Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nerijaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2019 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, bausmės metu įpareigojant dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, L. L. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. rugsėjo 2 d. 11.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 3 d. 10.55 val. (viena para), vieną sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nukentėjusiojo Y. A. N. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš L. L. priteista 500 eurų, likusioje dalyje atmestas.

Iš L. L. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui Y. A. N. priteista 5000 eurų atstovavimo išlaidų.

Iš L. L. priteista 17,80 eurų teismo pašto išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. L. nuteista už tai, kad 2018 m. rugsėjo 2 d. apie 10.00 val. name, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų su dukros P. N. sutuoktiniu Y. A. N. metu, tyčia rankomis pastūmė nukentėjusįjį Y. A. N. į krūtinę ir rankomis sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip du smūgius į įvairias kūno vietas, taip sukeldama nukentėjusiajam Y. A. N. fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios L. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl L. L. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistosios L. L. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas L. L. kalta, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Priešingai, nei teigia nuteistoji, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu L. L. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistosios apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl nuteistosios kaltės.

9. Apeliantė skunde itin detaliai analizuoja atskirus bylos įrodymus (nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, vaizdo įrašų, specialisto išvados duomenis), teigdama, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas.

10. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąją L. L., nukentėjusįjį Y. A. N., liudytojus P. N., V. R., R. D., tyrė byloje esančius vaizdo ir garso įrašus, rašytiniuose įrodymuose užfiksuotus duomenis, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas tyrė bei analizavo tiek L. L. teisinančius, tiek ir ją kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamosios, nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, specialisto išvadų, vaizdo ir garso įrašuose esančių duomenų bei kitų įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia L. L. kaltę, taip pat aptarė jos gynybos versijas dėl nukentėjusiojo siekio ją apkalbėti ir byloje nagrinėjamo įvykio faktinių aplinkybių (nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, jų kiekio, padarymo vietos bei būdų ir t.t.) ir motyvuotai jas atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės gana detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, susijusių su nuteistosios L. L., liudytojos P. N., nukentėjusiojo parodymų patikimumu bei jų vertinimu. Su pirmos instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo motyvus.

11. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 2 d. apie 10 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini) tarp L. L. ir jos tuomečio žento Y. A. N. kilo konfliktas, tačiau nuteistoji ir jos dukra P. N. bei nukentėjusysis skirtingai apibūdino konflikto eigą, kiekvieno iš konflikte dalyvavusių asmenų atliktus veiksmus, vienas kitą kaltino nederamų veiksmų atlikimu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įvykio metu tarp nuteistosios dukros P. N. ir Y. A. N. buvo prasidėjęs skyrybų procesas, jų santykiai buvo įtempti, ką puikiai matė ir suprato ir L. L.. Priekaištų dėl galimai netinkamo Y. A. N. elgesio turėjo ne tik jo žmona (P. N.), bet ir uošvė (L. L.). Esant gana įtemptai emocinei situacijai ir kilo aptariamas konfliktas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio bylose (kurios glaudžiai susijusios su paraleliai vykstančiomis skyrybų bylomis), teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Abejoms konflikto pusėms skirtingai aiškinant įvykio aplinkybes, vertinant parodymų teisingumą, svarbu, kieno parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai – šiuo atveju tai, visų pirma, būtų vaizdo ir garso įrašuose užfiksuota informacija, į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymai ir kita.

12. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji L. L. visiškai neigia savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos ir tvirtina, jog konflikto neprovokavo, nukentėjusysis pirmas ją pastūmė, dėl ko jai surakino nugarą, ji suklupo, iš skausmo atsitūpė, o atsikėlus Y. A. N. buvo taip arti, kad pastarojo veidas beveik lietėsi su jos nosimi, todėl ji atstūmė nukentėjusįjį nuo savęs už pečių. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog Y. A. N. niekur neatsitrenkė, tačiau labai rėkė ir tai galėjo būti dėl to, kad nukentėjusysis užsikabino už spintos durų ir šios galėjo ant jo užgriūti. Tačiau šiuos nuteistosios argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir prieštaraujančiais byloje surinktai medžiagai. Pažymėtina, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 45) nuteistoji L. L. nurodė, kad neva nukentėjusysis pirmas ją pastūmė, dėl ko ši stūmė jį atgal abejomis rankomis nuo savęs už jo pečių, tačiau tai, jog ji neva suklupo ir dėl to atstūmė nukentėjusįjį nuo savęs, nurodė tik apklausiama kaip kaltinamoji bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (4 t., b. l. 47). Nuteistosios parodymus apie tai, kad ji jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko, o tik atstūmė Y. A. N. nuo savęs, patvirtino ir liudytoja P. N.. Tačiau nei vienos iš jų parodymų nepatvirtina objektyvūs byloje esantys įrodymai, t. y., vaizdo ir garso įrašas. Pastebėtina, kad P. N., atėjusi pas Y. A. N. mobilaus ryšio telefonu slapta filmavo, tuo tarpu pats nukentėjusysis darė garso įrašą. Tiek P. N. darytame vaizdo/garso įraše, tiek Y. A. N. darytame garso įraše užfiksuotos aplinkybės sutampa. Nors nuteistoji aiškino, kad ji nebuvo supykusi, nenorėjo konfliktuoti, tačiau minėtuose įrašuose užfiksuotas pakeltas jos balso tonas, išsakytos įžeidžiančios frazės, riksmai byloja priešingai. Nors P. N. darytas vaizdo/garso įrašas nėra itin kokybiškas, dalies bylai reikšmingų vaizdų jame nesimato, tačiau sugretinus jame užfiksuotas aplinkybes su nuteistosios, liudytojos P. N. ir paties nukentėjusiojo parodymais, galima daryti išvadą, kad šioje situacijoje artimesni objektyviai tiesai yra būtent nukentėjusiojo parodymai. Pastarieji, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, viso proceso metu taip pat kito, nurodant vis naujas aplinkybes, jas papildant didesniu nukentėjusiojo atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų skaičiumi, jų atlikimo seka. Nukentėjusysis hiperbolizavo prieš jį atliktus smurtinius veiksmus, vienu metu net tvirtindamas, kad tiek L. L., tiek P. N. jam sudavė po 10 smūgių (pastebėtina, kad ikiteisminis tyrimas P. N. atžvilgiu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo), tačiau viso proceso metu jis kategoriškai tvirtino, jog L. L. jį pastūmė bei sudavė rankomis ir jos smurtiniais veiksmais jam buvo sukeltas fizinis skausmas, o kad nuteistoji jį stūmė ir sudavė nemažiau kaip du smūgius objektyviai galima spręsti iš byloje esančių vaizdo ir garso įrašų. Kaip matyti iš teismo nustatytų įvykio aplinkybių, teismas nukentėjusiojo parodymais besąlygiškai taip pat netikėjo ir rėmėsi tik ta jų dalimi, kurią patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Pastebėtina, kad L. L. teismui buvo perduota kaltinant ją pastūmus Y. A. N. į krūtinę, dėl ko šis galva atsitrenkė į sieną, po to rankomis sudavus apie 10 smūgių į įvairias kūno vietas, dėl ko šiam buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o įvertinus visus byloje esančius įrodymus, L. L. pripažinta kalta tik dėl to, kad pastūmė nukentėjusįjį į krūtinę ir rankomis sudavė ne mažiau kaip du smūgius į įvairias kūno vietas taip sukeldama jam fizinį skausmą. Tad akivaizdu, kad teismas vertino visumą byloje esančių įrodymų, o ne vadovavosi tik kažkuriuo iš jų.

