- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-28
- Bylos Nr.
- I-445-505/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovams,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. G. (A. G.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 13 420 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas savo skunde (b. l. 5-16) bei teismo posėdžio nurodė, kad Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2017 m. birželio 12 d. bausmę atliko kamerų tipo patalpos kameroje Nr. 17. Minėtoje kameroje pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrina teisės aktais nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, kamerų plotą dar labiau mažino esančios lovos, sanitarinis mazgas, spintelė, stalas. Minėjo, kad kameroje tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes neužtekdavo vietos prie stalo. Pasivaikščiojimui kiemelyje buvo suteikta tik viena valanda per parą, išskyrus laikotarpius: 2016 m. gruodžio 24 – 27 d., 2017 m. vasario 9 – 14 d. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo suoliukų, peleninių, ant sienų buvo pelėsis ir grybelis, nebuvo laistomi ir valomi, jų plotas mažas. Pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 1 buvo kanalizacijos liukas, pro kurį sklisdavo fekalijų kvapas. Medicininės dalies pastato stogas šiferinis, jame buvo asbesto, kuris pareiškėjui sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai. Asbesto buvo ir sienose, kanalizacijoje.
Teigė, jog kamerose neveikė ventiliacija, kameros vėdinamos tik per langą, buvo drėgna, tamsu. Kadangi ant langų įrengtos grotos, todėl mažai gryno oro patekdavo į kamerą. Patalpoje neužtikrintas natūralus apšvietimas, tinkama temperatūra, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu.
Nurodė, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, išduodavo tik vieną paklodę ir pagalvės užvalkalą, nebuvo išduodami rankšluosčiai, užvalkalas užklotui, čiužiniai nedezinfekuojami, trūkdavo tualetinio popieriaus, buvo skiriamas 100 g muilo vienam mėnesiui.
Kameroje Nr. 17 nebuvo unitazo, tik skylė grindyse. Kadangi pareiškėjui diagnozuota abiejų kojų blauzdų venų varikozė, jam buvo sunku atsitūpti ir atlikti gamtinius reikalus.
Nebuvo sudaryta galimybė prausti kūną po dušu kartą per savaitę, dušo patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti.
Tiekiamas maistas buvo neskanus, nekaloringas, neužtikrintas dietinis maitinimas.
Pareiškėjui nesuteiktas papildomas skambutis artimiesiems, neleista už asmenines lėšas įsigyti vitaminų, kanceliarinių prekių.
Teigė, jog kamerų tipo patalpose nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpoje, negalėjo lankytis renginiuose, dirbti ir pan. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų pareiškėjas tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo kaip žmogaus orumas, reputacija, jautė didelius dvasinius sukrėtimus, sumažėjo bendravimo galimybės. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 41-47).
Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas teigia, kad baldai ir tualetai esantys kamerose užima vietą ir taip nuteistiesiems tenka mažiau gyvenamojo ploto. Alytaus pataisos namai su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka, nes šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų.
Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas. Remontas vyko keliais etapais. Dalis kamerų pradėta eksploatuoti 2009 m. sausio mėnesį, kita dalis - 2010 m. birželio mėnesį. Remonto metu visose baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo kamerose buvo pakeisti langai (plastikiniais), durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi. Baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpos įrengtos pagal remonto atlikimo metu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Būriuose ir uždaros zonos kamerose įrengtos prausyklos ir tualetai yra geros būklės.
Jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje ar būryje, jis, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, galėjo per 1 mėnesį apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus (pavyzdžiui, Nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimą perkelti jį į kitą kamerą), arba kreiptis į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau šia savo teise nei karto nepasinaudojo.
Kaip numatyta higienos normos HN 76:2010 68 punkte laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visų kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, nuteistiesiems sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę. Nuteistieji paskirtuose būriuose gali nusiprausti kūną po šaltu vandeniu kiekvieną dieną, tai nėra ribojama.
Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio BVK 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0-40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) - dvi valandas pasivaikščioti, todėl pareiškėjo argumentai dėl suvaržytų teisių yra atmestini.
Pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą nuolatos palaiko tvarkinys, kuris išvalo uždarosios zonos pasivaikščiojimų kiemelius pagal poreikį, todėl jokių fekalijų kiemeliuose nėra.
Vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuleistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintų „Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuje ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose“ per mėnesį išduodama tualetinio muilo 100 g, skalbiamojo muilo 200 g, tualetinio popieriaus 1 rulonas. Alytaus pataisos namai nuteistųjų patalynę ir apatinius rūbus vieną kartą per savaitę skalbia ir džiovina pataisos namų skalbykloje. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas naudojosi nuosava patalyne ir rankšluosčiais, o dėl valstybinės patalynės ir rankšluosčių išdavimo prašymų nerašė.
