- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-09
- Bylos Nr.
- 1A-37-493/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02700-2025-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Arūnas Paštuolis, Danutė Giačaitė
- Nuteistasis
- L. V.
- Nukentėjusysis
- L. S.
- Advokatai
- Remigijus Uckus
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo
L. V. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), ir jam paskirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 65 straipsniu, prie Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies (2 metų 8 mėnesių 23 dienų) pridėjus šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, L. V. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinės sulaikymo nuosprendžio vykdymui dienos.
Iki bausmės vykdymo pradžios L. V. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios L. S., nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja, įpareigojant L. V. nesiartinti prie nukentėjusios L. S. arčiau kaip 50 (penkiasdešimties) metrų atstumu.
Kardomąsias priemones nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.
L. S. vardu pareikštą civilinį ieškinį tenkinus iš dalies, iš L. V. L. S. naudai priteista 500 (penki šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti, priteistas lėšas uzufrukto teise pavedant tvarkyti jos įstatyminei atstovei – motinai L. V.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. L. V. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) už tai, kad jis sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui šeimos nariui, o būtent: 2025 metais sausio mėnesio 18–20 dienomis, tiksliau nenustatytu laiku, namuose adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių kartu gyvenančiai mažametei L. S., gim. (duomenys neskelbtini), į sėdmenų ir dešinės šlaunies sritį, dėl ko sukėlė nukentėjusiajai L. S. fizinį skausmą ir padarė kraujosruvas dešinės šlaunies srityje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistasis L. V. aukštesnio teismo prašo Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. spalio 1 d. nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį ir jį iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinti. Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais.
2.1. Nuteistasis nurodo, kad nesutinka su priimtu teismo nuosprendžiu, todėl šį nuosprendį aukštesniam teismui skundžia apeliacine tvarka.
2.2. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, jis nepripažino savo kaltės bei paaiškino, kad niekada smurto L. S. atžvilgiu nevartojo, priešingai, rūpinosi ja kaip savo dukra, jokio nusikaltimo nepadarė. Apeliantas nurodė, kad vakare po darbo vedėsi iš vaikų darželio L. į namus ir matė, kad L. eina lėčiau, negu įprasta. Klausė jos, kas atsitiko, mergaitė paaiškino, kad jai skauda koją, nes darželyje kažkuris vaikas jai įspyrė. Nėra tikras, ar tikrai taip buvo, nes L. yra hiperaktyvus vaikas, galėjo ir pati užsigauti. Be to, vakare buvo parnešęs visą dėžę žaislų, ant kurių atbėgusi į kambarį L. pargriuvo, todėl mėlynė galėjo gautis ir nuo pargriuvimo. Akcentuoja, kad analogiškus parodymus L. V. buvo davęs ir ikiteisminio tyrimo metu.
2.3. Skundo autorius taip pat nurodo, kad liudytoja L. V., nukentėjusios L. mama, davė parodymus, analogiškus jo duotiems parodymams. Jo vertinimu, nuteistojo ir liudytojos L. V. parodymus pilnai patvirtina ir 2025 m. vasario 6 d. specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad L. S. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant ranka, tiek nukentėjusiajai griūnant ir kontaktuojant su kietų bukų savybių turinčiais aplinkos daiktais. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas kaltinamojo (tuo metu, liudytojos L. V. parodymais, aukščiau paminėta specialisto išvada nesivadovavo, tai vertino kaip kaltinamojo (tuo metu) pasirinktą būdą išvengti atsakomybės.
2.4. Apeliantas pažymi, kad visiškai nesutinka su teismo argumentais, nes jie neatitinka ne tik kaltinamojo (tuo metu) ir liudytojos parodymams, bet ir paneigti specialisto išvada, t. y. objektyvia bylos medžiaga.
