Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-09-17 · Civilinė byla Nr. 2-2107/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-17
Bylos Nr.
2-2107/2013
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-04237-2010-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Marytė Mitkuvienė, Danutė Milašienė, Rasa Gudžiūnienė
Kreditorius
akcinės bendrovės „DNB lizingas“
Trečiasis asmuo
S. R., V. K.
Kategorijos
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2107/2013Proceso Nr. 2-55-3-04237-2010-4Procesinio sprendimo kategorijos: 122.4, 126.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (teismo kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus akcinės bendrovės „DNB lizingas“, trečiojo asmens S. R. ir trečiojo asmens V. K. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarties, kuria patikslintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Grožio kosmetologijos centras“ kreditoriaus akcinės bendrovės „DNB lizingas“ finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Grožio kosmetologijos centras“ bankroto byloje, civilinės bylos Nr. B2-2773-560/2013.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas bankrutavusios įmonės kreditoriaus finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2011-02-04 nutartimi UAB „Grožio kosmetologijos centras“ iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2011-11-22 nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Kreditorius AB „DNB lizingas“ prašė teismo patvirtinti patikslintą kreditorinį reikalavimą 969 153,60 Lt sumai. Nurodė, kad kreditoriaus finansinį reikalavimą bendrai 977 095,77 Lt sumai sudaro 553 957,46 Lt neapmokėtų palūkanų pagal lizingo sutartį suma, 409 963,84 Lt skirtumas tarp likusios neapmokėtos lizingo objekto vertės ir lizingo objekto pardavimo kainos bei 13 174,47 Lt išlaidos, susijusios su lizingo objekto perėmimu, išlaikymu, apsauga, remontu ir vertinimu. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2011-08-30 nutartimi patvirtino kreditoriaus finansinio reikalavimo dalį, šiuo atveju kreditorius prašė patvirtinti 969 153,60 Lt dydžio finansinį reikalavimą.

BUAB „Grožio kosmetologijos centras“ administratorius UAB „Admivita“ iš dalies sutiko su kreditoriaus pareikštu prašymu, t.y. pateikė teismui prašymą patvirtinti AB „DNB lizingas“ 556 033,79 Lt dydžio finansinį reikalavimą, o kitoje dalyje (dėl 421 061,98 Lt) prašė AB „DNB lizingas“ finansinio reikalavimo netvirtinti. Administratorius nesutiko dėl 409 963,84 Lt tiesioginių nuostolių sumos (skirtumo tarp likusios neapmokėtos lizingo objekto vertės ir lizingo objekto pardavimo kainos) bei 11 098,14 Lt finansinio reikalavimo dalies dėl išlaidų, susijusių su lizingo objekto perėmimu, išlaikymu, apsauga, remontu ir vertinimu. Pažymėjo, kad kreditorius AB „DNB lizingas“ lizingo objektą perleido savo dukterinei bendrovei UAB „Intractus“, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, jog kreditorius dėjo pastangas, siekdamas išvengti būsimų nuostolių ir realizuoti lizingo objektą už didesnę kainą. Taip pat nurodė, kad sutinka su dalimi kreditoriaus pateiktų reikalavimų dėl patirtų išlaidų atlyginimo bendrai 2 076,33 Lt sumai, tačiau kreditoriaus finansinis reikalavimas dėl likusių 11 098,14 Lt išlaidų, susijusių su lizingo objekto perėmimo, apsauga ir priežiūra turėtų būti atmestas, kadangi 2011-07-07 PVM sąskaita–faktūra 84,70 Lt sumai už pastato stebėjimą yra išrašyta liepos mėnesį, kai lizingo objektas jau buvo perleistas UAB „Intractus“. Taip pat iš kreditoriaus pateikiamų įrodymų negalima spręsti, jog patirtos 7 734,74 Lt dydžio išlaidos buvo susijusios su lizingo sutarties objektu. Nurodė, kad tai taikytina ir kitoms kreditoriaus pateiktoms sąskaitoms bendrai 3 278,70 Lt sumai, dėl to mano, kad pagrįsta yra 2 076,33 Lt finansinio reikalavimo dalis. Teismo posėdžio metu BUAB „Grožio kosmetologijos centras“ administratoriaus atstovė, atsižvelgdama į byloje atliktos ekspertizės išvadas, prašė kreditoriaus AB „DNB lizingas“ prašymą tenkinti iš dalies ir patvirtinti ginčijamą 548 091,62 Lt sumą, o kitoje dalyje kreditorinio reikalavimo netvirtinti.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo S. R. nurodė, kad kreditorius nebeturi teisės reikalauti nei iš trečiojo asmens, nei iš BUAB „Grožio kosmetologijos centras“ palūkanų kaip negautų pajamų, nes palūkanos nuo bankroto bylos iškėlimo nebegali būti skaičiuojamos. Nurodė, kad kreditorius pats prisidėjo prie nuostolių atsiradimo, kadangi gavęs 2011-04-12 dienos turto vertinimą juo nesuabejojo, nors turėjo tam pagrįstą pagrindą ir pardavė lizingo objektą už ypatingai mažą kainą. Be to, kreditorius lizingo objektą pardavė AB „DNB lizingas“ banko antrinei įmonei. Taip pat nurodė, kad didžioji dalis kreditoriaus pateiktų PVM sąskaitų–faktūrų nepatvirtina kreditoriaus patirtų tiesioginių nuostolių dėl lizingo objekto perėmimo, saugojimo ir priežiūros, todėl prašoma suma negali būti priteista, o mokėjimo nurodymai neįrodo atliktų pavedimų.

Trečiasis asmuo V. K. su kreditoriaus AB „DNB lizingas“ finansiniu reikalavimu nesutiko ir prašė jo netenkinti, nurodžiusi, kad prašomi patvirtinti nuostoliai yra nepagrįsti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi nutarė patikslinti BUAB „Grožio kosmetologijos centras“ trečios eilės kreditorių sąrašą, t.y. padidinti trečios eilės kreditoriaus AB „DNB lizingas“ finansinį reikalavimą iki 497 460,64 Lt dydžio, o kitoje dalyje (471 692,96 Lt) AB „DNB lizingas“ kreditorinio reikalavimo netvirtinti.

Dėl reikalavimo dalies, kurią sudaro palūkanos, teismas nurodė, jog bylos duomenimis bankroto byla UAB „Grožio kosmetologijos centras“ buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011-02-04 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2011-02-14, tuo tarpu kreditorius AB „DNB lizingas“ UAB „Grožio kosmetologijos centras“ įspėjimą, kad per 10 kalendorinių dienų nesumokėjus kreditoriui įsiskolinimo lizingo sutartis bus laikoma nutraukta, išsiuntė tik 2011-02-17, t.y. jau po bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. bei 16 str., teismas tvirtino kreditoriaus AB „DNB lizingas“ priskaičiuotų palūkanų dalies sumą, susidariusią iki 2011-02-14, t.y. iki Vilniaus apygardos teismo 2011-02-04 nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Grožio kosmetologijos centras“ įsiteisėjimo, kurią, remiantis kreditoriaus sudarytu lizingo sutarties mokėjimo grafiku, sudaro 14 851,42 Lt.

