- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-27
- Bylos Nr.
- e2-1432-866/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01903-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Pikelienė
- Ieškovas
- UAB „Algekta“
- Atsakovas
- Lenkijos bendrovės Firma T, Lenkijos bendrovės „WARTA“, BUAB „Transkingas“
- Trečiasis asmuo
- R. A.
- Kategorijos
- 2.6.26pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Algekta“ ieškinį atsakovams BUAB „Transkingas“, kuriam atstovauja bankroto administratorius UADBB „Draudimo kryptis“, Lenkijos bendrovėms Firma T. C. R. N. ir „WARTA“ S.A. dėl nuostolių atlyginimo bei palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo R. A.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Algekta“ kreipėsi į teismą, prašydamas:
1) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio CMR Nr. KN 07159 18 punkto (vežėjo išlygos ir pastabos) nuostatą, kad „vežėjas neatsako už netinkamą pakrovimą ir krovinio apsaugą“;
2) priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Transkingas“, Firma T. C. R. N. ir „WARTA“ S.A. 155 227 Eur nuostolių, 1892,14 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
3) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas 2016 m. kovo 1 d. prašymu sumažino ieškinio reikalavimus iki 150 827 Eur dydžio nuostolių ir 1838,85 Eur palūkanų priteisimo, kitoje dalyje ieškinio reikalavimus palaikė.
Ieškovas nurodo, kad 2014 m. kovo 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. AG-400 už 450 000 Eur sumą pardavė naudotą, 2001-2002 m. gamybos, PET butelių pilstymo liniją Rumunijos bendrovei S.C. I. M. A. M. N. S.R.L. (toliau – pirkėjas, I.). Anot ieškovo, šalys sutarė, kad transportavimo organizavimu rūpinsis pirkėjas; PET linijos pakrovimo vieta numatyta Vilniuje, o galutinio pristatymo ir priėmimo vieta – Rumunijoje. Ieškovas, kaip pardavėjas, įsipareigojo savo sąskaita ir rizika pristatyti prekes į nurodytą vietą ir perduoti vežėjui, o pirkėjas įsipareigojo apmokėti tarptautinį prekių pervežimą nuo prekių perdavimo vežėjui vietos iki galutinio pristatymo. Vykdydamas pirkimo-pardavimo sutartį, pirkėjas pasamdė atsakovą UAB „Transkingas“ ir sudarė su juo Pervežimo sutartį Nr. TRA 122295 dėl PET butelių pilstymo linijos įrangos pervežimo iš Vilniaus į Rumuniją. Ieškovas pažymi, kad UAB „Transkingas“ 2014 m. kovo 13 d. Krovinių vežimo sutartimi Nr. TRA 122301 susitarė su atsakovu Lenkijos bendrove Firma T. C. R. N. (toliau – R. N.), t. y. faktiniu vežėju, dėl 2 PET linijos dalių: PET butelių pūtimo mašinos ir PET butelių pildymo triblokio (toliau – ginčo krovinys) pervežimo tuo pačiu maršrutu Lietuva-Rumunija.
Ieškovas aiškina, kad ginčo krovinys 2014 m. kovo 18 d. buvo pakrautas išsiuntimo vietoje. Pažymi, kad, vykdant ginčo krovinio pakrovimą, jo tinkamu pritvirtinimu rūpinosi atsakovo R. N. vairuotojas B. L., kuris, anot ieškovo, jį pritvirtino labai atsainiai, tik perjuosdamas krovinį tvirtinamaisiais diržais, todėl ieškovo darbuotojai ginčo krovinį papildomai sutvirtino tinklu bei perrišo tvirtinamąja juosta, tačiau šios aplinkybės, anot ieškovo, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovas yra atsakingas už žalą bei negali eliminuoti vežėjų atsakomybės. Ieškovas nurodo, kad praėjus 4 dienoms nuo krovinio pakrovimo – 2014 m. kovo 22 d., už maždaug 1300 km nuo Vilniaus, R. N. vilkikas, veždamas ginčo krovinį, jį numetė nuo puspriekabės. Ieškovo teigimu, eismo įvykio metu ginčo krovinys buvo sugadintas nepataisomai. Anot ieškovo, visiškai sugadinus ginčo krovinį, pirkėjas pareikalavo kuo skubiau sugadintas PET linijos dalis pakeisti analogiškomis, todėl ieškovas nupirko vietoj ginčo krovinio analogišką PET linijos dalį – butelių pūtimo ir pilstymo mašinas, bei tokiu būdu pakeitė sugadintą ginčo krovinį. Ieškovas nurodo, kad naujai nupirktos PET linijos dalys ieškovui kainavo bendrą 148 460 Eur sumą; be to, ieškovas patyrė 2350 Eur išlaidas dėl nupirktos įrangos išmontavimo ir parengimo transportavimui, bei 4417 Eur išlaidų už jos transportavimą. Taigi, ieškovo teigimu, jis bendrai patyrė 155 227 Eur nuostolių.
Anot ieškovo, kadangi išlaidos, patirtos dėl sugadinto krovinio pakeitimo, buvo padengtos ieškovo sąskaita, 2014 m. balandžio 29 d. reikalavimo perleidimo sutartimi pirkėjas perleido ieškovui visas teises reikalauti iš atsakovų ir kitų su ginčo krovinio vežimu susijusių asmenų nuostolių atlyginimo.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodo, kad atsakovo R. N., kaip vežėjo, civilinė atsakomybė buvo apdrausta Lenkijos draudiko „WARTA“ S.A. Ieškovas pažymi, kad kelis kartus kreipėsi į faktinį vežėją R. N. ir jo draudiką „WARTA“ S.A dėl nuostolių atlyginimo, tačiau taikaus susitarimo šalys nepasiekė.
Ieškovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju jis veikė kaip krovinio siuntėjas, UAB „Transkingas“ – kaip susitariantis vežėjas (o ne kaip ekspeditorius), o R. N. – kaip faktinis vežėjas, todėl, anot ieškovo, sugadinus ginčo krovinį, solidarioji atsakomybė kilo abiem vežėjams, taip pat ir R. N. draudikui. Teigia, kad įrodžius žalos faktą ir nuostolių dydį, vežėjo kaltė dėl krovinio sugadinimo preziumuojama, jam taikoma griežtoji vežėjo atsakomybė. Aiškina, kad faktinis vežėjas (R. N.) pervežimo sutarties, sudarytos su UAB „Transkingas“, 11 punkto nuostata, be kita ko, prisiėmė visą atsakomybę už krovinio sugadinimą nuo krovinio gavimo momento iki jo pristatymo momento; vežėjas įsipareigojo tikrinti pakrovimo tvarką ir krovinio tvirtinimą, užtikrinti krovinio nepažeidžiamumą ir saugumą vežimo metu, o sugadinus ar praradus krovinį – padengti nuostolius.
