- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-29
- Bylos Nr.
- 2A-895-823/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00668-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Artūras Driukas, Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
- 2.5.11.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.5.8.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Romualdos Janovičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1255-467/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ ieškinį atsakovei dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl atsakovės UAB „Vilniaus energija“ pareigos atsiskaityti su ieškove UAB „Vilniaus vandenys“ už į daugiabučius namus, kurių gyventojai buvo pasirinkę 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą (šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo), tačiau nebuvo atlikę veiksmų, būtinų jų pasirinkimo įgyvendinimui, patiektą šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“ kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės UAB „Vilniaus energija“ priteisti 4 413 201,90 EUR sumą, kurią sudaro 3 759 242,70 EUR skolos, 247 461,61 EUR delspinigių, 406 497,59 EUR materialinių palūkanų, taip pat 8,05 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad su atsakove yra sudariusi sutartis dėl šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo paslaugų teikimo: 2004 m. sutartį dėl šalto vandens, tiekiamo į renovuotas boilerines, pirkimo - pardavimo ir nuotėkų šalinimo bei valymo Nr. 24 (toliau - sutartis Nr. 24); 2004 m. sutartį dėl gyvenamųjų namų šilumos punktams parduodamo karšto vandens nuotėkų šalinimo bei valymo paskirstymo ir apmokėjimo Nr. 25 (toliau - sutartis Nr. 25); 2004 m. sutartį dėl šalto vandens pirkimo - pardavimo karštam vandeniui ruošti gyvenamųjų namų šilumos punktuose Nr. 26 (toliau - sutartis Nr. 26); 2003 m. sutartį dėl šalto vandens pirkimo - pardavimo karštam vandeniui ruošti naujuose namuose ir nuotėkų šalinimo bei valymo Nr. 4533/886 (toliau – sutartis Nr. 4533/886). Išrašydama sąskaitas atsakovei už ataskaitinius laikotarpius nuo 2011 m. sausio 31 d. ieškovė į jas įtraukė sumas už geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui, tiektą į sutartyse nurodytus daugiabučius, kurių gyventojai yra informavę apie Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau - ŠŪĮ) 2 straipsnio 2 dalyje, 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyto apsirūpinimo karštu vandeniu būdo be karšto vandens tiekėjo pasirinkimą, tačiau dar nėra atlikę veiksmų, būtinų jų pasirinkimo įgyvendinimui. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-1775-823/2012 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, kuris paliktas galioti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-435/2014, nustatė, kad tuo atveju, kai gyventojai nėra tinkamai įgyvendinę 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, atsakovei išlieka pareiga atsiskaityti su ieškove pagal šalių sudarytas sutartis.
Ieškovės teigimu, atsakovė nuo 2011 m. vėluoja apmokėti sąskaitas už jai pagal sutartis patiektą šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti ir suteiktas nuotėkų šalinimo bei valymo paslaugas, todėl šiuo metu yra susidaręs 3 759 242,70 EUR dydžio įsiskolinimas. Nors ieškovė raštu ragino atsakovę padengti skolą ir delspinigius, informavo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos, atsakovė į tokius raginimus nereaguoja. Oficialiame susirašinėjime su ieškove atsakovė neapmokėtų sąskaitų grąžinimą motyvuoja teisminiu ginču (kuris šiandien yra pasibaigęs ir jame priimtas galutinis neskundžiamas precedentinis sprendimas, pagal kurį atsakovė privalo atsiskaityti su ieškove), teisiniu neapibrėžtumu (kuris, net jei būtų buvęs, šiuo metu yra išsklaidytas, priėmus precedentinius teismų sprendimus) ir trečiųjų asmenų skolomis atsakovei (kas negali būti teisėtu pagrindu nevykdyti atsiskaitymo prievolės pagal sutartis). Atsakovė taip pat nurodo, neva ginčo daugiabučių namų gyventojai yra tinkamai įgyvendinę 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Nors atsakovė teigia, kad ieškovė nepateikia jai informacijos, reikalingos perskaičiuoti mokėtinas sumas vartotojams, tačiau pagal 2011 m. rugpjūčio 16 d. tarp šalių pasirašytą Bendradarbiavimo sutartį Nr. 359 dėl Komisijos 2011 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. O3-146 vykdymo (toliau – ir Bendradarbiavimo sutartis) pati atsakovė rinko iš vartotojų pinigus už šaltą vandenį ir tuos pinigus pervesdavo ieškovei.
Atsakovei nustatytais terminais nevykdant sutartinių piniginių prievolių, ieškovė reikalavo mokėti šalių susitarimu nustatyto dydžio delspinigius. Delspinigių dydis buvo fiksuotas sutartyse (visais atvejais tai yra 0,04 proc. per dieną nuo neapmokėtos sumos). Toks delspinigių dydis nepažeidžia ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykiams taikomų imperatyvių įstatymo normų. Atsakovė grąžindavo delspinigių sąskaitas remdamasi tais pačiais motyvais, kaip ir ginčo sąskaitas - faktūras, tačiau toks atsisakymas mokėti delspinigius yra neteisėtas. Ieškovė, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, prašo priteisti iš atsakovės 247 461,61 EUR delspinigių.
Kadangi atsakovė nustatytais terminais nepadengė skolos, ieškovė turi teisę reikalauti mokėti įstatymuose numatyto dydžio materialines palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau - MVPĮ). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį ir 3 straipsnį atsakovė privalo sumokėti ieškovei 406 497,59 EUR palūkanų už įsiskolinimus pagal sutartis už laikotarpį nuo įsiskolinimų susidarymo dienos iki 2014 m. rugsėjo 23 d. Šio laikotarpio neapima 6 mėnesių delspinigiai, skaičiuojami nuo ieškinio padavimo dienos. Ieškovė taip pat turi teisę reikalauti atsakovės mokėti procesines palūkanas, apskaičiuotas pagal MVPĮ 2 straipsnio 5 dalį ir 3 straipsnį, už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (8,05 proc.).
