- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-01
- Bylos Nr.
- e2-37129-566/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30338-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Diana Butrimienė
- Ieškovas
- BUAB „Trys banginiai“
- Atsakovas
- G. M., J. M.
- Kategorijos
- 2.3.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Trys banginiai“, atstovaujamo bankroto administratoriaus M. V., ieškinį atsakovams G. M. ir J. M. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas su patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, nurodydamas, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2016 m. vasario 11 d., iškėlė ieškovui UAB „Trys banginiai” (toliau – Bendrovė) bankroto bylą. Nurodė, kad Bendrovės administracijos vadovu nuo 1999 m. liepos 1 d. buvo atsakovas G. M.. Vienintele Bendrovės akcininke nuo 2013 m. spalio 4 d. buvo atsakovė J. M., kuri Bendrovėje taip pat ėjo vyr. buhalterės pareigas, buvo atsakinga už bendrovės buhalterinės apskaitos vedimą, finansinės atskaitomybės sudarymą. Pažymėjo, jog pagal 2014 metų balanso duomenis, Bendrovės turimo turto vertė 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė 194‘308 Eur, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 189‘938 Eur. Ieškovo teigimu, balanse nurodyti duomenys neatspindėjo realios Bendrovės turto vertės, nes praktiškai visą turimo turto vertę sudarė trumpalaikis turtas (iš bendrovės debitorių gautinos sumos). Be to, didžioji dalis Bendrovės debitorių 2014 m. gruodžio 31 d. buvo išregistruotos arba likviduojamos įmonės, o jų debitorinės skolos sudarė 27‘784,41 Eur sumą. Nurodė, kad didžiausias bendrovės kreditorius buvo D. G., kurio įsiskolinimas bendrovei 2016 m. vasario 11 d. duomenimis sudaro 117‘917,02 Eur. Anot ieškovo, reali Bendrovės turimo turto vertė 2014 m. gruodžio 31 d. buvo mažesnė už įsipareigojimus kreditoriams, o bendrovė faktiškai buvo nemoki. Nurodė, kad Bendrovės įsipareigojimų apimtis bei įsiskolinimo dydis nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. vasario 11 d. padidėjo 10‘931 Eur suma (nuo 189‘938 Eur iki 200‘869 Eur). Ieškovo teigimu, ši suma laikytina Bendrovei padaryta žala. Anot ieškovo, jei atsakovai būtų įvykdę įstatymo nustatytą prievolę ir kreipęsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, aukščiau nurodytas įsiskolinimas nebūtų padidėjęs ir bendrovės kreditoriams žala nebūtų padaryta. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašo teismo priteisti ieškovo naudai solidariai iš atsakovų 10‘931 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (e.b.l. 152-156).
Bylos nagrinėjimo metu ieškovas ieškinį palaikė jame išdėstytais motyvais. Laikėsi pozicijos, kad 2014 m. gruodžio 31 d. Bendrovė buvo nemoki, todėl nuo tada atsakovai privalėjo inicijuoti Bendrovės bankroto bylos iškėlimą. Ieškovo manymu, žala priteistina už laikotarpį būtent nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. vasario 11 d., t. y. datos, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis, kuria Bendrovei iškelta bankroto byla. Paaiškino, kad už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą atsakomybė tenka tiek bendrovės direktoriui, tiek vieninteliam akcininkui, todėl šiuo atveju atsakovų atsakomybė yra solidari. Ieškovo teigimu, atsakovams laiku inicijavus bankroto bylą, Bendrovė nebūtų tęsusi nuostolingos veiklos, todėl nebūtų patyrusi papildomų nuostolių. Paaiškino, kad vertinant Bendrovei (jos kreditoriams) padarytos žalos dydį, remiamasi Bendrovės balanse nurodytais Bendrovės įsiskolinimais, bet ne teismo patvirtintais kreditoriniais reikalavimais, nes jie nuolat kinta ir gali būti pildomi, tikslinami iki bendrovės likvidavimo.