Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi trečiojo asmens (apelianto) UAB „General Financing“ atskirąjį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria pareiškėjams A. S. ir D. S. iškelta bankroto byla, tretieji asmenys byloje Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius, UAB „General Financing“, UAB „Mokilizingas“, UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Legal Balance“, AB SEB bankas, BAB bankas SNORAS, UAB „Citadelė faktoringas ir lizingas“, UAB „Švenčionių švara“, AB „Energijos skirstymo operatorius“, UAB „Sergel“, Lindorff Oy, veikiantis per filialą Lietuvoje, antstoliai – N. V., A. M., S. K., J. B., A. B., G. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai A. S. ir D. S. prašė iškelti jiems bankroto bylą. Pareiškėjai nurodė, kad yra nemokūs – neturi galimybių įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų ir grąžinti jiems suteiktų kreditų. Paaiškino, kad jų nemokumą iš esmės lėmė darbo bei gyvenamojo būsto praradimas ir abiejų pareiškėjų problemos dėl sveikatos būklės. Pažymėjo, kad pareiškėjas A. S. gaunamų darbinių pajamų kol kas neturi, nes nedirba; jo įsteigta įmonė, kaip nevykdžiusi veiklos nuo registravimo momento, priverstinai išregistruojama, dėl sveikatos būklės gauna tik netekto darbingumo pensiją; pareiškėja D. S. dirba, tačiau gauna nedideles pajamas. Pareiškėjų teigimu, faktiškai sutuoktiniai piniginių lėšų, viršijančių dvi minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA) neturi, šeimai išsilaikyti padeda natūrinis ūkis, miško gėrybės ir pensininkų tėvų teikiama materialinė parama.

Teismo posėdžių metu pareiškėjai pareiškimą palaikė ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad iš į procesą įtrauktų kreditorių, tik keli pateikė atsiliepimus – du iš jų prašymui neprieštaravo, kiti trys nesutiko su fizinio asmens bylos iškėlimu, likusieji savo pozicijos neišreiškė. Pareiškėjai pažymėjo, kad prieštaraujantys kreditoriai nurodė pareiškėjų nesupratingumą skolinantis, savo galimybių neįvertinimą. Pareiškėjai šių aplinkybių iš dalies neneigė, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad iki 2009 m. krizės nei valstybė, nei centrinis bankas, nei kreditoriai nebuvo sukūrę atsakingo skolinimosi taisyklių ir juo labiau nesivadovavo jų kriterijais išduodant paskolas, todėl, anot pareiškėjų, dėl susidariusios situacijos atsakomybę iš dalies turėtų prisiimti ir kreditoriai. Nurodė, kad po 2009 m. prasidėjusios ekonominės krizės, jie pagal galimybes stengėsi grąžinti skolas, nors jų finansinė padėtis buvo labai pablogėjusi, todėl kreditorių kaltinimai nesąžiningumu yra nepagrįsti. Pareiškėjų teigimu, tuo metu Lietuvoje dar nebuvo priimtas įstatymas dėl fizinių asmenų bankroto ir pareiškėjai negalėjo turėti realių planų bei ketinimų išvengti prievolių įvykdymo. Atkreipė dėmesį į tai, kad didelė dalis dabartinės skolos susidarė dėl paskaičiuotų palūkanų ir vykdymo išlaidų. Pareiškėjai papildomai nurodė, kad pareiškėja bylos nagrinėjimo metu įsidarbino UAB „KIKUJIRO“, jai žadama mokėti 700 Eur atlyginimą; pareiškėjas gauna 84,26 Eur nedarbingumo išmoką ir yra susitaręs dirbti 1/4 etato konsultantu, planuoja uždirbti 150 Eur, todėl sutuoktiniai planuoja uždirbti per mėnesį apie 930 Eur. Pažymėjo, kad iš šių pajamų būtiniesiems dviejų asmenų poreikiams tenkinti reikalinga mėnesinė suma sudarytų 818 Eur.

Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškimą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra pagal byloje pateiktus duomenis.

Trečiasis asmuo UAB „Bitė Lietuva“ pateikė informaciją apie pareiškėjų įsiskolinimus, tačiau savo nuomonės dėl pareiškimo reikalavimų nepareiškė.

Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjams neprieštaraus, jeigu teismas nustatys, jog į bylą pateikta pakankamai bankroto bylos iškėlimui reikalingų įrodymų.

Trečiasis asmuo UAB „General Financing“ atsiliepime į pareiškimą su juo nesutiko ir prašė pareikimą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjų nemokumą sukėlė jų nesąžiningas elgesys kreditorių atžvilgiu. Anot suinteresuoto asmens, pareiškėjai, taikant protingo, sąžiningo, rūpestingo asmens standartą, paskolų paėmimo metu privalėjo įvertinti savo galimybes grąžinti pinigines lėšas ne tik sutarčių pasirašymo dienai, bet ir ateityje.

Trečiasis asmuo UAB „Švenčionių švara“ atsiliepime į pareikimą su juo nesutiko ir prašė pareikimą atmesti, nes pareiškėjai nėra atsiskaitę su kreditoriumi.

Trečiasis asmuo UAB „Legal Balance“ atsiliepime į pareiškimą su juo nesutiko ir prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjai sąmoningai ir kryptingai blogino savo finansinę padėtį, atlikdami konkrečius skolinimosi veiksmus, taip pat buvo pasyvūs ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti.

Kiti tretieji asmenys savo pozicijos dėl pareiškimo neišreiškė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 7 d. nutartimi iškėlė pareiškėjams A. S. ir D. S. bankroto bylą; bankroto administratoriumi paskyrė MB „Adminus“; nustatė 30 dienų terminą, skaičiuojant nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos; patvirtino 150 Eur lėšų sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos; patvirtino 780 Eur lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, konkrečiai patvirtinant reikalingą kiekvieną mėnesį 180 Eur lėšų sumą A. S., 470 Eur lėšų sumą D. S., 130 Eur lėšų sumą bendriems A. S. ir D. S. būtiniesiems poreikiams tenkinti; nustatė keturių mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui tvirtinti.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte išdėstyto atsisakymo iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą teisinį pagrindą ir jo taikymą kasacinio teismo praktikoje turi būti vertinami pareiškėjų veiksmai per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo – t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 19 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendra pareiškėjų skolinių įsipareigojimų kreditoriams suma sudaro 31 638,36 Eur; tuo tarpu antstoliams pareiškėjai skolingi dar 8001,15 Eur vykdymo išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjams asmeninės nuosavybės teisėmis priklauso šis turtas: A. S. vardu registruotas 1990 m. gamybos automobilis Alfa Romeo 33, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 2014 m. spalio 1 d. išregistruotas iš registro negavus duomenų apie atliktą TA ir draudimą; 1991 m. gamybos automobilis Chrysler Voyager, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 2014 m. rugsėjo 29 d. išregistruotas iš registro negavus duomenų apie atliktą TA ir draudimą; vertybiniai popieriai – AB „Energijos skirstymo operatorius“ 78 vnt., AB „Rokiškio sūris“ 50 vnt., AB „Stumbras“ 20 vnt.; 1995 m. balandžio 4 d. įregistruota A. S. firma (individuali įmonė, statusas – likviduojama).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2009 m. pabaigos neturėjo pastovaus darbo; VSDFV duomenimis pareiškėja D. S. nuo 2016 m. kovo 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. dirbo UAB „Sakunas“, nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. dirba UAB „KIKUJIRO“; pareiškėjas A. S. nuo 2016 m. rugpjūčio 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 11 d. dirbo KB „Baltoji plunksnelė“, nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2015 m. vasario 8 d. dirbo MB „SRŪNA“; pareiškėjui nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d. nustatytas 50 proc. darbingumo lygis; 2015 m. sausio 30 d. pareiškėjas pripažintas darbingu, tačiau nuo 2016 m. vasario 22 d. jam vėl nustatytas 55 proc. darbingumas ir mokama 84,26 Eur netekto darbingumo pensija. Teismas taip pat sutiko su pareiškėjų argumentais, kad pareiškėjų nemokumą įtakojo ir pareiškėjo pašlijusi sveikata.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjai pagal jų turtinę padėtį negali įvykdyti savo skolinių įsipareigojimų kreditoriams, o jų suma, kurios abu pareiškėjai negali įvykdyti, viršija 25 MMA x 2. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjų turimas turtas ir gaunamos pajamos nėra pakankamos skoliniams įsipareigojimams padengti, nes prievolių atsiskaityti suma gerokai didesnė nei 19 000 Eur (9500 Eur x 2), todėl konstatavo pareiškėjų nemokumą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nenustatyta FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytų pagrindų, kurių pagrindu reikėtų atsisakyti iškelti pareiškėjams bankroto bylą. Pažymėjo, kad nėra pagrindo abejoti dėl pareiškėjų nesąžiningumo ar galimo piktnaudžiavimo, siekiant nepagrįstai bankrutuoti, o byloje esantys įrodymai patvirtina esant įstatyme numatytiems pagrindams iškelti bankroto bylą; pareiškėjų bankroto administratoriumi nutarė paskirti MB „Adminus“.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų nurodytas lėšas, reikalingas būtiniesiems poreikiams tenkinti, konstatavo, kad yra pagrindas nustatyti pareiškėjui A. S. 180 Eur sumą būtiniesiems poreikiams tenkinti, pareiškėjai D. S. – 470 Eur sumą būtiniesiems poreikiams tenkinti, abiejų pareiškėjų bendriems poreikiams tenkinti nustatė 130 Eur sumą; iš viso – 780 Eur.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Trečiasis asmuo (apeliantas) UAB „General Financing“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartį ir atsisakyti iškelti pareiškėjams A. S. bei D. S. fizinio asmens bankroto bylą.

