Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (atsakovų) S. D. ir A. F. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-129-671/2024 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir VMI) ieškinį atsakovams A. F. ir S. D. dėl vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu (Actio Pauliana) ir išieškojimo nukreipimo į paveldimą turtą, tretieji asmenys T. rajono (duomenys neskelbtini) notarų biuro notaras G. P., antstolis V. D..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

8. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

9. Apeliaciniame skunde keliamas kreditorės teisių pažeidimo klausimas, skolininkui atsisakius priimti palikimą ir taip vengiant atstatyti savo mokumą.

10. Teismas pažymi, kad Actio Pauliana – specialus kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą.

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.).

12. Teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantų skundo teiginius dėl kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinių reikalavimų buvimo ir apelianto nežinojimo apie skolinius įsipareigojimus ginčo sandorio sudarymo metu. Bylos medžiaga (VMI vykdomųjų dokumentų detalizacija ir pačių vykdomųjų dokumentų turinys) neginčytinai įrodo ieškovės finansinių reikalavimų pagrįstumą. Vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, (duomenys neskelbtini), t. y. dar iki palikimo atsiradimo momento, pats skolininkas A. F. teikė antstoliui prašymą dėl įsiskolinimo padengimo (39 v. b. l.), o antstolio (duomenys neskelbtini) pažyma apie antstolio turto areštą ir turto arešto aktas buvo siųsti skolininkui (53, 54, 57 v. b. l.). Taigi, skolininkas dalyvavo vykdymo procese ir jam buvo žinoma apie skolinius įsipareigojimus.

13. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad skolininkui A. F. buvo žinoma tiek apie įsiskolinimus VMI, tiek apie priverstinius skolos išieškojimo procesus.

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.).

15. Teismas sprendžia, kad šiuo atveju egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos: Valstybinė mokesčių inspekcija turi neabejotinus ir galiojančius finansinius reikalavimus apelianto atžvilgiu; nemokus skolininkas, turėdamas nevykdomų finansinių įsipareigojimų, atsisakė palikimo ir tai sumažino kreditorės galimybes padengti savo kreditorius reikalavimus ar jų dalį; nei įstatymas, nei sutartis nenustatė skolininkui pareigos atsisakyti palikimo; skolininkui buvo žinoma, kad palikimo atsisakymas pažeidžia kreditorės interesus dėl skolos išieškojimo; apeliantei taip pat buvo žinoma, kad ginčo turtui antstolio taikytas areštas (pvz. žr. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymo liudijimo turinį); kreditorės VMI reikalavimas nukreiptas į turtą, kurį atsisakė paveldėti skolininkas; nėra praleistas ieškinio senaties terminas.

16. Esant šioms aplinkybėms, teismas atmeta apeliantų skundo teiginius dėl actio Pauliana sąlygos viseto nebuvimo.

17. Teismas negali sutikti su apeliantų skundo teiginiais dėl apeliantų motinos valios (šeimos susitarimo) dėl palikimo, kurią, apeliantas, jo teigimu, vykdė.

18. Pažymėtina, kad kasacinis teismas iš esmės analogiškoje savo teisine problematika civilinėje byloje išaiškino, kad įpėdinis, disponuodamas savo civilinėmis teisėmis, turi teisę laisva valia nuspręsti, ar atsiradusį palikimą priimti, ar jo atsisakyti, tačiau joks sandoris, o tokiu yra laikomas ir sprendimas palikimo priėmimo ar nepriėmimo klausimu – vienašalis sandoris, negali pažeisti kitų asmenų subjektinių teisių ir teisėtų interesų. Jeigu sudarytas sandoris pažeidžia kitų asmenų subjektines teises ar teisėtus interesus, nėra svarbios tokio sandorio sudarymo aplinkybės, konkrečiai - su sandorį sudariusio asmens valios išreiškimu susijusios aplinkybės, sandoris pripažintinas negaliojančiu atitinkamu ieškinio pagrindą sudarančio sandorio negaliojimo pagrindu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007).

19. Esant prieš tai minėtai teismų praktikai, akivaizdu, kad šios bylos kontekste nėra svarbūs apelianto motyvai, kurie lėmė jo veiksmus atsisakyti priimti palikimą esant galiojantiems ir neįvykdytiems kreditoriniams įsipareigojimams.

20. Teismas sprendžia, kad apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrindė konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą, formaliai pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekė, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo (asmenys), savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

21. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

22. Teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.