Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rūta Kazlauskienė, sekretoriaujant Linai Laniauskienei, dalyvaujant ieškovo D. D. atstovui advokatui Gintarui Algirdui Peredniui, atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovei vyriausiajai specialistei D. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. D. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

7. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir Informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis) byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-655/2018 nusprendė D. D. pagal BK 249 str. 3 d. išteisinti, nepadarius šios nusikalstamos veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p). D. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje (2011-12-01 veika) ir skirti 7 metus laisvės atėmimo. D. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje ir skirti 3 metus laisvės atėmimo. D. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje (2011-11-13 veika) ir skirti 7 metus laisvės atėmimo. D. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 2 dalyje ir skirti 3 metus laisvės atėmimo. D. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje (2012-03-11 veika) ir skirti 7 metus laisvės atėmimo. D. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 2 dalyje ir skirti 3 metus laisvės atėmimo. D. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir skirti 3 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4, 5 dalimis, 5 dalies paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinę bausmę D. D. paskirti 8 metus ir 6 mėnesius laisvės atėmimo. Nuosprendyje teismas konstatavo, kad procesas šioje byloje užtruko ir kaltinamųjų teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista, jie ilgai liko nežinioje dėl baudžiamojo persekiojimo, tuo pačiu pažymėta, kad jų patirti procesiniai suvaržymai buvo proporcingi kaltinamiesiems įkaltintų nusikalstamų veikų pobūdžiui, skaičiui, pavojingumo laipsniui, jų asmenybėms bei kitoms, šiam klausimui spręsti reikšmingoms aplinkybėms. Teismas nurodė, kad siekiant teisingumo principo įgyvendinimo, kuris yra ir vienas iš bausmės tikslų, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, kad bausmė yra teisinga tik tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą, skirdamas bausmes už nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje padarymą, teismas atsižvelgdamas į tai, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daugiau kaip 6 metai, kad nė vienu atveju, iš trijų kaltinime nurodomų nusikalstamų veikų psichotropinės medžiagos nebuvo realizuotos, kad šios medžiagos buvo paimtos ir todėl žala visuomenei nepadaryta, kad šių nusikalstamų veikų padarymu kaltinami asmenys ilgą laiką buvo suimti, sprendžia, kad šio straipsnio sankcijoje numatytų bausmių paskyrimas kaltinamiesiems, vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl kaltinamųjų atžvilgiu taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skirtinos mažesnės negu sankcijoje numatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės.

