Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-1226-524/2015

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. rugsėjo 24 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Aušros Maškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovo S. Ž. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. K., E. R., R. R., tretiesiems asmenims Šilalės rajono notarų biuro notarei V. S., valstybės įmonės Registrų centro Tauragės filialui, UAB „ERA CAPITAL“, UAB „SWECO HIDROPROJEKTAS“ dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia, administracinių aktų panaikinimo ir atsakovų apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-04-07 sprendimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovai E. R. ir R. R. pateikė atsiliepimą į atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą, juo su skundu sutinka iš dalies, prašo tenkinti atsakovų apeliacinį skundą bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo įpareigojimas atsakovei atkurti R. K. nuosavybės teises į P. K. iki nacionalizacijos turėtą žemę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais yra pritaikytos restitucijos pasekmė, tačiau pačios restitucijos taikymas nėra pagrįstas ir teisėtas. Teigia, kad žemės sklypą įsigijo teisėtai, todėl jie laikytini sąžiningais įgijėjais ir jų atžvilgiu restitucija taikoma negali būti. Dėl to paties negali būti taikomas minėtas įpareigojimas atsakovei. Teigia, kad restitucijos taikymui nėra būtinos sąlygos – šalis turi sieti prievoliniai santykiai. Nagrinėjamu atveju šalių jokie santykiai ar sandoris nesieja, todėl restitucijos taikymui nėra teisinio pagrindo. Teigia, kad nėra galimas ieškovo teisių gynimas ir vindikacijos būdu, nes atsakovai yra sąžiningi įgijėjai, jokio nusikaltimo prieš ieškovą nepadarė.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į atsakovų E. R. ir R. R. apeliacinį skundą, juo su skundu nesutinka, prašo atmesti. Nurodo, kad duomenys apie ieškovui priklausantį žemės sklypą nėra nuginčyti, todėl laikytini teisingais ir išsamiais. Pažymi, kad P. K. valdė 25,19 ha žemės, duomenų apie tai, kad jis valdė mišką, nėra. Taigi R. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises tik į atitinkamą žemės dalį, bet ne miško dalį. Pabrėžia, kad P. K. valdyta žemė yra (duomenys neskelbtini). Sprendimas atkurti nuosavybės teises kitoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini), priimtas tik 2010 metais. Taigi, ieškovas ginčo žemės sklypą įsigijo anksčiau, nei buvo atkurtos nuosavybės teises į dalį minėto sklypo R. K.. Teigia, kad atsakovai nelaikytini sąžiningais įgijėjais, nes jiems neteisėtai suprojektavo ir neteisėtai paženklino žemės sklypą atsakovo E. R. tėvas, apie ką atsakovai žinojo, tačiau sąmoningai nutylėjo, nes R. K. atkūrus nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą, jį (žemės sklypą) iš R. K. įsigijo atsakovas E. R.. Nesutinka ir laiko nepagrįstu atsakovų reikalavimą žalos atlyginimą priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovų E. R. ir R. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, svarstė būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgdama į tai, kad šalių teisės ir pareigos civiliniame procese yra išaiškintos, šalys dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir byloje pakanka duomenų ją tinkamai išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, nutarė bylą nagrinėti rašytinio, o ne žodinio proceso tvarka.