Teismas sprendė, kad 409 963,84 Lt dydžio reikalavimas, kurį sudaro skirtumas tarp likusios neapmokėtos lizingo objekto vertės ir lizingo objekto pardavimo kainos, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes lizingo sutartis su BUAB „Grožio kosmetologijos centras“ nutraukta dėl to, kad lizingo gavėjas nesumokėjo dalies įmokų, t.y. pažeidė esminę sutarties sąlygą, kas sąlygojo sutarties nutraukimą. Tokiu atveju lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties objektą bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Byloje pateiktas ekspertizės aktas patvirtina, kad lizingo objekto pardavimo kaina atitiko rinkos vertę.

Dėl 13 174,47 Lt dydžio finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro išlaidos, susijusios su lizingo objekto perėmimu, išlaikymu, apsauga, remontu ir vertinimu teismas sutiko su BUAB „Grožio kosmetologijos centras“ administratoriaus argumentais, kad 11 098,14 Lt išlaidų suma nėra pagrįsta, kadangi dalis sąskaitų išrašyta jau po lizingo objekto perdavimo AB „DNB lizingas“. Be to, teismo vertinimu, dalis sąskaitų taip pat neįrodo, kad darbai buvo atliekami būtent nurodytame objekte. Atsižvelgiant į tai, teismas nutarė patvirtinti kreditoriaus finansinį reikalavimą 2 076,33 Lt dalyje, t.y. sumoje, kurią kreditorius patyrė iki lizingo objekto pardavimo, bei kurią įrodo byloje pateiktos sąskaitos.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

Atskiruoju skundu kreditorius AB „DNB lizingas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarties dalį, kuria kreditorinis reikalavimas 471 692,96 Lt sumai nepatvirtintas, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti kreditorinį reikalavimą 471 692,96 Lt sumai. Likusią skundžiamos nutarties dalį, kuria patvirtintas kreditorinis reikalavimas 497 692,96 Lt sumai, palikti nepakeistą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai nepatvirtino kreditorinio reikalavimo dalies, kurią sudaro reikalavimas dėl nesumokėtų palūkanų kaip netiesioginių nuostolių. Nagrinėjamu atveju kreditorius savo reikalavimą grindžia ne teise į nesumokėtas palūkanas, o teise į netiesioginius nuostolius, kuriuos sudaro negautos pajamos nesumokėtų palūkanų, kurios žinomos lizingo sutarties sudarymo metu ir kurios apskaičiuotos pagal lizingo sutarties mokėjimų grafike nustatytas palūkanas, forma. Aplinkybė, jog negautos pajamos (pelnas) apskaičiuotos palūkanų forma, nepaneigia teisės į negautas pajamas. Esant lizingo sutartiniams santykiams ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. bei 16 str. nuostatos netaikomos, kadangi negali būti nutraukiamas joks palūkanų skaičiavimas, nes lizingo kaina, kurią sudaro daikto kaina ir palūkanos kaip atlygis už suteiktą finansinę paslaugą, yra žinoma jau lizingo sutarties sudarymo metu. Neteisėta ir nepagrįsta teismo išvada, kad 11 098,14 Lt išlaidų suma nėra pagrįsta, nes dalis sąskaitų išrašyta jau po lizingo objekto perdavimo AB „DNB lizingas“ ir kad dalis sąskaitų neįrodo, jog darbai buvo atliekami būtent nurodytame objekte. Lizingas turi teisę reikalauti iš lizingo gavėjo visų su sutarties nutraukimu susijusių išlaidų, nepriklausomai nuo to, ar tos išlaidos patirtos iki lizingo objekto perėmimo, ar iki lizingo objekto realizavimo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad visos paslaugos suteiktos/darbai atlikti adresu Saltoniškių g. 9A, Vilniuje, taigi, lizingo objekte.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu trečiasis asmuo S. R. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį, išdėstant ją taip: „Patikslinti BUAB „Grožio kosmetologijos centras“ trečios eilės kreditorių sąrašą, t.y. sumažinti trečios eilės kreditoriaus AB „DNB lizingas“ finansinį reikalavimą iki 58 731,11 Lt dydžio. Kitoje dalyje (988 933,69 Lt) kreditoriaus finansinio reikalavimo netvirtinti“. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismo patvirtintas 14 851,42 Lt palūkanų įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2010-10-30 iki 2011-01-30 įeina į teismo patvirtintą 66 474,12 Lt pradelstų lizingo mokėjimų sumą, todėl šioje dalyje kreditoriaus reikalavimas buvo patvirtintas dvigubai. Kreditorius buvo pareiškęs finansinį reikalavimą dėl 66 474,12 Lt pradelstų lizingo mokėjimų už laikotarpį nuo 2010-09-30 iki 2011-01-30 ir Vilniaus apygardos teismas 2011-08-30 nutartimi patvirtino 78 511,27 Lt dydžio, o 2013-06-28 nutartimi reikalavimą šioje dalyje patikslino, patvirtindamas 66 474,12 Lt dydžio reikalavimą šioje dalyje. Tačiau teismas nevertino, kokios yra tiek 14 851,42 Lt, tiek 66 474,12 Lt pradelstų lizingo mokėjimų sudedamosios dalys, tokiu