Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-95-593/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-05-31
Bylos Nr.: 1A-95-593/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-50204-2018-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
Nuteistasis: V. M.
Nukentėjusysis: R. A.
Advokatai: Daiva Jurevičienė, Vytautas Merkšaitis

Kategorijos

1.2.20.6.1Melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą (BK 236 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-95-593/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50204-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.6.1.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.4.; 2.4.7. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 31 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, Indrei Vitkutei,dalyvaujant prokurorei Ritai Poškienei,nuteistajam V. M., jo gynėjai advokatei Daivai Jurevičienei,nukentėjusiojo R. A. atstovui advokatui Vytautui Merkšaičiui,specialistei S. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Poškienės, nuteistojo V. M. ir nukentėjusiojo R. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 (vienų) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

V. M. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

V. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta pradėjus bausmės vykdymą.

Nukentėjusiojo R. A. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš V. M. priteista nukentėjusiajam R. A. 60,97 Eur (šešiasdešimt eurų 97 ct) turėtų išlaidų vaistams, 129,44 Eur (vienas šimtas dvidešimt devyni eurai 44 ct) negauto darbo užmokesčio, iš viso 190,41 Eur (vienas šimtas devyniasdešimt eurų 41 ct) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo R. A. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš V. M. priteista nukentėjusiajam R. A. 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo R. A. turėtos atstovavimo išlaidos – 700 Eur (septyni šimtai eurų) – pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš V. M. nukentėjusiajam R. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. M. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. spalio 12 d., apie 13.40 val., kieme, (duomenys neskelbtini), konflikto metu smurtaudamas prieš R. A., sukėlė jam fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė R. A. į veidą, metaliniu strypu vieną kartą trenkė jam į nugaros kairės pusės apačią ir nustūmė R. A. nuo šlaito žemyn, dėl ko pastarasis, krisdamas žemyn, atsitrenkė keliais ir prieš tai po lūžio nesugijusia dešine ranka į žemę, taip padarydamas R. A. poodinę kraujosruvą juosmens kairėje pusėje, dėl ko buvo sukeltas fizinis skausmas ir nesunkiai sutrikdyta jo sveikata.

2. V. M. išteisintas iš kaltinimo, kad jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2018 m. spalio 12 d. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, o būtent, kad 2018 m. spalio 12 d. konflikto metu kaimynas R. A. sudavė jam su atsuktuvu į ranką ir tris kartus su šiuo įrankiu įdūrė jam į pilvą, tuo sukeliant fizinį skausmą.

Žemesnės instancijos teismas

3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Rita Poškienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 29 d. nuosprendžio dalį dėl V. M. išteisinimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį, kuriuo V. M. pripažinti kaltu padarius minėtą nusikalstamą veiką ir paskirti jam 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, šią bausmę subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir galutinę bausmę paskirti – 1 (vienus) metus 3 (tris) mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 1 (vieniems) metams, įpareigojant V. M. atsiprašyti nukentėjusiojo, dalyvauti elgesio pataisos programoje, be bausmės vykdymo atidėjimą prižiūrinčios institucijos žinios neišvykti iš gyvenamosios vietos, taip pat skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 30 (trisdešimt) MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

3.1. Skunde prokurorė nurodo, kad teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, kaip įrodymais rėmėsi iš esmės tik kaltinamojo V. M., siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir jo žmonos V. M. bei žmonos sesers V. Š., suinteresuotų V. M. palankia bylos baigtimi, parodymais, nepagrįstai atmesdamas kitus tyrimo metu surinktus duomenis, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nepagrįstai padarydamas išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką. Nors skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas nurodo, kad aplinkybė, jog V. M. suklydo, kad buvo sužalotas įvykio išvakarėse, o ne įvykio dieną, nelaikytina tyčiniu policijos pareigūnų klaidinimu ir melagingu pranešimu apie padarytą nusikalstamą veiką, tačiau su tokia teismo pozicija nesutiktina. Viso ikiteisminio tyrimo metu V. M. tvirtino, jog atsuktuvu R. A. jį sužalojo būtent 2018 m. spalio 12 d.

3.2. Aplinkybę, kad V. M. nurodė, jog R. A. atsuktuvu jį sužalojo 2018 m. spalio 12 d., tyrimo metu patvirtino ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai – iš 2018 m. spalio 12 d. Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos mobilaus būrio vyriausiojo patrulio A. M. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2018 m. spalio 12 d. jiems atvykus į įvykio vietą, V. M. paaiškino, kad į jo žemės sklypą atėjęs kaimynas R. A. pradėjo su juo konfliktuoti dėl žemės ribų ir bandė jam suduoti, kaip nurodė, atsuktuvu. 2018 m. spalio 18 d., būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, apklausos metu jis patvirtino, kad R. A. atsuktuvu jį sužalojo 2018 m. spalio 12 d. Taip pat nurodė, kad tarp jo ir kaimyno R. A. buvo kilęs konfliktas ir 2018 m. spalio 11 d., kurio metu R. A. du kartus dešine koja spyrė jam į dešinę blauzdą. Išsigandęs jis pradėjo bėgti namo ir šaukti, kad iškvies policiją, tačiau grįžęs į namus policijos nekvietė, nes sunkių sužalojimų nepatyrė, ant blauzdos atsirado tik dvi mėlynės. Į gydymo įstaigą nesikreipė.

3.3. Iš specialisto išvados Nr. G3227/2018(02) matyti, kad atliekant V. M. apžiūrą, jis nurodė, kad 2018 m. spalio 12 d., apie 14 val., jį sužalojo kaimynas R. A., t. y. atsuktuvo smailiuoju galu vieną kartą trenkė į kairę ranką ir tris kartus į pilvo sritį. Apklaustas įtariamuoju, V. M. taip pat nurodė, kad atsuktuvu R. A. jį sužalojo būtent 2018 m. spalio 12 d. Nors specialisto išvadoje Nr. G 3227/2018(02) V. M. buvo konstatuotos durtinės žaizdelės pilve abipus, odos nubrozdinimas kairėje alkūnėje, kad sužalojimai padaryti duriančių savybių turinčiu daiktu, tikėtina, tiriamojo nurodomu atsuktuvu, sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2018 m. spalio 12 d., tačiau pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-50314-18 metu objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šie sužalojimai buvo padaryti 2018 m. spalio 12 d., negauta. V. M. nurodytas aplinkybes, jog jis buvo sužalotas 2018 m. spalio 12 d., paneigia 2018 m. spalio 18 d. apklausos metu R. A. prie ikiteisminio tyrimo medžiagos pateiktas 2018 m. spalio 12 d. įvykusio konflikto vaizdo įrašas.

3.4. Įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, 2018 m. gruodžio 7 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-50314-18 nutraukė, nustatęs, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, t. y. nustačius, kad specialisto išvadoje Nr. G 3227/2018(02) V. M. konstatuoti sužalojimai negalėjo atsirasti 2018 m. spalio 12 d. konflikto su R. A. metu. Nutarimo pagrįstumas patikrintas tiek aukštesniojo prokuroro, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo bei aukštesniojo teismo, kurio priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

