Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Milašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4902-803/2015, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su prašymu, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 7 dalies nuostatomis, atleisti jį nuo 515 642 Eur dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Prašyme nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugpjūčio 23-30 d. sprendimu iš jo priteista 1 823 758,70 Lt (528 197,02 Eur) dydžio žyminio mokesčio valstybės naudai. Pažymėjo, kad išieškoti nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų sumos yra objektyviai neįmanoma, nes jis neturi jokio turto iš kurio gali būti vykdomas išieškojimas, visas turėtas turtas jau buvo išieškotas antstolių. Be to, nurodė, kad priteista bylinėjimosi išlaidų suma 528 197 Eur fiziniam asmeniui, kuris nebeturi jokio turto, laikytina milžiniška. Jei išieškojimas būtų objektyviai įmanomas, tokios sumos išieškojimas fizinio asmens padėtį pablogintų iš esmės. Pažymėjo, kad jis yra našlys, vienas auginantis ir išlaikantis nepilnametį sumų, todėl jam būtinos bent minimalios pajamos. Papildomai pažymėjo, kad iš jo priteista bylinėjimosi išlaidų suma susidarė dar galiojant senosios redakcijos CPK, kurioje nebuvo nustatyta maksimali žyminio mokesčio suma.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi atsisakė priimti V. K. prašymą dėl atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad ieškovas jau yra kreipęsis į administracinį teismą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška ir pagal jo reikalavimą yra pradėta administracinė byla Nr. eI-6739-484/2015, todėl ieškinį atsisakytina priimti (CPK 137 str. 2 d. 5 p.). Be to, teismas pažymėjo, kad pagal CPK 83 straipsnį ieškovas gali būti atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo tik bylose, kurios yra nagrinėjamos, todėl sprendė, kad toks ieškovo prašymas nėra savarankiškas bei jį atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 3 str. 6 d., 137 str. 2 d. 1 p.).

III. Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėjas V. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai atsisakė priimti prašymą CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu pripažinęs, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra administracinė byla Nr. eI-6739-484/2015, nes minėta byla nėra niekaip susijusi su pareikštu prašymu šioje byloje. Apeliantas prašymą grindžia CPK 96 straipsnio 7 dalies nuostata ir prašo atleisti jį nuo dalies neišieškoto žyminio mokesčio, priteisto valstybės naudai, tuo tarpu administraciniame teisme nagrinėjamos bylos dalykas yra apelianto prašymas įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti veiksmus – išnagrinėti apelianto prašymą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška. Tai, kad minėtos bylos nėra niekaip susijusios, patvirtina ir įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-6739-484/2015. Teismas nepagrįstai nustatė, kad teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.Ieškovo prašymas grindžiamas CPK 96 straipsnio 7 dalies nuostatomis, t. y. atleidimas nuo jau priteistų, bet dar neišieškotų bylinėjimosi išlaidų, o ne CPK 83 straipsnio pagrindu, kaip nurodė teismas. Pažymėtina, kad CPK 96 straipsnio 7 dalis yra visiškai nauja teisės norma, įsigaliojusi tik 2011 m. spalio 1 d. ir nustato naują ir iki tol niekada netaikytą atleidimo nuo jau priteistų bylinėjimosi išlaidų valstybei procedūrą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis, kuria teismas atsisakė priimti apelianto prašymą dėl atleidimo iš dalies nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti apelianto prašymą motyvavo tuo, kad V. K. yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška ir pagal šį jo reikalavimą yra pradėta administracinė byla Nr. eI-6739-484/12015 (CPK 137 str. 2 d. 5 p.) bei tuo, kad pagal CPK 83 straipsnį ieškovas gali būti atleidžiamas nuo žyminio mokesčio tik bylose, kurios yra nagrinėjamos, dėl to toks ieškovo prašymas nėra savarankiškas ir, pirmosios instancijos teismo, nuomone nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 str. 2 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismas su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutinka.

CPK 96 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta procesinė teisės norma, suteikianti teisę suinteresuotiems fiziniams asmenims prašyti pirmosios instancijos teismo iš dalies atleisti juos nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, jeigu yra normos hipotezėje numatytos aplinkybės: bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą sumokėjimas neįmanomas dėl objektyvių priežasčių arba priverstinis jų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens ar jo šeimos turtinę padėtį. Taigi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą fiziniams asmenims yra suteikta teisė prašyti atleisti juos nuo dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei ir baigiamojoje civilinio proceso stadijoje, t. y. teismas gali iš dalies sumažinti fizinio asmens prievolės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, valstybei dydį. Toks prašymas gali būti pateiktas iki teismo procesinio sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei įvykdymo.

Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugpjūčio 23-30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2 ⁴⁰ -190/1999 iš V. K. be kita ko į valstybės biudžetą buvo priteista 1 823 758,7 Lt (528 197,02 Eur) žyminio mokesčio. Apeliantas, vadovaudamasis CPK 96 straipsnio 7 dalimi kreipėsi į teismą su prašymu atleisti jį nuo dalies (515 642 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Dėl to teismo išvada, kad ieškovo prašymas grindžiamas CPK 83 straipsnio normomis pagal kurias asmuo nuo žyminio mokesčio gali būti atleidžiamas tik bylose, kurias nagrinėja teismai, ir toks prašymas yra nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, yra nepagrįsta.

Be to, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti apelianto prašymą motyvavo tuo, kad apeliantas yra kreipęsis į administracinį teismą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad apelianto prašymo nagrinėjamoje byloje ir apelianto skundo pirmosios instancijos teismo nurodytoje administracinėje byloje nagrinėjimo dalykas nesutampa. Administracinėje byloje Nr. eI-6739-484/12015 buvo kilęs ginčas dėl galimo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) neveikimo, kurį apeliantas prašė pripažinti neteisėtu ir įpareigoti VMI prie FM išnagrinėti jo 2014 m. gruodžio 10 d. prašymą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apeliantas kreipėsi į teismą su prašymu dėl atleidimo iš dalies nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Taigi minėtos administracinės bylos ir civilinės bylos teisminio nagrinėjimo dalykai yra iš esmės skirtingi ir pagrindo vadovautis CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu nebuvo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinių dokumentų priėmimą reglamentuojančias normas, todėl apelianto atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas dėl apelianto prašymo priėmimo perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti apelianto V. K. prašymo dėl atleidimo iš dalies nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.