Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant nuteistajai ir nukentėjusiajai B. S., jos gynėjai advokatei Reginai Šeperienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų ir nukentėjusiųjų B. S. ir A. Ž. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo: A. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 4 mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant kas mėnesį neatlygintinai išdirbti po 10 valandų visuomenės labui; B. S. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista 3 mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant kas mėnesį neatlygintinai išdirbti po 10 valandų visuomenės labui.

B. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, iš A. Ž. priteista 26,37 Eur turtinei, 100 Eur neturtinei žalai ir 450 Eur turėtoms proceso išlaidoms atlyginti.

A. Ž. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, iš B. S. priteista 100 Eur neturtinei žalai ir 250 Eur turėtoms proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl būtinosios ginties.

B. S. ir A. Ž. savo apeliaciniuose skunduose nesutinka su nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis apeliantai grindžia įsitikinimu, kad nuosprendyje aprašytus veiksmus, formaliai atitinkančius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, atliko esant būtinajai ginčiai. B. S. prašo išteisinti dėl fizinio skausmo sukėlimo A. Ž., o A. Ž. – dėl nežymaus B. S. sveikatos sutrikdymo. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdamas į apeliaciniuose skunduose keliamus klausimus, BPK 320 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas apeliacinio proceso ribas, bylą patikrina apeliacinių skundų ribose.Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu B. S. pripažinta kalta dėl fizinio skausmo sukėlimo A. Ž., o A. Ž. pripažintas kaltu dėl nežymaus B. S. sveikatos sutrikdymo. Abiejų nuteistųjų veiksmai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat ir savo apeliaciniuose skunduose bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji neneigė vienas kito atžvilgiu atlikę skundžiamame nuosprendyje aprašytus veiksmus. B. S. pripažino suėmusi A. Ž. už lytinių organų ir suspaudusi, apdraskiusi jam veidą. A. Ž. neneigė ranka sudavęs kelis smūgius B. S.. Dėl šių faktinių aplinkybių byloje ginčo nėra ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad šios aplinkybės nustatytos neteisingai. Tačiau tiek B. S., tiek A. Ž. yra įsitikinę, kad veiksmus, nuosprendyje pripažintus atitinkančiais BK 140 straipsnio1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, jie atliko esant būtinajai ginčiai. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinių skundų argumentus, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jais remiantis nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantų skundų argumentai dėl būtinosios ginties situacijos yra nepagrįsti. Pagal baudžiamąjį įstatymą būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. BK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Pagal aptariamo straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis <...> nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinosios ginties instituto taikymui yra būtina, kad situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir panašiai. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Vertinant šioje byloje nustatytas aplinkybes būtinosios ginties aspektu visų primą atkreipiamas dėmesys, kad konfliktinėje situacijoje dalyvavo tik nuteistieji B. S. ir A. Ž., kitų pašalinių asmenų nebuvo. B. S. ir A. Ž., pripažindami savo atliktus smurtinius veiksmus, konflikto pradžios aplinkybes, tai yra tai, kuris iš jų pirmas pradėjo konfliktą, kuris pirmas panaudojo smurtą, nurodo skirtingai. Į šią aplinkybę skundžiamame nuosprendyje dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas pažymėdamas, kad B. S. ir A. Ž. veiksmų momento, nuo kada jie tapo nusikalstami, nustatyti nepavyko, nes abu jie skirtingai aiškina įvykio aplinkybes nurodydami, kad gynėsi vienas nuo kito veiksmų. Tačiau ta aplinkybė, kad byloje nėra galimybės objektyviai nustatyti, kuris pirmas iš konflikte dalyvavusių asmenų kito atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, nesutrukdė teismui tinkamai įvertinti kiekvieno iš konflikte dalyvavusių asmenų veiksmus ir padaryti pagrįstą išvadą, kad būtinosios ginties situacijos analizuojamu atveju nebuvo. Pažymima, kad tokiu atveju kai konflikto dalyviai kaltina vienas kitą nusikalstamos veikos padarymu, jų nurodomos aplinkybės neišvengiamai yra įtakojamos tam tikro subjektyvumo, sąlygoto siekio situaciją pateikti sau palankia linkme. Tokių asmenų paaiškinimai turi būti vertinami itin įdėmiai ir jais nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes remiamasi tiek, kiek jie yra neprieštaringi, atitinka kituose įrodymų šaltiniuose užfiksuotą informaciją. Nagrinėjamu atveju šių reikalavimų buvo laikomasi. Nekelia abejonių, kad konfliktas tarp A. Ž. ir B. S. įvyko B. S. namų koridoriuje A. Ž. ruošiantis išeiti. Abejonių nekelia ir faktinės aplinkybės dėl B. S. konstatuotų sužalojimų, A. Ž. jausto fizinio skausmo fakto. Nuteistiesiems skirtingai aiškinant konflikto pradžios aplinkybes nustatyti, kuris pirmas pradėjo naudoti smurtą, nėra galimybės ir kaip minėta ši aplinkybė skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinta. Tačiau kiekvieno iš nuteistųjų atliktų veiksmų intensyvumas, pobūdis, nustatyti sužalojimai, vertinant šias aplinkybes būtinosios ginties sampratos kontekste, nesudaro pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju B. S. ar A. Ž. buvo kilusi reali grėsmė sveikatai (gyvybei), o atlikti veiksmai buvo pasiekę tokį pavojingumo lygį, kad jų nutraukimas buvo galimas tik atliekant teisei priešingus veiksmus. Byloje nėra nustatyta, kad konflikto metu būtų naudojami sveikatai ar gyvybei pavojingi įrankiai (priemonės), asmenų fizinės savybės dėl amžiaus, fizinio pasirengimo ar kitų su sveikatos būkle susijusių aplinkybių taip pat nėra iš esmės skirtingos. Esant tokiai situacijai nuteistųjų vienas kito atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus vertinti kaip atliktus esant būtinajai ginčiai, t. y. ginantis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, byloje surinktus įrodymus ištyręs ir įvertinęs pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, padarė pagrįstą, faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad BK 28 straipsnyje nurodyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamo įvykio aplinkybes ir daryti priešingas išvadas.Apygardos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus įvertino teisingai, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai B. S. ir A. Ž. veiksmuose nustatyti ir įrodyti, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nuosprendis laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį naikinti ir priimti naują nuosprendį, kaip to prašo apeliantai, pagrindo nėra.

