Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam byla nutraukta – A. Ž. – gynėjo advokato Mindaugo Paukštės (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rajono rūmų 2026 m. kovo 4 d. (nuosprendyje padarytas rašymo apsirikimas, nurodant klaidingą jo datą – 2025 m. kovo 4 d.) nuosprendžio, kuriuo A. Ž., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos N. R. atsakomybei be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla dėl A. Ž. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nutraukta.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 68 straipsniu, A. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių terminui, terminą pradedant skaičiuoti nuo 2026 m. sausio 4 d.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2, 3 dalimis, A. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – valstybės naudai konfiskuotas automobilis „Toyota Prius Plus“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 3 dalimi, 72⁵ straipsniu, A. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – jis įpareigotas per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus 2026 m. sausio 4 d. nutarimais paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) sustabdymą nuspręsta palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus 2026 m. sausio 4 d. nutarimu paskirtą kardomąją priemonę – dokumento – vairuotojo pažymėjimo (vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimą – nuspręsta palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – perduoti VĮ „Regitra“, juridinio asmens kodas 110078991.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Trakai) 2026 m. sausio 5 d. nutarimu skirtą laikiną nuosavybės teisės į transporto priemonę „Toyota Prius“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), VIN kodas (duomenys neskelbtini), apribojimą nuspręsta palikti galioti iki teismo nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje dienos.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos iš A. Ž. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. Ž., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta dėl to, kad jis 2026 m. sausio 4 d., apie 0.51 val., Trakų mieste, Aukštadvario gatvėje, ties namu, pažymėtu Nr. 26, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo jam nuosavybes teise priklausančią motorinę transporto priemonę – keleivinį automobilį „Toyota Prius“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu jo iškvėptame ore 2026 m. sausio 4 d., apie 1.18 val. nustatė 1,62 promilių etilo alkoholio koncentraciją.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. A. Ž. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinis skundas atmetamas.

6. Teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjas advokatas Mindaugas Paukštė neginčija ginamojo A. Ž. kaltės dėl pastarajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, taip pat pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir veikos kvalifikavimo, sprendimo taikyti A. Ž. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto ir BK 68, 72⁵ straipsniuose įtvirtintų baudžiamojo poveikio priemonių bei jų trukmės. Visgi, A. Ž. gynėjas advokatas Mindaugas Paukštė skunde nesutinka su A. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemone – turto konfiskavimu ir prašo nekonfiskuoti A. Ž. ir jo vaikams priklausančios transporto priemonės, o taikyti dalinį transporto priemonės vertės konfiskavimą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinusi priimto skundžiamo nuosprendžio bei apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi baudžiamąją bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad keisti skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nuosprendį nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

7. Šioje baudžiamojoje byloje A. Ž. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu. Nusprendęs atleisti A. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, pirmosios instancijos teismas jam skyrė tris baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialiąja teise (teise vairuoti transporto priemones) 1 metams 9 mėnesiams (BK 68 straipsnis), įpareigojimą dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, šį įpareigojimą įvykdant per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BK 72⁵ straipsnis), ir transporto priemonės – automobilio „Toyota Prius Plus“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimą (BK 72 straipsnis). Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti A. Ž. ir jo vaikams priklausantį automobilį „Toyota Prius Plus“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), VIN kodas (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad toks teismo sprendimas pažeidžia proporcingumo principą ir nepilnamečių vaikų interesus, kartu prašydamas taikyti dalinį transporto priemonės vertės konfiskavimą, priteisiant valstybės naudai 3 000 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti.

8. BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

9. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais (taip pat ir vadovaujantis BK 40 straipsniu), gali būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Taigi, turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio reguliavimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai.

11. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-168-511/2020), skundžiamą sprendimą konfiskuoti automobilį „Toyota Prius Plus“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), VIN kodas (duomenys neskelbtini), priklausantį A. Ž. ir dviem jo nepilnamečiams vaikams, kurie dalį šio automobilio paveldėjo po motinos mirties, motyvavo tuo, kad daikto (šiuo atveju – automobilio) valdymas bendrosios nuosavybės teise su kitais bendraturčiais nepanaikina paties kaltinamojo, kaip transporto priemonės savininko, teisinio statuso ir nereiškia, kad ši transporto priemonė jam yra svetima ir priklauso „tretiesiems asmenims“ BK 72 straipsnio 5 dalies prasme. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nepriklausomai nuo nuosavybės formos (asmeninė ar bendroji), A. Ž. yra transporto priemonės „Toyota Prius Plius“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkas, o jo vaikų, kurių turtiniai interesai galbūt pažeisti dėl konfiskuoto turto, galėtų būti ginami civilinio proceso tvarka, reiškiant atitinkamus reikalavimus dėl šio turto praradimo kaltam asmeniui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad transporto priemonės, kurios vidutinė vertė pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis yra 11 859 Eur (su PVM), konfiskavimas būtų neproporcinga (neadekvati) poveikio priemonė, priešingai, ji atitinka įstatymo leidėjo siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus – užtikrinti visuomenės saugumą kelių eismo srityje, nevaržo A. Ž. teisių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis ir skundžiamo teismo sprendimo turinį teisės taikymo aspektu, sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje aktualus turto, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-195-788/2019). BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta turto konfiskavimo nuostata siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas, paslėpęs, išleidęs savo reikmėms ar praradęs konfiskuotiną turtą, išvengtų turto konfiskavimo taikymo arba turto konfiskavimo negalima būtų taikyti dėl kitų priežasčių, ar toks konfiskavimas būtų netikslingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91-303/2021, 2K-201-303/2022).

13. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas neturi plačios diskrecijos savo nuožiūra pasirinkti, kurią baudžiamojo poveikio priemonę taikyti – turto konfiskavimą ar jo vertės (ar dalies) išieškojimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, pirmiausia svarstytina paties konfiskuotino turto (šiuo atveju – transporto priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021, 2K-201-303/2022). Todėl tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiais atvejais, be kita ko, turi būti motyvuota, kodėl byloje nenustatytos galimybės konfiskuoti pačią transporto priemonę, kodėl tokios transporto priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę (ar dalį vertės) pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021, 2K-201-303/2022).

14. Taigi, BK 72 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta išimtis iš bendrosios taisyklės, kai gali būti sprendžiamas konfiskuotino turto vertės išieškojimo klausimas. Kaip jau buvo minėta, sprendimas konfiskuoti nusikalstamos veikos priemonės vertę priimamas, pirma, įvertinus turto konfiskavimo taikymo būtinumą ir proporcingumą, antra, konstatavus BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytų išimčių buvimą ir galiausiai nusprendus, ar proporcinga yra konfiskuoti visą ar tik dalį (ir kokią konkrečiai dalį) nusikalstamos veikos priemonės vertės. Taip pat teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021, 2K-201-303/2022).