8. Taip pat nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 29 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-20-1076/2020 priėmė nuosprendį, kuriame apeliacinės instancijos teismas nustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad D. D., R. J., E. N., D. B., E. N., A. Š. ir S. E. padarė nusikaltimus, numatytus BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje ir 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), V. G., R. G., R. S. padarė nusikaltimus, numatytus BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje ir 21 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija). Dėl bausmių skyrimo apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje procesas dėl šioje byloje nuteistų asmenų, skaičiuojant nuo jų sulaikymo (2011 m. gruodžio 1 d., 2012 m. kovo 11, 12 d. d. ar balandžio 18 d.) iki šio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo tęsiasi jau ilgą laiką – daugiau kaip aštuonerius metus. Kaip matyti iš bylos, valstybės institucijos ėmėsi priemonių, kad procesas vyktų kuo greičiau, visgi, tos priemonės, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pakankamos.<...> Teisėjų kolegija konstatavo, jog pernelyg ilga proceso trukmė yra aplinkybė, sudaranti prielaidas bausmių švelninimui baudžiamųjų įstatymų sankcijų ribose, o tam tikrais atvejais – ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skirdama R. J. ir A. Š. bausmes už nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), padarymą, bei skirdama bausmes E. N., D. D. ir D. B., kurių nusikalstami veiksmai iš BK 260 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 1 dalies ir 199 straipsnio 2 dalies (1-as epizodas), 260 straipsnio 3 dalies ir 199 straipsnio 2 dalies (2-as epizodas), 260 straipsnio 3 dalies ir 199 straipsnio 2 dalies (3-ias epizodas) perkvalifikuoti į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė į tai, kad padaryti nusikaltimai priskiriami labai sunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 5, 6 dalys). Bendras metamfetamino, kuriuo R. J. ir A. Š. kartu su kitais organizuotos grupės nariais neteisėtai disponavo ir kontrabanda gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, turėdami tikslą ją platinti, daugiau kaip keturiasdešimt kartų viršijo kiekį, nuo kurio šios psichotropinės medžiagos kiekis laikomas labai dideliu, o D. D., E. N. ir D. B. atveju metamfetamino kiekis šią ribą viršijo daugiau kaip du šimtus kartų. Kita vertus<...>didelė žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms šiuo atveju nebuvo padaryta, nes visos kaltinime nurodytos psichotropinės medžiagos, kuriomis nuteistieji neteisėtai disponavo, buvo paimtos Lietuvos Respublikos arba užsienio valstybių teisėsaugos pareigūnų, taigi, nebuvo realizuotos. Nepasitvirtino ir kaltinimas, kad nuteistieji veikė pačia pavojingiausia bendrininkavimo forma, jie nusikalstamas veikas padarė veikdami organizuota grupe. Bylos duomenys patvirtina, kad D. D., E. N., D. B., o vėliau ir R. J. buvo aktyvūs organizuotos grupės nariai, jų veiksmai nebuvo vienkartiniai, D. D., E. N. ir R. J. veiksmai faktiškai atitiko nusikalstamų veikų organizatorių požymius. <...> D. D. nusikalstamų veikų padarymo metu galiojančio teistumo neturėjo, tačiau 2017 metais vėl padarė labai sunkų nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, už kurį yra nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir atlieka bausmę. Skundžiamu nuosprendžiu jis dar yra nuteistas už apysunkį nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis (BK 253 straipsnio 1 dalis). „Sodros“ pateikti duomenys rodo, kad D. D. veikos padarymo metu, taip pat vėliau, paleistas iš suėmimo, dirbo, darbovietėse buvo charakterizuojamas teigiamai. Teismui įvertinus visas pirmiau aptartas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, įskaitant pernelyg ilgą proceso trukmę, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad bausmės tikslai E. N. ir D. D. atžvilgiu bus pasiekti bei užtikrintas teisingumo ir bausmės individualizavimo principų įgyvendinimas skiriant šiems nuteistiesiems bausmes baudžiamųjų įstatymų sankcijų ribose, t. y. už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą skiriant minimalią sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę, o už BK 199 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytą nusikaltimą – laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už sankcijos vidurkį. Teismas nusprendė D. D. nusikalstamus veiksmus iš BK 260 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 1 dalies ir 199 straipsnio 2 dalies (1-as epizodas), 260 straipsnio 3 dalies, 199 straipsnio 2 dalies (2-as epizodas), 260 straipsnio 3 dalies, 199 straipsnio 2 dalies (3-ias epizodas) perkvalifikuoti į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) ir nuteisti jį pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, šias bausmes subendrinti tarpusavyje ir su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausme apėmimo būdu ir galutinę bausmę D. D. paskirti laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų, šią bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios. Į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. kovo 26 d.

Dėl ieškovo reikalavimų (ne)pagrįstumo

9. CK 6.272 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas, todėl valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019, 41 punktas). CK 6.272 straipsnyje įtvirtintas specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio. Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (CPK 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas. Civilinėje byloje dėl žalos, padarytos ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų, teismo ar teisėjo veiksmais, atlyginimo, jeigu ieškinio pagrindu nurodomos aplinkybės, kad baudžiamojo persekiojimo procesas buvo pernelyg ilgas, iš esmės įvertinama, ar institucijų ir pareigūnų veikla lėmė per ilgą proceso trukmę ir atitinkamai asmens teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimą. Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas dėl per ilgos baudžiamojo persekiojimo trukmės gali būti institucijų, pareigūnų, teismo ar teisėjo neveikimas pagal teisės aktų reikalavimus taip, kad baudžiamojo persekiojimo procesas įvyktų per įstatymais reikalaujamą trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 72, 73 punktai).