Alytaus pataisos namuose bendrabučių ir uždarosios zonos stogas padengtas rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų pastatų Alytaus pataisos namuose nėra. Asbestas pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose nebuvo naudojamas. Pataisos namuose elektros instaliacija yra tvarkinga ir saugi.
2015 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė tikrinimo aktą. kuris apėmė visas Alytaus pataisų patalpas (tarp jų BI ir KTP, kirpykla ir valgykla), akto Nr. PA-436 išvadoje visuomenės sveikatos centras pažymėjo, kad pažeidimų Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos : bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatyta.
2016 m. gruodžio 9 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė tikrinimo aktą. kuris apėmė visas Alytaus pataisų patalpas (tarp jų BI ir KTP), akto Nr. PA.1-309 išvadoje visuomenės sveikatos centras pažymėjo, kad pažeidimų Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatyta.
Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir šiltuoju metų periodu užtikrina, kad bendrabučio tipo kambariuose oro temperatūra būtų 18°C - 28 °C, šaltuoju metų laiku 18°C - 22 °C, šiltuoju metų laiku santykinė oro drėgmė 35-65 %. šaltuoju 35-60, šiltuoju mėtų laiku oro judėjimo greitis 0,15 m/s – 0,25m/s, šaltuoju – 0,05-0,15, dirbtinė apšvieta 200 lx ir daugiau. Alytaus pataisos namuose atskirajame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą atitinkančią higienos normas visuose pataisos namuose.
Bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros ventiliuojami atidarius langus kaip tą numato Lietuvos higienos norma HN 76:2010 24 p.
Vadovaujantis BVK 102 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas turėjo teisę du kartus per savaitę paskambinti telefonu neilgiau nei 15 minučių ir niekas šios teisės iš pareiškėjo neatėmė. Pareiškėjas teigia, kad jam niekas nesuteikė papildomų skambučių, tačiau įvertinus pareiškėjo elgesį jam nuo bausmės pradžios yra paskirtos 73 nuobaudos, todėl papildomi skambučiai kaip paskatinimas nebuvo suteikti.
Pataisos namuose nuteistųjų maitinimas organizuojamas tris kartus per parą pagal patvirtintus nedirbančių ir dirbančių vyrų valgiaraščius ir mitybos normas. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio maisto patikrinimo. Maistas pateikiamas geros kokybės. Maistas, iš maisto paruošimo virtuvės, į KTP atvežamas termosuose ir patiekiamas nuteistiesiems į kameras karštas.
Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 83 punktu, pareiškėjui vitaminų atsisiųsti negalima.
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu lankėsi Alytaus pataisos namų sveikatos priežiūros tarnyboje dėl venų artrozės, lankėsi psichiatriniame skyriuje, skirtas dietinis maitinimas dėl hepatito C. 2014 m. pareiškėjas vartojo narkotines medžiagas, todėl jo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos laikant netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose yra atmestini.
Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes tinkamai įrodyti. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad jam atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 17 trūko gyvenamojo ploto.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Alytaus PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su3straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje kameroje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios kameros, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Kaip minėta, pareiškėjas ginčą kelia dėl kamerų tipo patalpų kameros Nr. 17 gyvenamojo ploto trūkumo.
Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 49-53, 54-56, 57) matyti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. spalio 24 d., nuo 2016 m. spalio 28 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d., nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. sausio 24 d., nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. vasario 9 d., nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2017 m. kovo 3 d., nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 14 d., nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2017 m. gegužės 10 d., nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. birželio 14 d. buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 17, kurios plotas 11,25 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,75 kv. m.
Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m plotą ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta, todėl pareiškėjo argumentas dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto, atmestinas, kaip nepagrįstas.
Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, kad kameroje buvo apsunkintas judėjimas, buvo nepakankamai vietos prie stalo, teismas konstatuoja, kad šios aplinkybės pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertinamos kaip neatsiejamai susijusios su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Pasivaikščiojimui kiemelyje buvo suteikta tik viena valanda per parą, išskyrus laikotarpius: 2016 m. gruodžio 24 – 27 d., 2017 m. vasario 9 – 14 d. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo suoliukų, peleninių, ant sienų buvo pelėsis ir grybelis, nebuvo laistomi ir valomi, jų plotas mažas. Pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 1 buvo kanalizacijos liukas, pro kurį sklisdavo fekalijų kvapas.
Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 222 punkte įtvirtinta, jog nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien taip pat turi būti suteikiama ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščioti.