Apeliantas pažymi, kad pareiškėjų nurodytos jų nemokumą lėmusios priežastys (nesaikingas skolinimasis, supratimo apie skolinimąsi stoka) nesudaro pagrindo kelti fiziniams asmenims bankroto bylos. Apelianto teigimu, pareiškėjai, imdami vartojamąsias paskolas, būdami sąžiningi, turėjo įvertinti savo galimybes minėtus kreditus grąžinti laiku (ne tik sutarčių sudarymo metu, bet ir ateityje), taip pat įvertinti, jog sudarinėjant vis naujus sandorius, jų galimybės atsiskaityti laiku su visais kreditoriais mažėja. Trečiojo asmens vertinimu, toks neapdairus ir nepagrįstas skolinimasis negali būti laikomas sąžiningu kredito gavėjų elgesiu. Apeliantas aiškina, kad pareiškėjai pasiskolintas lėšas panaudojo ne būtiniausiems poreikiams tenkinti. Trečiasis asmuo abejoja pareiškėjų nurodytomis aplinkybės, jog jų nemokumą, be kita ko, lėmė ekonominė krizė ir pablogėjusi sveikata, nes, anot apelianto, pareiškėjo sveikatos sutrikimai prasidėjo dar 2002 m., tuo tarpu kreditas iš bendrovės buvo paimtas 2007 m. Taigi, apelianto teigimu, pareiškėjas (kaip ir pareiškėja), sudarydamas su apeliantu kredito sutartį, jau žinojo apie savo sveikatos būklę bei turėjo suvokti savo prisiimamų įsipareigojimų apimtį ir galimybes tinkamai įvykdyti įsipareigojimus. Atsižvelgdamas į tai, trečiasis asmuo teigia, kad pareiškėjas skolinosi iš apelianto žinodamas, kad negalės grąžinti kredito. Be to, apeliantas pažymi, kad byloje pateiktame 2005 m. gruodžio 12 d. kardiologo rašte nurodyta, jog pareiškėjas vartoja nemažai alkoholio, todėl bankroto bylą atsisakytina iškelti ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 3 punkto pagrindu. Apeliantas nurodo, kad pareiškėjai elgėsi nesąžiningai ir sąmoningai prisiėmė naujus skolinius įsipareigojimus, sudarė sutartis, kurių sudaryti neprivalėjo, nepateisinamai didino savo skolinių įsipareigojimų dydį ir pažeidė savo kreditorių teises bei teisėtus interesus. Trečiojo asmens nuomone, pačių pareiškėjų veiksmai ir itin nerūpestingas bei neatsakingas elgesys, prisiimant skolinius įsipareigojimus, nulėmė pareiškėjų nemokumą, todėl, anot apelianto, pareiškėjai negali būti laikomi sąžiningais pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą ir bankroto byla jiems negali būti iškelta. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjų būtinųjų poreikių tenkinimui patvirtintu dydžiu ir pažymi, kad minėtas dydis yra nepagrįstai didelis.