3.5. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad visiškai kitokias sužalojimo atsuktuvu aplinkybes V. M. nurodė tik teikdamas skundą aukštesniajam prokurorui dėl 2018 m. gruodžio 7 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-50314-18, t. y. sužinojęs apie R. A. prie ikiteisminio tyrimo pridėtą vaizdo įrašą, apie kurį jam iki tol nebuvo žinoma. Skunde V. M. nurodė, kad R. A. atsuktuvu jį sužalojo ne 2018 m. spalio 12 d., o 2018 m. spalio 11 d. Šią aplinkybę jis patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, kur nurodė visiškai kitokias jo sužalojimo aplinkybes, kurios kelia pagrįstų abejonių. Visų pirma, pažymima, kad 2018 m. spalio 18 d. apklausos metu V. M. buvo nurodęs, kad tarp jo ir kaimyno R. A. buvo kilęs konfliktas ir 2018 m. spalio 11 d., tačiau tuomet R. A. tik du kartus dešine koja spyrė jam į dešinę blauzdą, tuo konfliktas ir baigėsi. Apie tai, kad dar buvo sužalotas ir atsuktuvu, neužsiminė, visa laiką teigė, kad atsuktuvu jis buvo sužalotas 2018 m. spalio 12 d. V. M. nurodytą aplinkybę, jog R. A. atsuktuvu jį sužalojo 2018 m. spalio 11 d., teisminio nagrinėjimo metu paneigė ir liudytojas R. B., kuris 2018 m. spalio 11 d. įvykio metu buvo kartu su R. A.. Šią aplinkybę, t. y. kad įvykio metu kartu su R. A. buvo ir R. B., nurodė ir pats V. M.. Be to, iš specialisto išvados matyti, kad tyrimas buvo atliktas 2018 m. spalio 22 d., taigi neatmestina, kad konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti ir po 2018 m. spalio 12 d. Prokurorės vertinimu, mažai tikėtina, kad V. M. galėjo suklysti dėl esminių jo sužalojimo aplinkybių.

3.6. Savo sprendimą teismas motyvavo ir tuo, kad V. M. nurodytas aplinkybes, jog buvo sužalotas 2018 m. spalio 11 d., teisminio nagrinėjimo metu patvirtino jo sutuoktinė V. M. ir jos sesuo V. Š.. Tačiau, prokurorės įsitikinimu, šių liudytojų parodymai vertintini kritiškai, nes nei viena iš minėtų liudytojų nebuvo apklaustos nei ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-50314-18, nei tyrimo Nr. 01-1-50204-18 metu, kadangi aplinkybę, jog buvo sužalotas ne 2018 m. spalio 12 d., o 2018 m. spalio 11 d. V. M. nurodė tik 2018 m. gruodžio 28 d., teikdamas skundą dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-50314-18. Apie liudytoją V. Š. nuteistasis nenurodė nei skunde aukštesniajam prokurorui, nei teikdamas skundus teismams. Tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu V. M. gynėja advokatė Daiva Jurevičienė pateikė prašymą apklausti abi minėtas liudytojas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių V. M. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, civilinį ieškinį atmesti. Netenkinus šio prašymo, vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti, R. A. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti, o dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažinti, atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo veiksmus įvykio metu.

4.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad jokios nusikalstamos veikos nepadarė, nes gynėsi nuo galimo R. A. užpuolimo. Pastarasis įvykio metu greitai ir agresyviai link jo artėjo, dešinėje rankoje laikydamas atsuktuvą, kurį vėliau įsikišo į kišenę. Sužaloti nukentėjusiojo jis nesiekė ir to nenorėjo, todėl turėtų būti išteisintas. Po 2018 m. spalio 12 d. įvykio, tik praėjus penkioms dienoms, jis pamatė, jog R. A. ranka yra sugipsuota. Klaidinant gydytojus bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus, siekdamas sau naudos, R. A. apkaltino jį rankos sulaužymu, dėl ko jam buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 138 straipsnį, taip pat reikalauta atlyginti tūkstančius siekiančią žalą. Bylos nagrinėjimo teisme metu, atlikus ekspertizę, pasitvirtino aplinkybė, jog R. A. rankos sužalojimą patyrė anksčiau, nei tarp jų buvo kilęs konfliktas. Nustačius, jog trauma yra sena, kaltinimas buvo pakeistas iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau ir ši kvalifikacija nėra pagrįsta, nes jis, būdamas išsigandęs, tiesiog gynėsi nuo akivaizdaus galimo užpuolimo.

4.2. Nustačius jo atliktuose veiksmuose kaltę, apeliantas prašo jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti, kadangi jis yra dirbantis asmuo (dirba pagal laisvą grafiką, yra įmonės vadovas). Be to, įpareigojimas nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, apsunkina jo turimos nuosavybės priežiūrą, kadangi nekilnojamojo turto jis turi skirtingose savivaldybėse. Nuteistasis taip pat pažymi, kad anksčiau nėra teistas, turi šeimą, stengiasi vengti bet kokių konfliktinių situacijų, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti ir realiai neatliekant laisvės apribojimo bausmės.

4.3. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pakeitus jam inkriminuotą kaltinimą į lengvesnį, civilinis ieškinys nebuvo tikslinamas. Kokia padaryta turtinė žala dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, lieka neaišku. Skundo autoriaus vertinimu, tokio pobūdžio sužalojimas negalėjo turėti įtakos nei R. A. darbingumui, nei gydymo eigai. Nukentėjusiojo nedarbas ir dėl to negautos pajamos yra išimtinai susiję tik su jo paties patirtos traumos užsitęsusiu gydymu.

Atsiliepimas

5. Atsiliepime į nuteistojo V. M. apeliacinį skundą nukentėjusysis R. A. prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti jam iš nuteistojo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5.1. Atsiliepime nukentėjusysis nurodo, kad konflikto iniciatorius buvo V. M., kuris buvo agresyviai nusiteikęs, o jis gynėsi nuo pastarojo aktyvių veiksmų, kuriais šis ne kartą siekė jam suduoti smūgius, iš kurių vieną pataikė, o gindamasis nuo trečio smūgio jis nusirito žemyn nuo šlaito ir krisdamas suklupo ant kelių bei krito ant anksčiau sužeistos rankos. Šią aplinkybę patvirtina vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota visa įvykio eiga.

Šalies argumentai

6. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis R. A. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 29 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 236 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, visiškai tenkinti jo patikslintą civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo ir priteisti visas jo patirtas atstovavimo išlaidas.

6.1. Skunde nukentėjusysis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių nebuvo laikomasi, įrodymais grįstų motyvuotų išvadų šiame nuosprendyje nėra. Apylinkės teismas nevisapusiškai ištyrė surinktus įrodymus, nepilnai ir nepakankamai kruopščiai išnagrinėjo įvykio situaciją, dėl ko padarė neteisingas išvadas, kas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (BK 28 straipsnis). Nuosprendyje iš esmės apsiribota dalyvavusių asmenų parodymų ir rašytinių įrodymų turinio išdėstymu (ne visais atvejais pakankamai išsamiu), pateikta keletas nieko nesakančių konstatavimų, kurių negalima pavadinti teisiniais argumentais.

6.2. Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nepasitvirtino valstybinio kaltintojo V. M. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 236 straipsnyje, tačiau teismas iš esmės vadovavosi tik kaltinamojo V. M. ir jo žmonos V. M. bei žmonos sesers V. Š., kurios yra suinteresuotos V. M. palankia bylos baigtimi, parodymais, nepagrįstai atmesdamas kitus byloje esančius duomenis. Nesutiktina su teismo padaryta išvada, kad aplinkybė, jog V. M. suklydo, jog buvo sužalotas įvykio išvakarėse, o ne įvykio dieną, nelaikytina tyčiniu policijos pareigūnų klaidinimu ir melagingu pranešimu apie padarytą nusikalstamą veiką.

6.3. Teismas turėjo vertinti kaltinamojo V. M. ir jo, nukentėjusiojo, parodymus, jų nuoseklumą, išsamumą, patikimumą ir pakankamumą su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais. Tačiau apylinkės teismas iš esmės vertino ir rėmėsi tik kaltinamojo prieštaringais parodymais, kuriuos turėjo vertinti kritiškai. Teismas neįvertino, kad ikiteisminio tyrimo metu V. M. tvirtino, jog atsuktuvu jis šį sužalojo 2018 m. spalio 12 d., ką patvirtina byloje esantis 2018 m. spalio 12 d. pareiškimas policijai. Šią aplinkybę patvirtino ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Taip pat minėta aplinkybė atsispindi specialisto išvados Nr. G3227/2018(02) turinyje, bei V. M. 2018 m. spalio 18 d. apklausos protokole. Kitokias sužalojimo aplinkybes V. M. nurodė tik teikdamas skundą dėl 2018 m. gruodžio 7 d. prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, kai sužinojo apie jo pateiktą vaizdo įrašą, kuris, kaip ir liudytojo R. B. parodymai, visiškai paneigė V. M. nurodytas aplinkybes.