2.5. Skunde atkreipiamas aukštesnio teismo dėmesys į tai, kad nukentėjusiajai L. S. 2025 m. sausio 6 d. buvo atliktas specialiųjų ugdymosi poreikių vertinimas ir nustatytas didelis specialiųjų ugdymosi poreikių lygis. Galimai dėl šios aplinkybės mergaitė yra pasakiusi, kad ją sumušė kaltinamasis (tuo metu) L. V. Tačiau taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad mergaitė yra pasakiusi, jog L. V. ją spardė, nors aukščiau paminėtoje specialisto išvadoje teigiama, kad sužalojimai galėjo atsirasti dėl sudavimo ranka. Ši aplinkybė apeliantui taip pat kelia abejonių mergaitės paaiškinimams.
2.6. Skunde akcentuojama, kad nuteistasis yra dirbantis asmuo, charakterizuojamas labai gerai. Netikėti jo parodymams teismas pagrindo neturėjo.
2.7. Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes ir išsakytus motyvus, nuteistasis aukštesnio teismo prašo jį išteisinti.
3. Teismo posėdžio metu nuteistojo L. V. gynėjas savo ginamojo skundą paikė ir prašė tenkinti, mažametės nukentėjusiosios L. S. įgaliotas atstovas ir prokurorė – prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo L. V. apeliacinis skundas atmestinas.
4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
5. Iš nuteistojo L. V. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo nuteisimu dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir aukštesnio teismo prašo jį išteisinti.
6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad skundžiamas Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. spalio 1 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertinus visus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, šiuo nuosprendžiu L. V. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.
7. BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui. Ši nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017 ir kt.).
8. L. V. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl to, kad suduodamas tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių kartu gyvenančiai mažametei L. S. į sėdmenų ir dešinės šlaunies sritį, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai L. S. fizinį skausmą ir padarė kraujosruvas dešinės šlaunies srityje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.
9. Apeliaciniame skunde L. V. nurodo, kad L. S. atžvilgiu smurto nevartojo, jokio nusikaltimo nepadarė, priešingai – L. jis rūpinosi kaip savo dukra. Apeliantas nurodo, kad vedantis mergaitę iš darželio, pastaroji paaiškino, kad jai skauda koją, nes darželyje kažkuris vaikas jai įspyrė. Apeliantas taip pat nurodo, kad L. yra hiperaktyvus vaikas todėl, jo vertinimu, galėjo ir pati užsigauti.
10. Su šiais apeliacinio skundo argumentais aukštesnysis teismas nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta faktinė aplinkybė, kad būtent L. V. kartu gyvenančios L. S. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, kurio metu šiai mažametei sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą, neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, o būtent: nukentėjusios L. S., liudytojų S. Š., I. M., Ž. S. parodymais, specialisto išvada, vaizdo įrašuose užfiksuotais duomenims, rašytine bylos medžiaga. Vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas.
11. Nukentėjusiąja pripažinta mažametė L. S. 2025 m. vasario 20 d. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant psichologei, patvirtino, kad L. (V.) ją skriaudė, o detalizuojant patvirtino, kad L. ją mušė, mažametė parodė nugaros juosmens sritį, paaiškino, kad L. mušė su kojom, spardė. Paaiškino, kad jai neskauda, paklausta, ar skaudėjo kuomet spardė, nukentėjusi patvirtino, kad taip. Paklausta, ar buvo mušama į kitą kūno vietą, nukentėjusi parodė šlaunų sėdmenų sritį, paaiškino, kad buvo mėlynės, kad L. mušė su ranka (1 t., b. l. 34–36).
12. Pritartina apylinkės teismo vertinimui, kad nukentėjusiosios L. S. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausa vykdyta praėjus mėnesiui laiko po įvykio, tačiau L. S. išliko nuosekli ir nurodė kūno vietą, į kurią buvo mušama, patvirtino, kad tai atliko asmuo, vardu L. Nukentėjusi L. S. netrukus po įvykio, tačiau skirtingu laiku, apie tai, kad ją mušė L., patvirtino Marijampolės lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ pedagogei S. Š., Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei I. M., atvykusiems policijos pareigūnams ir medikams, savo tėvui Ž. S., taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjo vykdomoje apklausoje.
