- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-13
- Bylos Nr.
- 1A-626-966/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-44120-2021-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Giedraitis, Odeta Gruodienė, Jurga Vasiliauskienė
- Kaltinamasis
- V. M.
- Advokatai
- Singrida Samoškienė
- Kategorijos
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Ineto Volungevičiaus apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2023 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. M. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jį kaltinant tuo, kad 2021 m. gruodžio 19 d., apie 13.30 val., buto (duomenys neskelbtini), koridoriuje, mušdamas ir kitaip smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų – L. M. ir jai sukėlė fizinį skausmą, o būtent, konflikto metu, tyčia spyrė į buto duris, kurios užsidarydamos atsitrenkė L. M. į veidą, tuo nukentėjusiajai L. M. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairės akies abiejuose vokuose.
2. Alytaus apylinkės teismas sprendimą išteisinti V. M. motyvavo tuo, kad jis neigė įvykio dieną buvęs (duomenys neskelbtini) ir konfliktavęs su nukentėjusiąja, spyręs į buto duris, jo nurodomą aplinkybę patvirtina liudytojai. Nukentėjusiosios parodymus teismas vertino kaip nepatikimus, kadangi jų nepatvirtina kiti objektyvūs įrodymai, o specialisto išvada dėl nustatyto sveikatos sutrikdymo savaime neįrodo, kad nukentėjusiajai nustatytą sveikatos sutrikdymą padarė V. M.. Teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad V. M. padarė veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius.
3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroras Inetas Volungevičius (toliau – ir prokuroras) prašo Alytaus apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį panaikinti ir pripažinti V. M. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, bausmę subendrinti su 2023 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir skirti subendrintą bausmę – 10 mėnesių laisvės atėmimo, į bausmę įskaityti pagal ankstesnį nuosprendį atliktą bausmės dalį.
Šalies argumentai
3.1. Skunde prokuroras nurodo, kad teismas nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus vertino kaip nepatvirtintus kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais. Nukentėjusioji L. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai ir vienodai paaiškino, kad 2021 m. gruodžio 19 d. buto koridoriuje ją tyčia sužalojo V. M., kuris jai uždarant duris, iš kitos pusės jas traukdamas, ištraukė rankeną ir spjovė jai į veidą. Tada nukentėjusioji kaire ranka vėl bandė uždaryti duris, bet V. M. spyrė į jas ir užsidarydamos durys pataikė jai į veidą. Savo parodymų nukentėjusioji laikėsi ir akistatos metu, V. M., kaip sužalojusį asmenį, atpažino iš nuotraukų, nurodė, kad įvykį matė A. L.. Teismas nepagrįstai liudytojo A. L. parodymus laikė nepatikimais vien dėl to, kad šis liudytojas nurodė, jog kambaryje buvo užsidėjęs ausines ir žiūrėjo filmą. Ši liudytojo parodymų dalis yra išimta iš konteksto. Liudytojas patvirtino, kad negirdėjo, ar virtuvėje vyko barnis, tačiau parodė ir tai, kad matė, kaip nukentėjusioji grįžusi uždarinėjo duris, V. M. atlėkė, išlupo jas iš rankų, spjovė, po to spyrė į duris ir jos atsitrenkė nukentėjusiajai į veidą. Nukentėjusiosios ir liudytojo parodymai sutampa, vieni kitus papildo ir laikytini objektyviais ir patikimais.
3.2. Prokuroras pažymi, kad specialisto išvadoje nustatyta, jog L. M. nežymus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, t. y. taip, kaip buvo nurodžiusi nukentėjusioji ir liudytojas A. L.. Specialisto išvada yra tikėtina, tačiau joje nurodytų sužalojimų tikimybę padidina konstatavimas, kad sužalojimai galėjo būti padaryti atsitrenkiant į kietus bukus daiktus, vienu trauminiu poveikiu. Tai atitinka nukentėjusiosios ir liudytojo nurodytas aplinkybes. Ši išvada V. M. kaltės tiesiogiai neįrodo, tačiau ją vertinant bendrame kontekste su nukentėjusiosios, liudytojo parodymais, ji įrodo, kad nustatytą sveikatos sutrikdymą padarė V. M..