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepime su patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Bendrovė 2014 m. gruodžio 31 d. buvo moki, nes 2014 m. patirtą nuostolį padengus iš ankstesniais metais sukaupto ir nepaskirstyto pelno, Bendrovėje liko 5090 Lt. Pažymėjo, kad nors Bendrovės kreditoriniai įsiskolinimai 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis sudarė 189‘938 Eur, tačiau bankroto procese tvirtinant kreditorinius reikalavimus, jų suma sumažėjo iki 93‘299,27 Eur, t. y. daugiau nei du kartus. Atsakovų teigimu, ši aplinkybė reiškia, kad teismo nutartimi patvirtintų Bendrovės kreditorių galimybės gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo padidėjo. Atsakovų vertinimu, debitoriniai Bendrovės įsiskolinimai sumažėjo mažiau nei kreditoriniai įmonės įsiskolinimai, o tai nesudaro pagrindo teigti, kad žala iš viso buvo padaryta. Nurodė, kad didžiausias įmonės debitorius 2014 yra D. G., kurio debitorinis įsiskolinimas sudaro 117‘917,02 Eur iš 187‘494,53 Eur bendros įmonės debitorinių reikalavimų sumos. Šis debitorinis reikalavimas viršija visų teismo patvirtintų Bendrovės kreditorinių reikalavimų 93‘299,27 Eur sumą, todėl atsakovų manymu, šio debitoriaus likvidumas bei gebėjimas padengti savo įsiskolinimą iš esmės apsprendžia ir visą Bendrovės finansinę būklę. Atsakovų teigimu, D. G. skola Bendrovei nevertintina kaip negalima išieškoti, nes jis nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. atlieka reguliarias įmokas, dengdamas savo įsiskolinimą. Nurodė, kad atsakovai turi priešpriešinį reikalavimą ieškovui, todėl ieškovo reikalavimas priteisti procesines palūkanas 9604,53 Eur dalyje neproporcingai iškreipia šalių teisių ir pareigų santykį, pažeidžia šalių lygiateisiškumo principą ir nėra pagrįstas. Atsiliepimu atsakovai prašė atmesti patikslintą ieškinį kaip nepagrįstą (e.b.l. 163-167).
Bylos nagrinėjimo metu atsakovas G. M. su ieškinio reikalavimais nesutiko atsiliepime išdėstytais argumentais. Paaiškino, kad iš didžiausio Bendrovės debitoriaus D. G. 117‘917,02 Eur dydžio skola teismo sprendimu buvo priteista Bendrovei 2007 m., tačiau skola pradėta išieškoti 2013 m. Laikėsi pozicijos, kad 2014 m. gruodžio 31 d. Bendrovė buvo moki, todėl atsakovai neturėjo prievolės kreiptis į teismą dėl Bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Atsakovo teigimu, nesant atsakovų neteisėtų veiksmų, neatsirado ir žala.
Bylos nagrinėjimo metu atsakovė J. M. su ieškinio reikalavimais nesutiko atsiliepime išdėstytais argumentais. Atsakovė nurodė, kad didžiausias Bendrovės debitorius D. G. nuo 2013 m. dengia savo įsiskolinimą, nesislapsto ir yra pasirengęs ateityje mokėti susidariusią skolą. Atsakovės teigimu, šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi ne 2014 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyta Bendrovės įsiskolinimų suma, bet teismo bankroto byloje patvirtintais kreditoriniais reikalavimais.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-6491-794/2015 (dabartinis bylos Nr. eB2-1714-794/2016) pagal pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą iškėlė Bendrovei bankroto bylą. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį paliko nepakeistą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1714-794/2016 patvirtino patikslintą Bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, pagal kurį finansiniai reikalavimai iš viso sudaro 93‘299,27 Eur (pirmos eilės – 10‘143,92 Eur, antros eilės – 64‘366,29 Eur, trečios eilės – 18‘789,06 Eur). Atsakovai bankroto byloje priskirti prie pirmos eilės kreditorių ir jų kreditoriniai reikalavimai Bendrovei sudaro 9‘604,53 Eur sumą ((duomenys neskelbtini)– 4327,98 Eur, J. M. – 5276,55 Eur) (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
Bylos duomenimis nustatyta, jog bankroto bylos iškėlimo ieškovui klausimas buvo sprendžiamas ir 2014 metais. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 9 d. ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei atmetė.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Bendrovės direktoriumi nuo 1999 m. liepos 1 d. paskirtas atsakovas G. M. (e.b.l. 33-34). Taip pat nustatyta, kad atsakovė J. M. nuo 2013 m. spalio 4 d. yra vienintelė Bendrovės akcininkė, o nuo 1996 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 9 d. buvo bedrovės darbuotoja, ėjusi buhalterės pareigas (e.b.l. 27-34, 176).
