- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-05
- Bylos Nr.
- 1A-59-574/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31433-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas, Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- N. Š.
- Civilinis ieškovas
- I. B.
- Nukentėjusysis
- I. B.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo N. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį (smurtas prieš I. B.) ir jam paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 6, 8 punktais, 3 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams ir jis įpareigotas per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti legaliai dirbti, per šešis mėnesius - dalyvauti elgesio pataisos programoje, per 1 metus ir 6 mėnesius - registruotis darbo biržoje arba pradėjus legalų darbą, jį tęsti, neišvykti už gyvenamosios vietos (miesto ar rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir civilinei ieškovei I. B. atlyginti 2000 Eur neturtinę žalą, mokant kiekvieną mėnesį bet kokią žalos dalies piniginę įmoką į jos atstovo - VŠĮ ,,SOS vaikų kaimas“ banko sąskaitą.
N. Š. skundžiamu nuosprendžiu išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje (smurtas prieš A. B.), kadangi nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje požymių.
Civilinės ieškovės I. B. atstovo VŠĮ ,,SOS vaikų kaimas“ civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš nuteistojo N. Š. 2000 Eur mažametei nukentėjusiajai I. B. neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. N. Š. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. birželio 21 d. 16 val., smurtavo savo žmonos V. N. Š. globotinės - mažametės I. B. atžvilgiu, tyčia rankomis suduodamas jai ne mažiau kaip 2 smūgius į veido sritį, tuo padarydamas mažametei I. B. poodines kraujosruvas ausies kaušeliuose, skruostuose, t. y. nežymiai sutrikdė mažametės I. B. sveikatą bei sukėlė jai fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu N. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 4 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti ir atmesti civilinį ieškinį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (smurtas prieš I. B.) naikintinas, kadangi nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais reikalavimais ir pažeidė BPK 7 straipsnio, 44 straipsnio 5 ir 7 dalių nuostatas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatas.
3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į byloje esančių faktinių įrodymų visetą, nemotyvuotai atmetė nuteistojo, liudytojos V. N.- Š. parodymus, netinkamai vertino mažametės I. B., A. B. parodymus, rėmėsi vien tik liudytojų, kurie suinteresuoti jo nuteisimu parodymais, todėl neteisingai konstatavo, kad jis padarė inkriminuojamą veiką. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas turėjo kritiškai vertinti mažametės I. B. parodymus, kadangi juose yra daug prieštaravimų. Dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, I. B. tiek liudytojoms E. V., tiek E. R., tiek medicininį tyrimą atlikusiai Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2017 m. birželio 06 23d. specialistei (išvada Nr. G205 1/201 7 (01) aiškino, kad ją mušė darželyje mergaitė vardu Ž. ir berniukas vardu A.. Tik po kurio laiko, iš E. V. parodymų seka, kad neva jis (apeliantas) ją sumušė. 2017 m. birželio 30 d. teisme buvo atlikta I. B. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Teismas rėmėsi šios apklausos metu duotais parodymais, laikė juos visiškai patikimais ir objektyviais, neatsižvelgdamas į tam tikras aplinkybes kurios turėjo teismui kelti abejonių jų patikimumu ir objektyvumu - t. y., apklausos metu mergaitė sėdėjo ant kelių E. V. ir visą laiką intensyviai piešė, matėsi iš vaizdo įrašo, kad E. V. kažką jai šnabždėjo į ausį, iš to galima daryti išvadą, kad į klausimus jai buvo padedama atsakinėti ir viskas buvo iš anksto paruošta. Daugelis klausimų buvo menami - juose jau buvo suformuluotas atsakymas. Be to, siekiant objektyvumo, apklausoje E. V. turėjo teisę dalyvauti, bet privalėjo sėdėti salėje kartu su kitais proceso dalyviais, o ne sėdėti kartu su ja ir dar laikyti ant kelių ir tokiu būdu įtakoti I. B. parodymus. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje jo nedalyvavimą apklausoje vertino kaip savotišką savo kaltės pripažinimą. Jis nedalyvavo apklausoje dėl to, kad niekada prieš nieką nėra smurtavęs, nesijaučia kaltas ir tikėjo apklausos objektyvumu. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo atmetė jo žmonos V. N. Š. parodymus, laikydamas juos neobjektyviais, nors ji duodama parodymus tiek ikiteisminiame tyrime tiek ir teisme davė priesaiką, kad už neteisingų parodymų davimą jai gresia baudžiamoji atsakomybė.
4. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2017 m. birželio 20 d. vaikų darželyje (duomenys neskelbtini) dėjosi negeri dalykai, nes jam pradžioje bandė inkriminuoti ir kitus I. B. padarytus kūno sužalojimus kojų srityje, kas buvo paneigta. Nors vaikų darželio pedagogai bandė tai nuslėpti, bet to padaryti nepavyko. Be to, iš vaikų darželio auklėtojos parodymų seka, kad būnant vaikų darželyje, pas I. B. ant veiduko rado uodo įkandimą, ko pasėkoje jos veidas sutino. Be to, pripažino, kad ji buvo nukritusi ir susižeidė kelią. Iš pradžių bandė neigti, kad klijavo pleistrą, po ko jau pripažino, kad užklijavo nedidelį pleistrą, nors iš tiesų jis, nuėjęs į darželį pasiimti I. B., rado ją vieną prie darželio kampinio įėjimo, verkiančią su užklijuotu dideliu pleistru ant kojos ir užtinusiu raudonu veidu. Jokios darželio darbuotojos šalia nebuvo. Visos šios aplinkybės rodo, kad ji galėjo būti sužalota vaikų darželyje, o kraujosruvos galėjo išryškėti naktį, todėl jos ryte ir buvo pastebėtos. Manau, kad darželio darbuotojos, norėdamos pačios išvengti nemalonumų dėl netinkamai atliktų pareigų, davė nevisiškai objektyvią tiesą atitinkančius parodymus. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi „SOS vaikų kaimas" darbuotojų parodymais, kuriuose jis apibūdinamas, kaip linkęs konfliktuoti, kalbėti pakeltu balsu net su suaugusiais, o pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje tuo iš dalies grindė jo kaltę, darydamas išvadą, kad jis neturi socialinių įgūdžių, linkęs smurtauti, todėl galėjo smurtauti. Tai neatitinka tikrovės, nes būdavo atvejų, kad jis pareikšdavo priekaištus „SOS vaikų kaimas“ darbuotojams, kad jie netinkamai atlieka savo pareigas pagal globos sutartį - vėluoja mokėti atlyginimus, todėl jie yra suinteresuoti duoti prieš jį neigiamus parodymus. Teisme liudytoja buvo apklausta D. G., kuri jį charakterizavo kaip aktyvų, reiškiantį savo nuomonę, asmenį, kuris visiškai tinka ir pasiruošęs atlikti globėjo funkcijas.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį I. B. atstovė pagal įstatymą E. V. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nuteistojo N. Š. atžvilgiu buvo ir yra nešališka ir niekaip nėra suinteresuota nei jo nuteisimu, nei išteisinimu. Ji dalyvavo atliekant I. B. apklausą ikiteisminiam tyrime įstatymo numatyta tvarka, apklausą vykdant profesionaliai vaikų psichologei ir stebint, įrašant vaizdą ir garsą ir perduodant teismui. Čia nebuvo kokios nors jos šališkos įtakos globotinei ir jos parodymams, neturėjo tam motyvo. Kabinete trejų metų globotinė sėdėjo ant jos kelių, nes tik taip jautėsi saugesnė. Mergaitei iš apklausą vykdančios vaikų psichologės išgirdus klausimus ir natūraliai sunerimus, tik ramino ją, kad pasijustą kiek įmanoma saugi jai nepažįstamoje aplinkoje. Tuo laiku buvo praėjusi tik šiek tiek daugiau nei savaitė nuo mergaitei skaudaus, ją sužalojusio įvykio, mergaitė buvo labai jautri ir pažeidžiama. I. B. ir jos sesuo A. B. nuo to laiko praėjus daugiau kaip metams vis dar su baime ir nerimu atsimena N. Š.. Apie vaikų darželį (duomenys neskelbtini), apie jo vaikus ir auklėtojas mergaitės turi tik pozityvius, geras emocijas suteikiančius atsiminimus.
