Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. G. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. rugsėjo 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. B. ir A. G. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomųjų nurodymų įvykdymo termino pratęsimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjai V. B. ir A. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydami pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2022 m. rugpjūčio 31 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-220831-00115 įvykdymo terminą iki 2024 m. birželio 5 d.; 2022 m. rugsėjo 1 d. privalomojo nurodyto pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-220901-00116 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo terminą iki 2024 m. birželio 5 d.

Pareiškėja A. G. pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (toliau – ir RUP) – sustabdyti priverstinio vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0075/23/00525, Nr. 0075/23/00991, Nr. 0075/23/00992 ir Nr. 0075/23/00996.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pareiškėjos A. G. prašymo taikyti RUP netenkino.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju aktualus Privalomasis nurodymas, kuriuo nustatyto termino pratęsimo klausimas sprendžiamas teismine tvarka, o šiuo atveju egzistuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 7 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių Inspekcija neturi teisinio pagrindo imtis tolesnių šio įstatymo 14 straipsnyje nurodytų veiksmų. Dėl to teismas sprendė, jog byloje nėra duomenų, kad Privalomasis nurodymas yra perduotas antstoliui priverstiniam vykdymui, taip pat nėra duomenų, jog yra kilęs ginčas dėl privalomojo nurodymo (ne)įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, konstatavo, kadangi Privalomojo nurodymo pagrįstumas ir teisėtumas nėra ginčo teisme dalyku, šiuo Privalomuoju nurodymu nustatyto termino pratęsimo klausimas nėra išspręstas, o teiginys apie sunkiai atitaisomą didelę žalą nepagrįstas įrodymais, todėl prašymas taikyti RUP netenkintinas.

III.

Pareiškėja A. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir pareiškėjos prašymą taikyti RUP tenkinti.

Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjos prašyme nurodytų faktinių aplinkybių, t. y. jog Inspekcija 2022 m. rugpjūčio 30 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-220830-00202 (toliau – ir Aktas); šis Aktas surašytas 12 asmenų atžvilgiu; Inspekcija kiekvienam iš šių asmenų surašė analogiškus privalomuosius nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti tą patį savavališkai pastatytą II grupės nesudėtingą inžinerinį statinį, apie 1250 kv. m. ploto betoninių trinkelių privažiavimą (kelią); pareiškėjai ir V. B. pateikus prašymą pratęsti terminą savavališkos statybos įteisinimui, jiems skirti privalomieji nurodymai nepateikti vykdymui, tačiau kiti 10 privalomųjų nurodymų perduoti vykdymui ir pradėtas vykdymo procesas.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino faktinės aplinkybės, jog Aktas surašytas 12 asmenų atžvilgiu ir surašyti tapatūs privalomieji nurodymai, todėl jie visi yra aktualūs. Šiuo atveju egzistuojant Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje nurodytoms aplinkybėms, Inspekcija pradeda vykdymo procesą ir atlieka Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nurodytus veiksmus, neturėdama tam teisinio pagrindo. Išardžius statybos objektą – 1250 kv. m. betono trinkelių ir jų pagrindą, dėl kurio yra pateiktas prašymas pratęsti terminą jo įteisinimui ir gavus statybos leidimą jį vėl įrengti, bus pareikalauta papildomų laiko sąnaudų ir piniginių lėšų – šiuo metu neįmanoma tiksliai apskaičiuoti visą darbų kainą ir pateikti tikslius įrodymus, todėl šis faktas yra preziumuotinas ir nereikalauja įrodymų.

Pareiškėja pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis kitus savavališkos statybos objekto dalyvius, o Akte jų pavardės buvo užtušuotos, todėl prašymas išreikalauti iš šių asmenų asmeninius duomenis būtų beprasmis.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos A. G. atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjai A. G. ir V. B. padavė skundą dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo, tačiau kiti bendraturčiai – savavališkos statybos dalyviai, privalomųjų nurodymų neįvykdė ir dėl jų terminų pratęsimo į teismą nesikreipė, todėl jų atžvilgiu buvo užvestos vykdomosios bylos, kurių reikalavimas analogiškas – nugriauti savavališkai pastatytą II grupės nesudėtingąjį inžinerinį statinį, apie 1250 kv. m. ploto betoninių trinkelių privažiavimą (kelią).

Atsakovas pažymi, jog pareiškėja nurodė, kad pradėtos vykdomosios Nr. 0075/23/00991, Nr. 0075/23/00996, Nr. 0075/23/00992 ir Nr. 0075/23/00525, tačiau Inspekcija inicijavo ir daugiau vykdomųjų bylų, t. y., Inspekcijos prašymu pradėtos ir kitos vykdomosios bylos Nr. 0075/23/00990, Nr. 0075/23/00993, Nr. 0075/23/00994, Nr. 0075/23/00995, Nr. 0075/23/00997, Nr. 0075/23/00998.