būdu dvigubai patvirtino kreditoriaus finansinį reikalavimą 14 851,42 Lt dalyje.Nepagrįsta teismo išvada dėl 409 963,84 Lt dydžio reikalavimo, kurį sudaro skirtumas tarp likusios neapmokėtos lizingo objekto vertės ir lizingo objekto pardavimo kainos, tvirtinimo. Teismas nesivadovavo ir nepateikė motyvų, kodėl atmeta kitus, išskyrus kreditoriaus pateiktą ekspertizės aktą, byloje esančius turto vertinimus: 1) 2009-02-10 lizingo objekto turto vertinimą, pagal kurį turto vertė tai dienai buvo 3 855 000 Lt; 2) 2012-04-26 turto vertinimą, pagal kurį turto vertė 2011 m. balandžio mėnesį buvo 2 800 000 Lt; 3) 2006-11-07 Lizingo sutartį, kurioje nurodyta lizingo objekto kaina 4 000 000 Lt, be to, baigtumas buvo 95 proc. ir po lizingo objekto įsigijimo UAB „Grožio kosmetologijos centras“ iš esmės pagerino objektą už 641 843,79 Lt. Rengiant ekspertizės aktą, kuriuo vadovavosi teismas, buvo pažeisti turto vertinimą reglamentuojantys teisės aktai, tyrimas atliktas neišsamiai, išvados yra nemotyvuotos ir nepagrįstos, t.y., 1) atliekant vertinimą buvo vadovaujamasi LR Vyriausybės 1996-02-14 nutarimu Nr. 244 patvirtinta Turto vertinimo metodika, nors ekspertizės atlikimo metu galiojo nauja Finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. 1K-159 patvirtinta metodika; 2) nustatant vertę nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į objekto individualius požymius - dislokaciją ir plotą bei aplinkybę, kad objektas yra daugiafunkcinės paskirties, be to, vienas iš palyginamųjų objektų buvo parduotas prieš 14 mėnesių, kas prieštarauja metodikos reikalavimams; 3) ekspertizės akte nepateikti paaiškinimai, kodėl atliktos vienos ar kitos kainų pataisos, nenurodyta, kokie kiekybiniai ir (ar) kokybiniai skaičiavimo modeliai yra naudojami, atliekant vertės pataisas, nepateiktos taikytos formulės ir atliktų skaičiavimų sekos (pažeistas Metodikos 62 punktas), nepateikta duomenų, kuriais remiantis apskaičiuojama kapitalizavimo norma, skaičiavimo seka nedetalizuota ir nenurodyta (pažeistas Metodikos 83 punktas).Teismas nepagrįstai netenkino apeliantės prašymo skirti pakartotinę ekspertizę.Teismas nepagrįstai neanalizavo ir nevertino kreditoriaus nesąžiningumą liudijančių aplinkybių: 1) nebuvo imtasi veiksmų, kad turtą parduoti didesne kaina; 2) kreditorius turėjo suabejoti vertinimo pažymos pagrįstumu, atsižvelgiant į 2009-02-10 lizingo objekto vertę 3 855 000 Lt sumai; 3) turtas parduotas dukterinei įmonei; 4) nėra įrodymų, kad kreditorius būtų informavęs skolininką ir laiduotojus apie ketinimą parduoti turtą, kad būtų bendradarbiavęs, ieškant pirkėjo, galinčio nupirkti turtą už didesnę kainą. Atsižvelgiant į kreditoriaus nesąžiningumą, turėjo būti taikoma mišri kaltė, ko nepagrįstai neanalizavo teismas.Teismas neteisėtai ir nepagrįstai priteisė nuostolius, nes kreditorius nepateikė į bylą įrodymo, patvirtinančio, kad pardavė objektą už 2 400 000 Lt, t.y. atsiskaitomosios sąskaitos išrašo dėl 2 4000 000 Lt pavedimo.Kadangi kreditorius, nutraukęs lizingo sutartį, patyrė ne tik nuostolius, bet ir gavo 641 843,79 Lt dydžio naudą, kurią sudaro objekto pagerinimų suma, gauta nauda turėjo būti įskaityta į nuostolius ir finansinis reikalavimas šioje dalyje netvirtinamas, nes gauta nauda didesnė nei patirti nuostoliai. Teismas sumažino finansinį reikalavimą dėl praleistų lizingo sutarties įmokų ir delspinigių nuo 78 511,27 Lt iki 66 949,37 Lt. Delspinigių suma buvo sumažinta nuo 7 942,22 Lt iki 4 094,93 Lt. Tačiau teismas, tvirtindamas reikalavimą dėl 4 094,93 Lt delspinigių, nepagrįstai jų nesumažino, nes toks delspinigių dydis yra nepagrįstai didelis, prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Teismas, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, turėjo sumažinti delspinigius, atsižvelgdamas į tai, kad; 1) Lizingo sutartis sudaryta prisijungimo būdu; 2) delspinigiai sudaro net 36,5 proc. per metus; 3) prievolė iš dalies įvykdyta; 4) prievolė nebuvo vykdoma ne piktybiškai, o nevykdymą sąlygojo ekonominė krizė. Sumažinus delspinigių dydį iki 0,02 proc., jų dydis būtų buvęs ne didesnis kaip 818,95 Lt.Įvertinus atskirajame skunde išdėstytus argumentus, tvirtinamas finansinis reikalavimas turėtų būti 58 731,11 Lt dydžio: 57 912,15 Lt pradelsti lizingo mokėjimai (66 474,12 Lt + 8 561,97 Lt) + 818,95 Lt delspinigiai. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2011-08-30 nutartimi patvirtintas finansinis reikalavimas 78 511,27 Lt sumai turėjo būti ne padidintas, o sumažintas iki 58 731,11 Lt. Netvirtinamas finansinis reikalavimas būtų lygus 988 933,69 Lt sumai (1 047 664,80 Lt – 58 731,11 Lt).