Šioje byloje nustatyta, jog projektuojant R. K. 1,63 ha žemės sklypą ir surašant 2010-09-09 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą į jį pateko ieškovo žemė (t. 1, b. l. 25–26). Ieškovas šį žemės plotą įsigijo 1995-06-30 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi (t. 1, b. l. 17), dėl šio žemės sklypo įsigijimo buvo sudarytas 1995-05-29 ribų parodymo ir jų paženklinimo aktas (t. 1, b. l. 19–20), Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ieškovo nuosavybės teisė į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), įgyta paminėtu sandoriu, įregistruota valstybinio žemės kadastro duomenų registre, kurį tuo metu tvarkė žemėtvarkos tarnybos, 1995-06-30 (t. 1, b. l. 11). Bylos rašytinė medžiaga: išvada dėl žemės sklypo išankstinės patikros, faktinių duomenų patikrinimas vietoje, žemės naudojimo patikrinimo aktai, schemos, valstybės institucijų procesiniai dokumentai (t. 1, b. l. 58–68, 146, t. 2, b. l. 111 ) įrodo, kad atsakovų 1,63 ha žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), persidengia su ieškovo 3,59 ha paminėtu žemės sklypu. Pagal padėtį, kuri susidarė atsakovei R. K. 2010-12-03 sprendimu (t. 1, b. l. 46) atkūrus nuosavybės teises į žemę, ieškovas jau turėjo nuosavybės teises į minėtą persidengiantį žemės plotą ir šis sprendimas įregistruotas tą pačią dieną (t. 1, b. l. 55). Tokios padėties negali būti. Esant tokiai situacijai, nustatant sklypų ribas būtina atsižvelgti į jų sklypų suformavimo laiką. Byloje nustatyta, kad pirmiau buvo suformuotas ieškovo žemės sklypas. Taigi vėliau formuojamas žemės sklypas turėjo būti derinamas su esama situacija, t. y. gretimai esančių sklypų ribomis, konkrečiai – su pirmiau suformuoto ieškovo žemės sklypo ribomis. Šis suderinimas turėjo būti atliktas tiek žemėtvarkos dokumentuose, tiek nustatant ribas vietoje, tačiau to nebuvo padaryta. Nustatant atsakovei R. K. suteikiamo žemės sklypo ribas, nebuvo atsižvelgta į ieškovo turimo žemės sklypo ribą, todėl byloje įrodyta, kad atsakovei suformuoto žemės sklypo riba buvo nustatyta ieškovų nuosavybės teise turimame žemės sklype. Taip pažeistos ieškovo nuosavybės teisės. Pagal CK 1.75 straipsnio 4 dalį, jeigu tas pačias teises į daiktą įregistravo keli asmenys, tai konstatuojama, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo. Kadangi pirmasis sandorį įregistravo ieškovas, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovas įgijo nuosavybės teisę į ginčijamą žemės sklypą, kuris persidengė su atsakovės R. K., vėliau su E. R. ir R. R. žemės sklypu. Iš CK 1.75 straipsnio 4 dalies nuostatų matyti, kad įstatymas gina pirmojo sandorį įregistravusio asmens teises be jokių papildomų sąlygų. Byloje įrodyta, kad ruošiant 2010-09-09 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą į jį pateko ieškovo žemė (t. 1, b. l. 25–26), šiame akte nurodyta, jog atliekant matavimus buvo panaudoti anksčiau įtvirtinti 10 riboženklių, tačiau 2014-01-21 patikrinimo akte nurodyta, kad ginčo žemės sklypų ribas žymėjo 16 nuolatinių riboženklių (t. 1, b. l. 63), šias aplinkybes įrodo ir patvirtina paminėti byloje ir kiti rašytiniai įrodymai, įrodantys, kad 2010-09-09 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas buvo sudarytas neteisingai, todėl juo remiantis atsakovų sklypo duomenys negali būti įrašyti Nekilnojamojo turto kadastre. Teismų praktikoje pripažįstama, kad žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas yra privalomas kadastrinių matavimų dokumentas, neatskiriamas nuo žemės sklypo ribų matavimo bylos, t. y. sudėtinė jos dalis. Tik esant tinkamai surašytam žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktui gali būti rengiamas žemės sklypo geodezinių matavimų planas ir tik tada Žemėtvarkos skyrius gali derinti žemės sklypo planą ir gali būti tikslinami žemės sklypo kadastriniai matavimai viešajame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2010). Byloje įrodyta, kad ieškovo žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, sklypo ribos pažymėtos riboženkliais, žemės sklypas ir nuosavybės teisė į jį buvo išviešinta viešame registre, todėl atsakovei R. K. nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą galėjo būti įgyvendinta tik iš laisvos valstybinės žemės ir jai negalėjo būti suformuotas žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Neparemtas įstatymu apeliacinio skundo motyvas, jog ieškovui paminėta pirkimo–pardavimo sutartimi negalėjo būti parduotas ginčijamas žemės sklypas, nes atsakovė R. K. dar 1992-01-27 pateikė prašymą žemės reformos tarnybai atkurti nuosavybės teises į tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemės plotą, tačiau suklydo ir nurodė ne savo tėvo P. K. duomenis, o asmens, iš kurio jos tėvas įsigijo šį sklypą, duomenis. Šio apeliacinio skundo motyvo esmė, jog žemės reformos tarnybai nuo 1992-01-27 turėjo būti žinoma, jog yra pretendentų atkurti nuosavybės teises į P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, ir ieškovui šis žemės sklypas negalėjo būti parduotas 1995-06-30 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi, tačiau tokia pozicija yra neparemta įstatymu. Visų pirma, byloje nustatyta, jog atsakovei R. K. 2010-12-03 sprendimu (t. 1, b. l. 46) atkurtos nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos valdytą P. K. 1,22 ha ploto žemę (duomenys neskelbtini), tačiau šiame sprendime nurodyta, jog atsakovei buvo perduotas neatlygintinai lygiavertis 1,75 ha miško sklypas (duomenys neskelbtini), t. y. vienas iš sklypų yra ginčo sklypas ir jis yra kitoje vietoje, nei jį valdė nuosavybės teise P. K.. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasmę (žr. Įstatymo preambulę, 1 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą) nuosavybės teisės atkuriamos į tą žemę, kurią savininkai turėjo iki žemės nacionalizacijos, įvykusios 1940 m. liepos 22 d. Teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai naudojamą lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje yra reglamentuojama paminėto įstatymo 16 str. 5 ir 6 dalyse ir priklausoma nuo šiose teisės normose nurodytų sąlygų, tačiau visais atvejais toks žemės plotas turi būti formuojamas iš laisvos valstybinės žemės ar miško ploto. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2010-06-19 redakcija, kuri buvo aktuali nuosavybės atkūrimo momentu) nustatė, jog perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis savininko turėtajam žemės sklypas pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 5 dalį piliečių nuosavybės teisės į mišką ir vandens telkinius atkuriamos pagal Vyriausybės nustatyta tvarka sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Taigi, įstatymo reglamentavimas aiškiai nustatė, jog tais atvejais, kai: pretendentui grąžinamas ne savininko iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas, o perduodamas lygiavertis turėtajam bei nuosavybės teisės atkuriamos į mišką, turi būti vadovaujamasi parengtais ir nustatyta tvarka patvirtintais žemės reformos žemėtvarkos projektais. Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas buvo detalizuotas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Tvarka). Tvarkos 28 punktas nustatė, kad perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, žemės sklypas projektuojamas laisvoje žemėje, o 30 punktas – kad piliečiams perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, lygiaverčius turėtajam, žemės sklypai formuojami laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos žemę įsigyjančių piliečių eilės ir perduodami pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Ieškovas nurodo, jog miško sklypas buvo parduotas 1995-03-06 Vyriausybės nutarimo Nr. 320 nustatytu pagrindu ir tvarka. Atsakovė R. K. neginčijo ieškovo nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą, neįrodinėjo, jog ji turi pirmenybės teisę prieš ieškovą pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 str., neįrodė, jog