Šalies argumentai
Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad šalių ankstesnio bylinėjimosi metu paaiškėjo, jog 2-ojo tipo daugiabučių vartotojai turi ne tik priimti sprendimą pasirinkti 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą CK 4.85 straipsnyje numatyta tvarka, bet ir tinkamai jį įgyvendinti, t. y. atlikti vėliau, jau po daugiabučių namų gyventojų atliktų (iki 2010 m. gegužės 1 d.) 2-ojo būdo pasirinkimų priimtos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau - Taisyklės) redakcijos (įsigaliojusios nuo 2010 m. lapkričio 1 d.) 193 punkte nurodytus veiksmus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014 buvo išaiškinta, kad iki tol, kol 2-ojo tipo daugiabučių vartotojai tinkamai įgyvendins savo sprendimą, turėtų būti taikomas 1-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, t. y. šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas. Tokiu atveju atsakovei, kaip šilumos tiekėjai, o ne 2-ojo tipo daugiabučių vartotojams, tenka pareiga atsiskaityti su ieškove už geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui. Atitinkamai, dalyvaujant Vilniaus miesto savivaldybei ir vykdant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, ieškovė ir atsakovė kartu paskelbė viešai ir informavo individualiai visų atitinkamų namų vartotojus, kad, pastariesiems tinkamai neįgyvendinus jų priimtų sprendimų dėl 2- ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, nuo 2015 m. sausio 1 d. jų atžvilgiu bus pradėtas taikyti 1-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas su šilumos tiekėju (atsakove), kaip karšto vandens tiekėju. Dėl atsiskaitymo už tokį geriamąjį vandenį prievolės (tinkamo subjekto) tarp šalių ginčo nebėra.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, ji dėl objektyvių teisinių ir faktinių priežasčių neturėjo galimybės atsiskaityti su ieškove. Nagrinėjamo ieškinio dalykas - atsakovės įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., t. y. už tą laiką, kai šalys bylinėjosi įvairių instancijų teismuose. Patenkinus ieškovės reikalavimus, atsakovei teks atlikti visų buitinių karšto vandens vartotojų, netinkamai įgyvendinusių jų priimtus sprendimus dėl 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, mokėjimų už karštą vandenį perskaičiavimą už ilgesnį nei 4 metų laikotarpį. Minėtų namų karšto vandens vartotojams atsakovė parduodavo tik šilumą karštam vandeniui ruošti. Buvusioje teisinio neapibrėžtumo situacijoje už geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui šie vartotojai nei šilumos tiekėjui (atsakovei), nei geriamojo vandens tiekėjui (ieškovei) nemokėjo, kadangi, ieškovei nesudarius Taisyklėmis pradėtų reikalauti tinkamam 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo įgyvendinimui sutarčių su vartotojais, ieškovė neteikė sąskaitų už tokį geriamąjį vandenį vartotojams, vietoje to reikalaudama apmokėjimo iš atsakovės. Vilniaus miesto daugiabučiuose namuose, taikančiuose 1-ajį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karštas vanduo yra parduodamas ne kaip atskiros sudedamosios produkto dalys, tačiau kaip kompleksinis produktas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nustatytomis tokio produkto kainomis. Pagal Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 patvirtintą Karšto vandens kainų nustatymo metodiką į karšto vandens kainas yra įskaičiuojami 5 arba 10 proc. didesni normatyviniai geriamojo vandens bei šilumos jam pašildyti kiekiai, lyginant su normatyvais, taikomais 2-ajam apsirūpinimo karštu vandeniu būdui. Neatskiriama karšto vandens kainos pagal 1-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą dalis yra ir pastovioji karšto vandens kainos dedamoji (Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 18, 40.1 punktai), kuri taikant 2-ajį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą neegzistuoja, nes vartotojai moka tik už geriamąjį vandenį karšto vandens paruošimui ir šilumą jam pašildyti be jokių pridėtinių išlaidų, įtraukiamų į karšto vandens, kaip kompleksinio produkto, kainas. Perskaičiavimas pagal ŠŪĮ 15 straispnio 2 dalį, įgyvendinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, neįmanomas be ieškovės detalios informacijos apie jos iš 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą pasirinkusių vartotojų gautas ir užskaitytas įmokas už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. Vykusio bylinėjimosi ir buvusio teisinio neapibrėžtumo situacijoje, vykdydamos Komisijos nurodymą (nutarimus), 2011 m. rugpjūčio 16 d. šalys pasirašė Bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. atsakovė pagal ieškovės už laikotarpį iki 2013 m. gruodžio 31 d. tiesiogiai karšto vandens vartotojams parengtus mokėjimo pranešimus priimdavo klientų įmokas už geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui ir pervesdavo jas ieškovei. Neįvertinus vartotojui jau tiesiogiai ieškovei sumokėtų už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti sumų, vartotojai už tas pačias sąnaudas sumokėtų du kartus, kas prieštarautų viešajam interesui ir pažeistų dešimčių tūkstančių buitinių karšto vandens vartotojų teisėtus interesus. Atsakovė rinkdavo vartotojų įmokas už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti ir vieną kartą per mėnesį jas pervesdavo ieškovei, taip pat pateikdavo detalią šių įmokų mokėtojų informaciją. Ieškovė šias įmokas turėdavo priskirti konkretiems vartotojams, tačiau, ar šiomis vartotojų įmokomis buvo dengiami mokesčių priskaitymai/skolos už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti, ar skolos už kitas ieškovės vartotojams suteiktas paslaugas, atsakovė duomenų neturi. Detali informacija apie karšto vandens vartotojų įmokas ieškovei ir jų paskirstymą atsakovei buvo gauta iš ieškovės pavėluotai - tik 2015 m. kovo 31 d. Atsakovė siūlė ieškovei atlikti mokėjimus pagal šalių suderintą grafiką, nelaukiant, kol karšto vandens vartotojams Komisijos nustatytomis kainomis perskaičiuotos sumos bus apmokėtos kiekvieno konkretaus vartotojo, tačiau ieškovė kreipėsi į teismą.
Atsakovės teigimu, taip pat būtina atsižvelgti ir į atsakovės vykdomos licencijuotos veiklos specifiką. Atsakovė privalo iš klientų gautomis įmokomis pirmiausia padengti šilumos energijai pagaminti būtinas kuro sąnaudas, užtikrinti šilumos gamybos ir tiekimo vartotojams nepertraukiamumą. Ieškovės savininkė - Vilniaus miesto savivaldybė atsakovei turi daugiau kaip 21 225 419,72 EUR pradelstą skolą, kuri daugiau nei 5 kartus viršija ieškiniu reikalaujamos priteisti skolos sumos dydį. Tokiose situacijose tarp Vilniaus miesto savivaldybės, ieškovės ir atsakovės buvo nuolat sudaromos tarpusavio atsiskaitymų sutartys. Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai/neveikimas objektyviai yra viena pagrindinių atsakovės vėlavimo atsiskaityti su ieškove priežasčių.
Atsakovė taip pat nesutiko su ieškovės paskaičiuota delspinigių suma ir pažymėjo, kad ieškovės pateiktoje lentelėje nenurodyta delspinigių paskaičiavimo norma, todėl net neįmanoma patikrinti paskaičiavimo teisingumo, jo atitikimo sutartinėms atsakovės prievolėms. Vilniaus miesto savivaldybė 2014 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. A51-97101/14(14(3.3.10.1-EM4) išreiškė poziciją, kad retrospektyvus mokėjimų perskaičiavimas turėtų būti atliktas ne ankščiau kaip pasibaigus 2014-2015 m. šildymo sezonui, mokėtinas sumas surenkant trumpiausiai per 12 mėnesių laikotarpį, paskirstant proporcingai sąskaitose ir dėl to neskaičiuojant jokių delspinigių už 2010-2014 m. laikotarpį. Atsakovė pritaria tokiai ieškovės savininko ir šilumos bei karšto vandens tiekimo organizatoriaus nuomonei ir mano, kad ieškovė šiomis sąlygomis apskritai neturėtų reikalauti priteisti delspinigių. 2013 m. spalio 10 d. įstatymu Nr. XII-550 buvo pakeista (sumažinta) delspinigių norma. Vykdant minėtą įstatymą, nuo 2014 m. gegužės 1 d. atsakovė pradėjo taikyti savo vartotojams 0,02 procento delspinigius už pavėluotą atsiskaitymą, išskyrus vartotojus, kuriems bus taikomas retrospektyvus mokėjimų perskaičiavimas. Atsižvelgiant į suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovės delspinigių sumą, kurios dydis viršija imperatyviai nustatytus, atsakovės veikloje taikomus, dydžius. Atsakovė taip pat nesutinka su prašomomis priteisti materialinėmis palūkanomis, kadangi ieškinys yra grindžiamas sutartimis, kurios buvo sudarytos iki 2004 m. gegužės 1 d., o MVPĮ pirminė redakcija įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. ir joje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas tik nuo šios datos sudaromiems komerciniams sandoriams. Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės procesines palūkanas ne tik CK, bet ir MVPĮ pagrindu, yra atmestinas iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir ieškovės reikalavimas priteisti materialines palūkanas.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“ 2015 m. rugsėjo 14 d. pateikė papildomą informaciją, 2016 m. vasario 19 d. - papildomą informaciją ir paskaičiavimus, pagrindžiančius ieškinį ir paaiškinančius atskiras aplinkybes bei 2016 m. balandžio 4 d. pateikė nuomonę dėl atsakovės pateiktų dokumentų. Nurodė, kad atsakovė pripažįsta ieškinį, nes sumokėjo dalį skolos – 2016 m. sausio 6 d. sumokėjo 448 083,38 EUR. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3508-781/2016 atsakovės priešieškinys dėl sutarties Nr. 4533/886 pasibaigimo ir nuostolių priteisimo atmestas. Šiame sprendime teismas taip pat pasisakė, kad tarp šalių sudarytose sutartyse fiksuotas delspinigių dydis (0,04 proc. per dieną nuo neapmokėtos sumos) nepažeidžia ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykiams taikomų imperatyvių įstatymo normų. Šalių sudaryta Bendradarbiavimo sutartis buvo vykdoma laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal šią Bendradarbiavimo sutartį vartotojai tiesiogiai ieškovei nemokėjo, visas įmokas ieškovė gavo tik iš atsakovės, jokie sutartiniai ar kitokio pobūdžio santykiai tarp ieškovės ir atsakovės klientų dėl šalto geriamo vandens karštam vandeniui ruošti tiekimo nesusiformavo. Pagal informacinius pranešimus vartotojai mokėdavo į atsakovės sąskaitą ir atsakovė lėšas pervesdavo ieškovei. Informaciniai pranešimai buvo ruošiami remiantis atsakovės teikiama informacija, juos atsakovė spausdindavo ir išsiųsdavo vartotojams, todėl nėra jokios rizikos, kad vartotojai du kartus sumokės už šaltą geriamą vandenį karštam vandeniui ruošti.
