Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį – 10 mėnesių laisvės apribojimo, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ir tęsti darbą.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalies, 48 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, 72¹ straipsniu, D. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas viso bausmės vykdymo metu prisiartinti prie nukentėjusios R. Š., uždraudžiant su ja bendrauti, ieškoti ryšių, lankytis nukentėjusios R. Š. gyvenamojoje vietoje. D. M. draudimas prisiartinti prie nukentėjusios R. Š. netaikomas įgyvendinant teismo sprendimu nustatytą bendravimo su vaikais ir naudojimosi bendru turtu teisę.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalies, 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, D. M. įpareigotas bausmės vykdymo metu per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

N. R. M. (dabartinė pavardė Š.) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jos naudai priteista iš D. M. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1100 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 5 d., apie 11 val., namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu tyčia ne mažiau kaip vieną kartą ranka sudavė per veidą sutuoktinei R. M. (dabartinė pavardė Š.), taip sukeldamas jai fizinį skausmą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina D. M. kaltę įvykio dieną savo sutuoktinei sukėlus fizinį skausmą, kas atitinka nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.Apeliaciniame skunde nuteistasis D. M. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti.Skunde nuteistasis teigia, kad nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, jis nepadarė, o R. Š. parodymais tikėti negalima dėl to, kad jos tikslas buvo apeliantą sukompromituoti sąmoningai inscenizuojant konfliktą, kad jai atitektų butas ir D. M. negalėtų jame gyventi, o 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti ji reikalauja tikslu pasipelnyti. Teismas prieštaringai įvertino baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą viso bausmės vykdymo metu prisiartinti prie nukentėjusios R. Š. gyvenamojoje vietoje, kadangi naudojantis bendru turtu nesiartinti prie R. Š. yra neįmanoma, nes bute yra ir bendros patalpos. Apeliantas teigia, kad pati R. Š. smurtavo prieš jį naudodama fizinį ir psichologinį smurtą jį stumdydama, užgauliodama, koneveikdama. Nuteistasis taip pat nesutinka, kad ji „atsitrenkė“ į jo ištiestą ranką, nes iš tikrųjų ji tik „atsirėmė“. D. M. teigia, kad jų tarpusavio santykiai yra blogi jau nuo 2008 m. dėl R. Š. konfliktiško, smurtinio elgesio, vaikų nuteikimo prieš jį, draudimo jam ir jo mamai bendrauti su vaikais. Apeliantas teigia, kad jis R. Š. netrenkė, todėl jokio fizinio skausmo ji jausti negalėjo. Tai, kad ant jos veido smurto žymių matyti nebuvo ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir apklaustas liudytojas policijos pareigūnas K. M.. Taip pat apeliantas nesutinka, kad duktė I. M. matė įvykį, nes koridoriuje jos nebuvo. Apelianto nuomone, R. Š. pas teismo medicinos ekspertus vykti apžiūrai atsisakė sąmoningai, taip pat nesikreipė į jokią gydymo įstaigą dėl to, kad niekas nebūtų nustatyta, ką patvirtina pastarosios su apeliantu akistatos metu duoti neteisingi parodymai apie jos atsidūrimo vonioje aplinkybes dėl tariamai norėtų išpilti kavos tirščių. Be to, tuo metu apygardos teisme buvo svarstoma skyrybų byla. R. Š. daug kartų prie vaikų grasino su apeliantu susidoroti sakydama, kad ji turės kitą vyrą, o D. M. čia negyvens, kas rodo, jog to buvo siekiama planingai, į tai įtraukiant ir nepilnametę I. M..Skunde teigiama, kad nepilnametė liudytoja I. M., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad jos tarpusavio santykiai su tėvu yra blogi, tačiau nuteistasis nurodo, kad tokių santykių iš viso nėra, nes jie iš viso nebendrauja, nes bet kokias pastangas bendrauti ji kategoriškai ignoruoja, ką jai liepia motina. Apeliantas teigia, kad nesutinka su dukros parodymais, jog ji matė kaip tėtis pastūmė mamą, nors to niekada nebuvo, o jos parodymais tikėti negalima, nes ji yra priklausoma nuo