19/EB (toliau tekste Direktyva 94/19/EB arba indėlių direktyva) dėl indėlių garantijų sistemų, kuriuos nuostatos ir perkeltos į IĮIDĮ.Direktyvoje 94/19/EB nurodyta, kad tais atvejais, kai indėliai negrąžinami, kiekvienam indėlininkui už visus jam priklausančius indėlius būtų nustatoma 100 000 Eur kompensacija (7 straipsnio 1 ir 1a dalys). Ši indėlių direktyvos nuostata įgyvendinta IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje. Indėlių direktyvoje taip pat nurodyta, kad valstybės narės gali numatyti, kad tam tikriems indėlininkams ar indėliams garantijos būtų netaikomos arba jiems būtų numatytos mažesnės garantijos. Tokios išimtys išvardintos šios direktyvos I priede (18 konstatuojamoji dalis, 7 straipsnio 2 dalis).Rėmėsi Teisingumo Teismo 2015 09 02 sprendime S. (C-127/14, ECLI:EU:C:2015:522), pateiktu aiškinimu ir nurodė, jog IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata atsakovei galėtų būti taikoma tuo atveju, jei ji pagal savo vykdytų funkcijų pobūdį patektų į Indėlių direktyvos I priedo 7 punkte nurodytas asmenų kategorijas. Nurodė jog teismų praktika reiškia, kad negalima formaliai vadovautis tuo, kad asmuo atitinka IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto bent vieną iš kriterijų. Ieškovas neįrodė, kad atsakovė, teisiniuose santykiuose su Banku, veikė savo tėvo vardu, nors privalėjo tai įrodyti, vadovaujantis Direktyvos 94/19/EB 1 priedo 8 punktu, siekdamas, kad teismas patvirtintų, jog atsakovei draudimo išmokos nebuvo pagrindo išmokėti.

Pagal Direktyvos 94/19/EB, 7 straipsnio 2 dalį Valstybės narės gali numatyti, kad tam tikriems indėlininkams ar indėliams garantijos būtų netaikomos arba jiems būtų numatytos mažesnės garantijos. Šios išimtys išvardytos šios direktyvos I priede tai kredito įstaigų direktorių, vadovų, asmeniškai atsakingų narių, asmenų, kuriems priklauso mažiausiai 5 % kredito įstaigos kapitalo, asmenų, atsakingų už įstatymuose numatyto kredito įstaigos apskaitos dokumentų audito atlikimą, bei asmenų, turinčių panašų statusą kitose tai pačiai grupei priklausančiose bendrovėse, indėliai. Artimų giminaičių ir trečiųjų šalių, veikiančių šio priedo 7 punkte nurodytų indėlininkų vardu, indėliai. Analogiškas principas įtvirtintas ir Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 97/9/ EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų, kurios 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybė narė gali nustatyti, kad tam tikriems investuotojams nebūtų taikoma kompensacija arba jiems būtų nustatyta mažesnė kompensuojama suma. Šios išimtys išvardytos I priede tai: administracinių tarybų nariai, direktoriai ir asmeniškai atsakantys investicinių įmonių bendrasavininkiai, asmenys, valdantys 5 % ar daugiau tokios įmonės kapitalo, asmenys, pagal įstatymus atsakingi už investicinių įmonių finansinės atskaitomybės dokumentų auditą, bei investuotojai, užimantys panašias pareigas tos pačios grupės kaip ir investicinė įmonė įmonėse. Artimi giminės ir trečiosios šalys, veikiantys investuotojų, nurodytų 4 punkte, sąskaita. Todėl laikytina neteisėta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Atsakovė nepagrįstai gavo draudimo išmoką.

IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies redakcija galiojusi nuo 2011 12 01 iki 2012 01 01, t.y. būtent tuomet, kai Bankas perdavė Ieškovui duomenis apie Atsakovės lėšų banke likutį, o SEB bankas išmokėjo nurodytą sumą numatė atvejus, kai draudimo išmokos nemokamos, įstatymo leidėjas numatė pareigas subjektui, kurio valioje buvo priimti sprendimą draudimo išmoką mokėti ar nemokėti (o ne pareigas draudimo išmokos gavėjui). IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalis numatė, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus /.../, jų indėlius. Atitinkamai, nėra jokio įstatyminio pagrindo manyti, kad Atsakovė gavo draudimo išmoką nepagrįstai.Būtų galima tik diskutuoti apie tai, ar Ieškovas pagrįstai sumokėjo draudimo išmoką, ir jei būtų nustatyta, kad Ieškovas ją sumokėjo nepagrįstai, tai toliau derėtų svarstyti paties Ieškovo kaltės ir atsakomybės klausimą. Tačiau LAT ir Teisingumo Teismo praktika rodo, kad nėra jokio teisinio pagrindo tokiai diskusijai.Ieškovas nepagrįstai rėmėsi 6.237 straipsnio 1 dalimi, nes neįrodyta jokia CK numatyta atsakovės kaltė: tyčia ar neatsargumas, jai gaunant draudimo išmoką, ji neatliko jokių veiksmų, kad gautų draudimo išmoką. Ieškovas be pagrindo rėmėsi CK 6.242 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nes ne įrodė, kad Atsakovė, gaudama draudimo išmoką, pažeidė imperatyvias teisės normas ar pasielgė nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo reikalavimas grąžinti neteisėtai gautą draudimo išmoką, nepatenka į draudimo teisinių santykių reguliuojamą sritį, bet kildinamas iš nepagrįsto praturtėjimo taikant 10 metų senaties terminą neatitinka kasacinio teismo praktikos (LAT praktikos 2016-01-08 nutartis byloje Nr. e3K-3-49-916/2016 ) ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikos (2016-03-31 nutartis byloje Nr. e2A-496-302/2016), suformuotos bylose pagal analogiškus ieškovo reikalavimus dėl neva nepagrįstai sumokėtų

draudimo išmokų grąžinimo.

Taip pat nėra pagrindo ir atstatyti ieškovui praleistą vienerių metų ieškinio senaties terminą nes analogiška situaciją jau išnagrinėjo ir LAT (2016-01-08 nutartis byloje Nr. e3K-3-49-916/2016 ) ir Lietuvos apeliacinis teismas (2016-03-31 nutartis byloje Nr. e2A-496-302/2016). Nurodė, jog išmokų pagrįstumo tikrinimas užtruko nepagrįstai ilgai, nes informacija kas buvo banko valdybos nariai išplėstinio išrašo pavidalu gauta jau 2013-12-02; akivaizdu, kad ieškovui nebuvo jokių kliūčių per kelias sekundes tokią informaciją gauti ir 2011 m. gruodžio mėn. Bankas taip pat galėjo žymiai anksčiau turėti ir informaciją, kad atsakovė yra banko Snoras buvusio valdybos nario dukra ir SEB bankas jai pervedė draudimo sumą. Todėl pagrindo atnaujinti Ieškovo praleistą 1 metų ieškinio senaties terminą nėra.Ieškovas nenurodė ir neįrodė, kad Bankas būtų padaręs klaidą, teikdamas informaciją apie atsakovės sąskaitų likučius: pateikęs netikrą ar pavėluotą informaciją ieškovui. Pats ieškovas buvo atsakingas už duomenų, gautų iš banko, analizę, kad teisingai apskaičiuotų draudimo išmoką ir, kad ji būtų teisingai išmokėta. Rėmėsi Direktyvos 94/19/EB 7 straipsnio 2 dalimi Direktyvose 97/9/ EB 4 straipsnio 2 dalimi I priedu ir nurodė jog atsakovė neveikė jokių asmenų vardu, sudarydama sutartis su banku SNORAS ir laikydama lėšas Banke atidarytose sąskaitose, o Ieškovas neįrodė, kad būtų kitaip. Bankas mokėjo draudimo įmokas dėl visų Atsakovės banke laikytų lėšų (2016-02-08Atsakovės Paaiškinimų 2 priedas- banko SNORAS 2016-02-03 pažyma) CK 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatyta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad atsakovė turėjo įrodyti, jog egzistuoja pagrindai netaikyti sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos ir kad Banke buvusios lėšos nėra jos asmeninė nuosavybė. Vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmenine nuosavybe. Įstatymo nenustatyta prezumpcijos, kad tam tikras turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, todėl kiekvienu abejotinu atveju būtina įrodyti, jog konkretus daiktas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Taip pat rėmėsi CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu apibrėžiančiu kas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir nurodė jog teismui buvo pateikti trečiojo asmens pajamas patvirtinantys dokumentai, kurie pagrindžia, kad jis pagrįstai laikytinas prisidėjusiu prie Atsakovės ir Trečiojo asmens jungtine sutuoktinių nuosavybe laikytinų pajamų. Ieškovas nėra nuginčijęs bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos.Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą su skundu nesutiko, nurodė, kad jo manymu Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-04-21 priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.Nurodė, kad IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalis (redakcija draudžiamojo įvykio metu galiojusi redakcija) numatė, jog draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė (Ieškovas), remdamasis draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Tvarkos 13 punktas taip pat nustatė, kad draudėjas (bankas ar kita kredito įstaiga), kuriam yra įvykęs draudžiamasis įvykis, privalo pateikti draudimo įmonei (Ieškovui) draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlininkus ir jų indėlius ir (arba) įsipareigojimus investuotojams ir investuotojus, kurių vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios.Vadovaujantis IĮIDĮ bei Tvarka, įvykus kredito įstaigos draudžiamajam įvykiui, ieškovas draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to. kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). Toks IĮIDĮ ir Tvarkoje įtvirtintas draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo mechanizmas yra pagrįstas, nes Ieškovas nedisponuoja duomenimis apie indėlininkus ir investuotojus bei jiems priklausančias mokėtinas sumas iki kredito įstaigų galimų draudžiamųjų įvykių. Bankas 2011-12-09 perdavė ieškovui duomenis apie atsakovę bei jai mokėtiną indėlio draudimo išmoką. Kad ši išmoka IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu nepriklauso ieškovui, duomenų perdavimo metu, nebuvo ir negalėjo būti žinoma. Atsakovė neteisingai interpretuoja teisės aktų nuostatas bei nepagrįstai Banko pareigą pateikti draudimo įmonei (Ieškovui) teisingus (tikrus) duomenis perkelia Ieškovui.Apeliantė nepagrįstai remiasi 2016-03-31 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-496-302/2016. Minima Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi negali būti vadovaujamasi šioje civilinėje byloje, nes joje kalba eina apie Banko filialo vadovą; tuo tarpu šioje civilinėje byloje atsakovė yra Banko valdybos nario duktė. Vadovaujantis Bankų įstatymo 30 straipsnio 2 dalimi, 32 straipsniu banko valdyba yra kolegialus banko valdymo organas. Be kita ko, valdyba kontroliuoja, kad banko kapitalas būtų ne mažesnis už minimalų (BĮ 40 straipsnio 2 dalis); atsako už tai, kad finansų įstaigos (banko) veikla atitiktų teisės aktų nuostatas (Finansų įstaigų įstatymo 21 straipsnis). Todėl, vadovaujantis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 d. 3 punktu indėlių draudimo išmoka valdybos nariams ir jų vaikams, įvaikiams, sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems sugyventiniams, tėvams ir įtėviams, nepriklauso.Tuo atveju, jeigu teismas visgi manytų, kad šioje civilinėje byloje turėtų būti vadovaujamasi minima nutartimi ir teismas konstatuotų, kad ieškovas pažeidė tikrinimo pareigą, tai tokios pareigos pažeidimas negali būti vertinamas kaip Apeliantės atsakomybę grąžinti nepagrįstai gautą indėlių draudimo išmoką šalinanti aplinkybė. Pretenzija atsakovei buvo išsiųsta jos pačios sudarant su Banku sutartį, nurodytu adresu A. V. g., Vilniuje. Tas pats adresas nurodytas ir Gyventojų registre tiek pretenzijos siuntimo metu, tiek ieškinio surašymo metu, tiek apeliantės procesiniuose dokumentuose, Ieškovas elgėsi pagrįstai ir sąžiningai, siųsdamas Atsakovei adresuotą pretenziją pačios atsakovės procesiniuose dokumentuose ir sutartyse nurodytu gyvenamosios vietos adresu. Jokio kito adreso Ieškovas neturėjo ir negalėjo turėti. Jeigu apeliantė ir buvo išvykusi į Belgiją, ji tikėtina per gyvenimo Belgijoje laikotarpį ne kartą grįžo į Lietuvą (ką patvirtina ir atsakovės į bylą pateikti banko kortelės sąskaitos išrašai, kuriuose matyti, kad periodiškai buvo atsiskaitoma kortele Vilniuje vadinasi, atsakovė gavo Lietuvos pašto pranešimą, kuris buvo paliktas jos pašto dėžutėje, apie jai adresuotą korespondenciją ir šią aplinkybę nutyli. Atsakingas ir rūpestingas asmuo tokioje situacijoje būtų kreipęsis į paštą dėl tokios siuntos atsiėmimo. Toks atsakovės elgesys duoda pagrindą teigti, jog atsakovė sąmoningai vengė priimti bet kokią jai adresuotą korespondenciją galimai dėl ieškinio ar pretenzijos/reikalavimo grąžinti nepagrįstai gautą indėlio draudimo išmoką tikimybės. Dėl tokio atsakovės elgesio kilusios pasekmės, kad ji negavo pretenzijos, tenka tik pačiai Atsakovei. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato pareigos ieškovui prieš kreipiantis į teismą dėl nepagrįstai gautos indėlio draudimo išmokos susigrąžinimo papildomai kreiptis į atsakovą su pretenzija nustatytu terminu grąžinti nepagrįstai gautą indėlio draudimo išmoką. Be to, Ieškovas neturėjo pareigos siųsti atsakovei pakartotinę pretenziją. Nepaisant to, ieškovas, siekdamas nepagrįstai atsakovės gautą indėlių draudimo išmoką susigrąžinti taikiu būdu, nesikreipiant į teismą, pirmiausia, išsiuntė laišką — pretenziją prašydamas grąžinti nepagrįstai gautą indėlio draudimo išmoką.Kad atsakovė neturėjo teisės gauti indėlių draudimo išmokos yra įtvirtinta IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pagal CK 1.6 straipsnį visi asmenys yra laikomi žinančiais įstatymus, o juo labiau atsakovė būdama teisininke (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-06-26 įsakyme Nr. 5-TR-338 V. I. yra skiriama į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Teisės skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas). Todėl laikytina jog atsakovė žinojo kad, įvykus BAB banko Snoras draudžiamajam įvykiui, jai indėlių draudimo išmoka nepriklausė (IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies. 3 punktas). Tačiau nepaisydama to, net ir žinodama tuometinį teisinį reglamentavimą, vis tiek 2011-12-14 iš AB SEB banko atsiėmė jai nepriklausančią indėlių draudimo išmoką.Siekiant atsiimti indėlių draudimo išmoką, buvo reikalingi valiniai indėlininko veiksmai: Atsakovė privalėjo kreiptis į AB SEB banką dėl išmokos gavimo, pateikti prašymą dėl indėlio draudimo išmokos. Indėlininkui neišreiškus valios dėl indėlio draudimo išmokos gavimo, indėlių draudimo išmoka jam neišmokama. Atsakovė teismo posėdžio metu bei procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ji neatliko jokių veiksmų, nesikreipė į AB SEB banką dėl indėlių draudimo išmokos, nepateikė jokio prašymo AB SEB bankui, o indėlių draudimo išmoka jai tiesiog buvo pervesta į jos asmeninę banko sąskaitą. IĮIDĮ 10 straipsnio 2 dalis numatė, kad indėlininko teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. Ši nuostata duoda pagrindą teigti, kad indėlininkas, norėdamas gauti indėlio draudimo išmoką, per penkerius metus nuo draudžiamojo įvykio dienos turi kreiptis dėl indėliu draudimo išmokos gavimo. Jeigu indėlininkas tokios savo teisės nerealizuoja per minėtą laikotarpį, jis praranda teisę gauti indėlių draudimo išmoką. Indėlininko teisės realizavimas į jam priklausančią indėlių draudimo išmoką nėra įmanomas be kreipimosi į subjektą, kuris išmoka indėlių draudimo išmokas. Tokiu būdu asmuo išreiškia savo valią gauti jam priklausančią indėlių draudimo išmoką.Ieškovas elgėsi taip, kaip jo veiklą apibrėžia įstatymas, o būtent IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalis: gavo draudimo išmokoms išmokėti reikalingus duomenis iš Banko ir išmokėjo atitinkamo dydžio indėlių draudimo išmoką atsakovei. Tai, kad ieškovas gavo netinkamus duomenis apie atsakovę ne laikytina ieškovo kalte.IĮIDĮ 10 straipsnio 7 dalis, numatanti pareigą grąžinti nepagrįstai gautą draudimo išmoką, yra aiškumo ir tikslumo į IĮIDĮ įnešanti nuostata, nes nepriklausomai nuo to ši nuostata yra ar nėra IĮIDĮ, pareiga grąžinti nepagrįstai gautą draudimo išmoką egzistuoja. IĮIDĮ 12 straipsnis aiškiai identifikuoja atvejus, kada draudimo išmoka nemokama; tai reiškia, kad nepagrįstai išmokėta (gauta) draudimo išmoka turi būti grąžinta atgal į tą fondą, iš kurio ir buvo išmokėta. CK 6.237 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Todėl ieškovas turi pagrindą reikalauti iš Atsakovės grąžinti nepagrįstai gautą indėlio draudimo išmoką. Lietuvos apeliacinis teismas 2015-04-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-184-370/2015 išaiškino, kad „reikalavimas sugrąžinti permokėtą draudimo išmoką, viršijančią IĮIDĮ imperatyviai apibrėžtą draudimo išmokos maksimalių dydį indėlininkui, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatenka į draudimo teisinių santykių reguliuojamą sritį tokiam ieškinio reikalavimui taikytinas ne vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas, o bendrasis dešimties metu ieškinio senaties terminas, numatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, kuris nėra praleistas. Tokios pozicijos laikosi ir teismų praktika (pvz., LAT 2010 12 13 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3- 514/2010 Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-23 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-416-516/2015).Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-05 nutarime, priimtame byloje Nr. 2/2012-12/2012-9/2013 išaiškinta, kad VI „Indėliu ir investicijų draudimas“ Draudimo įstatymo nuostatos netaikomos. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas" ir pagal Draudimo įstatymą draudimo veiklą vykdančios įmonės priklauso skirtingoms asmenų kategorijoms; VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalima traktuoti kaip vieno iš Lietuvos Respublikoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų; esminį šių asmenų kategorijų skirtumą lemia VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ vykdomos ūkinės veiklos pobūdis, jos reikšmė finansų sistemos stabilumui, inter alla dėl to, kad jos nemokumas gali sukelti asmenims nepasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais, o tai savo ruožtu gali turėti neigiamos įtakos finansų sistemai ir visam šalies ūkiui. Atsižvelgiant į tokį specifinį Ieškovo statusą, įstatymu reglamentuotą indėlių draudimo tvarką ir šių indėlių draudimo išmokų dydį, Ieškovo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo reikalavimas patenka į draudimo teisinius santykius, kuriems taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Todėl, Ieškovo nuomone, terminas ieškiniui pareikšti šioje byloje nebuvo praleistas. Tuo atveju, jeigu teismas visgi nuspręstų, kad terminas ieškiniui pareikšti dėl ieškinyje keliamų reikalavimų yra vieneri metai, prašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Vadovaujantis CK 1.126 straipsniu, 1.131 straipsnio 2 dalimi. Prašė atsižvelgti į aplinkybes dėl kurių Ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, t. y. aukščiau nurodytą Konstitucinio Teismo 2013-07-05 nutarimą, kuriame išaiškinta, jog Ieškovui Draudimo įstatymo nuostatos netaikomos; Ieškovas ir pagal Draudimo įstatymą draudimo veiklą vykdančios įmonės priklauso skirtingoms asmenų kategorijoms; Ieškovo negalima traktuoti kaip vieno iš Lietuvos Respublikoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų; esminį šių asmenų kategorijų skirtumą lemia Ieškovo vykdomos ūkinės veiklos pobūdis ir kt; taip pat į Lietuvos apeliacinio teismo 2015-04-03 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-l 84-370/2015, kurioje teismas išaiškino, jog ieškiniams dėl indėlių draudimo išmokų susigrąžinimo, kai išmokėta draudimo išmoka buvo išmokėta teisės į tokią išmoką neturinčiam asmeniui, taikomas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas. Kaip minėta, šios praktikos Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi ir paskesnėse nutartyse, o tai davė pagrindą Ieškovui būti tikram dėl bendrojo 10 m. ieškinio senaties termino taikymo ieškiniams dėl nepagrįstai gautų draudimo išmokų pareiškimo. Ieškovas, reikšdamas šį ieškinį, neturėjo jokio pagrindo abejoti Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais ir remdamasis tokiais teismo išaiškinimais, Ieškovas tikėjo savo veiklos teisėtumu. Be to, BAB banko Snoras draudžiamasis įvykis buvo analogo Lietuvoje neturinti situacija, kuri palietė ypatingai didelę dalį fizinių ir juridinių asmenų. Jeigu būtų nuspręsta, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežastys nėra laikytinos svarbiomis, Ieškovo nuomone, būtų pažeistas Ieškovo teisėtų lūkesčių principas, kuris yra neatsiejamas teisinės valstybės principo elementas, kaip ir teisinis tikrumas bei teisinis saugumas. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Sutartys su Banku sudarytos tik apeliantės vardu, jų pagrindu atidarytomis banko sąskaitomis galėjo naudotis tik atsakovė, o atsakovės sutuoktinis šiomis sąskaitomis disponuoti ir naudotis neturėjo teisės, kaip sąskaitų valdytojas draudiminio įvykio dieną atsakovės sutuoktinis negalėjo būti identifikuotas. Byloje nėra duomenų, kad Atsakovės su Banku sudarytose sutartyse būtų nurodyta, jog sąskaitos atidarytos abejų sutuoktinių vardu. Byloje neįrodyta, kad BAB bankui Snoras buvo žinoma apie sąskaitų priklausymą abiem sutuoktiniams iki draudiminio įvykio, sąskaitų priklausymo abejiems sutuoktiniams faktas nebuvo paviešintas įstatymų nustatyta tvarka. Tai, kad Atsakovės sąskaitose buvusios lėšos priklauso ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nereiškia dviejų savarankiškų indėlininkų IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies normos prasme. Atsakovės nurodoma CK 3.87 straipsnio nuostata reikšminga tik jų turto teisiniam režimui jų tarpusavio santykiams, tačiau neturi reikšmės taikant IĮIDĮ nuostatas dėl indėlininko nustatymo ir draudiminės apsaugos jam taikymo. CK 3.87 straipsnio norma nėra speciali norma IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies normos atžvilgiu, jos nėra konkuruojančios, todėl nagrinėjamu atveju CK 3.87-3.88 straipsniai nėra taikomi.Nurodė jog apeliaciniame skunde cituojama kasacinio teismo 2016-01-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.e3K-3-49-916/2016, kurios aplinkybės skiriasi nuo šios nagrinėjamos civilinės bylos: minėtoje byloje ginčas kilo dėl to, kad skirtingai yra suprantama ir interpretuojama filialo vadovo sąvoka, t. y. nesutariama ar įstatyme įtvirtinto filialo vadovo sąvoka turi būti suprantama kaip užsienio filialo vadovas ar kaip Lietuvoje įsteigto ir veikiančio komercinio banko filialo vadovas. Atsižvelgiant į tai, kad nėra aiškaus filialo vadovo sąvokos aiškinimo, kasacinis teismas nurodė, kad turėjo būti išsiaiškinta dėl filialo vadovų atliekamų funkcijų pobūdžio. Minimoje byloje nebuvo kalbama apie kitus IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytus asmenis, administracijos vadovus, stebėtojų tarybos narius, valdybos narius ir kt. įstatyme išskiriamus asmenis.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą, absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Atsakovė nesutikimą su ieškiniu grindžia tuo, kad ieškinys kildinamas iš draudimo teisinių santykių, todėl atitinkamai turi būti taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas tokiam reikalavimui pareikšti, kurį ieškovas yra praleidęs ir prašo taikyti senatį ir ieškinį atmesti. Taigi, byloje yra kilęs ginčas dėl to kokios trukmės senaties terminas taikytinas ieškovo reikalavimams. Apeliantas nurodo, jog turi būti taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas numatytas CK 125 straipsnio 7 dalyje iš draudimo teisinių santykių kylantiems reikalavimams. Tuo tarpu ieškovas teigia, jog nagrinėjamu atveju taikytinas, bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas reikalavimams dėl nepagrįsto praturtėjimo. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį asmuo gali ginti savo pažeistas teises ar interesus pareikšdamas ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Atsakovei (apeliantei) reiškiant tokį reikalavimą, byloje būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, o šio klausimo sprendimas nagrinėjamu atveju priklauso koks senaties terminas taikytinas ieškovo reikalavimui: sutrumpintas vienerių metų terminas, numatytas iš draudimo teisinių santykių kylantiems reikalavimams reikšti ar bendras 10 metų terminas ieškiniams dėl nepagrįsto praturtėjimo. Kad ieškovo ieškiniams dėl nepagrįstai išmokėtų indėlio draudimo išmokų pareikšti taikytinas vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas kasacinis teismas yra pasisakęs 2016 01 18 nutartyje Civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-916/2016, kurioje ginčas buvo sprendžiamas tarp ieškovo ir kito indėlininko. Atmestinas ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytas argumentas, jog ši nutartis priimta byloje kurioje faktinės aplinkybės skyrėsi, nes faktinės aplinkybės minėtoje byloje, kiek tai liečia senaties terminą ir jo praleidimo priežastys nesiskiria nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Minėtoje byloje kasacinis teismas priėjo išvados, jog nepaisant to, kad Draudimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nustatyta, jog šio įstatymo nuostatos yra netaikomos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo reglamentuojamiems santykiams, tai neįtakoja senaties terminų numatytų taikymo. Kasacinis teismas konstatavo, jog IĮIDĮ reglamentuoja indėlių draudimo sistemos ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos veiklą Lietuvos Respublikoje (IĮIDĮ 1 straipsnio 2 dalis). Indėlių draudimo išmokos pagal IĮIDĮ išmokamos iš