Ieškovas aiškina, kad Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio CMR Nr. KN 07159 (toliau – CMR važtaraštis) 18 punkto nuostata, jog „vežėjas neatsako už netinkamą pakrovimą ir kovinio apsaugą“, neatleidžia faktinio vežėjo nuo atsakomybės, nes pats vežėjas rūpinosi ginčo krovinio pakrovimu ir turėjo pareigą pradėti vežimą tik įsitikinęs, jog krovinys pakrautas saugiai, priešingu atveju, turėjo atsisakyti priimti tokį krovinį vežti. Ieškovas papildomai pabrėžia, kad faktinis vežėjas pretenzijų dėl krovinio sutvirtinimo neturėjo, krovinį išgabeno pirkėjui, todėl laikytina, jog ginčo krovinys išvyko tinkamai pritvirtintas prie vilkiko. Be to, ieškovo nuomone, CMR važtaraščio Nr. KN 07159 18 punkto nuostata, jog „vežėjas neatsako už netinkamą pakrovimą ir kovinio apsaugą“, yra niekinė ir negaliojanti, nes apriboja vežėjo atsakomybę už krovinio pakrovimą ir jo apsaugą visais, t. y. net ir tais atvejais, kai krovinys yra pakraunamas paties vežėjo ir yra išimtinai jo dispozicijoje. Anot ieškovo, ši nuostata prieštarauja Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencijos) 17 straipsnio nuostatoms. Nurodo, kad pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktį, vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis gavėjo, ar siuntėjo vardu. Kita vertus, ieškovo nuomone, praktikoje vežėjo atleidimas nuo atsakomybės taikomas tik tuo atveju, jeigu krovinio sugadinimas yra nulemtas būtent netinkamo pakrovimo, tačiau nagrinėjamu atveju, anot ieškovo, krovinio pakrovimu rūpinosi ir jame tiesiogiai dalyvavo pats vežėjas, be to, neįrodyta, jog krovinio sugadinimą lėmė išimtinai netinkamas jo pakrovimas.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Transkingas“ atsiliepime į ieškinį ir triplike su juo nesutinka, prašo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad tik organizavo ieškovo krovinio pervežimą, t. y. teikė tik transporto ekspedicijos paslaugas, ir ieškovui apie tai buvo žinoma, todėl atsakovui negali kilti atsakomybė dėl krovinio sugadinimo. Atsakovas pažymi, kad faktinių krovinių vežimų nuo pat bendrovės įkūrimo UAB „Transkingas“ niekada nevykdė ir neturi teisės jų vykdyti (neturi licencijos, transporto priemonių; nėra apsidraudęs krovinio vežėjo atsakomybės draudimu). Be to, aiškina, kad atsakovo ir ieškovo bendradarbiavimas prasidėjo maždaug 2012 m. vasario mėn.; nuo to laiko ieškovas ir atsakovas yra sudarę per 70 sandorių dėl krovinio ekspedijavimo, todėl, anot atsakovo, ieškovui neabejotinai buvo žinoma apie tai, jog atsakovas nei vieno karto pats faktiškai krovinio nevežė, t. y. jam buvo žinoma, kad kiekvienu atveju atsakovas veikė išimtinai tik kaip transporto ekspeditorius. Atsakovo teigimu, 2014 m. kovo mėn. į UAB „Transkingas“ kreipėsi Rumunijos bendrovės I. atstovai ir nurodė, jog ieškovas, iš kurio I. įsigijo tam tikrą įrangą, rekomendavo kreiptis į atsakovą dėl krovinio pervežimo suorganizavimo. Atsakovas sutiko suteikti transporto ekspedijavimo paslaugas ir su Iz. 2014 m. kovo 13 d. sudarė sutartį dėl krovinio ekspedijavimo bei tą pačią dieną sudarė sutartį su Lenkijos įmone R. N. dėl ginčo krovinio pervežimo. Atsakovas taip pat pažymi, kad CMR važtaraštyje dėl ginčo krovinio nurodyta, jog vežėjas yra Lenkijos įmonė R. N., o ne UAB „Transkingas“; taigi, anot atsakovo, atsakovas nėra ir negali būti laikomas krovinio vežėju, o yra tik krovinio ekspeditorius, suorganizavęs krovinio pervežimą pagal kliento reikalavimus ir sąlygas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, atsakomybė atsakovui galėtų kilti tik dėl ekspedicijos sutarties nevykdymo, t. y. dėl netinkamo ir (ar) nesavalaikio vežėjo suradimo ieškovo pageidaujamo krovinio pervežimui. Atsakovas pažymi, kad ginčo dėl to, jog transporto ekspedijavimo paslaugos buvo atliktos tinkamai, byloje nėra. Anot atsakovo, jis iki bylos nagrinėjimo net nebuvo gavęs jokių pretenzijų iš ieškovo. Atsakovo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad atsakovo atstovas ėmėsi aktyvių veiksmų ir užregistravo draudiminį įvykį, savaime nereiškia, jog atsakovas yra atsakingas dėl įvykusio eismo įvykio.
Be to, atsakovo vertinimu, ieškovas neįrodė šioje civilinėje byloje reikalaujamų priteisti nuostolių dydžio ir aplinkybių, kurios patvirtintų kokiu būdu buvo patirta ieškovo nurodoma žala. Atsakovo nuomone, net jeigu byloje pasitvirtintų, jog eismo įvykis įvyko dėl netinkamai pritvirtinto krovinio, turėtų būti spręstina dėl paties ieškovo atsakomybės (visiškos ar dalinės) dėl kilusios žalos, nes jo darbuotojai irgi dalyvavo ginčo krovinio pakrovime ir sutvirtinime. Atsakovas nesutinka ir su ieškovo nurodomu žalos dydžiu bei pažymi, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo krovinys buvo sugadintas visiškai ir negalėtų būti pataisytas; atsakovo teigimu, net ir nustačius, kad krovinys sugadintas visiškai, jis galėtų būti priduotas į metalo laužą; tokiu būdu, anot atsakovo, sumažėtų ieškovo prašomi priteisti nuostoliai. Be to, atsakovo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad naujai nupirktos įrangos (pakeičiant sugadintą ginčo krovinį) išmontavimo išlaidos buvo būtinos ir neišvengiamos. Papildomai pažymi, kad pakaitinės įrangos transportavimą atliko taip pat atsakovo surasti krovinio vežėjai; pabrėžia, jog ieškovas su atsakovu už nurodytą paslaugą yra atsiskaitęs iš dalies (liko skolingas 995,57 Eur). Atsakovo vertinimu, ieškovas iš dalies apmokėdamas atsakovo pateiktą sąskaitą už pakaitinės įrangos transportavimo organizavimo paslaugas, faktiškai pripažino, jog atsakovas negali būti laikomas atsakingu pagal ieškovo iš I. perimtą reikalavimo teisę.
Atsiliepimas
Atsakovas Lenkijos bendrovė „WARTA“ S.A. atsiliepime į ieškinį ir jo atstovas teismo posėdžio metu su juo nesutinka, prašo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad jo surinkti duomenys patvirtina, jog krovinio pakrovimu rūpinosi, jį krovė ir tvirtino išimtinai tik ieškovo atstovai; R. N. vairuotojas B. L. šių veiksmų neatliko, o ir neturėjo bei negalėjo jų atlikti (neturėjo tam reikiamos įrangos). Anot atsakovo, CMR važtaraščio Nr. KN 07159 18 punkto išlyga dėl to, kad vežėjas neatsako už netinkamą pakrovimą ir krovinio apsaugą, atsirado ne atsitiktinai, o todėl, jog tokia yra R. N. vykdomo vežimo verslo specifika – kai R. N. atlieka tik krovinio gabenimo paslaugą, o krovinio pakavimu, pakrovimu, tvirtinimu, iškrovimu ir kt. rūpinasi kiti vežimo teisinių santykių dalyviai. Atsakovas aiškina, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje nustatyta, jog vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, susijusios su tuo, kad krovinį pakrovė ir sudėjo krovinio siuntėjas (kaip ir buvo šios bylos atveju). Atsakovo teigimu, Rumunijos policijos pareigūnų protokolas patvirtina, kad krovinio sugadinimo priežastis buvo netinkamas tvirtinimas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo vertinimu, ypatinga rizika (pats siuntėjas pakrovė ir pritvirtino krovinį) ir nulėmė krovinio sugadinimą, todėl šiuo atveju tenkinama CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje numatyta vežėjo atleidimo nuo atsakomybės sąlyga, t. y. atsakovai nėra atsakingi už ieškovo nuostolius dėl krovinio sugadinimo. Papildomai nurodo, kad atsakovai neatliko jokių neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu, nes krovinio sugadinimas, esant ypatingai rizikai, nelaikomas neteisėtais atsakovų veiksmais. Be to, atsakovas nesutinka su ieškovo paskaičiuotų nuostolių dydžiu, nes, anot atsakovo, net ir sugadintas ginčo krovinys nėra bevertis. Atsakovo teigimu, byloje neįrodytos ir kitos būtinos atsakomybės kilimo sąlygos – priežastinis ryšys ir kaltė.
Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovo reikalavimu dėl CMR važtaraščio 18 punkto nuostatos pripažinimo niekine ir pažymi, kad nurodytame punkte šalys aiškiai susitarė, jog krovinio pakrovimas ir pritvirtinimas yra visiška siuntėjo atsakomybė; tuo labiau, jog ginčo krovinys buvo nestandartinis, didelių gabaritų, sunkus, todėl jei ginčo krovinio pakrovimas ir pritvirtinimas, šalims susitarus, būtų vežėjo pareiga, vežėjas būtų iš anksto rūpinęsis atitinkamos technikos bei priemonių gavimu, taip pat būtų reikalavęs didesnio atlyginimo už tokias paslaugas. Atsakovo teigimu, ieškovo reikalavimas po įvykusio nuostolių fakto, už kurį jis pats prisiėmė atsakomybę, keisti esminę vežimo sutarties sąlygą reikštų neproporcingą kišimąsi į šalių sutarties laisvės principą, nesąžiningai iškreiptų vežimo teisinių santykių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.