paruoštas žemėtvarkos projektas nebuvo ydingas, todėl tenkinti apeliacinio skundo nėra pagrindo. Pagal 1995-06-30 pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos su ieškovu, sudarymo metu galiojusią LR žemės reformos įstatymo 10 str. 4 d. įstatymo redakciją asmenys, turintys specialių miškininkystės žinių ir miškų tvarkymo patirtį, turėjo teisę ne konkurso būdu pirkti nepatogius administruoti valstybinių miškų sklypus, kurių vietos gyventojai nepretenduoja susigrąžinti natūra arba ekvivalentine natūra, tačiau apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog su ieškovu tokia miško pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta neteisėtai, nes tokio reikalavimo teismui atsakovė R. K. nebuvo suformulavusi. Byloje nėra jokių įrodymų, kad tiek J. K. (kaip nurodoma apeliaciniame skunde), o vėliau R. K. 1992-01-27 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą žemės sklypą perduodant sklypą natūra ginčo vietovėje kaip vietos gyventojai pagal paminėtą žemės reformos įstatymo 10 str. 4 d. Tokį prašymą atsakovai nurodo, bet kitoje vietovėje. Žemės reformos įstatymo 10 str. redakcija, galiojusi 1995-06-28, t. y. ieškovo sandorio sudarymo metu, nustatė, kad, vykdant žemės reformą, žemės ūkio paskirties žemė įsigyjama pagal suprojektuotas žemėnaudas laikantis tokios pretendentų įsigyti žemę eilės: 1) asmenys, turintys teisę įsigyti žemę asmeniniam ūkiui; 2) kaime gyvenantys asmenys, susigrąžinantys toje vietovėje esančią žemę natūra; <...> 4) kiti asmenys, susigrąžinantys žemę natūra. Taigi, net tuo metu pirmenybė buvo suteikta asmeninio ūkio žemės naudotojams, o buvę žemės savininkai ir kiti pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą nurodyti paskesnėje eilėje. Tik nuo 1997 m. liepos 23 d. įsigaliojusioje Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatyta, kad pirmąja eile žemė, miškas ir vandens telkiniai sugrąžinami savininkams natūra. Taigi teisės aktuose, reglamentavusiuose žemės net asmeniniam ūkiui suteikimą, nebuvo teikiamas prioritetas buvusio žemės savininko interesams suteikiant naudoti jo žemę kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2012). Atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje nebuvo iškeltas ginčas dėl ieškovo nuosavybės teisių į ginčo sklypą, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai analizuojamas ieškovo nuosavybės teisių teisėtumas.

Sprendimas atkurti nuosavybės teises gali būti priimamas tik po to, kai parengtas žemės reformos žemėtvarkos projektas yra patvirtintas apskrities viršininko, t. y. valstybės įgaliotos institucijos, tačiau šioje byloje įrodyta, kad toks projektas dėl ydingo 2010-09-09 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto negalėjo būti priimtas, nes įrodyta, jog pažeidė ieškovo nuosavybės teisę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiais ginčijamus administracinius aktus ir 2011-01-24 sandorį CK 1.80 str. pagrindu kaip prieštaraujantį paminėtoms imperatyvioms teisės normoms, nes jis pažeidžia ieškovo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą. CK 1.80 straipsnyje reglamentuojami imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo klausimai. Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra viena iš negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 str. 1 d.). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Paminėtos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Žemės reformos įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, jog nuosavybės teisių grąžinimas į žemės sklypą ekvivalentine natūra R. K. turėjo būti vykdomas iš laisvos valstybinės žemės fondo, o ne iš ieškovo nuosavybės. Be to, ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyviai CK 4.37 str. 2 d., nes tik savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui savo nuosavybės teisės objektą. Byloje įrodyta, kad šiuo sandoriu atsakovė R. K. perdavė ieškovo žemės sklypą atsakovų R. nuosavybėn.

