- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-23
- Bylos Nr.
- 2K-167-689/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-59958-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas (pirm.), Rima Ažubalytė, Pranas Kuconis (pran.)
- Nuteistasis
- S. Ž.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Prano Kuconio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 15 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžiu S. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 15 d. nutartimi nuteistojo S. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. S. Ž. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. kovo mėn., tiksliau nenustatytu laiku, plynai iškirto miško sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris priklauso UAB „Z“, ir išsivežė 53 vienetus eglių, 253 vienetus beržų, 389 vienetus juodalksnių. Šiais veiksmais S. Ž. pagrobė svetimą turtą, t. y. UAB „Z“ priklausančią 10 000 Eur vertės medieną, taip UAB „Z“ padarė 10 000 Eur žalą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis S. Ž. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 15 d. nutartį ir priimti naują nuosprendį – S. Ž. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų išsamiai ir nešališkai vertinti visas bylos aplinkybes, pažeidė BPK 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją ir dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
2.2. Skundžiamoje Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 15 d. nutartyje išdėstyti ir perteikti tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje surašyti duomenys. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad UAB „Z“ direktorius D. M. teismui pateikė 2011 m. vasario 1 d. rašytinius įrodymus, jog buvo sudarytas rašytinis susitarimas dėl UAB „R“ priklausančio turto pasidalijimo tarp UAB „R“ ir UAB „Z“ direktoriaus D. M. ir kad minimi įsipareigojimai bus įvykdyti sąžiningai. S. Ž. neneigė savo veiksmų, nes buvo įsitikinęs, kad tai yra 2011 m. vasario 1 d. susitarimo tarp įmonių vykdymo sąžininga veiksmų eiga. Visi veiksmai atlikti esant galiojančiam nuosavybės teisės dokumentui, jie atlikti viešai, t. y. parengtas viešai skelbiamas miškotvarkos projektas, gauti leidimai kirsti mišką. UAB „Z“ atstovas nepateikė paaiškinimo, dėl kokių priežasčių per daugelį metų ruošdamas metines įmonės inventorizacijas nematė, kad nuosavybė priklauso UAB „R“, ir niekur dėl to nesikreipė. Ši aplinkybė patvirtina tarp bendrovių sudarytą 2011 m. vasario 1 d. rašytinį susitarimą.
2.3. Taip pat buvo neįvertintos ir liudytojų parodymuose nurodytos aplinkybės. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialistė Irena Valatkienė nurodė, kad 2011 m. kovo 25 d. sandoris, kurio metu UAB „R“ pardavė UAB „Z“ miško valdą, esančią (duomenys neskelbtini) už 2355 Lt (682,06 Eur), iš esmės prieštaravo UAB „R“ veiklos interesams, kadangi buvo parduotas 7 kartus pigiau, nei buvo įsigytas prieš mažiau kaip metus. Aplinkybę, kad 2011 m. kovo 25 d. sandoris, kurio metu UAB „R“ pardavė UAB „Z“ miško valdą už žymiai mažesnę sumą nei rinkos kaina, patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja notarė R. S.. Šios sutarties atveju maža parduodamo sklypo kaina jai sukėlė abejonę. Liudytoja nurodė, kad jei tokiomis sąlygomis būtų sudaromas sandoris tarp fizinių asmenų, ji būtų atsisakiusi tvirtinti. Sandorį patvirtino, kadangi jis buvo sudaromas tarp dviejų juridinių asmenų, profesionaliai veikiančių medienos verslo sektoriuje.
2.4. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir 2019 m. gegužės 27 d. sudarytos taikos sutarties sąlygų bei UAB „R“ civiliniame ieškinyje nurodytų aplinkybių. Ginčas kilęs dėl nuosavybės dalių pasiskirstymo tarp juridinių asmenų, todėl netinkamas duomenų vertinimas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
Atsiliepimas
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. Ž. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:
3.1. Kasaciniame skunde suformuluotas prašymas negali būti patenkintas, nes BPK 303 straipsnio nuostatos bylų procese kasacinės instancijos teisme netaikomos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, priima vieną iš BPK 382 straipsnyje nurodytų nutarčių, tarp kurių nėra tokios nutarties, kuria teismas galėtų asmenį išteisinti.