Atsakovas Lenkijos bendrovė Firma T. C. R. N. atsiliepime į ieškinį ir jo atstovas teismo posėdžio metu su juo nesutinka, prašo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad pervežimo sutartimi atsakovas neįsipareigojo pakrauti krovinio, todėl pagal įprastą praktiką krovinio pakrovimu bei tvirtinimu turėjo rūpintis krovinio siuntėjas ar gavėjas (arba šių asmenų pavedimu tretieji asmenys), todėl atsakovo vairutuojas buvo informuotas nesikišti į krovinio krovimo bei tvirtinimo procesą, ką jis ir padarė, t. y. ginčo krovinį pakrovė ir sutvirtino ieškovo atstovai. Atsakovo teigimu, jis buvo įsitikinęs, kad ieškovo atstovai tinkamai pakrovė ir sutvirtino krovinį, todėl išgabeno jį į paskirties vietą Rumunijoje, tačiaus jos nepasiekė, nes 2014 m. kovo 22 d. Rumunijos teritorijoje dėl netinkamo tvirtinimo ginčo krovinys nuvirto nuo puspriekabės. Anot atsakovo, tą patvirtino ir Rumunijos policijos pareigūnai. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje numatytas rizikos faktorius, atleidžiantis atsakovą nuo civilinės atsakomybės dėl krovinio praradimo. Be to, atsakovas pažymi, kad CMR važtaraščio 18 punkte ieškovas tik dar kartą patvirtino, kad ginčo krovinį krovė ir tvirtino jis, tokiu būdu prisiėmė dėl to visą atsakomybę. Taigi, atsakovo teigimu, ieškovas neįrodė atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, t. y. neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, žalos (su kurios skaičiavimais atsakovas taip pat nesutinka), priežastinio ryšio ir kaltės, todėl ieškinys, anot atsakovo, atmestinas kaip nepagrįstas.
Be to, atsakovas nesutinka su ieškovo reikalavimu dėl CMR važtaraščio 18 punkto nuostatos pripažinimo niekine. Nurodo, kad minėtame CMR važtaraščio 18 punkte šalys aiškiai susitarė, jog krovinio pakrovimas ir pritvirtinimas yra visiška siuntėjo atsakomybė, tuo tarpu atsakovas neįsipareigojo ir nedalyvavo krovinio pakrovimo bei tvirtinimo procese daugiau, negu numatyta CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkte. Atsakovo nuomone, nurodytas punktas visiškai atitinka CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje nurodytą nuostatą.
Dėl bylos dalies nutraukimo
Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė savo reikalavimų dalies dėl 4400 Eur nuostolių ir 53,29 Eur palūkanų priteisimo, iš esmės nurodęs, kad ginčo krovinys (nors ir visiškai sugadintas) vertas 4400 Eur; anot ieškovo, tiek ginčo krovinys vertas pardavus jį į metalo laužą. Atsakovai ir trečiasis asmuo šiam prašymui neprieštaravo. Ieškovas patvirtino, kad jam žinomos ieškinio dalies atsisakymo procesinės pasekmės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, ieškovo atsisakymas nuo dalies ieškinio neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, todėl priimtinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 42 straipsnio 1, 2 dalys, 140 straipsnio 1 dalis); civilinės bylos dalis dėl ieškovo reikalavimų dėl 4400 Eur nuostolių ir 53,29 Eur palūkanų priteisimo nutrauktina (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis).
Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 2 dalimi, ieškovui grąžintini 75 proc. už atsisakyto ieškinio dalį (4453,29 Eur) sumokėto žyminio mokesčio, todėl ieškovui grąžintina 25,10 Eur sumokėto žyminio mokesčio, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šiuo teismo sprendimu (CPK 87 straipsnio 2, 3 dalys).
Motyvuojamoji dalis
Likusioje dalyje ieškinys tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių ir liudytojų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas UAB „Algekta“ ir Rumunijos bendrovė S.C. I. M. A. M. N. S.R.L. 2014 m. kovo 12 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. AG-400, pagal kurią ieškovas pirkėjui už 450 000 Eur sumą pardavė naudotą, 2001-2002 m. gamybos, PET butelių pilstymo liniją.
P. I. ir UAB „Transkingas“ 2014 m. kovo 13 d. sudarė pervežimo sutartį Nr. TRA 122295 dėl nurodytos PET butelių pilstymo linijos pervežimo iš Lietuvos (Vilniaus) į Rumuniją.
UAB „Transkingas“ 2014 m. kovo 13 d. Krovinių vežimo sutartimi Nr. TRA 122301 susitarė su Lenkijos bendrove Firma T. C. R. N. dėl 2 PET linijos dalių – PET butelių pūtimo mašinos ir PET butelių pildymo triblokio (ginčo krovinio), pervežimo tuo pačiu maršrutu Lietuva-Rumunija.
Ginčo krovinys 2014 m. kovo 18 d. buvo pakrautas išsiuntimo vietoje (Vilniuje).
Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio CMR Nr. KN 07159 18 punkte šalys (faktinis vežėjas R. N. ir siuntėjas UAB „Algekta“) susitarė, kad vežėjas R. N. neatsako už netinkamą pakrovimą ir krovinio apsaugą.
2014 m. kovo 22 d., už maždaug 1300 km nuo Vilniaus, įvyko eismo įvykis, kurio metu ginčo krovinys nukrito nuo puspriekabės; tokiu būdu ginčo krovinys buvo apgadintas.
Rumunijos policijos pareigūnų eismo įvykio ataskaitoje, serija CP, Nr. 6268145, nurodyta, kad „vairuotojui sukant iš kelio į kairę pusę, didelis objektas, nepririštas gulėjęs puspriekabėje, nuslydo ir iškrito ant kelio“.
Ieškovas, reikalaujant pirkėjui, nupirko vietoj ginčo krovinio analogišką PET linijos dalį – butelų pūtimo ir pilstymo mašinas, bei pakeitė sugadintą ginčo krovinį. Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad naujai nupirktos PET linijos dalys ieškovui kainavo bendrą 148 460 Eur sumą; be to, ieškovas patyrė 2350 Eur išlaidas dėl nupirktos įrangos išmontavimo ir parengimo transportavimui, bei 4417 Eur išlaidų už jos transportavimą.
Nustatyta, kad atsakovo R. N., kaip vežėjo, civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta Lenkijos bendrovės (draudiko) „WARTA“ S.A.
Ieškovas kelis kartus raštu kreipėsi į faktinį vežėją R. N. ir jo draudiką „WARTA“ S.A dėl nuostolių atlyginimo, tačiau taikaus susitarimo šalys nepasiekė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-5474-794/2016 (dabar Nr. eB2-556-794/2017), UAB „Transkingas“ iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas UADBB „Draudimo kryptis“; nutartis įsiteisėjo 2016 m. spalio 8 d.
Dėl CMR važtaraščio 18 punkto nuostatos pripažinimo niekine ir negaliojančia
Nagrinėjamu atveju, ieškovo vertinimu, Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio CMR Nr. KN 07159 18 punkto nuostata, jog „vežėjas neatsako už netinkamą pakrovimą ir krovinio apsaugą“, yra niekinė ir negaliojanti, nes apriboja vežėjo atsakomybę už krovinio pakrovimą ir jo apsaugą visais, t. y. net ir tais atvejais, kai krovinys yra pakraunamas paties vežėjo ir yra išimtinai jo dispozicijoje; savo reikalavimą grindžia CMR konvencijos 41 straipsnio 1 punktu.
CMR konvencijos nuostatų imperatyvus pobūdis, nuosekliai taikomas užsienio teismų praktikoje, nustatytas CMR konvencijos 41 straipsnio 1 punkte, nurodančiame, kad nepažeidžiant 40 straipsnio nuostatų, visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios konvencijos, laikomi negaliojančiais. CMR konvencijos 41 straipsnio 1 punkto nuostatos negali būti pakeistos ar apskritai eliminuotos, remiantis nacionaline teise ar šalių susitarimu. Taigi, niekiniais pripažintini visi šalių susitarimai dėl didesnės vežėjo atsakomybės, nei numatyta CMR konvencijoje; taip pat įvairūs susitarimai, kuriais vežėjas prisiima papildomus įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2005).