6.4. Dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį nukentėjusysis pažymi, kad apylinkės teismas neįvertino bylos aplinkybių kaip visumos, apsiribojo tik lakoniška išvada, vadovaujantis teismo medicininės ekspertizės nustatytomis aplinkybėmis. Nukentėjusiojo vertinimu, byloje nebuvo tinkamai nustatytas tikrasis jo sveikatos sutrikdymo mastas. Ekspertizės akto bei specialisto išvados kaip įrodymų vertinimui keliami tie patys reikalavimai, kaip ir bet kurio kito įrodymo vertinimui (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad vertinant specialisto išvados ir ekspertizės akto, kaip įrodymų šaltinio, patikimumą, turi būti patikrintas ir įvertintas ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas, pradinių duomenų teisingumas, pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas, taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas. Šiuo atveju teismas nepagrįstai prioritetą kitų įrodymų atžvilgiu suteikė ekspertizės aktui.

6.5. Apylinkės teismas, vertindamas specialistės S. B. išvadą Nr. G3218/2018(02), gydytojo radiologo konsultacijos išvadą Nr. RD-185/2019(01), ekspertizės aktą Nr. PEKG 2(31)/2021 (01) ir ekspertės J. M.-Č. paaiškinimus teisiamajame posėdyje, neatsižvelgė į tai, kad specialistų bei ekspertų išvados yra nevienareikšmės. Teismas neatsižvelgė į nedarbingumo faktorių, t. y. kiek laiko dėl 2021 m. spalio 12 d. įvykio metu patirtos traumos jam buvo tęsiamas gydymas. 2018 m. spalio 12 d. įvykusių muštynių metu V. M. jį sužalojo, t. y. jam pakartotinai buvo traumuotas riešas, tai patvirtina medicinos dokumentų išrašas/siuntimas, buvo atlikta operacija. Bendras nedarbingumo laikotarpis yra nuo 2018 m. spalio 12 d. iki 2018 m. gruodžio mėn. ir nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. birželio 11 d.

6.6. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas 2018 m. spalio 12 d. įvykio metu patirto sužalojimo nepripažino trauma, o tik užsigavimu ir nesiejo šio įvykio metu patirto sužalojimo ir dėl to užsitęsusio gydymo bei operacijos su nedarbingumu, t. y. neįžvelgė priežastinio ryšio tarp kaltinamojo neteisėtų veiksmų ir padarinių jo sveikatai (atsinaujinusios rankos riešo traumos), dėl ko teko atlikti operaciją ir turėti nedarbingumą. Kadangi šie klausimai ekspertams nebuvo užduoti, todėl būtų tikslinga atnaujinti įrodymų tyrimą, kviesti ir apklausti nepriklausomą, medicininių žinių turintį specialistą (traumatologą). Po šio specialisto apklausos spręsti, ar tikslinga byloje skirti pakartotinę ekspertizę. Specialistas turėtų peržiūrėti ir vaizdo įrašą, esantį byloje, kuriame užfiksuotas 2018 m. spalio 12 d. įvykis. Šiame įraše matosi jo padėtis krentant, t. y. matyti, kaip jis, besigindamas nuo gręsiančio smūgio strypu, kuriuo puolė V. M., nukrenta nuo 4 metrų skardžio ir visu svoriu bei jėga atsiremia prieš tai sužalota ir apgijusia ranka.

6.7. Nukentėjusysis skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tik menka dalimi tenkino jo civilinį ieškinį. Neatsižvelgdamas į teismų praktiką ir jo pateiktus įrodymus prie civilinio ieškinio, teismas priteisė tik 500 eurų neturtinės žalos. Taip pat neaišku, kodėl teismas priteisė tik 700 Eur jo patirtų atstovavimo išlaidų, nurodydamas, kad byloje pateiktas tik vienas 700 Eur kvitas, nors advokatas pateikė dar vieną – 800 Eur kvitą (šis kvitas pridedamas pakartotinai).

7. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokurorė Rita Poškienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. dėl civilinio ieškinio visiško priteisimo; nukentėjusiojo atstovas advokatas Vytautas Merkšaitis prašė atstovaujamo R. A. ir prokurorės apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo – atmesti; nuteistasis V. M. ir jo gynėja advokatė Daiva Jurevičienė prašė prokurorės ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus, o jo (nuteistojo) apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Poškienės apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo V. M. ir nukentėjusiojo R. A. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

8. Bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Iš šių nuostatų išplaukia, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo atveju yra ginčijamas tiek V. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tiek jo išteisinimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį pagrįstumas ir teisėtumas, taip pat nesutinkama su bausmės individualizavimu bei civilinio ieškinio išsprendimu, todėl šiais aspektais patikrinamas skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo ir nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

9. BK 140 straipsnyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą) arba į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant).

10. Nors nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde teigia, kad turėtų būti išteisintas, nes tiesiog gynėsi nuo akivaizdaus galimo nukentėjusiojo R. A. užpuolimo, tačiau tokie teiginiai prieštarauja tiek nukentėjusiojo parodymams, tiek bylos medžiagoje esančiame vaizdo įraše užfiksuotai incidento eigai. Atkreiptinas dėmesys, kad dviejų kaimynų konflikto pašaliniai asmenys nematė, t. y. tiesioginių įvykių liudytojų nėra, vis dėlto, R. A. ikiteisminio tyrimo metu savanoriškai pateikė vaizdo įrašą, kuris yra darytas prie jo namų esančios vaizdo stebėjimo kameros. Nors šiame įraše smurtu pasibaigęs konfliktas yra matomas tik iš tolo, tačiau pats vaizdas yra ryškus ir spalvotas, jame pakankamai aiškiai galima matyti tiek V. M., tiek R. A. atliktus veiksmus.

11. Visų pirma, vaizdo įraše matyti, kad prie V. M., stovinčio prie traktoriaus, pasikalbėti prieina nukentėjusysis. Priešingai nei teigia nuteistasis, R. A. eisena nėra agresyvi, V. M. nebuvo užkluptas netikėtai. Nukentėjusysis ėjo lėtai ir ramiai. Priėjęs jis sustoja visiškai netoli nuteistojo, matosi, jog vyksta pokalbis, kurio metu R. A. koja (pėda) galimai paliečia traktoriaus galinį dešinės pusės ratą. Jokio spyrio į nuteistajam priklausantį turtą nematyti, tiesiog nukentėjusysis šiek tiek atremia pėdą į traktoriaus ratą. Tuomet V. M. staigiai suduoda smūgį R. A. į galvos sritį, po to užsimoja rankoje turėtu pailgos formos daiktu ir suduoda šiam į nugaros sritį. Nukentėjusysis pakelia rankas į viršų ir nedelsdamas traukiasi, skuba šalin, tačiau nuteistasis toliau mojuoja su pailgos formos daiktu ir grėsmingai eina paskui besitraukiantį R. A., kuris tokiu būdu yra nustumiamas nuo vos už kelių metrų esančio šlaito. Nukritęs žemyn, R. A. keliais atsiklaupia ant žemės ir stodamasis atsiremia dešine ranka į žemę. Taigi, jokios agresijos ar pavojingo kėsinimosi iš nukentėjusiojo pusės nebuvo. V. M. nebuvo objektyvaus pagrindo gintis, nes niekas jo nepuolė.

