Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Dalios Gumuliauskienės, Laimutės Jokubauskaitės, dalyvaujant posėdžių sekretorei Dianai Šėperienei, pareiškėjai R. J., jos atstovui advokatui Donatui Dauniui, atsakovo VĮ Registrų centro Tauragės filialo atstovui Modestui Šlepavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. J. patikslintą skundą, paduotą teismui 2014-05-14, atsakovui VĮ Registrų centro Tauragės filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centrui ir D. Ž. dėl 2013-12-02 sprendimo Nr. (9.6.8)NTRS-1557 „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymo, juridinių faktų registravimo“, kuriuo atsisakyta įregistruoti nuosavybės teises, panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

byloje nagrinėjamas administracinis ginčas dėl VĮ Registrų centro Tauragės filialo 2013-12-02 sprendimo Nr. (9.6.8)NTRS-1557 „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymo, juridinių faktų registravimo“ (b.l. 7), kuriuo atsisakyta įregistruoti pareiškėjos R. J. nuosavybės teises į 33/100 dalį karvidės - veršidės pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Raseinių raj. sav., teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-12 nutarimu Nr. 1129 patvirtinti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro nuostatai (ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi 2012-09-15 nutarimo Nr. 1098 redakcija).

Iš faktinių bylos duomenų matyti, jog Raseinių rajono apylinkės teismo 2013-09-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-863-674/2013 nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas, kad R. J. įgijo nuosavybės teisę į 33/100 dalis pastato karvidės – veršidės, esančios Raseinių raj. sav., (duomenys neskelbtini) (b.l. 10-11). Būtent šio teismo sprendimo pagrindu pareiškėja siekia įregistruoti nuosavybės teisę į nurodyto pastato dalį. Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog į tą pačią dalį pastato yra įregistruota kito asmens – D. Ž. nuosavybės teisė pagal 2013-09-17 dovanojimo sutartį (b.l. 33-34). Šis įrašas galioja nuo 2013-09-25. Pareiškėja, teikdama prašymą teritoriniam registratoriui, siekė įregistruoti savo nuosavybės teisę į dalį kitam asmeniui jau įregistruoto priklausančio ginčo statinio. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad 2013-09-17 dovanojimo sutartis, kaip dokumentas kurio pagrindu į ginčo statinio dalį nuosavybė buvo įregistruota kito asmens vardu, yra negaliojanti.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, jog nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro įrašai daromi kitų kompetentingų subjektų išduotų pirminių dokumentų, išvardintų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, pagrindu. Įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Šios nuostatos reiškia, jog Nekilnojamojo turto registro įstaigoms nesuteikti įgaliojimai priimti savarankiškus sprendimus, keičiančius nekilnojamojo turto objektų teisinį statusą. Nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-11-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A14–938/04; 2011-10-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, 2013-09-16 sprendimas administracinėje byloje A492-1383/2013, 2013-11-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1694/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010, kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-10-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, 2013-07-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-951/2013, kt.). Pareiškėja iš esmės ginčija trečiojo suinteresuoto asmens D. Ž. nuosavybės teisę, o tokio ginčo nei nekilnojamojo turto registratorius, nei administracinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl registratoriaus sprendimų teisėtumo, neturi teisės spręsti. Tokius ginčus nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Liudytojų B. Š. ir V. G. parodymai nagrinėjamoje administracinėje byloje taip pat nelaikytini teisiškai reikšmingais, nes yra susiję ne su nagrinėjamos administracinės bylos dalyku – registratoriaus sprendimu ir veiksmais, bet su nuosavybės įgijimo klausimais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tiek dovanojimo sutartis, tiek teismo sprendimas pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnį yra lygiaverčiai daiktinių teisių registravimo registre pagrindai. Konkrečiu atveju nustačius, jog D. Ž. buvo pirmesnė pateikti vieną iš minėtame straipsnyje daiktines teises patvirtinančių dokumentų ir tokiu būdu įregistruoti jas viešame registre, konstatuotina, jog pareiškėja, siekdama pakeisti daiktinių teisių į ginčo pastato dalį registraciją, pirmiausia turėjo minėtą dovanojimo sutartį nuginčyti. Tuo tarpu, pats lygiaverčio Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio požiūriu dokumento pateikimas registratoriui automatiškai nesuponuoja daiktinių teisių įregistravimo, nes pagal