Atsakovė UAB „Vilniaus energija“, atsikirsdama į papildomą ieškovės pateiktą informaciją ir paskaičiavimus, 2016 m. vasario 18 d. pateikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus, taip pat 2016 m. kovo 31 d. – rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad bendrovė yra netinkama atsakovė ieškinio dalyje dėl Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu susidariusio įsiskolinimo, kadangi Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu už geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui pagal ieškovės išrašytas sąskaitas yra apmokėję/ar turi pareigą mokėti gyventojai pagal ieškovės vartotojams išrašytas sąskaitas, kurios nėra anuliuotos iki šiol. Be to, atsakovė 2016 m. sausio 6 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo ieškovei 448 083,38 EUR sumą. Ieškovė neįvertino savo pateiktuose skaičiavimuose šio mokėjimo, ieškinio reikalavimo nesumažino. Atsakovės nuomone, Bendradarbiavimo sutartis vertintina kaip sutartis dėl atsiskaitymo už geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui 2-ojo būdo namuose, pagal kurią pirkėjai yra buitiniai karšto vandens vartotojai, pardavėjas yra ieškovė, o atsakovė nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. veikė kaip tarpininkė. Ieškovė nepagrįstai remiasi 2016 m. sausio 27 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3508-781/2016, nes šis sprendimas nėra įsiteisėjęs.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad aplinkybė, jog su atsakove nėra atsiskaičiusi ieškovės akcininkė Vilniaus miesto savivaldybė, pagal įstatymą negali atleisti atsakovės nuo pareigos atsiskaityti su ieškove, nes ieškovė neatsako už savo akcininkų prievoles. Be to, dėl trečiojo asmens skolos atsakovei vyksta teisminis ginčas kitoje civilinėje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės UAB „Vilniaus energija“ ieškovės UAB „Vilniaus vandenys“ naudai 3 311 159,31 EUR skolą, 247 461,61 EUR delspinigių, 284 129,23 EUR palūkanų, 12 555 EUR žyminį mokestį ir 1 800 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 311 159,31 EUR sumą nuo civilinės bylos iškėlimo dienos (2015 m. balandžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nagrinėjamo ginčo dalykas – skolos dalis už laikotarpį, kai tarp šalių galiojo ir buvo vykdoma Bendradarbiavimo sutartis (laikotarpis nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), ir dalis skolos, susidariusios ne Bendradarbiavimo sutarties vykdymo laikotarpiu (laikotarpis nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014 sprendė tarp šalių kilusį ginčą, kai tarp šalių dar nebuvo sudaryta ir nebuvo vykdoma Bendradarbiavimo sutartis. Dėl to, teismo vertinimu, būtina nustatyti, kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014 kontekste turėtų būti aiškinama šalių Bendradarbiavimo sutartis, t. y. ar ši kasacinio teismo nutartis taikytina ir Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikui.
Teismas nurodė, kad pagal Bendradarbiavimo sutarties nuostatas atsakovė privalėjo surinkti duomenis apie vartotojų suvartoto karšto vandens kiekius ir juos perduoti ieškovei, kuri, patikrinusi gautus duomenis, turėjo parengti informacinius pranešimus vartotojams, suderintu formatu juos perduoti atsakovei, kuri informacinius pranešimus privalėjo pateikti savo vartotojams, o gautas iš jų įmokas pervesti ieškovei. Tai reiškia, kad pagal Bendradarbiavimo sutartį vartotojai tiesiogiai ieškovei nemokėjo, visas įmokas ieškovė gavo (turėjo gauti) tik iš atsakovės. Atsakovei, kaip šilumos tiekėjai, o ne 2-ojo tipo daugiabučių vartotojams, teko pareiga atsiskaityti su ieškove už geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui tiek iki Bendradarbiavimo sutarties sudarymo, tiek jos galiojimo laikotarpiu, tiek ir po jo (iki 2014 m. gruodžio 31 d.). Atsižvelgiant į tai, kad vartotojų pareigos atsiskaityti už suvartotą, bet nedeklaruotą vandenį karštam vandeniui ruošti įgyvendinimo tvarka buvo detalizuota Taisyklėse, nei Komisijos nutarimuose, nei Bendradarbiavimo sutartyje nustatyti įpareigojimai, teismo vertinimu, šalims nesukūrė jokių naujų ar keičiančių galiojusį teisinį reglamentavimą nuostatų. Teismas pažymėjo, kad iš dalies šalių teisminis ginčas jau yra išspręstas precedentiniu sprendimu, kuriame konstatuota, kad tuo atveju, kai gyventojai nėra tinkamai įgyvendinę 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, atsakovei išlieka pareiga atsiskaityti su ieškove pagal šalių sudarytas sutartis.
Atsiliepimas
Atsakovės teiginius, kad ji dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės atsiskaityti su ieškove, nes nebuvo gavusi iš ieškovės duomenų, kokios sumos ieškovei yra sumokėtos pagal Bendradarbiavimo sutartį, teismas pripažino nepagrįstais ir nurodė, kad, vykdydama Bendradarbiavimo sutartį, atsakovė jai reikiamą informaciją turėjo (rinko).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad atsakovė pripažįsta, jog ji vartotojams sąskaitas už suvartotą, bet neapmokėtą vandenį, išsiuntė 2015 m. gruodžio 15 d. ir nustatė terminą joms apmokėti iki 2016 m. lapkričio 30 d., kas, teismo vertinimu, tik patvirtina ieškovės poziciją, jog pagal Bendradarbiavimo sutartį tarp ieškovės bei vartotojų jokie santykiai dėl šalto geriamo vandens karštam vandeniui ruošti tiekimo nesusiformavo. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė spausdino ir vartotojams teikė sąskaitas, nors ir nurodydama ieškovės pavadinimą, tačiau savo banko sąskaitą, todėl ieškovė visas sumas, kaip ir buvo numatyta Bendradarbiavimo sutartyje, gavo tik iš atsakovės, o ne iš vartotojų. Šalių Bendradarbiavimo sutarties vykdymo laikotarpiu šalių tarpusavio santykiai iš esmės nesikeitė, ką iš esmės pripažįsta ir atsakovė, nurodydama, kad po šalių bylinėjimosi pabaigos, t. y. priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014, tapo aišku, kad, patenkinus ieškovės reikalavimus, atsakovei teks atlikti visų atitinkamų buitinių karšto vandens vartotojų mokėjimų už karštą vandenį perskaičiavimą už ilgesnį negu 4 metų laikotarpį. Kokių nors lengvatų dėl perskaičiavimo ar neatsiskaitymo Bendradarbiavimo sutartyje atsakovei nėra numatyta ir atsakovė jų nenurodo.
Teismas nurodė, kad ieškovės pateiktos sąskaitos Nr. VAS00581387 suma yra skirtumas tarp kreditinių sąskaitų, kurios išrašytos vadovaujantis Bendradarbiavimo sutartimi pagal atsakovės pateiktus duomenis apie vartotojų sunaudotą vandenį, ir sumų, kurias atsakovė pervedė pagal Bendradarbiavimo sutartį ieškovei. Tai reiškia, kad minimoje sąskaitoje nurodyta skolos suma yra susidariusi ne Bendradarbiavimo sutarties vykdymo eigoje, bet yra dalis skolos pagal sutartis Nr. 24, 26 ir 4533/886, t. y. kreditinių sąskaitų suma lygi sąskaitos Nr. VAS00581387 sumai, plius atsakovės pervestos sumos ieškovei pagal Bendradarbiavimo sutartį iki 2014 m. guodžio 31 d., plius ieškovės sumokėtos atsakovei sumos pagal Bendradarbiavimo sutarties 2.2.4 punktą. Dėl paminėto teismas sprendė, kad atsakovės argumentai, jog yra rizika, kad vartotojai du kartus sumokės už šaltą geriamą vandenį karštam vandeniui ruošti, yra nepagrįsti.
