Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-416-516/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-06-23
Bylos Nr.: e2A-416-516/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00448-2014-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Kazys Kailiūnas, Gintaras Pečiulis
Ieškovas: valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“
Atsakovas: K. M.

Kategorijos

43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
73.2.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-416-516/2015Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00448-2014-0Procesinio sprendimo kategorija: 43.2; 73.2.13. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1412-163/2014 pagal ieškovo valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinį atsakovui K. M. (trečiasis asmuo – bankrutavusi akcinė bendrovė bankas Snoras) dėl neteisėtai gautos draudimo išmokos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl draudimo išmokos gavimo pagrįstumo ir teisėtumo bei pareigos ją grąžinti egzistavimo.

Ieškovas valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo K. M. 185 753,22 Lt be teisinio pagrindo gautą draudimo išmoką, 5 procentų metines procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. iškėlė akcinei bendrovei (toliau – ir AB) bankui Snoras bankroto bylą. Įvykus draudžiamajam įvykiui ir gavus iš draudėjo (AB banko Snoras) duomenis apie indėlininkus ir jiems išmokėtinas draudimo išmokų sumas, ieškovas AB banko Snoras indėlininkams išmokėjo draudimo išmokas, įskaitant ir atsakovą, kuriam 2011 m. gruodžio 15 d. buvo išmokėta 185 753,22 Lt indėlio draudimo išmoka. Atlikęs draudimo išmokų patikrinimą, ieškovas nustatė, kad dalis asmenų, įskaitant ir atsakovą, draudimo išmokas gavo neteisėtai. Ieškovas paaiškino, kad atsakovui draudimo išmoka neturėjo būti išmokėta, nes atsakovas nuo 1999 m. gruodžio 3 d. iki draudžiamojo įvykio buvo AB banko Snoras Klaipėdos filialo vadovas, o Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad draudimo išmoka nemokama banko, kredito unijos ar įmonės administracijos vadovams, banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovams, tarybos (stebėtojų tarybos) ir valdybos nariams. Ieškovas taip pat nurodė, kad AB banko Snoras struktūriniai padaliniai įsteigti Lietuvos Respublikoje, kaip ir kitose ES valstybėse, remiantis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – BĮ) nuostatomis, turi būti vadinami filialais. BĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad bankų vadovais yra ir banko filialų vadovai. AB banko Snoras valdybos schemoje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje įsteigti AB banko Snoras filialai bei Estijoje ir Latvijoje įsteigti filialai yra toje pačioje organizacinės struktūros grandyje, o tai patvirtina, kad nepriklausomai nuo to, ar filialas įsteigtas Lietuvos Respublikoje, ar kitoje valstybėje, filialų vadovai turi tokį patį statusą ir jiems draudimo išmoka nepriklauso. Ieškovo įsitikinimu, ieškinio senaties termino jis nepraleido. Be to, ieškovas pažymėjo, kad jei teismas nuspręstų, kad praleistas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, tuomet jis turėtų būti atnaujintas, nes praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. veiklos moratoriumo paskelbimas ir bankroto bylos iškėlimas bankui Snoras bei procedūros, išmokant draudimo išmokas, buvo nei draudimo išmokų gavėjų skaičiumi, nei bendra išmokėta draudimo išmokų suma, nei kitais požiūriais analogų neturintis įvykis; draudimo išmokos indėlininkams turėjo būti išmokėtos per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos pagal banko pateiktus duomenis, o ieškovas neturėjo nei objektyvios priežasties, nei poreikio, nei galimybės kvestionuoti šių duomenų teisingumą; 2013 m. sausio 24 d. įvyko dar du draudžiamieji įvykiai – kredito unijai „Švyturio taupomoji kasa“ ir Nacionalinei kredito unijai atšauktos jų veiklos licencijos; 2013 m. vasario 18 d. AB Ūkio bankas pripažintas nemokiu ir atšaukta jo veiklos licencija, o 2013 m. gegužės 9 d. įvyko draudžiamasis įvykis, susijęs su kredito unija „Laikinosios sostinės kreditas“. Ieškovo teigimu, visos šios aplinkybės neleido anksčiau patikrinti su AB banko Snoro draudžiamuoju įvykiu susijusių draudimo išmokų išmokėjimo teisėtumo ir pagrįstumo ir laiku pareikšti reikalavimų grąžinti be pagrindo atsakovo gautą draudimo išmoką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui K. M. iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 10 074,00 Lt (2 917,6 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad K. M. nuo 1999 m. kovo 15 d. iki 2012 m. sausio 16 d. dirbo AB bankas Snoras Klaipėdos filialo vadovu. 2008 m. spalio 14 d. tarp AB bankas Snoras ir K. M. buvo sudaryta banko sąskaitos sutartis. Iškėlus AB bankui Snoras bankroto bylą, 2011 m. gruodžio 15 d. ieškovas išmokėjo atsakovui 185 753,22 Lt indėlio draudimo išmoką.