bendrąjį principą teisė palankesnė tam, kas pirmesnis laike (qui prior est tempore, potior est jure). Būtent tokias išvadas padarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-07-08 nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-951/2013, kurios faktinės aplinkybės panašios į nagrinėjamos bylos. Taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.75 straipsnio nuostatos, pagal kurias jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo, jeigu nė vienas asmuo sandorio neįregistravo, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo (1.75 straipsnio 3 dalis), jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo (1.75 straipsnio 4 dalis). Sprendžiant administracinį ginčą dėl registratoriaus atsisakymo įregistruoti daiktinę teisę pagrįstumo aktualu yra tai, kokius duomenis turėjo registro tvarkytojas sprendimo priėmimo metu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismo sprendimas, kuriuo nustatytas pareiškėjos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas, yra vėlesnis negu trečiojo suinteresuoto asmens registratoriui pateikta dovanojimo sutartis.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog atsakovas pagrįstai atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į ginčo statinio dalį. Atsižvelgiant į specifinę registro tvarkytojo funkciją – iš jam pateiktų dokumentų perkelti duomenis į viešąjį registrą – jam taip pat nekilo pareiga tikrinti trečiojo suinteresuoto asmens D. Ž. pateiktos dovanojimo sutarties teisingumo ir teisėtumo. Nenuginčijus kito asmens nuosavybės į ginčo pastato dalį nebuvo teisinio pagrindo perregistruoti jo kito asmens vardu, net ir šiam pateikus teismo sprendimą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnis kito asmens vardu jau atliktos registracijos tiesiogiai neįvardija kaip pagrindo, suteikiančio registratoriui teisę atsisakyti registruoti daiktines teises, todėl jis konkrečiu atveju priimdamas ginčo sprendimą pagrįstai vadovavosi šio straipsnio 7 punktu, įtvirtinančiu, jog daiktines teises įregistruoti atsisakoma, kai įstatymai nenumato galimybės nekilnojamojo turto registre registruoti tokias teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-951/2013). VĮ Registrų centro Tauragės filialo 2013-12-02 sprendimas Nr. (9.6.8)NTRS-1557 „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymo, juridinių faktų registravimo“ yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra teisinio pagrindo jį panaikinti. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo patenkinti išvestinį pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą įregistruoti jos nuosavybės teises į 33/100 dalis karvidės pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Raseinių raj. sav. Pareiškėjos patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. Ž. atsiliepime išdėstė prašymą priteisti iš pareiškėjos išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą. Nurodo, kad atsiliepimui parengti naudojosi advokato pagalba ir patyrė išlaidas (b.l. 67-80). Prašyme nenurodo išlaidų sumos dydžio, tačiau iš pridėtos teisinių paslaugų sutarties, sudarytos su advokate Raimonda Klimiene, ir pinigų priėmimo kvito (2014-05-29 serija LAT Nr. 722342) matyti, kad D. Ž. sumokėjo advokatei 400,00 Lt už atsiliepimo parengimą šioje administracinėje byloje. Nors prašymas dėl išlaidų atlyginimo priteisimo nevisiškai atitinka tokio prašymo formos ir turinio reikalavimus, nurodytus ABTĮ 45 straipsnyje, tačiau yra aiškus ir pagrįstas įrodymais, todėl teismas siekdamas operatyvaus ir racionalaus proceso jį gali išnagrinėti iš esmės. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, netenkinus pareiškėjos reikalavimų įregistruoti jos daiktines teises į nekilnojamąjį turtą, kuris nekilnojamojo turto registre įregistruotas D. Ž. vardu, buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, todėl D. Ž. turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatas proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos). Nustatyta, kad pareiškėja patyrė 400,00 Lt atstovavimo išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į skundą parengimas. Išlaidų dydis atitinka Rekomendacijų 7, 8.2 punktuose nustatytą dydį, nes prašoma suma yra mažesnė negu nustatyta Rekomendacijoje. Trečiojo suinteresuotojo asmens prašymas dėl turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

atmesti pareiškėjos R. J. patikslintą skundą, paduotą teismui 2014-05-14, dėl VĮ Registrų centro Tauragės filialo 2013-12-02 sprendimo Nr. (9.6.8)NTRS-1557 „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymo, juridinių faktų registravimo“, kuriuo atsisakyta įregistruoti nuosavybės teises, panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

priteisti iš R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 400,00 Lt (keturis šimtus litų) turėtų išlaidų atlyginimą D. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.