Atsakovų teigimu, ginčijama nuostata važtaraštyje buvo nurodyta dėl to, kad šiuo konkrečiu atveju ginčo krovinio pakrovimu ir sutvirtinimu rūpinosi tik ieškovas (kaip siuntėjas). Viena vertus, teismas pažymi, kad aplinkybė, jog šalys (vežėjas ir siuntėjas) susitarė, kad krovinį krauna ir jį sutvirtina krovinio siuntėjas iš esmės neprieštarauja CMR konvencijos nuostatoms, nes CMR konvencija nereguliuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl sutarties šalys gali dėl to susitarti. Be to, kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad nesant tokio susitarimo, krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2004). Teismas papildomai pažymi, kad krovinio pervežimo santykiuose dažniausiai tokią pareigą prisiima siuntėjas, nes jis geriausiai žino krovinio savybes ir pan. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia galimybė, kai krovinį pakrauna siuntėjas, netiesiogiai nustatyta ir CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje.
Žemesnės instancijos teismas
Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vežėjas, CMR važtaraštyje įrašęs abstrakčią nuostatą, jog jis neatsako už netinkamą pakrovimą ir krovinio apsaugą, jos tinkamai nekonkretizavęs, nepagrįstai ir neproporcingai apribojo savo atsakomybę, nes, pagal CMR konvencijos nuostatas, vežėjas atsako už krovinį nuo jo priėmimo iki perdavimo momento (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis), todėl ginčijama nuostata, atsitikus įvykiui, dėl kurio krovinys prarandamas/apgadinamas ir pan., iš esmės suteikia vežėjui nepagrįstą įrodinėjimo pranašumą prieš siuntėją (kuris krovė krovinį) (CPK 185 straipsnis). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad faktinis vežėjas – R. N. (kuris ir įrašė ginčijamą nuostatą CMR važtaraštyje), krovinių vežimo sutarties Nr. TRA 122301, 2014 m. kovo 13 d. sudarytos su UAB „Transkingas“, 11 punkte, be kita ko, įsipareigojo tikrinti pakrovimo tvarką ir krovinio tvirtinimą, užtikrinti krovinio nepažeidžiamumą ir saugumą vežimo metu, o sugadinus ar praradus krovinį – padengti visus patirtus nuostolius. Taigi, ginčijama CMR važtaraščio nuostata iš esmės prieštarauja nurodytos krovinių vežimo sutarties 11 punktui, nes atsakovas R. N., be užsakovo – UAB „Transkingas“ pritarimo (kuris CMR važtaraščio nepasirašinėjo), savo atsakomybę dėl krovinio pakrovimo ir tvirtinimo tikrinimo, tuo pačiu ir iš to kylančios atsakomybės, perleido kitam asmeniui (šiuo atveju siuntėjui). Teismas taip pat iš esmės sutinka su ieškovo argumentais, kad net jeigu vežėjas faktiškai ir nedalyvauja krovinio pakrovime, jis negali eliminuoti (šiuo atveju įrašius nuostatą į CMR važtaraštį) savo pareigos (kuri šiuo atveju buvo įtvirtinta sutartyje) patikrinti trečiųjų asmenų atlikto pakrovimo ir sutvirtinimo tinkamumo, nes, kaip minėta, būtent vežėjas yra atsakingas už krovinį jo transportavimo metu.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad CMR važtaraščio Nr. KN 07159 18 punkto nuostata, jog „vežėjas neatsako už netinkamą pakrovimą ir krovinio apsaugą“ nuostata, yra niekinė ir negaliojanti pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 punkto nuostatas, kaip nepagrįstai apribojanti vežėjo atsakomybę, nustatytą CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkte, ir prieštaraujanti UAB „Transkingas“ ir R. N. sudarytos krovinių vežimo sutarties Nr. TRA 122301 11 punkto nuostatai.
Dėl BUAB „Transkingas“ atsakomybės
Atsakovas BUAB „Transkingas“ savo nesutikimą su ieškiniu iš esmės motyvavo tuo, kad jis tik organizavo ieškovo krovinio pervežimą, t. y. teikė tik transporto ekspedicijos paslaugas (buvo ekspeditorius), todėl atsakovui negali kilti atsakomybė dėl krovinio sugadinimo.
Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra nuosekliai išaiškinti tarptautinio vežimo teisiniuose santykiuose dalyvaujančių ekspeditoriaus, susitariančiojo vežėjo ir faktinio vežėjo atribojimo kriterijai. Ekspeditorius gali būti laikomas vežėju, nors pats krovinio ir nevežė, bet akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį. Kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys, kuris asmuo laikytinas vežėju, nustatytina pagal tai, kuris asmuo kaip vežėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1333/2002). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad vežėjo nurodymas važtaraštyje yra tik vienas iš kriterijų, kuriais reikia vadovautis nustatant, kas iš vežimo teisinių santykių dalyvių laikytinas vežėju pagal CMR konvenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2006). Vien tai, kad CMR važtaraštyje vežėju nurodytas ne susitariantysis vežėjas, bet kitas asmuo, ir tai, kad krovinį faktiškai veža ne susitariantysis vežėjas, bet kitas asmuo, nepaneigia siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo susitarimu nustatytos siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo atsakomybės apimties pagal sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad sprendžiant dėl to, kokie santykiai siejo tarptautinio krovinių vežimo teisinių santykių šalis, pirmiausia turi būti vadovaujamasi šalių sudarytų susitarimų dėl krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais sąlygomis, jų pasiektu susitarimu, įvertinant tai, kaip pačios teisinių santykių šalys suvokė viena kitą (viena kitos funkcijas) tarptautinio krovinio vežimo teisiniuose santykiuose šių santykių atsiradimo momentu (sutarties sudarymo momentu), kokia buvo sutarties šalių valia dėl to, o ne imperatyviai vadovaujantis vien tarptautinio krovinių vežimo važtaraštyje nurodyta informacija apie vežimą atliekantį vežėją, nes joje dažniausiai nurodomas faktinis krovinio vežėjas ir apie siuntėjo bei susitariančiojo vežėjo teisinius santykius iš tokio dokumento spręsti sunku (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nustatyta, kad pirkėjas I. ir UAB „Transkingas“ 2014 m. kovo 13 d. sudarė pervežimo sutartį Nr. TRA 122295 dėl PET butelių pilstymo linijos įarngos pervežimo iš Lietuvos (Vilniaus) į Rumuniją. Minėtoje sutartyje aptartos ir esminės krovinio pervežimo tarptautiniais maršrutais sąlygos (pasikrovimo data, laikas, atsakovui pateikti duomenys apie konkretų gabenamą krovinį). Teismo vertinimu, šiuo užsakymu buvo pasiektas šalių susitarimas dėl krovinio pervežimo, išreikšta vieninga šalių valia dėl tarptautinio krovinio vežimo sutarties sudarymo. Nurodytoje sutartyje atsakovas UAB „Transkingas“ nenurodė pirkėjui, jog tik organizuos krovinio pervežimą ir pasitelks trečiuosius asmenis dėl faktiško vežimo; tuo labiau, jog sutartyje atsakovas save aiškiai įvardina kaip vežėją. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirkėjas I. atsakovą UAB „Transkingas“ suvokė kaip krovinio vežėją. Viena vertus, CMR važtaraštyje dėl ginčo krovinio nurodyta, kad krovinio siuntėjas yra UAB „Algekta“, o vežėjas – R. N.; pažymėtina, jog aplinkybė, kai faktinis vežėjas yra įrašomas į važtaraštį kaip vežėjas reiškia, kad toks vežėjas krovinį veža savo vardu ir rizika, todėl laikoma, kad jis savo veiksmais prisijungia prie siuntėjo ir susitariančio vežėjo sutartinių krovinio vežimo teisinių santykių ir tai suteikia siuntėjui teisę dėl netinkamo vežimo sutarties vykdymo reikšti reikalavimus ne tik susitariančiam vežėjui pagal CMR 3 ir 36 straipsnius kaip pirmajam vežėjui, bet ir tiesiogiai faktiniam vežėjui kaip antrajam vežėjui pagal CMR konvencijos 36 straipsnį. Kita vertus, teismo vertinimu, minėtas važtaraštis niekaip nepaneigia pirkėjo I.ir atsakovo UAB „Transkingas“ tarptautinio vežimo teisinių santykių; be to, atsakovas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju buvo tik ekspeditorius, t. y. tik organizavo krovinio pervežimą ir aiškiai tai nurodė pirkėjui. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kai sutartimi su krovinio siuntėju pervežimo procese dalyvaujantis ekspeditorius įsipareigoja būti vežėju (įsipareigoja siuntėjui nugabenti krovinį į paskirties vietą, nors veža ne pats, o tik atlieka ekspedijavimo paslaugas), jis atsako siuntėjui kaip vežėjas nepriklausomai nuo to, ar jis veš pats ar paves tai padaryti trečiajam asmeniui.