Teismas konstatavo, kad nors IĮIDĮ 12 straipsnyje sąvokos banko vadovas, banko filialo vadovas plačiau neaiškinamos, šios sąvokos turi būti suprantamos pagal įstatymo 1 straipsnį, t. y. kad bankai – tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigti bankai, o bankų filialai, tai Lietuvos Respublikoje įsteigtų užsienio bankų filialai. Tai patvirtina ir 2014 m. spalio 10 d. lietuvių kalbos specialisto išvada Nr. E-14-18. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal AB bankas Snoras įstatus banko filialai Lietuvoje neturėjo juridinio asmens teisių, o pagal byloje pateiktą banko valdymo struktūros schemą matyti, jog filialų vadovai buvo pačioje valdymo grandinės apačioje, jie neturėjo įgaliojimų ir galimybių vadovauti banko politikai, prižiūrėti banko veiklą, tikrinti rezultatus ar atlikti kitas funkcijas, susijusias su banko valdymu. Taigi, teismo įsitikinimu, banko Snoras filialų vadovams, inter alia Klaipėdos filialo vadovui, IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto apribojimai negalėjo būti taikomi ir atsakovui K. M. 185 753,22 Lt draudimo išmoka išmokėta teisėtai ir pagrįstai. Teismas taip pat pažymėjo, kad tiek atsakovas, tiek liudytojai paliudijo, jog draudimo įmokos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ buvo mokamos už visus filiale buvusius indėlius, taip pat ir už indėlius, kuriuos turėjo filialų vadovai. Įmonė draudimo įmokas priimdavo.