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu trečiasis asmuo V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį dalyje dėl AB „DNB lizingas“ kreditorinio reikalavimo 409 963,84 Lt sumai (kreditoriaus nuostoliai kaip skirtumas tarp likusios neapmokėtos lizingo objekto vertės ir lizingo objekto pardavimo kainos) patvirtinimo. Atskirajame skunde nurodo, kad kreditoriui nusprendus parduoti turtą už mažesnę kainą negu buvo neapmokėta turto vertė, už atsiradusius nuostolius atsakingu laikytinas pats kreditorius. Tai, kad kreditorius nedėjo pastangų parduoti turtą maksimalia kaina patvirtina aplinkybės, jog apie pardavimą nebuvo skelbiama viešai, turtas parduotas dukterinei įmonei, apie turto vertinimą nebuvo informuoti nei laiduotojai, nei lizingo gavėjas, byloje yra įrodymai dėl skirtingų turto verčių, kurie nėra nuginčyti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į kreditoriaus AB „DNB lizingas“ ir trečiojo asmens V. K. atskiruosius skundus trečiasis asmuo S. R. prašo kreditoriaus AB „DNB lizingas“ atskirąjį skundą atmesti ir tenkinti trečiųjų asmenų S. R. ir V. K. atskiruosius skundus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Sutiktina su trečiojo asmens V. K. atskirajame skunde išdėstytais argumentais.Atmestini apelianto AB „DNB lizingas“ argumentai, jog teismas nepagrįstai nepatvirtino kreditorinio reikalavimo dalies, kurią sudaro reikalavimas dėl nesumokėtų palūkanų kaip netiesioginių nuostolių. CK 6.574 straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, nutraukus lizingo sutartį po bankroto bylos lizingo gavėjui iškėlimo, turi būti taikomas sistemiškai su Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinta teisės norma, nustatančia, kad yra nutraukiamas visų palūkanų skaičiavimas (nepriklausomai nuo to, ar palūkanos nustatytos paskolos, ar lizingo sutartimi, ar jos atlieka atlyginimo, ar nuostolių kompensavimo funkciją, nes jokių išimčių šioje teisės normoje nenustatyta). Kreditorius nepagrįstai siekia išvengti Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos, palūkanas įvardindamas kaip netiesioginius nuostolius, bandydamas joms suteikti kitą prasmę, nors jos lizingo sutarties atveju iš tikrųjų atlieka atlyginimo funkciją. Kita vertus, net pripažinus, kad kreditorius prašo palūkanų kaip netiesioginių nuostolių, darytina išvada, kad jis palūkanas vertina kaip atliekančias nuostolių kompensavimo funkciją, kurių skaičiavimas, iškėlus bankroto bylą, taip pat draudžiamas. Atmestini AB „DNB lizingas“ atskirojo skundo argumentai, susiję su finansiniu reikalavimu dalyje dėl 11 098,14 Lt išlaidų atlyginimo. Kreditorius į bylą nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad patyrė šiuos nuostolius dėl lizingo gavėjo neteisėtų veiksmų. Negana to, dalis šių nuostolių susidarė dėl paties kreditoriaus kaltės ir po lizingo objekto realizavimo, todėl nei pagrindinio skolininko, nei laiduotojų nesaisto pareiga juos atlyginti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į trečiųjų asmenų S. R. ir V. K. atskiruosius skundus kreditorius AB „DNB lizingas“ prašo S. R. ir V. K. atskiruosius skundus atmesti, o AB „DNB lizingas“ atskirąjį skundą patenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nutartyje nustatė, kad lizingo objekto pardavimo kaina atitiko rinkos vertę, rėmėsi ekspertizės aktu, argumentavo, kad neturi pagrindo netikėti atliktos ekspertizės duotų išvadų teisingumu ir nurodė teisės aktus ir teismų praktiką, pagal kurią lizingo davėjas turi teisę į visišką nuostolių atlyginimą. Tinkamas nutarties motyvavimas nereiškia reikalavimo detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Aplinkybę, kad lizingo objektas buvo parduotas už protingą rinkos kainą, patvirtina ir tai, kad UAB „Ober-house“ turto vertės nustatymo pažymoje nurodyta turto vertė 2011-04-12 – 2 400 000 Lt, ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nustatyta, kad naudojimo pajamų metodu apskaičiuota lizingo objekto vertė yra 1 922 000 Lt, pagal masinio vertinimo dokumentus turto mokestinė vertė dar mažesnė – 1 348 000 Lt. Byloje esanti UAB „Turto spektras“ pažyma, pagal kurią turto vertė 2009-02-06 – 3 855 000 Lt, neturi esminės įrodomosios galios, nes turtas parduotas vėliau – 2011-06-30. Nepagrįsti argumentai, kad ekspertizė yra neišsami ir prieštaraujanti teisės aktams. Nustatant buvusią turto vertę praeityje, privaloma remtis teisės aktais, galiojusiais turto vertės nustatymo dieną. Be to, atlikta ekspertizė atitinka tiek anksčiau galiojusios, tiek šiuo metu galiojančios Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimus. Atmestini argumentai dėl kreditoriaus nesąžiningumo. Apie lizingo sutarties nutraukimą ir pareigą sumokėti susidariusias skolas lizingo gavėjas ir laiduotojos buvo informuotos 2010-10-11 ir 2011-02-17 raštais, tačiau nei vienas nerado realaus pirkėjo. Lizingo davėjas elgėsi rūpestingai, nes prieš parduodamas turtą, kreipėsi į nepriklausomus turto vertintojus, nors įstatymas tokios pareigos ir nenumato. Tai, kad turtas buvo parduotas dukterinei įmonei, negali būti vertinama kaip neteisingas kainos nustatymas. Byloje nėra įrodymų, kad įmonės viena kitai nustatė kitokią kainą negu būtų nustatyta, sudarant sandorį su kita įmone. Kreditorius į bylą pateikė įrodymus, kad lizingo objektas yra parduotas, t.y. 2011-06-30 pirkimo-pardavimo sutartis, 2011-09-05 paskaičiavimas, turto vertės nustatymo pažyma. S. R. tik baigiamosiose kalbose iškėlė argumentą, kad kreditorius nepateikė įrodymų, jog UAB „Intractus“ sumokėjo lizingo objekto kainą. Baigiamosiose kalbose negalima remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, tokiomis aplinkybėmis negali būti grindžiamas ir atskirasis skundas. Vis dėlto, jei teismas vertins šį apeliantės argumentą, kreditorius pateikia PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 11042070 ir sąskaitos išrašą, patvirtinančius, kad kaina buvo sumokėta.S. R. pateikti paskaičiavimai apie lizingo davėjo gautą naudą yra nepagrįsti, nes kreditorius patyrė tik nuostolius, o dėl lizingo sutarties nutraukimo negavo jokios naudos.Vilniaus apygardos teismas 2011-08-30 nutartimi patvirtino kreditoriaus finansinį reikalavimą 78 511,27 Lt sumai, kurį sudaro ir patikslintas 4 094,93 Lt delspinigių dydis. Ši nutartis yra įsiteisėjusi ir turėtų būti prejudicinis faktas byloje. Be to, lizingo sutartyje numatyti 0,1 proc. dydžio delspinigiai nėra neprotingai dideli. Sutiktina su S. R. pastaba, kad pirmos instancijos teismas netinkamai nurodė tvirtinamo ir netvirtinamo finansinio reikalavimo dalį. Kreditorius pilnai palaiko 2012-03-05 patikslintą finansinį reikalavimą, kurį sudaro 1 047 664,80 Lt – 78 511,27 Lt (patvirtinta teismo 2011-08-30 nutartimi). Visgi, teismas 2013-06-28 nutartimi įskaitė teismo 2011-08-30 nutartimi patvirtintą kreditorinio reikalavimo dalį. Kadangi teismas 2013-06-28 nutartimi patvirtino kreditorinio reikalavimo 497 460,64 Lt dalį, netvirtinama reikalavimo dalis turėjo būti 550 204,16 Lt (1 047 664,80 Lt – 497 460,64 Lt). Dėl to kreditorius tikslina savo atskirąjį skundą – prašo patvirtinti 550 204,16 Lt nepatvirtintą kreditorinio reikalavimo dalį. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad įskaitymas nebuvo galimas ir paliktų Vilniaus apygardos teismo 2011-08-30 nutartį nepakeistą, kreditorius palaiko savo 2013-07-05 atskirąjį skundą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dėl kreditorinių reikalavimų bankroto byloje tvirtinimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia, vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Byloje pateikti trys atskirieji skundai, kuriuos apibendrinant išskirtini šie esminiai ginčo klausimai: 1) dėl kreditorinio reikalavimo dalies, kurią sudaro reikalavimas dėl nesumokėtų palūkanų; 2) dėl kreditorinio reikalavimo dalies, kurią sudaro skirtumas tarp neapmokėtos lizingo objekto vertės ir jo pardavimo kainos; 3) dėl kreditorinio reikalavimo dalies, kurią sudaro išlaidos, susijusios su lizingo objekto perėmimu, išlaikymu, apsauga, remontu ir vertinimu; 4) dėl kreditorinio reikalavimo dalies, kurią sudaro delspinigiai. Toliau nutartyje, atsižvelgiant į atskiruosiuose skunduose išdėstytus argumentus, vertinamas skundžiamos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nurodytais aspektais.