12. Nukentėjusysis R. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai aiškino, kad V. M. puolė jį su pailgu metaliniu strypu, taigi, nors vaizdo įraše tiksliai nesimato, ką rankose laikė nuteistasis (strypą, lazdą ar kt.), netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais pagrindo nėra. Akivaizdu, jog fizinį smurtą šio incidento metu naudojo tik nuteistasis, vyrai netgi neapsistumdė, nes R. A., gavęs pirmąjį smūgį į veido sritį, iš karto sukosi nuo V. M. ir traukėsi į šoną, o ne stojo į kovinę, gynybinę poziciją. Taigi, nukentėjusysis ne tik, kad nepuolė nuteistojo, bet ir aktyviai nesigynė. Tuo tarpu V. M., sudavęs smūgį kumščiu, toliau tęsė smurtinius veiksmus su rankoje turėtu strypu, t. y. jis buvo stipriai supykęs, įsiaudrinęs ir savo neteisėtus veiksmus nutraukė tik po to, kai R. A. nukrito žemyn nuo šlaito. Esant tokioms aplinkybėms, neginčijamai užfiksuotomis vaizdo įraše, nuteistojo išteisinimui jokio pagrindo nėra. Jis aiškiai suprato, jog naudoja fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir norėjo taip elgtis. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nesutarimų tarp kaimynų priežastys (ar iš tiesų buvo nuimta sklypų ribas žyminti virvutė, ar nukentėjusysis su sunkiasvore technika važinėjo po nuteistajam priklausančias valdas, ar vykdė kasinėjimus ir kt.) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes bet koks nesutarimas, ginčas ar konfliktas privalo būti sprendžiamas civilizuotai, teisinėmis priemonėmis, o ne fizine jėga.

13. Nustačius, jog V. M. smurtavo R. A. atžvilgiu, būtina nustatyti pagal kurį BK Specialiosios dalies XVIII skyriaus (Nusikaltimai žmogaus sveikatai) straipsnį pagrįsta kvalifikuoti jo veiksmus. Pažymėtina, kad BK 141 straipsnyje (sąvokų išaiškinimas) nurodyta, jog BK 140 straipsnio (taip pat – 135, 138 straipsniuose) numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibrėžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos, teisingumo ir socialinės apsaugos ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 5 punkte apibrėžtos sąvokos, tarp jų ir sveikatos sutrikdymo, kuris reiškia žmogaus sužalojimą arba susargdinimą. Sužalojimas – tai žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimas mechaniniu, fiziniu ar cheminiu poveikiu, o susargdinimas – tai organizmo funkcijų sutrikdymas biologiniu, fiziniu, cheminiu ar psichiniu poveikiu arba nesuteikiant būtinos medicinos pagalbos. Minėtose taisyklėse nurodyti medicininiai sveikatos sutrikdymo masto (nežymaus, nesunkaus, sunkaus) nustatymo kriterijai. Taigi, nustatant, koks sveikatos sutrikdymas buvo padarytas, reikalinga kompetencija – specialios (medicininės) žinios. Šiais klausimais tyrimą atlieka ir išvadas teikia specialistas (taip pat tai gali būti ekspertas). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą specialisto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių.

14. Nagrinėjamu atveju specialisto išvada Nr. G3218(02) R. A. konstatuota poodinė kraujosruva juosmens kairėje, dešinio alkūnkaulio ylinės ataugos lūžis, dešinio stipinkaulio lūžis tipinėje vietoje. Sužalojimai padaryti kontakto su kietu buku daiktu ar paviršiumi metu. Sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio metu, t. y. 2018 m. spalio 12 d. Sužalojimas įvertintas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl dešinio alkūnkaulio ylinės ataugos lūžio, dešinio stipinkaulio lūžio tipinėje vietoje R. A. sveikata sutriko daugiau nei 10 dienų laikotarpiui (1 t., b. l. 56). Ikiteisminio tyrimo metu gavus tokią išvadą įtarimas V. M. buvo suformuluotas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto, bylos teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos ir vertintos ikiteisminio tyrimo metu, t. y. kad R. A. dešinės rankos traumą buvo patyręs dar iki analizuojamo įvykio. Liudytoja V. M. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad dar iki 2018 m. spalio 12 d. yra mačiusi vaikščiojantį nukentėjusįjį su sugipsuota ranka. Kiek laiko ir dėl kokių priežasčių R. A. ranka buvo gipse, nežino (2 t., b. l. 76–78). Apie nukentėjusiojo anksčiau patirtą rankos sužalojimą apklausos teisme metu minėjo ir V. M., kuris nurodė, kad sugipsuotą ir per kaklą parištą R. A. ranką matė 2018 m. rugsėjo mėnesį, nukentėjusysis sakė, jog krito ant statybinių medžiagų, guodėsi, kad labai skauda (2 t., b. l. 92).

15. Pasiteiravus apie šias aplinkybes nukentėjusiojo, jis pripažino, kad ranka jam buvo lūžusi 2018 m. rugpjūčio 5 d., dėl ko reikėjo ją sugipsuoti. Buvo uždėta langetė, įtvaras, tačiau po 2018 m. spalio 12 d. incidento atsirado naujas lūžis, t. y. kaulas lūžo kitoje vietoje, jam vėl buvo uždėta langetė, vykdyta reabilitacija (2 t., b. l. 92). Ekspertas J. V. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad, jei nukentėjusiojo ranka buvo lūžusi rugpjūčio mėnesį, tai per tris–keturis mėnesius kaulas galėjo sulipti, galėjo būti pasiekta konsolidacija, bet funkciškai konstrukcija dar nėra atsistačiusi. Kaulas dar nėra pilnavertis, ta vieta funkciškai yra pažeidžiamesnė. Pakartotinis lūžis yra neseniai bebaigiančio gyti kaulo lūžio vietoje. Tai tipinis griuvimas ant ištiestos rankos (2 t., b. l. 93). Kadangi proceso dalyviai ir po eksperto apklausos kėlė klausimus, kada pirmą kartą atsirado nukentėjusiojo dešinio stipinkaulio lūžis tipinėje vietoje – 2018 m. rugpjūčio 5 d. ar 2018 m. spalio 12 d., ir kiek pirmoji trauma turėjo įtakos antrajai, todėl Kauno apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi prašė medicinos ekspertės pateikti byloje konsultacinę radiologinę išvadą, atsakant į konkrečius užduotus klausimus (2 t., b. l. 155–156).

16. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus gydytojo radiologo konsultacijos išvada Nr. RD-185/2018(01) nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 5 d. R. A. dešinio riešo rentgenogramose stebimas dešinio stipinkaulio skeveldrinis intrasąnarinis lūžis tipinėje vietoje be konsolidacijos požymių ir be ženklesnio lūžgalių poslinkio; dešinio alkūnkaulio ylinės ataugos skeveldrinis lūžis su nedideliu laisvo lūžgalio poslinkiu į ilgį be konsolidacijos požymių – lūžis ūmus („šviežias“). 2018 m. spalio 12 d. dešinio riešo kompiuterinis tomografinis tyrimas: stebimas dešinio alkūnkaulio ylinės ataugos senas nesugijęs lūžis; dešinio stipinkaulio tipinės vietos senas intrasąnarinis lūžis su dorzaliniu poslinkiu; pakartotinio ūmaus („šviežio“) lūžio požymių nematyti. Aprašyti pakitimai yra 2018 m. rugpjūčio 5 d. traumos padariniai, jokių „šviežiam“ lūžiui būdingų kompiuterinės tomografijos požymių nematyti. Refraktūros (pakartotinio lūžio buvusio lūžio vietoje) požymių nėra (2 t., b. l. 162–163). Kadangi ši išvada yra konsultacinė, ją pasirašė gydytoja radiologė, o ne ekspertė, todėl 2020 m. sausio 24 d. nutartimi byloje nutarta paskirti teismo medicininę komisinę gyvų asmenų ekspertizę, ją pavedant atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybai (2 t., b. l. 167–168).