Teismas taip pat priėjo išvadą, kad IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalies ir 12 straipsnio nuostatos paneigia ieškovo teiginius, jog įmonė neturėjo ir neturi pareigos tikrinti draudėjo pateiktų duomenų. Be to, ieškovas, prašydamas atnaujinti terminą, teismo nuomone, nepagrįstai remiasi ta aplinkybe, kad buvo labai didelis išmokų gavėjų skaičius. Įstatyme konkrečiai išvardinti asmenys, kuriems taikomi draudimo išmokų apribojimai, tų asmenų nėra daug (bankas Lietuvoje turėjo 10 filialų), informacija apie juos viešai prieinama, todėl tai negali būti svarbi priežastis senaties terminui atnaujinti. Teismas atkreipė dėmesį, kad prieš išmokant draudimo išmoką atsakovui, ieškovas konsultavosi su BAB banko Snoras administratoriumi. Kad buvo aiškinamasi ir sprendžiama dėl išmokų išmokėjimo filialų vadovams patvirtina ir atsakovo pateiktas elektroninis susirašinėjimas su VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ darbuotoja. Taigi, teismo įsitikinimu, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas VĮ “Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas aiškiai reglamentuoja, kad draudimo išmoka nemokama banko filialų vadovams, taigi ir Lietuvoje įsteigto banko Snoro filialo vadovams, taip pat ir atsakovui. IĮIDĮ 1 straipsnio 1 dalyje įvestos sąvokos bankų filialai (kaip reiškiančios tik užsienio bankų filialus) abu žodžiai visame įstatyme derinami skaičiumi (rašoma vienaskaita arba daugiskaita), o IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte šie žodžiai nederinami skaičiumi (banko filialų), kas rodo, jog įstatymo leidėjas IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte neturėjo ketinimo vartoti sąvokos bankų filialai, kaip reiškiančios tik užsienio bankų filialus. Be to, jei sutikti su teismo išvadomis dėl IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo, kyla klausimas, kodėl įstatymų leidėjas draudimo apsaugos iš nacionalinių subjektų netaiko tik kredito unijų filialų vadovams.Teismas netaikė istorinio teisės aiškinimo metodo, kurį ieškovas prašė taikyti. 1995 m. gruodžio 21 d. priėmus Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymą, šio įstatymo 5 straipsnio 3 punkte buvo įtvirtinta, kad fondas draudimo kompensacijų nemoka už su banku susijusių asmenų indėlius. Vėliau nuostata buvo konkretizuota, nurodant, kad fondas draudimo išmokų nemoka už banko administracijos ir jo filialų (skyrių) vadovų indėlius. Taigi visiškai aiški įstatymo leidėjo valia nemokėti draudimo išmokos Lietuvoje įsteigto banko filialo vadovams.Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateikta lietuvių kalbos specialisto išvada. Teisę turi aiškinti teismai, o ne Lietuvių kalbos institutas. Be to, teismas neatsižvelgė į šios išvados akivaizdžius netikslumus, patvirtinančius, kad išvada pateikta neįsigilinus į IĮIDĮ prasmę ir sistemą.Teismas nepasisakė dėl ieškinyje išdėstytų argumentų dėl BĮ 34 straipsnio 1 dalies 5 punkto, kuris nustato, kad banko vadovai yra ir banko filialų, atstovybių vadovai. Atsižvelgiant į šią normą bei IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte pateiktą asmenų sąrašą, akivaizdu, kad įstatymo leidėjo valia buvo apriboti draudimo išmokos mokėjimą bankų vadovaujančiam personalui ir jų šeimos nariams. IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina objektyvius kriterijus, apibrėžiančius, kam negali būti mokama išmoka. Įstatymas nenurodo subjektyvių kriterijų, tokių kaip tam tikrų įgalinimų neturėjimas, įgalinimų apimtis ir pobūdis. Taigi teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad atsakovas buvo pačioje banko Snoras valdymo grandinės apačioje.Teismas neįvertino, kad IĮIDĮ nesieja draudimo įmokos mokėjimo ar nemokėjimo su IĮIDĮ 12 straipsnyje išdėstytų ribojimų taikymu. Ar asmuo patenka į IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą ratą asmenų, turi būti sprendžiama vadovaujantis draudžiamojo įvykio dienos duomenimis. Taigi aplinkybė, kad nuo atsakovo indėlių buvo mokamos įmokos, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovui teisę į draudimo išmoką. Direktyva, kurią įgyvendinant priimtas IĮIDĮ, nedraudžia valstybėms narėms nustatyti išimtį, jog draudimo apsauga netaikoma toje pačioje valstybėje įsteigto banko filialo vadovams.Pareikštam reikalavimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, be to, bet kuriuo atveju yra pagrindas, atsižvelgus į ieškinyje aprašytas aplinkybes, atnaujinti terminą, jeigu teismas nuspręstų, kad vis dėlto taikytinas vienerių metų terminas. Reikalavimas pareikštas dėl nepagrįsto praturtėjimo, kuriam taikomas bendrasis dešimties metų senaties terminas, kuris nėra praleistas. Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimo išaiškinimai, kad ieškovui netaikomos Draudimo įstatymo nuostatos, ir kad ieškovo negalima traktuoti kaip vieno iš Lietuvos Respublikoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų ir pan., pagrindžia, kad nėra pagrindo taikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino. IĮIDĮ senaties termino nereglamentuoja, o Draudimo įstatyme aiškiai nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos IĮIDĮ reglamentuojamiems santykiams, taigi turi būti remiamasi bendromis ieškinio senaties taisyklėmis, numatytomis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnyje.Ieškovas išmoką atsakovui išmokėjo remdamasis banko Snoras pateiktas duomenimis, kuriuose nebuvo pažymėta, kad atsakovas yra banko Snoras Klaipėdos filialo vadovas. Jeigu ieškovas imtų kvestionuoti banko pateiktus duomenis apie indėlininkus, operatyvus draudimo išmokų išmokėjimas taptų neįmanomas ir liktų neįgyvendinti tikslai išlaikyti finansų sistemos stabilumą ir indėlininkų pasitikėjimą. Be to, tokio beprecedentinio įvykio metu galėjo pasitaikyti ir žmogiškų klaidų, todėl ieškovo darbuotojos paaiškinimas el. paštu negali sudaryti pagrindo atmesti ieškinio reikalavimus, kadangi laiške pateiktas išaiškinimas prieštarauja įstatymui, o teismas privalo ištaisyti klaidas.

Atsakovas K. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti galioti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