Remiantis 2016 m. vasario 11 d. debitorių sąrašu, Bendrovė turi 70 debitorių, kurių skola Bendrovei iš viso sudaro 187‘232,45 Eur (e.b.l. 10-14). Iš debitorių sąrašo matyti, kad išregistruotų arba likviduojamų debitorių skolos sudaro 27‘787,71 Eur. Taip pat nustatyta, kad didžiausias Bendrovės debitorius yra D. G., kurio skola Bendrovei sudaro 117‘917,02 Eur. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ši 117‘917,02 Eur suma Bendrovės naudai iš D. G. priteista Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje iš dalies patenkinus Bendrovės civilinį ieškinį. Antstolės V. M. 2014 m. lapkričio 13 d. rašte dėl informacijos pateikimo nurodoma, kad Bendrovės debitorius D. G. nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. kiekvieną mėnesį į antstolės depozitinę sąskaitą įmoka po 160 Lt, taip pat pažymėta kad, išieškotomis piniginėmis lėšomis buvo padengtos būtinosios vykdymo išlaidos ir dalis papildomų vykdymo išlaidų (e.b.l. 59-61). Iš elektroninio susirašinėjimo matyti, kad atsakydama į atsakovo paklausimą, ar šiuo metu antstolės V. M. žinioje yra piniginių lėšų, kurios buvo mokamos Bendrovės debitoriaus D. G. ar jo sutuoktinės, antstolės V. M. padėjėja V. D. 2016 m. rugsėjo 2 d. elektroniniame laiške nurodė, kad antstolės depozitinėje sąskaitoje yra 186 Eur, taip pat kad D. G. informuotas apie Bendrovei iškeltą bankroto bylą, kartu nurodant nutraukti piniginių lėšų mokėjimą į antstolės depozitinę sąskaitą (e.b.l. 62). Remiantis Bendrovės banko sąskaitos išrašu, S. G. už D. G. laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. spalio 12 d. sumokėjo 120 Eur (e.b.l. 93).
Iš byloje pateikto Bendrovės sąskaitos išrašo matyti, kad 2016 m. birželio 20 d. antstolė D. P. pervedė į Bendrovės sąskaitą 240 Eur (e.b.l. 134). Ieškovas teismui teiktame prašyme dėl įrodymų prijungimo nurodo, kad minėta 240 Eur suma antstolės pervesta vykdant skolos išieškojimą iš D. G. (e.b.l. 91). Iš antstolės pavedime nurodytos mokėjimo paskirties matyti, jog pavedimas atliktas vykdant priverstinį skolos išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-11684-534/2005. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-11684-534/2005 patenkino ieškovų J. M. ir G. M. ieškinį ir priteisė ieškovams iš UAB „Trys banginiai” nesumokėtą darbo užmokestį. Taigi minėta byla nėra susijusi su skolos išieškojimu iš D. G.. Be to, antstolė D. P. 2016 m. spalio 13 d. teismui skirtame rašte dėl informacijos pateikimo patvirtino, jog išieškojimas iš D. G. jos kontoroje nėra vykdomas. Vadovaujantis nurodytomis aplinkybėmis, ieškovo teiginys, jog antstolė D. P. pervedė į Bendrovės sąskaitą 240 Eur vykdydama D. G. skolos išieškojimą, atmestinas kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis bylos medžiagai, todėl minėtu sąskaitos išrašu nesiremtina, kaip nesusijusiu su nagrinėjama byla.