mamos. Jis nešaukė ant R. Š., o pritildyti radiją paprašė mandagiai ir priėjęs prie jos, todėl I. M. negalėjo pabusti ir girdėti jo keliamo triukšmo, nes taip nebuvo. Apeliantas teigia, kad priešingai nei teigia I. M., jis, matydamas, jog R. Š. elgiasi labai agresyviai, vengdamas konflikto kuo skubiau nuėjo į vonią praustis ir užsidarė duris, bet po kelių akimirkų koneveikdama į vonią įsiveržė R. Š.. Todėl I. M. negalėjo matyti, kad jis prie vonios durų „vieną kartą rankos delnu trenkė R. Š. į kairę veido pusę“, to jis nepadarė. Apeliantas kaip įrodymą prideda CD įrašą, kuris buvo pateiktas teismui skyrybų byloje bei teismo medicinos instituto specialisto išvadą, įrodančią apie R. Š. fizinio smurto prieš apeliantą naudojimą.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis D. M. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusioji R. Š., jos atstovė advokatė ir prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl D. M. kaltės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

Apeliaciniame skunde D. M. neigia savo kaltę teigdamas, kad R. Š. netrenkė, todėl jokio fizinio skausmo ji jausti negalėjo, o jos parodymais tikėti negalima dėl to, kad jos tikslas buvo apeliantą sukompromituoti sąmoningai inscenizuojant konfliktą, kad jai atitektų butas ir D. M. negalėtų gyventi jame. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo teiginiais negalima.BK 140 straipsnyje nurodytu nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Mušimas ar kitoks smurtavimas gali pasireikšti poveikiu į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Fizinis skausmas negali būti objektyviai užfiksuotas kaip pavyzdžiui nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas, kuriuos gali pagrįsti rašytiniai įrodymai (specialisto išvados, medicininiai dokumentai ir pan.). Tačiau toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą arba turi būti kreipiamasi į medikus pagalbos. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2A-5/2014, Nr. 2K-152-693/2016).Įvertinusi byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra surinkta pakankamai duomenų pagrįsti D. M. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Apklausiama apylinkės teisme nukentėjusioji R. Š. nurodė, kad įvykio metu D. M. stovėjo koridoriuje, užgauliojo nukentėjusiąją ir atsisukęs trenkė jai vieną kartą dešine ranka į kairį skruostą, kuris paraudo, ji jautė fizinį skausmą. Smurtas vyko ne pirmą kartą, tačiau anksčiau policijos ji nekvietė. Šie nukentėjusiosios parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotiems jos parodymams, kad D. M. prie vonios kambario durų jai vieną kartą delnu trenkė į kairįjį skruostą, dėl to ji juto fizinį skausmą. Iš pradžių ant skruosto buvo neryškus paraudimas, tačiau jis netrukus išnyko, todėl pas teismo medicinos ekspertus vykti apžiūrai ji atsisakė ir į jokią gydymo įstaigą nesikreipė. Įvykį matė tuo metu koridoriuje buvusi jų dukra I. M.. D. M. yra naudojęs fizinį smurtą, tačiau ji niekuomet anksčiau į policiją dėl to nesikreipė ir niekam nesiskundė. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp D. M. ir nukentėjusiosios susiklostę labai priešiški ir konfliktiški santykiai, vyko ilgas santuokos nutraukimo procesas, todėl R. Š. parodymus būtina vertinti neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių. Tik nustačius, kad nukentėjusiosios parodymai yra patvirtinti kitais neabejotinais įrodymais, galima padaryti išvadą dėl įrodymų pakankamumo D. M. kaltei pagrįsti.Tuo tarpu šioje byloje yra užfiksuoti kiti įrodymai, patvirtinantys R. Š. parodymus. Pirmosios instancijos teisme, dalyvaujant psichologei, apklausta nepilnametė liudytoja I. M. parodė, kad įvykio dieną pabudo nuo triukšmo. Tėtis koneveikdamas mamą ėjo praustis, abu tėvai rėkė vienas ant kito. Tėtis vieną kartą trenkė mamai dešine ranka į kairį skruostą. Po smūgio tėtis pamatė I. M. ir apsiramino. Paraudimas ant skruosto buvo apie 15 minučių. Tėtis smurtauja ne pirmą kartą, tačiau anksčiau mama į policiją nesikreipė. Šie liudytojos I. M. parodymai atitinka jos ikiteisminio turimo metu duotiems parodymams, kad ji pabudo namuose nuo