Tai, jog atsakovei yra skolinga ieškovės akcininkė - Vilniaus miesto savivaldybė, kad tarp šalių ir savivaldybės buvo sudaromos tarpusavio atsiskaitymų sutartys, teismo vertinimu, nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamai bylai ir negali būti pagrindu atleisti atsakovę nuo pareigos atsiskaityti su ieškove pagal šalių sudarytas sutartis.
Teismas sprendė, kad dėl įsiskolinimo dydžio tarp šalių ginčo iš esmės nėra. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė kėlė įvairias versijas dėl skolos dydžio sumažinimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės su 2016 m. kovo 30 d. paaiškinimais pateiktoje suvestinėje lentelėje nurodyta, jog skola 2014 m. gruodžio 31 d. iš viso yra 3 720 055,13 EUR, t. y. iš esmės atitinka ieškovės nurodytą skolos (be delspinigių ir palūkanų) sumą, teismas pripažino pagrįstais ir teisėtais ieškovės atliktus skolos skaičiavimus, kurie atitinka jos pateiktų lentelių ir jas pagrindžiančių įrodymų duomenis. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad nurodyta įsiskolinimo suma turi būti sumažinta atsakovės bylos nagrinėjimo metu ieškovei sumokėta suma - 448 083,38 EUR.
Teismas pažymėjo, kad delspinigių dydis buvo fiksuotas šalių sudarytose sutartyse - visais atvejais jis nustatytas 0,04 proc. per dieną nuo neapmokėtos sumos. Toks delspinigių dydis, teismo vertinimu, nepažeidžia ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykiams taikomų imperatyvių įstatymo normų, o ta aplinkybė, kad įstatymo leidėjas nustatė atsakovei tam tikro dydžio (mažesnius) delspinigius santykiuose su vartotojais, nėra susijusi su nagrinėjamu ginču tarp dviejų juridinių asmenų, todėl laikytina teisiškai nereikšminga. Atsakovės įvardijama aplinkybė, kad ginčo skola susidarė neapibrėžtoje teisinėje situacijoje, taip pat nėra pakankamas ir pagrįstas pagrindas atleisti atsakovę nuo sutartinės pareigos sumokėti nustatyto dydžio delspinigius.
Teismo vertinimu, kadangi atsakovė nustatytais terminais nepadengė skolos, ieškovė turi teisę reikalauti mokėti ir įstatymuose numatyto dydžio materialines palūkanas. MVPĮ kaip specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, tačiau originalios MVPĮ redakcijos 7 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas įsigalioja nuo 2004 m. gegužės 1 d. ir taikomas tik nuo šios datos sudaromiems komerciniams sandoriams. 2012 m. spalio 17 d. MVPĮ pakeitimo įstatymo Nr. XI-2287 2 straipsnio 1 ir 2 dalys nustatė, kad nauja MVPĮ redakcija įsigalioja 2013 m. kovo 1 d. ir jos nuostatos taikomos komercinėms sutartims, sudarytoms po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgęs į tokias įstatymų nuostatas bei į tai, kad šalių sutartys, iš kurių kilęs ginčas, buvo sudarytos dar iki šių įstatymų įsigaliojimo, teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad MVPĮ nagrinėjamam ginčui negali būti taikomas, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteisė ne MVPĮ pagrindu paskaičiuotas, bet CK numatytas 6 procentų dydžio metines palūkanas, sudarančias 284 129,23 EUR, paskaičiuotas nuo įsiskolinimų susidarymo dienos, į šį laikotarpį neįtraukiant 6 mėnesių delspinigių pagal ieškovės pateiktus paskaičiavimus.
Teismas, vertindamas atsakovės argumentus, kad tarp šalių vyksta ginčai kitose civilinėse bylose - Nr. 2-3508-781/2016 ir Nr. 2-2188-794/2016, kuriose yra priimti ir nagrinėjami UAB „Vilniaus energija“ priešieškiniai dėl sutarties Nr. 4533/886 pripažinimo pasibaigusia nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. bei dėl sutarčių Nr. 24 ir Nr. 26 modifikavimo, pažymėjo, kad nors šiose bylose teismų priimti sprendimai atmesti atsakovės priešieškinius dar nėra įsiteisėję, teismas, spręsdamas šalių ginčą nagrinėjamoje byloje, neturi pagrindo šiais sprendimais konstatuotas aplinkybes vertinti kitaip.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Civilinėse bylose, kuriose yra nagrinėjami atsakovės pateikti priešieškiniai dėl sutarties Nr. 4533/886 galiojimo bei sutarčių Nr. 24 ir Nr. 26 modifikavimo, priimti teismų sprendimai bei juose nustatytos aplinkybės turės prejudicinę galią šioje civilinėje byloje nagrinėjamiems klausimams. Teismui nebuvo įmanoma visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti šios bylos, kol kitose civilinėse bylose dar neišspręsti klausimai dėl sutarties Nr. 4533/886 galiojimo bei sutarčių Nr. 24 ir Nr. 26 modifikavimo (delspinigių normos sumažinimo).
Žemesnės instancijos teismas
2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartimi išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, kuomet tarp šalių nebuvo sudaryta ir nebuvo vykdoma Bendradarbiavimo sutartis, todėl šiai ginčo daliai minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis negali būti taikoma. Būtent Bendradarbiavimo sutartimi tuo metu buvusioje neapibrėžtoje teisinėje situacijoje buvo išspręstas vartotojų apmokėjimo už geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui klausimas. Akivaizdu, kad tuo atveju, jei šalys Bendradarbiavimo sutarties sudarymo metu būtų žinojusios, kokie bus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, jos tokios sutarties nebūtų sudariusios. Ieškovė neginčija Bendradarbiavimo sutarties, ją vykdė, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad minėta sutartis neturi jokios teisinės reikšmės šalių teisėms ir pareigoms. Pagal Bendradarbiavimo sutartį visą jos galiojimo laikotarpį atsakovė įsipareigojo surinkti ieškovės naudai suvartoto karšto vandens duomenis bei mokėjimus už geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui iš vartotojų ir juos perduoti ieškovei, t. y. tik teikti duomenų surinkimo/lėšų/mokėjimų surinkimo paslaugas, bet ne mokėti ieškovei už vartotojų suvartotą geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui. Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovė veikė kaip įmokų surinkimo paslaugos teikėja. Ieškovė pateikė jos kiekvienam vartotojui išrašytų sąskaitų ir atliktų mokėjimų balansus, tokiais savo veiksmais pripažindama, kad mokėjimus pagal išrašytas vartotojams sąskaitas gavo ne iš atsakovės (kaip įmokų surinkėjos), o iš konkretaus vartotojo. Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu sąskaitas už patiektą geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui geriamojo vandens kainomis, nustatytomis vartotojams, perkantiems geriamąjį vandenį butuose, galutiniams karšto vandens vartotojams išrašydavo UAB „Vilniaus vandenys“, t. y. Bendradarbiavimo sutarties laikotarpiu mokėtojais už geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui (patiektą į 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą pasirinkusius daugiabučius namus) pagal pačios ieškovės pateiktas sąskaitas yra ir buvo gyventojai. Minėtos sąskaitos nėra kaip nors pakeistos ar panaikintos iki šiol. Už geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui pagal ieškovės išrašytas sąskaitas Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu jau yra apmokėję ir/ar turi pareigą mokėti gyventojai, todėl UAB „Vilniaus energija“ nėra tinkama atsakovė šioje ginčo dalyje. Teismui sprendimu nustačius, kad Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovė, o ne vartotojai, atsiskaitė su ieškove už geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui, susidarytų situacija, kai atsakovei, kaip karšto vandens tiekėjai, atsirastų teisė minėtiems vartotojams iš naujo pateikti sąskaitas už karštą vandenį (kaip kompleksinį produktą) su Komisijos nustatytomis karšto vandens kainomis.