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, kad transporto priemonės (automobilio) vertės (jos dalies), o ne paties automobilio konfiskavimas yra tikslingesnis. Nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad automobilis „Toyota Prius Plus“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), VIN kodas (duomenys neskelbtini), priklauso ne tik A. Ž., bet ir jo nepilnamečiams vaikams (1 t., b. l. 50, 51-60, 158), kurie dalį šio automobilio paveldėjo pagal įstatymą po savo motinos mirties (pačiam A. Ž. priklauso 5/8 dalys automobilio, A. Ž. (gimusiai (duomenys neskelbtini)) priklauso 3/16 dalys automobilio, M. Ž. (gimusiam (duomenys neskelbtini)) priklauso 3-16 dalys automobilio), visgi ši aplinkybė, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamo nuosprendžio 20 punkte, nekeičia fakto, kad A. Ž. nėra „trečiasis asmuo“, kaip tai suprantama BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatų prasme (ginčas dėl to šioje byloje nekyla). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad konfiskuotinas turtas – šiuo atveju automobilis, kurį vairavo neblaivus A. Ž., – būtų paslėptas ar sunaikintas, kaip minėta, nustatyta, kad jis nuosavybės teise priklauso ir pačiam A. Ž., taip pat apeliaciniame skunde nenurodytos jokios kitos objektyviai egzistuojančios priežastys, dėl kurių šiuo atveju nebūtų galima paimti valstybės nuosavybėn konfiskuotino automobilio. Apeliaciniame skunde nurodomos kaltininko asmenybę ir jo padarytą veiką apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-107-976/2021, 2K-201-303/2022).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kuriais nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti transporto priemonę, kurią veikos padarymo metu vairavo A. Ž., pažeidžia nepilnamečių teises ir dėl to pažeidžiamas teisingumo ir proporcingumo principas, yra nepagrįsti, net ir atsižvelgiant į tai, kad minėtas turtas nuosavybės teise iš dalies priklauso ir nepilnamečiams vaikams. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymo pagrindu, kai tai būtina siekiant teisėtų tikslų, be kita ko, užtikrinti baudžiamosios teisės normų veiksmingumą. Vien ta aplinkybė, kad transporto priemonės bendraturčiais yra nepilnamečiai vaikai, savaime nepaneigia galimybės taikyti turto konfiskavimą, ypač kai turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai padaryti. Kartu pažymėtina, kad nepilnamečių interesai tokioje situacijoje nėra ignoruojami ar paneigiami – jie ginami kitomis teisinėmis priemonėmis. Tėvas, kaip įstatyminis atstovas ir asmuo, savo veiksmais sukėlęs teisines pasekmes, turi pareigą užtikrinti vaikų interesų apsaugą ir jų poreikių tenkinimą. Tai apima ir pareigą kompensuoti nepilnamečiams galimai dėl transporto priemonės konfiskavimo atsiradusią turtinę žalą ar kitaip atkurti jų turtinę padėtį, kiek tai įmanoma. Tokia pareiga kyla ne iš baudžiamosios atsakomybės taikymo fakto, o iš bendrųjų tėvų pareigų rūpintis vaikais ir jų turtiniais interesais. Šiuo aspektu reikšminga ir tai, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) suformuotą išrašą apie asmens turimas ir valdomas kelių transporto priemones, gautą iš Kelių transporto priemonių registro, nustatyta, kad A. Ž. disponuoja ir kitu turtu, be kita ko, turi dar keturias transporto priemones. Tai rodo, kad konfiskavimas nesukuria tokios situacijos, kurioje objektyviai būtų neįmanoma įgyvendinti pareigos rūpintis vaikų interesais. Priešingai, turėdamas papildomų materialinių išteklių, jis turi realias galimybes kompensuoti vaikams galimai atsiradusią žalą, užtikrinti jų poreikius ar kitaip tinkamai įgyvendinti savo, kaip tėvo, pareigas. Priešingas aiškinimas, pagal kurį aplinkybė, kad turtas priklauso ir kitam asmeniui, automatiškai eliminuotų konfiskavimo galimybę, sudarytų prielaidas piktnaudžiavimui – turtas galėtų būti formaliai perleidžiamas kitiems asmenims, siekiant išvengti jo konfiskavimo. Tai iš esmės paneigtų konfiskavimo instituto tikslus ir nagrinėjamos situacijos kontekste sudarytų nepagrįstas privilegijas asmenims, turintiems nepilnamečių vaikų. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nepilnamečių vaikų, kaip transporto priemonės bendraturčių, teisės nepaneigia konfiskavimo teisėtumo, o jų interesų apsauga užtikrinama per kitus teisinius mechanizmus, pirmiausia – per tėvo pareigą atlyginti galimą žalą ir tinkamai pasirūpinti vaikų turtiniais interesais.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas A. Ž. baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, detaliai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančias padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą bei A. Ž. asmenybę, ir, spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės – turto (automobilio) konfiskavimo – paskyrimo klausimą, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje nustatyta, kad A. Ž. vairavo transporto priemonę, kai jam nustatytas 1,62 promilių girtumas, įtartinai manevravo kelyje, dėl ko buvo pastebėtas policijos pareigūnų (1 t., b. l. 8). Taigi, jis rizikavo ne tik savo sveikata ar netgi gyvybe, bei ir kitų eismo dalyvių saugumu. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju automobiliai neapgadinti, jokia žala nepadaryta, nukentėjusiųjų nėra, visgi toks apeliacinio skundo argumentas nepaneigia nei veikos pavojingumo, nei pagrindo taikyti baudžiamojo poveikio priemones. Viena vertus BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis formali, t. y. taikant šią normą ir kitas baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normas, įstatymas nereikalauja konstatuoti padarinius. Kita vertus, bendrąja prasme žala baudžiamosios teisės kontekste tokio pobūdžio nusikaltimuose yra suprantama plačiau – kaip pačių teisinių gėrių pažeidimas ir grėsmės jiems sukėlimas. Vien tai, kad konkrečiu atveju neatsirado akivaizdžių materialinių padarinių ar nukentėjusiųjų, nereiškia, jog veika buvo nepavojinga ar nesukėlė žalos bendrąja baudžiamosios teisės prasme. Tokia situacija dažnai rodo tik tai, kad pavojingi padariniai neįvyko dėl atsitiktinių aplinkybių, o ne dėl mažesnio veikos pavojingumo. Baudžiamoji teisė saugo ne tik nuo realiai kilusių padarinių, bet ir nuo grėsmės jiems atsirasti. Be to, įstatymų leidėjas aiškiai diferencijuoja atsakomybę priklausomai nuo kilusių padarinių pobūdžio ir sunkumo. Jei dėl tokio pobūdžio veikos būtų atsiradę sunkesni padariniai – pavyzdžiui, būtų sugadintas turtas, sužaloti asmenys ar kilusi grėsmė jų gyvybei, – veika galėtų būti kvalifikuojama pagal kitus griežtesnę atsakomybę numatančius BK straipsnius. Tai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju konstatuojama „žalos nebuvimo“ aplinkybė nereiškia, jog nebuvo pažeistos įstatymo saugomos vertybės – priešingai, ji tik rodo, kad nepasireiškė sunkesni padariniai, kurie būtų lėmę dar griežtesnį teisinį vertinimą. Nors A. Ž. apibūdinamas teigiamai (dirba pagal individualios veiklos pažymą, augina du nepilnamečius vaikus, išlaiko šeimą, prisipažino kaltas ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, neteistas), tačiau, priešingai nei mano apeliantas, nei A. Ž. asmenybė, nei jo šeimos narių interesai ir pan. patys savaime negali būti laikomi aplinkybe, panaikinančia BK 72 straipsnio nuostatų taikymą. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikaltimą padariusiam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams ir teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019). Be to, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde akcentuojamą transporto priemonės vertę, pažymėtina, kad turto konfiskavimas nesiejamas su konfiskuotino turto verte, todėl teismo sprendimas dėl nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo negali nuo to priklausyti.

18. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju yra reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/020, nes ši byla nelaikytina precedentu nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pastarojoje byloje buvo kilęs ginčas dėl konfiskuotino turto, kaip nusikalstamos veikos priemonės, t. y. automobilio, kuriuo padaryta nusikalstama veika, nurodyta BK 281 straipsnio 7 dalyje, ir priklausančio tretiesiems asmenims, vertės nustatymo, tai yra ar į ją turi būti įskaičiuotas PVM, ir kokia konfiskuojamo turto vertę atitinkanti pinigų suma turi būti išieškoma iš nusikalstamą veiką padariusio asmens. Nagrinėjamoje byloje ginčo esmė yra visiškai kitokia, tuo tarpu precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms, t. y. kurioje teismo sprendimo ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) sutampa su nagrinėjamos bylos ratio – faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus (lot. ratio – „pagrindas, priežastis, motyvas“) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-76/2012, 2K-297-303/2019, 2K-168-489/2022). Analogiška išvada darytina ir dėl kitų apeliaciniame skunde cituojamų teismų procesinių sprendimų, t. y. dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 5 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-656-917/2024, kuriose kaltininkai vairavo jiems nepriklausančias transporto priemones ir kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo pagrįstumo. Šios aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinio ir teisinio konteksto, todėl minėti sprendimai negali būti laikomi reikšmingais precedentais šioje byloje.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskyręs A. Ž. baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, išlaikė teisingą pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių, teisingumo ir protingumo kriterijų ir proporcingumo principo nepažeidė. Nenustačius BPK 328 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo pagrindų, A. Ž., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, gynėjo apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.

20. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nuosprendyje padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant, kad šio nuosprendžio data – 2025 m. kovo 4 d. BPK 308¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali savo iniciatyva ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmė. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta nuostata, ištaiso padarytą rašymo apsirikimą (neteisingai nurodytą teismo nuosprendžio datą), nes jo ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 308¹ straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Asmens, kuriam byla nutraukta pagal laidavimą be užstato – A. Ž. – gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. kovo 4 d. nuosprendžio atmesti.

Ištaisyti rašymo apsirikimą, padarytą Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. kovo 4 d. nuosprendyje – vietoje įžanginėje dalyje nurodytos Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nuosprendžio datos „2025 m. kovo 4 d.“ nurodant „2026 m. kovo 4 d.“.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.