17. Ekspertizės aktu Nr. PEKG 2(31)/2021(01) nustatyta, kad R. A. 2018 m. spalio 12 d. padaryta poodinė kraujosruva juosmens kairėje pusėje. Šis sužalojimas kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. R. A. dešinės rankos sužalojimas – dešinio stipinkaulio tipinės vietos ir alkūnkaulio ylinės ataugos lūžiai, padarytas 2018 m. rugpjūčio 5 d., pakartotinių lūžių ar antrinių buvusio lūžio poslinkių nenustatyta. „Šviežiam“ lūžiui būdingų radiologinių požymių nematyti. 2018 m. spalio 12 d. rentgeno nuotraukose matomas dalinai sugijęs lūžis po 2018 m. rugpjūčio 5 d. įvykusios traumos (2 t., b. l. 172–176). Apklausta teisiamojo posėdžio metu ekspertė J. M.-Č. nurodė, kad naujų lūžių nukentėjusysis nepatyrė, tiesiog yra blogai gyjantis senas lūžis, todėl visas jo gydymas yra susijęs su šia sena trauma. Pacientui turint tokią traumą negalima dirbti su sunkiasvore mašina, sunkiai nešti ir pan. Jis turėjo būti lovos režime, nes bet koks lūžio judinimas apsunkina gijimą. Esant tokio pobūdžio traumai, minimali apkrova leidžiama tik maždaug po 6 savaičių, o tvirtas gijimas matosi tik po 8 mėnesių (2 t., b. l. 186).

Žemesnės instancijos teismas

18. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti bet kokias abejones dėl padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumo, į teismo posėdį apklausai iškvietė pirminę specialisto išvadą Nr. G3218(02) byloje teikusią specialistę S. B., kuri nebuvo apklausta pirmosios instancijos teisme (jai negalint dalyvauti posėdyje, buvo apklaustas jos kolega J. V.). Specialistei buvo pateiktas susipažinti ekspertizės aktas Nr. PEKG 2(31)/2021(01). Po susipažinimo S. B. patvirtino, kad ekspertizės metu buvo atliktas išsamesnis tyrimas, ji pirminį tyrimą atliko vadovaudamasi tik jai pateiktais dokumentais. Dabar mato, jog 2018 m. spalio 12 d. trauma neturėjo kažkokių pasekmių pirminiam lūžiui. Operaciją nukentėjusiajam greičiausiai reikėjo atlikti po pirmosios traumos, tačiau ji nebuvo atlikta, todėl pradėjo formuotis netikras sąnarys, taip vadinama pseudoartrozė. Tai yra seno lūžio pasekmės, t. y. chirurginės intervencijos nukentėjusiajam reikėjo ne dėl 2018 m. spalio 12 d. įvykio. Net jei R. A. nebūtų nukritęs nuo šlaito, jam vis tiek būtų reikalinga operacija ir tolesnis rankos gydymas (3 t., b. l. 91–92).

19. Taigi, visi bylos teisminio nagrinėjimo metu apklausti specialistai ir ekspertai vieningai aiškino, kad po 2018 m. spalio 12 d. kritimo nuo šlaito, atsiremiant ranka į žemę, R. A. dešinės rankos pakartotinai toje pačioje vietoje, kurioje ji buvo lūžusi 2018 m. rugpjūčio 5 d., nesusilaužė, taip pat nenustatyta jokio senos traumos gijimo paūmėjimo. Be abejo, nukentėjusysis traumuota ranka remdamasis į žemės paviršių galėjo justi fizinį skausmą, tačiau nesunkus sveikatos sutrikdymas jam nebuvo padarytas. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad R. A., pilnai neišsigydęs turimos rankos traumos, dirbo sunkius fizinius darbus savo namų teritorijoje, vairavo sunkiasvorį krovininį automobilį, kai tokių judesių medikai jam nerekomendavo atlikti, t. y. jis pats buvo nerūpestingas ir į savo sveikatą žiūrėjo atsainiai, kas neabejotinai skatino blogą lūžio gijimą, dėl ko vėliau prireikė chirurginės intervencijos. Nukentėjusiojo nurodyti nedarbingumo laikotarpiai nuo 2018 m. spalio 12 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. birželio 11 d. yra nulemti ne V. M. smurtinių veiksmų, o jo paties gydytojų nurodymų nepaisymo. Kadangi dėl traumuotos rankos atrėmimo į žemės paviršių nukentėjusysis juto skausmą, o dėl poodinės kraujosruvos juosmens kairėje pusėje jam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl nuteistojo padaryta veika pagrįstai kvalifikuota ne pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas), o pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas). Taigi, šioje dalyje tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl išteisinimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį

20. Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Vadinasi, pagal baudžiamąjį įstatymą melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pranešama apie neva padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas yra baigtas, kai įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Pažymėtina, kad šio nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad informacija, kurią jis pateikia BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, neatitinka tikrovės, be to, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį jis juos informuoja, nėra buvę, kad nusikaltimas neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai melagingą informaciją šios institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-478-746/2015).

21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad iš karto po 2018 m. spalio 12 d. smurtu pasibaigusio konflikto nukentėjusysis R. A. skambino bendruoju pagalbos telefonu 112 ir į įvykio vietą kvietė policiją. Iš vyriausiojo patrulio A. M. 2018 m. spalio 12 d. tarnybinio pranešimo (1 t., b. l. 14) turinio matyti, kad R. A. atvykusiems pareigūnams paaiškino, jog kilusio konflikto dėl žemės sklypų ribų metu kaimynas V. M. sudavė jam metaliniu strypu į nugaros sritį. Tuo tarpu V. M. paaiškino, kad pas jį į sklypą atėjęs R. A. pradėjo konfliktuoti ir bandė jam suduoti atsuktuvu. Abu asmenys greitosios medicinos pagalbos atsisakė, iš abiejų asmenų buvo priimti pareiškimai. V. M. pareiškimas pavadintas „Dėl užpuolimo ir mėginimo atsuktuvu sužaloti“. Jame nurodyta, kad V. M. dirbant su traktoriumi žemę atbėgo kaimynas, kuris pradėjo grasinti, kad atsiųs nusikalstamas grupuotes, sudegins statinius, tada užsimojo rankoje turėtu atsuktuvu ir kelis kartus smogė. Jis rankoje turėtu pagaliu kaimynui sudavė ir šį nuo savęs atsistūmė, kad jo nesužalotų atsuktuvu. Vakar naktį pastebėjo, kad kaimynas kasa jo žemę ir pardavinėja, prieš keletą savaičių, naktį, iškasė jo namo vietinės kanalizacijos šulinį. Jis kreipėsi į policiją. Iki šiol neturi kanalizacijos, be to, kanalizacijos vamzdį kaimynas dar užkišo skudurais. Žemės iškasė ir pardavė apie 10 000 m³. Taip pat ir jam siūlė pirkti (1 t., b. l. 88–89).

22. Taigi, aptartas pareiškimo turinys liudija, kad V. M. nurodė, jog savo namų valdoje buvo užpultas kaimyno R. A., kuris grasino ir bandė jį sužaloti rankoje turėtu atsuktuvu, tačiau šiam to padaryti nepavyko, nes jis su pagaliu sudavė kaimynui ir šį nuo savęs nustūmė. Taip pat V. M. įvardino nesutarimų su R. A. priežastis, t. y. jam priklausančios žemės kasimas ir pardavinėjimas, kanalizacijos sugadinimas. Jokių dūrių į pilvą bei ranką V. M. nenurodė nei atvykusiems policijos pareigūnams, nei savo tą pačią dieną surašytame pareiškime. Tik po savaitės laiko, 2018 m. spalio 18 d. apklaustas liudytoju, jis paaiškino, kad R. A. atsuktuvu vieną kartą sudavė jam į kairę ranką ir tris kartus – į pilvo sritį, dėl ko jis juto fizinį skausmą (1 t., b. l. 99–100). Kodėl šie parodymai skiriasi nuo pirminio paaiškinimo, nurodyto 2018 m. spalio 12 d. pareiškime, nesiaiškinta.

