Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Ieškovas V. R., dalyvavęs bylą nagrinėjant iš esmės 2015-09-17 teismo posėdyje prašė ieškinį tenkinti visiškai su priešieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad su (duomenys neskelbtini) niekad susitikęs nebuvo. J. B. pasiūlė šį žemės sklypą pirkti, jis apžiūrėjo, parodė sklypo dokumentus, nuėjo pas notarę ir pasirašė pirkimo pardavimo sutartį. Ją įregistravo nustatytu terminu registre. Dokumentų rengimu rūpinosi (duomenys neskelbtini). Kodėl jam buvo išdavęs generalinį įgaliojimą nepamena. Iš pradžių turėjo planų šiame sklype vystyti verslą, tačiau kokį jau nepamena. Vėliau planai kito, jis nieko su žeme nedarė, tik mokėjo mokesčius, laikas nuo laiko sklypą patikrindavo. Prireikus atlikti kadastrinius matavimus paaiškėjo, kad jokio sklypo jis neturi. Pats netikrino, sakė matininkai. Žemės sklypas buvo pažymėtas kuoliukais, kokias nepamena, buvo nenaudojamas. Jam ribos buvo aiškios. Šalia jo sklypo buvo pieva, ariama žemė ir melioracijos griovys. Kokius 5 metus jau yra prie savo sklypo nebuvęs. Matininkams pateikė sutartį ir sklypo planą. Pirkimo pardavimo sutarties pasirašymas nuo derybų pradžios užtruko apie 1-2 mėnesius. Perkamą žemės sklypą ieškovas apžiūrėjo vasarą, ar gal jau rudeniop.

Į bylos nagrinėjimą iš esmės 2015-09-17atvykęs trečiasis asmuo ieškinyje ir atsakovas priešieškinyje A. J. padarius pertrauką iš posėdžio pasišalino ir į jį negrįžo. Šalys prašė nepripažinti jo dalyvavimo būtinu, kadangi reikšmingos aplinkybės yra pakankamai nustatytos kitais byloje esančiais įrodymais. Prašymas tenkintas. Apie posėdžius A. J. buvo žinoma, jo dalyvavimas nepripažintas būtinu, todėl byla išnagrinėta šiam asmeniui nedalyvaujant.

Bylą nagrinėjant iš esmės teismo posėdyje dalyvavusi atsakovė V. P. prašo ieškovo reikalavimus atmesti, o priešieškinį tenkinti visiškai. Paaiškino, kad jos vyras dirbo Sudavijos valstybiniame žirgyne, todėl ten 1981 m. jam buvo skirta žemės namo statybai. Nuo 1986 metų kai pradėjo gyventi, naudojasi sklypu. 1988-1989 atsirado laisvos žemės, agrarinė taip pat leido naudoti trihektarį ir prie namų truputį žemės padaugėjo, gal 1-2 arais, nes trihektarį davė ne vienoje vietoje, kiek trūko ,,dadėjo“ prie žemės skirtos namo statybai. Pradžioje jų žemės sklype buvo ganykla, vėliau arė, tręšė, iškasė prūdą. Ieškovo nei (duomenys neskelbtini) niekada nematė, jokių riboženklių nebuvo. Apie ieškovo tariamas teises į jos žemę sužinojo tik tuomet, kai gavo dokumentus iš teismo. Šiuo metu ginčo sklype yra ganykla. Pirmą kartą riboženklius buvo atžymėjęs žirgynas, vėliau agrarinė tarnyba sukalė riboženklius. Žeme visad naudojosi, mokėjo mokesčius, deklaruoja žemę. Tuometiniai jų žemės sklypo kaimynai buvo: kelias, kanalas, (duomenys neskelbtini) (taip pat suteiktas žemės sklypas), iš kurių vėliau žemę perpirko (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Dar dalis sklypo tuomet ribojosi su kitų Lastauskų sklypu, iš dalies išsikišusiu į jų žemę. Kai (duomenys neskelbtini) nustojo dirbti įmonėje, iš jų dalį žemės atėmė ir davė (duomenys neskelbtini), tačiau padidėjo nedaug. Prasidėjus nepriklausomybei, prasidėjo ir žemėtvarkos projekto vieši svarstymai, apie tai skelbė laikraščiuose, klausė žmonių kas turi prieštaravimų, kad atsilieptų. Ieškovas niekada tuose svarstymuose nebuvo. Po valdybos sprendimo sumokėjo pinigus už žemę, o pirkimo pardavimo sutartį pasirašė daug vėliau. Tuo metu sklypai būdavo suteikiami tik žirgyno darbuotojams, svetimi žmonės ten žemės negalėjo gauti. Kas tas (duomenys neskelbtini), niekas nežino, Patašinėje jo nepažįsta, ieškovo taip pat. Jų valdomas tvenkinys jau 30 metų yra iškastas.

Atsakovas Algirdas A. P. į bylos nagrinėjimą iš esmės neatvyko, byloje jam atstovavo advokatas, todėl toks dalyvavimas yra tinkamas (LR CPK 51 str. 2 d.).

