- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-14
- Bylos Nr.
- I1-2424-596/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00617-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- N. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K)) 4 000 Eur neturtinę žalą dėl jo kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių TI-K.
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. liepos 14 d., t. y. 5 mėnesius praleido Lukiškių TI-K, kuriame nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
Teigia, kad sanitarinis mazgas Lukiškių TI-K buvo įrengtas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų: jame nėra kriauklės, veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, sanitarinis mazgas yra gyvenamojoje kameroje, kurioje nėra įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, tualetas nėra tinkamai atitvertas, todėl pareiškėjui atliekant gamtinius reikalus, jis yra stebimas kitų nuteistųjų, taip pat pareigūnų, jų tarpe ir moterų, kurios dirba prižiūrėtojomis, nors teisės aktai numato imperatyvius reikalavimus pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymi, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo.
Pareiškėjo vertinimu, dėl šių nežmoniškų sąlygų jis patyrė patyčias iš kitų nuteistųjų ir prižiūrėtojų, tapo daug uždaresnis, užsisklendė savyje. Būdamas kameroje stengdavosi kuo rečiau naudotis netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu ir naudodavosi tik tuomet, kai negalėdavo iškęsti skausmo dėl neatliktų gamtinių reikalų. Sanitariniu mazgu stengdavosi naudotis kuo rečiau ir dėl to, kad bijojo patyčių.
Atkreipia dėmesį, kad kreipėsi į įstaigoje dirbančius pareigūnus dėl perkėlimo į kitą kamerą, tačiau tai padaryti buvo atsisakyta, paaiškinus, jog kitose kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti lygiai taip pat. Sprendžiant dėl perkėlimo pareigūnai neatsižvelgė ir į tai, kad kameroje pareiškėjas buvo žeminamas ir iš jo buvo tyčiojamasi.
Akcentuoja, jog remiantis EŽTT praktika, žmogaus orumą žeminantis elgesys yra draudžiamas, todėl kalinimo sąlygos neturėtų kalinamajam sukelti kančią ar sunkumų, kurių intensyvumas viršytų kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Teigia, kad buvo nesilaikyta Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, priimtų 2006 m. sausio 11 d. 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje, 19.3 papunkčio, kuriame numatyta, jog kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Laikosi pozicijos, kad pagrįstai galima teigti, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taigi buvo pažeistos jo teisės į kalinimo sąlygas, kurios priimtos Europos šalyse (b. l. 18–19).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pateikia gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. birželio 19 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių jose, įskaitant ir patį pareiškėją. Atsakovės atstovas teigia, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau jose nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema; karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose higienos norma nenumato. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Mano, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015)) reikalavimus.
Dėl kamerų įrengimo nurodo, jog sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Paaiškina, kad pataisos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. V-228 reikalavimais, taip pat kitų teisės aktų reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, cituojant tarptautinius ir Lietuvos Respublikos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai dėl tariamai jam padarytos žalos yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Skunde nurodytas neturtinės žalos dydis neparemtas jokiais įrodymais, o pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, todėl teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 22–25).
Atsiliepimas
Pareiškėjas 2021 m. balandžio 26 d. pateikė atsikirtimą į atsiliepimą (b. l. 40–41), kuriame nurodo, jog iš atsakovo kartu su atsiliepimu pateiktų nuotraukų nėra aišku, kuriose kamerose jos buvo padarytos ir kuriose kamerose tualeto patalpa yra įrengta kaip atskira kabina su durimis. Tačiau net ir iš pateiktos nuotraukos matyti, jog tualeto patalpa yra įrengta netinkamai, kadangi ji siejasi su kamera ir asmeniui esant šioje patalpoje nemalonus kvapas pasklinda po visą kamerą. Be to, patalpoje nėra įrengta spintelė higienos reikmenims laikyti, kriauklė įrengta atskirai nuo tualeto. Pažymi, kad sanitarinio mazgo įrengimas atskirai nuo gyvenamųjų patalpų ar ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcija, tačiau ši aplinkybė neatleidžia nuo pareigos užtikrinti suimtųjų privatumą naudojantis tualetu. Nors Vilniaus PN ir teigia, jog sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas 1,5 m pertvara, tai nelaikytina pakankama priemone, užtikrinančia asmenų privatumą, todėl yra pagrindas teigti, kad sanitarinio mazgo įrengimas neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir neužtikrina pareiškėjo teisės į privatumą, žemina jo garbę ir orumą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. pvz., 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2901-261/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio išgyvenimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018, 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2066-624/2019).
Pareiškėjas skunde teismui prašo priteisti jam neturtinę žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. liepos 14 d., savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas, jame nebuvo užtikrintas privatumas.
Kadangi pareiškėjo teismui pateiktame skunde nurodytas laikotarpis, kuriuo jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose laikymo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų, skiriasi nuo Vilniaus PN atsiliepime nurodyto laikotarpio, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovės atstovo į bylą pateiktais įrodymais.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2019 m. vasario 14 d., išvyko 2019 m. birželio 20 d. (b. l. 22–23), todėl teismas vertins šį laikotarpį.
Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, nes tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jame nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema.
HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas).
Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr. pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr. pvz., sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją ir byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-249-822/2018). Pagal naujausią ir vyraujančią LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr. pvz., 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2345-442/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2096-415/2018).
Teismas, vadovaudamasis minėta LVAT praktika, atsižvelgdamas į Vilniaus PN pateiktas nuotraukas (b. l. 27–29), kuriose matyti, jog vienoje gyvenamoje kameroje sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, kitoje gyvenamojoje kameroje įrengtos užuolaidos, uždengiančios sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, kurias užsitraukti turi patys suimtieji ir nuteistieji, daro išvadą, jog pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nėra konstatuojamas.
Teismas pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Atsakovės atstovas nurodė, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Vilniaus PN pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Vilniaus PN pažymėjo, kad atitvėrimai negali būti numatyti, kadangi priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentas, kad jis buvo stebimas pareigūnų laikomas nepagrįstu.
Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą ir nepažengiant bylos nagrinėjimo ribų, konstatuotina, kad Vilniaus PN ginčo laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. vasario 18 d.; nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. gegužės 16 d.; nuo 2019 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. birželio 4 d.; nuo 2019 m. birželio 5 d. iki 2019 m. birželio 19 d. nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Lukiškių TI-K tinkamomis sąlygomis. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo N. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.