3.3. Skunde prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, vertindamas nukentėjusiosios ir liudytojo A. L. parodymus, nurodė, kad jie įvykio aplinkybes linkę nurodyti jiems palankiame kontekste, tačiau nevertino V. M. ir jo motinos (liudytojos N. P.) paaiškinimų, tarp kurių yra esminiai prieštaravimai, patikimumo. Liudytojos ir išteisintojo parodymai skiriasi dėl V. M. atėjimo į motinos namus laiko, šuns vedžiojimo, išteisintojo sveikatos ypatumų (liudytoja nurodė, kad sūnus niekur negalėjo išeiti, nes buvo „surakinta nugara“). Šių asmenų parodymai nepatikimi, prieštaringi ir neatitinka objektyvių bylos duomenų. Jokie kiti įrodymai šių asmenų parodymų nepatvirtina. Liudytojai G. K. bei R. M. parodė, kad įvykio aplinkybių nematė, nieko nežino, todėl teismo argumentai, kad jie patvirtino nuoseklius V. M. parodymus, yra nepagrįsti. Be to, liudytojas G. K., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir juos patvirtindamas teisme, netiesiogiai patvirtino, kad buvo konfliktas tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo, išteisintasis į nukentėjusiąją spjovė. Abu liudytojai yra išteisintojo draugai, iš kurių vienas (R. M.), konflikto metu buvo virtuvėje, kur konfliktas prasidėjo, jie yra suinteresuoti duoti tikrovės neatitinkančius parodymus išteisintojo naudai. Dėl to jų parodymai atmestini, kaip nepatikimi. Svarbu ir tai, kad išteisintąjį charakterizuojantys duomenys patvirtina, jog jis yra linkęs daryti smurtinius nusikaltimus.
3.4. Prokuroras skunde prašo skiriant bausmę V. M. atsižvelgti į tai, kad padarytas tyčinis baigtas nusikaltimas, kuris priskiriamas prie nesunkių. V. M. anksčiau buvo teistas, charakterizuojamas neigiamai, nedirba, Užimtumo tarnyboje registruotas.
Atsiliepimas
4. Išteisintojo v. M. atsiliepime prašoma prokuroro apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą, kadangi skunde nenurodytos jokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, turinčios reikšmės šiai bylai.
Šalies argumentai
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, prašė panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, pripažįstant V. M. kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Išteisintasis ir jo gynėja prokuroro apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.
6. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teismas apeliacinio nagrinėjimo metu nustatęs, kad byloje padaryti esminiai Kodekso pažeidimai, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis gali būti bloginama tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai, tačiau ne daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis).
7. Pirmiau nurodytos baudžiamojo proceso normos apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas bei įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.
8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia prokuroras, prašydamas išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir pripažinti V. M. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai L. M.. Apeliaciniame skunde nesutinkama su byloje atliktu įrodymų vertinimu teigiant, kad teismas nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus vertino, kaip nepatikimus, nepatvirtintus jokiais kitais bylos duomenimis, nepagrįstai nepatikimais laikė ir liudytojo A. L. parodymus, netinkamai vertino specialisto išvadą. Skunde nurodoma ir tai, kad nebuvo pagrindo vadovautis išteisintojo ir liudytojų N. P., G. K., R. M. parodymais dėl jų prieštaringumo ir liudytojų suinteresuotumo duoti tikrovės neatitinkančius parodymus išteisintojo naudai. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose, prokuroro argumentus dėl neteisingo įrodymų vertinimo atmeta, kaip nepagrįstus.
9. Bendrosios duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo nuostatos įtvirtintos BPK 20 straipsnyje. Pagal šį straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltės ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia. Nuosprendis turi nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-417/2014, 2K-513/2013, 2K-333/2003).
10. Įrodymų vertinimo aspektu pažymima ir tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis), o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Pagal teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą pagrįsti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014).
11. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, kuriais buvo grindžiamas V. M. pareikštas kaltinimas, konstatavo, kad surinkti įrodymai nepatvirtina, jog V. M. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir išteisino jį BPK 305 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. jam nepadarius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Apeliaciniame skunde nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo, tvirtinama, kad teismas neteisingai vertino nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, specialisto išvadą ir dėl to nepagrįstai nusprendė, kad V. M. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija prokuroro argumentus pripažinti teisiškai pagrįstais, teikiančiais pagrindą išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir pripažinti V. M. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, neturi pagrindo.
12. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas gavus nukentėjusiosios L. M. pranešimą apie tai, kad 2021 m. gruodžio 19 d. apie 13.30 val. ją sumušė durimis (spirdamas į duris) iš matymo pažįstamas V. M., atsitrenkus durims į veidą, sukeldamas jai fizinį skausmą (1 t., b. l. 12). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji parodė, kad V. M. po bendro naudojimo patalpose įvykusio žodinio konflikto, jai einant į savo kambarį, atbėgo paskui ją, bandant uždaryti duris, jas iš rankų ištraukė ir ją apspjovė. Buto durys atsidaro į koridorių ir kaltinamasis, jai dar neuždarius durų, jas ištraukė iš rankų, atidarė plačiai, beveik iki galo. Tada ji vėl žengė žingsnį, norėdama kaire ranka uždaryti duris, paėmė už rankenos ir, paėmus už rankenos, V. M. spyrė į duris ir šios pataikė jai į veidą. Parodė ir tai, kad tuo metu namuose buvęs draugas A. L. matė V. M., jai po smūgio susiėmus už veido, draugas pašoko nuo sofos ir išbėgo į koridorių (2 t., b. l. 93–95; 3 t., b. l. 64–66). Liudytojas A. L. patvirtino nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes parodydamas, kad jo draugei grįžtant į namus ir uždarant duris, V. M. „išlupo“ jai iš rankų duris, spjovė, vėliau vėl bandant uždaryti duris – į jas spyrė ir durys pataikė nukentėjusiajai į veidą (2 t., b. l. 95). Vis tik, vertinant šių asmenų parodymus jų patikimumo aspektu, nėra pagrindo pritarti prokuroro argumentams, kad nukentėjusiosios parodymai dėl įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, todėl juos laikyti nepatikimais nebuvo pagrindo.
13. Pasisakant dėl skirtingu proceso metu duotų asmens parodymų vertinimo, aktualu pažymėti, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų) parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir vertinant tiek asmenų teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje ištirtus duomenis ir turėti reikšmės teismo vidiniam įsitikinimui dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo.
14. Nėra pagrindo nesutikti su prokuroro skundo argumentais, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodama parodymus teisme, nukentėjusioji L. M. tvirtino, kad V. M., jai bandant uždaryti duris, į jas spyrė ir šios trenkėsi jai į veidą, dėl to jautė skausmą. Tačiau dėl kitų vertinamam įvykiui aktualių aplinkybių nukentėjusioji nebuvo nuosekli ir tai teikia pagrindą ne tik jos, bet ir liudytojo A. L. parodymų nelaikyti patikimais, neabejotinai paneigiančiais V. M. tvirtinimą, kad nukentėjusiosios nurodomu laiku jis bendrabutyje, kuriame gyvena nukentėjusioji, nebuvo ir inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė.