Dėl kreditorinio reikalavimo dalies, kurią sudaro reikalavimas dėl nesumokėtų palūkanų

Skundžiama nutartimi teismas patvirtino 14 851,42 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo dalį, kurią sudaro palūkanų pagal Lizingo sutartį įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2010-10-30 iki 2011-01-30. Šioje dalyje teismo nutartį skundžia tiek AB „DNB lizingas“, motyvuodamas tuo, jog teismas nepagrįstai priteisė palūkanas tik už laikotarpį iki teismo nutarties dėl bankroto bylos UAB „Grožio kosmetologijos centras“ iškėlimo, tiek S. R., teigdama, jog teismas dvigubai patvirtino finansinį reikalavimą šioje dalyje, nes 14 851,42 Lt palūkanų suma įeina į teismo patvirtintą 66 474,12 Lt pradelstų lizingo mokėjimų sumą.

Vertinant AB „DNB lizingas“ atskirojo skundo argumentus, pažymėtina, kad, vadovaujantis ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. bei 16 str., visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos; įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju nurodytos įstatymo normos netaikytinos, nes kreditorius savo reikalavimą grindžia ne teise į nesumokėtas palūkanas pagal paskolos sutartį, o teise į netiesioginius nuostolius dėl lizingo sutarties netinkamo vykdymo, kurie apskaičiuoti ir išreikšti lizingo sutarties mokėjimų grafike nustatytų palūkanų forma. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija. ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. imperatyviai nustatyta, kad nutraukiamas visų palūkanų skaičiavimas, taigi, įstatymas neišskiria palūkanų, priklausomai nuo to, ar jos atlieka atlyginimo, ar nuostolių kompensavimo funkciją, ar jos yra nustatytos paskolos, ar lizingo sutartimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 yra išaiškinęs, kad minėta įstatymo norma reiškia, jog iškėlus įmonei bankroto bylą, nutraukiamas tiek palūkanų, atliekančių atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją (pavyzdžiui, paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu, tiek palūkanų, atliekančių nuostolių kompensavimo funkciją, t. y. skirtų turtiniams kreditoriaus interesams apsaugoti (pavyzdžiui, skolininkui negrąžinant paskolos), skaičiavimas. Nors AB „DNB lizingas“ apeliuoja į faktinių aplinkybių skirtumus minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje ir nagrinėjamoje byloje, teigdamas, kad kasacinis teismas išaiškino skolininko, kuriam iškelta bankroto byla, ir laiduotojo prievolės mastą, kai skolininką su kreditoriumi sieja paskolos teisiniai santykiai, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje reikalavimas kildinamas iš lizingo teisinių santykių ir palūkanos yra lizingo kainos dalis, mokama kaip atlygis už finansinę paslaugą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, kasacinio teismo pateiktas išaiškinimas taikytinas ir nagrinėjamoje byloje. Visų pirma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas davė nuorodą į paskolos sutartį, ją nurodydamas tik kaip pavyzdį, antra, laikytina, kad lizingo sutartyje numatytos palūkanos atlieka atlyginimo funkciją, nes savo esme palūkanos yra lizingo davėjo užmokestis (atlyginimas) už tai, kad naudojamasi jo pinigais. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai pasisakė, kad nutraukiamas tiek palūkanų, atliekančių atlyginimo funkciją, tiek palūkanų, atliekančių nuostolių kompensavimo funkciją, skaičiavimas. Todėl net jeigu apeliantas šiuo atveju palūkanas vertina kaip atliekančias netiesioginių nuostolių (negautų pajamų (pelno)) kompensavimo funkciją, tai tokių palūkanų skaičiavimas pagal ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p., vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimu, taip pat nutraukiamas.

Dėl AB „DNB lizingas“ nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1032/2012, kuria apeliantas vadovaujasi, grįsdamas savo poziciją, pažymėtina, kad skiriasi šios ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės. Nors nurodytoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas taip pat sprendė dėl kreditoriaus reikalavimo, kurį sudaro palūkanos, numatytos lizingo sutarties grafike, kurias skolininkas būtų turėjęs sumokėti, jeigu būtų įvykdęs sutartį po įmonės bankroto bylos iškėlimo, visgi, tos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog lizingo sutartis buvo nutraukta daugiau nei prieš metus laiko iki skolininko bankroto bylos iškėlimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pranešimas apie lizingo sutarties nutraukimą skolininkui buvo išsiųstas 2011 m. vasario 17 d., nurodant, kad lizingo sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta po 10 kalendorinių dienų nuo šio pranešimo datos, neįvykdžius įsipareigojimų, o teismo nutartis dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. vasario 14 d., taigi, nagrinėjamu atveju lizingo sutartis buvo nutraukta jau po bankroto bylos skolininkui iškėlimo.

Vadovaujantis išdėstytu, atmestina apelianto AB „DNB lizingas“ pozicija, jog teismas turėjo patvirtinti kreditorinio reikalavimo dalį dėl nesumokėtų palūkanų tokiu dydžiu, kurį sudaro visos lizingo sutarties mokėjimų grafike nurodytos palūkanos, o ne tik tos, kurios mokėtinos iki teismo nutarties iškelti UAB „Grožio kosmetologijos centras“ bankroto bylą įsiteisėjimo. Konstatuotina, kad teismas pagrįstai sprendė, jog visiško nuostolių atlyginimo principas, nutraukus lizingo sutartį (CK 6.574 str.) taikytinas sistemiškai su ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. įtvirtinta imperatyvia teisės norma, nustatančia palūkanų skaičiavimo nutraukimą po bankroto bylos skolininkui iškėlimo ir kreditorinis reikalavimas tvirtintinas dalyje, kurią sudaro palūkanos iki bankroto bylos iškėlimo.

Nepaisant to, kad, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą išvadą, jog pagrįstas kreditoriaus reikalavimas dalyje dėl palūkanų už laikotarpį nuo 2010-09-30 iki 2011-01-30, sutiktina su S. R. atskirojo skundo argumentu, kad šioje dalyje teismas dvigubai patvirtino kreditorinį reikalavimą, neatsižvelgdamas į tai, jog ši suma įeina į teismo jau anksčiau patvirtintą kreditorinio reikalavimo dalį dėl 66 474,12 Lt pradelstų lizingo mokėjimų.

Kaip matyti iš AB „DNB lizingas“ patikslinto finansinio reikalavimo (t. 4, b.l. 1-4), 66 474,12 Lt pradelstų lizingo mokėjimų sumą sudarė neapmokėtos šios PVM sąskaitos-faktūros: 2010-09-30 PVM sąskaita-faktūra Nr. 10071250, 2010-10-30 PVM sąskaita-faktūra Nr. 10078653, 2010-11-30 PVM sąskaita-faktūra Nr. 10086439, 2010-12-07 PVM sąskaita-faktūra Nr. 10087818, 2010-12-30 PVM sąskaita-faktūra Nr. 10093816, 2011-01-30 PVM sąskaita-faktūra Nr. 11006178, 2010-12-27 PVM sąskaita-faktūra Nr. 10094794, 2011-02-10 PVM sąskaita-faktūra Nr. 1009623, 2011-05-19 PVM sąskaita-faktūra Nr. 11033986. Tuo tarpu teismas, skundžiama nutartimi patvirtino 14 851,42 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, kurį, remiantis lizingo sutarties mokėjimų grafiku, sudaro priskaičiuotos palūkanos už laikotarpį nuo 2010-09-30 iki 2011-01-30. Iš mokėjimų grafiko (t. 4, b.l. 53-55) matyti, kad teismo skundžiama nutartimi patvirtintos palūkanos pagal dalį tų pačių PVM sąskaitų-faktūrų, t.y. 2010-10-30 PVM sąskaita-faktūra Nr. 10078653, 2010-11-30 PVM sąskaita-faktūra Nr. 10086439, 2010-12-30 PVM sąskaita-faktūra Nr. 10093816, 2011-01-30 PVM sąskaita-faktūra Nr. 11006178. Taigi, teismo patvirtintas 14 851,42 Lt palūkanų įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2010-09-30 iki 2011-01-30 įeina į teismo patvirtintą 66 474,12 Lt pradelstų lizingo mokėjimų sumą. Kadangi teismas skundžiama nutartimi tvirtindamas patikslintą AB „DNB lizingas“ finansinį reikalavimą sudėjo skundžiama nutartimi patvirtintą 14 851,42 Lt reikalavimo dalį dėl nesumokėtų palūkanų ir 66 474,12 Lt pradelstų lizingo mokėjimų sumą, teismo sprendimas keistinas, iš teismo patvirtintos galutinės finansinio reikalavimo sumos (497 460,64 Lt) išminusuojant dvigubai patvirtinto reikalavimo dalį (14 851,42 Lt).

Žemesnės instancijos teismas

Nors apeliantė S. R. teisi, teigdama, jog pagal lizingo mokėjimų grafiką laikotarpiu nuo 2010-09-30 iki 2011-01-30 nesumokėtų palūkanų suma turėtų būti 14 851,42 eurai, o ne litai, atsižvelgiant į tai, jog teismas tiek 2013-06-28 nutartimi tvirtindamas 66 474,12 Lt pradelstų lizingo mokėjimų dydį, tiek skundžiama nutartimi tvirtindamas 14 851,42 Lt nesumokėtų palūkanų dydį, šias sumas išreiškė litais, o ne eurais, tvirtinant galutinį kreditorinį reikalavimą, valiutų skirtumai jo dydžiui įtakos neturi.