Pareiškėjai A. S. ir D. S. atsiliepime į atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo skundą atmesti. Pareiškėjai nurodo, kad skolų susidarymo laikotarpiu (2006-2008 m.) jie elgėsi sąžiningai, neklaidino kreditorių, pateikdavo tikrovę atitinkančią informaciją apie savo mokumą, tuo labiau, jog tuo metu FABĮ nebuvo priimtas ir pareiškėjai negalėjo tikėtis skolų nurašymo ateityje. Be to, pareiškėjai pažymi, kad minėtu laikotarpiu nebuvo sukurtos atsakingo skolinimosi taisyklės ir jomis nebuvo vadovautasi išduodant pareiškėjams paskolas. Aiškina, kad nemokumo atsiradimo laikotarpiu (2009-2012 m.) pareiškėjai nebuvo pasyvūs ir ėmėsi visų įmanomų aktyvių veiksmų siekiant restruktūrizuoti savo skolas, atidėti ar išskaidyti jų mokėjimą dalimis. Anot pareiškėjų, pats apeliantas savo veiklą vykdė (vykdo) neatsakingai, suteikdamas paskolas asmenims, kurie šios prievolės negalės įvykdyti. Pareiškėjų vertinimu, per paskutinius trejus metus iki pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo jie nesudarė jokių nesąžiningų sandorių, neblogino savo finansinės padėties bei nepažeidė kreditorių interesų. Pareiškėjai iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytiems motyvams.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Pareiškėjai kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą, pagrindžiantį jų paaiškinimus – UAB „Svirka“ pažymą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašomas prijungti prie bylos įrodymas yra susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku, taip pat į bankroto bylose vyraujantį viešąjį interesą, prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateiktą naują įrodymą priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto prie atskirojo skundo pateikti rašytiniai įrodymai (vartojimo kredito sutartys ir vykdomieji raštai) jau yra byloje (pateikti (ir priimti) kartu su trečiojo asmens atsiliepimu į pareiškimą), todėl teismas dėl jų priėmimo (pakartotinio) nepasisako.

Dėl teismo nutarties pagrįstumo

FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų sąrašas yra baigtinis. Fizinio asmens bankroto bylą iškelti atsisakoma jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2-4 punktai), mokus (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas), kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas), arba paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjų pradelstų skolinių įsipareigojimų suma (31 638,36 Eur kreditoriams ir 8001,15 Eur antstoliams) viršija 25 MMA X 2 dydį (dviem pareiškėjams) ir jie neturi galimybių jų įvykdyti; byloje esantys duomenys tai iš esmės patvirtina. Byloje dalyvaujančios šalys šios aplinkybės neginčijo (CPK 12, 178 straipsniai), todėl pareiškėjai pagrįstai pripažinti nemokiais (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis) ir apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šios aplinkybės nepasisako.