Pagal CK 1.78 str. 1 d. niekinis sandoris yra neegzistuojantis sandoris, todėl jis negali jo šalims sukurti teisių ir pareigų, tačiau būtina likviduoti tuos turtinius padarinius, kuriuos sukėlė niekinis sandoris. Todėl atsakovai R.nelaikytini sąžiningais įgijėjais dėl ginčo sklypo CK 4.96 str. 2 d. prasme, nes jo savininkas pagal nenuginčytą sutartį yra ieškovas. Pripažinus ginčo sandorio dalį dėl ginčo sklypo negaliojančia nuo sudarymo momento, ginčo sklypas grąžintinas ieškovui (CK 4.95 str.), nes savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Vertindama šių atsakovų sąžiningumą galimo turto išreikalavimo per restituciją ar vindikaciją aspektu, kolegija atžvelgia į tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes. Viena vertus, civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningu arba kaltu. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija. Ieškinys buvo grindžiamas faktine aplinkybe, jog ieškovas turtą prarado dėl neteisėtų administracinio pobūdžio aktų ir niekinio sandorio sudarymo, t. y. turtas be jo valios nustojo būti valdomas (CK 4.96 str. 1 d.). Nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo gali būti išreikalautas tik tuomet, kai yra prarastas dėl padaryto nusikaltimo (CK 4.96 str. 2 d.), bet ginčo objektas pasižymi specifiškumu, t. y. šioje byloje įrodyta, kad neteisėtai buvo suformuotas atsakovams perduotas nekilnojamasis daiktas, t. y. kaip tokio jo negalėjo būti, nes jis yra ieškovo, todėl atsakovų apeliacinio skundo motyvai paremti dėl jų norimo įsigyti nekilnojamojo daikto, bet šios bylos esmė yra ta, kad R. K. toks nekilnojamasis daiktas negalėjo būti suformuotas, o vėliau parduotas atsakovams R.. Todėl paskutiniųjų pirkėjų (ne)sąžiningumas iš esmės net neturi įtakos reikalavimo dėl daikto natūra išreikalavimo pagal restitucijos ar vindikacijos taisykles pagrįstumo vertinimui, nes CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta daikto savininko teisė išreikalauti turtą iš nesąžiningo valdytojo per vindikaciją. CK 6.307 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas – pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimas. Pripažinus pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia nurodytu pagrindu, parduoto daikto grąžinimo savininkui klausimas turi būti sprendžiamas taikant vindikacijos taisykles, nustatytas CK 4.96 straipsnyje (CK 6.307 straipsnio 3 dalis). Taikant CK normas, jos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į CK sistemą ir struktūrą (CK 1.9 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.307 straipsnio 3 dalyje nustatyta nuoroda į teisės normas, reglamentuojančias daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, t. y. ribotą vindikaciją. Atsižvelgiant į tai, kad CK nustatyta ne tik ribota, bet ir neribota vindikacija, esant nesąžiningam nekilnojamojo daikto įgijėjui, CK 6.307 straipsnio 3 dalis turi būti taikoma ją sistemiškai aiškinant kartu su CK 4.95 straipsniu, pagal kurį iš nesąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas išreikalaujamas visais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-18 nutartis c. b. Nr. 3K-7-229/2007). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kilus restitucijos ir vindikacijos taikymo klausimui, svarbus ir teisiškai reikšmingas yra ne vien asmens sąžiningumas, bet ir pats sąžiningumo principas. Tai yra teisiškai reikšminga aplinkybė sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-424/2013; 2013-11-14 nutartis c.b. Nr. 3K-3-575/2013). Teisės mokslas išskiria du sąžiningumo kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyvusis sąžiningumo kriterijus – tai protingumo ir teisingumo principus atitinkantis elgesys. Jis nustatomas analizuojant, ar asmuo turėjo ką nors žinoti, ar privalėjo daryti ar nedaryti, kitaip tariant, ar jis turėjo teisinę pareigą atitinkamai elgtis. Subjektyvusis sąžiningumo kriterijus – asmens elgesio įvertinimas konkrečioje situacijoje iš jo pozicijos. Jis nustatomas analizuojant, ar pakako to, ką asmuo darė, neatsižvelgiant į tai, ką jis galėjo daryti, protingai tikintis pagal jam nustatytus reikalavimus, kitaip tariant, tai yra faktinis sąžiningumas. Visų pirma, šioje byloje įvertintinas visų atsakovų elgesys, atsakovei R. K. paminėtu 2010-12-03 sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypą, kurio matavimus atliko atsiliepimuose į atsakovų apeliacinį skundą nurodomas atsakovo E. R. tėvas A. R., paruošęs ydingą 2010-09-09 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, į kurį pateko ieškovo žemė (t. 1, b. l. 25–26). Šią