Pareiškėjo teigimu, laikotarpiais nuo 2016 m. gruodžio 24 – 27 d., 2017 m. vasario 9 – 14 d. nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore.
Iš byloje pateikto Alytaus PN 2017 m. sausio 13 d. rašto Nr. 363-45 (b. l. 29) matyti, jog pareiškėjas 2016 m. gruodžio 24, 25, 26 dienomis padarė šiurkštų teisėtvarkos pažeidimą – atsisakė gyventi paskirtame būryje, tuo pažeidė Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, todėl buvo izoliuotas, kol nebuvo pataisos įstaigos direktoriaus (BVK 144 str.). Pasibaigus dvidešimt keturioms valandoms pareiškėjas buvo išleistas į būrį, kadangi nuobauda nebuvo paskirta. 2016 m. gruodžio 27 d. pareiškėjui paskyrus nuobaudą, jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Atsakovės atstovas nepateikė į bylą įrodymų, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta teisė pasivaikščioti vieną valandą kiemelyje, todėl darytina išvada, jog pareiškėjui ši teisė nebuvo užtikrinta. Teismo vertinimu, atsakovės atstovas, nesuteikdamas pareiškėjui, laikomam laikinojo izoliavimo kameroje, ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti, pažeidė pareiškėjo teisę laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 24 – 27 d. į valandos pasivaikščiojimą gryname ore.
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 – 14 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas paprastajai grupei priklausančiuose būriuose (Nr. 15, 20). Kadangi pareiškėjas minėtu laikotarpiu paskirtų nuobaudų neatliko, buvo apgyvendintas bendrabučio tipo patalpose, darytina išvada, jog jis galėjo laisvai judėti po visą lokalinį sektorių, o tuo pačiu ir pasinaudoti paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems suteikta teise kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, todėl aptartu laikotarpiu neteisėti atsakovės atstovo veiksmai nenustatyti.
Pažymėtina, kad peleninių bei suoliukų pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo teisės aktai nenustato. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai. Byloje nepateikta įrodymų, jog pareiškėjas dėl pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 1 buvusio kanalizacijos liuko, pro kurį sklisdavo fekalijų kvapas, būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, nedetalizavo, kokią konkrečią neturtinę žalą dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelio būklės jis patyrė, todėl šis teiginys laikytinas deklaratyviu.
Pareiškėjo teigimu, medicininės dalies pastato stogas šiferinis, jame buvo asbesto, kuris pareiškėjui sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai. Asbesto buvo ir sienose, kanalizacijoje.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.
Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus PN bendrabučių ir uždarosios zonos stogas padengtas rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų pastatų Alytaus PN nėra, asbestas pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose nebuvo naudojamas. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo minėtoje patalpoje galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, jog kamerose neveikė ventiliacija, kameros vėdinamos tik per langą, buvo drėgna, tamsu. Kadangi ant langų įrengtos grotos, todėl mažai gryno oro patekdavo į kamerą. Patalpoje neužtikrintas natūralus apšvietimas, tinkama temperatūra, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, 16 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 oC ir ne aukštesnė kaip 28 oC, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., 17 punkte reglamentuota, jog turi būti galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN kamerų tipo patalpos Nr. 17, kurioje jis buvo apgyvendintas netinkamos apšvietos, ventiliacijos, drėgmės. Pažymėtina, jog pareiškėjas pateikė į bylą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2017 m. kovo 23 d. raštą Nr. 2.1-370(16.3.187 1.12), kuris patvirtina, jog Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpoje Nr. 17 nenustatyta Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų (b. l. 36-37). Nors minėtas aktas nėra priimtas ginčo laikotarpiu, teismo vertinimu, tokios aplinkybės, kaip kameros vėdinimo sistema bei apšvietimas negalėjo iš esmės pasikeisti ir sunykti per laikotarpį nuo ginčo laikotarpio pradžios iki atlikto patikrinimo dienos. Teismas pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atlikto patikrinimo rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, ventiliacijos neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikytini nepagrįstais.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodė, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, išduodavo tik vieną paklodę ir pagalvės užvalkalą, nebuvo išduodami rankšluosčiai, užvalkalas užklotui, čiužiniai nedezinfekuojami, trūkdavo tualetinio popieriaus, buvo skiriamas 100 g muilo vienam mėnesiui.