10. Nagrinėjamu atveju byloje nekeliamas klausimas dėl baudžiamojo persekiojimo pagrįstumo, byloje nėra ginčo dėl to, kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu pasibaigė įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu, ieškovui paskirta galutinė (subendrinus) 10 metų laisvės atėmimo bausmė, – ieškovas savo teisių pažeidimą iš esmės sieja tik su pernelyg ilga teisminio proceso trukme.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį įgyvendinimas nacionalinėje teisėje. Joje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kuo trumpiausią laiką.

12. EŽTT pabrėžia, kad siekis apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgai besitęsiančios netikrumo būsenos ypač svarbus baudžiamajame procese, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas (pvz., EŽTT 1969 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Stögmüller prieš Austriją, peticijos Nr. 1602/62). Užtikrinant, kad asmens, dėl kurio vyksta baudžiamasis procesas, netikrumo dėl savo likimo būsena būtų kiek įmanoma greičiau nutraukta, išsprendžiant jam pareikštų baudžiamųjų kaltinimų klausimą (atitinkamai ir su tuo susijusių civilinių teisių ir pareigų klausimą), įgyvendinamas tiek asmens, tiek bendrasis teisinio tikrumo ir proceso ekonomiškumo interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

13. Sprendžiant, buvo ar ne pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, teismas vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui.

14. Teismas atkreipia dėmesį, kad baudžiamojo proceso trukmė išsamiai buvo įvertinta ieškovo baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų, kurie pripažino nepagrįstai ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir nustatė ieškovo teisių pažeidimą. Ieškovo ir kitų bendrininkų atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad procesas šioje byloje užtruko ir kaltinamųjų teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista, jie ilgai liko nežinioje dėl baudžiamojo persekiojimo. Baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad teisminis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko beveik penkerius metus, dar beveik dvejus metus truko bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, nors baudžiamoji byla yra sudėtinga ir didelės apimties, visgi šiuo atveju ilgą baudžiamojo proceso trukmę labiau nulėmė ne šios aplinkybės ar kai kurių nuteistųjų elgesys, leidžiantis daryti prielaidą apie bandymus vilkinti procesą, bet kitos priežastys. Pirmosios instancijos teisme buvo suplanuota daugiau kaip septyniasdešimt posėdžių, tačiau daugiau kaip keturiasdešimt iš jų neįvyko dėl bylą nagrinėjančių teisėjų, nuteistųjų ir jų gynėjų ligos, taip pat dėl bylą nagrinėjančių teisėjų ir advokatų užimtumo kitose bylose. Dėl pasikartojančių atidėjimų ir dėl gynėjų bei teisėjų kolegijos narių užimtumo kitose bylose ar atostogų byla pirmosios instancijos teisme buvo pradėta nagrinėti tik 2014 m. vasario 24 d., t. y. praėjus beveik pusmečiui nuo baudžiamosios bylos gavimo teisme. Be to, nors ir dėl objektyvių priežasčių, pirmosios instancijos teisme net tris kartus buvo keičiami bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos nariai, įskaitant ir pirmininkaujantį teisėją, dėl to ši baudžiamoji byla net tris kartus buvo pradėta nagrinėti iš naujo, taip pat, atsižvelgiant į pakeistų teisėjų kolegijos narių užimtumą, kiekvieną kartą teko iš naujo derinti posėdžių datas. Dar daugiau, 2014 m. balandžio 4 d. teisėjų kolegijos sudėtis buvo pakeista ir byla pradėta nagrinėti iš naujo tik tuo metu nustačius, kad dar 2013 m. rugsėjo 3 d. paskirtas teisėjų kolegijos narys šioje byloje sankcionavo kriminalinės žvalgybos veiksmus. Iš bylos taip pat matyti, kad kai kuriais atvejais gynėjų, teisėjų kolegijos narių užimtumas ar atostogos lėmė tai, jog pertraukos tarp posėdžių ne kartą truko apie 2–3 mėnesius. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nuteisti asmenys ne tik ilgą laiką (daugiau kaip aštuonerius metus) turėjo gyventi netikrumo būsenoje dėl baudžiamojo proceso prieš juos baigties, bet visiems jiems, išskyrus R. G. ir E. N., labai ilgai (trejus metus ir ilgiau) buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas, o pagal EŽTT praktiką suėmimo faktas savaime yra veiksnys, kuris turi būti apsvarstytas vertinant, ar laikomasi reikalavimo priimti sprendimą dėl bylos esmės per įmanomai trumpiausią laiką. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad proceso trukmė minėtoje baudžiamojoje byloje viršijo įmanomai trumpiausią laiką.

15. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, jeigu baudžiamajame procese tam tikri pareigūnų ar institucijų veiksmai yra pripažinti neteisėtais, spręsta, kad yra padaryti baudžiamojo proceso ar kitų įstatymų pažeidimai, tai žalos atlyginimo civilinę bylą nagrinėjantis teismas yra saistomas tokios išvados, nes ji yra padaryta baudžiamąją bylą pagal savo kompetenciją išnagrinėjusio teismo. Žalos atlyginimo byloje patikrinama, ar tais neteisėtais veiksmais iš tikrųjų buvo padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020, 73 punktas).

16. Taigi, atsižvelgiant į ieškovo baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų išvadas, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti ieškovo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą dėl proceso organizavimo pirmosios instancijos teisme ydingumo. Ieškovo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką dėl per ilgo baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme buvo pažeista, taigi valstybės neteisėti veiksmai laikytini nustatytais.

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl neturtinės žalos, grindžiamos nepagrįstai ilgai užtrukusiu baudžiamuoju procesu, atlyginimo atsižvelgiant, be kita ko, į EŽTT praktiką iš esmės laikomasi nuostatos, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 ir joje nurodytą EŽTT praktiką). Nagrinėjamu atveju ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad dėl per ilgo baudžiamojo proceso ilgą laiką gyveno, patirdamas nuolatinę įtampą, jautė netikrumą dėl savo ateities, buvo kamuojamas nežinomybės dėl baudžiamojo proceso baigties, visas procesas jam prarado teisingumo vykdymo įvaizdį, ypač didelį poveikį padarė tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas pablogino ieškovo padėtį ir skyrė jam griežtesnę 10 metų laisvės atėmimo bausmę, dėl ko ieškovas jautėsi sugniuždytas, jį kamavo emocinė depresija ir nemiga. Atsakovės atstovė šių ieškovo teiginių iš esmė nepaneigė, taigi darytina išvada, kad ieškovui dėl teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo kilo neturtinė žala. Tačiau sprendžiant, ar tokia žala šiuo atveju turėtų būti atlyginama CK 6.272 straipsnio tvarka, svarbu įvertinti, ar ieškovui už tokio pobūdžio pažeidimą nebuvo kompensuota (atlyginta) baudžiamajame procese. Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Konvenciją (EŽTT 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Ommer prieš Vokietiją, peticijos Nr. 10597/03, 2018 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Ščensnovičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 62663/13, 2019 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Chiarello prieš Vokietiją, peticijos Nr. 497/17, 2020 m. birželio 25 d. sprendimas byloje Tempel prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 44151/12).

18. Pažymėtina, kad pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pagal LR BK 54 straipsnio 1 dalies prasmę teismas pirmiausia skiria bausmę šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose. Specialiosios dalies straipsnių sankcijų taikymą detalizuoja BK 54 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodytos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės. Kiekviena iš šio straipsnio antroje dalyje nurodytų taisyklių turi svarbią ir savarankišką reikšmę, tačiau pirmuoju punktu įstatymo leidėjas nurodo nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Veikos pavojingumo laipsnį pirmiausia nustato įstatymo leidėjas ir konstruodamas BK specialiosios dalies straipsnių sankcijas. Sankcija yra įstatymo nustatytos bausmės skyrimo riba ir pagal bendrąją taisyklę teismas negali peržengti jos ribų. Tik specialiai įstatymo numatytais atvejais teismas gali paskirti švelnesnę bausmę už sankcijoje numatytą. Tokia galimybė įtvirtinta ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Pagal šią normą teismas gali paskirti kitokią (švelnesnę) bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje, kai yra išimtinės aplinkybės, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam įstatymo pažeidimui ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šios (BK 54 straipsnio 3 dalies) normos taikymas taip pat negali prieštarauti BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu. Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinkanti visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau ji yra betikslė, t. y. nepasiekianti visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekianti iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Taigi ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2014).

