Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens T. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje – I. S., T. Š., M. P., V. A. (V. A.), E. A. (E. A.), A. A. (A. A.), valstybės įmonė Turto bankas ir Šalčininkų rajono 3-ojo notaro biuro notarė Marija Miliūnienė, ir pagal suinteresuotų asmenių M. P. ir T. Š. savarankišką reikalavimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

5. Notarė Marija Miliūnienė pareiškė, kad neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

7. VĮ Turto bankas neprieštaraus šio prašymo patenkinimui. Prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra, VĮ Turto banko atstovui nedalyvaujant.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Santuokos metu pareiškėjo tėvai pasistatė gyvenamąjį namą (1972 m. statybos) ir ūkinius pastatus: tvartą (1972 m. statybos), vasaros virtuvę (1978 m. statybos), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Minėtas namas su ūkiniais pastatais VĮ „Registrų centras“ neįregistruotas. 2024 m. lapkričio 12 d. Vilniaus regioninio valstybės archyvo pažymoje „Apie P. A. turėtą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini)“ nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų fondo (duomenys neskelbtini) kaimo 1980 – 1982 m. ūkinėje knygoje įrašyti duomenys apie P. A. ūkį (duomenys neskelbtini) kaime. Skiltyje „pastatai esantys asmeninėje ūkio nuosavybėje“ įrašyta: gyvenamasis namas (pastatymo metai 1972 m.), kiti pastatai: tvartas (1972 m.), vasaros virtuvė (1987 m.). Teismas konstatavo, kad nekilnojamasis turtas, kurį pareiškėjo tėvai įsigijo santuokos metu, buvo jo tėvų S. A. ir P. A. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir priklausė jiems abiem po ½ dalį.

12. (Duomenys neskelbtini) S. A. mirė. (Duomenys neskelbtini) mirė P. A., jo palikimą priėmė T. Š. ir M. P..

16. Teismas pažymėjo, kad tiek T. Š., tiek M. P. teismo posėdžio metu paaiškinimai buvo nenuoseklūs. M. P. aiškino, kad būtent motina jai buvo skyrusi kambarį ir virtuvę ginčo name, būtent šią namo dalį ji po motinos mirties ir norėjo paveldėti, tačiau negalėjo priimti palikimo, nes brolis V. A. jai nedavė namo plano. Tai, kad motina M. P. buvo žadėjusi kambarį ir virtuvę, patvirtino ir T. Š.. Taip pat tiek M. P., tiek T. Š. tvirtino, kad jos ne tik po tėvo, bet ir po motinos mirties kreipėsi į notarę dėl palikimo priėmimo, o tai suponuoja išvadą, kad vis dėl to jos suprato, jog dalis turto priklausė ir motinai. Vėliau jos paneigė šią aplinkybę, tačiau toks pozicijos nenuoseklumas teismui sudarė pagrindą abejoti teiktų paaiškinimų teisingumu.

17. Teismas nustatė, kad terminas palikimui priimti yra praleistas netgi 15 metų, jokios objektyvios priežastys, dėl kurių M. P. ir T. Š. negalėjo įstatyme nustatytu 3 mėnesių terminu kreiptis į notarą dėl palikimo, atsiradusio po jų motinos mirties, priėmimo pateiktos nebuvo. Pati T. Š. teismo posėdžio metu pripažino, kad tokia situacija susiklostė dėl jos pačios aplaidumo, kadangi ji laiku visko neišsiaiškino ir nesidomėjo. M. P. teismo negalėjo pateikti paaiškinimo dėl susiklosčiusios situacijos. M. P. dukra S. Š., teismo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja, nurodė nežinanti, kodėl jos motina įstatyme nustatytu terminu nesikreipė į notarą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18. Apeliantė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ta dalimi, kuria buvo patenkintas V. A. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – prašymą atmesti; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ta dalimi, kuria buvo atmestas suinteresuotų asmenų M. P. ir T. Š. pareiškimas su savarankiškais reikalavimais dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti bei atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti po motinos S. A. mirties.

19. . Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais nesutikimo motyvais:

19.2. Pareiškėjas turėjo pateikti pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog per 3 mėnesius po motinos mirties jis atliko aktyvius veiksmus, liudijančius palikimo priėmimą. Nei vienas liudytojas nenurodė konkrečių veiksmų, kuriuos V. A. būtų atlikęs per pirmuosius 3 mėnesius po motinos S. A. mirties. Tokie prieštaringi ir deklaratyvūs liudytojų parodymai negali būti laikomi pakankamu įrodymu nustatyti palikimo priėmimo faktą. Byloje nėra dokumentų apie mokėtus mokesčius už palikėjos turtą per 3 mėnesius, nėra sutarčių ar sąskaitų už atliktus remonto darbus tuo laikotarpiu, nėra oficialių duomenų, liudijančių faktišką palikimo tvarkymą. Pats pareiškėjas V. A. savo paaiškinimuose pripažino, jog jokio turto remonto ar pagerinimo iškart po motinos mirties neatliko.

19.3. Po S. A. mirties V. A. objektyviai neturėjo formalaus pagrindo pradėti tvarkyti šio turto kaip palikimo, t. y. jis negalėjo, pavyzdžiui, per 3 mėnesius kreiptis į registrų tvarkytoją dėl nuosavybės perregistravimo. Ši aplinkybė suformavo įsitikinimą (ypač V. A. nesant teisininku), kad po S. A. mirties nėra ką priimti, nes mirusiosios vardu turtas neregistruotas. Tokios objektyvios aplinkybės paaiškina kitų įpėdinių pasyvumą ir savaime nepatvirtina, kad V. A. sąmoningai perėmė motinos turtą. Po motinos mirties visi įpėdiniai (tame tarpe ir pareiškėjas) nepradėjo aktyviai valdyti turto būtent dėl neaiškios teisinės situacijos. V. A. faktiškai nereikėjo imtis jokių veiksmų tam, kad toliau gyventų name.

19.4. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įpėdinio nežinojimas apie paveldimą turtą (ne vien apie patį mirties faktą) taip pat gali būti laikomas svarbia priežastimi, jei tas nežinojimas yra objektyviai pateisinamas. Paaiškėjus klaidai, apeliantė nedelsiant inicijavo paveldėjimo bylos procesą.

20. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas - 400,00 EUR už atsiliepimo parengimą. Atsiliepime nurodė, kad sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas nusprendė ieškinį tenkinti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

23. Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo sprendžiant dėl faktinių aplinkybių ar pareiškėjas atlikto aktyvius veiksmus priimdamas faktiniu valdymu palikimą atsiradusį po motinos mirties, ar apeliantė (suinteresuotas asmuo) praleido terminą palikimui priimti dėl svarbių priežasčių.

24. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su byloje dalyvaujančių asmenų giminystės ryšiu, tėvų mirties datomis, atsiradusiu palikimu ir tėvų nuosavybės teise į paliktą turtą (sprendimo 23-31 p.), taip pat nėra ginčo dėl nekilnojamojo turto teisinio statuso, dėl fakto apie palikimo, atsiradusio po tėvo mirties, priėmimo. Todėl šios aplinkybės iš naujo nekartojamos, laikomos nustatytomis.

25. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.).

26. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024.

27. Nagrinėjamu atveju bylos aplinkybių specifika neleidžia vienareikšmiai nustatyti bylai esminių ginčijamų aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išvadas grindė ne pavienių įrodymų įrodomąja reikšme (teismas rėmėsi ne tik liudytojų parodymais, su kurių vertinimu nesutiko apeliantė), bet vertino byloje surinktų įrodymų visumą.