Apeliantas teigia, kad pareiškėjų neapdairus ir nepagrįstas skolinimasis negali būti laikomas sąžiningu kredito gavėjų elgesiu; pažymi, jog pareiškėjai skolinosi iš esmės žinodami, kad negalės grąžinti paimtų kreditų.

Kaip nustatyta FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, asmens sąžiningumo tikrinimas, dėl jo sudarytų sandorių ar kitų veiksmų, turėjusių įtakos nemokumo atsiradimui, atliekamas per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, nurodydamas, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjų pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo priimtas 2016 m. rugpjūčio 30 d., taigi aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjų sąžiningumas, apima laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad veiksmų vertinimo apibrėžtumas laike yra aiškus ir jo aiškinimas plečiamai neatitiktų FABĮ paskirties.

Apeliantas pareiškėjų nesąžiningumą iš esmės siejo su 2006-2008 m. atliktais veiksmais, t. y. pareiškėjų nurodytu laikotarpiu paimtais kreditais. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto nurodomi pareiškėjų veiksmai nepatenka į paskutinį trejų metų laikotarpį iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netyrė ir nevertino šių veiksmų sąžiningumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei FABĮ, nei kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse nenustatyta atvejų ar išskirtinių aplinkybių, dėl kurių galima būtų nesilaikyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto termino, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjų elgesys sąžiningumo aspektu.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sprendžiant, ar paimti vartojimo kreditai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi. Vien tik didelis vartojimo kreditų sutarčių skaičius dar nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjo elgesio nesąžiningu, būtina nustatyti aplinkybes, kurių pagrindu galima konstatuoti, ar pareiškėjas elgėsi nesąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015).

Įvertinęs byloje esančius rašytinius duomenis ir šalių paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pareiškėjų nesąžiningų veiksmų prisiimant naujus įsipareigojimus; tuo labiau, jog pareiškėjai aiškiai nurodė kur minėtos lėšos buvo naudojamos/panaudotos (namų buitinėms sąlygoms pagerinti, būsto remontui, kelionei, pareiškėjo studijoms, pareiškėjų gydymui), tuo tarpu apeliantas nurodytų aplinkybių iš esmės neginčijo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės, įvertinus byloje esančius duomenis apie pareiškėjų sveikatos būklę kreditų ėmimo metu, nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjų nesąžiningumo.

Viena vertus, iš byloje pateiktų kredito sutarčių matyti, kad viena iš jų patenka į aktualų laikotarpį, per kurį turi būti vertinami pareiškėjų veiksmai, t. y. pareiškėjo ir apelianto 2014 m. balandžio 1 d. sudaryta vartojimo kredito sutartis. Kita vertus, teismo vertinimu, apeliantas neįrodė (ir neįrodinėjo), kad lėšos, gautos pagal šią sutartį, pareiškėjų buvo panaudotos nesąžiningai; teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su pareiškėjų išdėstytais argumentais, kad kreditų davėjai (šiuo atveju apeliantas) irgi turėjo tam tikras pareigas ir dėl to jiems tenkančią atsakomybę. Teismas pažymi, kad vertinant pareiškėjų veiksmų prisiimant kreditus sąžiningumą, taip pat turi būti įvertinti ir pačių kreditorių (kredito įstaigų) veiksmai išduodant kreditus ir jų prisiimta rizika, ar jie, suteikdami pareiškėjams vartojimo kreditus, tinkamai vykdė savo pareigas pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) reikalavimus, t. y. tinkamai vertino pareiškėjų mokumą (Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnis). Pažymėtina, kad tokių teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-313/2016). Nagrinėjamu atveju matyti, kad apeliantas, suteikdamas nurodytą kreditą pareiškėjui, neabejotinai žinojo (turėjo žinoti) apie pareiškėjų turtinę padėtį, apie jų pradelstus įsipareigojimus, tačiau vis tiek suteikė minėtą kreditą, tokiu būdu prisiimdamas riziką dėl pareiškėjo prievolių galimo neįvykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su apelianto teiginiais, kad kredito sutartys buvo sudaromos žinant, kad realiai jos nebus įvykdytos, nes tokie apelianto motyvai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais; tuo labiau, jog iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjai vis dėlto mokėjo tam tikras kreditų (paskolų) įmokas kredito bendrovėms, todėl tai paneigia nurodytus apelianto deklaratyvius teiginius.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat kritiškai vertina apelianto UAB „General Financing“ argumentus dėl nepagrįstai didelių išlaidų, skirtų pareiškėjų būtinųjų poreikių tenkinimui. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo patvirtinta 780 Eur lėšų suma (180 Eur A. S., 470 Eur D. S. ir 130 Eur abiems pareiškėjams), reikalinga kiekvieną mėnesį pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, yra pagrįsta (įvertinus pareiškėjų nurodytas konkrečias išlaidas), nelaikytina per didele, neproporcinga ir (ar) pažeidžianti kreditorių interesus; iš esmės kiekvienam iš pareiškėjų tenkanti minėtų lėšų dalis tik nežymiai viršija 1 MMA dydį, kuris laikytinas nežeminančiu asmens orumo ir patenkinančiu asmens, siekiančio bankroto, poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