13. Kad nuteistoji ne atsistūmė nuo nukentėjusiojo, kaip kad tvirtina ji pati ir liudytoja P. N., o atliko aktyvius smurtinius veiksmus, kaip ir minėta, galima spręsti ne tik iš nukentėjusiojo parodymų, bet ir iš vaizdo įraše užfiksuotų duomenų. Peržiūrėjus byloje esantį vaizdo įrašą matyti, kad tik atėjusi pas Y. A. N. L. L. kalbėjo pakeltu tonu, nusekė paskui nukentėjusįjį į holą. Pati arti prie jo priėjo, atliko kažkokius judesius, po kurių pasigirdo Y. A. N. klausimas „ar tu mane stumdai?“. Nuteistoji iš esmės visą laiką, priešingai nei nukentėjusysis, kalbėjo pakeltu tonu, aiškino, kad tai jos namas ir ji čia ateis kada nori. Vienu momentu anglų kalba liepdama nukentėjusiajam užsičiaupti, ji užrėkė itin stipriai, į ką Y. A. N. taip pat atsakė, pavadindamas ją „imbicilu“, tada vėl sekė pastarojo prašymas jo neliesti, į ką P. N. atsakė, kad jo neliečia. Toliau nukentėjusysis atsitūpė, kalbos tonas ramus, atsistojęs sakė, kad L. L. išeitų lauk, po ko ši nukentėjusįjį ėmė vadinti debilu, daunu. Nukentėjusysis iš kelnių kišenės ištraukė ir parodė mobilųjį telefoną. L. L. toliau nukentėjusįjį vadino šizofreniku, sergančiu paranoja, Y. A. N. atkartojo jos žodžius, po ko nuteistoji pasirodė filmuojamoje vietoje, pati priėjo prie nukentėjusiojo ir link jo veido ištiesė, kaip galima įžiūrėti, ranką. Kas vyko toliau tarp L. L. ir nukentėjusiojo jau nebefilmuojama, girdėjosi tik nuteistosios pakeltas balso tonas su dalimi keiksmažodžio, kurį lydėjo garsas, panašus į puolimą/trenkimą, po ko nukentėjusysis tuoj pat pradėjo rėkti, liepė išeiti, ėjo į vaiko kambarį. Užfiksuota, kad paskui jį ėjo ir grindis filmuojanti P. N., nukentėjusysis rėkė, - „atsitrauk, ne“, vaizdas kratėsi, fragmentiškai matėsi judančios kūno dalys, pilkos spalvos rūbo nugara, po to ekranas tapo tamsiu, tačiau girdėjosi, kaip nukentėjusysis ir toliau rėkia, tačiau ne pratisai, o tam tikrais tarpais. P. N. iš jo anglų kalba reikalavo paties nukentėjusiojo telefono, o nukentėjusysis šaukė, kad jį nustotų mušti/žaloti (2 t., b. l. 55-56; 2 t., b. l. 116-118; 3 t., b. l. 134-137; 4 t., b. l. 37). Būtent šis P. N. darytas vaizdo garso įrašas, kurį patvirtina Y. A. N. darytas garso įrašas (1 t., b. l. 110), kuriame dar papildomai girdisi, jog išbėgęs į lauką jis šaukia „policija“, paneigia nuteistosios ir P. N. teiginius, kad jokie smurtiniai veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo atlikti, kad jis susižaloti galėjo pats atsitrenkdamas į spintą ar specialiai save draskydamas, kad nežinia dėl ko rėkė. Todėl teismas pagrįstai tokius nuteistosios teiginius, o tuo pačiu ir liudytojos P. N. parodymus vertino kaip nuteistosios pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

14. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistoji, jos parodymai, jog ji nesmurtavo ir nesiekė sukelti fizinio skausmo nukentėjusiajam, kaip ir minėta, yra paneigti objektyviais ir nenuginčijamais įrodymais, kurie buvo aptarti ir pirmosios instancijos teisme. Šiuos jos parodymus paneigia ir iš karto po įvykio nukentėjusįjį mačiusių liudytojų policijos pareigūnų V. R. ir R. D. parodymai. Nors kaip apeliaciniame skunde pabrėžia ir nuteistoji, minėti liudytojai vertinamo konflikto tiesiogiai nematė, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis nustatyta, jog jie betarpiškai bendravo su nukentėjusiuoju po įvykio ir apibūdino jo emocinę būseną, patvirtino, jog jis buvo išsigandęs, susijaudinęs, jiems paaiškino, kad jį sumušė ir L. L.. Be to, ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas V. R. nurodė, jog atvykus į įvykio vietą apeliantė L. L. savo kaltės neneigė ir pasakė: „kai dėjau, galvojau, kad nutils, o jis dar labiau pradėjo rėkti“. Šiuos savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas V. R. patvirtino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (4 t., b. l. 62). Netikėti šiais policijos pareigūnų parodymais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, nėra jokių duomenų, jų nenurodė ir apeliantė, dėl ko minėti liudytojai galėtų siekti ją apkalbėti. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog nei vienas iš į įvykio vietą atvykusių pareigūnų nenurodė, jog būtų matę kokius nors smurto požymius ant nukentėjusiojo veido, tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 140 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasis į žmogaus kūno neliečiamumą arba sveikatą ir apima smurtavimą tiek nepaliekant žymių, bet sukeliant fizinį skausmą, tiek ir nežymiai ar trumpam sutrikdant sveikatą, todėl šis skundo argumentas atmetamas.

15. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad nukentėjusysis apkalbėjo nuteistąją siekdamas pranašumo skyrybų su jos dukra (P. N.) byloje, siekdamas, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo, tačiau, kaip minėta, nuteistosios kaltė grindžiama ne vien nukentėjusiojo parodymais, jie buvo įvertinti kartu su kitais byloje surinktais įrodymais – pačios nuteistosios, liudytojų parodymais bei vaido ir garso įrašais.