3.2. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad šioje byloje yra teismų padaryti BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodyti pažeidimai, t. y. bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir iš esmės pažeistas BPK. Kasaciniame skunde nesutinkama su teismų padarytomis išvadomis dėl byloje ištirtų įrodymų, tačiau tai negali būti vertinama kaip teismų padaryti pažeidimai, nes byloje nėra duomenų, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjai būtų įrodymais pripažinę ne įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis, vertinę įrodymus ne pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad teismai būtų netinkamai pritaikę baudžiamąjį įstatymą.
3.3. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas pagal pateiktą skundą patikrino bylą ir nutartimi jį atmetė, nutartyje išsamiai pasisakė dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė ir įvertino kasatoriaus nurodytas aplinkybes tiek dėl UAB ,,R“ priklausančio turto pasidalijimo tarp UAB ,,R“ ir UAB ,,Z“, tiek dėl kasatoriaus viešų veiksmų parengiant miškotvarkos projektą ir gaunant leidimus kirsti mišką, tiek dėl taikos sutarties civilinėje byloje.
3.4. Kasacinio skundo teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas nesilaikė teismų praktikos, nevertino pirmosios instancijos teismo surinktų faktinių aplinkybių, yra absoliučiai nepagrįstas, teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo S. Ž. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
5. Kasaciniu skundu nuteistasis S. Ž. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pažymėtina, kad pagal BPK 382 straipsnį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą, gali priimti tik šiame straipsnyje išvardytas nutartis, tarp kurių nėra nutarties panaikinti nuosprendį ir nuteistąjį išteisinti. Taigi, atsižvelgdamas į kasatoriaus prašymą ir kasacinio skundo turinį, kasacinės instancijos teismas spręs, ar nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstyti reikalavimai, t. y. ar apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo S. Ž. apeliaciniame skunde.
6. Apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir nuteistąjį išteisinti. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
7. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nevertinti duomenys, išdėstyti 2011 m. vasario 1 d. pasirašytame dokumente „Tarpusavio įsipareigojimai“, tačiau apeliaciniame skunde ir nebuvo prašoma vertinti šių duomenų kaip nors kitaip, nei kad jie įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Nuosprendyje konstatuota, kad iš tarpusavio įsipareigojimų, pasirašytų S. Ž., D. M. ir liudytojos E. S., matyti, dėl kokių D. M. pasitraukimo iš UAB „R“ akcininkų sąlygų susitarė S. Ž., liekantis UAB „R“ akcininku, ir D. M., perleidžiantis savo turimas UAB „R“ akcijas S. Ž.. Šiame dokumente, be kita ko, nurodyta: „Miškus su žeme, įsigytus UAB „R“ vardu, įsipareigojame pasidalinti lygiomis dalimis iki 2011 m. vasario mėn. 28 d. Pirkimo-pardavimo išlaidas pasidalinti per pusę.“ Šiame susitarime nėra duomenų apie susitarimą, kad UAB „Z“ lieka miško sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemė ir antra eilė miško, o UAB „R“ – pirma eilė miško, kurią jis gali nusikirsti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad iš S. Ž., D. M. ir liudytojos E. S. 2011 m. vasario 1 d. pasirašytų tarpusavio įsipareigojimų matyti S. Ž. ir D. M. nepasitikėjimas vieno kitu sprendžiant turto pasidalijimo klausimus: tarpusavio įsipareigojimai ne tik kad buvo išdėstyti raštu, bet ir pasirašyti liudytojos akivaizdoje, ir padaryta išvada, kad vien ši aplinkybė paneigia kaltinamojo versiją, jog tarp jo ir D. M. galėjo būti sudarytas žodinis susitarimas dėl nekilnojamojo turto, t. y. ginčo miško žemės sklypo, pasidalijimo sąlygų, kurios nenustatytos notaro patvirtintoje sutartyje. Taigi pirmosios instancijos teismas įvertino duomenis, išdėstytus 2011 m. vasario 1 d. pasirašytame dokumente „Tarpusavio įsipareigojimai“, apeliaciniame skunde nebuvo išdėstyti argumentai, kad šie duomenys turi būti vertinami kitaip, todėl apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas minėtų duomenų, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.