Atsakovo vertinimu, visi statytojai dalyvavo viename bendrame statybos procese, kurio tikslas buvo (savavališkai) įrengti apie 1250 kv. m. ploto II grupės nesudėtingąjį inžinerinį statinį – betoninių trinkelių privažiavimą (kelią), neturint privalomo Palangos miesto savivaldybės administracijos išduoto statybą leidžiančio dokumento, todėl šie statytojai tam tikra prasme galėtų būti solidariai atsakingi. Jei bendraskoliai tarpusavyje nebendradarbiauja ir nesiekia greitesnio, ekonomiškesnio privalomojo nurodymo įvykdymo, nesiima nustatytus įpareigojimus vykdyti tarpusavio bendradarbiavimo būdu ir didžioji jų dauguma nesirūpina privalomųjų nurodymų terminų pratęsimu, atsiranda pagrindas taikyti priverstinio vykdymo priemones.

Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 626 ir 627 straipsniuose numatytas baigtinis vykdomosios bylos ir vykdymo veiksmų sustabdymo sąrašas ir pareiškėjos prašyme nurodytos priežastys į šių straipsniuose reglamentuotą vykdomosios bylos ir vykdymo veiksmų sustabdymo sąrašą nepatenka, t. y. neegzistuoja nė vienas vykdomosios bylos sustabdymo pagrindas bei nėra numatyta ir kitų pagrindų vykdomosioms byloms stabdyti, kai jos jau priimtos vykdyti.

Atsakovas pažymi, jog nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo klausimas, kuris kaip vykdomasis dokumentas nėra perduotas antstoliui vykdyti. Dėl kitų privalomųjų nurodymo įvykdymo terminų pratęsimo šioje byloje nėra sprendžiama, todėl tai nėra šios bylos dalykas. Šiuo atveju teismas pagrįstai akcentavo, jog egzistuoja Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių Inspekcija neturi teisinio pagrindo imtis tolesnių 14 straipsnyje nurodytų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos A. G. prašymas taikyti RUP – pagrįstumas ir teisėtumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl privalomųjų nurodymų įvykdymo termino pratęsimo. Pareiškėja A. G. pateikė prašymą taikyti RUP, kuriame prašė sustabdyti priverstinio vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0075/23/00525, Nr. 0075/23/00991, Nr. 0075/23/00992 ir Nr. 0075/23/00996.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos prašymą taikyti RUP, sprendė, kad pagal Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalį Inspekcija neturi teisinio pagrindo imtis tolesnių šio įstatymo 14 straipsnyje nurodytų veiksmų, o byloje nėra duomenų, kad Privalomasis nurodymas būtų perduotas antstoliui priverstiniam vykdymui, taip pat, jog yra kilęs ginčas dėl privalomojo nurodymo (ne)įvykdymo.

Atskirajame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjai ir kitam asmeniui pateikus prašymą pratęsti terminą savavališkos statybos įteisinimui, dėl 10 privalomųjų nurodymų pradėtas vykdymo procesas, nors Aktas ir privalomieji nurodymai priimti 12 asmenų atžvilgiu dėl to pačio ginčo objekto.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Šiame kontekste pažymėtina, jog prašymai taikyti RUP gali būti teikiami teismui tik siekiant užtikrinti byloje priimtą ar priimtus nagrinėti skundo reikalavimą ar reikalavimus, t. y. gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl RUP taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).

Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, RUP taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2018 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi pareiškėjos nurodytos vykdomosios bylos pradėtos buvo kitų asmenų, ne pareiškėjos, atžvilgiu, pareiškėjos prašymas taikyti RUP šiuo atveju nėra tiesiogiai susijęs su jos pačios teisėmis ir pareigomis. Kita vertus, aplinkybė, jog vykdomosios bylos buvo pradėtos dėl privalomųjų nurodymų, priimtų dėl to pačio ginčo objekto, kurio išsaugojimu yra suinteresuota pareiškėja, yra sąlygota fakto, jog, kaip matyti iš ginčo aplinkybių, šiuo atveju ne visi privalomųjų nurodymų adresatai kreipėsi į teismą.

Dėl to įvertinus, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo, naudodamasis savo teisėmis, gali pasirinkti, ar siekti teisminės gynybos, o pareiškėja nėra šių asmenų įgaliota atstovė, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymo taikyti RUP tenkinimo atveju būtų sprendžiama dėl kitų, į bylą neįtrauktų asmenų teisių, taip potencialiai jas pažeidžiant šių asmenų neišklausius. Šiame kontekste akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti pareiškėjos prašymo įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis kitus savavališkos statybos objekto dalyvius nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2023 m. spalio 18 d. sprendimu nusprendė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2023 m. gruodžio 30 d.

Atsižvelgdama į išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, taip pat įvertinusi tai, kad LR Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalis draudžia įteisinti savavališkai valstybinėje žemėje statomus ar pastatytus naujus statinius, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo taikyti RUP, todėl pareiškėjos atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos A. G. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.