13. Liudytoja S. Š. parodė, kad įvykio dieną L. būnant darželyje, vaikams prieš miegą rengiantis, ant L. kojos pamatė mėlynę, kuri matėsi ant L. kojos, buvo nemažas plotas, pagalvojo, kad negerai, pačios L. paklausė iš kur mėlynė, kas atsitiko, mergaitė pasakė, kad ją mušė L.
14. Liudytoja I. M. parodė, kad įvykio metu dirbo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje. Taip pat parodė, kad reaguojant į Marijampolės darželio „(duomenys neskelbtini)“ auklėtojos pranešimą, apie tai, kad jų ugdymo įstaigoje yra galimai nuo smurto nukentėjusi nepilnametė, nuvykus į minėtą ugdymo įstaigą, auklėtojai padedant užmezgus su mažamete L. kontaktą, pastaroji pradėjo pasakoti, kad ją skriaudė mamos vyras L., mergaitė parodė mėlynę ant kojos, sakė, kad spyrė į pilvą, dar mergaitė pasakojo, kad L. būna negeras, kai būna pavartojęs alkoholio. Pamatė mėlynę, iškvietė pareigūnus, medikus. Kai atvyko medikai mergaitė labai susigraudino, parodžiusi savo kojytę labai verkė, apsikabino medikę ir sakė, kad ją nuskriaudė L. Su medikais vyko kartu į Marijampolės vaikų priėmimo skyrių, mergaitė buvo apžiūrėta ir išleista į namus.
15. Iš Tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje matyti, kad į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams bendrauta su I. M., kuri nurodė, kad fiksavo kraujosruvą L. S. dešinės kojos šlaunyje. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad policijos pareigūnams mergaitė teigė, jog L. ją muša, o paklausus kur, nurodė dešinės kojos šlaunį (1 t., b. l. 10–13).
16. Liudytojas Ž. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dukra jam namuose sakė, jog L. V. ją mušė 2025 m. sausio 20 d., nes ji sakė, kad vakar. P. L. į kur ją mušė, ji parodė, jog į koją, šlaunies srityje ir spyrė į pilvą. Apžiūrėjus mergaitę, matėsi kraujosruvos šlaunies srityje.
17. Mažametės sužalojimo mastą patvirtina byloje esanti Specialisto išvada Nr. G43/2025 (09), kurioje konstatuota, kad L. S. apžiūrėta 2025 m. sausio 22 d., jai konstatuota kraujosruvos dešinės šlaunies srityje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. L. S. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti dviem poveikiais, trijų–keturių parų laikotarpyje iki teismo medicininės apžiūros (1 t., b. l. 99).
18. Nuteistasis L. V. apeliaciniame skunde tvirtina, jog jis tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant apylinkės teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino, tvirtino, jog nemušė L. S., o priešingai – L. jis rūpinosi kaip savo dukra. Apeliantas atkreipia aukštesniojo teismo dėmesį į tai, kad nukentėjusiajai L. S. 2025 m. sausio 6 d. buvo atliktas specialiųjų ugdymosi poreikių vertinimas ir nustatytas didelis specialiųjų ugdymosi poreikių lygis, todėl, jo vertinimu, galimai dėl šios aplinkybės mergaitė yra pasakiusi, kad ją sumušė kaltinamasis (tuo metu) L. V. Tačiau šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi įvertinęs aukščiau aptartus nukentėjusiosios L. S., liudytojų S. Š., I. M., Ž. S. parodymus, aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu, nes nukentėjusiosios ir liudytojų nurodytos esminės įvykio aplinkybės sutampa.
19. Pažymėtina, jog sugretinus nukentėjusiosios ir paminėtų liudytojų parodymus matyti, kad mažametė nuosekliai teigė, kad jos atžvilgiu smurtavo būtent kaltinamasis (tuo metu) L. V. Proceso metu vaiko nurodytos aplinkybės iš esmės sutampa su aplinkybėmis, kurias ji pasakojo darželio auklėtojai, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistei ir savo tėvui po įvykio. Tai, kad nuteistasis ją mušė jai suduodamas į dešinės kojos šlaunį, mažametė nuosekliai tvirtino ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. 2025 m. sausio 23 d. Vaiko situacijos vertinimo duomenų anketoje užfiksuoti duomenys, ką teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytoja I. M., atvykus medikams ir jiems pradėjus apžiūrėti mergaitę, pastaroji pradėjo labai verkti, sakė, kad mušė L. ir jai labai skauda, mergaitė vis kartojo, kad ją mušė L. ir tai darė ne pirmą kartą (1 t., b. l. 136–146).