IĮIDĮ 1 straipsnyje vienareikšmiškai įtvirtinta, kad aptariamame įstatyme nurodyta „banko filialų“ sąvoka yra naudojama apibūdinti Lietuvos Respublikos įsteigtus užsienio bankų filialus. Taigi, „banko filialų“ sąvoka IĮIDĮ naudojama apibūdinti ne bet kokį banko padalinį, o tik užsienio bankų filialus, kurie įsteigti Lietuvos Respublikoje. Priešingas IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas reikštų įstatymo leidėjo valios nepaisymą ir lingvistinio teisės aiškinimo metodo pažeidimą. Lietuvių kalbos institutui buvo pateiktas atsakovo atstovo paklausimas dėl IĮIDĮ 12 straipsnio nuostatų aiškinimo, į kurį atsakydamas Lietuvių kalbos institutas nurodė, kad IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte naudojama sąvoka „banko filialai“ yra aiškintina taip, kaip ji yra apibrėžta IĮIDĮ 1 straipsnyje t. y. kaip reiškianti užsienio bankų filialus Lietuvoje, kadangi tokia reikšmė sąvokai suteikta pačiame įstatyme. Ieškovo pateikiami samprotavimai apie žodžio „bankas“ naudojamą skaičių neturi reikšmės ir iš esmės prieštarauja įstatymų leidėjui taikomam teisės kalbos ekonomijos principui.Lietuvių kalbos institutas veikia kaip pagrindinė ekspertinė įstaiga, teikianti teismams specialistų ir ekspertų išvadas lietuvių kalbos klausimais civilinėse, administracinėse ir baudžiamosiose bylose. Ieškovas, nebūdamas lietuvių kalbos specialistu, neturėdamas atitinkamos kompetencijos darbuotojų ir nesiremdamas jokiais autoritetingais šaltiniais, nepagrįstai teigia, neva išvada yra netiksli, kadangi išvadoje neatsižvelgta į sąvokų skaičiaus skirtumus. Manytina, kad jei ši aplinkybė turėtų reikšmės sąvokų aiškinimui, tai aukščiausius mokslinius laipsnius turintys asmenys būtų šią aplinkybę įvertinę. Teismui, kuris nėra filologijos ekspertas, nėra draudžiama remtis nei jo nuomone aktualia moksline ir kitokia literatūra, nei kitokiais autoritetingais šaltiniais.Apeliaciniame skunde nurodyti ieškovo argumentai dėl IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo neatitinka teleologinio, loginio ir sisteminio aiškinimo metodų. Šią nuostatą aiškinant taip, kaip ieškovas tai nurodo, t. y. kaip apimančią Lietuvos Respublikoje įsteigtų bankų filialų vadovus, būtų pasiekta išvada, kad naudojama sąvoka neapima užsienio valstybėje įsteigto banko filialo Lietuvoje vadovų. Taigi indėlių draudimas pagal IĮIDĮ būtų taikomas užsienio banko filialų Lietuvos Respublikoje filialų vadovams, skirtingai nuo Lietuvos Respublikoje įsteigtų bankų filialų Lietuvoje vadovų. Užsienyje įsteigto banko filialas Lietuvoje administravimo ir ekonominiu požiūriu yra savotiškas Lietuvoje įsteigto banko atitikmuo. Tuo tarpu iš pateiktos banko Snoras valdymo schemos akivaizdu, kad banko Snoras filialai tebuvo teritoriniai padaliniai, kurie savo esme galėjo būti pavadinti ir klientų aptarnavimo centrais ar atstovybėmis, o tokių filialų (teritorinių padalinių) vadovai iš esmės atliko tik vyriausiojo vadybininko funkcijas. Banko centrinės administracijos departamentų ir tarnybų vadovams, kurie buvo AB banko Snoras filialų vadovų viršininkai, taip pat išmokėtos draudimo išmokos, tačiau šių išmokų ieškovas nereikalauja sugrąžinti. Be to, atsakovas savo veiksmais niekaip neprisidėjo prie banko Snoras bankroto ir neturėjo jokių galimybių užkristi jam kelią, todėl būtų nesąžininga ir neteisėta taikyti atsakovo atžvilgiu draudimo išimtis.Ieškovas neatkreipia dėmesio į tai, kad istorinis teisės aiškinimo metodas nereiškia, jog anksčiau ir šiuo metu galiojančios teisės aktų nuostatos, kurios reglamentuoja analogišką dalyką, turi būti aiškintinos vienodai. Priešingai, istorinis teisės aiškinimo metodas yra naudojamas ir siekiant pademonstruoti, kaip keitėsi teisinis reguliavimas konkrečiu klausimu.Jei atsakovui būtų taikyta indėlių draudimo išimtis, nuo jo indėlio nebūtų mokėtos draudimo įmokos. Priešingu atveju būtų pasiekta absurdiška situacija, kuomet už nuo atsakovo indėlių mokėtų draudimo įmokų, draudimo išmokos būtų išmokėtos kitiems asmenims, o pats atsakovas neturėtų į jas teisės.BĮ naudojamos banko vadovų bei filialų sąvokos yra suformuluotos išimtinai BĮ aiškinimo ir taikymo tikslais. Tuo tarpu sąvokos, naudojamos IĮIDĮ aiškinti ir taikyti, yra apibrėžtos IĮIDĮ. Šie du teisės aktai reglamentuoja visiškai skirtingus santykius, todėl tapatinti juos tarpusavyje ir vienoje jų apibrėžtas sąvokas taikyti kitam automatiškai nėra pagrįsta. Kita vertus, net jei IĮIDĮ naudojama sąvoka „banko filialo vadovai“ būtų aiškintina BĮ kontekste, ieškovo nurodyta išvada vis tiek negalėtų būti padaryta. BĮ 87 straipsnio 7 dalyje, kuri suteikia mažiausią apsaugą banko vadovams ir kitiems asmenims, kurie gali būti laikomi iš dalies atsakingi dėl banko bankroto, nėra įtraukti banko filialų vadovai.Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarime nėra kalbama apie CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymą ar netaikymą reikalavimams, susijusiems su ieškovu. Nurodytame nutarime nėra analizuojamas susiklosčiusio santykio priskyrimas ar nepriskyrimas draudimo santykiams, o vertinta tik tai, ar ieškovas yra analogiška įmonė kitiems draudimo paslaugas teikiantiems subjektams. Draudimo įstatymo nuostata, nurodanti, kad Draudimo įstatymas nėra taikomas IĮIDĮ reglamentuojantiems santykiams, nustato būtent Draudimo įstatymo taikymo sritį, tačiau ne CK 1.125 straipsnio 7 dalis taikymo sritį bei neapriboja to, kas Lietuvos Respublikoje yra laikytina draudimo teisiniais santykiais.Pats ieškovas, savo tinklalapyje platindamas informaciją dėl to, kas neturi teisės į draudimo išmokas, nėra nurodęs banko teritorinių padalinių (filialų) vadovų. Be to, vadovaujantis CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovas buvo informuotas apie atsakovo einamas pareigas, tuo atveju, jei dėl kokios nors priežasties būtų laikoma, kad atsakovas iš tiesų neturėjo teisės į draudimo išmoką, draudimo išmoka iš atsakovo negali būti išreikalaujama, kadangi, byloje surinktais įrodymais patvirtinta, jog ieškovas ją išmokėjo, priimdamas visapusiškai ir nuodugniai apsvarstytą ir valingą sprendimą dėl draudimo išmokų mokėjimo BAB banko Snoras filialų vadovams, žinodamas ir suprasdamas savo veiksmų prasmę. Tuo atveju, jei ieškovas, prieš išmokėdamas draudimo išmoką atsakovui, iš tiesų netikrino, ar atsakovas turi teisę gauti draudimo išmoką, ieškovas turėtų būti pripažintas pažeidusiu įstatymu jam nustatytas pareigas.Aplinkybė, kad AB Ūkio banko filialų vadovams pripažinta teisė į draudimo išmoką pastarojo banko bankroto atveju ir ieškovas iš šių asmenų nereikalauja sugrąžinti draudimo išmokų, papildomai pagrindžia, kad ieškovas nagrinėjamu atveju bando nepagrįstai išreikalauti iš atsakovo jam išmokėtą draudimo išmoką, taip pažeisdamas lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir nuosavybės neliečiamumo principus.Svarbių priežasčių praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti nėra.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina pagal ieškovo apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo bei atsakovo pareigos grąžinti draudimo išmoką