Dėl kreditorinio reikalavimo dalies, kurią sudaro skirtumas tarp neapmokėtos lizingo objekto vertės ir jo pardavimo kainos

Teismo sprendimo dalį dėl kreditorinio reikalavimo dalies, kurią sudaro skirtumas tarp neapmokėtos lizingo objekto vertės ir jo pardavimo kainos (409 963,84 Lt), skundžia apeliantės S. R. ir V. K..

Iš bylos duomenų matyti, kad likusi neapmokėta lizingo objekto vertė sudarė 2 809 963,84 Lt, o objektas buvo parduotas už 2 400 000 Lt, taigi, skirtumas tarp neapmokėtos lizingo objekto vertės ir jo pardavimo kainos sudaro AB „DNB lizingas“ tiesioginius nuostolius.

Apeliantės argumentuoja, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai sprendė, jog turtas buvo parduotas už realią ir protingą rinkos kainą, nes byloje esantys įrodymai patvirtina didesnę lizingo objekto vertę negu kaina, už kurią turtas buvo parduotas, o teismo paskirtos ekspertizės išvada nesivadovautina, nes ji neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Byloje yra šie duomenys apie lizingo objekto vertę: 2006-11-07 Lizingo sutartis (t. 2, b.l. 121), kurioje turtas buvo įvertintas 4 000 000 Lt; 2009-02-10 UAB „Turto spektras“ pažyma dėl nekilnojamojo turto preliminarios vertės nustatymo (t.4, b.l. 84-85), kuomet turtas buvo vertintas įkeitimo tikslu ir nustatyta rinkos vertė 2009-02-06 – 3 855 000 Lt, likvidacinė vertė – 2 700 000 Lt; 2012-04-26 UAB „Tikslo siekis“ turto rinkos vertės nustatymo ataskaita (t.4, b.l. 140), pagal kurią objekto rinkos vertė 2011 m. balandžio mėnesį sudarė 2 800 000 Lt; UAB „Ober-haus“ Turto vertės nustatymo pažyma (t. 3, b.l. 13), pagal kurią objekto rinkos vertė 2011 m. balandžio mėnesį sudarė 2 400 000 Lt; teismo paskirtos ekspertizės aktas (t. 5, b.l. 140-174), pagal kurį objekto rinkos vertė 2011 m. balandžio ir 2011 m. birželio mėnesiais buvo 2 079 000 Lt. Vertinant šiuos bylos duomenis, pastebėtina, kad, sprendžiant, ar turtas 2011 m. birželio 30 d. buvo parduotas už realią rinkos kainą, 2006-11-07 Lizingo sutartimi ir 2009-02-10 UAB „Turto spektras“ pažyma nesivadovautina dėl pernelyg laiko atžvilgiu nutolusių įvykių - turto vertės nustatymo momento ir turto pardavimo. Be to, lizingo sutartyje numatyta objekto kaina nustatyta šalių susitarimu, o ne kompetentingo turto vertintojo, todėl akivaizdu, kad ji galėjo ir neatitikti realios rinkos kainos. Kadangi kitose šalių pateiktose turto vertinimo išvadose – UAB „Tikslo siekis“ pažymoje ir UAB „Ober-haus“ pažymoje lizingo objekto vertės skyrėsi 400 000 Lt (atitinkamai 2 800 000 Lt ir 2 400 000 Lt), teismas, siekdamas išsiaiškinti turto vertę, paskyrė ekspertizę, kurios išvada vadovavosi, konstatuodamas, jog turto pardavimo kaina 2011 m. birželio 30 d. (2 400 000 Lt) atitiko realią rinkos kainą, nes pagal ekspertizės aktą objekto rinkos vertė 2011 m. balandžio ir 2011 m. birželio mėnesiais buvo 2 079 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs apeliantės S. R. atskirojo skundo argumentus, susijusius su ekspertizės akto ydingumu, atmeta apeliantės poziciją, kad šiuo ekspertizės aktu nesivadovautina bei jog jis turėjo būti vertinamas kritiškai ir turėjo būti tenkinamas prašymas skirti byloje pakartotinę ekspertizę. Apeliantė teigia, kad, analizuojant Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos 43.3. punktą, numatantį, jog, atliekant retrospektyvinį vertinimą, turi būti vadovaujamasi tais teisės aktais ir dokumentais, kurie galiojo iki ir nurodytą turto arba verslo vertės nustatymo dieną (praeityje), darytina išvada, kad turto vertės nustatymo procesas ir ataskaitos rengimas turėjo būti atliekami vadovaujantis šia naująja metodika, o vertinamo turto teisiniam statusui nustatyti (pavyzdžiui, statinio projektavimo, statybos ir kitiems klausimams) turėjo būti remiamasi teisės aktais, kurie galiojo turto vertės nustatymo dieną, todėl, apeliantės teigimu, teismo ekspertas nepagrįstai vadovavosi senąja, t.y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-14 nutarimu Nr. 244 patvirtinta Turto vertinimo metodika. Sutiktina su argumentu, kad ekspertizės akto forma turi atitikti šiuo metu galiojančius teisės aktus, tačiau pats vertinimas (turto vertės nustatymo procesas), teismo nuomone, nagrinėjamu atveju atliekant retrospektyvinį turto vertinimą, turėjo būti atliekamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-14 nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos reikalavimais, kuo pagrįstai nagrinėjamu atveju ir vadovavosi teismo ekspertas. Tai, kad, kaip teigia apeliantė, naujoji metodika nustato detalesnius reikalavimus turto vertės nustatymo ataskaitai, nesudaro pagrindo teigti, kad lizingo objekto rinkos vertė ekspertizės akte nustatyta neteisingai, nes ekspertizės akto turinys leidžia teigti, kad turto vertinimas atliktas, laikantis teisės aktų reikalavimų, ekspertizės aktas atitinka turto vertės nustatymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Tuo labiau, kad ir apeliantė iš esmės nurodo naujosios, o ne senosios metodikos punktus, kurių reikalavimų, jos nuomone, ekspertizės aktas neatitinka, tuo tarpu, kaip minėta, vadovaujantis naujosios metodikos 43.3. punktu, atliekant retrospektyvinį vertinimą, pagrįstai buvo vadovautasi senąja metodika. Taigi, darytina išvada, kad teismas pagrįstai rėmėsi ekspertizės aktu, spręsdamas, kad turto pardavimo kaina atitiko normalią, protingą rinkos kainą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apeliančių S. R. ir V. K. argumentus, susijusius su AB „DNB lizingas“ nesąžiningumu, t.y., kad kreditorius apie turto pardavimą neinformavo laiduotojų, kad jis nedėjo pastangų turtą parduoti už didesnę kainą, o pirkimo-pardavimo sutartį sudarė su dukterine įmone. Pažymėtina, kad apie lizingo sutarties nutraukimą buvo informuotas tiek skolininkas, tiek laiduotojos. Taigi, laiduotojos, būdamos rūpestingos ir besirūpindamos savo interesais, privalėjo numanyti, kad nutraukus lizingo sutartį ir lizingo davėjui susigrąžinus turtą, jis bus parduodamas ir gautos lėšos bus panaudotos lizingo gavėjo nesumokėtiems mokėjimams pagal lizingo sutartį padengti. Taigi, laiduotojos, būdamos suinteresuotos, kad turtas būtų parduodamas už įmanomai didesnę kainą, galėjo bendradarbiauti, pačios siūlyti potencialius turto pirkėjus, tačiau to nepadarė. Be to, kreditorius, prieš parduodamas turtą, pavedė nepriklausomam turto vertintojui atlikti turto vertinimą, siekiant nustatyti turto rinkos kainą, turtą pardavė už kainą, kuria turtas buvo įvertintas, o teismo paskirtos ekspertizės išvada patvirtina, kad turtas buvo parduotas už protingą kainą, nes teismo ekspertizės išvadoje nurodyta turto vertė netgi mažesnė negu turto kaina, už kurią turtas buvo parduotas. Konstatavus, kad turtas buvo parduotas už protingą rinkos kainą, argumentas, jog turtą įsigijo AB „DNB lizingas“ dukterinė įmonė – UAB Intractus“ neturi esminės reikšmės, sprendžiant dėl kreditoriaus (ne)sąžiningumo, tuo labiau, kad byloje nepateikta jokių įrodymų dėl galimų draudžiamų susitarimų sudarymo, siekimo tokiu sandoriu nuslėpti mokesčius ar pan. Atsižvelgiant į išdėstytą ir nenustačius, kad dėl tiesioginių nuostolių (skirtumo tarp neapmokėtos lizingo objekto vertės ir jo pardavimo kainos) yra atsakingas ir kreditorius, atmestini S. R. ir V. K. atskirųjų skundų argumentai, jog teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai netaikė mišrios kaltės instituto ir nuostolių nemažino, proporcingai neva kreditoriaus kaltei.