20. Mažametės L. S. motinos L. V. į bylą pateikti L. specialiųjų ugdymosi poreikių vertinimo dokumentai ir ambulatorinio apsilankymo aprašymas patvirtina tą aplinkybę, kad L. buvo konsultuotas (duomenys neskelbtini) ir jai diagnozuoti (duomenys neskelbtini) sutrikimai, tačiau skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėta, kad iš specialiųjų ugdymo vertinimo formos matyti, jog mergaitė yra savarankiška, geba išreikšti poreikius, pasako savo vardą, amžių, įvardija šeimos narius, pavadina artimiausius daiktus, elementariausius gyvūnus, kūno dalis. Policijos pareigūnų padarytuose vaizdo įrašuose matomas nukentėjusios bendravimas pagrįstai sustiprino apylinkės teismo išvadą, kad mergaitė geba suprasti ir teisingai perteikti reikšmingas esmines aplinkybes. Apygardos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, įvertinęs itin jauną mažametės nukentėjusiosios amžių ir brandos stoką, o būtent – jos amžiui būdingą šiek tiek ribotą gebėjimą suvokti vykstančius įvykius ir juos tinkamai įvertinti, įsiminti detales, neturi pagrindo abejoti šios mažametės parodymų patikimumu. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentas, kad L. S. diagnozuoti (duomenys neskelbtini) sutrikimai galėjo įtakoti jos poziciją sakyti, kad ją sumušė kaltinamasis (tuo metu) L. V., atmestini kaip nepagrįsti.
21. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad mažametė L. yra pasakiusi, jog L. V. ją spardė, nors byloje yra teigiama, kad sužalojimai galėjo atsirasti dėl sudavimo ranka. Ši aplinkybė apeliantui taip pat kelia abejonių mergaitės paaiškinimams.
22. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-495/2024 ir kt.). Kaip minėta, aukštesnysis teismas, įvertinęs mažametės nukentėjusiosios nuoseklią poziciją kitų pirmiau paminėtų įrodymų kontekste, neturi pagrindo abejoti šios nukentėjusiosios parodymų patikimumu, kad nuteistasis prieš ją smurtavo ją mušdamas ranka. Tuo tarpu apeliaciniame skunde akcentuojama ta aplinkybė, kad duodama paaiškinimus mažametė nurodė, jog L. V. ją spardė, nelaikytina esminiu nukentėjusiosios parodymų neatitikimu, galinčių įtakoti skundžiamo nuosprendžio esmę. Aukštesnysis teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kaip minėta, kad tyrimo metu mažametė L. S. nurodė, jog L. ją mušė ne pirmą kartą, todėl neatmetama galimybė, kad duodama paaiškinimus apie nagrinėjamą įvykį, mažametė dėl jos amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, galėjo painiotis ir dėl kitų galimo smurto prieš ją aplinkybių.
23. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad į koją L. galėjo įspirti kažkuris tai vaikas darželyje arba L. galėjo pati užsigauti, tačiau apygardos teismo vertinimu, tokios nuteistojo nurodytos nukentėjusiosios sužalojimo versijos iš esmės prieštarauja byloje nustatytų realiai vykusių įvykių sekai, kaip nelogiški vertintini nuteistojo paaiškinimai apie tai, kad vakare vedantis iš vaikų darželio lėčiau nei įprastai einanti mergaitė jam paaiškino, kad jai skauda koją, nes darželyje kažkuris vaikas jai įspyrė, o be to, vakare buvo parnešęs visą dėžę žaislų, ant kurių atbėgusi į kambarį L. pargriuvo, todėl, apelianto vertinimu, mėlynė galėjo gautis ir nuo pargriuvimo.