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pagal IĮIDĮ nustatytą reglamentavimą Lietuvos Respublikoje įsteigto banko filialo vadovas turi teisę į draudimo išmokos gavimą, įvykus IĮIDĮ numatytam draudžiamajam įvykiui.

Byloje nustatyta ir nei atsakovas, nei ieškovas to neginčija, kad atsakovas K. M. tiek banko sąskaitos sutarties su AB banku Snoras sudarymo metu, tiek ir draudžiamojo įvykio (bankroto bylos bankui iškėlimo) momentu, dirbo AB banko Snoras filialo Klaipėdoje vadovu. 2011 m. gruodžio 15 d. ieškovas išmokėjo K. M. 185 753,22 Lt draudimo išmoką.

Žemesnės instancijos teismas

IĮIDĮ 1 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad šis įstatymas nustato indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose (toliau – bankai), Lietuvos Respublikoje įsteigtuose užsienio bankų filialuose (toliau – bankų filialai) bei Centrinėje kredito unijoje ir kredito unijose (toliau – kredito unijos), draudimo tvarką ir šių indėlių draudimo išmokų dydį bei bankų, finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių, turinčių teisę teikti investicines paslaugas (toliau – įmonės), taip pat bankų filialuose, užsienio finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių filialuose (toliau – įmonių filialai) prisiimtų įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką ir draudimo išmokų dydį. IĮIDĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad indėlių ir (ar) įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoka yra šio įstatymo nustatyta pinigų suma, į kurią indėlininkas ar investuotojas įgyja teisę atsitikus draudžiamajam įvykiui.

Tačiau teisę gauti draudimo išmoką turi ne kiekvienas indėlį banke turintis (ar banko sąskaitos sutartį pasirašęs) asmuo, o tik visas IĮIDĮ įtvirtintas sąlygas atitinkantis ir į IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje bei 12 straipsnyje nustatytus apribojimus bei išimtis nepatenkantis subjektas.