19. Akcentuotina, kad teisės į įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo nustatymas nereiškia, kad bausmė bus sušvelninta būtent taip, kaip prašo asmuo, kurio teisė pažeista. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010).

20. Įvertinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, priimtus ieškovo atžvilgiu baudžiamojoje byloje, darytina išvada, kad išgyvenimai dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės buvo kompensuoti ieškovui skiriant švelnesnę bausmę. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu akcentavo, kad ypač didelį poveikį jo atstovaujamajam padarė tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas pablogino ieškovo padėtį ir skyrė jam griežtesnę (negu pirmosios instancijos teismas), 10 metų laisvės atėmimo bausmę, dėl ko ieškovas jautėsi sugniuždytas. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad visgi bausmė ieškovui apeliacinės instancijos teismo buvo švelninama, įvertinus aplinkybę dėl ilgos proceso trukmės, o paskirtoji galutinė bausmė ieškovui pailgėjo tik dėl pakitusio nusikalstamų veikų kvalifikavimo: apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis, nustatęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso taikymo klaidas, jas ištaisė. Teismas nusprendė D. D. nusikalstamus veiksmus iš BK 260 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 1 dalies ir 199 straipsnio 2 dalies (1-as epizodas), 260 straipsnio 3 dalies, 199 straipsnio 2 dalies (2-as epizodas), 260 straipsnio 3 dalies, 199 straipsnio 2 dalies (3-ias epizodas) perkvalifikuoti į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) ir nuteisti jį pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams. Iš baudžiamojoje byloje priimto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas ieškovui bausmes, įvertino visas bausmės skyrimui reikalingas aplinkybes, pažymėdamas ir tai, kad skiriant bausmę įvertina aplinkybę dėl ilgos proceso trukmės. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas buvo motyvu ieškovui D. D. švelninti bausmę ir už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą skirti minimalią sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę, o už BK 199 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytą nusikaltimą – laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už sankcijos vidurkį. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas, išsamiai įvertinęs bylos duomenis, atsižvelgęs į bausmės tikslų pasiekimą, teisingumo ir bausmės individualizavimo principų įgyvendinimą bei byloje nustatytą reikšmingą aplinkybę,– pernelyg ilgą proceso trukmę,– tinkamai kompensavo ieškovui dvasinius praradimus (kančias), patirtus dėl teisių, įtvirtintų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, pažeidimo. Teismas, skirdamas bausmes, vertino, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, atsakomybę sunkino tai, kad nusikalstamas veikas padarė organizuotoje grupėje, tačiau visgi skyrė ieškovui daug mažesnes už bausmės vidurkį bausmes, kas patvirtina, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas ieškovui buvo kompensuotas paskirtos bausmės švelninimu pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012-03-06 sprendime G. G. prieš Italiją, peticijos Nr. 23563/07 (57 punktas) nurodyta, kad bausmės sumažinimas „protingam terminui“ yra pakankama aplinkybė patvirtinti kompensacijai dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso. Iš esmės analogiškai pasisakyta Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-03-06 sprendime P. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 33343/93. Tokios praktikos laikosi ir nacionaliniai teismai (Klaipėdos apygardos teismo 2019-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-599-730/2019).

21. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad, nors yra pagrindas pripažinti, jog ieškovo teisė į baudžiamosios bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista, tačiau dėl šio pažeidimo jam kilusi žala jau yra atlyginta baudžiamajame procese ne tik pripažįstant padarytą pažeidimą, bet ir skiriant ieškovui švelnesnę bausmę. Bausmės švelninimas, atsižvelgiant į ieškovo padarytas nuskalstamas veikas, už jas gresiančias bausmes ir ieškovui paskirtas bausmes, tokiu atveju pripažintinas tinkama ir pakankama ieškovo teisių pažeidimo kompensacija, o neturtinės žalos atlyginimas ir civilinio proceso tvarka pagal CK 6.272 straipsnį už tą patį pažeidimą neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų, todėl ieškovo ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetamas. Netenkinus reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo priteisti 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

22. Pagal CPK 96 straipsnio 4 dalį, jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 ir 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.