Viena vertus, apeliantas UAB „General Financing“ akcentavo, kad 2005 m. gruodžio 12 d. kardiologo rašte nurodyta, jog pareiškėjas vartoja nemažai alkoholio, todėl bankroto byla atsisakytina iškelti ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 3 punkto pagrindu. Kita vertus, ši apelianto minima aplinkybė nenurodžius, kaip šie duomenys galėjo įtakoti pareiškėjų nemokumą, o tik abstrakčiai ją nurodžius ir iškeliant tam tikrų abejonių, tačiau jų nemotyvuojant, nėra pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 3 punktu, nes nurodytoje nuostatoje aiškiai nustatyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių. Kaip minėta, byloje nepateikta įrodymų, kurie pagrįstų apelianto teiginį, kad pareiškėjo žalingi įpročiai lėmė pareiškėjo(-ų) nemokumą (CPK 12, 178 straipsniai).

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo aktyvus vaidmuo nepaneigia šalių pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, taigi nesąžiningumas turi būti įrodytas. Apelianto argumentai dėl pareiškėjų nesąžiningumo yra bendro pobūdžio, kurie negali būti pagrindu atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pažymėtina ir tai, kad nepakanka konstatuoti asmens nesąžiningumo, bet turi būti padarytos aiškios išvados ir dėl nesąžiningo elgesio įtakos nemokumui, būtent aktualiu laikotarpiu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo(-ų) elgesys neturi užkirsti kelio jam/jiems bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Taigi, teismas sprendžia, kad apelianto nurodomos aplinkybės nesuponuoja išvados dėl asmens(-ų) nesąžiningumo prezumpcijos, o pagrįstų argumentų ar įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą dėl pareiškėjų nesąžiningumo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nepateikta.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius turi patikrinti asmens(-ų) sudarytus sandorius per 36 mėnesius (FABĮ 12 straipsnio 3 dalis), ir nustačius asmens(-ų) nesąžiningumą, įskaitant ir pajamų slėpimą, gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teisę kreiptis dėl bankroto bylos nutraukimo, esant pagrindui asmenį(-is) laikyti nesąžiningu(-ais) (pavyzdžiui, paaiškėjus, kad pareiškėjas(-ai) pateikė neteisingą informaciją apie turimą turtą, pajamas ir pan.), turi ir kreditoriai (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 24 straipsnio 9 punktas).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai iškėlė pareiškėjams A. S. ir D. S. bankroto bylą, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, taigi apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trečiojo asmens (apelianto) UAB „General Financing“ atskirojo skundo netenkinti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartį, kuria A. S. ir D. S. iškelta bankroto byla, palikti nepakeistą.