Pagal IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą draudimo išmokos nemokamos banko, kredito unijos ar įmonės administracijos vadovams, banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovams, tarybos (stebėtojų tarybos) ir valdybos nariams; asmenims, turintiems ne mažesnę kaip 5 procentų banko akcinio kapitalo dalį, ar asmenims, ne mažiau kaip 5 procentus banko akcinio kapitalo turinčiose įmonėse turintiems daugiau kaip 50 procentų kapitalo; asmenims, atliekantiems nepriklausomą banko, kredito unijos ar įmonės auditą; šiame punkte nurodytų asmenų vaikams, įvaikiams, sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems sugyventiniams, tėvams ir įtėviams. Kaip matyti iš pirmiau nurodyto reguliavimo, įstatymas įtvirtina baigtinį ir objektyviais požymiais (tam tikro statuso turėjimas) apibūdintą su banku susijusių asmenų sąrašą, kuriems, nenustatant jokių papildomų sąlygų (t. y. nepriklausomai nuo to, ar jie iš tikrųjų ir kiek (kokiu mastu) prisidėjo prie banko bankroto), draudimo išmokos negali būti mokamos. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas nenustato nei ieškovo, nei teismo pareigos aiškintis kiekvieno iš analizuojamame punkte minimų subjektų turimos ar padarytos įtakos banko veiklai kiekvienos konkrečios situacijos (faktinių aplinkybių) kontekste ir vertinti minėto punkto taikymo galimybę, atsižvelgiant į konkrečiam subjektui suteiktų įgaliojimų apimtį, pobūdį ir pan. Priešingai, minėtas punktas, kaip jau aptarta, nustato besąlyginį draudimą mokėti išmoką punkte išvardintiems asmenims, neanalizuojant jų funkcijų, realių galimybių nulemti įmonės (banko, kredito unijos) veiklą. Savo ruožtu IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas, pagal kurį draudimo išmoka būtų mokama Lietuvos Respublikoje įsteigto banko filialo vadovui, o, pavyzdžiui, kredito unijos filialo vadovui ir tuo labiau šio vadovo vaikams, įvaikiams, tėvams, taip pat, pavyzdžiui, 5 procentus banko akcinio kapitalo turinčiam asmeniui, nebūtų mokama, prieštarautų ne tik įstatymo bei minėto straipsnio tikslams, bet ir neatitiktų elementarios logikos dėsnių, kadangi reikėtų pripažinti, kad įstatymų leidėjas dėl nepaaiškinamų priežasčių įvertino užsienio bankų filialų ir Lietuvos Respublikoje įsteigtų bankų filialų veiklos ypatumus, jų vadovų įgaliojimus ir galimybę daryti įtaką banko valdymui ir eliminavo Lietuvos bankų filialų vadovus iš sąrašo asmenų, tačiau tos pačios taisyklės (vertinimo) netaikė pirmiau paminėtiems kitiems punkte išvardytiems asmenims, kurių įtaka banko (kredito unijos) veiklai, akivaizdu, gali būti dar mažesnė nei banko filialo direktoriaus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi IĮIDĮ nustatytą teisinį reguliavimą bei indėlių draudimo instituto specifiką bei tikslus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad IĮIDĮ 12 straipsnyje įtvirtinta sąvoka banko filialas turi būti suvokiama tik kaip užsienio banko filialas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, kad AB banko Snoras filialo direktoriai tiesiogiai buvo pavaldūs kai kurių banko departamentų vadovams, savaime nekeičia IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto turinio ir neatleidžia nuo įtvirtintos išimties taikymo. Be to, nors minėto punkto galiojimas ir privalomas taikymas nepriklauso ir negali priklausyti nuo konkretaus banko filialo vadovo turimų teisių ir pareigų, pavaldumo bei banko vidinės hierarchijos ypatumų, papildomai pastebėtina, kad iš byloje esančių AB banko Snoro filialo direktoriaus pareiginių nuostatų matyti, jog filialo direktorių į darbą priima ir atleidžia ne banko departamento (-ų) vadovas (-ai), o banko valdyba.

Kaip teisingai pastebėjo ieškovas, įstatymo leidėjo valia nemokėti draudimo išmokų visų (tiek pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įsteigtų, tiek užsienio) bankų filialų vadovams atsispindi ir įvertinus šioje byloje nagrinėjamų santykių reglamentavimo raidą. Antai, iki IĮIDĮ galiojusio Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte (paskutinėje galiojusioje aktualioje redakcijoje, Žin., 2000, Nr. 45-1290) buvo nustatyta, kad fondas draudimo išmokų nemoka už banko ir kredito unijos administracijos ir jų filialų (skyrių) vadovų indėlius, t. y. akivaizdžiai nedarant skirtumo tarp Lietuvos Respublikoje įsteigtų ir užsienio bankų filialų.