Atsižvelgiant į išdėstytą, be kita ko, į tai, kad tarp pirkėjo ir atsakovo UAB „Transkingas“ buvo sudaryta pervežimo sutartis, kuria atsakovas, sutartyje įvardintas kaip krovinio vežėjas, įsipareigojo nugabenti krovinį į paskirties vietą, teismo vertinimu, atsakovas UAB „Transkingas“ buvo susitariantysis ir pirmas vežėjas CMR konvencijos prasme bei atsako prieš krovinio siuntėją, nors ir nebuvo faktinis krovinio vežėjas (CMR konvencijos 3 straipsnis). Taigi, pripažinus, kad nagrinėjamu atveju vežimą CMR konvencijos prasme vykdė keli vežėjai, krovinio siuntėjas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo priteisimo solidariai pagal CMR konvencijos 36 straipsnį iš pirmojo, šiuo atveju susitariančiojo, vežėjo UAB „Transkingas“ ir faktinio vežėjo – R. N., priėmusio krovinį ir įrašyto į CMR važtaraštį.
Remiantis išdėstytu, teismas laiko nepagrįstais atsakovo UAB „Transkingas“ teiginius, kad atsakomybė už krovinio apgadinimą turėtų būti pritaikyta tik faktiniam krovinio vežėjui.
Dėl Lenkijos bendrovės „WARTA“ S.A. atsakomybės
Nagrinėjamu atveju ieškovas reiškia solidarų reikalavimą ir atsakovo – faktinio vežėjo, R. N., vežėjo civilinės atsakomybės draudikui Lenkijos bendrovei „WARTA“ S.A.
Žemesnės instancijos teismas
Iš CMR konvencijos preambulės darytina išvada, kad susitariančiosios šalys ją priėmė norėdamos suvienodinti tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygas, t. y. tokiems vežimams reikalingus dokumentus ir vežėjo atsakomybę. Nei CMR konvencijos preambulėje, nei kituose jos teksto nuostatose nereglamentuojami vežėjo civilinės atsakomybės draudimo, draudiko ir draudėjo tarpusavio bei jų santykiai su trečiaisiais asmenimis.
Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinta, kad krovinio praradimo, sugadinimo atveju atsiranda mišri solidarioji vežėjo ir draudimo kompanijų, kuriose vežėjas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę, prievolė, kuri vežėjui, kaip skolininkui, atsiranda iš įstatymo (CMR konvencijos), draudikui – iš draudimo sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2009; 2003 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-730/2003).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vežėjas R. N. savo, kaip vežėjo, atsakomybę buvo apdraudęs tarptautinio vežėjų keliu transportu civilinės atsakomybės draudimu. Kaip minėta, vežėjui R. N. vežant ginčo krovinį, eismo įvykio metu jis buvo sugadintas. Taigi ši pirkėjo (kurio teises perėmė ieškovas) patirta žala patenka į vežėjo apdraustą interesą.
Pažymėtina, kad žalą padariusiam vežėjui atsakomybė paprastai taikoma pagal visiško nuostolių atlyginimo principą, nors ji gali būti ribojama CMR konvencijos nuostatomis (CMR konvencijos 23 straipsnis); tuo tarpu draudikui visiškas nuostolių atlyginimo principas netaikomas, nebent kitaip būtų nustatyta įstatyme arba draudimo sutartyje, nes draudiko atsakomybė yra ribojama draudimo išmokos suma. Jeigu draudimo išmoka yra mažesnė nei trečiojo asmens (naudos gavėjo) nuostoliai, šis skirtumas gali būti išieškomas tik iš vežėjo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad faktinio vežėjo R. N. civilinė atsakomybė buvo apdrausta 250 000 JAV dolerių suma, todėl ieškovo prašomos priteisti žalos dydis neviršija nurodytos draudimos išmokos sumos.
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudimo sutartimi draudikas prisiima pareigą atlyginti draudėjo padarytus nuostolius (neviršijant draudimo sumos) trečiajam asmeniui tuo atveju, kai yra draudžiamasis įvykis.
Taigi, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, Lenkijos bendrovei „WARTA“ S.A., kaip faktinio vežėjo R. N. draudikui, kyla solidarioji atsakomybė, nebent būtų nustatyta, kad nurodytas įvykis (ginčo krovinio apgadinimas) patenka į nedraudžiamuosius įvykius ir žalos dydis viršija išmokos sumą.
Dėl nuostolių atlyginimo
Vežėjo atsakomybė aktualiu nagrinėjamai bylai atveju – kai krovinys vežimo metu sugadinamas ar prarandamas – nustatyta CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkte: vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Šioje CMR normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė – vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių arba atleidžiančių jį nuo atsakomybės aplinkybių, nurodytų 17 straipsnio 2 ir 4 punktuose.
Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktį, kurio taikymas yra aktualus nagrinėjamoje byloje, atleidimas nuo civilinės atsakomybės yra galimas esant tai aplinkybei, kad krovinį pakrovė siuntėjas ir tai gali būti įvertinta kaip ypatinga rizika, kuriai esant vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės.
Taigi, kai vežėjas remiasi šiais ypatingos rizikos faktoriais, jis nuo atsakomybės gali būti atleidžiamas pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkto nuostatas. Vežėjas turi pagrįstai nurodyti, kad kuri nors iš aplinkybių, esanti ypatingos rizikos faktoriumi, egzistavo vežant krovinį, bei įrodyti galimybę (tikėtiną priežastinį ryšį), kad krovinio praradimas arba sugadinimas galėjo atsirasti dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkte nurodytų ypatingos rizikos faktorių. CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad jei vežėjas įrodo, jog susidarius aplinkybėms krovinys prarastas ar sugadintas dėl vieno ar kelių 17 straipsnio 4 punkte nurodytų rizikos faktorių, tai manoma, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti. CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkto autentiškame tekste yra ir antrasis sakinys, kuris oficialiame konvencijos vertime į lietuvių kalbą nėra išverstas. Jame nustatyta, kad „reikalavimą reiškiantis asmuo gali įrodinėti, kad žala nesusijusi nė su vienu rizikos veiksniu“. Tai reiškia, kad minėta CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkto pirmame sakinyje įtvirtinta prezumpcija gali būti paneigta bendraisiais pagrindais, reikalavimą reiškiančiam asmeniui įrodžius, kad žala visiškai arba iš dalies nesusijusi nė su vienu ypatingos rizikos faktoriumi. Tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka reikalavimą reiškiančiam asmeniui. Jam įrodžius, kad žala visiškai arba iš dalies nesusijusi nė su vienu iš ypatingos rizikos faktorių, vežėjui taikoma CMR konvencijoje nustatyta atitinkama atsakomybė (visiška arba dalinė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2007).
Kaip minėta, CMR konvencijoje nereglamentuojama krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūros, todėl sutarties šalys gali dėl to susitarti, o nesant tokio susitarimo krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Tokiu atveju vežėjo pareigos siuntėjui kraunant krovinį apsiriboja tik išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu bei krovinio išdėstymo automobilyje kontrole (CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalis); ar vežėjas šias pareigas įvykdė, sprendžiama pagal sąžiningo ir rūpestingo vežėjo elgesio standartą. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad vežėjas tokiu atveju nėra įpareigotas tikrinti bei prižiūrėti, ar krovinys yra kraunamas tinkamai, nes negali kontroliuoti pakrovimo proceso. Taigi, jei vežimo sutarties šalys nesusitarė kitaip, pakrovimo metu krovinys yra prižiūrimas siuntėjo, ir vežėjas turi galimybę, jei bus nustatyti pakrovimo defektai, kurie galėjo turėti įtakos krovinio sugadinimui, gintis remdamasis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-296/2008; 2004 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2004).