6. Teismo posėdžio metu nuteistasis N. Š. ir jo gynėjas adv. Viktoras Muravskis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas adv. Liutauras Lukošius prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
7. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
8. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 3, 4 bei 5 dalies nuostatų, atskleidė jų tarpusavio ryšį, nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Byloje esantys surinkti įrodymai kiekvienas atskirai savaime neįrodo, kad apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau, sugretinus šiuos duomenis tarpusavyje ir įvertinus juos kartu, įrodymai sudaro visumą, kurios pagrindu N. Š. pagrįstai pripažinti kaltu.
9. Analizuojant byloje surinktus įrodymus ir visų pirma nuteistojo N. Š. parodymus, matyti, kad jis neigia prieš nukentėjusiąją panaudojęs fizinį smurtą, nustatytas kūno sužalojimų aplinkybes siedamas su tuo, jog nukentėjusioji pasakė, jog susižalojo pati, nurodydama, kad <....> nukrito nuo sūpynių, o nukentėjusiosios sesuo A. B. pasakė, kad ji nukrito ne nuo sūpynių, o nuo namuko ant akmenukų. Kitą rytą E. V. paskambinusi apsakė, kad I. pasakė, kad ją sumušė Ž.. Pati nukentėjusioji liudytojoms E. V. ir E. R. bei specialistei, pateikusiai byloje išvadą, pasakė, kad ją sumušė mergaitė vardu Ž. ir berniukas, vardu A.. Tačiau šios apelianto nurodomos aplinkybės bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Iš liudytojos lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) auklėtojos F. A. parodymų matyti, kad jos auklėjamą grupę lanko mergaitė vardu Ž., ji yra pats taikiausias vaikas grupėje. Ji 2017 m. birželio 20 d. taip pat buvo darželyje, tačiau Ž. I. nemušė. Taip pat grupę lankė berniukas, vardu A., kuris atostogavo ir birželio mėnesį darželio nelankė (apeliantui inkriminuojamos veikos padarymo laikotarpis – nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. birželio 21 d. 16 val.).
Žemesnės instancijos teismas
10. Liudytoja E. V. parodė, kad 2017 m. birželio 27 d. vakare, migdant mergaites, jos buvo linksmos, nenorėjo miegoti ir ji sutrepsėjo kojomis ir griežčiau pasakė, kad miegotų. A. paklausė, ar ji susierzino ir jas muš. Paklausė, o kas buvo susierzinęs ir jas mušė. A. atsakė, kad N.. Iš karto paklausė, ar I. buvo suerzinusi N. ir dėl to gavo. Alvita pasakė, jog taip. Ji iš karto 21.30 val. paskambino E. R.. Telefonu A. E. papasakojo tą patį. Tą vakarą jie nuėjo miegoti, kitos dienos vakarą A. paklausė, ar ją mušė N. ir ji papasakojo, kad ji norėjo eiti su A. į lauką. N. neleido, bet ji vis tiek išėjo ir N. davė jai ranka į nosį ir pasakė, kad net kraujas bėgo. <...> Dar klausė, ar V. matė, kaip jas mušė, ji atsakė, kad ne. Liudytoja E. R. parodė, kad2017-06-27 21.30 valandą jai paskambino labai susijaudinusi E. bei pasakė, kad I. papasakojo, kad ją mušė N.. Ji pasakė, kad pakalbėjo ir su A. ir gali duoti jai ragelį pakalbėti. Ji pati kalbėjo su A. ir jai pasakė, kad dėdė N. mušė sesę kumščiu per galvą, dėl to, kad ji nusipiešė kažką, Ji jos paklausė, ar dėdė jos neskriaudė. Ji pasakė, kad ne, nes ji neprisidirbo. Ji paklausė, ar dėdė prieš tai jas skriaudė, pasakė, kad ne. Taip pat paklausė, ar teta V. (N.Š.) tai matė, ji taip pat pasakė, kad nematė.
11. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas N. Š. bei nukentėjusiosios I. B. parodymus ir jų patikimumą vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Tokiais atvejais, kai kaltininkas ir nukentėjusysis pateikia skirtingas nusikalstamos veikos padarymo versijas, jų parodymų patikimumas patikrinamas sistemiškai analizuojant įvykių eigą, ką būtent ir padarė apylinkės teismas. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes ji jos atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes, jos parodymai atitiko byloje surinktų įrodymų visumą.
12. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais ir įvertinti jų visumą. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjamoje byloje išvestiniai įrodymai yra – asmenų, kurie bendravo su mažamete nukentėjusiąja I. B. ir kuriems ji pasakojo apie įvykį, parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių - nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, netikslumai nėra pagrindas visiškai netikėti tokiais parodymais, juolab, kad juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiosios I. B. parodymai nėra vienintelis ir absoliutus N. Š. kaltės įrodymas.
13. Apeliaciniame skunde komentuojamas nukentėjusiosios, taip pat daugelio liudytojų parodymų patikimumas, ginčijamas jų vertinimas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje nurodoma, jog išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, jame išsamiai pasisakyta tiek dėl mažametės nukentėjusiosios I. B. parodymų ir tiek dėl liudytojų, kurių parodymai patvirtina jos parodymus, vertinimo. Skundžiamame nuosprendyje detaliai ir nuosekliai motyvuota, kodėl teismas remiasi nukentėjusiosios parodymais, kokie liudytojų A. B., E. V., E. R., L. D., F. A., D. M., L. P. parodymai, taip pat kiti byloje esantys įrodymai patvirtina jos parodymus.
14. Kolegija, patikrinusi liudytojų A. B., E. V., E. R., F. A., ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme duotų parodymų turinį, sugretinus bei palyginus juos tarpusavyje, konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti šių liudytojų duotų parodymų teisingumu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi, spręsdamas ar N. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, klausimą, kadangi jie yra išsamūs, logiški ir juose nėra jokių esminių prieštaravimų. Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji ir liudytojai jį apklaba ir yra suinteresuoti, tačiau kolegija šią poziciją laiko nepagrįsta. Nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymai esminėse detalėse vieni kitus papildo ir kartu su aukščiau nurodytais byloje surinktais įrodymais sudaro visumą, patvirtinančią pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes.
15. Apeliantas ginčija ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų mažametės I. B. parodymų leistinumą, teigdamas, kad apklausa buvo atlikta pažeidžiant BPK reikalavimus, keliamus nepilnamečių liudytojų apklausoms atlikti (BPK 82 straipsnio 2 dalis, 184 straipsnio 2, 3, 4 dalys, 186 straipsnio 2, 3, 4 dalys). Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui gali būti vertinami kaip įrodymai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-27/2014, 2K-208-976/2017). Ikiteisminio tyrimo metu mažametė nukentėjusioji I. B. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo BPK 173, 184–186 straipsniuose nustatyta tvarka. Apklausoje dalyvavo prokurorė, mažametės globėja, psichologė ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė ir byloje nėra jokių duomenų apie minėtų BPK straipsnių pažeidimus.
16. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo atmetė jo žmonos V. N. Š. parodymus, laikydamas juos neobjektyviais, nors ji duodama parodymus tiek ikiteisminiame tyrime tiek ir teisme davė priesaiką, kad už neteisingų parodymų davimą jai gresia baudžiamoji atsakomybė. Kaip matyti iš V. N. Š. parodymų, ji nematė, kad prieš nukentėjusiąją I. B. būtų vartojamas smurtas. Tačiau aplinkybės, kad apelianto žmona nematė smurto prieš mažametę, nedaro kitų byloje surinktų įrodymų nepatikimais. Kaip matyti iš E. V. parodymų, po to, kai mergaitė pasakė, kad ją mušė N., ji klausė I. ar V. (N.-Š.) matė, kai ji buvo mušama, I. atsakė, kad nematė.