Apeliacinės instancijos teismo išvados nepaneigia ir atsakovo pateikta Lietuvių kalbos instituto Lietuvių kalbos specialisto išvada Nr. E-14-18 (toliau – ir Specialisto išvada), kuri, visų pirma, surašyta, nevertinant įstatymo leidėjo tikrųjų ketinimų bei IĮIDĮ 12 straipsnio tikslų ir, antra, yra prieštaringa (netiksli), nes Specialisto išvados tiriamosios dalies 2 puslapyje nurodyta, kad „šiame įstatyme frazė bankų, kredito unijų ir įmonių filialai gali būti suvokiama tik kaip įstatymo pradžioje įvardytų institucijų trumpiniai, t. y. Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtų bankų filialai, Centrinės kredito unijos ir kredito unijų filialai ir užsienio finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių filialai“, nors IĮIDĮ 1 straipsnio 1 dalyje, ką akcentavo ir pats atsakovas, įvestas tik užsienio banko filialų trumpinys, o ne Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtų bankų filialų. Be to, kaip teisingai pastebėjo ieškovas, Specialisto išvadoje pateiktas vienas iš galimų frazės „banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovams“ aiškinimas – banko vadovams, kredito unijos vadovams ar įmonės filialų vadovams – parodo neatsižvelgimą į IĮIDĮ sistemą ir vartojamų frazių prasmę, nes 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte jau yra atskirai paminėti banko, kredito unijos ir įmonės administracijos vadovai (įvesta atskira kategorija), todėl iškart po kablelio esančioje frazėje „banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovams“ akivaizdžiai negali būti dar kartą įvardijami banko (o ne banko filialų) vadovai. Visi minėti netikslumai sudaro teisėjų kolegijai pagrindą abejoti pateiktos Specialisto išvados tinkamumu nagrinėjamam klausimui išspręsti.

Atsakovo pozicijos teisingumo savaime nepatvirtina ir jo nurodoma BĮ 87 straipsnio 7 dalis, kurioje įtvirtinta septintoji banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir į kurią, skirtingai nuo banko administracijos vadovų, neįtraukti banko filialų vadovai. Visų pirma, kaip ir nurodė pats atsakovas, šie du teisės aktai (IĮIDĮ ir BĮ) reglamentuoja skirtingus dalykus, užtikrina skirtingų tikslų pasiekimą, todėl vieno įstatymo normos negali būti automatiškai ir besąlygiškai naudojamos kito įstatymo nuostatoms aiškinti. Be to, į BĮ 87 straipsnio 7 dalį neįtraukta dalis kitų IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte minimų asmenų (ne tik filialo vadovas), todėl banko filialo vadovo neįrašymas 87 straipsnio 7 dalyje nereiškia, kad jam nėra taikomas ir IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas.

IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto turinio nekeičia ir jame atsakovui taikomo apribojimo niekaip neeliminuoja atsakovo nurodomos aplinkybės dėl draudimo įmokos nuo jo indėlio mokėjimo bei ieškovo darbuotojos M. B. pateikto išaiškinimo elektroninio susirašinėjimo metu. Įstatymų netinkamas aiškinimas, taikymas, nežinojimas ar elementarus suklydimas savaime nekeičia įstatymo nuostatų ir nepanaikina įstatymo normos galiojimo bei privalomumo kiekvienam asmeniui, o teismas, aiškindamas teisės aktų nuostatas, nėra saistomas ieškovo darbuotojų pateiktais išaiškinimais ir jų supratimo pagrindu atliktais veiksmais. Papildomai pastebėtina ir tai, kad iš pateikto elektroninio susirašinėjimo su M. B. matyti, jog darbuotojai buvo užduotas klausimas „kas įeina į sąvoką „filialo vadovai“ – filialo direktorius? filialo direktoriaus pavaduotojai?“, tačiau klausimas nebuvo konkretinamas būtent dėl užsienio bankų ir Lietuvos Respublikoje įsteigtų bankų filialų vadovų skirtumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovo argumentu, kad nagrinėjamu atveju draudimo išmoka iš atsakovo negali būti išreikalauta dėl CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto apribojimo.

CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad negalėjimo išreikalauti turto, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, sąlyga yra turtą perduodančio asmens suvokimas, kad jis neturi jokios pareigos tą daryti. Nustačius, kad turtą perdavė asmuo, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, nes toks turto įgijimas, nors ir be pagrindo, laikytinas iš esmės pateisinamu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2008).