Vadovaujantis 2016 m. sausio 28 d. sudarytu balansu, ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 189‘938 Eur, Bendrovės turto vertė sudarė 194‘308 Eur, iš kurių 192‘444 Eur sudarė per vienerius metus gautinos sumos; ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 201‘118 Eur, Bendrovės turto vertė sudarė 191‘663 Eur, iš kurių 190‘267 Eur sudarė per vienerius metus gautinos sumos (e.b.l. 31). Šioje byloje vertinant Bendrovės turtą bei įsipareigojimus ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. remtinasi ne byloje esančiu balansu sudarytu 2015 m. balandžio 29 d. (e.b.l. 170), bet minėtu 2016 m. sausio 28 d. sudarytu balansu (už 2015 metus), nes pastarojo, kaip vėlesnio, duomenys laikytini aktualesniais. Pagal 2016 m. vasario 15 d. sudarytą balansą ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 11 d. Bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 200‘869 Eur (e.b.l. 28).
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl atsakovų, kaip juridinio asmens vadovo bei akcininko, civilinės atsakomybės, kylančios pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovo teigimu, Bendrovė 2014 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, todėl atsakovai turėjo pareigą inicijuoti Bendrovei bankroto bylos iškėlimą. Anot ieškovo, atsakovai šios pareigos nevykdė, todėl laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo 2016 m. vasario 11 d. padidėjęs Bendrovės įsipareigojimų dydis (10‘931 Eur) laikytinas Bendrovei padaryta žala.
Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismų praktikoje pažymima, kad vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, negu atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, ir dėl to kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, tačiau vertinant šios teisinės pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta apibrėžtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Kartu pažymėtina, jog pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įstatyme nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek dalyviui (savininkui), t. y. juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), o šios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai. Taigi pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui ir/ar dalyviui (akcininkui) kyla atsakomybė.
Sprendžiant, ar įmonės vadovas ar dalyvis pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą. ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas – įmonės nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Ieškovas, remdamasis Bendrovės finansiniais dokumentais teigia, kad 2014 m. gruodžio 31 d. Bendrovė buvo nemoki, todėl atsakovai turėjo prievolę inicijuoti Bendrovės bankroto bylą. Atsakovai su šiais ieškovo teiginiais nesutinka, nesutikimą, be kita ko, motyvuodami tuo, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 9 d. atsisakė Bendrovei iškelti bankroto bylą. Tačiau, teismo vertinimu, aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 9 d. ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą civilinėje byloje Nr. B2-5101-781/2014 dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo atmetė, nagrinėjamu atveju neturi lemiamos teisinės reikšmės. Tokia išvada darytina dėl to, kad VSDFV Vilniaus skyrius bankroto bylą inicijavo 2014 m. liepos mėnesį, todėl bankroto byloje buvo remiamasi dokumentais apibūdinančiais ankstesnę Bendrovės finansinę būklę, tuo tarpu šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl Bendrovės (ne)mokumo būklės 2014 m. gruodžio 31 d. Taip pat pažymėtina ir tai, kad nuo bankroto bylos Bendrovei iškėlimo yra surinkta papildomų duomenų, papildomai charakterizuojančių Bendrovės finansinę būklę, buvusią 2014 m. gruodžio 31 d.