8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad UAB „Z“ atstovas nepateikė paaiškinimo, dėl kokių priežasčių keletą metų ruošdamas metines įmonės inventorizacijas nematė, kad miško sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybė priklauso UAB „R“, ir niekur dėl to nesikreipė. Pažymėtina, kad ši aplinkybė pirmą kartą nurodoma būtent kasaciniame skunde – nei nagrinėjant bylą pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme toks klausimas UAB „Z“ atstovui nebuvo užduodamas. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nesiaiškinęs, kodėl UAB „Z“ atstovas nematė, kad minėto miško sklypo nuosavybė priklauso UAB „R“, ir niekur dėl to nesikreipė, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Byloje nustatyta, kad 2011 m. balandžio 12 d. valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui buvo pateiktas UAB „Z“ prašymas įregistruoti nuosavybės teises į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2011 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2-1967. 2011 m. balandžio 20 d. Nekilnojamojo turto registre minėto sklypo savininku klaidingai buvo įrašytas UAB „R“. Ši klaida buvo ištaisyta 2018 m. rugsėjo 27 d.
9. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nevertinti specialistės Irenos Valatkienės parodymai apie tai, kad sandoris, kurio metu buvo parduotas sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), prieštaravo UAB „R“ veiklos interesams, ir liudytojos notarės R. S. parodymai apie tai, kad maža parduodamo sklypo kaina jai sukėlė abejonę. Anot kasatoriaus, maža parduodamo sklypo kaina patvirtina žodinio susitarimo tarp jo ir D. M. dėl pirmos eilės miško sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), išsikirtimo buvimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje minėto žodinio susitarimo tarp S. Ž. ir D. M. buvimas paneigtas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais, nuosprendyje išdėstytais ir įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nuteistojo S. Ž. versija, kad jis nepagrobė svetimos medienos, o tik įgyvendino jo ir UAB „Z“ atstovo D. M. 2011 metais sudarytą žodinį susitarimą, pagal kurį mediena buvo UAB „R“ nuosavybė, atmesta kaip gynybinė ir nutartyje išdėstyti tokio sprendimo motyvai (nutarties 9–11 punktai). Taigi ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nevertinti minėtų liudytojų parodymai dėl joms abejonių sukėlusios pernelyg mažos sklypo pardavimo kainos, nevertintina kaip BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas.
10. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino 2019 m. gegužės 27 d. sudarytos taikos sutarties sąlygų bei UAB „R“ civiliniame ieškinyje nurodytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4446-886/2019 patvirtinta UAB „R“ ir UAB „Z“ sudaryta taikos sutartis, kuria UAB „R“ įsipareigojo sumokėti UAB „Z“ 10 000 Eur sumą už atliktus miško kirtimus ir iškirstą medieną, taigi, šia taikos sutartimi jau išspręstas turtinės žalos atlyginimo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ši teismo nutartis neturi įtakos S. Ž. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui ir nėra kliūtis baudžiamajai atsakomybei kilti, nes, nustačius vagystės požymius, veika, nepaisant civilinio proceso išsprendimo rezultatų, turi būti vertinama kaip nusikaltimas. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra pagrįsta. Turtinės žalos atlyginimo faktas neturi įtakos veikos teisiniam vertinimui, t. y. jos kvalifikavimui. Šis faktas gali turėti įtakos bausmės rūšiai ir dydžiui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. Ž., atsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika padaryta žala jau yra atlyginta.
11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti reikalavimai nebuvo pažeisti, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo S. Ž. kasacinį skundą atmesti.