- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-30
- Bylos Nr.
- eI2-4876-394/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06690-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas, Rasa Milvydaitė
- Pareiškėjas
- D. S. U.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Rasos Milvydaitės ir Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. S. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėja D. S. U. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 24S256221.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde nurodė, kad Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 24S256221, kuriuo pareiškėjai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas remiantis tuo, kad pareiškėjos duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės – įmonė, kurios dalyvis yra asmuo, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėja nurodė, jog iš vykdomo verslo gaus pelno ir atlyginimą, kuris yra 850 Eur, tačiau verslas nėra toks sėkmingas, todėl pareiškėja Lietuvoje gyvena iš savo santaupų. Siekiant gauti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nėra nustatyta, kad įmonės akcininkas turi gauti atlyginimą, todėl atsakovo argumentai apie atlyginimą yra nereikšmingi. Tuo metu pateikta informacija apie atlyginimą buvo aktuali ir teisinga. Nagrinėjamu atveju, siekiant panaikinti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu reikia nustatyti, kad įmonė, kurios pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, yra fiktyvi ir kad įmonė ar užsienietis neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad įmonė yra fiktyvi. Vienintelis argumentas, kuriuo remiantis buvo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi, yra tas, kad įmonėje buvo atleisti darbuotojai, kurie turi Lietuvos pilietybę. Pažymėjo, kad darbuotojai nutraukė darbo sutartis savo noru. Buvusiems darbuotojams nutraukus darbo sutartis pareiškėja ieškojo kitų darbuotojų, tačiau Lietuvos darbo rinka yra pakankamai komplikuota ir neatsirado žmonių, kurie norėtų įsidarbinti, todėl šiuo metu įmonė neturi darbuotojų Lietuvos piliečių, tačiau radus darbuotojus juos įdarbins, todėl įmonė vėl atitiks UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Atsakovas panaikino pareiškėjos leidimą laikinai gyventis remiantis formaliu pagrindu, tačiau pareiškėja yra įmonės akcininkė, įmonė yra veikianti, prašymo dėl leidimo gyventi išdavimo metu įmonė atitiko keliamus reikalavimus ir greitu metu įmonė ketina vėl surasti darbuotojus. Atsakovas skundžiamame sprendime nurodė, kad Lietuvoje studijuoja ir gyvena pareiškėjos sūnus, tačiau tai taip pat nėra pagrindas pareiškėjai leisti gyventi Lietuvoje. Pareiškėja teigia, jog atsakovė panaikino pareiškėjos leidimą laikinai gyventi remiantis formaliais pagrindas. Pažymėjo, kad darbuotojų kaita yra normalus reiškinys versle ir vien laikinas, atitinkančius kriterijus turinčių darbuotojų neturėjimas, neturi tapti pagrindu panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja nurodė, jog priimto sprendimo turinys neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes nepagrįstas objektyviais duomenimis, o taikomos priemonės yra perteklinės.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, priėmė sprendimą, panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėja pažymėjo, kad yra įdarbinta ir kaip savo pragyvenimo šaltinį nurodė gaunamą 850 Eur dydžio darbo užmokestį. Šią informaciją Migracijos departamentas vertina kaip pareiškėjos pateiktus duomenis apie pajamas ir pažymėjo, kad praėjus 6 mėnesiams po to, kai pareiškėja gavo leidimą laikinai gyventi, įmonėje buvo atleisti imperatyvius įstatymo reikalavimus atitikę darbuotojai, o pareiškėjos darbo užmokestis nuo 850 Eur 2023 m. gruodžio mėnesio smuko iki 6 eurų, ir nuo 2024 m. visus mėnesius siekė tik 6 Eur. Nors pareiškėja teigia, kad nėra nustatyta, jog įmonės akcininkas turi gauti atlyginimą, tačiau pareiškėjos negaunamas darbo užmokestis suteikia pagrindo manyti, kad pareiškėjos prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekdama tik formaliai atitikti įstatymo reikalavimus ir užsitikrinti, kad gaus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę ir patikrinus bendrovėje dirbančius asmenis buvo nustatyta, kad nuo 2024 m. vasario 1 d. bendrovėje dirba tik Indijos piliečiai, turintys leidimą laikinai gyventi, taigi bendrovė neatitiko imperatyvių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų. Kaip ir pažymėjo pati pareiškėja, šiuo metu įmonė neturi darbuotojų Lietuvos piliečių. Pareiškėja neneigia aplinkybės, kad neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1dalies 1 punkto keliamų reikalavimų ir teigia, kad radus darbuotojus jie bus įdarbinti ir įmonė vėl atitiks įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Faktas, kad bendrovė neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto keliamų reikalavimų, yra pakankamas pagrindas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Pažymėjo, kad pareiškėjos atžvilgiu priimto ginčijamo sprendimo atveju būtina ir pakankama aplinkybė, kurią turi nustatyti Migracijos departamentas, yra tai, kad pareiškėjos valdoma įmonė neatitinka imperatyvių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu nustatytų reikalavimų, ir tai sudaro pagrindą panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Migracijos departamentas pažymi, kad skundžiamas sprendimas atitinka visus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Ginčijame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 24S256221 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. birželio 8 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi.
Atsakovas patikrino duomenis apie pareiškėjos valdomą bendrovę bei jos darbuotojus ir nustatė, kad bendrovėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo metu dirbo du darbuotojai, atitinkantys UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau 2024 m. sausio 31 d. jie buvo atleisti. Pareiškėjos valdomoje bendrovėje nuo 2024 m. vasario 1 d. nėra dirbančių darbuotojų, atitinkančių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, todėl leidimą laikinai gyventi panaikino.
ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, kad ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata siekiama mažinti fiktyvių įmonių steigimo riziką ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams, todėl nevertintinos kaip diskriminacinės.
Vadovaujantis ĮUTP bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis, būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017). Vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).
ĮUTP 50 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, jog yra ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 punktas); nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (7 punktas).
Byloje ginčo nėra, jog pareiškėjos valdomoje bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.
Pareiškėjos skundo teiginiai, jog įmonė ieškojo kitų darbuotojų, tačiau neatsirado žmonių, kurie norėtų įsidarbinti, o juos radus jie bus įdarbinti, todėl įmonė vėl atitiks UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, nėra teisiškai reikšmingi.
Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad pagal suformuotą teismų praktiką Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, teisėtos veiklos vykdymo kurioje pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3352-624/2017, 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880- 622/2017, 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4828-756/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017, 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2909-492/2018, 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2946-575/2018 ir kt.). Be to, LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018 pažymėjo, kad ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų (pvz., dėl sunkumų ieškant naujų darbuotojų) ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui) neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4565-858/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018 ir kt.).
Apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl skundžiamo sprendimo naikinti pareiškėjos nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjos D. S. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.