16. Apeliacinės instancijos teismas skundo argumentą, jog nuteistoji matė, kaip nukentėjusysis eidamas link miško buvo pasikišęs rankas po marškinėliais ir atrodė, kad jis save draskosi ar kasosi, taip pat laiko nepagrįstu. Tai, kad neva nukentėjusysis susinervinęs ima kasytis įvairias kūno vietas, nuteistoji L. L. nurodė tik antrą kartą apklausiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūną (3 t., b. l. 51). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių nuteistosios argumentą, jog susinervinęs nukentėjusysis ima pats save draskyti. Be to, nuteistosios skundo argumentą, jog nukentėjusysis buvo pasikišęs savo rankas po marškinėliais ir save draskė, paneigia nukentėjusiojo Y. A. N. parodymai, kuriuos jis davė įvykio dieną (1 t., b. l. 37), kad įvykio metu jo marškinėliai buvo suplėšyti. Taip pat tai prieštarauja ir kitai byloje esančiai medžiagai, t. y. liudytojų V. R. ir R. D. parodymams, kurie nurodė, jog atvykus į įvykio vietą juos pasitiko nukentėjusysis Y. A. N., kurio viršutinė kūno vieta buvo nuoga, ką patvirtina ir policijos pareigūnų automobilyje buvusios kameros užfiksuotas vaizdas (4 t., b. l. 40). Todėl pritartina apylinkės teismo išvadai, jog nuteistoji L. L. negalėjo matyti nukentėjusiojo bėgančio ir kažką ranka darančio savo kūnui po marškinėliais, nes nebuvo nustatyta, jog nukentėjusysis apskritai buvo su marškinėliais.

17. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinasis požymis yra padariniai ir priežastinis ryšys, t. y. asmens smurtiniais veiksmais turi būti sukeltas fizinis skausmas. Sprendžiant, ar buvo sukeltas fizinis skausmas yra vertinama nukentėjusiojo pozicija ir elgesys, smurtinių veiksmų naudojimo lokalizacija ir kiti byloje esantys duomenys. Bylos duomenimis nustatyta, kad Y. A. N. iškart kreipėsi pagalbos ir pranešė apie smurtinius veiksmus savo advokatui, prašė iškviesti pagalbą, kad buvo sumuštas nurodė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Policijos pareigūnai nurodė, kad matė įdrėskimus ant nugaros, ant veido prie ausies buvo truputį kruvina. Nukentėjusysis buvo išsigandęs, neramus. Vaizdo ir garso įrašuose užfiksuota, kad po trinktelėjimo garso sekė nukentėjusiojo riksmai, tad šis trinktelėjimas jam neabejotinai sukėlė fizinį skausmą, toliau vėl sekė atskiri nukentėjusiojo riktelėjimai, pagalbos šauksmas. Todėl nekyla abejonių, kad nukentėjusysis juto fizinį skausmą, kurį sukėlė smurtiniai nuteistosios veiksmai.

18. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nuteistosios kaltės ir tėra jos savaip pateikiama įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Tokiu būdu, apeliacinio skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad L. L. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o nuteistosios iškelta versija yra argumentuotai paneigta tiek nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, tiek ir kitais skundžiamame nuosprendyje išdėstytais ir šioje nutartyje aptartais įrodymais. Pripažindamas L. L. kalta, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl L. L. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio

19. Apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo alternatyvų prašymą pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Tvirtina, kad priteista procesinių išlaidų suma yra aiškiai per didelė. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu iš dalies sutinka.

20. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs asmenį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš šio asmens išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas proceso dalyvio prašomą atstovavimo išlaidų sumą gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė.

21. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis teigė patyręs 7334,37 Eur išlaidų, susijusių su jo interesų atstovavimu ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, tačiau apylinkės teismas, konstatavo, kad dalis patikslintoje pažymoje nurodytų išlaidų nėra pagrįstos. Teismas atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, į tai, kad ne visos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos, faktinį ir teisinį bylos sudėtingumą, teisinės pagalbos teikimo trukmę ir pan., padarė išvadą, kad Y. A. N. už teisinę pagalbą sumokėti honorarai advokatui neatitinka proporcingumo kriterijaus ir nusprendė iš nuteistosios priteisti 5000 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti – 3000 Eur už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir 2000 Eur už atstovavimą teisme. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka tik iš dalies.

22. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas detaliai vertino, ar patikslintoje pažymoje apie patirtas išlaidas advokatui ikiteisminiame tyrime nurodyta suma, viso 4424,32 Eur yra pagrįsta, ir konstatavęs, kad dalis išlaidų yra nepagrįstos, šią sumą sumažino iki 3000 Eur. Teismas teisingai nurodė, jog 152 Eur išlaidos už kurą ir automobilio amortizaciją yra nepagrįstos jokiais įrodymais, todėl šių išlaidų ir nepriteisė iš nuteistosios. Taip pat teismas pagrįstai konstatavo, kad 2018 m. rugsėjo 2 d. apklausoje advokatas dalyvavo ne kaip oficialus nukentėjusiojo atstovas, nes advokato orderis išrašytas ir nutarimas leisti įgaliotajam atstovui dalyvauti procese priimtas tik 2018 m. rugsėjo 3 d. (1 t., b. l. 37–39, 41). Taigi patikslintoje pažymoje nurodytos sumos – 157,30 Eur + 707,85 Eur nurodytos sumos iš nuteistosios neturėjo būti priteisiamos. Patikslintoje pažymoje nurodyta, kad 2018 m. rugsėjo 3 d. atstovavimas klientui apklausos metu truko 2.30 val., tačiau teismas nustatė, jog byloje nėra apklausos tokia data, yra tik nutarimas leisti dalyvauti atstovui procese (1 t. b. l. 42), todėl abejotina, jog tokio formalaus nutarimo priėmimas galėjo trukti 2.30 val. Tad iš nuteistosios neturėjo būti priteisiama ir 393,25 Eur suma. Pažymoje taip pat nurodoma, kad 2018 m. rugsėjo 6 d. atstovavimas klientui apklausos metu truko 3.45 val., tačiau iš 2018 m. rugsėjo 6 d. liudytojo papildomos apklausos protokolo matyti, kad apklausa vyko nuo 13.30 val. iki 15.00 val., kas sudaro 1.30 val. (1 t., b. l. 45). Pažymoje taip pat nurodoma, kad 2018 m. rugsėjo 18 d. atstovavimas klientui akistatos metu truko 3 val., tačiau akistata vyko nuo 13.00 val. iki 14.09 val., kas sudaro 1.09 val. (2 t. , b. l. 26–28). Taigi nurodyta 471,75 Eur suma vėlgi per didelė. Pažymoje nurodoma, kad 2018 m. spalio 3 d. atstovavimas klientui apklausos metu – 2 val., tačiau byloje nėra duomenų apie vykusią apklausą tokia data šioje byloje. Tad 212,35 Eur + 314,50 Eur suma iš nuteistosios neturi būti priteisiama. Pažymoje nurodoma, kad 2019 m. sausio 9 d. atstovavimas klientui apklausos metu truko 2.20 val., tačiau ši apklausa vyko nuo 9.53 val. iki 10.26 val., kas sudaro 33 min. (1 t., b. l. 50–51) ir parodymų patikrinimas vyko nuo 11.30 val. iki 11.50 val., kas sudaro 20 min. (1 t., b. l. 56–72). Pastebėtina, kad kelionės laikas pagal advokato ir kliento susitarimą buvo apmokamas 50 procentų tarifu, šios išlaidos atskirais punktais įtrauktos į bendrą sąmatą, tad negali būti papildomai priskaičiuotos prie konkretaus procesinio veiksmo atlikimo trukmės. Teismas teisingai konstatavo, kad iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad dalis advokato A. Kunčiaus 2019 m. liepos 1 d. pažymoje nurodytų nukentėjusiojo išlaidų advokatui, net ir įvertinus tas aplinkybes, jog nukentėjusiojo konsultavimas aukščiau nurodytais laikais galimai neprasidėjo ir nepasibaigė minučių tikslumu, visgi yra tinkamai nepagrįstos.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kas paminėta, taip pat į tai, kad nagrinėjama byla yra nedidelės apimties, nesudėtinga, kaltinimas padarius nesunkų smurtinį nusikaltimą buvo pareikštas vienam asmeniui, tad akivaizdu, kad joje nebuvo sprendžiami jokie teisiškai sudėtingi klausimai, nukentėjusiojo atstovavimas nereikalavo didelės teisinės analizės ir papildomų žinių, darytina išvada, kad teismo priteistos nukentėjusiojo atstovavimo išlaidos, nors ir sumažintos, bet visgi yra per didelės, neproporcingos atstovo suteiktoms paslaugoms, todėl siekiant abiejų pusių turtinių interesų pusiausvyros bei teisingumo ir protingumo principų įgyvendinimo mažintinos iki 3000 Eur. Pastebėtina, kad su tokia bylinėjimosi išlaidų suma L. L. ir jos gynėja sutiko bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į šias aplinkybes skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto atstovavimo išlaidų klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistosios L. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2019 m. spalio 17 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuteistosios L. L. nukentėjusiajam Y. A. N. priteistas 5000 Eur (penkių tūkstančių eurų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti sumažinti iki 3000 Eur (trijų tūkstančių eurų).

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.