Dėl aprūpinimo higienos reikmenimis (pvz., tualetiniu popieriumi) administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų. Šiuos klausimus reglamentuoja Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos (toliau – ir Normos), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Pagal nustatytas normas, vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (mėnesiui), tualetinio muilo 100 g vienam mėnesiui, čiužinys išduodamas 4 metams, pagalvė – 2 metams, paklodė (4 vnt.) – 1 metams. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Normų pakeitimas, kuriame numatyta, jog vienam nuteistajam išduodama 3 ritinėliai tualetinio popieriaus 1 mėnesiui, 100 g tualetinio muilo vienam mėnesiui, antklodė – 2 metams, čiužinys – 3 metams, pagalvė – 1 metams. Byloje pateikta pareiškėjo aprūpinimo higienos reikmenimis kortelė (b. l. 61), aprūpinimo patalyne apskaitos kortelė (b. l. 63-65) patvirtina, jog pareiškėjui buvo išduodamas teisės aktuose reglamentuotas higienos reikmenų bei patalynės kiekis, todėl šioje skundo dalyje atsakovės atstovo veiksmai pripažįstami atitinkančiais teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog atsakovės atstovas pažeidė minėtų aktų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus (sanitarijos poreikius), todėl atmestinas pareiškėjo teiginys dėl čiužinių eksploatavimo reikalavimų pažeidimų (ABTĮ 56 str. 1 d.).
Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 17 nebuvo unitazo, tik skylė grindyse. Kadangi pareiškėjui diagnozuota abiejų kojų blauzdų venų varikozė, jam buvo sunku atsitūpti ir atlikti gamtinius reikalus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad kamerų tipo patalpoje buvo tinkami įrengtas sanitarinis mazgas, kad pareiškėjas, naudodamasis sanitariniu mazgu, nepatyrė diskomforto. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kameros tipo palatoje, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kaip numatyta teisės aktuose, t. y. teismas konstatuoja, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis sanitariniu mazgu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo sudaryta galimybė prausti kūną po dušu kartą per savaitę, dušo patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte taip pat numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.
Byloje pateiktas Alytaus PN direktoriaus patvirtintas Nuteistųjų maudymosi duše grafikas patvirtina, jog nuteistiesiems, patalpintiems kamerų tipo patalpose, suteikta galimybė pasinaudoti dušu sekmadieniais nuo 10.00 val. iki 12.00 val. ir nuo 14.00 val. iki 18.00 val. (b. l. 58).
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3. 1.12) nurodyta, jog vieną kartą savaitėje, pagal grafiką, nuteistiesiems leidžiama praustis dušinėse. Dušo patalpų sienos, grindys išklotos plytelėmis, paviršiai lygūs, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams. Šalia dušinių yra persirengimo patalpa, tualetai. Įrengta 20 dušo ragelių, t. y. pažeidimų Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatyta (b. l. 71-74).
Pažymėtina, jog pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai jam nebuvo suteikta teisė pasinaudoti dušu, byloje nepateikta įrodymų, jog dėl to pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją. Atsižvelgus į nustatytas bylos aplinkybes, spręstina, kad administracinėje byloje nekonstatuotini neteisėti atsakovės atstovo veiksmai dėl tam tikrų Lietuvos higienos normų pažeidimo, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindas konstatuoti higienos sąlygų pažeidimus, dėl to patirtus pareiškėjo neigiamus išgyvenimus ir atlyginti jam neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodė, kad tiekiamas maistas buvo neskanus, nekaloringas, neužtikrintas dietinis maitinimas.
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalį arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai.
Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) arba jos įgaliota institucija (BVK 173 str. 8 d.). Vyriausybė 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 2.1 punkte nustatė, kad ligonių, taip pat nėščių moterų ir žindyvių, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimas organizuojamas pagal medicinos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Iš šių nuostatų matyti, kad asmenų dietinis maitinimas įkalinimo įstaigose yra organizuojamas pagal medicinos duomenis, o būtent gydytojų išvadas.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2017 m. sausio 12 d. pareiškėjui gydytojo buvo skirtas dietinis maitinimas 3 mėnesiams (b. l. 24, 114). Byloje pateiktas pareiškėjo 2017 m. sausio 19 d. skundas Nr. 80 (b. l. 22) ir 2017 m. sausio 19 d. paaiškinimas (b. l. 23), iš kurių matyti, jog pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN administraciją dėl jam paskirto, tačiau netiekiamo dietinio maitinimo. Atsakovės atstovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui buvo tiekiamas gydytojo paskirtas dietinis maitinimas, todėl konstatuotini atsakovės atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas), pareiškėjui neužtikrinant dietinio maitinimo tiekimo.
Taip pat pareiškėjas skunde minėjo, jog jam nesuteiktas papildomas skambutis artimiesiems, neleista už asmenines lėšas įsigyti vitaminų, kanceliarinių prekių.