28. Priešingai nei teigia apeliantė, apklausti liudytojai davė parodymus bei suinteresuoti asmenys paaiškino, jog pareiškėjas V. A. nuo pat gimimo iki šiol nepertraukiamai gyvena ginčo name, jį prižiūri ir pagal galimybes tvarkė (statė papildomus statinius, remontavo namo vidų, keitė langus, iškart po motinos mirties tvarkė audros sugadintą stogą ir pan.). Byloje svarbu nustatyti pareiškėjo veiksmus, jo valią priimti palikimą faktiniu valdymu, bylos dalykas nėra susijęs su konkrečių atliktų statybos darbų kvalifikavimu, jų teisėtumo vertinimu, todėl šiuo aspektu apeliantės nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi. Byloje nėra įrodymų, kad yra įsiskolinimų už teikiamas elektros energijos teikiamas paslaugas, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, jog po motinos mirties kiti asmenys, nei pareiškėjas, rūpinosi palikimu. Taigi, nors liudytojų parodymai apie pareiškėjo atliktus darbus, jų atlikimo terminus nėra tikslūs ir byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų apie statybos darbų atlikimą, apie sumokėtus mokesčius už teikiamas paslaugas, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leido pirmosios instancijos teismui daryti pakankamai pagrįstą išvadą, jog po motinos mirties tik pareiškėjas aktyviais veiksmais rūpinosi po motinos mirties likusiu palikimu, jį faktiškai valdė kaip nuosavą.

29. Taigi, pirmosios instancijos teismas motyvuotai bei vadovaudamasis teismo sprendime nurodyta teismų praktika tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, individuliai įvertino bylos aplinkybes bei įrodymų visumą, bei turėjo pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas vienintelis faktiniu valdymu priėmė palikimą atsiradusį po motinos mirties.

30. Apeliantės argumentai apie nežinojimą apie paveldimą turtą prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir jos pačios paaiškinimams. Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvuotai vertino apeliantės bei suinteresuoto asmens M. P. paaiškinimų nenuoseklumą. Apeliantė šios išvados nepaneigė, nenurodė jokių argumentų, paneigiančių teismo išvadą, pagrįstą byloje esančių įrodymų vertinimu, jog į bylą nebuvo pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, kad po motinos mirties, t. y. (duomenys neskelbtini), T. Š. ir M. P. būtų turėjusios kokius nors dokumentus, kurių pagrindu būtų galėjusios klaidingai galvoti, jog motinai joks turtas nepriklausė; kad jos ne tik po tėvo, bet ir po motinos mirties kreipėsi į notarę dėl palikimo priėmimo ir gavo teisinę konsultaciją apie motinos teises į palikimą sudarantį turtą, kad jos neturėjo ketinimų spręsti klausimų dėl neįregistruotų daiktinių teisių į statinį. Be to, apeliantė nepaneigė teismo išvados, jog apeliantei buvo žinoma apie motinos teises į ginčo turtą ir dėl to, kad T. Š. ir M. P. teismo posėdžio metu paaiškino apie motinos ketinimus palikti joms tam tikras namo dalis po jos mirties.

31. Taigi, apeliantės argumentai apie nežinojimą apie motinos palikimą yra nepagrįsti, prieštarauja jos pačios paaiškinimams bei byloje surinktų įrodymų visumos vertinimui. Vien tai, kad apeliantė turi kitą nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių aplinkybių ir teismo padarytų išvadų, neįrodo, kad teismas pažeidė CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

32. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl jų nekartoja.

33. Apibendrinant aukščiau išdėstytą darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek procesines, tiek materialinės teisė normas, išsamiai ištyrė ir įvertino pateiktus į bylą įrodymus, nustatė esminius faktus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

34. Apibendrindamas tai, kas aukščiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, tinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

36. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į kiekvienos bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos).

37. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas vertina, kad pareiškėjo patirtos 400 Eur bylinėjimosi išlaidos atitinka realumo ir būtinumo kriterijus, yra pagrįstos, neviršija Rekomendacijose apskaičiuoto rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio, todėl yra priteisiamos iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1,3 dalys).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. liepos 18 d. sprendimo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės T. Š. pareiškėjo V. A. naudai 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.