Dėl apeliantės S. R. argumento, kad teismas neteisingai taikė CK 6.249 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisės normą (kai nukentėjusiam asmeniui atsirado ir žala, ir nauda, nauda gali būti įskaityta į nuostolius), nes šiuo atveju, apeliantės teigimu, kreditorius gavo naudą, kurią sudaro UAB „Grožio kosmetologijos centras“ į lizingo objektą įdėtų pagerinimų suma 641 843,79 Lt, pažymėtina, kad visi pagerinimai buvo įvertinti, nustatant lizingo objekto vertę, kadangi objektas tiek UAB „Ober-haus“, kurio įvertinimu buvo vadovautasi, nustatant pardavimo kainą, tiek teismo paskirto eksperto buvo vertintas jau po pagerinimų įdėjimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad 641 843,79 Lt pagerinimų suma dar papildomai turėjo būti įskaitoma į nuostolius ir finansinis reikalavimas šioje dalyje netvirtinamas. Pagerinimai buvo įvertinti, nustatant objekto vertę, taigi, įėjo į pardavimo kainą. Jeigu pagerinimų suma nebūtų įskaitoma į bendrą turto vertę, turto kaina būtų dar mažesnė ir kreditoriaus patirti nuostoliai, tikėtina, dar didesni.

Atmestini apeliantės S. R. argumentai, kad teismas, tvirtindamas reikalavimą dalyje, kurią sudaro skirtumas tarp neapmokėtos lizingo objekto vertės ir jo pardavimo kainos, neteisingai taikė CPK 178 straipsnį. Apeliantės teigimu, byloje nėra pakankamų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad kreditorius patyrė konkrečius nuostolius iš turto pardavimo, t.y. į bylą nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad lizingo objekto pirkėjas turto kainą yra sumokėjęs pardavėjui AB „DNB lizingas“, t.y. neįrodyta, kad kreditorius objektą pardavė už 2 400 000 Lt. Dėl šio apeliantės teiginio, sutiktina su kreditoriaus argumentu, kad S. R. tik baigiamosiose kalbose iškėlė šį argumentą, nes viso bylos nagrinėjimo metu aplinkybė, kad kreditorius turtą pardavė už 2 400 000 Lt nebuvo kvestionuojama, taigi, darytina išvada, kad šią aplinkybę apeliantė pripažino. Remiantis CPK 253 straipsnio 4 dalimi, baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė. Atskirasis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 338 str.). Be to, net ir nesant byloje sąskaitos išrašo, patvirtinančio, kad kaina buvo sumokėta, bylos duomenimis darytina išvada, jog byloje yra pakankamai kitų įrodymų, kuriuos vertindamas teismas padarė pagrįstą išvadą dėl kreditoriaus realiai patirtų nuostolių dydžio, visų pirma, tokiu įrodymu yra 2011-06-30 pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat 2011-09-05 nuostolių paskaičiavimas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad teismo nutarties dalis, kuria buvo patvirtintas 409 963,84 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas, kurį sudaro skirtumas tarp neapmokėtos lizingo objekto vertės ir jo pardavimo kainos, yra teisėta ir pagrįsta.

Dėl kreditorinio reikalavimo dalies, kurią sudaro išlaidos, susijusios su lizingo objekto perėmimu, išlaikymu, apsauga, remontu ir vertinimu

Kreditorius UAB „DNB lizingas“ skundžia teismo nutarties dalį dėl kreditorinio reikalavimo dalies, kurią sudaro išlaidos, susijusios su lizingo objekto perėmimu, išlaikymu, apsauga, remontu ir vertinimu, nes šioje dalyje iš kreditoriaus prašyto patvirtinti 13 174,47 Lt dydžio reikalavimo teismas patvirtino reikalavimą 2 076,33 Lt dalyje, nurodydamas, kad likusi 11 098,14 Lt suma nėra pagrįsta. Apelianto teigimu, skirtingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, turi būti atlygintos visos išlaidos dėl netinkamo lizingo sutarties vykdymo, nepriklausomai nuo to, ar išlaidos patirtos iki lizingo objekto perdavimo, ar iki jo realizavimo.

Byloje esantis Lizingo objekto perdavimo-priėmimo aktas (t. 4, b.l. 108) patvirtina, kad, nutraukus lizingo sutartį, lizingo gavėjas grąžino lizingo davėjui lizingo objektą 2011 m. kovo 15 d. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad perėmus (susigrąžinus) lizingo objektą, visos išlaidos, susijusios su jo išlaikymu, turi tekti lizingo davėjui. Priešingas aiškinimas – kad lizingo gavėjas (skolininkas) privalėtų padengti visas išlaidas, susijusias su lizingo objekto išlaikymu nuo jo grąžinimo lizingo davėjui iki objekto realizavimo, reikštų nesąžiningumą skolininko atžvilgiu, nes skolininkas šių išlaidų dydžio ir jų pagrįstumo negalėtų kontroliuoti, be to, laikotarpis nuo objekto grąžinimo iki jo realizavimo yra neapibrėžtas ir gali tęstis nepagrįstai ilgai, jo trukmės kontroliuoti skolininkas taip pat negali, todėl, kaip minėta, reikalavimas, kad visas šias išlaidas padengtų skolininkas, neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų.

Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, BUAB „Grožio kosmetologijos centras“ ir S. R. argumentais, kad kreditoriaus nurodyti nuostoliai, sudarantys tiesioginius nuostolius (išlaidas) 11 098,14 Lt sumoje, yra nepagrįsti ir kaip finansinis reikalavimas netvirtintini. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į toliau nurodomas aplinkybes.

Į kreditoriaus prašomų patvirtinti nuostolių sumą įeina 84,70 Lt suma už lizingo objekto stebėjimą ir reagavimą (apsaugą) 2011 m. liepos mėnesį (2011-07-07 UAB „Vilniaus skydas“ PVM sąskaita-faktūra VSP Nr. 0014261; t. 4, b.l. 25). Ši suma netvirtintina kaip kreditorinio reikalavimo dalis, atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. liepos mėnesį pastatas jau apskritai buvo parduotas UAB „Intractus“, taigi, nepriklausė net pačiam kreditoriui.