15. Praėjus kiek daugiau nei pusvalandžiui po nukentėjusiosios nurodyto įvykio surašytame pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, L. M., nurodžiusi, kad fizinį skausmą jai sukėlė V. M., spirdamas į duris, kurios trenkėsi jai į veidą, apie tai, kad šį įvykį matė namuose tuo metu buvęs jos draugas A. L. ar kiti asmenys, nenurodė. Protokole esančioje grafoje „asmuo, galintis suteikti reikšmingos informacijos“ pažymėta, kad tokio asmens nėra (1 t., b. l. 1–4). Nors tiek nukentėjusioji, tiek liudytojas A. L. tvirtino, kad iš karto po smūgio durimis ant nukentėjusiosios veido vizualiai matėsi sužalojimas (patinęs veidas prie akies), tokie duomenys pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nenurodyti. L. M., apklausiama papildomai 2021 m. gruodžio 21 d., patvirtino pirmiau duotus paaiškinimus apie tai, kas ir kokiomis aplinkybėmis ją sužalojo. Taip pat nurodė, kad be jos, daugiau niekas konflikto nematė. Šiuose parodymuose apie A. L. nukentėjusioji neužsiminė (1 t., b. l. 33, 34). Apklausiama 2021 m. sausio 10 d., L. M. pasiliko prie savo anksčiau duotų parodymų, jokių naujų aplinkybių, susijusių su tiriamu įvykiu, nenurodė (1 t., b. l. 39, 40). Tačiau papildomai apklausta kaip liudytoja 2022 m. sausio 19 d., t. y. praėjus mėnesiui po įvykio, L. M. jau tvirtino, kad V. M. 2021 m. gruodžio 19 d. apie 13.30 val. buvo su asmeniu, vadinamu „M.“, kurio pavardė M. ir dar vienu nepažįstamu asmeniu, o įvykį matė sugyventinis A. L. (1 t., b. l. 42, 43).
16. Liudytojas A. L. ikiteisminio tyrimo metu, kaip ir nagrinėjant bylą teisme, patvirtino, kad matė įvykį, paaiškino, kad tuo metu gulėjo ant sofos ir užsidėjęs ausines žiūrėjo filmą, matė, kaip V. M. apspjovė L. M., jai vėl bandant uždaryti duris, į jas spyrė ir šios pataikė L. M. į veidą, tada jis šoko iš lovos ir pribėgo prie durų. Taip pat parodė, kad matė, kaip V. M. spjovė, nes kai jis gulėjo, tai durys tiesiai prieš jį (2 t., b. l. 95). Vertinant šiuos liudytojo parodymus visų pirma pažymima, kad aplinkybė, jog gulint ant sofos buvo galimybė matyti, kas vyksta prie buto durų, yra nurodyta tik paties liudytojo, kiti bylos duomenys jos nepatvirtina. 2021 m. gruodžio 19 d. buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtas tik holas, koridorius ir buto Nr. 120 durys. Iš prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtų nuotraukų matyti, kad jose, be kita ko, užfiksuotas atidarytų buto durų vaizdas (nuotrauka Nr. 4), tačiau iš šios nuotraukos spręsti, ar gulint ant sofos buvo galimybė matyti, kas vyksta prie buto durų ir už jų, negalima, kadangi nuotraukoje užfiksuotas tik prie pat buto durų esantis patalpos dalis, bendro buto vaizdo joje nesimato (1 t., b. l. 16–21).
17. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys reikšmingi ir nukentėjusiosios L. M. parodymų patikimumo vertinimui. Nukentėjusioji, teisiamajame posėdyje patvirtinusi, kad veido sužalojimą patyrė dėl išteisintojo veiksmų – spyrio į duris, po kurio durys trenkėsi jai į veidą, parodė ir tai, kad girdėjo spyrio garsą, ant durų liko žymė, kuri gal ir šiuo metu yra, šią žymę rodė pareigūnams (3 t., b. l. 65). Tačiau šie nukentėjusiosios paaiškinimai neatitinka įvykio vietos apžiūros protokole aprašytos apžiūros eigos bei nuotraukose užfiksuotų objektų. Protokole pažymėta, kad atlikus įvykio vietos apžiūrą, įvykiui reikšmingų pėdsakų ar objektų neužfiksuota, o ant nuotraukoje Nr. 3 užfiksuotų buto durų vizualiai jokių žymių, pėdsakų nėra matyti (1 t., b. l. 20). Abejoti įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos informacijos objektyvumu nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad šis procesinis veiksmas buvo atliktas neišsamiai, nesilaikant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų reikalavimų. Apeliaciniame skunde šio įrodymo patikimumo klausimas taip pat nėra keliamas.