Minėta, jog įmonės nemokumas įstatyme apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi esminis ir pagrindinis dalykas, ką vertina teismas, spręsdamas dėl įmonės mokumo, tai įmonės turimo balansinio turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykis. Remiantis balansu, byloje nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 31 d. Bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 189‘938 Eur, tuo tarpu Bendrovės turto vertė sudarė 194‘308 Eur. Taigi akivaizdu, kad nurodytą dieną Bendrovės skoliniai įsipareigojimai viršijo į jos balansą įrašyto turto vertę. Būtina atkreipti dėmesį, kad didžiąją balanse apskaitytos bendros Bendrovės turto vertės dalį sudarė trumpalaikis turtas, būtent per vienerius metus gautinos sumos – t. y. 192‘444 Eur iš bendros 194‘308 Eur turto vertės. Remiantis finansiniais dokumentais, ilgalaikio turto Bendrovė neturėjo.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant bendrovės turtinę būklę, taip pat ypač svarbu išanalizuoti ir ištirti įmonės gautinas sumas, t. y. ar šios sumos gali būti laikomos realiu atsakovo turtu, ar yra realių galimybių išieškoti nurodytas sumas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2186/2013). Minėta, kad balanse apskaitytos per vienerius metus Bendrovės gautinos sumos 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė 192‘444 Eur, iš kurių 27‘787,71 Eur dydžio sumą sudarė išregistruotų arba likviduojamų debitorių skolos. Didžiausio Bendrovės debitoriaus D. G. skola Bendrovei sudaro 117‘917,02 Eur. Ši skola Bendrovės naudai iš D. G. priteista Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Remiantis atsakovų paaiškinimais, 2007 m. nuosprendžiu priteista skola priverstinai pradėta išieškoti tik 2013 m. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kokia konkrečiai pinigų suma buvo išieškota iš D. G.. Iš antstolės V. M. 2014 m. lapkričio 13 d. rašto matyti, jog D. G. nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. kiekvieną mėnesį į antstolės depozitinę sąskaitą įmokėjo po 160 Lt, tačiau išieškotomis piniginėmis lėšomis buvo padengiamos būtinosios vykdymo išlaidos ir dalis papildomų vykdymo išlaidų. Remiantis bylos duomenimis ir šalių paaiškinimais, po Bendrovės bankroto bylos iškėlimo, dengiant D. G. įsiskolinimą, į Bendrovės sąskaitą buvo pervesta 306 Eur (186 Eur pervedė antstolė V. M., 120 Eur – D. G. sutuoktinė). Atsižvelgiant į tai, kad didžiausio Bendrovės debitoriaus D. G. 117‘917,02 Eur dydžio įsiskolinimas Bendrovei egzistuoja dar nuo 2007 m., o nuo 2013 m. išieškomų piniginių lėšų dydis yra nereikšmingas, kurių nepakakdavo net antstolės vykdymo išlaidoms padengti, taip pat į tai, jog po bankroto bylos iškėlimo išieškant šią skolą į Bendrovės sąskaitą buvo pervesta tik 306 Eur, bei įvertinus, kad byloje nėra duomenų, jog D. G. ar tretieji asmenys iki ar po bankroto bylos iškėlimo būtų sumokėję reikšmingą skolos dalį Bendrovei, laikytina, kad Bendrovė ginčo laikotarpiu nepasiekusi realaus išieškojimo rezultato, turi nedidelę tikimybę grąžinti šią skolą. Nors atsakovų teigimu, D. G. skolos negalima vertinti kaip negalimos išieškoti, nes jis nesislapsto ir yra pasirengęs geranoriškai mokėti susidariusią skolą, byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių skolos atgavimo perspektyvų realumą (CPK 178 straipsnis).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad balanse apskaitytos per vienerius metus Bendrovės gautinos sumos 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė 192‘444 Eur (bankroto bylos iškėlimo dieną – 189‘339 Eur), tačiau iš jų net 27‘787,71 Eur sudarė išregistruotų arba likviduojamų debitorių skolos, o debitoriaus D. G. 117‘917,02 Eur dydžio įsiskolinimas praktiškai nebeišieškomas. Net jei visi likę debitoriniai įsiskolinimai Bendrovei būtų sumokėti, jų nepakaktų net pusei teismo nutartimi patvirtintų kreditorinių reikalavimų, kurie sudaro 93‘299,27 Eur, padengti, neskaičiuojant išlaidų, reikalingų bankroto administravimo kaštams padengti. Dar mažesnė dalis būtų padengiama, vertinant bendrą Bendrovės įsiskolinimų dydį, kuris 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė 189‘938 Eur (bankroto bylos iškėlimo dieną – 200‘869 Eur). Taigi vadovaujantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis bei aptarta teismų praktika ir teisiniu reglamentavimu, konstatuotina, kad Bendrovės būklė 2014 m. gruodžio 31 d. atitiko ĮBĮ įtvirtintą (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis) įmonės nemokumo sampratą.