Bylą nagrinėjant iš esmės dalyvavusi atsakovė D. S. prašo ieškinį su patikslinimais atmesti, o priešieškinį tenkinti visiškai. Paaiškino, kad dar rusų laikais gavo 3 ha dirbdami ūkyje. Trihektariai nebūdavo vienoje vietoje, būdavo išmėtyti. Prie namų buvo 24 arai. Lietuvos laikais jau buvo galima atsikelti žemę ir pasidengti turimais trihektariais. Todėl ji turėtus 3 ha pasidengė mamos turėta žeme. Dirbo žirgyne abu su vyru, kai gavo žemę. Tris hektarus gaudavo šeima, nesvarbu kieno vardu būdavo paskiriama sąrašuose. Maždaug 1981 metais ten apsigyveno, kartu su (duomenys neskelbtini). Žemę prižiūrėjo, sodino bulves, runkelius, deklaravo apie 5 metus, vėliau (prieš 5-6 metus, po vyro mirties) susistatė techniką, nebesigauna 10 arų ir nebedeklaruoja. Dėl šio, iškėlus iš ginčo žemės sklypo daržus, apie 5-6 metus toje sklypo dalyje ji gano galvijus, nuganius nupjauna žolę, sutvarko sklypą. Jos namai ribojasi su nurodomais 24 ginčo žemės arais. Tą 24 a sklypą gavo, kaip ir visi. Atmatavimas vyko pažymint mediniais kuoliukais, visiems taip matavo, ribos buvo aiškios. A. J., ar ieškovą, nieko nežino. Jie niekada žeme nesirūpino, niekada nebuvo jokių ženklinimų, iš kurių būtų galima spręsti, kad kažkas kitas pretenduoja į žemę. Ar gali būti ant žemės sklypo plano jos vyro parašas taip pat nežino, tačiau šis yra panašus.

Bylą nagrinėjant iš esmės dalyvavęs atsakovas A. L. prašo ieškovo ieškinio reikalavimus atmesti, o priešieškinį tenkinti visiškai. Paaiškino, kad 1991 metais gavo 2 ha, nes gyveno tame kaime, bet ūkyje nedirbo. Atmatavimus pamena, ėjo matininkė ir visiems matavo. Prieš įsigijant vėl viską permatavo. Kaip ir visiems, tuos du hektarus išmėtė sklypukais. Ieškovo tariamas žemės sklypas patenka į jo turimą 5 arų sklypuką, esantį prie jo namų valdos ir tėvų žemės. Anksčiau buvo dirbama žemė, dabar kaimynė augina arklius, aptvėrusi piemeniu. Ilgai neleido jiems žemės išsipirkti, nes manė ten būsiant miesto plėtra. Visada ja naudojosi, mokėjo mokesčius, susimokėjo už perkamą žemę, bet sutarties ilgai nesudarė. Ieškovo, ar (duomenys neskelbtini) nežino.

Atsakovė R. L. į bylos nagrinėjimą iš esmės neatvyko, byloje jai atstovavo advokatas, todėl toks dalyvavimas yra tinkamas (LR CPK 51 str. 2 d.).

Esant tuometiniams galiojantiems teisės aktams, prasidėjus valstybinio turto/žemės privatizavimui, prioritetas buvo teikiamas būtent asmeniniam ūkio naudojimui. Tai yra žemės buvo suteikiama asmenims, kuriems pagal teisės aktus priklausė ją gauti ir jie ta žeme faktiškai naudojosi. Žemė asmeniniam ūkiui buvo skiriama tos vietovės gyventojams ir asmenims dirbantiems kolūkyje. Nesutinka su ieškovo atstovo argumentu, kad žemės suteikimas neteisėtas, nes nėra įrodymų, kad būtų atžymėtos jos ribos. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad vien faktas, jog asmeninio ūkio sklypo ribos nebuvo paženklintos suteikimo momentu nesudaro pagrindo laikyti suteikimo neteisėtu. Įstatymas numatė, jog sprendimus suteikti žemę asmeniniam ūkiui tarybos turėjo priimti iki 1994 metų liepos 1 d. vėliausiai. Šie reikalavimai pažeisti nebuvo. Žemę suteikus atsakovams ji nebebuvo laisva ir negalėjo būti suteikta kitiems asmenims. Žemės sklypai yra žemės ūkio paskirties, tuo tarpu ieškovui skirtas ne žemės ūkio paskirties žemės sklypas. Kas jį suformavo, kaip buvo suformuotas, byloje duomenų nėra. Kaip ir nėra duomenų, kad sklypas aplamai buvo suformuotas ir įregistruotas valstybės vardu. Į bylą nėra pateiktas žemės sklypo, jo ribų planas. J. S. žemės sklypo plane nėra nurodyta sudarymo data, bet matininko licenzijos galiojimas nuo 1994-01-15 leidžia spręsti, kad jis negalėjo būti parengtas anksčiau ir turėjo būti parengtas iki 1995-01-15. Pagal šį planą, nors ir yra įrašas apie R. V. žemės sklypą, tačiau iš šio plano viršuje esančio kvartalo sklypų išdėstymo, kuriame, matosi, kad yra suformuoti visi aplinkui esantys žemės sklypai, bendrame plane taip pat matyti, kad ieškovo žemės sklypas dar nėra suformuotas. Vadinasi mažiausiai 1994-01-15 dieną tas žemės sklypas dar nebuvo suformuotas, paties sklypo kaip tokio nebuvo, nors administracinis aktas dėl jo skyrimo A. J. priimtas 1993 metais. Tik 1995 metais rugpjūčio mėnesį buvo padarytas žemės sklypo planas, tam kad perleisti jį ieškovui. Priimant ginčijamą 1993-03-25 potvarkį Nr. 4-3, pats žemės sklypas nebuvo suformuotas, žemės sklypo planas nebuvo parengtas ribos nebuvo atžymėtos žemėlapyje. Todėl sklypo suteikimas laikytinas neteisėtu, kadangi jis nebuvo suformuotas jokiame formavimo dokumente ir tai neatitiko tuomet galiojusių teisės aktų reikalavimų. Svarbi ir ta aplinkybė, jog A. J. buvo suteiktas didesnis sklypas, nei tai numatė įstatymai, o jį parduodant, nors A. J. buvo santuokoje, pirkimo pardavimo sutartis sudaryta neturint jo sutuoktinės sutikimo. Taip pat paaiškino, kad dokumento originalo dėl žemės suteikimo naudotis (duomenys neskelbtini) 1981 metais Valstybinio Sudavijos žirgyno direktoriaus įsakymu neišlikę. Jis į bylą buvo pateiktas toks, kokį šalys išsaugojo. Įrodymų, kad šis dokumentas buvo suklastotas pateikta nebuvo, todėl jo įrodomoji galia vertintina kartu su kitais į bylą pateiktais įrodymais. Prašo ieškovo reikalavimams taikyti ieškinio senatį, o atsakovams atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei teismas manytų, kad šis yra praleistas. Atstovo nuomone terminas praleistas nebuvo, kadangi net ir byloje ilgą laiką buvo keliamas klausimas ar tikrai ieškovo žemės sklypas yra atsakovų sklypų vietoje ir jie tikrai persidengia. Apie atsakovų teisių pažeidimą jie sužinojo tik kai gavo informaciją iš NŽT prie ŽŪM, kad apie A. J. žemės sklypo suformavimą pas juos jokių duomenų nėra. Antra vertus šiuo atveju kalba eina apie niekinį sandorį, kurio buvimo faktą turi patikrinti teismas, net ir nesant tam pareikšto reikalavimo, todėl senatis atsakovu atžvilgiu nesvarbi. Tenkinus priešieškinį ir pripažinus teisės aktą, kurio pagrindu A. J. nuosavybėn buvo suteiktas žemės sklypas, neteisėtu kaip išvestinis iš šio reikalavimo turėtų būti pripažinta ir jo su ieškovu sudaryta pirkimo pardavimo sutartis, nes iš ne teisės teisė atsirasti negali. Jeigu ieškovo reikalavimai bus tenkinti, prašo vadovautis rekomendacijomis dėl advokato teiktų paslaugų dydžio ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sumažinti. Atsakovais jie laiko tiek NŽT prie ŽŪM tiek ir savivaldybės administraciją, o kuris iš šių atsakovų tinkamas išspręs teismas.