Nuteistųjų teisę paskambinti telefonu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnis, kuris nustato, jog nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Telefoninių pokalbių skaičių nustato BVK 73–75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai (BVK 102 straipsnio 1 dalis). BVK 102 straipsnio 2 dalis įtvirtina nuteistųjų teisės paskambinti telefonu sąlygas: nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti pasirenka nuteistasis. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Pagal BVK 102 straipsnio 5 dalį skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės). Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. IR-107 patvirtinta nauja Taisyklių 124 punkto redakcija, kurioje nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.
BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naudojimosi teise skambinti telefonu apimtis priklauso nuo nuteistojo priskyrimo atitinkamai nuteistųjų grupei. Pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei (šios aplinkybės neginčija ir pats pareiškėjas), o BVK 75 straipsnio 4 punktas numato, kad „drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę:< ...> du kartus per mėnesį paskambinti telefonu“.
Į bylą pareiškėjas pateikė 2016 m. liepos 18 d. prašymą Alytaus PN direktoriui, kuriuo prašė skirti jam papildomą skambutį (b. l. 17). Iš pateikto prašymo matyti, jog jis tenkintas nebuvo, kadangi pareiškėjas buvo išnaudojęs skambučius 2016 m. liepos 1d. ir liepos 6 d. (būrio viršininko E. K. rezoliucija).
Byloje pateiktas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas Nr. 2S-4635 į pareiškėjo 2016 m. liepos 21 d. skundą, kuriame išsamiai nurodyta teisės aktuose reglamentuota nuteistųjų teisė paskambinti telefonu. Šiame sprendime be kita ko nurodyta, jog įstaigos direktorius, teisės aktuose numatyta tvarka ir įvertinęs tam tikras aplinkybes bei galimybes, sprendžia, ar suteikti papildomą skambutį telefonu. Įstaigos direktorius, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas bausmės atlikimo metu nesilaiko režimo reikalavimų, atlieka laisvės atėmimo bausmę drausmės grupės laikymo sąlygomis, turi 55 galiojančias nuobaudas, pagrįstai nesuteikė papildomo skambučio telefonu (b. l. 35). Minėto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareiškėjas BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka neskundė.
Pažymėta, kad teisės skambinti telefonu apribojimas įtvirtintas įstatyme bei pagrįstas BVK 8 straipsnyje įtvirtintu bausmių vykdymo individualizavimo principu, nustatančiu, kad atskirų bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojančiuose BVK skyriuose numatytos pataisos priemonės nuteistiesiems taikomos atsižvelgiant į jų asmenybę bei elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, todėl negali būti suprantamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas pats savaime. Pabrėžta ir tai, kad suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Toks teisės apribojimas yra proporcingas ir teisingas. Tokiu būdu tinkamai buvo užtikrinta pareiškėjo teisė paskambinti telefonu du kartus per mėnesį, įtvirtinta BVK 75 straipsnio 4 dalyje, 102 straipsnyje, todėl nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN veiksmų neteisėtumo (neveikimo) šiuo aspektu.
BVK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems, atliekantiems šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų.
Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog Alytaus PN neatliko neteisėtų veiksmų, nesuteikiant teisės pareiškėjui įsigyti vitaminų.
Pareiškėjo teigimu, kamerų tipo patalpose nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpoje, negalėjo lankytis renginiuose, dirbti ir pan.
Pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus (dėl neužtikrinamo suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimo, socialinių poreikių tenkinimo, negalėjimo tinkamai sportuoti lauke ir patalpoje, negalėjimo lankytis renginiuose) išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nenurodė, kada jam nebuvo suteikta galimybė dalyvauti (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programoje, kokioje konkrečiai socialinėje reabilitacijos programoje nesudaryta galimybė dalyvauti, kada negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpoje, lankytis renginiuose, dirbti, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 13 420 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (b. l.100-120).
Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Nagrinėjamu atveju dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jų teisinio vertinimo, teismas daro išvadą, jog atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl nesuteiktos teisės į valandos pasivaikščiojimą laikotarpiu 2016 m. gruodžio 24 – 27 d., netinkamo sanitarinio mazgo įrengimą kamerų tipo patalpoje, netiekiamo gydytojo paskirto dietinio maitinimo, todėl pareiškėjas galėjo patirti neigiamus išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjui buvo padaryta žala. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar medicininiuose dokumentuose yra užfiksuotos pasekmės. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, darytina išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 1000 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės atstovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. G. (A. G.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą kaip nepagrįstą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.