24. Nuteistasis L. V. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad liudytoja L. V., jo sutuoktinė ir nukentėjusios L. mama, davė parodymus, analogiškus jo parodymams.
25. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad liudytoja L. V., apklausta apylinkės teisme, parodė, kad pirmą sykį mėlynę ant dukros kūno pamatė sekmadienio vakarą, kai L. ruošė į darželį, kadangi L. labai judrus vaikas, pamanė eilinis susimušimas, į tai neatkreipė dėmesio. Sekančią dieną, pirmadienį, dukrą vedė į darželį, tačiau auklėtojos nieko nesakė. Antradienio rytą L. į darželį vedė L. V., tą dieną ji ir buvo iškviesta. Liudytoja taip pat paaiškino, kad sekmadienį prieš įvykį buvo parke, parduotuvėse, šeštadienį buvo žaidimų kambaryje. Šeštadienį buvo parsinešę žaislų, juos tvarkė, L. ne kartą buvo ant jų parkritusi, todėl pamačiusi mėlynę nieko blogo nepagalvojo, būna, kad dukra ir ant laiptų parkrinta. Tvirtino, kad L. santykiai su L. buvo geri, jokių ženklų nebuvo, kad L. būtų nepatenkinta, jai dukra niekada apie jokius mušimus nekalbėdavo. Liudytojos L. V. teigimu, kad L. buvo įteigta Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialisčių, jog ji buvo mušama. Su tokia mažametės nukentėjusiosios motinos pozicija aukštesnysis teismas nesutinka, jos palaikomą L. V. gynybinę versiją aukštesnysis teismas laiko šios liudytos siekiu savo sutuoktiniui padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės arba bent ją sušvelninti.
26. Aukštesnysis teismas pažymi, jog nukentėjusiosios L. S. parodymai, kad jo motinos sutuoktinis L. ją sužalojo būtent įvykio dieną, o tokios mažametės pozicijos nuoseklumą patvirtina liudytojų S. Š., I. M., Ž. S. parodymai, kita bylos medžiaga, vertintini kaip patikimi ir pagrindžiantys L. V. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojos S. Š. parodymai leidžia pagrįstai teigti, kad ji neturėjo jokio pagrindo nepagrįstai apkalbėti ir apkaltinti kaltinamąjį (tuo metu), o tai, kad ant L. kojos pamačius mėlynę ir vaikui pasakius, kad ją sužalojo L., ji iškvietė ugdymo įstaigos administraciją, toks darželio auklėtojos elgesys iš esmės atitiko tuo metu faktiškai buvusią situaciją reaguojant į vaikams prieš miegą rengiantis ant auklėtinės L. kojos pamatytą mėlynę. Būtent šios vaiko apie įvykį nurodytos aplinkybės buvo nurodytos tiek Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, tiek atvykusiems policijos pareigūnams. Kaip minėta, mažametė L. darželio auklėtojai nurodytą versiją, kad ją sumušė L., nuosekliai palaikė tiek bendraujant su Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialiste, tiek atvykus policijos pareigūnams ir medikams, tiek klausiama savo tėvo, tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo. Todėl liudytojos L. V. teigimas, kad jos mažametei dukrai L. buvo įteigta Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialisčių, jog ji buvo mušama, atmestinas kaip nepagrįstas.
27. Nuteistasis L. V., siekdamas išteisinimo, apeliaciniame skunde kelia abejones dėl nukentėjusiajai nustatyto sužalojimo mechanizmo, akcentuoja, kad 2025 m. vasario 6 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad L. S. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant ranka, tiek nukentėjusiajai griūnant ir kontaktuojant su kietų bukų savybių turinčiais aplinkos daiktais.