Atsakovės Marijampolės savivaldybės administracijos atstovė dėl ieškinio, kuris nesukelia jiems jokių teisinių pareigų, palieka spręsti teismui. Dėl priešieškinio savivaldybė su juo nesutinka, nes savivaldybė nėra tinkamas atsakovas byloje. Paaiškino, kad tik 1994 m buvo steigiamos savivaldybės bei apskritys, įgyvendinant administracinių vienetų reformą buvo priimti vietos savivaldos ir apskrities valdymo įstatymai, kuriais buvo pakeista administracinių institucijų sistema, perskirstytos vykdytos funkcijos. Rajono valdyba veikė vietos savivaldos pagrindų įstatymo pagrindu, buvo kitas administracinis teritorinis skirstymas ir kita sistema. Po reformos kito struktūra, institucijos, funkcijos. Nebuvo vieno bendro teisės akto, kuris reglamentuotų teisių ir pareigų perdavimą. Naujai perskirstytos funkcijos ir jų tąsa atsispindėjo atitinkamuose įstatymuose. Viešojo administravimo santykiuose galima tik tai, kas leidžiama. 1994-07-21 LR Seimo Nutarimo Nr. I-586 2 punktas reglamentavo kam ir kaip perduodamos žemesniosios pakopos savivaldybių teisės bei pareigos. Valdyba buvo aukštesniosios pakopos valdymo organas, tai matyti iš vietos savivaldos pagrindų įstatymo 14 str. Pagal šią nuostatą tik žemesniosios pakopos savivaldybių prievolės perėjo naujai sukurtoms savivaldybėms. Aukštesniosios pakopos savivaldybių vykdytos funkcijos buvo paskirstytos įstatymų, tai yra pagal juos buvo matyti kas ir kaip perima funkcijų tęstinumą. Su žemių tvarkymu susijusi kompetencija buvo perduota apskritims. Žemės bylų ir jų originalų Marijampolės savivaldybės administracija niekada neturėjo ir nevaldė, todėl negali prisiimti ir atsakomybės. 2000 m. po antrosios reformos panaikinus Marijampolės rajono savivaldybę, valdybos teisių ir pareigų dėl žemių dabartinė Marijampolės savivaldybė taip pat neperėmė. 2010 m panaikinus apskritis su žeme susijusius sprendimus nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba, ji ir yra teisių bei pareigų perėmėja ir tinkama atsakovė šioje byloje. Dėl šio prašo priešieškinį jų atžvilgiu atmesti ir nepriteisti bylinėjimosi išlaidų.

Trečiojo asmens Vilniaus miesto 8-asis notaro biuro notarė R. J. į teismo posėdžius neatvyko, nors procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, apie posėdžius jai pranešta. Trečiasis asmuo atsiliepimo nepateikė, nei dėl ieškinio (su patikslinimais), nei dėl priešieškinio tenkinimo nuomonės neišreiškė, teikė prašymus nagrinėti bylą trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Atsakovui A. A. P. Kapsuko Sudavijos Valstybinio žirgyno direktoriaus 1981-04-10 priimtu įsakymu Nr.8 buvo suteiktas 50 arų ploto sodybinis sklypas (el. bylos 2015-01-19 atsakovų pateikto atsiliepimo į ieškinį Nr. (duomenys neskelbtini) priedų 1 l.). 1991-04-26 Marijampolės rajono Marijampolės apylinkės tarybos sprendimu Nr.28 A. A. P. buvo suteikta 0,75 ha žemės asmeniniam ūkiui Patašinės vietovėje Marijampolės savivaldybėje (el. bylos 2015-01-29 pateikto atsiliepimo į ieškinį priedo Nr. 2, 2-10 l.). 1994-05-14 sprendimu Nr. 115 atsakovui padidinta iki 3 ha žemės asmeniniam ūkiui (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (el. bylos 2015-01-29 pateikto atsiliepimo į ieškinį priedo Nr. 2, 15-26 l.). 1994-11-10 Marijampolės rajono valdybos potvarkiu Nr. 12-96 A. A. P. leista pirkti asmeniniam ūkiui naudojamą žemę (el. b. 2015-04-23 NŽT prie ŽŪM pateikto rašto Nr. DOK-2610, 3 priedo 5 l.). 1994-12-12 atsakovui surašytas mokėjimo pranešimas, kuriame paskaičiuotos sumos už išperkamą asmeninio ūkio žemę (el. bylos 2015-04-23 NŽT prie ŽŪM pateikto rašto Nr. DOK-2610, 3 priedo 4 l.). Marijampolės apskrities viršininko 2000-03-10 įsakymu Nr. 144ŽM patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės asmeninio žemės reformos žemėtvarkos projekte A. A. P. pažymėtas 0,30 ha asmeninio ūkio žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), ginčo vietovėje. Atsakovai A. A. P. ir V. P. 2002-02-01 sutartimi, Not. Reg. Nr.(duomenys neskelbtini) šį sklypą įsigijo nuosavybėn. Bendro 0,3 ha ploto žemės sklype 0,25 ha sudaro žemės ūkio naudmenos ir sklypas turi vandens telkinių pakrantės apsaugos juostą. Už ginčo žemę atsakovai jau buvo sumokėję 1994-12-12 (el. bylos 2015-01-26 pateikto patikslinto ieškinio priedų 1-11 l., taip pat 2015-04-23 NŽT pateikto rašto Nr. DOK-2611, 2 priedo 1-2 l.). Atsakovai žeme de facto naudojosi nuo pat jos suteikimo ir naudojasi dabar (liudytojų A. J., A. L. parodymai el. bylos 2015-06-30 garso įrašo 00:20; 15:43 min., rašytiniai įrodymai, el. bylos 2015-08-17 pateikto prašymo priedai; 2015-08-20 pateikto prašymo priedai). Apie A. J. ar ieškovą V. R. ir jų teises į ginčo žemės sklypą atsakovai sužinojo gavę dokumentus iš teismo.

Atsakovės D. S. sutuoktiniui J. S. 1991-04-26 Marijampolės rajono Marijampolės apylinkės tarybos sprendimu Nr. 28 buvo suteikta 3 ha žemės asmeniniam ūkiui (duomenys neskelbtini) vietovėje Marijampolės savivaldybėje (el. bylos 2015-01-29 pateikto atsiliepimo į ieškinį priedo Nr. 2, 2-10 l.). Marijampolės rajono Marijampolės apylinkės tarybos 1994-05-14 sprendimu Nr.115, J. S. patvirtintas 3,00 ha žemės asmeniniam ūkiui paskyrimas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (el. bylos 2015-01-29 pateikto atsiliepimo į ieškinį priedo Nr. 2, 15-26 l.). Marijampolės apskrities viršininko 2000-03-10 įsakymu Nr. 144 ŽM patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės asmeninio žemės reformos žemėtvarkos projekte J. S. pažymėtas 0,22 ha asmeninio ūkio žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), ginčo vietovėje. J. S. sutinkant (el. bylos 2015-04-23 NŽT pateikto rašto Nr. DOK – 2613, 2 priedo 1 l.) Marijampolės apskrities viršininko 2003-03-03 sprendimu Nr.18-15427-15527 buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teisės D. S., perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 2,81 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaime, taip pat ir ginčo sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Nuosavybės atkūrimas baigtas Marijampolės apskrities viršininko 2003-04-23 įsakymu Nr.ŽM-664 (el. bylos 2015-01-26 pateikto patikslinto ieškinio priedų 1,2,12-19 l.). Atsakovė D. S. (kartu su sutuoktiniu J. S., o šiam mirus, toliau viena) ginčo sklypu naudojasi daugiau kaip 30 metų (liudytojų A. J., A. L. parodymai el. bylos 2015-06-30 garso įrašo 00:20; 15:43 min., rašytiniai įrodymai, el. bylos 2015-08-17 pateikto prašymo priedai; 2015-08-20 pateikto prašymo priedai). Apie A. J. ar ieškovą V. R. ir jų teises į ginčo žemės sklypą atsakovė sužinojo gavusi dokumentus iš teismo.

Atsakovui A. L. 1993-03-23 Marijampolės rajono Marijampolės apylinkės tarybos sprendimu Nr. 108, skirta 2 ha žemės asmeniniam ūkiui Patašinės vietovėje Marijampolės savivaldybėje Patašinės kadastro vietovėje (el. bylos 2015-01-29 pateikto atsiliepimo į ieškinį priedo Nr. 2, 11-14 l.). Marijampolės rajono Marijampolės apylinkės tarybos 1994-05-14 sprendimu Nr.115, A. L. patvirtinta 2,00 ha žemės asmeniniam ūkiui skyrimas (el. bylos 2015-01-29 pateikto atsiliepimo į ieškinį priedo Nr. 2, 15-26 l.). 1994-12-12 A. L. surašytas mokėjimo už perkamą asmeninio ūkio žemę pranešimas. Sumokėta 1995-03-02 (el. bylos 2015-04-23 NŽT prie ŽŪM pateikto rašto Nr. DOK – 2614, 1 priedo 1 l.). Marijampolės apskrities viršininko 2000-03-10 įsakymu Nr. 144ŽM patvirtintame Patašinės kadastro vietovės asmeninio žemės reformos žemėtvarkos projekte A. L. pažymėtas 0,03 ha asmeninio ūkio žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime, ginčo vietovėje. Atsakovai A. L. ir R. L. žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybėn įsigijo 2007-03-07 sutartimi, Not. Reg. Nr. 1730 (el. bylos 2015-01-26 pateikto patikslinto ieškinio priedų 1,2,20-28 l.). Atsakovai ginčo sklypo dalimi naudojosi dar iki jo paskyrimo ir nusipirkimo (liudytojų A. J., A. L. parodymai el. bylos 2015-06-30 garso įrašo 00:20; 15:43, rašytiniai įrodymai, el. bylos 2015-08-17 pateikto prašymo priedai; 2015-08-20 pateikto prašymo priedai). Apie A. J. ar ieškovą V. R. ir jų teises į ginčo žemės sklypas atsakovai sužinojo gavę dokumentus iš teismo.

Atsakovai prašo taikyti ieškovo reikalavimams ieškinio senatį. Ieškovas taip pat teigia, kad atsakovų priešieškinio reikalavimams reikšti yra praleistas ieškinio senaties (tiek administracinio, tiek civilinio teisinio pobūdžio) terminas. Tačiau abi šalys, tiek ieškovas, tiek ir atsakovai gindamiesi nuo šių priešpriešinių prašymų yra įsitikinę, kad LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nurodytas 1 mėnesio terminas suinteresuotai šaliai paduoti skundą dėl ginčijamo akto teisėtumo nebuvo praleistas. Atsakovų nuomone civilinio teisinio pobūdžio reikalavimas yra išvestinis, todėl jam reikšti terminas taip pat nėra praleistas.

LR CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tokiu būdu sprendžiant apie teisės į ieškinį atsiradimo momentą yra svarbu nustatyti teisiškai reikšmingą faktą - sužinojimo (galėjimo sužinoti) apie ginčijamą administracinį aktą ar pažeistą teisę momentą.

Išanalizavęs ieškovo nurodomas faktines aplinkybes ir į bylą jo pateiktus įrodymus teismas sprendžia, kad 1 mėnesio termino ginčyti norminius aktus (ir reikšti kitus su tuo susijusius ieškinio reikalavimus) ieškovas nepraleido.

Atsakovai, gindamiesi, kad 1 mėnesio terminas praleistas nebuvo, taip pat nurodo, kad prieš reikšdami atitinkamus reikalavimus jie turėjo įvertinti ginčijamo teisės akto pagrįstumą, o tą galima padaryti tik susipažinus su ginčijamo teisės akto turiniu bei jo priėmimą sąlygojančiais kitais dokumentais, kurie taip pat gali būti ketinamo reikšti reikalavimo ginčo objektu. Atsakovams nebuvo žinoma kokiu teisiniu pagrindu A. J. buvo suprojektuotas ginčo žemės sklypas. Tik 2015-05-05 raštu Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyrius pateikė atsakovams informaciją, kurią gavus ir buvo pilnai surinkti visi prešieškiniui reikalingi duomenys, bei pateiktas priešieškinys. Taikydamas abiems šalims vienodus standartus ir nebekartodamas anksčiau išdėstytų motyvų teismas laiko, kad atsakovų argumentai yra lygiai taip pat pagrįsti. Teismas nesutinka su ieškovo nurodomais motyvais, jog apie ginčijamą 1995-09-04 sutartį atsakovai galėjo žinoti nuo jos įregistravimo VĮ RC dienos. Teismas pritaria atsakovų argumentams, jog vien faktas, kad sutartis yra registruota viešajame registre, esant skirtingiems registro ir sklypų unikaliems numeriams, nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovų teisių pažeidimo sužinojimą, kadangi nei iš sutarties, nei iš viešojo registro duomenų, jokios informacijos, kad atsakovams priklausantys žemės sklypai kertasi su kito asmens/ieškovo žemės sklypu, nebuvo. Ieškovas jo vardu registruotu žemės sklypu niekada nesinaudojo, jo žemės sklypas natūroje nebuvo pažymėtas, t.y. jokių ieškovui priklausančio žemės sklypo riboženklių nebuvo, dėl ko laikyti, kad atsakovai žinojo, ar turėjo galimybę sužinoti apie jų teisių pažeidimą, yra nepagrįsta. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad nei administracinio, nei civilinio teisinio pobūdžio terminų ieškiniui teikti atsakovai nepraleido.

Kartu teismas sutinka su atsakovų atstovo nurodytais argumentais, jog sandoriui esant niekiniam, nustačius tokį faktą, niekinio sandorio teisines pasekmes ir faktą turi konstatuoti teismas ex officio (LR CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Ieškinio senatis tam netaikoma.

A. J., vėliau žemės sklypą pardavimo sutartimi perleidusiam ieškovui V. R. ir atsakovams A. A. P. ir V. P., D. S., A. L. ir R. L., ginčo žemės sklypai skirtingi nevienodais pagrindais ir skirtingų institucijų.

Atsakovams pagal ieškinį ginčo vietoje esantys žemės sklypai buvo suteikti asmeniniam ūkiui Marijampolės rajono Marijampolės apylinkės tarybos sprendimais (toliau – Tarybos sprendimas). A. A. P. ir J. S. 1991-04-26 Tarybos sprendimu Nr. 28, A. L. 1993-03-23 Tarybos sprendimu Nr. 108. 1994-05-14 A. A. P. Tarybos sprendimu Nr. 115 asmeninio žemės ūkio žemės plotas padidintas iki 3 ha. Nurodomi žemės sklypų plotai atsakovams suteikti keliais, ne vienoje vietoje esančiais, suformuotais sklypais. Žemė atsakovams suteikta pagal tuo metu galiojusį LR Aukščiausios Tarybos 1990-07-26 nutarimą Nr. I-411 ,,Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ (toliau – Nutarimas Nr. I-411) ir LR Vyriausybės 1990-10-11 Nutarimą Nr. 308 ,,Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ (toliau – Nutarimas Nr. 308), Tarybos sprendimais savo kompetencijos ribose. Iš Nutarimo Nr. I-411 preambulės seka, kad jo priėmimo tikslas sudaryti palankesnes sąlygas kaimo gyventojams plėtoti asmeninį ūkį ir valstybinėje žemės apskaitoje įteisinti faktiškai šiam tikslui naudojamą žemės plotą. Nutarimo Nr. 308 1 punkte buvo nustatyta, kad teisę naudotis žeme asmeniniam ūkiui turi kaimo vietovėse gyvenantys žemės ūkio įmonių darbuotojai, kiti kaime gyvenantys ir dirbantys asmenys bei pensininkai. Kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams, dirbusiems šiose įmonėse iki išėjimo į pensiją, jų pageidavimu suteikiama asmeniniam ūkiui iki 3 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmenims bei pensininkams suteikiama asmeniniam ūkiui iki 2 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. A. P. bei (duomenys neskelbtini), tuo metu buvusiems žirgyno darbuotojais, remiantis nurodytu reglamentavimu skirta 3 ha, o (duomenys neskelbtini), faktiškai gyvenusiems (duomenys neskelbtini), tačiau nedirbusiems ten buvusioje žemės ūkio bendrovėje, skirti 2 ha žemės asmeniniam ūkiui. Pagal Nutarimo Nr. 308 5 punktą Suteiktų gyventojams asmeniniam ūkiui žemės sklypų ribas vietoje nustato įmonės sudaryta komisija. Asmeninio ūkio žemės apskaitą tvarko įmonė, kurios teritorijoje žemė suteikta. Ji pildo įmonės žemės kadastro knygą. Žemės naudojimą ir apskaitą kontroliuoja apylinkės Taryba ir rajono savivaldybės žemėtvarkos tarnyba. Įmonė kasmet lapkričio 1 d. pateikia rajono savivaldybės žemėtvarkos tarnybai duomenis apie asmeniniam ūkiui suteiktą ir įformintą žemę. Šie duomenys turi būti įrašomi į rajono žemės kadastro knygą ir patikslinama valstybinė žemės apskaita. Teismas nustatė, kad suteikiant žemę asmeniniam ūkiui jos ribos žmonėms buvo atmatuotos mediniu dvimetriu ir pažymėtos kompetentingo asmens. Šio aplinkybės nustatytos atsakovų paaiškinimais, liudytojų A. J. ir A. L. parodymais (el. bylos 2015-06-30 vykusio teismo posėdžio garso įrašo 00:20; 15:43 min.). Pagal tą nužymėjimą, dalyvaujant visiems kaimynams, žmonės žeme ir naudojosi. Vykdant žemėtvarkos reformą, rengiant Patašinės kaimo žemėtvarkos projektą, žemės sklypai plane pažymėti ir apmatuoti pagal faktiškai žmonių naudojamus žemės sklypų plotus. Įvertinus nurodytą reglamentavimą, teismo nustatytas faktines aplinkybes, atmestinas ieškovo atstovo argumentas, kad nesant pateiktiems planams, negalima spręsti kur konkrečiai atsakovams buvo suteikta žemė.

Ieškovo atstovas nurodo, kad ieškovas nuosavybės teisę į žemės sklypą įgijo anksčiau, nei atsakovai, jis pirmas įregistravo daiktines teises į daiktą, todėl, remiantis LR CK 1.75 straipsnio 4 dalimi jis yra laikomas ginčo žemės savininku ir jo teisės turi būti ginamos prioritetiškai. Šis ieškovo argumentas yra pagrindinis, jo nuomone lemiantis ginčo išsprendimą ieškovo naudai. Teismas sutinka, kad LR CK 1.75 straipsnis reglamentuoja sandorių teisinės registracijos paskirtį, tikslus ir sudarytų sandorių neįregistravimo pasekmes. Tačiau į šios normos veikimo ribas nepatenka atvejai, kai iki daiktinių teisių įgijimo asmenys daiktu naudojasi teisėtais prievolinių teisių (kurios pagal įstatymą neturi būti registruojamos) pagrindais. Kita vertus nagrinėjamos bylos kontekste vieno ir to paties daikto, su tuo pačiu identifikavimo kodu ir tų pačių ribų identiškomis koordinatėmis nėra. Kartu įstatymo nustatytos prezumpcijos buvimas nereiškia, kad ji negali būti nuginčyta teismo tvarka (pvz., Klaipėdos apygardos administracinio teismo byla Nr. I-812-243/2014). Ieškovas remiasi teismų praktika išnagrinėtose bylose, kuriose jo nuomone ši taisyklė nevienakartinai buvo patvirtinta ir nurodo, kad teismas privalo laikytis precedento. Teismas su šiais ieškovo atstovo argumentais nesutinka. Visų pirma ieškovo atstovo nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtose bylose (Nr. 3K-3-425/2005 ir, atitinkamai, Nr. 2A-1226-524/2015) ir šio teismo nagrinėjamoje byloje ratio decidendi visiškai nesutampa. Ieškovo atstovo minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai turi precedentinę reikšmę - yra privalomi teismams, šiems nagrinėjant tik panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (LAT 2009-05-25 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-162/2009). Antra, teismas sprendžia, kad ne tik teisių išviešinimas pirmumo tvarka lemia nuosavybės teisės neginčijamą patvirtinimą, tačiau ir tų teisių įgijimo teisėtumas. Kitaip tariant teisių išviešinimas, bylą nagrinėjančio teismo nuomone, negali legitimuoti neteisėtai įgytos teisės. Kita vertus ir ieškovo atstovo nurodomoje apygardos nutartyje lygiai taip pat nurodoma, kad ,,esant tokiai situacijai yra svarbu atsižvelgti į sklypų suformavimo laiką. <...> vėliau formuojamas žemės sklypas turėjo būti derinamas su esama situacija, t. y. gretimai esančių sklypų ribomis, konkrečiai – su pirmiau suformuoto ieškovo žemės sklypo ribomis. Šis suderinimas turėjo būti atliktas tiek žemėtvarkos dokumentuose, tiek nustatant ribas vietoje, tačiau to nebuvo padaryta“. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovams asmeninio ūkio žemė buvo suteikta jų gyvenamojoje vietoje išplečiant jų jau turimus sodybinius sklypus, priklausomai nuo to dirbo jie Sudavijos valstybiniame žirgyne ar buvo tiesiog to kaimo gyventojai, atitinkamai 3 ir 2 ha ploto. Žemė asmeniniam ūkiui atsakovams buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų, kompetentingos priimti tokį sprendimą institucijos ir teisės aktų nustatytais terminais. Suteikta žemė atsakovų buvo ir yra naudojama de fackto. Šios aplinkybės, jau minėta, nustatytos atsakovų paaiškinimais, rašytiniais įrodymais apie naudojamos žemės deklaravimą, liudytojų parodymais. Pastarųjų parodymų nuoseklumas ir neprieštaringumas, teismui abejonių nesukėlė. Antra vertus pritartina atsakovų atstovo argumentams, kad ginčo byloje dėl šio fakto ir nebuvo. Ieškovui žemę perleidęs A. J. toje gyvenamojoje vietovėje negyveno, gautu žemės sklypu nesidomėjo, jo nenaudojo pagal nustatytą paskirtį – namo statyboms. Žemės sklypo pagal paskirtį nenaudojo ir 1995 metais iš A. J. jį įsigijęs ieškovas V. R.. O už žemės nenaudojimą pagal paskirtį LR žemės įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo numatyta atsakomybė. Asmeninio ūkio žemė, pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, buvo priskiriama valstybės išperkamai žemei. Tokios asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei nustatymas galimybės asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ir įstatymų nustatyta tvarka įsigyti privačion nuosavybėn Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 1995 m. kovo 8 d. nutarime taip pat konstatavo, kad asmeninio ūkio žemėnaudos iš esmės susiformavo pagal tai, kaip kaimo gyventojai faktiškai naudojosi žeme.

Aiškindamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra ir žemės asmeniniam ūkiui suteikimo santykį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-12-17 civ. byloje Nr. 3K-3-535/2010 priimtoje nutartyje yra nurodęs, kad Žemės reformos įstatymo (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcija) 16 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad žemė asmeniniam ūkiui išnuomojama iš apylinkės (miesto) savivaldybės disponuojamo valstybinės žemės fondo. Pagal to paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalį valstybinės žemės fondas buvo apibrėžtas kaip įstatymo 13 straipsnyje nurodyta neprivatizuotina, nesugrąžinta nuosavybėn ir neišparduota žemė, taip pat šio įstatymo 11 straipsnio antrajame punkte ir 12 straipsnio trečiajame punkte nurodytais atvejais paimta į šį fondą žemė. Tokia nuostata, buvusi pradinėje Žemės reformos įstatymo redakcijoje, reiškia, kad kol žemė nesugrąžinta nuosavybėn, tol priskiriama valstybinės žemės fondui ir nustatyta tvarka galėjo būti naudojama asmeninių ūkių žemės skyrimui. 1993 m. spalio 29 d. dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo tvarkos buvo priimtas naujas Vyriausybės nutarimas Nr. 816. Šio nutarimo 16 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui prie gyvenviečių matuojami žemėje, kuri pagal nustatyta tvarka apsvarstytus rajono valdyboje žemės reformos žemėtvarkos projektus numatyta naudoti asmeniniam ūkiui. Nauji žemės sklypai asmeniniam ūkiui po 1994 m. sausio 1 d. turi būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos turėjo priimti ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. (Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalis – 1994 m. gegužės 24 d. įstatymo Nr. I-476 redakcija). 1994 m. liepos 12 d. įstatymu Nr. I-535 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais, kurie, įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios“ buvo nutrauktas žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui pagal nurodytą Aukščiausiosios Tarybos nutarimą.