Šalies argumentai
3. Ieškovė nepateikė jokių pateiktas kreditines sąskaitas ar jose nurodytus duomenis pagrindžiančių dokumentų, tačiau teismas atsakovės abejones dėl pateiktų sąskaitų paneigė išimtinai tik ieškovės atstovų žodiniais paaiškinimais (neparemtais jokiais rašytiniais įrodymais), neva visus sąskaitose nurodytus dydžius pateikė pati atsakovė. Ieškovė neįrodė savo pateiktų sąskaitų, kuriomis grindžiamas prašomos priteisti skolos dydis, teisingumo, nepaneigė atsakovės pateiktų argumentų, kad ieškovės sąskaitos nėra teisingos.
4. Ieškovė už tą patį patiektą geriamojo vandens kubinį metrą iš karšto vandens vartotojų pareikalavo ir gavo 3,61 Lt, tuo tarpu iš atsakovės reikalaujamas mokėti sumas sumažino iki 3,52 Lt, t. y. Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovė pardavė geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui tiek galutiniams vartotojams, tiek atsakovei, taip nepagrįstai gaudama didesnę naudą nei tuo atveju, jeigu būtų pardavusi vandenį tik atsakovei arba tik vartotojams. Šios aplinkybės teismas nevertino.
5. 2015 m. lapkričio 30 d. vykusiame teismo posėdyje Komisija patvirtino, kad į gyventojams taikomą 3,61 Lt/m³ (be PVM) tarifą įtrauktos leistinos geriamojo vandens netektys, kurios susidaro daugiabučio namo karšto vandens tinkluose (nuo įvado iki buto). Taigi, apmokėdami šią kainą ieškovei, vartotojai kartu apmokėjo ir name susidariusius geriamojo vandens karšto vandens ruošimui nuostolius. Vartotojai yra visiškai atsiskaitę su ieškove už visą į namą ieškovės patiektą geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui. Ieškovė, pateikdama sąskaitą ir atsakovei už per tą patį laikotarpį patiektą tą patį geriamąjį vandenį, siekia be jokio teisėto pagrindo pasipelnyti atsakovės sąskaita.
6. Sąskaita VAS00581387 atsakovei niekada nebuvo pateikta, jos kopiją ieškovė pateikė tik 2015 m. rugpjūčio 20 d. vykusio teismo posėdžio metu. Sąskaitoje VAS00581387 nurodyta suma - 39 187,56 EUR, nebuvo pagrįsta jokiais dokumentais ar sutartimi. Ieškovė apsiribojo tik duomenų suvestinės pateikimu ir paaiškinimais, kad sąskaitos VAS00581387 likutis yra likęs įvertinus visus gautus apeliantės atliktus mokėjimus ir grąžinimus. Suvestinė nėra pasirašyta, taip pat nėra pateikti jokie ją pagrindžiantys dokumentai. Nei ieškovė, nei teismas nenurodė, kokia konkrečiai Bendradarbiavimo sutarties nuostata yra grindžiama pateikta sąskaita VAS00581387, bei iš kurios Bendradarbiavimo sutarties nuostatos kildinama atsakovės pareiga apmokėti už ieškovės vartotojams patiektą, tačiau jų neapmokėtą, geriamąjį vandenį. Nėra ir negali būti jokio teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovės apmokėti už patiektą geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui geriamojo vandens kainomis, nustatytomis vartotojams atsiskaitant už vandenį butuose.
7. Atsakovė 2016 m. sausio 6 d. sumokėjo ieškovei 448 083,38 EUR sumą pagal pateiktas sąskaitas už geriamąją vandenį, patiektą į 2-ojo būdo namus per laikotarpį, kai negaliojo šalių sudaryta Bendradarbiavimo sutartis. Ieškovė plečiamai traktuoja šį apmokėjimą kaip visos skolos pripažinimą. Atsakovės į bylą kartu su paaiškinimu pateikta suvestinė lentelė, kurios pateikimo tikslas, atsižvelgiant į ieškovės metodines skaičiavimo klaidas, buvo suteikti teismui informaciją apie tai, kaip pagal atskirus laikotarpius galimai skirstytinos ieškovės reikalaujamos sumos, taip pat nepagrįstai buvo teismo įvertinta kaip atsakovės skolos pripažinimas.
8. Vien aplinkybė, kad šalys bylinėjosi įvairių instancijų teismuose dėl skolų, palūkanų ir delspinigių priteisimo, dėl delspinigių mažinimo, patvirtina, kad net nuo 2010 m. atsakovė turėjo pretenzijų ieškovei dėl delspinigių ir teismo tvarka siekė juos sumažinti. Teismas klaidingai traktavo tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusius teisinius santykius išimtinai kaip dviejų stambių verslo subjektų, o ne viešųjų paslaugų tiekėjų, santykius/ginčą. 2013 m. spalio 10 d. įstatymu Nr. XII-550 buvo pakeista (sumažinta) buitiniams energijos vartotojams taikytina delspinigių norma. Vykdant šį įstatymą, nuo 2014 m. gegužės 1 d. atsakovė pradėjo taikyti savo klientams 0,02 procento delspinigius už pavėluotą atsiskaitymą. Paminėtu teisės aktu įstatymų leidėjas išreiškė valią sumažinti delspinigių normą galutiniams buitiniams energijos vartotojams. Akivaizdu, kad atsakovė negali sumokėti ieškovei to, ko ji neturi teisės gauti/reikalauti pagal imperatyviąsias įstatymo normas, todėl, taikant 0,04 proc. delspinigių normą, būtų reikšmingai pažeidžiamas sutarties šalių lygiateisiškumo principas. Sprendimu teismas faktiškai pripažino, kad 0,04 proc. delspinigių dydis (net 14,6 proc. per metus) nėra didelis. Atsakovės nuomone, tokia teismo išvada padaryta nepagrįstai, neatsižvelgiant į delspinigių kompensacinį vaidmenį ir būtiną ieškovei įrodyti delspinigių dydžio santykį su realiai ieškovės patirtais nuostoliais.
9. Teismui buvo pateikta pakankamai rašytinių įrodymų, kad esminė šalių atsiskaitymo sutrikimo priežastis šiuo atveju yra ta, kad Vilniaus miesto savivaldybė (ieškovės savininkė) sistemingai nemoka atsakovei už šilumos energiją - jos įsiskolinimas viršija 30 000 000 EUR. Minėta aplinkybė patvirtina, kad prievolė atsiskaityti su ieškove nevykdoma ne dėl atsakovės kaltės. Teismas neįvertino, kad Vilniaus miesto savivaldybei priklauso net 95 proc. ieškovės įstatinio kapitalo ir būtent ji realiai priima sprendimus, tarp jų ir sprendimus dėl teismo proceso inicijavimo ar dėl atsiskaitymo su apeliante būdo.
10. Teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką delspinigių mažinimo klausimu, kurioje pažymima, jog yra netoleruotinos neprotingai didelės, lupikiškos netesybos. Nagrinėjamoje byloje buvo reikalaujama priteisti 8,05 proc. palūkanas pagal MVPĮ, tokiu reikalavimu ieškovė iš esmės pati pripažino, kad tikrieji galimi jos finansiniai praradimai yra ne didesni nei 8,05 proc. per metus (arba 0,02 proc. norma per kiekvieną vėlavimo dieną). Todėl 247 461,61EUR delspinigių suma laikytina neprotingai didele, lupikiška, viršijančia ne tik galimus (byloje nenagrinėtus) ieškovės nuostolius/finansinius praradimus, bet ir neatitinkančia 2015 m. Lietuvos rinkoje esančios pinigų skolinimosi kainos. Kartu su atsakovės atsiliepimu teismui buvo pateikta informacinė delspinigių skaičiavimo lentelė, iš kurios matyti, jog skaičiuojant 0,02 procento delspinigius, jų bendra suma sudarytų 123 017,22 EUR, ieškovė šio paskaičiavimo neginčijo.
11. Teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad ieškiniu reikalaujama skola susidarė laikotarpiu, kai teisinė situacija buvo neaiški, t. y. nebuvo aišku kam ir kaip už karšto vandens sudedamąsias dalis turėjo atsiskaityti gyventojai teisės aktų nustatyta tvarka priėmę sprendimus pasirinkti 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo. Šią aplinkybę dėl egzistavusio teisinio neapibrėžtumo patvirtino ne tik Komisija, bet ir pati ieškovė, pasirašydama bei vykdydama Bendradarbiavimo sutartį.
12. Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu vartotojų suvartotus, tačiau neapmokėtus, geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti kiekius ir sumas, išrašytose sąskaitose ieškovė pateikė su bendru 12 mėnesių apmokėjimo terminu, neskaičiuodama jokių delspinigių. Analogiškas principas turi būti taikomas ir atsakovės atžvilgiu.
Atsiliepimas
Ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Nėra jokio pagrindo netaikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014 suformuotos praktikos vien dėl to, kad tarp šalių buvo sudaryta Bendradarbiavimo sutartis. Bendradarbiavimo sutartis šalims nesukūrė jokių naujų, teisinį reglamentavimą keičiančių, nuostatų, o taip pat nepanaikino sutartyse numatyto ieškovės įsipareigojimo atsakovei tiekti šaltą vandenį karšto vandens ruošimui. Vykdant Bendradarbiavimo sutartį šalims galiojo ir buvo privalomos vykdyti sutartys dėl šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo paslaugų teikimo. Atsakovės argumentas, kad ji tik teikė įmokų surinkimo paslaugas, yra nepagrįstas, prieštarauja tarp šalių sudarytoms sutartims ir ŠŪĮ 15 straipsnio 2 daliai. Atsakovės nurodomas situacijos neaiškumas buvo sąmoningas neteisėtos atsakovei patogios pozicijos neatsiskaityti su ieškove už šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti pasirinkimas, vengiant atsiskaitymo su ieškove vien dėl to, kad su atsakove neva neatsiskaito Vilniaus miesto savivaldybė.
2. Bendradarbiavimo sutartis buvo sudaryta vykdant Komisijos įpareigojimus, siekiant vartotojams suteikti galimybę atsiskaityti ir vykstant šalių ginčui teisme. Teismas, vertindamas kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014 kontekste turėtų būti aiškinama Bendradarbiavimo sutartis, visiškai pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad Bendradarbiavimo sutarties vykdymo laikotarpiu šalių tarpusavio santykiai iš esmės nesikeitė, o atsakovė turi neginčijamą pareigą apmokėti ieškovei pagal išrašytas sąskaitas - faktūras už ginčo laikotarpį (iki Bendradarbiavimo sutarties, Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu ir po jo iki 2014 m. gruodžio 31 d.), tačiau jos nevykdo. Vienintelis būdas ieškovei gauti atlyginimą už šaltą vandenį karšto vandens ruošimui yra skolos priteisimas iš atsakovės, kuriai šis vanduo buvo tiekiamas. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartimi, nei vartotojai, nei kiti asmenys ieškovei už šaltą vandenį neprivalo ir neturi teisinio pagrindo mokėti, kadangi jie su ieškove nėra sudarę sutarčių. Nepriteisus skolos iš atsakovės, ieškovei už tiektą šaltą vandenį karšto vandens ruošimui apskritai nebus atlyginta.
3. Delspinigius atsakovė privalo mokėti ieškovei dėl to, kad nesilaikė sutarčių reikalavimų.UAB „Vilniaus energija“, užuot vykdžiusi savo įsipareigojimus ieškovei, ir toliau elgiasi neteisėtai, daro ieškovei didelę žalą, dėl kurios priteisimo ieškovė buvo priversta kreiptis su ieškiniu šioje civilinėje byloje, o taip pat ir civilinėse bylose Nr. 2-3508-781/2016 bei 2-2188-794/2016. Ieškovės ieškiniais prašomi priteisti delspinigiai yra tik minimalūs ieškovės nuostoliai, realūs nuostoliai dėl atsakovės neteisėtų veiksmų gali būti gerokai didesni.
4. Atsakovės nurodoma neatsiskaitymo priežastis – Vilniaus miesto savivaldybė nemoka atsakovei už šilumos energiją, yra visiškai nepagrįsta, neteisėta bei nesudaro pagrindo atsakovei nevykdyti jos prievolių pagal sutartis. Ieškovė neatsako pagal vieno iš savo akcininkų prievoles.
5. Atsakovė pripažįsta 98,96 proc. ieškinio sumos (prie atsakovės 2016 m. kovo 30 d. rašto teismui pridėta skolos suvestinė lentelė, o taip pat iš dalies sumokėjo ieškovei už laikotarpius iki ir po Bendradarbiavimo sutarties vykdymo (sumokėta 448 083,38 EUR suma)), tačiau, nepaisant to, su ieškove visiškai neatsiskaito ir už laikotarpius iki ir po Bendradarbiavimo sutarties vykdymo, kurių iš esmės neginčija.
Atsiliepimas
6. Nepagrįsti ir neteisėti atsakovės priešieškiniai dėl sutarties Nr. 4533/886 pripažinimo pasibaigusia ir sutarčių Nr. 24 ir 26 modifikavimo, yra susiję tik su nereikšminga šio ginčo dalimi. Priešieškiniu reikšdama reikalavimus dėl sutarčių Nr. 24 ir 26 modifikavimo atsakovė siekia sumažinti delspinigius nuo 0,04 proc. iki 0,02 proc. Taigi, minėtos bylos ryšys su nagrinėjama byla, net jeigu jis būtų, būtų tik 185 481,27 EUR apimtyje.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad tai, jog Vilniaus miesto savivaldybė galimai neatsiskaitė su apeliante, negali atleisti apeliantės nuo jos pačios sutartinių bei kitų įsipareigojimų vykdymo. Be to, apeliantės nurodomos aplinkybės, susijusios su savivaldybės skola ir jos dydžiu, yra ginčo dalyku kitoje civilinėje byloje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK 320) straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat aplinkybių, sudarančių pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį šalių nurodytus teisinius ir faktinius argumentus.
Dėl atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove už šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti per Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpį
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nurodė, kad šalių ginčas dėl atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove už į daugiabučius namus, kurių gyventojai buvo pasirinkę 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, tačiau nebuvo atlikę veiksmų, būtinų jų pasirinkimo įgyvendinimui, patiektą šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti, iš dalies yra išspręstas precedentiniu sprendimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014, kurioje buvo nagrinėjamas su tuo susijęs ieškovės ir atsakovės ginčas, konstatavo, kad iki atitinkamų teisės normų, leidžiančių gyventojams pasirinkti konkretų apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, priėmimo, atsakovę UAB „Vilniaus energija“ ir butinius vartotojus jau siejo sutartiniai šilumos ir karšto vandens tiekimo santykiai. Gyventojams išreiškus valią keisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turėjo keistis jų ir atsakovės sutartiniai santykiai, taip pat atsirasti nauji sutartiniai santykiai su vandens tiekėju dėl vandens karštam vandeniui ruošti tiekimo, taip pat šilumos tam vandeniui paruošti tiekimo. Keičiant karšto vandens tiekimo būdą sutartiniams atsakovės ir gyventojų santykiams pakeisti neužteko tik vienos šalies (gyventojų) sprendimo keisti vandens karštam vandeniui ruošti tiekėją priėmimo. Dėl geriamojo vandens tiekimo karštam vandeniui ruošti daugiabučiuose namuose techninės ir teisinės specifikos daugiabučio namo savininkai turėjo pasirinkti ir įgalioti atstovą, kuris su teikiamų paslaugų teikėjais pasirašytų atitinkamas sutartis, būtų atsakingas už šilumos ir geriamojo vandens paskirstymą ir išlaidų daugiabučio namo butų savininkams apmokėti išdalijimą, taip pat pakeisti sudarytas šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartis, sudaryti naujas sutartis su vandens tiekėju, karšto vandens sistemos prižiūrėtoju. Taigi, atsižvelgiant į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo teisiniai santykiai tarp ieškovės ir buitinių vartotojų gali atsirasti tik tada, kai gyventojai tinkamai įgyvendins 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, o iki to laiko nurodyti santykiai sieja ieškovę ir atsakovę, kaip karšto vandens tiekėją.
Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paminėta kasacinio teismo nutartimi buvo patvirtinta jos prievolė už tiekiamą šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti atsiskaityti su ieškove pagal tarp jų sudarytas sutartis ir šioje byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tarp šalių 2011 m. rugpjūčio 16 d. pasirašytos Bendradarbiavimo sutarties nuostatas, pagal kurias šalto vandens karštam vandeniui ruošti pirkėjai yra buitiniai karšto vandens vartotojai, pardavėja yra ieškovė, o atsakovė veikė tik kaip tarpininkė tarp pirkėjų ir pardavėjo. Taigi, atsakovė iš esmės teigia, kad šalto vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo teisiniai santykiai tarp ieškovės ir buitinių vartotojų atsirado Bendradarbiavimo sutarties pagrindu.
Kolegija, nesutikdama su šiuo apeliantės argumentu, pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014 buvo išaiškintas teisės normų, reglamentuojančių gyventojų apsirūpinimo karštu vandeniu tvarką, turinys ir taikymas kasacinio teismo nagrinėto ginčo laikotarpiu, o ne, kaip teigia apeliantė, tik į ateitį (po šios nutarties priėmimo). Kaip pažymėjo kasacinis teismas, atsakovę ir buitinius karšto vandens vartotojus iki atitinkamų teisės normų pasikeitimo sieję sutartiniai šilumos ir karšto vandens tiekimo santykiai nenutrūksta iki gyventojai tinkamai įgyvendins 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Šie (atsakovės ir butinių karšto vandens vartotojų) teisiniai santykiai negalėjo būti ginčo laikotarpiu nutraukti ieškovės ir atsakovės sudaryta dvišale Bendradarbiavimo sutartimi, be buitinių karšto vandens vartotojų, nesančių Bendradarbiavimo sutarties šalimis, valios.
Byloje nustatyta, kad Bendradarbiavimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta vykdant Komisijos 2011 m. birželio 17 d. nutarimą Nr. O3-146 „Dėl apmokėjimo už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti Vilniaus mieste“. Šiuo nutarimu nutarta įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ surinkti iš vartotojų ir perduoti UAB „Vilniaus vandenys“ įmokas už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti, nuo 2011 m. gegužės 1 d. apskaitytą pagal vartotojų butuose esančių karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, o UAB „Vilniaus vandenys“ įpareigota priimti minėtas įmokas. UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Vilniaus vandenys“ suteikta teisė dėl tinkamo įmokų surinkimo įgyvendinimo sudaryti atitinkamus tarpusavio susitarimus. Nutarimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių vykstant teisminiam ginčui, vartotojams, nuo 2010 m. gegužės mėnesio pasirinkusiems 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, tačiau savo pasirinkimo neįgyvendinusiems tinkamai, suma už apskaitytą ir neapmokėtą geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti apskritai nebuvo išdalinta ir padengta. Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, Komisijos nutarimu ir jos pagrindu sudaryta Bendradarbiavimo sutartimi buvo tik laikinai (kilusio teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpiui) sureguliuota įmokų už šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti surinkimo iš buitinių karšto vandens vartotojų tvarka, tačiau nesukurti jokie nauji, galiojusio teisinio reglamentavimo neatitinkantys, teisiniai santykiai tarp buitinių karšto vandens vartotojų ir ieškovės.
Kolegija taip pat pažymi, kad, sudarius Bendradarbiavimo sutartį, tarp šalių sudarytos sutartys, kurių pagrindu reiškiamas ieškinys nagrinėjamoje byloje, nebuvo nutrauktos. Tiek paminėtos sutartys, tiek Bendradarbiavimo sutartis numatė, kad už šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti su ieškove atsiskaito atsakovė. Bendradarbiavimo sutartimi tebuvo laikinai pakeista įmokų už šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti surinkimo tvarka - pagal Komisijos nutarimą ir Bendradarbiavimo sutartį Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu šaltas vanduo karštam vandeniui ruošti iš ieškovės buvo perkamas pagal vartotojų butuose esančių karšto vandens apskaitos prietaisų, o ne gyvenamojo namo įvadinio skaitiklio, rodmenis, o atsakovė buvo įpareigota atitinkamas sumas, surinkusi jas iš vartotojų, pervesti ieškovei.
Kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad Bendradarbiavimo sutarties pagrindu apeliantė veikė tik kaip įmokų surinkimo paslaugos teikėja. Kadangi ginčo laikotarpiu šalto vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo teisiniai santykiai ieškovės ir buitinių vartotojų nesiejo, būtent atsakovei, ginčo laikotarpiu išlikusiai karšto vandens tiekėja pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, teko pareiga aprūpinti buitinius vartotojus karštu vandeniu ir atitinkamai atsiskaityti už patiektą šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti su ieškove. Aiškinant Bendradarbiavimo sutartį apeliantės nurodomu būdu, turėtų būti daroma išvada, kad apeliantė teikė ieškovei paslaugą, skirtą tinkamai įgyvendinti pačios apeliantės, kaip karšto vandens tiekėjos, įsipareigojimus butiniams karšto vandens vartotojams.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Bendradarbiavimo sutartis nenumatė tiesioginio atsiskaitymo tarp gyventojų ir ieškovės, todėl niekuo nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad atitinkamų sumų sumokėjimo Bendradarbiavimo sutarties pagrindu atsakovė turi reikalauti tiesiogiai iš gyventojų. Atsižvelgiant į Bendradarbiavimo sutartyje numatytą įmokų surinkimo tvarką, nepagrįstais pripažintini ir atsakovės teiginiai, kad, atsakovei neanuliavus jos vartotojams išrašytų sąskaitų, kyla pavojus, jog ieškovė gaus dvigubą apmokėjimą (iš atsakovės ir buitinių karšto vandens vartotojų) už tą patį suvartoto vandens kiekį, kadangi atitinkamos įmokos Bendradarbiavimo sutarties pagrindu bus pervedamos ne ieškovei, o atsakovei.
Kolegija taip pat nesutinka su apeliantės teiginiu, kad, teismo sprendimu pripažinus jos ir buitinių vartotojų karšto vandens tiekimo teisinius santykius Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu, apeliantė įgytų teisę antrą sykį reikalauti apmokėjimo už karštą vandenį iš vartotojų, kurie jau yra atsiskaitę už suvartotą šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti Bendradarbiavimo sutartyje nustatyta tvarka. Kaip jau minėta, Bendradarbiavimo sutartis numatė tik ieškovės ir atsakovės (kaip atitinkamai karšto vandens tiekėjos ir geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti tiekėjos) tarpusavio įsipareigojimų vykdymą, tuo tarpu buitiniai vartotojai, savo mokėjimo prievoles ginčo laikotarpiu įvykdę atsakovės, kaip karšto vandens tiekėjos, jiems nurodytu būdu, laikytini jas įvykdžiusiais tinkamai, o atitinkamos vartotojų mokėjimo prievolės - pasibaigusiomis.