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, kad ieškovas sąmoningai, suprasdamas, jog jis neturi pareigos mokėti draudimo išmoką atsakovui, ją vis dėlto išmokėjo. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad banko ieškovui pateiktuose duomenyse nebuvo nurodyta, jog atsakovas yra banko filialo vadovas, o susirašinėjimo su ieškovo darbuotoja M. B. metu buvo užduotas bendro pobūdžio paklausimas apie šio ginčo įstatymo normą, tačiau K. M., kaip banko filialo vadovas, nėra konkrečiai įvardytas. Be to, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, iš BAB banko Snoras administratoriaus 2014 m. sausio 28 d. rašto Nr. C-09-00660/14 visiškai neaišku, ar ieškovas iki išmokos atsakovui išmokėjimo (išmoka išmokėta 2011 m. gruodžio 15 d.) konsultavosi su banko administratoriumi dėl ginčo IĮIDĮ normų aiškinimo ir taikymo ar ne. Pažymėtina, kad vadovaujantis IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalimi, ieškovas draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka remdamasis būtent draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas, o pagal to paties straipsnio 7 dalį, būtent draudėjai atsako už draudimo įmonei pateiktų duomenų, reikalingų draudimo išmokoms apskaičiuoti, teisingumą. Remiantis Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ tarybos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 02-6-3 redakcija) 18 punktu, draudimo įmonė (ieškovas) turi teisę (o ne pareigą) patikrinti draudėjo, kuriam yra įvykęs draudžiamasis įvykis, pateiktus duomenis.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net ir ieškovo žinojimas, jog konkreti išmoka mokama banko filialo vadovui, ieškovui (jo darbuotojams) manant, kad filialo vadovui tokia išmoka priklauso pagal įstatymą, nesudaro pagrindo taikyti CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkto, nes toks ieškovo (jo darbuotojų) galbūt buvęs netinkamas įstatymo normų suvokimas (kad išmoka nepriklauso tik užsienio bankų filialų vadovams) kaip tik paneigia CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte esančios sąlygos – žinojimo (suvokimo), kad jis neturi pareigos vykdyti prievolės – buvimą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta bei vadovaudamasi IĮIDĮ 10 straipsnio 7 dalimi, nustatančia, kad asmuo, kuriam draudimo išmoka išmokėta neteisėtai arba per klaidą, privalo ją grąžinti draudimo įmonei, teisėjų kolegija priėjo išvadą, jog atsakovas, būdamas AB banko Snoras Klaipėdos filialo vadovas, draudimo išmoką gavo nesant tam teisėto pagrindo ir privalo ją grąžinti ieškovui. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, naikintinas, o ieškovo ieškinys tenkintinas visa apimtimi.

Dėl ieškinio senaties

Kadangi pagal IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą imperatyvų apribojimą banko filialų vadovams negalėjo būti išmokamos draudimo išmokos ir išmoka atsakovui buvo išmokėta be jokio teisėto pagrindo, pripažintina, kad tarp šalių šiuo atveju negalėjo susiklostyti draudimo teisiniai santykiai ir todėl nėra pagrindo taikyti sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino, o taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kuris akivaizdžiai nėra praleistas. Reikalavimas grąžinti neteisėtai išmokėtą draudimo išmoką kildinamas iš nepagrįsto praturtėjimo, kadangi įstatyme nėra numatyta teisė atsakovui (banko filialo vadovui) gauti draudimo išmoką, net jei jis turi indėlį tame banke ar sudaręs banko sąskaitos sutartį.

Teismų praktikoje taip pat jau buvo pasisakyta, kad atsakovui pagal IĮIDĮ nepriklausančios išmokos išmokėjimas ir atitinkamai reikalavimas sugrąžinti sumokėtą draudimo išmoką nepatenka į draudimo teisinių santykių reguliuojamą sritį (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-184-370/2015, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-514/2010).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas, pirmosios instancijos teismo sprendimo ir atsakovo atsiliepimo argumentų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo nagrinėjimas neturi teisinės reikšmės ir teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Iš įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad dalyvaujančių asmenų prašymas neįpareigoja teismo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, be to, teismo diskrecijos teisė skirti bylos nagrinėjimą žodine apeliacine tvarka ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių reikia žodinio bylos nagrinėjimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, t. y. aplinkybės, kad byla kilusi iš pakankamai naujų santykių, dėl kurių nėra suformuota teismų praktika ginčo klausimais, o pati ieškovo veikla itin svarbi visos valstybės finansų sistemos stabilumui, savaime nesudaro išimtinio būtinumo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, ypač atsižvelgus į tai, jog teisė būti išklausytoms žodžiu šalims jau buvo suteikta pirmosios instancijos teisme, visi rašytiniai įrodymai pateikti į bylą ir ieškovas nepaaiškino, ką papildomai dar būtų galima išsiaiškinti ar nurodyti teismui žodinio proceso metu, ko dar neišdėstyta ir nebuvo įmanoma išdėstyti rašytiniuose šalių procesiniuose dokumentuose ir kituose byloje esančiose dokumentuose.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys patenkinamas visiškai, turi būti pakeistas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Patenkinus ieškovo ieškinį, atsakovo tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteisiamos.

Žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą ieškovas nemokėjo, o prašymo dėl kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo nepateikė, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos taip pat neatlyginamos (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Priteisti ieškovui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) iš atsakovo K. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 53 797,85 Eur (penkiasdešimt tris tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt septynis eurus 85 ct) (185 753,22 Lt) nepagrįstai gautos draudimo išmokos.

Priteisti ieškovui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) iš atsakovo K. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. liepos 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėKazys KailiūnasGintaras Pečiulis