Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų P. J. ir A. J. patikslintą ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Prienų rajono savivaldybei dėl Kauno apskrities viršininko sprendimų ir įsakymų pripažinimo iš dalies negaliojančiais, žemės nuomos ir pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; tretieji asmenys: N. G., V. M., L. D., M. R., K. P., A. P., K. P., J. K., V. K., O. S., J. R., Prienų 2-ojo notarų biuro notarė R. D., P. G., M. D., N. B., A. P., G. D., A. L..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra ir žemės asmeniniam ūkiui suteikimo prioriteto

Tiek nuosavybės teisių į žemę atkūrimas natūra, tiek žemės asmeniniam ūkiui suteikimas yra sudėtinės žemės reformos dalys, tarpusavyje susijusios ir įgyvendinamos per bendrą objektą- žemę. Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarime pažymėta, kad Konstitucijos 47 ir 54 straipsniuose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei. Žemės paskirtis lemia reguliavimo ypatumus žemės santykių srityje. Siekiant suderinti buvusių savininkų ir dabartinių jos naudotojų interesus, valstybės teisė reguliuoti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygas yra neišvengiama būtinybė. Žemės naudotojų ir savininkų interesų derinimo principas įtvirtintas ir Žemės reformos įstatymo, įsigaliojusio nuo 1991 m. rugsėjo 1 d., 2 straipsnyje, kuriame atskleisti žemės reformos tikslai: įgyvendinti Lietuvos piliečių teisę į žemės nuosavybę tiek grąžinant nusavintą žemę, tiek ją perkant ir sudaryti teisines, organizacines ir ekonomines prielaidas plėtoti žemės ūkio gamybą laisvai pasirenkant ūkininkavimo formas.

Pažymėtina, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas buvo pradėtas anksčiau nei nuosavybės teisių atkūrimas. Tokios žemės suteikimas buvo įteisintas Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, jame buvo įtvirtinta nuostata, kad išplečiant sodybinius sklypus žemė suteikiama daugiausia prie kaimo gyvenviečių ir vienkiemių, t.y. atsižvelgiant į asmenų, kurie šią žemę dirbs, interesus. Detalesnė tokios žemės suteikimo tvarka nustatyta Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308. Jame be kita ko, nustatytos asmenų grupės, turinčios teisę gauti asmeninio ūkio žemės, taip pat tai, kad žemę asmeniniam ūkiui suteikia apylinkių tarybos. Žemės reformos įstatymo (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcija) 16 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad žemė asmeniniam ūkiui išnuomojama iš apylinkės (miesto) savivaldybės disponuojamo valstybinės žemės fondo. Pagal to paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalį valstybinės žemės fondas buvo apibrėžtas kaip įstatymo 13 straipsnyje nurodyta neprivatizuotina, nesugrąžinta nuosavybėn ir neišparduota žemė, taip pat šio įstatymo 11 straipsnio antrajame punkte ir 12 straipsnio trečiajame punkte nurodytais atvejais paimta į šį fondą žemė. Tokia nuostata, buvusi pradinėje Žemės reformos įstatymo redakcijoje, reiškia, kad kol žemė nesugrąžinta nuosavybėn, tol priskiriama valstybinės žemės fondui ir nustatyta tvarka galėjo būti naudojama asmeninių ūkių žemės skyrimui. 1993 m. spalio 29 d. dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo tvarkos buvo priimtas naujas Vyriausybės nutarimas Nr. 816. Šio nutarimo 16 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui prie gyvenviečių matuojami žemėje, kuri pagal nustatyta tvarka apsvarstytus rajono valdyboje žemės reformos žemėtvarkos projektus numatyta naudoti asmeniniam ūkiui. Nauji žemės sklypai asmeniniam ūkiui po 1994 m. sausio 1 d. turi būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos turėjo priimti ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. (Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalis – 1994 m. gegužės 24 d. įstatymo Nr. I-476 redakcija). 1994 m. liepos 12 d. įstatymu Nr. I-535 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais, kurie, įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios“ buvo nutrauktas žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui pagal nurodytą Aukščiausiosios Tarybos nutarimą.

Pažymėtina ir tai, kad Žemės reformos įstatyme (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcija) buvo nustatyta pirmumo eilė tik perkantiems žemę asmenims (10 straipsnis), ji neapėmė kitų žemės įgijimo būdų. 1993 m. liepos 15 d. įstatymu Nr. I-230 pakeitus Žemės reformos įstatymą, jo 10 straipsnyje buvo nustatytas visų pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, o ne tik pageidaujančių ją pirkti, eiliškumas. Šiame straipsnyje buvo nustatyta, kad, vykdant žemės reformą, žemės ūkio paskirties žemė įsigyjama pagal suprojektuotas žemėnaudas laikantis tokios pretendentų įsigyti žemę eilės:1) asmenys, turintys teisę įsigyti žemę asmeniniam ūkiui; 2) kaime gyvenantys asmenys, susigrąžinantys toje vietovėje esančią žemę natūra;<...> 4) kiti asmenys, susigrąžinantys žemę natūra. Taigi pirmenybė buvo suteikta asmeninio ūkio žemės naudotojams, o buvę žemės savininkai ir kiti pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą nurodyti paskesnėje eilėje. 1993 liepos 15 d. įstatymu Nr. I-230 buvo įtvirtinta nuostata, leidžianti įsigyti asmeninio ūkio žemę nuosavybėn (16 straipsnio 7-10 dalys). Iš šių galiojusių teisės aktų, reglamentavusių žemės santykius, analizės matyti, kad nė viename jų nebuvo įtvirtinta nuostata, jog žemė asmeniniam ūkiui negali būti suteikiama toje žemėje, dėl kurios grąžinimo natūra gautas pretendento prašymas. Konstitucinis Teismas 1995 m. kovo 8 d. nutarime taip pat konstatavo, kad asmeninio ūkio žemėnaudos iš esmės susiformavo pagal tai, kaip kaimo gyventojai faktiškai naudojosi žeme, ir kad suteikiant žemę nebuvo reikalaujama atsižvelgti į buvusio žemės savininko interesus suteikiant naudoti jo žemę, nors tuo metu privatinės nuosavybės institutas pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą jau buvo grąžintas į šalies teisės sistemą.

Valstybei nusprendus grąžinti nacionalizuotą turtą, to padaryti galiojusio teisinio reglamentavimo pagrindu dėl socialinių, ekonominių, kitų su nuosavybės teisiniais santykiais susijusių pokyčių nebuvo galimybės, todėl buvo nustatytas specialus (ad hoc) teisinis reguliavimas. Tai padaryta 1991 m. birželio 18 d. priimant įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Įstatymų leidėjas šiame įstatyme nustatė nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kuriuos gali pasirinkti pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą (1 straipsnio 2 dalis). Vienas iš jų – turto (taip pat ir žemės) grąžinimas natūra. Tačiau kartu buvo įtvirtinta nuostata, kad jei dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių, vertintinų kaip visuomenės poreikis vykdant žemės reformą, negalima grąžinti žemės natūra, ji iš buvusio savininko gali būti išperkama (12 straipsnis). Sąvoka „išpirkimas“ <...> faktiškai reiškia valstybės įgaliotų institucijų teisę priimti sprendimą buvusiems savininkams negrąžinti išlikusios žemės, jeigu yra atitinkamos įstatymų nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimas). Aptariamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte inter alia buvo įtvirtinta nuostata, kad išperkama žemė, pagal galiojusius įstatymus suteikta ūkininkui, taip pat užimta sodybinių sklypų bei suteikta prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų (sodybų) kaimo vietovėje. Pažymėtina, kad šioje normoje vietoje sąvokos „asmeninis ūkis“ buvo vartojama sąvoka „sodybiniai sklypai“, nes pagal tuo metu galiojusį ir pagrindą suteikti žemę asmeniniam ūkiui įtvirtinusį Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ žemės asmeniniam ūkiui suteikimas buvo vertinamas kaip kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimas, o Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 16 d. nutarimo „ Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo ir taikymo tvarkos“ 7 punkte buvo nustatyta, kad įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai sodybinių sklypų užimtai žemei priskiriama ir žemė, suteikta pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“. Taigi nuo pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios asmeninio ūkio žemė buvo priskiriama valstybės išperkamai žemei. Ši nuostata išliko ir vėlesnėse įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ redakcijose bei 1997 m. liepos 1 d. priimtame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (12 straipsnio 8 punktas) ir galioja iki šiol (12 straipsnio 7 punktas). Taip įstatymų leidėjas nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo teisinio reguliavimo pradžios numatė sąlygą, kad žemę, suteiktą asmeniniam ūkiui, valstybė iš savininkų išperka. Tokios asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei nustatymas galimybės asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ir įstatymų nustatyta tvarka įsigyti privačion nuosavybėn Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Taip pat pažymėtina, kad valstybės išperkama ir savininkams natūra negrąžinama ne visa asmeninio ūkio žemė, o tik ta, kuri suteikta pagal įstatymus ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, laikosi nuostatos, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jeigu ši žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-665/2001; 2007 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje E. G., A. G. v. V. P., S. N. ir kt., bylos Nr. 3K-7-289/2007; 2007 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje V. A. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-205/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje V. A. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija, Panevėžio rajono savivaldybė, V. B. ir kt., bylos Nr.3K-3-345/2010; kt.). Vadinasi, nagrinėjant bylas, kuriose turi būti išspręstas asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo klausimas, svarbu nustatyti, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal galiojusį teisinį reglamentavimą ir ar ji tikrai naudojama asmeniniam ūkiui. Vertinant asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumą turi būti patikrinama, ar konkretus asmuo priklausė asmenų grupei, turėjusiai teisę gauti atitinkamo dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą (Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ 1 punktas, Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 1 punktas, 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 1 punktas, Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis); ar pagal ne vėliau kaip iki 1993 m. gruodžio 1 d. pateiktą asmens prašymą ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. buvo priimtas apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui (Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 6, 9 punktai, Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalis (1994 m. gegužės 24 d. įstatymo Nr. I-476 redakcija); jei žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo pamatuotas po 1994 m. sausio 1 d., turi būti patikrinama, ar jis buvo atmatuotas žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus (Tvarkos 16 punktas). Kita asmeninio ūkio žemės priskyrimo prie valstybės išperkamos žemės sąlyga, minėta, yra jos naudojimas asmeniniam ūkiui, todėl tai taip pat turi būti patikrinta.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad tretiesiems asmenims asmeninio ūkio žemė suteikta teisėtai, laikantis prieš tai išdėstytų teisės aktų nuostatų, ji suteikta Stakliškių apylinkės tarybos 1993 m. kovo 23 d. sprendimu, nuo suteikimo trečiųjų asmenų naudojama toje pačioje vietoje. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktas, jog asmeninio ūkio sklypų ribos nebuvo paženklintos asmeninio ūkio žemės suteikimo momentu, nesudaro pagrindo vėlesnį tokio veiksmo atlikimą laikyti neteisėtu, jeigu paženklinimo aktu užbaigiama suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės įteisinimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. M. v. Marijampolės apskrities viršininko administracija, bylos Nr.3K-3-532/2004; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje V. A. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija, Panevėžio rajono savivaldybė, V. B. ir kt., bylos Nr.3K-3-345/2010). Beje, kasaciniame skunde taip pat nenurodoma, kad konkrečiai kam nors iš trečiųjų asmenų asmeninio ūkio žemė būtų suteikta neteisėtai, o tik dėstomos bendros jos suteikimą reglamentuojančios teisės normos. Neginčijama kasaciniame skunde ir teismų išvada dėl asmeninio ūkio žemės naudojimo, be to, asmeninio ūkio žemės naudojimas yra fakto klausimas, o kasacinės instancijos teismas apskųstus sprendimus patikrina teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame skunde nurodyta, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas savininko prašomoje grąžinti natūra žemėje prieštarauja Žemės įstatymui, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajam įstatymui, Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimui Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“, tačiau neatskleidžiama, kokioms konkrečiai šių teisės aktų nuostatoms toks suteikimas prieštarauja. Konstatuotina, kad išvardytuose teisės aktuose, kaip ir kasatoriaus nurodomose Žemės reformos įstatymo (1991 m. liepos 25 d. redakcija) 2, 5 straipsniuose bei 15 straipsnio 1 dalyje, tokio draudimo nėra. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 28 d. įstatymo Nr. IX-1314 redakcija) įtvirtinta taisyklė, kad valstybinė žemės ūkio paskirties žemė gali būti parduodama tik tose kadastro vietovėse, kuriose pagal Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtus žemės reformos žemėtvarkos projektus yra atkurta nuosavybės teisė į žemę, tačiau asmeninio ūkio žemės naudotojams nustatyta išimtis.

Minėta, kad turto grąžinimas natūra yra tik vienas nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Konstitucinis Teismas 2008 m. liepos 4 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjui pasirinkus ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją, piliečiams, atitinkantiems Įstatyme nustatytus reikalavimus nuosavybės teisėms atkurti, buvo suteikta teisė į restituciją, tačiau nebūtinai konkrečiu jų pageidaujamu būdu (jei nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių būtent tokiu būdu), bet šiame įstatyme numatytais būdais, kurių parinkimą lemia ne tik pretendentų pageidavimai, bet ir objektyvios aplinkybės (dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių atsiradusios kliūtys grąžinti turtą natūra ar atlyginti lygiaverčiu turtu). Dėl to piliečio, atitinkančio Įstatymo nustatytus reikalavimus nuosavybės teisėms atkurti, valios atkurti nuosavybės teises išreiškimas dar nereiškia, kad būtent jo pageidaujamu būdu nuosavybės teisės jam ir bus atkurtos.

Nesant galimybės nuosavybės teises atkurti pretendento pasirinktu būdu, jis gali rinktis kitą įstatymo leistiną nuosavybės teisių atkūrimo (atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą) būdą. Toks valios pareiškimas ar pakeitimas buvo galimas iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškovams dar iki šio termino pabaigos buvo pranešta, kad atkurti nuosavybės teises natūra į visą jų pageidaujamą žemę nėra galimybės ir buvo siūloma pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau jie šia savo teise nepasinaudojo, todėl būdą – kompensacijos mokėjimą – parinko sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimanti institucija- Kauno apskrities viršininkas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas nutarimuose ne kartą (1994 m. gegužės 27 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d.) yra pabrėžęs, jog nuostata, kad jei negalima turto grąžinti natūra, skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

Kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas. Kasatoriaus nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys taip pat nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismo sprendimui naikinti, nes nagrinėjamoje byloje konstatuotas ginčijamų žemės sklypų suteikimas ir naudojimas asmeniniam ūkiui pagal įstatymus. Dėl to skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė patyrė 366,04 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos valstybei iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 88, 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš P. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 366,04 Lt (tris šimtus šešiasdešimt šešis litus 4 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.