Dėl 7734,74 Lt sumos už remonto darbus pagal 2011-05-30 UAB „Rivil“ PVM sąskaitą-faktūrą RIV Nr. 0141 (t. 4, b.l. 27) sutiktina su S. R. atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyta pozicija, kad iš šioje sąskaitoje pateiktų atliktų darbų detalizavimo matyti, kad remonto darbai buvo atliekami, siekiant pašalinti gaisro padarinius. Gaisras objekte kilo 2011-04-28, taigi, kai objektas buvo kreditoriaus dispozicijoje. 2011-03-15 priėmimo-perdavime akte, kuriuo turtas buvo grąžintas kreditoriui, turto defektai nefiksuoti. Atsižvelgiant į tai, sutiktina, kad už išlaidas remontui, siekiant pašalinti gaisro padarinius, atsakingu laikytinas pats kreditorius, nes tuo metu jis disponavo lizingo objektu.

Išlaidos elektros energijai apmokėti (viso 1 969,47 Lt) pagal PVM sąskaitas-faktūras REH Nr. 051182 (t. 4, b.l. 41), REH Nr. 070230 (t. 4, b.l. 45), REH Nr. 089490 (t. 4, b.l. 49) ir REH Nr. 109276 (t. 4, b.l. 51) netvirtintinos kaip AB „DNB lizingas“ finansinio reikalavimo dalis, nes, net jeigu laikyti, kad elektros energija buvo tiekiama lizingo objektui (sąskaitose objektas, kuriam tiekta elektros energija, nenurodytas), energija buvo tiekiama po lizingo objekto perėmimo, todėl šias išlaidas turėtų prisiimti kreditorius.

Išlaidos pagal antstolio I. G. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras BIG Nr. 11000167 (t. 4. b.l. 31) ir Nr. 1100266 (t. 4, b.l. 33) bendrai 326,70 Lt sumai už faktinių aplinkybių konstatavimą netrauktinos į tvirtintiną finansinį reikalavimą, nes, net jeigu laikyti, kad jos buvo išrašytos už faktinių aplinkybių konstatavimą lizingo objekte (patys faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai į bylą nepateikti), iš AB „DNB lizingo“ prašymų antstolių kontorai (t. 4, b.l. 106-107) matyti, kad šios paslaugos suteikimą inicijavo kreditorius, poreikis konstatuoti turto būklę jo priėmimo-perdavimo metu kvestionuotinas, nes tiek pastato būklę, tiek paliekamą turtą ir dokumentus galėjo fiksuoti pačios šalys turto priėmimo-perdavimo akte. Atitinkamai darytina išvada, kad šias išlaidas turėtų prisiimti pats kreditorius.

Finansinis reikalavimas dalyje dėl bendros 982,52 Lt sumos pagal UAB „Vilniaus skydas“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras VSP Nr. 0013924 (t. 4, b.l. 18), Nr. 0014083 (t. 4, b.l. 21) ir Nr. 0014089 (t. 4, b.l. 29) netvirtintinas, nes, kaip matyti iš sąskaitų, apsaugos, gaisrinės ir apsauginės signalizacijos patikrinimo ir gaisrinės signalizacijos remonto paslaugos suteiktos po lizingo objekto perdavimo kreditoriui.

Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo išvada netvirtinti 11 098,14 Lt sumai finansinio reikalavimo dalies dėl išlaidų, susijusių su lizingo objekto perėmimu, išlaikymu, apsauga ir remontu laikytina teisėta ir pagrįsta.

Dėl kreditorinio reikalavimo dalies, kurią sudaro delspinigiai

Apeliantė S. R. taip pat skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį dalyje dėl finansinio reikalavimo dalies, sudarančios 4 094,93 Lt delspinigių, teigdama, kad teismas nepagrįstai nesumažino delspinigių, prieštaraujančių teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams.

Lizingo sutarties 7.4. punktas numatė, kad už laiku nesumokėtus bet kokius mokėjimus pagal sutartį mokami 0,1 proc. delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą mokėti dieną. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, kuri sistemiškai taikoma su CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, netesybos gali būti mažinamos, jeigu jos neprotingai didelės, jeigu įvykdyta dalis prievolės. Teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pažymėtina, kad teismų praktikoje nėra įtvirtinto konkretaus dydžio, kuris reikštų, kad netesybos atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, kiekvienu atveju bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendžia, ar netesybos mažintinos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, todėl teismas, vertindamas netesybų dydį ir jo atitiktį CK 6.73 straipsnio 2 daliai ir 6.258 straipsnio 3 daliai, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant dėl konkrečių netesybų dydžio, atsižvelgtina į tokius kriterijus: sutarties dalyko vertę, sutartinių santykių pobūdį (komercinis ar nekomercinis), neįvykdytos prievolės terminą, priskaičiuotą delspinigių (netesybų) sumą, šalių sąžiningumą ir kitas aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1190/2003). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir negali būti vertinama, kad suformuotoje praktikoje nustatytas konkretus priteisiamų netesybų tarifas; sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų priteisimo konkrečiu 0,02 proc. tarifu. Taigi, kilus sutarties šalių ginčui dėl netesybų dydžio atitikties protingumo reikalavimams, vertintina ne sutarties sudarymo metu, o ginčo metu esanti situacija, teismų praktikoje nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2010).

Nagrinėjamos bylos atveju vertinant netesybų dydį atsižvelgtina į tai, kad jie paskaičiuoti už laikotarpį nuo 2010-09-30 iki bankroto bylos skolininkui iškėlimo (2011-02-14), taigi, už mažesnį negu 180 dienų laikotarpį, lizingo sutartis, numačiusi netesybas, yra komercinis sandoris, kurio abi šalys – verslininkai, delspinigių suma (4 094,93 Lt), palyginus su kreditoriaus patirtų nuostolių, kurie nagrinėjamu atveju tvirtinami kaip jo kreditorinis reikalavimas skolininko bankroto byloje (iš viso - 482 609,22 Lt) suma yra sąlyginai nedidelis. Šių aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismo nuomone, sudaro pagrindą teigti, kad delspinigių dydis nagrinėjamu atveju nėra neprotingai didelis.

Atsižvelgiant į išdėstytą, iš dalies tenkinamas trečiojo asmens S. R. atskirasis skundas, o kiti atskirieji skundai atmetami. Kadangi konstatuota, jog 14 851,42 Lt nesumokėtų palūkanų suma buvo patvirtinta dvigubai, iš skundžiama teismo nutartimi patvirtinto 497 460,64 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo ši suma atimama ir pirmosios instancijos teismo nutartis keičiama, patvirtinant 482 609,22 Lt dydžio kreditoriaus AB „DNB lizingas“ finansinį reikalavimą BUAB „Grožio kosmetologijos centras“ bankroto byloje. Kadangi kreditorius prašė patvirtinti 969 153,60 Lt dydžio finansinį reikalavimą, netvirtintinas finansinio reikalavimo dydis sudaro 486 544,38 Lt sumą.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį, jos rezoliucinę dalį išdėstant taip :

„Patikslinti BUAB „Grožio kosmetologijos centras“ trečios eilės kreditorių sąrašą, t.y. patvirtinti trečios eilės kreditoriaus AB „DNB lizingas“ finansinį reikalavimą 482 609,22 Lt dydžio.

Kitoje dalyje (486 544,38 Lt) AB „DNB lizingas“ kreditorinio reikalavimo netvirtinti.“

Teisėjos Rasa GudžiūnienėDanutė MilašienėMarytė Mitkuvienė