Indėlių draudimo fondo, kuris nėra juridinis asmuo ir kurį administruoja ir jo vardu veikia VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (IĮIDĮ 2 straipsnio 11 punktas, 16 straipsnio 1, 2 dalys). Ši įmonė draudžia indėlininkų indėlius (IĮIDĮ 19 straipsnis). Indėlių draudimo sistemos dalyviai į Indėlių draudimo fondą privalo mokėti periodines (ex ante) ir specialiąsias (ex post) indėlių draudimo įmokas. Periodinės (ex ante) ir specialiosios (ex post) indėlių draudimo įmokos į Indėlių draudimo fondą skaičiuojamos ir mokamos nuo pas indėlių draudimo sistemos dalyvį indėlininkų laikomų pagrindinių apdraustųjų indėlių sumos (IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalis). Indėlių draudimo sistemos dalyviui jo mokėtinų periodinės (ex ante) ir specialiosios (ex post) indėlių draudimo įmokų į Indėlių draudimo fondą sumą nurodo draudimo įmonė (IĮIDĮ 13 straipsnis). Indėlių draudžiamasis įvykis – bankroto bylos iškėlimas indėlių draudimo sistemos dalyviui arba priežiūros institucijos sprendimas pripažinti indėlių draudimo sistemos dalyvį nemokiu, kai indėlių draudimo sistemos dalyvis dėl su savo finansine padėtimi susijusių priežasčių negali įvykdyti pagrįsto reikalavimo grąžinti indėlio ir yra pagrindas manyti, kad to negalės padaryti artimiausiu metu (IĮIDĮ 2 straipsnio 18 punktas). Indėlių draudimo išmoka – pinigų suma, į kurią indėlininkas šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis įgyja teisę įvykus indėlių draudžiamajam įvykiui (IĮIDĮ 2 straipsnio 15 punktas).Iš to kas pasakyta kasacinis teismas sprendė, kad nors minėtos Draudimo įstatymo ir IĮIDĮ nuostatos atskleidžia tik nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams būdingą specifiškumą, kai draudėjo (indėlių draudimo sistemos dalyvio) įsipareigojimas mokėti periodines (ex ante) ir specialiąsias (ex post) indėlių draudimo įmokas draudikui (indėlių draudimo fondui) yra nustatytas įstatymo, tačiau tai nepakeičia pačios santykių esmės, kai vienas subjektas, būdamas įstatymo įpareigotas, priima draudimo įmoką, kurią įstatymo pagrindu sumoka kitas santykio subjektas, tam, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, trečiajam asmeniui – naudos gavėjui, būtų išmokėta ne didesnė nei įstatymo nustatyta draudimo išmoka. Tokie teisiniai santykiai savo esme atitinka draudimo teisiniams santykiams būdingus bruožus, todėl laikytini draudimo teisiniais santykiais. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje taip pat pasisakė ir dėl to ar tokiems santykiams taikytinas bendras 10 metų senaties terminas, kuris taikomas reikalavimams pareikštiems dėl be teisinio pagrindo nesąžiningo praturtėjimo kito asmens sąskaita ir nurodė, jog kasacinio teismo praktika nuosekliai formuojama aiškinant, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas turėtų būti taikomas subsidiariai. Šis institutas taikomas tada, kai ginčo negalima išspręsti kitais pažeistų civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus). Kasacinio teismo pabrėžta, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas kaip priemonė, padedanti išvengti kitų civilinės teisės normų nustatytų gynybos būdų taikymo (LAT 2010 02 12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2009). Ieškovas byloje teigė ieškinio senaties termino nepraleidęs tačiau ieškinyje taip pat nurodė, jog jei teismas nuspręstų, kad praleistas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, prašė jį atnaujinti, rėmėsi tuo, jog ankstesnėje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje buvo pripažįstama, kad ieškovo reikalavimams taikomas 10 metų senaties terminas, kas ieškovui suponavo teisėtą lūkestį. Kolegija mano, jog ieškovo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, remdamasi tokiomis, toliau įvardijamomis faktinėmis aplinkybėmis. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas bankroto bylą Bankui iškėlė 2011 12 07 nutartimi. Apeliantas atsakovei 15 499,01 Lt indėlio draudimo išmoką išmokėjo 2011 12 14 ir tik beveik po dviejų metų ieškovas priėmė 2013 12 02 VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ direktorės įsakymą Nr. V-136 „Dėl valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokų, išmokėtų BAB banko SNORAS indėlininkams, tyrimo. Atlikto tyrimo metu paaiškėjus, kad atsakovė yra asmens, kuris nuo 1998 12 22 buvo paskirtas Banko valdybos nariu ir šias pareigas ėjo iki banko veiklos apribojimo ir laikino administratoriaus paskyrimo, dukra, ieškovas 2014 07 04 pateikė atsakovei pretenziją dėl nepagrįstai ir neteisėtai išmokėtos draudimo išmokos, o į teismą, atsakovei į pretenziją neatsakius ir per nustatytą terminą negrąžinus gautos draudimo išmokos, su ieškiniu kreipėsi tik 2015 07 13 praėjus 3 metams ir 7 mėnesiams po draudimo išmokos išmokėjimo. Pažymėtina beje, jog šiuo atveju įstatymas nenumatė ieškovui privalomos ikiteisminio ginčo sprendimo tvarkos ar privalomo kreipimosi su pretenzija dėl nepagrįstai išmokėtos išmokos. Be to ieškovas ieškinį teismui padavė dar po metų nuo pretenzijos atsakovei išsiuntimo. Ieškovas teigė, jog dėl didelio krūvio ir indėlininkų skaičiaus neturėjo galimybės anksčiau sužinoti, jog indėlis atsakovei išmokėtas neteisėtai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog Subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (LAT 2015 07 24 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-915/2015). Šiuo atveju atsižvelgtina, kad ieškovas yra juridinis asmuo, įsteigtas, specialioms funkcijoms atlikti (įgyvendinti būtent su indėlių draudimu susijusias priemones), todėl laikytinas šios rūšies veiklos profesionalu, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Galima sutikti su ieškovu, jog Banko indėlininkų ratas palyginti platus, tačiau asmenų, kuriems patiems ir jų artimiesiems, pagal bankroto bylos Bankui iškėlimo metu galiojusį IĮIDĮ, negalėjo būti mokama draudimo išmoka, ratas nėra toks didelis, kad dėl šios priežasties galima būtų atstatyti taip žymiai (tris kartus) praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neišvardytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas; taip pat neįvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LAT 2009 10 22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas).Kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (LAT 2015 07 24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015) ir joje cituojama kasacinio teismo praktika). Lietuvos apeliacinis teismas 2015 03 31 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-496-302/2015, kuri buvo nagrinėjama pagal ieškovo reikalavimus kitam Banko indėlininkui konstatavo, jog ieškovas turėjo ne tik įstatyminę pareigą prieš išmokėdama draudimo išmoką atsakovui tikrinti tokio veiksmo teisėtumą, bet ir detaliai reglamentuotas procedūras, kas pagrindžia, kad apie atsakovui išmokamą draudimo išmoką ir atsakovo (šioje nagrinėjamoje byloje ieškovės tėvo) statusą AB banke Snoras ieškovas žinojo arba turėjo žinoti išmokėdamas draudimo išmoką. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje taip pat pabrėžė, jog nepaisant to, kad nors AB banko „Snoras“ bankrotas, kaip tvirtina ieškovas, ir buvo beprecedentis įvykis, tačiau pagal tuo metu galiojusias IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, apibrėžiančias subjektų ratą, kuriems draudimo išmokos neturėtų būti išmokamos, draudimas turėjo būti taikomas vos kelioms asmenų kategorijoms.

80. Pažymėtina taip pat, jog pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančią 2015 11 19 IĮIDĮ redakciją Nr. XII-2054, šis įstatymas nebenumato kategorijos, kuriai priklauso atsakovė, indėlių turėtojams apribojimų gauti indėlio draudimo išmoką.

Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir suminėtais argumentais kolegija naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą priimą naują sprendimą pritaikius ieškinio senatį ieškinį atmeta. Patenkinus apeliacinį skundą apeliantės naudai priteisiamos, jos turėtas bylinėjimosi išlaidos, kurios pagal apeliantės pateiktus duomenis sudaro: 2.057 Eur teisinė pagalba ruošiant apeliacinį skundą ir kurios remiantis Teisingumo ministerijos Rekomendacijomis mažinamos iki 1 000 Eur, atsižvelgiant į apeliacinio skundo apimtį ir bylos sudėtingumą bei 21 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už pareiškimą dėl 2015-10-12 sprendimo už akių peržiūrėjimo ir 109 Eur teikiant apeliacinį skundą. Viso 1130 Eur.

Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą Ieškovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinį atsakovei V. I. atmesti.

Priteisti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, juridinio asmens kodas 110069451, atsakovės V. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai, 1130 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.