18. Skunde teigiama, kad nukentėjusiosios parodymus netiesiogiai patvirtina liudytojo G. K. parodymai apie tai, kad jis iš kaimynų girdėjo, jog L. M. sukonfliktavo su V. M. ir šis ją apspjovė. Teisiamajame posėdyje, kaip ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas G. K. nurodė girdėjęs kalbas, kad kažkurią dieną V. M. spjovė, ar nukentėjusiajai į veidą, ar ant grindų, nežino, apie L. M. ir V. M. konfliktą jis taip pat nieko nežino, tuo metu buvo neblaivus ir miegojo (3 t., b. l. 25, 26). Nors L. M., praėjus mėnesiui po įvykio, papildomos apklausos metu ir vėliau tvirtino, kad įvykio metu su V. M. buvo R. M. ir dar vienas asmuo, be jos teiginių jokie kiti objektyvūs duomenys G. K. dalyvavimo tiriamame įvykyje nepatvirtina, o liudytojo abstraktūs parodymai apie bendrabutyje girdėtas kalbas, jog V. M. sukonfliktavo su nukentėjusiąja, ją apspjovė, savaime neįrodo, kad išteisintasis padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios jis buvo kaltintas šioje byloje.
19. Kaip liudytojas apklaustas R. M. duodamas parodymus teisme, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, kategoriškai neigė buvimą bendrabutyje 2021 m. gruodžio 16 d. apie 13.30 val., parodė, kad nežino kas ten vyko, tik po kurio laiko sužinojo, kad L. M. parašė pareiškimą. Taip pat parodė, kad į bendrabutį iš ryto gal ir buvo užėjęs, bendrabutyje lankosi pas G. K., tačiau šiai bylai aktualiu laiku nebuvo, 2021 m. gruodžio 19 d. niekuo neišskirtinė diena (3 t., b. l. 37). Liudytojai G. K. ir R. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad nukentėjusiosios L. M. nurodomame įvykyje nedalyvavo, tuo metu su išteisintuoju nebuvo ir kas vyko, nematė. Išteisintasis V. M. taip pat kategoriškai neigė jam pareikštą kaltinimą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisme tvirtino, kad 2021 m. gruodžio 19 d. apie 13.30 val. bendrabutyje nebuvo, su nukentėjusiąja nekonfliktavo, į duris nespyrė ir jos nesužalojo, tą dieną buvo pas mamą (3 t., b. l. 56, 57).
20. Sutiktina su prokuroru, kad V. M. ir liudytojos N. P. (išteisintojo motinos) parodymuose dėl išteisintojo buvimo pas liudytoją aplinkybių yra prieštaravimai. Teisiamajame posėdyje liudytoja N. P. parodė, kad V. M. pas ją ateidavo kasdien, tą dieną sūnus buvo pas ją, atėjo ryte, tikslios valandos nežino, tuo metu ruošė pusryčius, sūnus pavalgė ir lyg liko pas ją nakvoti, nes jam skaudėjo nugarą, ji ištepė nugarą ir išvedė šunį, sūnus niekur nebuvo išėjęs, ji gydė jį gal kelias dienas (3 t., b. l. 55, 56). Kaip matyti iš V. M. teisme duotų parodymų, jis teigė, kad į motinos (N. P.) namus atėjo apie 9 val., nors ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad dar 11.30 val. buvo savo namuose. Teisminio nagrinėjimo metu nurodė ir tai, kad dėl nugaros net negalėjo pajudėti, tačiau tokios aplinkybės apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė. Ikiteisminio tyrimo metu V. M., be kita ko, teigė, kad nuėjo pas mamą išvesti pasivaikščioti šunį, tačiau teisminio nagrinėjimo metu liudytoja N. P. tvirtino, kad šunį išvedė ji. Šie neatitikimai išteisintojo ir liudytojos parodymuose teikia pagrindą išvadai, kad liudytojos N. P. teisme duoti parodymai išteisintojo versijos nei patvirtina, nei ją paneigia, todėl nelaikytini patikimu įrodymu šioje byloje. Tačiau priešingai prokuroro tvirtinimui, neatitikimai liudytojos ir V. M. parodymuose dėl jo buvimo pas motiną aplinkybių, savaime neįrodo, kad kaltinime nurodytu laiku V. M. buvo bendrabutyje, konfliktavo su nukentėjusiąja ir šiai bandant uždaryti duris, į jas spyrė ir šios, atsitrenkusios nukentėjusiajai į veidą, ją sužalojo.
21. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, vertinant teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų parodymus, pagrįstai pažymėta, kad esant prieštaringiems skirtingą suinteresuotumą turinčių asmenų grupių parodymams, itin svarbu yra tai, ar parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys. Kaip nurodyta pirmiau, BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos bendrosios įrodymų vertinimo nuostatos suponuoja teismo pareigą visus byloje ištirtus įrodymus įvertinti ne tik atskirai, bet ir visumos aspektu, nei vienam iš jų nesuteikiant išskirtinės įrodomosios reikšmės. Nuosprendžio turinys, jame išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai patvirtina, kad šio reikalavimo buvo laikomasi.
22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios L. M. parodymus kitų įrodymų kontekste, pagrįstai nusprendė, kad jos parodymų kiti objektyvūs duomenys nepatvirtina ir tai sudaro pagrindą pripažinti, kad jos duotais parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį, nesant jokių kitų V. M. kaltės įrodymų ir jam neigiant kaltę, nėra galima. Nors L. M. nagrinėjant bylą teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, kad ją sužalojo V. M., spirdamas į duris, kurios atsitrenkė jai į veidą, išteisintasis viso proceso metu dalyvavimą nukentėjusiosios nurodomame konflikte kategoriškai neigė. Kaip liudytojai apklausti G. K. ir R. M. parodė, kad įvykio metu bendrabutyje su V. M. nebuvo, su nukentėjusiąja vykusio konflikto nematė, jame nedalyvavo ir šie jų parodymai nėra paneigti. Kaip nurodyta pirmiau, nukentėjusioji iš karto po įvykio ir vėliau duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tvirtino, kad su išteisintuoju vykusio konflikto pašaliniai nematė, tik vėliau, parėjus mėnesiui, jau iškėlė naują versiją, kad konfliktą matė dar du asmenys, vienas iš jų vadinamas M. (R. M.), taip pat jos sugyventinis A. L.. Tačiau apklausiamas kaip liudytojas A. L. jokių kitų asmenų, išskyrus V. M., neįvardino. Be to, jo parodymus apie galėjimą gulint ant sofos matyti, kas vyko prie buto durų, laikyti patikimais nėra pagrindo. Nors liudytojas tvirtino, kad jam gulint ant sofos, durys buvo priešais jį, todėl jis matė, kaip išteisintasis ištraukė nukentėjusiajai iš rankų duris, ją apspjovė, po to vėl ištraukė duris ir nukentėjusiajai bandant jas uždaryti, spyrė ir durys trenkėsi nukentėjusiajai į veidą, jokie kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad šias aplinkybes liudytojas iš tikrųjų galėjo matyti. Be to, nukentėjusiosios tvirtinimu, apie tai, kad išteisintasis į duris spyrė, ji sprendė iš garso bei ant durų paliktos spyrio žymės, tačiau įvykio vietos apžiūros protokole jokios žymės ant buto durų nebuvo užfiksuotos.
23. Nėra pagrindo abejoti Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2021 m. gruodžio 21 d. specialisto išvada dėl L. M. nustatyto sužalojimo ir jo kvalifikavimo. Šioje išvadoje nurodyta, kad sužalojimas (poodinės kraujosruvos kairės akies abiejuose vokuose) galėjo būti padarytas kieto buko daikto poveikyje galimai užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, tiek smūgiavimo būdu, tiek ir krentant bei atsitrenkiant į kietus bukus daiktus (1 t., b. l. 74). Tačiau kaip teisingai nurodyta nuosprendyje, specialisto išvada dėl nukentėjusiajai nustatyto sveikatos sutrikdymo savaime neįrodo, kad nustatytą sveikatos sutrikdymą kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis padarė V. M.. Pažymėtina, kad asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais, specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, todėl būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės. Aptariamu atveju, nors nukentėjusioji teigė, kad ją sužalojo V. M., o padarytas sužalojimas objektyviai nustatytas specialisto išvadoje, byloje nesant jokių kitų įrodymų, patikimai patvirtinančių nukentėjusiosios L. M. nurodytas sužalojimo aplinkybes, specialisto išvada savaime neįrodo, kad šį sužalojimą padarė išteisintasis.
24. Aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu L. M. atpažino V. M., kaip asmenį, apie kurį ji davė parodymus, pirmiau padarytos išvados nepaneigia. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad L. M. buvo parodytos 6 asmenų nuotraukos, iš kurių ji atpažino nuotraukoje Nr. 3 esantį asmenį, kaip V. M., kuris 2021 m. gruodžio 19 d. apie 13.30 val. spyrė į buto duris, kurios atsidarydamos atsitrenkė jai į veidą ir sužalojo (1 t., b. l. 75–77). Visų pirma pažymėtina, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuotos informacijos vertinimas yra neatsiejamai susijęs su nukentėjusiosios parodymų apie įvykio aplinkybes patikimumo vertinimu. Kaip jau nurodyta pirmiau, išteisintajam savo kaltę kategoriškai neigiant ir nesant jokių kitų įrodymų, objektyviai patvirtinančių nukentėjusiosios parodymų teisingumą, jos parodymai nelaikytini patikimu V. M. kaltės įrodymu. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji teisiamajame posėdyje teigė, kad kai tardytoja pakvietė ir suvedė (su įtariamuoju), toks atpažinimas vyko (3 t., b. l. 65). Pagal bylos duomenis nukentėjusiosios ir įtariamojo akistata buvo atlikta 2022 m. sausio 19 d. (1 t., b. l. 85), taigi asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką procesinis veiksmas buvo atliktas jau po to, kai nukentėjusioji buvo suvesta į akistatą su nusikalstamos veikos padarymu įtariamu asmeniu. Esant šioms aplinkybėms, taip pat įvertinus, kad pagal nukentėjusiosios parodymus, V. M. jai iš matymo žinomas ir anksčiau, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolą vertinti kaip objektyvų ir patikimą išteisintojo kaltės įrodymą šioje byloje, nėra pagrindo.
25. Kaip jau nurodyta pirmiau, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012 ir kt.). Išteisintasis V. M. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad nukentėjusiosios nurodytame įvykyje nedalyvavo ir sužalojimų jai nepadarė, jokių kitų įrodymų, patikimai patvirtinančių nukentėjusiosios L. M. nurodytas aplinkybes, byloje nėra, o apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien prielaidomis nėra galima.
26. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas V. M. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik nukentėjusiosios ir išteisintojo parodymus, bet ir kitus įrodymus. Prokuroro apeliacinis skundas iš yra grindžiamas iš esmės tik atskirais skirtingų įrodymų šaltinių fragmentais, kurie pirmosios instancijos teismo išvadų, pagrįstų įrodymų visumos vertinimu, nepaneigia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė išvadas dėl V. M. išteisinimo, gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekse nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu, išteisinimo pagrindas skundžiamame nuosprendyje nurodytas teisingai, šio pagrindo buvimas išsamiai argumentuotas. Atsižvelgiant į tai, Alytaus apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. nuosprendis laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį naikinti ir priimti naują nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Nenustačius pagrindo V. M. pripažintu kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, bausmės rūšies ir dydžio parinkimo klausimas bei su tuo susijusių aplinkybių vertinimas nebėra aktualus.
27. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. lapkričio 13 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą išteisintajam V. M., kurias sudaro 124,52 Eur. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojo proceso įstatyme galimybė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas išieškoti iš išteisinto asmens nėra numatyta, o šioje byloje prokuroro apeliacinis skundas yra atmetamas, šios išlaidos iš V. M. nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Ineto Volungevičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų, kurias sudaro 124,52 Eur (vienas šimtas dvidešimt keturi eurai 52 ct), iš išteisintojo V. M. nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.