aplinkybę atsiliepime nurodo ir valstybinė institucija, atsakovai jos bylos nagrinėjimo metu nepaneigė (t. 2, b. l. 112). Be to, iš atsakovės R. K. paaiškinimo nustatyta, kad ji ieškinį pripažįsta ir matininkas A. R. jai pasiūlė parduoti jai atiteksiantį žemės sklypą, ji sutiko, tą pačią aplinkybę nurodo ir Nacionalinė žemės tarnyba savo atsiliepime į atsakovų R.apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 111). Atsakovės R. K. paaiškinimą patvirtina ir faktinė aplinkybė dėl pripažinto negaliojančiu sandorio datos, nes tik 2010-12-03 priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises, 2011-01-24 jau sudaromas pirkimo–pardavimo sandoris su atsakovais R., kurie turėdami pareigą nepasidomėjo viešais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, įrodančiais ieškovo nuosavybės teisę ginčo sklype, ir siekė kuo greičiau įsigyti šį sklypą. Byloje įrodyta, jog A. R. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą iš esmės ruošė savo šeimos nariams ir paruošė jį neteisingai, todėl iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės ir atsakovų R.sąžiningumas šioje byloje yra nuginčytas, todėl atsakovų apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais tenkinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d.).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Ieškovė šios bylos atveju pareiškė administracinio teisinio pobūdžio (dėl administracinių aktų dalių panaikinimo) ir civilinio teisinio pobūdžio (dėl pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimo) reikalavimą. Teismų praktika dėl Administracinių bylų teisenos įstatyme numatyto vieno mėnesio procesinio termino ir CK numatytų ieškinio senaties terminų konkurencijos yra išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-09-24 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007 ir 2005-03-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2005. Teismų praktikoje yra konstatuota, jog bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja civilinius ginčus su administracinės teisės elementu vadovaudamiesi CPK normomis, kur, skirtingai nei ABTĮ, nėra nustatyta procesinių terminų, todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškinio senaties termino šioje byloje. Konstatavus, jog šiame nuosavybės teisių atkūrimo procese formuojant R. K. žemės sklypą buvo pažeisti įstatymo reikalavimai, atsakovų prašymas taikyti ieškinio senatį procesiniams terminams prieštarautų CK 1.5 str. įtvirtintam teisingumo principui.

Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu atsakovė skundžia teismo sprendimo dalį dėl įpareigojimo atkurti R. K. nuosavybės teises į P. K. iki nacionalizacijos turėtą žemę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, nes teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, tačiau įvertinus šios bylos ieškinio reikalavimus ir ginčo pobūdį, tokia apeliantės pozicija yra nepagrįsta. Byloje nustatyta, kad R. K. yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į P. K. iki nacionalizacijos turėtą žemę, dėl jos buvo priimtas įsakymas ir 2010-12-03 atsakovės priimto sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra perduodant kitą žemės sklypą, t. y. šios bylos ginčo sklypą, todėl akivaizdu, jog panaikinus šią sprendimo dalį R. K. nuosavybės teisių atkūrimo klausimas liko neišspręstas. Šis teismo iniciatyva suformuluotas įpareigojimas vertintinas kaip restitucijos būdas šios kategorijos bylose, nes teismas privalo pasisakyti dėl kiekvieno administracinio akto panaikinimo pasekmių, t. y. grąžinti šalis į buvusią prieš panaikinto akto priėmimą padėtį. Teismas nenustatė nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tik įpareigojo šį klausimą išspręsti, todėl tenkinti šios apeliacinio skundo dalies nėra pagrindo.

Remiantis paminėtos Tvarkos 111, 114 punktais, piliečių prašymus, pateiktus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus nagrinėja ir sprendimus priima nurodytos institucijos. Taigi, teisės aktuose nustatytos tvarkos, procedūrų eiliškumo laikymasis buvo kompetentingų spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą institucijų pareiga. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pažeista sprendimo priėmimo tvarka ar procedūra, teismas gali svarstyti, ar toks pažeidimas esminis, dėl ko reikėtų panaikinti nuosavybės teisių į turtą atkūrimą ir turtą grąžinti valstybei ar grąžinti šio turto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2008), todėl ir šios bylos kontekste būtina buvo pasisakyti dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo pasekmių.