23. Prokurorės teigimu, dėl V. M. pareiškimo buvo pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-50314-18, kuris dar 2018 m. gruodžio 7 d. prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, nustačius, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių. Tačiau viso šio tyrimo metu V. M. nuosekliai laikėsi pozicijos, kad R. A. buvo užpultas ir sužalotas būtent 2018 m. spalio 12 d., nors tai yra paneigta byloje esančiu vaizdo įrašu. Todėl, prokurorės vertinimu, nuteistasis sąmoningai siekė melagingai įskųsti kaimyną, kad šio atžvilgiu būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Nors vėliau, susipažinęs su filmuota įvykio medžiaga, V. M. pradėjo aiškinti, jog dėl dienos, kada patyrė sužalojimą, tiesiog suklydo, nes konfliktas su R. A. vyko ir 2018 m. spalio 11 d., todėl būtent šią dieną ir buvo sužalotas, tačiau tokį parodymų keitimą reikėtų vertinti kaip gynybinę poziciją.

24. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tiek nukentėjusiojo, tiek prokurorės apeliaciniuose skunduose pateiktam vertinimui, jog suklysti dėl esminės aplinkybės – patirto sužalojimo laiko – objektyvios galimybės, neturint sveikatos problemų, susijusių su atminties sutrikimu, nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo motyvai apie sąžiningą suklydimą nepripažintini pagrįstais, vis dėlto, pagrindo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui šiuo atveju taip pat nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, būtina kruopščiai įvertinti situaciją, kuriai esant buvo pateiktas V. M. 2018 m. spalio 12 d. pareiškimas ir vėliau šio pareiškimo pagrindu vykdyta jo, kaip liudytojo, apklausa. Šiuo atveju nebuvo kilusi situacija, kad V. M. dėl asmeninio priešiškumo kaimynui ar kitų subjektyvių priežasčių būtų nusprendęs surašyti pareiškimą policijos įstaigai, kaltinant R. A. nebūto nusikaltimo padarymu. Pareiškimas Kauno rajono PK viršininkui buvo pateiktas iš karto po kilusio incidento su kaimynu, atvykusiems policijos pareigūnams paprašius paaiškinti įvykio aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad pareigūnus iškvietė nukentėjusysis, todėl V. M., puikiai žinant kokius konkrečius smurtinius veiksmus jis atliko kaimyno atžvilgiu, beliko greitai sugalvoti savo gynybinę įvykio versiją. Tą jis ir padarė, nurodydamas, kad R. A. jį užsipuolė, grasino, taip pat bandė sužaloti atsuktuvu.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai neteisinga informacija yra pateikta tik 2018 m. spalio 18 d. liudytojo apklausos protokole, kur V. M. nurodė, jog 2018 m. spalio 12 d. konflikto su R. A. metu buvo subadytas į rankos ir pilvo sritį atsuktuvu. Tuo tarpu 2018 m. spalio 12 d. pareiškime aiškiai melagingų teiginių nenustatyta. Jau minėta, kad net pareiškimo pavadinime nurodyta, jog buvo tik mėginta sužaloti atsuktuvu, toliau tekste patikslinama, kad kaimynas kelis kartus smogė atsuktuvu, ar pataikė, nenurodyta, tačiau dar toliau tekste teigiama, kad jis pats sudavė su pagaliu R. A. ir tokiu būdu atsistūmė šį nuo savęs, kad jo nesužalotų. Vadinasi, realiai sužalotas V. M. nebuvo, to jis ir neteigė. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jo sužalojimo nuteistasis neprašė, jis tiesiog pateikė savo gynybinę versiją, kodėl smurtavo R. A. atžvilgiu. Po savaitės vykusios liudytojo apklausos metu V. M., siekdamas pats išvengti atsakomybės, dar labiau hiperbolizavo nukentėjusiojo neva atliktus smurtinius puolimo veiksmus.

26. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis žinojo apie R. A. 2018 m. spalio 12 d. pareiškimą, todėl suprato, kad jo atžvilgiu bus pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nors pranešimas apie įtarimą jam įteiktas tik 2018 m. spalio 30 d., tą pačią dieną jis apklaustas ir įtariamuoju, tačiau akivaizdu, kad ir 2018 m. spalio 18 d. vykusios liudytojo apklausos metu jis buvo priverstas duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, t. y. šios apklausos metu jo statusas nebuvo visiškai neutralus. Pažymėtina, jog draudimas versti duoti parodymus prieš save apima šiuos aspektus: kiekvienas asmuo turi teisę laisvai nuspręsti liudyti prieš save ar atsisakyti tai daryti; ši teisė jam užtikrina galimybę ne tik atsisakyti duoti parodymus, bet ir pasirinkti, į kuriuos pateiktus klausimus atsakyti, o į kuriuos ne; teisėsaugos institucijoms draudžiama įpareigoti asmenį viena ar kita forma liudyti prieš save; parodymai, kurie buvo gauti iš asmens neleistinu būdu, byloje laikytini neatitinkančiais įrodymų leistinumo reikalavimo, todėl jais negalima remtis byloje. Teisėsaugos institucijos ir teismai yra saistomi pareigos imtis visų teisėtų priemonių ir, prieš apklausiant asmenį kaip liudytoją, įvertinti, ar tokio asmens apklausa nereikš savęs apkalbėjimo, kaltinimo pagrindimo rizikos. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad aptartų nuostatų nebuvo laikomasi. Ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai tinkamai neįvertino tarp kaimynų susidariusios konfliktinės situacijos ir V. M. siekio išvengti baudžiamosios atsakomybės arba ją sušvelninti. Šiuo atveju nuteistojo tyčia buvo nukreipta ne į pranešimą apie žinomai nebūtą nusikaltimą ar nekalto asmens įskundimą, bet į savo teisinės atsakomybės sušvelninimą. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu V. M. nurodė, kad pareiškimą parašė ,,iš inercijos, nukentėjusysis parašė pareiškimą, tai ir jis parašė, toks nervinis šokas buvo“ (2 t., b. l. 92). Šie nuteistojo parodymai patvirtina, kad 2018 m. spalio 12 d. pareiškimo parašymas ir pateikimas policijos įstaigai buvo spontaniškas, nulemtas R. A. veiksmų, t. y. tai buvo tik gynybinė reakcija į jam nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes, kadangi nukentėjusysis būtent jį kaltino fizinio smurto naudojimu, kas tyrimo eigoje pasitvirtino.

27. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors dėl galimo V. M. sužalojimo buvo pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas, tačiau R. A. jo metu buvo apklaustas tik specialiuoju liudytoju, t. y. įtariamojo statusas jam nebuvo suteiktas, taip pat netaikyta jokia kardomoji ar kita procesinė prievartos priemonė, taigi, jokių nepatogumų jis nepatyrė. Be to, tyrimas buvo greitai nutrauktas. Nors dėl šio ikiteisminio tyrimo nutraukimo V. M. įstatymų nustatyta tvarka teikė skundus aukštesniajam prokurorui bei teismams, tik pakeitęs faktinę aplinkybę, kad buvo sužalotas ne 2018 m. spalio 12 d., o 2018 m. spalio 11 d., tačiau šie jo skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti, be to, skundų teikimo metu jis pats jau turėjo įtariamojo statusą, taigi, šie skundai taip pat iš esmės buvo teikiami, siekiant apginti save, o ne melagingai kaltinti kitą asmenį. Atkreiptinas dėmesys, jog specialisto išvada Nr. G3227/2018(02) V. M. konstatuotos durtinės žaizdelės pilve abipus, odos nubrozdinimas kairėje alkūnėje. Šie sužalojimai padaryti duriančių savybių turinčiu daiktu, tikėtina atsuktuvu, galimai 2018 m. spalio 12 d. ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 108–109). Duomenų, kad šiuos sužalojimus V. M. galėjo pasidaryti pats, bylos medžiagoje nėra. Todėl visiškai atmesti versijos, kad minėti sužalojimai galėjo atsirasti ankstesnių jo konfliktų, kurie nebuvo užfiksuoti vaizdo stebėjimo kameromis, su kaimynu R. A. metu, negalima.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog kaltinime V. M. nurodyta, kad apie nebūtą nusikaltimą jis pranešė 2018 m. spalio 12 d., t. y. jog 2018 m. spalio 12 d. kaimynas R. A. sudavė jam su atsuktuvu į ranką ir tris kartus įdūrė į pilvą, tuo sukeliant fizinį skausmą. Tačiau, šioje nutartyje jau minėta, kad tokių aplinkybių 2018 m. spalio 12 d. pareiškime jis nenurodė, šiame pranešime jis aiškino tik apie bandymą jam suduoti su atsuktuvu. Vaizdo įraše matyti, jog artėdamas prie V. M. nukentėjusysis savo dešinę ranką laiko kišenėje, todėl nustatyti, ar kišenėje jis neturėjo atsuktuvo ar kito duriančio įrankio, galimybių nėra. R. A. nukritus nuo šlaito ir pamažu stojantis, matyti, kad jis kažką laiko dešinėje rankoje. Ar šį daiktą jis turėjo ir iki nukritimo, ar pasiėmė į rankas besikeldamas, nėra galimybės nustatyti. Vis dėlto, neatmestina nuteistojo versija, kad kažką nukentėjusysis rankoje galėjo turėti, nors tuo daiktu jis V. M. ir nepuolė bei juo nemosavo. Apie dūrius į pilvą bei ranką nuteistasis papasakojo tik 2018 m. spalio 18 d. liudytojo apklausos metu, tačiau šis momentas kaltinime nėra inkriminuotas, be to, jau minėta, kad nuteistasis kilusio konflikto įvykius „pagražino“, siekdamas pats išvengti atsakomybės arba ją sumažinti, minėtos apklausos metu jis davė parodymus ir apie savo galimai padarytą veiką, todėl negalėjo būti įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

29. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nevisiškai tinkamais motyvais, tačiau pagrįstai V. M. išteisino pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Todėl tiek prokurorės, tiek nukentėjusiojo apeliaciniai skundai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl bausmės individualizavimo

30. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. prašo vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti, taip pat netaikyti įpareigojimo nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, kadangi šis įpareigojimas apsunkina jo turimos nuosavybės priežiūrą. Nekilnojamojo turto jis turi skirtingose savivaldybėse.

31. BK 75 straipsnio 1 dalyje (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi straipsnio redakcija nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija įtvirtina, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienų metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienų iki trejų metų. Asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus <...>, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

32. Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nuteistajam yra paskirta arešto arba laisvės atėmimo bausmė ir tik tuo atveju, jei jis atitinka konkrečias įstatymų leidėjo numatytas sąlygas. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. yra paskirta vienų metų laisvės apribojimo bausmė, kurios atidėjimas nėra galimas, nepaisant to, kad apeliantas dirba, yra teisiamas pirmą kartą ir pan. Vadovaujantis BK 48 straipsnio nuostatomis, galiojusiomis nusikalstamos veikos padarymo metu (straipsnio redakcija nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.), laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus.

33. Šiuo atveju nuteistajam laisvės apribojimo bausmės terminas nustatytas mažesnis nei šios bausmės vidurkis, nors nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Apylinkės teismas taip pat neskyrė nei vieno BK 48 straipsnio 5 dalyje numatyto draudimo, tik vieną BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintą įpareigojimą – tam tikru laiku būti namuose, t. y. nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu. Duomenų, kad V. M. dirbtų nakties metu, bylos medžiagoje nėra. Jis yra įmonės „V.“ direktorius, taigi, dirba vadovaujamą darbą ir neturi laikytis griežtų darbo valandų. Nors nuteistasis skunde teigia, jog paskirtasis įpareigojimas apsunkina jo turimo nekilnojamojo turto, esančio skirtingose Lietuvos savivaldybėse, priežiūrą, tačiau teismui nebuvo pateikti jokie duomenys apie tokio turto turėjimą. Todėl svarstyti, ar apeliantas dėl objektyvių priežasčių negali vykdyti jam paskirto įpareigojimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, kad šis klausimas gali būti svarstomas bausmės vykdymo metu, t. y. probacijos tarnyba, nustačiusi, kad probuojamasis iš tiesų objektyviai negali vykdyti jam paskirto įpareigojimo, teikimu gali kreiptis į teismą dėl šio įpareigojimo pakeitimo kita poveikio priemone.

34. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, ji proporcinga jo asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms bei padarytos veikos pobūdžiui ir pavojingumui, todėl yra individualizuota tinkamai. Bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo

35. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis R. A. prašo visiškai tenkinti jo patikslintą civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo. Apelianto vertinimu, apylinkės teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad dėl patirtos rankos traumos jam teko atlikti operaciją, jis turėjo nedarbingumą, išgyveno neigiamas emocijas, tačiau teismas jam priteisė vos 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu nuteistasis V. M. prašo įvertinti tai, kad nors jo padaryta nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš sunkesnės į lengvesnę, tačiau civilinis ieškinys nebuvo tikslinamas. Kokia nukentėjusiajam buvo padaryta turtinė žala dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, lieka neaišku.

36. Patikslintame civiliniame ieškinyje (2 t., b. l. 107–110) R. A. prašė priteisti iš kalinamojo V. M. 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 60,97 Eur išlaidų vaistams, 129,44 Eur negauto darbo užmokesčio, 9996 Eur patirtų papildomų išlaidų individualiai veiklai vykdyti, 3420 Eur sumokėtų mokesčių už papildomas išmokas darbuotojams, t. y. iš viso 13 606,41 Eur turtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiojo teigimu, 2019 m. vasario 11 d. jam buvo atlikta chirurginė operacija, teko vartoti skausmą malšinančius ir raminančius vaistus. Jis išgyveno, kaip patirta trauma paveiks jo sveikatą ateityje. Jo nedarbingumo laikotarpiu darbines funkcijas teko paskirstyti kitiems darbuotojams, kuriems buvo papildomai išmokėtos atitinkamos pinigų sumos.

37. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė 190,41 Eur turtinės žalos atlyginimo (60,97 Eur išlaidos vaistams ir 129,44 Eur negautas darbo užmokestis) ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks ieškinio išsprendimas nevisiškai atitinka faktines byloje nustatytas aplinkybes. Šioje nutartyje jau minėta, kad visas R. A. rankos gydymas buvo susijęs su jo 2018 m. rugpjūčio 5 d. patirta trauma, o ne 2018 m. spalio 12 d. įvykiu, kai dėl nuteistojo smurtinių veiksmų nukrito nuo šlaito. Duomenų, kad nukentėjusysis nebūtų galėjęs dirbti dėl jam padarytos poodinės kraujosruvos juosmens kairėje pusėje, bylos medžiagoje nėra. Tuo tarpu traumuota ranka stipriai atsirėmus į žemę buvo jaučiamas tik fizinis skausmas, tačiau ankstesnė trauma dėl to nepaūmėjo. Papildomas gydymas buvo reikalingas, nes senas lūžis prastai gijo, o nukentėjusysis nesilaikė gydytojų jam duotų nurodymų. Taigi, apylinkės teismas nepagrįstai R. A. priteisė 129,44 Eur negautų darbo pajamų ir 60,97 Eur išlaidų pirktiems vaistams. Teisėjų kolegijos vertinimu, atlyginti turtinę žalą dėl skausmą malšinančių vaistų pirkimo būtų galima tik tuomet, jei šie vaistai būtų pirkti iš karto ar praėjus neilgam laiko tarpui po įvykio. Tačiau iš byloje esančių „Eurovaistinės“ kvitų (2 t., b. l. 16) matyti, kad reikiami medikamentai buvo pirkti 2019 m. vasario-kovo mėnesiais, t. y. šių gydymo priemonių pirkimas buvo nulemtas 2019 m. vasario 11 d. nukentėjusiajam atliktos operacijos, kuri nėra priežastiniu ryšiu susijusi su V. M. 2018 m. spalio 12 d. atliktais smurtiniais veiksmais. Todėl šių išlaidų atlyginimo priteisimas iš nuteistojo nėra galimas. Taip pat nėra pagrindo tenkinti R. A. civilinio ieškinio dalies dėl turėtų papildomų išlaidų individualiai veiklai vykdyti ir sumokėtų mokesčių už papildomas išmokas darbuotojams, nes šios išlaidos iš esmės susidarė dėl paties nukentėjusiojo aplaidaus 2018 m. rugpjūčio 5 d. traumos gydymosi, dėl ko prireikė chirurginės intervencijos ir reabilitacijos, kas lėmė nedarbingumo turėjimą ir visus kitus rūpesčius, susijusius su veiklos vykdymu.

38. Vertinant apylinkės teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydį, pažymėtina, kad neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y. a) neturtinės žalos pasekmes; b) žalą padariusio asmens kaltę; c) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; d) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; e) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, bei argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Šie kriterijai teismo sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui. Teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose, analogiško pobūdžio, bylose, taip pat yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis, tačiau teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečioje byloje negali būti laikomi teisine taisykle.

39. Teismų praktika tokio pobūdžio bylose, t. y. dėl neturtinės žalos priteisimo nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju, svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-236-495/2021, Kauno apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-193-175/2018, 1A-54-593/2018 ir kt.). Virš tūkstančio eurų už nežymų sveikatos sutrikdymą priteisiama tik išskirtiniais atvejais, kai asmeniui dėl sužalojimo lieka liekamieji reiškiniai visam gyvenimui ar ilgam laikotarpiui. Nagrinėjamu atveju tokių padarinių nenustatyta. Sužalojimas R. A. padarytas nugaros (juosmens) srityje, nors buvo pataikyta ir į veido sritį (maždaug ties smakru), tačiau jokių kraujosruvų ar įbrėžimų neliko. Poodinė kraujosruva juosmens kairėje pusėje jau seniai yra išnykusi, didelių nepatogumų nukentėjusysis dėl to nepatyrė, t. y. nebuvo apsunkintas jo judėjimas ir pan. R. A. nebuvo suduoti daugybiniai smūgiai, nepadaryti kaulų lūžiai, jam nereikėjo stacionaraus gydymo. Taigi, didelio diskomforto jis nejautė. Be to, teisėjų kolegija įvertina ir paties nukentėjusiojo elgesį, t. y. ikiteisminio tyrimo metu jis nutylėjo apie turimą ankstesnę rankos traumą, ši aplinkybė išaiškėjo tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, ir nuosekliai kaltino V. M. rankos sulaužymu, nors po eilės specialistų bei ekspertų apklausų bei išvadų pateikimo buvo nustatyta, kad pakartotinio lūžio nėra, konstatuotas tik blogas senos traumos gijimas.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis – 500 Eur, yra pakankamas, įvertinus tai, kad nukentėjusysis juto fizinį skausmą, trumpalaikį pažeminimą ir nepatogumus. Pažymėtina, jog neturtinės žalos nukentėjusiajam priteisimas negali tapti asmens pasipelnymo šaltiniu. Neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkūrimą. Byloje nėra duomenų, kad R. A. būtų išgyvenęs dideles dvasines kančias, kreipęsis pagalbos į psichologus ir pan. Jo psichinė savijauta bei gyvenimo kokybė iš esmės nenukentėjo, todėl neturtinės žalos atlyginimo didinimui objektyvaus pagrindo nėra.

41. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškinį dėl žalos atlyginimo šioje byloje yra pateikusi ir (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa (1 t., b. l. 76). Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio dalyje „Dėl civilinių ieškinių ir proceso išlaidų“ išanalizavo šio ieškinio pagrįstumą ir nusprendė Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atsiradusią žalą (194,59 Eur) priteisti iš kaltininko V. M., tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje šis sprendimas galimai dėl neatidumo nebuvo suformuluotas. Kadangi Kauno teritorinės ligonių kasos atstovas apeliacinio skundo nepateikė, apeliantai šiuo klausimu taip pat nieko nepasisakė, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako, kadangi šį netikslumą galima ištaisyti ir nuosprendžio vykdymo metu.

Dėl proceso išlaidų

42. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo prašė priteisti jo patirtas atstovavimo išlaidas, iš viso 1500 Eur, tačiau teismas priteisė tik 700 Eur, motyvuodamas tuo, kad jis kitų išlaidų (800 Eur) nepagrindė. Tai yra netiesa, nes bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu buvo pateikti du pinigų priėmimo kvitai, vienas 700 Eur sumai, kitas – 800 Eur. Kvitą, išrašytą 800 Eur sumai, nukentėjusysis papildomai pateikė ir apeliacinės instancijos teismui.

43. Bylos medžiaga patvirtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš tiesų buvo pateikti du pinigų priėmimo kvitai – 2019 m. sausio 14 d. Nr. 862749 ir 2019 m. kovo 19 d. Nr. 862750 (2 t., b. l. 28–29). Pirmąjį kartą R. A. advokatui R. M. sumokėjo 800 Eur atstovavimo išlaidų, o antrąjį kartą – 700 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas tiesiog nepastebėjo 2019 m. sausio 14 d. kvito. Įvertinus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmę (beveik dveji metai), tai, jog teisėto bei pagrįsto sprendimo priėmimui reikėjo specialių žinių turinčių asmenų apklausos bei tyrimų, daroma išvada, kad atstovavimo išlaidos (bendroje sumoje 1500 Eur) yra pagrįstos ir turi būti pilnai priteistos nukentėjusiojo naudai iš nuteistojo V. M.. Todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

44. Nukentėjusysis R. A. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą (dokumentų surašymą, patarimą, atstovavimą) ir pateikė mokėjimą patvirtinantį 2022 m. sausio 17 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 1093007, kuriame nurodyta, kad R. A. už teisinę pagalbą advokatui V. M. sumokėjo 800 Eur (3 t., b. l. 75).

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Ši nuostata taikoma ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Kadangi nuteistojo V. M. apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, todėl prašomos priteisti 800 Eur bylinėjimosi išlaidos turi būti mažinamos. Įvertinus tai, kad esminė apeliacinio skundo dalis, t. y. dėl apelianto išteisinimo, yra atmetama, ir tenkinamas tik vienas prašymas – dėl turtinės žalos nepriteisimo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad 500 Eur suma šiuo atveju yra pakankama. Ši suma pripažįstama proceso išlaidomis ir priteisiama iš nuteistojo V. M..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 4 dalimi, 332 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Poškienės apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo V. M. ir nukentėjusiojo R. A. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 29 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo V. M. priteista nukentėjusiajam R. A. 190,41 Eur (vienas šimtas devyniasdešimt eurų 41 ct) turtinei žalai atlyginti ir nukentėjusiojo R. A. civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo netenkinti.

Nukentėjusiajam R. A. iš nuteistojo V. M. papildomai priteisti 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 500 Eur (penkis šimtus eurų) – apeliacinės instancijos teisme.

Kitos 2021 m. spalio 29 d. nuosprendžio dalies nekeisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Albinas AntanaitisGiedrius EndriukaitisDaiva Jankauskienė