17. Apeliantas kelia klausimą dėl įtakos mažametės B. parodymams. 2017 m. birželio 30 d. teisme buvo atlikta jos apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant mažametę I. B., buvo pažeistos BPK 186 str. 5 d. nuostatos. Pagal BPK 186 str. 5 d. nuostatas, kurios galiojo šioje byloje atliekant ikiteisminį tyrimą, jaunesnio kaip aštuoniolikos metų liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas. Iš bylos duomenų nėra jokio pagrindo teigti, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu mažametė nukentėjusioji būtų globėjos įtakojama, o visi apklausoje dalyvavę asmenys, taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjas būtų to nepastebėjęs. Tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, peržiūrėjęs nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašą.
18. Vertinant nukentėjusiosios mažametės I. B. parodymų patikimumą nagrinėjamu atveju, vien tai, kad mažametė pradžioje nurodė, kad ją darželyje sužalojo berniukas vardu A. ir mergaitė vardu Ž., po to pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad smūgius sudavė N. Š., atsižvelgiant į jos parodymų atitiktį kitiems byloje esantiems įrodymams, nesudaro pagrindo laikyti jos parodymų nepatikimais. Šiame kontekste pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kylančių ir iš BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, yra ir tai, jog turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
19. Nukentėjusiosios ir liudytojų tikslas ar motyvas apkalbėti nuteistąjį, kaip jau minėta, nenustatytas. Juo labiau, pats nuteistasis teigia, jog su mergaitėmis jokių konfliktų nebuvo. Jokios byloje esančios aplinkybės, išskyrus nuteistojo teiginius, neduoda pagrindo išvadai, kad nukentėjusioji bei liudytojos E. V. bei E. R. jį apkalba.
20. Atlikus dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, apklausta ekspertė V. B. paaiškino, kad sužalojimai I. B. padaryti mažiausiai 6 trauminiais poveikiais. Sužalojimai kietu buku daiktu padaryti 3-5 parų laikotarpyje iki apžiūros. Apžiūra atlikta 23 d.. kraujosruvos galėjo išryškėti individualiai, bet pirmos paros laikotarpyje turtėtų jau matytis. Sužalojimų padarymo jėga nėra matuojama. Neatmetama galimybė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti birželio 20 d., iki 17 val., kadangi patenka į šį laikotarpį. Įvykio aplinkybes jai nurodė globėja, atvykusi kartu su mergaite. Medicininiais dokumentai dėl apžiūrų nebuvo pateikti. Jai pati mergaitė pasakė, kad kita mergaitė, vardu Ž., ją mušė, kol ji nugriuvo ant kelių. Sužalojimai galėjo atsirasti mergaitės nurodytomis aplinkybėmis, galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis. Negali išskirti kurie sužalojimai padaryti suduodant smūgius, o kurie nugriuvus. Nubrozdinimai keliuose ir blauzdose labiau būdingi griuvimui. Sužalojimai veide būdingi smūgių sudavimui. Tiek kumštis, tiek plaštaka yra kietas bukas daiktas. Vienas mažamečio vaiko smūgis gali apimti mažamečio vaiko veido ir skruosto sritį ir ausies kaušelio sritį, nes vaiko veidas yra mažas. Nors specialisto išvada ir išvadą pateikusios ekspertės V. B. paaiškinimai nėra kategoriški, tačiau ši išvada ir paaiškinimai nepaneigia kad nukentėjusiajai sužalojimus padarė nuteistasis.
21. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad N. Š. pagrįstai pripažintas kaltu dėl to, kad 2017 m. birželio 20 d. nežymiai sutrikdė mažametės I. B. sveikatą bei sukėlė jai fizinį skausmą.
22. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad aplinkybės, jog N. Š. nedalyvavo apklausiant nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat “SOS vaikų kaimas“ darbuotojų parodymai, kuriuose apeliantas apibūdinamas, kaip linkęs konfliktuoti, kalbėti pakeltu balsu, linkęs smurtauti, todėl galėjo smurtauti, nepagrindžia apelianto kaltės, tačiau, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, šios aplinkybės nekeičia aptartų įrodymų pagrindu teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, įvertinus visus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus.
23. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, naikinti ar keisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. spalio 4 d. nuosprendį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
N. Š. apeliacinį skundą atmesti.