28. Bylos duomenys patvirtina, kad 2025 m. vasario 6 d. specialisto išvadoje Nr. pG 72/2025 (09) konstatuota, kad L. S. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant ranka, tiek nukentėjusiajai griūnant ir kontaktuojant su kietų bukų savybių turinčiais aplinkos daiktais (1 t., b. l. 102). Aukštesnysis teismas pažymi, kad specialisto išvada yra vertinama kartu su visais kitais bylos įrodymais. Nagrinėjamu atveju būtent alternatyvi specialisto išvada, kad L. S. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant ranka atitinka nuoseklius ir tarpusavyje sutampančius nukentėjusiosios L. S. ir liudytojų S. Š., I. M., Ž. S. parodymus, kitą baudžiamosios bylos medžiagą. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti tiek nuteistojo, tiek jo sutuoktinės nurodomą versiją, kad L. S. dar iki įvykio susižalojo pati krisdama ant žaislų krūvos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad mažametės L. S. tėvas, tai yra liudytojas Ž. S., ikiteisminio tyrimo metu tvirtino nemanantis, kad L. pati galėjo susimušti, nes sumušimas, jo vertinimu, buvo labiau panašus į suduotus smūgius kuo nors, kadangi buvo likę dryžiai – ant L. kūno matėsi visas delno likutis.
29. Byloje taip nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti apelianto nurodomą versiją, kad L. darželyje galėjo sužaloti koks tai vaikas. Pažymėtina, kad apylinkės teisme liudytoja apklausta S. Š. nurodė, jog jeigu L. S. būtų buvusi sužalota būtent darželyje, liudytojos vertinimu, mergaitė būtų verkusi, pasiskundusi, kad skauda, darbuotojai tai būtų pastebėję. Liudytojos S. Š. apylinkės teisme duoti parodymai patvirtina, kad jai ant L. kojos pastebėjus mėlynę ir vaiko paklausus, iš kur ta mėlynė, L. iš karto atsakė, kad ją mušė būtent L. Kitos versijos, pavyzdžiui, apie vaiko konfliktą su savo bendraamžiais darželyje, vaikas nenurodė. Be to, S. Š. teigimu, toks vaikų konfliktas būtų buvęs pastebėtas.
30. Taigi, nusikalstamos veikos – fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo – padarymo faktą patvirtina visuma byloje nustatytų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų, kurie sudaro pagrindą išvadai, kad L. V. 2025 metais sausio mėnesio 18–20 dienomis, tiksliau nenustatytu laiku, namuose adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių kartu gyvenančiai mažametei L. S. į sėdmenų ir dešinės šlaunies sritį, dėl ko sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė kraujosruvas dešinės šlaunies srityje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nuteistojo neteisėti veiksmai nagrinėtinos situacijos kontekste laikytini kaip atlikti tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad suduodamas tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių mažametei L. S. į sėdmenų ir dešinės šlaunies sritį tokiu būdu jis gali savo sutuoktinės dukrai sukelti fizinį skausmą arba šiam vaikui nežymiai sutrikdyti sveikatą, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti.
31. Apibendrindama visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, jog L. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Apylinkės teismas parinkdamas nuteistajam L. V. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, įvertino padaryto nusikaltimo aplinkybes, pavojingumą, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, o atsižvelgus į tai, kad nusikaltimas padarytas lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu, skundžiamu nuosprendžiu skirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 65 straipsniu, dalinio sudėjimo metu buvo subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi (2 (dveji) metai 8 (aštuoni) mėnesiai 23 (dvidešimt trys) dienos), L. V. paskiriant galutinę subendrintą 2 (dviejų) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kadangi ankstesniu nuosprendžiu L. V. nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad L. V. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nėra pagrindo. Skundžiamu nuosprendžiu iš dalies patenkinęs L. S. vardu pareikštą civilinį ieškinį ir iš L. V. L. S. naudai priteisdamas 500 (penkis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti, neturtinės žalos dydį apylinkės teismas nustatė įvertinęs kilusias pasekmes (sukeltas fizinis skausmas, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), L. V. kaltės formą (veikė tiesiogine tyčia), jo turtinę padėtį (darbingas ir galintis dirbti, tačiau turintis didelių įsiskolinimų), nukentėjusios amžių ir jos būseną dėl įvykio, taip pat teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nuteistojo L. V. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo L. V. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.