Minėta, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įstatyme nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek dalyviui (akcininkui). Be to, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustačius, jog pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidė juridinio asmens vadovas ir savininkas, jie už padarytą žalą kreditoriams atsako kaip solidarieji skolininkai CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu – kai prievolė susijusi su kelių asmenų padarytos žalos atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016). Taigi konstatuotina, jog atsakovai nepateikę teismui pareiškimo dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, atliko neteisėtus veiksmus CK 6.246 straipsnio prasme (ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad nors pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), tačiau, sprendžiant civilinės atsakomybės šiems asmenimis taikymo bylas ir konstatavus, kad nurodyta pareiga pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatinėjamos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Bendrovių teisės doktrinoje vadovais laikomi vykdantieji (valdymo organų nariai) ir nevykdantieji (priežiūros organų nariai) vadovai. Atsižvelgiant į tai, vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir jos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia, neperžengdamas jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtumus, civilinės atsakomybės taikymo bylose kiekvienu atveju spręstina, ar kaip atsakovas nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga, nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra tai, kad atsakovė nuo 2013 m. spalio 4 d. yra vienintelė Bendrovės akcininkė, be to, ėjusi buhalterės pareigas. Dauguma byloje esančių Bendrovės finansinių dokumentų pasirašyti vadovo (atsakovo) bei buhalterės (atsakovės), todėl teismo vertinimu, atsakovė neabejotinai žinojo arba turėjo žinoti apie realią Bendrovės finansinę padėtį, įskaitant ir nemokumo būseną, todėl jos elgesys (neveikimas) vertintinas kaip nebuvęs tiek rūpestingas ir apdairus, kiek buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą (šiuo atveju – pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą), jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014 ; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovai kaip Bendrovės vadovas ir vienintelė akcininkė žinojo ar turėjo žinoti apie sunkią Bendrovės finansinę būklę, atitinkančią įstatyme įtvirtintos įmonės nemokumo būsenos apibrėžimą, t. y. tai, kad Bendrovės skoliniai įsipareigojimai viršijo gerokai daugiau nei pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, o Bendrovės turtą sudarė beveik vien tik trumpalaikis turtas – per vienerius metus gautinos sumos, kurių didžiosios dalies atgavimo perspektyvos vertintinos itin kritiškai. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad ieškovas pagrįstai 2014 m. gruodžio 31 d. – termino pradžią skaičiuojant Bendrovei padarytą žalą.
Byloje nustatyta, ieškovui bankroto byla iškelta 2016 m. vasario 11 d., t. y. įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutarčiai. Remiantys byloje pateiktais įmonės balansais, bankroto bylos iškėlimo dieną Bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 200‘869 Eur, tuo tarpu 2014 m. gruodžio 31 d. – 189‘938 Eur. Taigi, ieškovo manymu, Bendrovei padaryta žala nagrinėjamu atveju yra bendras išaugęs įmonės skolų dydis, apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp Bendrovės įsiskolinimų dydžio bankroto bylos iškėlimo dieną ir įsiskolinimų dydžio 2014 m. gruodžio 31 d., t. y. dieną, kurią atsakovai turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (200‘869 Eur – 189‘938 Eur = 10’931 Eur). Teismo vertinimu, ieškovo taikomas Bendrovei padarytos žalos dydžio nustatymo metodas yra pagrįstas ir atitinkantis kasacinio teismo suformuotą praktiką. Šiuo atveju pagrįstai remtasi įmonės finansiniuose dokumentuose (balansuose) nurodytais duomenis, o ne teismo patvirtintais kreditoriniais reikalavimais, kurių dydis nėra pastovus, nes kreditorių pareiškimai dėl jų kreditorinių reikalavimų teismo gali būti priimti iki teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo dienos, be to, ne visi kreditoriai kreipiasi dėl savo reikalavimų patvirtinimo.
