Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. D. prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Citadele“ banko ieškinį atsakovui R. D. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių Baltija“, uždaroji akcinė bendrovė „Linos namai“ bei atsakovo R. D. priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Citadele“ bankui dėl prievolės pagal laidavimo sutartį pripažinimo pasibaigusia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas R. D. kreipėsi į teismą su prašymu atleisti jį nuo 75 procentų Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimu priteistos 12 410,20 Eur žyminio mokesčio dalies (t. y. 9 396,72 Eur sumos) sumokėjimo. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas aktyviai stengėsi abipusių nuolaidų būdu taikiai išspręsti ginčą, tačiau ieškovė nemotyvuotais atsakymais ginčą užbaigti taikiai atsisakydavo. Atsakovas buvo priverstas savo teises ginti reiškiant priešieškinį, o ieškovei atsisakant sudaryti taikos sutartį atsakovas neteko teisės atgauti 75 procentus žyminio mokesčio. Pažymi, kad priteista žyminio mokesčio suma yra artima maksimaliai žyminio mokesčio sumai turtiniuose ginčuose. Be to, jo darbo užmokestis yra tik 291,63 Eur, kuris atsakovui nėra išmokėtas nuo 2015 m. lapkričio mėnesio. Taigi siekiant sumokėti 12 410,20 Eur dydžio žyminį mokestį prireiktų daugiau nei 42 mėnesių darbo užmokesčio. Mano, kad atleidus jį nuo 75 procentų žyminio mokesčio mokėjimo būtų pasiekti ir įgyvendinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, kadangi jis sumokėtų likusius 25 procentus žyminio mokesčio.

Prašymas atmestinas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Šiaulių apygardos teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-417-368/2015 tenkino ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Citadele“ banko ieškinį atsakovui R. D. dėl skolos priteisimo, o atsakovo priešieškinį atmetė: priteisė iš atsakovo ieškovei 1 301 551,91 Eur negražinto kredito, 12 528,96 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. liepos 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo 12 410,20 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį ir 17,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Lietuvos apeliacinio teismas 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-408-823/2016 ieškovę AB „Citadele“ banką pakeitė jos teisių ir pareigų perėmėja uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ir nutraukė apeliacinį procesą atsakovui R. D. atsisakius nuo apeliacinio skundo. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis 2016 m. gegužės 24 d. išduotas vykdomasis raštas dėl 17,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, išieškojimo iš skolininko R. D. išieškotojai valstybei.Taigi įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimu valstybei iš atsakovo yra priteista 12 410,20 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį, dėl kurio 75 procentų dalies (t. y. 9 396,72 Eur) atleidimo atsakovas kreipėsi į teismą. Taigi atsakovas pasinaudojo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 96 straipsnio 7 dalies norma, numatančia galimybę atleisti jį nuo dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jau po bylos išnagrinėjimo.CPK 96 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta procesinė teisės norma, suteikianti teisę suinteresuotiems fiziniams asmenims prašyti pirmosios instancijos teismo iš dalies atleisti juos nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, jeigu bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą sumokėjimas neįmanomas dėl objektyvių priežasčių arba priverstinis jų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens ar jo šeimos turtinę padėtį. Taigi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą fiziniams asmenims yra suteikta teisė prašyti atleisti juos nuo dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei ir baigiamojoje civilinio proceso stadijoje, t. y. teismas gali iš dalies sumažinti fizinio asmens prievolės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, valstybei dydį. (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1412-117/2015). Pastebėtina, kad galimybė pateikti tokį prašymą yra ribojama laiko atžvilgiu, t. y. prašymas gali būti pateiktas iki teismo procesinio sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei įvykdymo. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovas sumokėjo visą valstybei priteistą 12 410,20 Eur žyminį mokestį už priešieškinį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas sumokėjo tik dalį šių išlaidų, t. y. 3 102,55 Eur žyminio mokesčio (b. l. 59), taigi liko nesumokėta 75 procentai teismo sprendimu priteisto žyminio mokesčio.Nors 96 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog teismas turi teisę atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimą, tačiau nekonkretizuoja, tokios dalies dydžio, todėl teismui priklauso diskrecijos teisė nuspręsti, nuo kokio dydžio bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleisti. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašymą atleisti nuo 75 procentų bylinėjimosi išlaidų mokėjo iš esmės grindžia CPK 87 straipsnio 2 dalies norma, kurioje numatyta galimybė grąžinti 75 procentus sumokėto žyminio mokesčio, jei šalys sudarė taikos sutartį. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas leidžia bet kurioje proceso stadijoje šalims baigti bylą taikos sutartimi (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis). Taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (Lietuvos Respublikos civilinio 6.983 straipsnio 1 dalis), tačiau nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie šalių sudarytą taikos sutartį, kuri būtų buvus patvirtinta teismo nutartimi. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms bei atsižvelgiant į kitas įstatymo nuostatas CPK 87 straipsnio 2 dalies nuostatos negali būti taikomos šiuo atveju kaip analogija. CPK 96 straipsnio 7 dalyje yra numatytos dvi alternatyvios sąlygos, kada teikiamas prašymas atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Viena iš jų – objektyvios priežastys, dėl kurių negalimas išieškojimas, o antroji – subjektyvios priežastys, patvirtinančios, kad priverstinis bylinėjimosi išlaidų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens ar jo šeimos turtinę padėtį.Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad yra visiškai nedarbingas, jam nustatytas neįgalumas, galintis objektyviai apriboti įsipareigojimų įvykdymą valstybei. Priešingai, atsakovas yra darbingo amžiaus, dirbantis (UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius). Aplinkybė, kad atsakovui prireiks net keleto mėnesių darbo užmokestį skirti priteisto žyminio mokesčio sumokėjimui, savaime nereiškia, kad atsakovas dėl objektyvių aplinkybių negali įvykdyti teismo sprendimo, kadangi, teismų praktikoje pripažįstama, kad turto nebuvimas ar darbinių pajamų neturėjimas yra iš esmės nuo paties pareiškėjo valios priklausančias subjektyvios priežastys. Taigi šiuo atveju nenustatyta objektyvių aplinkybių įrodančių atsakovo negalėjimą vykdyti teismo sprendimo.Kita atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei sąlyga – priverstinis išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens ar jo šeimos turtinę padėtį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šis klausimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į tai, ar šalies procesinis elgesys buvo tinkamas. Nagrinėjamu atveju byla dėl skolos priteisimo teisme buvo nagrinėjama nuo 2014 m. liepos 3 d., atsakovas nesutiko su jam reiškiamais reikalavimais. Pastebėtina ir tai, kad pradėjus nagrinėti bylą dėl skolos priteisimo atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl prievolės pagal laidavimo sutartį, kurios pagrindu prašoma iš jo priteisti skolą, pripažinimo pasibaigusia. Tačiau abi minėtos bylos buvo sujungtos, atsakovo reikalavimą laikant priešieškiniu, o Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės pripažino, kad nėra pagrindo prievolę pagal laidavimo sutartį laikyti pasibaigusia, todėl ieškinį dėl skolos priteisimo tenkino visiškai. Kartu su prašymu pateikti duomenys patvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas tik vieną kartą, t. y. 2015 m. gegužės 27 d., kreipėsi į ieškovę siūlydamas sudaryti taikos sutartį (b. l. 6-12), tačiau ieškovė nesutiko sudaryti taikos sutarties pasiūlyme nurodytomis sąlygomis (b. l. 13). Iš teismui pateikto taikos sutarties projekto matyti, kad atsakovas sutiko ieškovei sumokėti tik dalį skolos, t. y. apie 65 procentus ieškinio reikalavimų (b. l. 8-10). Taigi aplinkybė, kad per 15 mėnesių trukusį ginčą dėl skolos priteisimo atsakovas tik vieną kartą bandė ginčą išspręsti taikiai (tenkinant tik šiek tiek daugiau nei pusę visų ieškovės reikalavimų), teismo vertinimu, dar nerodo, ( kitų duomenų nepateikta), kad atsakovas dėjo maksimalias pastangas išspręsti ginčą taikiai, abipusių nuolaidų būdu. Pastebėtina ir tai, kad 12 410,20 Eur žyminis mokestis, nuo kurio dalies mokėjimo jis prašo jį atleisti, yra už priešieškinį, kurį pareiškė atsakovas, taigi šių išlaidų atsiradimą paskatino sąmoningi atsakovo veiksmai, kuriais jis apsisprendė kreiptis į teismą reiškiant savarankiškus reikalavimus. Pabrėžtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas neprašė atidėti, išdėstyti sprendimo vykdymo, nors ieškovės reikalavimas yra daugiau nei milijono eurų vertės, o valstybei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis, susijęs su žyminio mokesčio dydžiu galėjo būti žinomas nuo 2015 m. vasario mėn., kai jis kreipėsi į teismą ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartimi atidėtas nesumokėtos žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki teismo sprendimo byloje šioje priėmimo.Pažymėtina ir tai, kad prašymas iš dalies atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo turi būti motyvuotas, kartu su prašymu turi būti pateikti įrodymai (CPK 12 straipsnis, 96 straipsnio 7 dalis, 178 straipsnis). Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, t. y. prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan., bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį, sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įvykdyti teismo sprendimą. Pažymėtina, kad tiek asmens turtinė padėtis, tiek ir galėjimas susimokėti bylinėjimosi išlaidas yra vertinamasis dalykas ir būtent teismas privalo nuspręsti, ar pateikti argumentai ir įrodymai yra pakankami atleisti nuo tam tikros dalies išlaidų mokėjimo. Savo diskrecijos teisę teismas įgyvendina vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Taigi įstatymas, suteikdamas asmeniui teisę būti atleistam nuo dalies bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei, įpareigoja asmenį motyvuoti ir įrodyti, jog jis turi teisę pasinaudoti įstatymo suteikiamomis teisėmis (CPK 96 straipsnio 7 dalis, 178 straipsnis). Asmuo nevykdantis įstatymo nustatytų pareigų negali tikėtis, jog įgis minėtą įstatymo suteiktą teisę. Taigi pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius pareikšto prašymo pagrįstumą, t. y. būtinybę atleisti asmenį nuo dalies bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo valstybei, nukrypti nuo teismo sprendimo privalomumo principo (CPK 18 straipsnis), kuris yra užtikrina teisinį tikrumą bei stabilumą, tenka to prašančiam asmeniui, kuris tokiu būdu privalo atskleisti teismui savo tikrąją turtinę padėtį, turinčią reikšmės sprendžiant pareikšto prašymo pagrįstumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad turtinę asmens padėtį atskleidžia nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai. Dar daugiau, turi būti vertinama ne tik asmens turtinė padėtis atskirai, bet visas jo šeimos turimas turtas bei pajamos.Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad jo turtinė padėtis būtų pablogėjusi po bylos išnagrinėjimo. Atsakovas teismui pateikė tik darbdavio pažymą apie jam priskaičiuotą ir išmoktą darbo užmokestį (b. l. 19), tuo tarpu kitų duomenų apie savo bei šeimos turtinę padėtį jis nepateikė.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas yra įmonės, kuri verčiasi teisinių paslaugų teikimu, vadovas, tačiau jo darbo užmokestis yra artimas Vyriausybės patvirtintai minimaliai mėnesinei algai (b. l. 19, 20). UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė AB „Citadele“ bankas reikalavimo teisę į R. D. skolą pagal Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą (b. l. 14-18), taigi atsakovo darbdavys yra jo kreditorius, turintis reikalavimo teisę į teismo sprendimu priteistą daugiau nei milijono eurų vertės skolą. Viešai skelbiami duomenys (www.rekvizitai.lt) patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi skolų, be to, aplinkybė, kad reikalavimo perleidimo sutartis atlygintinė (b. l. 14-18) leidžia daryti išvadą, kad įmonės finansinė padėtis nėra bloga, nors byloje ir yra duomenys patvirtinantys, kad nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. nėra mokamas darbo užmokestis atsakovui (b. l. 19). Nors atsakovas jau pusmetį negavo darbo užmokesčio, tačiau sumokėjo 3 102,55 Eur žyminio mokesčio valstybei, t. y. 25 procentus teismo sprendimu priteisto žyminio mokesčio (b. l. 59), teismo vertinimu, bylos aplinkybės suteikia pagrindo spręsti, kad atsakovas yra pajėgus sumokėti ir likusią dalį žyminio mokesčio valstybei.Įvertinus byloje esančius duomenis, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti atsakovo prašymą dėl atleidimo iš dalies nuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei, todėl prašymas atmestinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 12 straipsniu, 96 straipsnio 7 dalimi, 178 straipsniu, 290-291 straipsniais teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti atsakovo R. D. prašymą dėl atleidimo nuo dalies bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo valstybei pagal Šiaulių apygardos teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-417-368/2015.

Nutartis per 7 dienas nuo jos gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.

Nutarties kopiją išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.