triukšmo. Girdėjo, kaip tėtis šaukė mamai, kad ji patildytų muziką, bet mama nenorėjo patildyti. Tada ji išėjo į koridorių. Tėtis ėjo link vonios, o mama link tualeto ir ji pamatė, kaip tėtis prie vonios durų vieną kartą rankos delnu trenkė mamai į kairę veido pusę. Nematė, kad mama stumtų tėtį, tėčiui nebuvo nuo ko gintis. Mamos ir tėčio tarpusavio santykiai yra blogi, yra ir anksčiau mačiusi kaip tėtis pastūmė mamą. Netikėti I. M. parodymais nėra pagrindo, nes jie neprieštarauja ikiteisminio tyrimo metu duotiems liudytojo K. M. parodymams, kad atvykus pagal gautą iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje, R. Š. paaiškino, jog jos sutuoktinis D. M. trenkė jai vieną kartą delnu per skruostą. Ji buvo akivaizdžiai susijaudinusi, verkė, tačiau ant jos veido nei paraudimo, nei kitų fizinio smurto žymių matyti nebuvo. Įvykio vietoje buvusi nepilnametė I. M. patvirtino, jog ji matė, kaip jos tėvas D. M. trenkė jos motinai R. M. (Š.) per skruostą. Beje iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo taip pat matyti, kad priimtas R. M. (Š.) pareiškimas, kuriame ji parodė, kad tarp jos ir sutuoktinio D. M. kilo žodinis konfliktas, kurio metu koridoriuje vyras rankos delnu vieną kartą sudavė per veidą, tuo sukeldamas fizinį skausmą. Nurodė, kad į konfliktą įsikišo nepilnametė dukra I. M.. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nepilnametę I. M. apklausiant pirmosios instancijos teismo posėdyje, tiek nukentėjusioji R. M. (Š.), tiek kaltinamasis D. M. iš teismo posėdžių salės buvo pašalinti, taip užkertant kelią kokiu nors būdu įtakoti liudytoją. Po apklausos perskaičius I. M. parodymus, buvo suteikta teisė D. M. užduoti liudytojai klausimus, tačiau šia teise jis nepasinaudojo ir dėl jo nurodomų aplinkybių apie motinos daromą poveikį dukrai, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nebandė aiškintis . Iš aukščiau išdėstytų įrodymų ir rašytinės bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji R. M. nuo pat įvykio pradžios davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtino I. M. ir liudytojo policijos pareigūno K. M. parodymai (ištirti teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis), kuris į įvykio vietą atvyko iš karto po gauto pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad I. M. parodymais negalima tikėti, nes ji įvykio vietoje nebuvo, tačiau toks skundo argumentas atmetamas, nes ši liudytoja viso bylos tyrimo metu, nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, nurodydama konflikto pradžią dėl garsiai įjungtos muzikos, tai, jog nuteistasis kategoriškai ir piktai liepė R. M. pritildyti radiją suteikdamas tam minutę laiko. Todėl nuteistojo skundo argumentai, kad I. M. negalėjo matyti konflikto – atmetami. Įvertinęs paminėtas aplinkybes apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatavo, kad D. M. savo sutuoktinei tyčia sudavė per veidą taip sukeldamas jai fizinį skausmą, todėl apelianto veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir jis pagrįstai nuteistas už nusikaltimo padarymą. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad R. Š. parodymais tikėti negalima, nes ji tokius parodymus davė siekdama užvaldyti butą taip pat atmetami. Kaip matyti iš 2016 m. birželio 20 d. Kauno apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje, butas buvo padalintas lygiomis dalimis, o apeliaciniu skundu R. Š. nesiekė, jog visas butas neatlygintinai atitektų jai (prašė priteisti vaikų išlaikymą turtu, už dalį buto įsipareigodama išmokėti D. M. kompensaciją). Atmetami ir skundo argumentai, jog R. Š. pati smurtavo prieš apeliantą ir jį užgauliojo, kadangi nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad prieš D. M. suduodant R. Š. delnu, ji būtų smurtavusi prieš nuteistąjį – priešingai, liudytoja I. M. nurodė, jog nebuvo reikalo tėvui gintis nuo mamos, nes ji prieš jį smurto nevartojo. Tai, kad abu sutuoktiniai vienas kitą užgauliojo, vartojo necenzūrinius žodžius – rodo tik jų priešiškus santykius, tačiau niekaip nepateisina smurto vartojimo. Nuteistasis skunde teigia, kad 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti R. Š. reikalauja su tikslu pasipelnyti. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad R. Š. yra priteista 1000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti (jos dydis apeliaciniame skunde neginčijamas), kuri nustatyta atsižvelgus į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, įvertinus tai, kad dėl neteisėtų D. M. veiksmų nukentėjusioji patyrė emocinį šoką, pažeminimą, išgyvenimus. Nuteistasis skunde teigia, kad teismas prieštaringai įvertino baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą viso bausmės vykdymo metu prisiartinti prie nukentėjusios R. Š. gyvenamojoje vietoje, kadangi naudojantis bendru turtu nesiartinti prie R. Š. yra neįmanoma, nes bute yra ir bendros patalpos. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė skirta su išlyga, įvertinus tai, jog 2016 m. birželio 20 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-243-944/2016 (pakeistu Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi) padalintas jų bendras butas ir nustatyta bendravimo su vaikais tvarka. Todėl pagal tokią nuosprendyje nurodytą formuluotę akivaizdu, jog nuteistajam neapribota galimybė lankytis (būti) buto bendro naudojimo patalpose ir bendrauti su vaikais, kas nedaro paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo neįmanomu. Apeliantas teigia, kad ant nukentėjusiosios veido smurto žymių nebuvo. Tačiau tiek pati nukentėjusioji, tiek nepilnametė liudytoja I. M. šios aplinkybės neginčija. Jos teigė, kad iš pradžių ant skruosto buvo neryškus paraudimas, tačiau jis netrukus išnyko, todėl nukentėjusioji pas teismo medicinos ekspertus vykti apžiūrai atsisakė, o į gydymo įstaigą nesikreipė, nes tam nebuvo jokio reikalo. Apeliantas savo skunde taip pat nurodo, kad kaip įrodymą prideda CD įrašą, kuris buvo pateiktas teismui skyrybų byloje bei teismo medicinos instituto specialisto išvadą, įrodančią apie R. Š. fizinio smurto prieš apeliantą naudojimą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo perklausytas šis įrašas, ištirta specialisto išvada bei perklausyti nukentėjusiosios R. Š. daryti garso įrašai. Juos ištyrus ir įvertinus, kolegija daro išvadą, jog šie duomenys patvirtina tik tai, jog tarp sutuoktinių nuo seniai yra nuolatiniai konfliktiniai santykiai, pasireiškiantys vienas kito žeminimu, grasinimais, nepagarba. Šių aplinkybių neneigė tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji, o iš pateiktų įrašų bei specialisto išvados naujų aplinkybių, kurios leistų abejoti D. M. kalte padarius jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, nepaaiškėjo.Įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu D. M. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Todėl naikinti šį nuosprendį, kaip to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusiosios R. Š. atstovė advokatė pateikė į bylą tris pinigų priėmimo kvitus (500 Eur, 150 Eur, 150 Eur sumoms, iš viso 800 Eur) už advokatės suteiktas paslaugas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. Š. advokatė S. M. nurodė, kad 500 Eur buvo pateikta už surašytą civilinį ieškinį (2 t., 70 b. l.). Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad civilinis ieškinys, ieškovės R. M. (Š.) vardu, buvo pateiktas ikiteisminio tyrimo metu (po šio civilinio ieškinio surašymo į bylą buvo pateiktas advokatės S. M. pinigų priėmimo kvitas 650 Eur sumai), o apylinkės teisme buvo prašoma priteisti visas atstovavimo išlaidas, kurias sudarė 1100 Eur. Šią sumą apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu ir priteisė nukentėjusiosios naudai. Tuo tarpu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, jokio civilinio ieškinio nukentėjusiosios atstovė advokatė nepateikė. Todėl šiuo atveju priteistinos tik R. Š. patirtos atstovavimo išlaidos už advokato dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kurias sudaro 300 Eur, nes tokia suma yra proporcinga R. Š. advokatės atliktam darbui bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš D. M. nukentėjusiajai R. Š. 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų, kurios susidarė bylą nagrinėjat apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.