Gretinant šalims suteiktos žemės potvarkių datas akivaizdu, kad pirmieji teises į ginčo žemės sklypą įgijo atsakovai ir teismas sutinka su jų atstovo nurodomu pagrindiniu argumentu, kad atsakovams ginčo žemę suteikus asmeniniam ūkiui ir jiems tapus teisėtais ginčo žemės naudotojais pagal LR žemės reformos įstatymo 16 straipsnį, LR žemės įstatymo 2 straipsnį, ji jokiems kitiems asmenims ir jokia kita tvarka nebegalėjo būti suteikiama, o toks vėlesnis tos pačios žemės suteikimas administraciniu aktu A. J. yra neteisėtas ir pažeidžiantis visus ankščiau teismo paminėtus teisės aktus. Pareiga valstybei, kuri tuo metu buvo žemės savininkė, registruoti ją viešame registre, taip pat registre nurodyti žemės naudotojus nebuvo nustatyta, todėl tokio registravimo neatlikimas atsakovų teisėto asmeninio ūkio žemės valdymo, vedusio prie vėlesnio tokios žemės įsigijimo nuosavybėn, paneigti negali. Dėl nurodyto atsakovų priešieškinys tenkintinas visiškai panaikinant administracinį aktą, kurio pagrindu A. J. buvo suteiktas ginčo žemės sklypas. Panaikinus ginčo žemės įgijimo pagrindą – individualų teisės aktą, naikintina ir šio akto pagrindu vėliau atlikta turto nuosavybės registracija A. J. vardu bei pirkimo pardavimo sudaryta sutartis tarp pardavėjo A. J. ir pirkėjo V. R. (1964 m. CK 47 straipsnis), o taip pat šios sutarties ir ieškovo teisių registracija viešame registre.

Marijampolės savivaldybės administracijos atstovė nurodė, kad jie neturi pareigos atsakyti pagal atsakovo priešieškinį, kadangi jie neperėmė Marijampolės rajono valdybos teisių ir pareigų, todėl yra netinkamas atsakovas byloje. Išanalizavęs norminių aktų nuostatas teismas su šiais argumentais sutinka. Ginčijamą administracinį aktą priėmusi Marijampolės rajono valdyba veikė LR vietos savivaldos pagrindų įstatymo (toliau - Pagrindų įstatymo) pagrindu. Pagrindų įstatymas įsigaliojo 1990-03-11 ir galiojo iki 1995-03-26. Pagal Pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį buvo nustatytos dvi savivaldybių pakopos: žemesnioji ir aukštesnioji. Keturioliktas šio Pagrindų įstatymo straipsnis apibrėžė aukštesniosios pakopos savivaldybės organus, vienas kurių buvo ir rajono valdyba. 1994 metais Įgyvendinant administracinių vienetų reformą buvo steigiamos savivaldybės bei apskritys, priimti LR vietos savivaldos (įsigaliojo 1995-03-26) ir apskrities valdymo (įsigaliojo 1994-12-30) įstatymai, kuriais buvo pakeista administracinių institucijų sistema, perskirstytos vykdytos funkcijos. 1994-07-19 įsigaliojusio LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo Nr. I-558 (toliau – Administracinių vienetų įstatymas) 1 straipsnio 3 dalis nustatė, kad LR teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Įsteigti nauji administraciniai vienetai apskritys, remiantis Administracinių vienetų įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, buvo priskirti aukštesniesiems administraciniams vienetams. 1994-07-21 LR Seimo Nutarimo Nr. I-586 2 punktas reglamentavo kad nutraukus visų žemesniosios pakopos savivaldybių įgaliojimus, jų turtines ir kitas prievoles perima suformuotos pagal atitinkamą teritoriją naujos savivaldybės. Kadangi ginčo administracinį aktą priėmusi valdyba buvo aukštesniosios pakopos valdymo organas, todėl jos teisės ir prievolės naujai sukurtoms savivaldybėms neperėjo. Akivaizdu ir tai, kad vieno bendro teisės akto, kuris reglamentuotų iki minimos reformos veikusių tiek žemesniosios, tiek aukštesniosios pakopos savivaldybių teisių ir pareigų perdavimą, nebuvo. Aukštesniosios pakopos savivaldybių vykdytų funkcijų tęstinumas matomas iš įstatymų, kuriuos analizuojant matyti kas ir kaip perima funkcijų tęstinumą. Su žemių tvarkymu susijusi kompetencija buvo perduota apskritims (1994-12-15 LR apskrities valdymo įstatymo Nr. I-707 9 straipsnis). Tokiu būdu ir po antrosios reformos 2000 metais panaikinus Marijampolės rajono savivaldybę ir įkūrus dabar veikiančią Marijampolės savivaldybę, pastaroji valdybos teisių ir pareigų žemių srityje taip pat neperėmė. 2010-07-01 panaikinus apskritis su žeme susijusius sprendimus nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba, ji ir yra teisių bei pareigų perėmėja ir tinkama atsakovė šioje byloje. Todėl priešieškinio reikalavimas nors iš esmės yra tenkinamas, tačiau Marijampolės savivaldybės administracijos, kaip neturinčio pareigos atsakyti subjekto, atžvilgiu atmestinas.

Dėl kitų argumentų, kaip dėl neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamai bylai, teismas nepasisako.

LR CK 145 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šios bylos nagrinėjimo ypatumai yra dvejopi. Visų pirma žemė šalims perleista (parduota, suteikta) vykdant žemės reformą ir esant standartinei situacijai valstybei grąžinama negalėtų būti. Antra vertus dėl susiklosčiusios situacijos, kuomet tą patį žemės sklypą (visą ar dalimis) valdo keli savininkai, vienos šalies teisių į žemę įgijimo administracinį aktą panaikinus kaip neteisėtą gražintino objekto nėra, nes kita šalis tą pačią žemę valdo teisėtu pagrindu. Teismas sprendžia, jog taip pat svarbi aplinkybė yra ta, kad žemės suteikimo A. J. sandoris pripažintas negaliojančiu dėl administracinių procedūrų pažeidimo, tačiau tai negali paneigti A. J. ir jo nuosavybės teises pirkimo pardavimo sutartimi vėliau įgijusio ieškovo V. R. (sąžiningų įgijėjų) teisės į nuosavybę.

Ieškinį (su visais jo patikslinimais) atmesti. Priešieškinį (įvardijamą kaip patikslintas) tenkinti visiškai.

Panaikinti 0,2660 ha ginčo žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre ieškovo V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) vardu.