Pagal suformuotą teismų praktiką Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra tinkama atsakovė šios kategorijos bylose, tačiau šioje byloje atsakovai yra ir ginčijamo sandorio šalys, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisdamas tik iš vienos atsakovės ieškovui. Ieškovas patikslintame ieškinyje (t. 1, b. l. 124) suformulavo 8 reikalavimus teismui, nurodė atsakovais Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, R. K., E. R. ir R. R., iš atsakovų buvo pašalintas VĮ Registrų centro Tauragės filialas, o UAB ,,ERA CAPITAL“ nebuvo įtraukta atsakove. Teismo posėdyje ieškovas suformulavo dar vieną reikalavimą, kuriuo prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą administraciniams aktams ginčyti. Pirmosios instancijos teismas iš esmės visus ieškovo reikalavimus patenkino, motyvuojamoje dalyje nurodamas, jog naikina R. K. nuosavybės teisės atkūrimo administracinio pobūdžio aktus tik tiek, kiek tai liečia ginčo sklypą, ir šią aplinkybę laikė daliniu ieškinio patenkinimu, tačiau tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesudaro pagrindo proporcingai atmestų reikalavimų daliai sumažinti ieškovo bylinėjimosi išlaidas, nes iš esmės jo ieškinys buvo patenkintas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą 1005,56 EUR sumą ieškovui priteisė tik iš vienos atsakovės, nors CPK 93 straipsnyje reglamentuotas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas ir 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. LR CPK 98 str. 2 d. numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio, šioje byloje nenustatyta, jog 724,05 EUR ieškovo išlaidos viršijo Rekomendacijose nustatytus dydžius. Ieškovo išlaidos priteistinos iš visų atsakovų, nes CPK 93 str. nesudaro pagrindo atsižvelgti į jų kaltės laipsnį. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog niekinio sandorio šalys buvo kiti atsakovai, todėl skundžiamo sprendimo dalis, kuria 1005,56 EUR bylinėjimosi išlaidos priteistos tik iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, keistina ir jos priteistinos ieškovui lygiomis dalimis iš visų atsakovų, t. y. po 251,39 EUR. Bylinėjimosi išlaidos nesudaro savarankiško ieškinio reikalavimo, todėl šalies prašymas dėl jų priteisimo gali būti sprendžiamas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2008). Teisingai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas yra teismo pareiga, todėl nelaikytina šio apeliacinio skundo ribų viršijimu ir 43,75 EUR priteistų pašto išlaidų perskirstymas valstybei, t. y. iš kiekvieno atsakovo priteistina po 10,94 EUR.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovai šioje byloje pateikė 2 apeliacinius skundus, todėl ieškovui iš atsakovų (duomenys neskelbtini) priteistina 450 EUR išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, pagal paminėtų Rekomendacijų 8.11 p. ir CPK 93 str. 3 d., 98 str. (t. 2, b. l. 102). Ieškovas už atsiliepimą į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą prašo priteisti 250 EUR (t. 2, b. l. 107) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tačiau šis prašymas tenkintinas iš dalies, nes šis apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl iš šios atsakovės ieškovui priteistina 125 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsakovai (duomenys neskelbtini) pateikė atsiliepimą į atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą ir prašo priteisti 187,50 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti (t. 2, b. l. 121), tačiau šis prašymas tenkintinas iš dalies, nes šis apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl iš šios atsakovės atsakovams R. priteistina 93,75 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti, t. y. po 46,88 EUR.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-04-07 sprendimo dalį, kuria iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteista 1005,56 EUR S. Ž. ir 43,73 EUR pašto išlaidų valstybei, pakeisti ir iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, R. K., E. R., R. R. priteisti S. Ž. po 251,39 EUR bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir po 10,94 EUR pašto išlaidų valstybei.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti S. Ž. iš E. R. ir R. R. po 225 EUR ir iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 125 EUR bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos E. R. ir R. R. po 46,88 EUR bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.