Dėl civilinių ieškinių ir proceso išlaidų.

Apeliaciniame skunde B. S. prašo iš A. Ž. priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas ir 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Prašymą apeliantė grindžia patirtu skausmu, išgyvenimais, bendravimo ribojimu, depresijos atsinaujinimu. Prašymą iš B. S. priteisti advokato atstovavimo išlaidas ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti savo apeliaciniame skunde nurodo ir A. Ž..BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas, kokia suteiktų teisinių paslaugų apimtis ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-696/2015).Nagrinėjamu atveju B. S. ir A. Ž. teisei priešingus veiksmus atliko vienas kito atžvilgiu, todėl toje pačioje byloje kartu yra ir nuteistieji, ir nukentėjusieji. Byloje pateikti pinigų priėmimo kvitai patvirtina, kad A. Ž. advokatui A. Pliaugai sumokėjo 200 Eur (b. l. 139), B. S. advokatei R. Šeperienei sumokėjo 200 Eur (b. l. 147). Apeliacinis procesas buvo pradėtas abiejų nuteistųjų ir nukentėjusiųjų iniciatyva. B. S. ir A. Ž. skunduose iš esmės ginčijamos tik aplinkybės dėl būtinosios ginties ir civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti, apeliaciniame procese dalyvaujantys gynėjai dalyvavo ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, byla apeliacine tvarka išnagrinėta vieno posėdžio metu, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas. Išnagrinėjus pateiktus apeliacinius skundus konstatuota, kad jie nepagrįsti. Įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą kolegija sprendžia, kad B. S. ir A. Ž. turi teisę į proceso išlaidų atlyginimą, tačiau priteisina proceso išlaidų suma mažintina. Remiantis BPK 109 straipsnio nuostatomis asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui civilinį ieškinį. B. S. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prašė iš A. Ž. priteisti 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o A. Ž. iš B. S. – 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apylinkės teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atliktų veiksmų pobūdį, padarytų sužalojimų mastą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, prašomas priteisti sumas sumažino iki 100 Eur kiekvienam.Apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo išspręstas neteisingai, neįvertintos šio klausimo išsprendimui svarbios aplinkybės, tačiau iš nuosprendžio motyvų matyti, kad į visas aplinkybes, kurios turi reikšmės vertinant asmenims nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį, buvo atsižvelgta (b. l. 119). Naujų aplinkybių ar įrodymų, kurie pagrįstų didesnį patirtos neturtinės žalos dydį, apeliantai skunduose nenurodė, todėl aukštesnysis teismas, nenustatęs aplinkybių, kurios rodytų, kad priteistos sumos yra akivaizdžiai per mažos, neatitinkančios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, neturi pagrindo nuosprendį šioje dalyje keisti ir B. S. bei A. Ž. pareikštus ieškinius tenkinti visa apimtimi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios ir nukentėjusiosios B. S., nuteistojo ir nukentėjusiojo A. Ž. apeliacinius skundus atmesti.

Iš B. S. priteisti A. Ž. 100 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

Iš A. Ž. priteisti B. S. 100 Eur proceso išlaidoms atlyginti.