Kita vertus, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad atleidžiant vežėją nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktį, būtina nustatyti, jog būtent ypatinga rizika, atleidžianti vežėją nuo atsakomybės, galėjo būti krovinio praradimo ar sugadinimo tiesiogine ar netiesiogine priežastimi. Ši aplinkybė nustatoma įvertinus visas faktines bylos aplinkybes, ypatingos rizikos faktorių, numatytą CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje, žalos pobūdį, žalos susidarymo mechanizmą. Jei nustatoma, kad ypatinga rizika galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai sąlygoti krovinio praradimą ar sugadinimą, tai preziumuojama, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti (CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punktas). Tokiu atveju vežėjas nuo atsakomybės turi būti atleidžiamas. Tačiau, jeigu nustatoma, kad ypatingos rizikos faktorius tiesiogiai ar netiesiogiai negalėjo sąlygoti krovinio praradimo ar sugadinimo, tuomet atsakomybė dėl krovinio praradimo ar sugadinimo tenka vežėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-467/2000).
Taigi, nagrinėjamos bylos atveju vien tik konstatavimas fakto, kad krovinį pakrovė siuntėjas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti buvus rizikos faktorių, atleidžiantį vežėją(-us) nuo atsakomybės, nes turi būti nustatomas bent tikėtinas priežastinis ryšys tarp aplinkybės, kad krovinį pakrovė siuntėjas ir žalos, padarytos krovinio praradimu ar sugadinimu. Tokio tikėtino priežastinio ryšio buvimą turi įrodyti vežėjas, siekdamas paneigti savo, kaip perėmusio savo dispozicijon krovinį, kaltės prezumpciją.
Kaip minėta, paprastai krovinių pakrovimo, perkrovimo, sudėjimo ar iškrovimo darbus atlieka arba siuntėjas, arba gavėjas, arba trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo, ar gavėjo vardu ir paprastai šios aplinkybės yra akivaizdžios, šalių pripažįstamos ir nereikalaujančios papildomo įrodinėjimo, kaip ir yra šios bylos atveju – šalys iš esmės pripažįsta, kad krovinį pakrovė siuntėjas. Todėl ir šiuo aspektu, vien tik konstatavimas egzistuojant formaliai ir neginčijamai aplinkybei, kad krovinį pakrovė siuntėjas, negali savaime eliminuoti vežėjo atsakomybės (kartu atsižvelgtina, jog CMR konvencijos 8 straipsnio 1, 2 punktai, 9 straipsnio 2 punktas nustato įpareigojimus ir vežėjui priimant krovinį) už žalą, padarytą jo dispozicijoje esančiam kroviniui, kol neįrodyta, kad egzistuoja, kaip minėta, bent tikėtinas priežastinis ryšys tarp aplinkybės, kad krovinį pakrovė siuntėjas, ir kroviniui padarytos žalos.
Šalys iš esmės nesutarė, kas būtent rūpinosi krovinio tvirtinimu, tačiau, teismo vertinimu, įvertinus byloje surinktus duomenis, atsižvelgus į visų liudytojų parodymus, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju ginčo krovinį iš pradžių tvirtino atsakovo R. N. vairuotojas (su kitų vairuotojų pagalba), vėliau ginčo krovinį tvirtino ieškovo darbuotojai, tačiau, kaip matyti iš liudytojo V. L. (W. L.) rašytinių parodymų, atsakovo R. N. vairuotojas, po ieškovo darbuotojų atlikto krovinio sutvirtinimo, dar tvirtino diržus, siekiant juos stipriau suspausti. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ginčo krovinį, po pakrovimo, tvirtino tiek ieškovo darbuotojai, tiek atsakovo R. N. vairuotojas (CPK 178, 185 straipsniai).
Teismas pažymi, kad net jeigu atsakovo – faktinio vežėjo, vairuotojas (ar kiti atsakovo deleguoti asmenys) ir nedalyvavo ginčo krovinio sutvirtinime, tai nepaneigia atsakovo (jo vairuotojo ar kitų asmenų) pareigos patikrinti atlikto krovinio sutvirtinimo, tuo labiau, kad atsakovo tokia pareiga, kaip minėta, buvo nustatyta ir krovinio vežimo sutarties, sudarytos tarp R. N. ir UAB „Transkingas“, 11 punkte, kuriame vežėjas (R. N.) įsipareigojo tikrinti pakrovimo tvarką ir krovinio sutvirtinimą. Taigi, darytina išvada, kad šalys (šiuo atveju UAB „Transkingas“ ir R. N.) aiškiai susitarė, kad faktinis vežėjas privalo tikrinti krovinio sutvirtinimą, t. y. tokia pareiga teko būtent jam (nepaisant to, kas krovinį kraus ir tvirtins). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pervežimo sutarties, sudarytos tarp pirkėjo I. ir UAB „Transkingas“, 12 punkte UAB „Transkingas“, be kita ko, taip pat įsipareigojo kontroliuoti prekių sukrovimą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 32 straipsnio 1 dalį, jei sutartyje nenurodyta kitaip, krovinį pakrauna siuntėjas, o iškrauna gavėjas; vežėjas privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. vasario 21 įsakymu Nr. 3-56 patvirtintų Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių 10 punkte nustatyta, kad vairuotojas, pradėdamas važiuoti, privalo patikrinti, ar krovinys išdėstytas ir pritvirtintas pagal Kelių eismo taisyklių ir šių taisyklių reikalavimus. Apie pastebėtą neatitiktį vairuotojas privalo pranešti krovinio siuntėjui, kuris privalo ją pašalinti. Neįvykdžius šio reikalavimo, važiuoti draudžiama. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad pareigingas vežėjas, pastebėjęs netinkamą krovinio pakrovimą, keliančią grėsmę krovinio saugumui, turėtų atsisakyti vežti krovinį arba padaryti atitinkamą žymą važtaraštyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-296/2008). Pažymėtina, kad šie reikalavimai yra skirti kelių eismo dalyvių saugumui užtikrinti ir išvengti eismo įvykių, tai yra, kad gabenamas krovinys būtų stabilus ir neiškristų iš transporto priemonės bei nepadarytų žalos pačiam vairuotojui ar kitiems asmenims bei jų turtui.
Nagrinėjamu atveju, kaip nustatyta, atsakovo R. N. vairuotojui pačiam faktiškai dalyvavusiam krovinio pakrovime ir prisidedant prie jo sutvirtinimo, turint pareigą tikrinti krovinio krovimą ir sutvirtinimą, priėmus ginčo krovinį bei su juo išvažiavus, darytina išvada, jog atsakovas (jo vairuotojas) laikė krovinį tinkamai pritvirtintu ir prisiėmė dėl to atsakomybę; tuo labiau, kad, kaip nustatyta iš liudytojų paaiškinimų, ginčo krovinys buvo sutvirtintas tiek ieškovo, tiek atsakovo R. N. priemonėmis (diržais, sutvirtinimo tinklais, juostomis). Taigi, teismo vertinimu, byloje neįrodyta, kad ginčo krovinys jo išsiuntimo vietoje – Vilniuje, buvo pakrautas ir sutvirtintas netinkamai; o jeigu būtų įrodyta ir priešingai, atsakomybė dėl to tenka faktiniam vežėjui (pagal nurodytą sutarties nuostatą). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šią aplinkybę (tinkamą krovinio pakrovimą ir sutvirtinimą) patvirtina ir tai, jog eismo įvykis, kurio metu ginčo krovinys buvo apgadintas, įvyko tik nuvažiavus maždaug 1300 km nuo Vilniaus, praėjus 4 dienom nuo krovinio pakrovimo, Rumunijos teritorijoje, t. y. iš esmės įveikus jau didžiąją kelio dalį; be to, kaip nurodė atsakovo vairuotojas, jis ne mažiau nei 12 kartų stojo ir tikrino krovinį sutvirtinusius diržus ir, jo teigimu, jie buvo gerai prisegti.
Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog Rumunijos policijos pareigūnų eismo įvykio ataskaitoje nurodyta, kad „vairuotojui sukant iš kelio į kairę pusę, didelis objektas, nepririštas gulėjęs puspriekabėje, nuslydo ir iškrito ant kelio“, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčo krovinys, prieš keturias dienas jo išsiuntimo vietoje ieškovo darbuotojų ir atsakovo vairuotojo, buvo sutvirtintas netinkamai, ar tuo labiau, kaip nurodyta ataskaitoje, gulėjo puspriekabėje nepririštas (CPK 178, 185 straipsniai). Kaip nurodė pats atsakovo R. N. vairuotojas, ginčo krovinys iškrito iš puspriekabės dėl trūkusių jį laikiusių diržų (kurie, kaip minėta, priklausė atsakovui R. N.). Byloje nenustatyta, kad nurodytas eismo įvykis įvyko atsakovo vairuotojui pažeidžiant kelių eismo ar kitus reikalavimus (viršijant greitį, pavojingai manevruojant ir pan.), laiku nepastebėjus atsilaisvinusių diržų, ar kitų priežasčių, todėl, teismo vertinimu, labiausiai tikėtina, kad važiuojant bei darant posūkį, ginčo krovinio svorio centras persislinko į vieną pusę, tuo labiau, kaip matyti iš nuotraukų, darytų eismo įvykio vietoje, tai įvyko kalnuotoje vietovėje, dėl to krovinį laikę diržai nutruko ir ginčo krovinys nuslydo/nuvirto nuo puspriekabės bei iškrito ant kelio, vertėsi, dėl ko buvo apgadintas.
Taigi, teismas sprendžia, kad byloje neįrodyta, jog eismo įvykiui tiesioginę ar netiesioginę įtaką turėjo ieškovo darbuotojų atliktas krovinio pakrovimas ir sutvirtinimas krovinio išsiuntimo vietoje (prieš keturias dienas; tuo labiau, kad per tas keturias dienas vairuotojas daug kartų jį tikrino), kuris, kaip minėta, tiek atsakovo vairuotojo, tiek ieškovo darbuotojų, buvo įvertintas kaip tinkamas (ir nėra tai paneigiančių duomenų); kita vertus, visą atsakomybę dėl krovinio tinkamo tvirtinimo (tikrinimo), pagal krovinių vežimo sutarties nuostatas, buvo prisiėmęs faktinis vežėjas (R. N.).
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pažymėtina, kad pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktą, vežėjas atsako už krovinio sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, t. y. būtent vežėjui tenka pareiga prižiūrėti pervežamą krovinį viso transportavimo metu ir imtis visų veiksmų, jog krovinys būtų pristatytas nesugadintas; jam taikoma griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė, nebent vežėjas įrodo jo atsakomybę šalinančias arba atleidžiančias jį nuo atsakomybės aplinkybes, nurodytas 17 straipsnio 2 ir 4 punktuose. Pažymėtina, kad pervežant kiekvieną krovinį egzistuoja tam tikra objektyvi jo praradimo rizika. Šiuo atžvilgiu profesionalaus, t. y. nuolat užsiimančio krovinių pervežimu už atlygį, vežėjo užduotis yra imtis visų įmanomų priemonių tam, kad būtų pašalinti tam tikri krovinio praradimo rizikos faktoriai (priklausantys nuo vežėjo valios) bei būtų sumažintas rizikos laipsnis prarasti krovinį dėl tų rizikos faktorių, kurių buvimas nepriklauso nuo vežėjo valios.
Teismo vertinimu, būtent faktinis vėžėjas, atsižvelgdamas į sudarytos sutarties nuostatas (dėl krovinio sutvirtinimo tikrinimo), vežimo keliamus pavojus (be kita ko, pasikeitusį reljefą, ilgą transportavimo laikotarpį, krovinio ypatumus (didelių gabaritų, masės) ir pan.), turėjo imtis visų atsargumo priemonių kroviniui tinkamai sutvirtinti (pakartotinai patikrinti; esant būtinybei, sutvirtinti papildomai), važiuoti saugiu greičiu (nebūtinai maksimaliai leistinu) ir pan., todėl CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktis nagrinėjamu atveju neatleidžia atsakovų nuo atsakomybės; tuo tarpu CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktu atsakovai nesirėmė, todėl teismas dėl šio punkto taikymo nagrinėjamu atveju nepasisako.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovai neįrodė, kad vien ta aplinkybė, kad krovinio išsiuntimo vietoje krovinį pakrovė ir jį sutvirtino ieškovo darbuotojai (prisidedant faktinio vežėjo vairuotojui), turėjo tiesioginės ar netiesioginės įtakos jo nuslydimui nuo puspriekabės ir atsiradusios dėl to žalos. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje netaikytinas ir dalinės atsakomybės principas.
Atsakovas „WARTA“ S.A. papildomai nurodė, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų įrodyta faktinio vežėjo – atsakovo R. N., civilinė atsakomybė, atsakovo „WARTA“ S.A. sutartinei civilinei atsakomybei kilti nebūtų pagrindo, nes įvykis nebūtų pripažintas draudiminiu. Pažymėjo, kad draudimo taisyklėse, pagal kurias buvo apdrausta R. N. civilinė atsakomybė, nustatyta, jog draudikas neatlygina žalos, kai ji kyla dėl draudėjo, jo darbuotojų arba draudėjo pavedimu, vardu arba sąskaita veikiančių asmenų tyčios arba ypatingo aplaidumo, be to, kai žala kilo dėl to, kad krovinio siuntėjas netinkamai pakrovė arba padėjo prekes ant transporto priemonės.
Teismas kritiškai vertina nurodytus atsakovo teiginius ir konstatuoja, kad, kaip jau minėta, byloje nenustatyta, jog žala kilo dėl draudėjo (R. N.) ar jo darbuotojų (vairuotojo) tyčios arba ypatingo aplaidumo, t. y. neįrodyta, jog žala atsirado dėl tyčinių ar ypatingai aplaidžių atsakovo (jo vairuotojo) veiksmų; taip pat nenustatyta, kad krovinio siuntėjas (ieškovas) netinkamai pakrovė arba padėjo prekes ant transporto priemonės, nes, kaip nustatyta, vien tai, jog ieškovas pakrovė ginčo krovinį, tiesiogiai ar netiesiogiai neįtakojo eismo įvykio, kurio metu buvo patirta žala. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, atsakovas „WARTA“ S.A. nepagrįstai nurodytą įvykį įvardina kaip nedraudžiamąjį pagal jo nurodytas draudimo taisyklių nuostatas, todėl, kaip nurodyta šiame sprendime, jis solidariai su vežėjais atsako už atsiradusius nuostolius.
Teismo vertinimu, ieškovas visiškai įrodė savo patirtų nuostolių dydį. Byloje nustatyta, kad naujai nupirktos PET linijos dalys, kuriomis ieškovas pakeitė sugadintą ginčo krovinį, ieškovui kainavo bendrą 148 460 Eur sumą; be to, ieškovas patyrė 2350 Eur išlaidas dėl nupirktos įrangos išmontavimo ir parengimo transportavimui, bei 4417 Eur išlaidų už jos transportavimą. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad nurodyta žala neviršija CMR konvencijos 23 straipsnyje nustatytų žalos apskaičiavimo dydžių (CPK 12, 178 straipsniai).