Sprendžiant Bendrovei padarytos žalos klausimą, pažymėtina, kad nuo 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovams tęsiant Bendrovės veiklą, jos įsiskolinimai vis augo. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 11 d. nutartimi palikęs nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį, be kita ko, konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondui išaugo nuo 18‘589,32 Eur iki 27‘474,43 Eur. Taigi atsakovams nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, Bendrovės skola vien tik Valstybinio socialinio draudimo fondui išaugo 8‘885,11 Eur, tuo tarpu, bendras Bendrovės įsiskolinimų dydis išaugo 10’931 Eur. Byloje nepateikta jokių duomenų, jog nurodytų laikotarpiu įmonės vadovas ir akcininkė ėmėsi visų galimų verslo priemonių įmonės skoloms sumažinti (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog nurodytos įmonės skolos ginčo laikotarpiu padidėjo dėl objektyviosios verslo rizikos (CPK CPK 178 str.). Nurodytos aplinkybėmis, teismo vertinimu, sudaro pagrindo konstatuoti, kad tarp atsakovų neteisėtų veiksmų (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo ir tokiu būdu sudarius sąlygas tęstis įmonės nuostolingai veiklai) ir Bendrovei padarytos žalos (10’931 Eur suma išaugę Bendrovės įsiskolinimai) egzistuoja priežastinis ryšys.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, byloje nustačius visas atsakovų (įmonės vadovo ir akcininko) civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą ir priežastinį ryšį (CK 6.246 – 6.249 straipsniai), ieškovo ieškinys laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinas, ieškovo naudai iš atsakovų solidariai priteisiant 10’931 Eur žalos atlyginimą.
Remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovų 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Atsakovai su šiuo reikalavimu nesutinka, nurodydami, kad jie turi ieškovui priešpriešinį reikalavimą 9604,53 Eur sumai, todėl ieškovo reikalavimas priteisti procesines palūkanas 9604,53 Eur dalyje neproporcingai iškreipia šalių teisių ir pareigų santykį, pažeidžia šalių lygiateisiškumo principą ir nėra pagrįstas. Nors byloje nustatyta, kad atsakovai Bendrovės bankroto byloje yra pirmos eilės kreditoriai ir jų kreditoriniai reikalavimai Bendrovei sudaro 9‘604,53 Eur sumą, tačiau nagrinėjamu atveju teismas atsakovų prieštaravimus dėl procesinių palūkanų priteisimo atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad įmonių bankroto procesą reglamentuojančiomis teisės normomis siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus, todėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsiradusių po bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas yra draudžiamas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-969/2015). Nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog atsakovai bankroto byloje yra priskirti prie pirmos eilės kreditorių, neturi teisinės reikšmės, nes jie bankroto byloje nėra vieninteliai pirmos eilės kreditoriai, be to, pirmiausia bankroto procese apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos ir tik po to tenkinami kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 35 straipsnio 1 dalis, 36 straipsnio 1 dalis). Taip pat pažymėtina, kad remiantis kasacinio teismo praktika, teismas, gavęs kreditoriaus prašymą priteisti procesines palūkanas, nesant šalių susitarimo dėl kitokio jų skaičiavimo ar atsisakymo, neturi nustatinėti kokių nors aplinkybių, reikšmingų tokiam prašymui tenkinti. Taigi procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Be to, kreditoriaus reikalavimas turi būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015). Esant nurodytoms aplinkybėms, remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovų solidariai priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 10’931 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
CPK 96 straipsnio 1 dalis numato, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kurio suma nagrinėjamu atveju sudaro 245 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 80 straipsnio 7 dalis). Remiantis tuo, kas išdėstyta, patikslintą ieškinį patenkinus visiškai,
valstybės naudai iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 245 Eur žyminio mokesčio bei 3,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 248,72 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 259, 269-270, 279, 307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovo BUAB „Trys banginiai“, į.k. 123584558, atstovaujamo bankroto administratoriaus L. V., naudai solidariai iš atsakovų G.M., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. M., a.k. (duomenys neskelbtini) 10’931 Eur (dešimt tūkstančių devynis šimtus trisdešimt vieną eurą) žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 10’931 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovų G. M., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. M., a.k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 248,72 Eur (du šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus ir 72 ct) bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno po 124,36 Eur, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, a/s Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.