Atsakovai savo nesutikimą su nurodytu žalos dydžiu iš esmės grindė tuo, kad byloje neįrodyta, jog ginčo krovinys sugadintas visiškai ir yra bevertis. Teismo vertinimu, iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ginčo krovinys buvo apgadintas nepataisomai (100 proc.); šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina pirkėjo I. 2014 m. gruodžio 11 d. raštas, 2015 m. kovo 5 d. eksperto P. M. atlikto pažeistos įrangos vertinimo ataskaita, byloje pateiktos ginčo krovinio nuotraukos, darytos po eismo įvykio. 2015 m. birželio 16 d. ICS Polska 2014 Sp. z o. o., veikiantis „TUiR Warta SA“ vardu ir pavedimu, apžiūros protokole (ginčo krovinio), be kita ko, nurodė, kad tuo atveju, jeigu įrangos remontas ar atskirų detalių panaudojimas būtų ekonomiškai nepagrįstas, ginčo krovinys – kaip metalo laužas, buvo įvertintas maždaug 4400 Eur. Ieškovas šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu neginčijo ir tuo pagrindu sumažino savo reikalavimą nurodyta 4400 Eur suma. Teismo vertinimu, kiti atsakovų nesutikimo su paskaičiuotu žalos dydžiu (abejonės dėl ieškovo naujai nupirktos įrangos vertės, būtinumo ją išmontuoti ir transportuoti) yra deklaratyvaus pobūdžio, nepaneigiančios ieškovo pozicijos, pagrįstos į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Be to, teismas sprendžia, kad atsakovas BUAB „Transkingas“ neįrodė, kad ieškovas nevisiškai atsiskaitė už naujos įrangos transportavimo paslaugas; vien ta aplinkybė, kad ieškovas galimai buvo skolingas atsakovui, nepateikus įrodymų už kokias būtent atsakovo suteiktas paslaugas ieškovas liko neatsiskaitęs, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas nepatyrė visų jo prašomų priteisti išlaidų atlyginimo.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, be kita ko, remiantis šiame sprendime aukščiau nurodytomis aplinkybėmis dėl visų atsakovų atsakomybės ribų, teismas sprendžia, kad ieškovo reikalavimas dėl 150 827 Eur dydžio nuostolių priteisimo solidariai iš visų atsakovų tenkintinas visiškai.
Dėl palūkanų priteisimo
Ieškovas taip pat prašo priteisti solidariai iš atsakovų 1838,85 Eur palūkanų, grįsdamas šį reikalavimą CMR 27 straipsnio 1 punktu, ir 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi.
Teismas pažymi, kad teismų praktikoje konstatuota, jog CMR konvencijos 27 straipsnio pagrindu pareiga mokėti palūkanas tenka tik vežėjui, bet ne draudikui, nes draudiko atsakomybės už netinkamą draudimo sutarties vykdymą pagrindas yra ne CMR konvencijos nuostatų pažeidimas, bet draudimo sutarties netinkamas vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Atsižvelgiant į tai, bei byloje nesant įrodymų, kad draudikui tektų pareiga mokėti tokias palūkanas įstatymo pagrindu, šiuo atveju ieškovo reikalavimas draudikui dėl materialiųjų palūkanų priteisimo atmestinas; 1838,85 Eur palūkanos priteistinos solidariai iš atsakovų R. N. ir BUAB „Transkingas“.
Tuo tarpu ieškovo prašomų priteisti procesinių palūkanų priteisimo pagrindas yra ne CMR konvencija, o įstatymas – CK 6.37 straipsnio 2 dalis, suteikiantis teisę ieškovui reikalauti procesinių palūkanų priteisimo tais atvejais, kai tenkinamas jo ieškinys. Pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnyje nustatytos procesinės palūkanos iš atsakovų priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir tenkinamas ieškinys. Nagrinėjamu atveju palūkanų, priteistinų iš vežėjų, dydį reglamentuoja CMR konvencija, tačiau ši nuostata nepaneigia ieškovo teisės reikalauti procesinių palūkanų iš draudiko, teismo pripažintu kartu su kitais vežėjais atsakingu už nuostolius, patirtus dėl krovinio praradimo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, jei ieškovo reikalavimas atlyginti nuostolius dėl krovinio praradimo solidariai iš vežėjų ir draudiko tenkinamas, nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš vežėjų ir draudiko priteisiamos 5 proc. palūkanos: iš vežėjų – pagal CMR konvencijos 27 straipsnio 1 punktą, o iš draudiko – pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnį, kurių dydį riboja CMR konvencijoje nustatyta vežėjo atsakomybės apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007).
Atsižvelgiant į nurodytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, ieškovui solidariai iš atsakovų priteistinos 5 proc. metinės procesinės palūkanos nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, nurodytus teismo sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Ieškovas prašo priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 26 462,41 Eur, kurias sudaro 15 591,14 Eur išlaidos už teisinę pagalbą (atstovavimo išlaidos), 1108,03 Eur vertimo išlaidos, 9763,24 Eur kitos išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu atsakovo R. N. atžvilgiu Lenkijoje (įskaitant dokumentų vertimą); taip pat ieškovas yra patyręs 2022,22 Eur išlaidų, susijusių su sumokėtu žyminio mokesčiu (faktiškai sumokėjęs 2047,32 Eur, tačiau 25,10 Eur žyminio mokesčio jam grąžinta šiuo sprendimu).
Teismas sprendžia, kad ieškovo nurodytos 1108,03 Eur vertimo išlaidos ir 9763,24 Eur kitos išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, yra pagrįstos, todėl priteistinos.
Pažymėtina, kad ieškovo prašomos išlaidos už teisines paslaugas (atstovavimo išlaidos) – 15 591,14 Eur, viršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintus maksimalius atlygintinų išlaidų dydžius, todėl ieškovui, remiantis nurodytomis rekomendacijomis, priteistina 9202,28 Eur atstovavimo išlaidų. Teismo vertinimu, toks atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydis atitinka realumo, būtinumo, pagrįstumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Taigi, ieškovui lygiomis dalimis iš atsakovų bendrai priteistina 22 095,77 Eur (1108,03 Eur + 9763,24 Eur + 9202,28 Eur + 2022,22 Eur) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 7365,26 Eur iš kiekvieno atsakovo.
Ieškinį tenkinus, atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos jiems neatlygintinos.
Valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų priteistinos 37,85 Eur dydžio pašto išlaidos, t. y. po 12,62 Eur iš kiekvieno atsakovo (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,
nusprendžia:
Priimti ieškovo UAB „Algekta“ atsisakymą nuo ieškinio dalies.
Nutraukti civilinės bylos dalį dėl ieškovo UAB „Algekta“ reikalavimų dėl 4400 Eur nuostolių ir 53,29 Eur palūkanų priteisimo.
Likusioje dalyje ieškinį tenkinti.
Pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio CMR Nr. KN 07159 18 punkto (vežėjo išlygos ir pastabos) nuostatą, kad „vežėjas neatsako už netinkamą pakrovimą ir krovinio apsaugą“.
Priteisti ieškovui UAB „Algekta“, j. a. k. 122282350, solidariai iš atsakovų BUAB „Transkingas“, j. a. k. 302661398, Lenkijos bendrovės Firma T. C. R. N., identifikacinis numeris REGON 191087139, ir Lenkijos bendrovės „WARTA“ S.A., identifikacinis numeris REGON 000017265, registro numeris KRS 0000016432, 150 827 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt tūkstančių aštuonis šimtus dvidešimt septynis eurus) nuostolių ir 5 (penkių) proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (150 827 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. rugsėjo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti ieškovui UAB „Algekta“, j. a. k. 122282350, solidariai iš atsakovų BUAB „Transkingas“, j. a. k. 302661398, ir Lenkijos bendrovės Firma T. C. R. N., identifikacinis numeris REGON 191087139, 1838,85 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt aštuonis eurus 85 ct) palūkanų ir 5 (penkių) proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (1838,85 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. rugsėjo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti ieškovui UAB „Algekta“, j. a. k. 122282350, lygiomis dalimis iš atsakovų BUAB „Transkingas“, j. a. k. 302661398, Lenkijos bendrovės Firma T. C. R. N., identifikacinis numeris REGON 191087139, ir Lenkijos bendrovės „WARTA“ S.A., identifikacinis numeris REGON 000017265, registro numeris KRS 0000016432, 22 095,77 Eur (dvidešimt du tūkstančius devyniasdešimt penkis eurus 77 ct) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 7365,26 Eur (septynis tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt penkis eurus 26 ct) iš kiekvieno atsakovo.
Priteisti valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų BUAB „Transkingas“, j. a. k. 302661398, Lenkijos bendrovės Firma T. C. R. N., identifikacinis numeris REGON 191087139, ir Lenkijos bendrovės „WARTA“ S.A., identifikacinis numeris REGON 000017265, registro numeris KRS 0000016432, 37,85 Eur (trisdešimt septynis eurus 85 ct) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 12,62 Eur (dvylika eurų 62 ct) iš kiekvieno atsakovo.
Grąžinti ieškovui UAB „Algekta“, j. a. k. 122282350, 25,10 Eur (dvidešimt penkis eurus 10 ct) žyminio mokesčio, sumokėto pagal 2014 m. rugsėjo 10 d. mokėjimo nurodymą Danske Bank A/S.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.