Dėl skolos dydžio
Ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos skolos dydį, apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tik argumentus, susijusius su ieškovės sąskaita VAS00581387, todėl kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo ribų, pasisako dėl šių apeliantės argumentų.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nustatė, kad ieškovės sąskaitos VAS00581387 suma yra skirtumas tarp kreditinių sąskaitų, išrašytų remiantis Bendradarbiavimo sutartimi pagal atsakovės pateiktus duomenis apie vartotojų sunaudotą vandenį ir sumų, kurias atsakovė pagal Bendradarbiavimo sutartį pervedė ieškovei. Nors apeliantė teigia, kad ši sąskaita grindžiama tik ieškovės pateikta duomenų suvestine, kuri, apeliantės vertinimu, nėra pakankama atsakovės skolai įrodyti, apeliaciniame skunde nepateikiami jokie pagrįsti argumentai/skaičiavimai, įrodantys, kad skirtumas tarp kreditinių sąskaitų, išrašytų remiantis Bendradarbiavimo sutartimi pagal atsakovės pateiktus duomenis apie vartotojų sunaudotą vandenį ir sumų, kurias atsakovė pagal Bendradarbiavimo sutartį pervedė ieškovei, ieškovės buvo paskaičiuotas neteisingai, apsiribodama abstrakčiais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neva neatkreipė dėmesio į apeliaciniame skunde konkrečiai neįvardytus skaičiavimo netikslumus (CPK 320 straipsnis). Kolegija pritaria ieškovės argumentams, kad atsakovė, vykdydama Bendradarbiavimo sutartį (t.y. pati teikdama duomenis ieškovei apie vartotojų suvartotus vandens kiekius, priimdama iš ieškovės sąskaitas bei pervesdama ieškovei gyventojų įmokas), turėjo visus reikalingus duomenis ieškovės pateiktiems skaičiavimams įvertinti. Be to, detalus sąskaitos VAS00581387 paskaičiavimo pagrindimas buvo ieškovės pateiktas į bylą 2015 m. spalio 14 d. (b.l. 97-198, t. 15). Atsikirsdama į šiuos ieškovės pateiktus įrodymus, atsakovė nesirėmė skaičiavimo klaidomis, ar kitais argumentais, susijusiais su ieškovės apskaičiuotu skolos dydžiu, o nurodė tik tai, kad nėra teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovės apmokėti tiesiogiai gyventojams išrašytas sąskaitas (b.l. 163-164, t. 16). Esant tokioms aplinkybėms kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis civiliniame procese galiojančiu tikimybių pusiausvyros principu, turėjo pagrindą skolos sumą pagal sąskaitą VAS00581387 pripažinti įrodyta. Kaip jau minėta, apeliaciniu skundu ši pirmosios instancijos teismo išvada nepaneigta (CPK 320 straipsnis).
Apeliantė teigia, kad iš Bendradarbiavimo sutarties nekyla atsakovės pareiga sumokėti ieškovei už vartotojams patiektą, tačiau jų neapmokėtą, geriamąjį vandenį. Kolegija pažymi, kad, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovės pareiga sumokėti ieškovei už patiektą šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti kyla iš tarp ieškovės ir atsakovės sudarytų ir ginčo laikotarpiu galiojusių sutarčių, kurių pagrindu reiškiamas ieškinys nagrinėjamoje byloje. Bendradarbiavimo sutartis, kaip jau minėta, šios atsakovės prievolės nepanaikino, tik numatė atitinkamas įmokų už šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti apskaičiavimo ir surinkimo modifikacijas ginčo laikotarpiu. Taigi, ieškovė pagrįstai teigia, kad būtent atsakovei tenka pareiga už šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti, patiektą Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu, atsiskaityti su ieškove, o atsakovė savo ruožtu turi teisę šių sumų sumokėjimo reikalauti iš vartotojų.
Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovės vartotojams išrašytose sąskaitose nurodyta geriamojo vandens kaina, taikytina atsiskaitant už vandenį butuose, o ne daugiabučio namo įvade. Kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nulemta Bendradarbiavimo sutartimi šalių pasiekto susitarimo, kad šios sutarties galiojimo laikotarpiu už šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti su ieškove bus atsiskaitoma būtent pagal vartotojų butuose esančių karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, todėl ieškovė šią atsiskaitymo vietą atitinkančią teisės aktuose numatytą šalto vandens kainą taikė pagrįstai. Į šią (didesnę) kainą, kaip nurodo pati apeliantė, įtrauktos leistinos geriamojo vandens netektys, kurios susidaro daugiabučio namo karšto vandens tinkluose (nuo įvado iki buto). Atsakovei perkant geriamąjį vandenį iš ieškovės namo įvade, kaip numatyta sutartyse, kurių pagrindu reiškiamas ieškinys, nurodytos leistinos geriamojo vandens netektys ieškovei netenka (jos tenka atsakovei ir yra įtraukiamos į karšto vandens kainą). Esant tokioms aplinkybėms ieškovė pagrįstai savo reikalavimus atsakovei mažino atsižvelgdama į suvartoto vandens, už kurį buvo atsiskaityta Bendradarbiavimo sutartyje numatyta tvarka, kiekį, o ne į vartotojų apmokėtą šio vandens kainą. Elgdamasi kitu būdu ieškovė prisiimtų nuostolius, atsirandančius dėl leistinų geriamojo vandens netekčių daugiabučio namo karšto vandens tinkluose, nors tokia pareiga ieškovei nekyla nei pagal teisės aktų reikalavimus, nei pagal tarp šalių sudarytas sutartis.
Tai, kad ieškovė Bendradarbiavimo sutarties galiojimo metu atskirose sąskaitose apskaitė sumas, kurios turėjo būti atsakovės surenkamos iš vartotojų ir pervedamos ieškovei ir atsakovės įsiskolinimą pagal sutartis, nereiškia, kad ieškovė reikalauja apmokėti du kartus už tą patį geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti kiekį. Kaip jau minėta, apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad sąskaitoje VAS00581387 nurodyta skolos suma yra skirtumas tarp kreditinių sąskaitų, išrašytų remiantis Bendradarbiavimo sutartimi pagal atsakovės pateiktus duomenis apie vartotojų sunaudotą vandenį ir sumų, kurias atsakovė pagal Bendradarbiavimo sutartį pervedė ieškovei, t. y. iš atsakovės nereikalaujama sumokėti už tą vandens kiekį, už kurį ieškovei buvo pervestos vartotojų įmokos.
Dėl atsisakymo stabdyti nagrinėjamą bylą
Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos prašymus stabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą kol kitose civilinėse bylose bus išspręsti klausimai dėl sutarties Nr. 4533/886 galiojimo bei sutarčių Nr. 24 ir Nr. 26 modifikavimo (delspinigių normos sumažinimo). Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, šiuo atžvilgiu rėmėsi neįsiteisėjusiais teismų sprendimais.
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad civilinė byla Nr. 2-2188-794/2016, kurioje atsakovė buvo pareiškusi priešieškinį, be kita ko, prašydama nuo 2014 m. gegužės 1 d. modifikuoti šalių sudarytas sutartis dėl delspinigių dydžio, baigta įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-747-464/2016), kuria Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimas atmesti atsakovės priešieškinį paliktas nepakeistas. Civilinė byla Nr. 2-3508-781/2016, kurioje atsakovė buvo pareiškusi priešieškinį, prašydama pripažinti sutartį Nr. 4533/886 pasibaigusia nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d., baigta įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartimi (civilinė byla Nr. Nr. 2A-678-236/2016), kuria Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimas atmesti atsakovės priešieškinį paliktas nepakeistas.
Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normos pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nustačius, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas stabdyti nagrinėjamą bylą iki įsiteisės teismų sprendimai civilinėse bylose Nr. 2-2188-794/2016 ir Nr. 2-3508-781/2016 neturėjo įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui, apeliantės argumentai dėl teismų sprendimų civilinėse bylose Nr. 2-2188-794/2016 ir Nr. 2-3508-781/2016 prejudicinės galios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių privalomąjį bylos sustabdymą, galimo pažeidimo, kolegijos detaliau neanalizuojami.
Dėl atsakovės prievolės mokėti delspinigius ir delspinigių dydžio
Apeliantės teigimu, ieškovės reikalaujami delspinigiai yra neprotingai dideli ir turėjo būti teismo sumažinti. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl dalies apeliaciniame skunde dėstomų su tuo susijusių argumentų (0,04 proc. delspinigių normos pagrįstumo, buitiniams vartotojams taikytinos delspinigių normos sumažinimo įtakos delspinigiams, taikomiems pagal tarp ieškovės ir atsakovės sudarytas sutartis, Vilniaus miesto savivaldybės delsimo atsiskaityti su atsakove įtakos atsakovės atsiskaitymams su ieškove) nepagrįstumo detaliai pasisakyta įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-747-464/2016, todėl teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nekartodama paminėtame įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime jau išdėstytų išvadų.
Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, jog ieškiniu reikalaujama skola susidarė laikotarpiu, kai teisinė situacija dėl atsiskaitymo už šaltą vandenį karštam vendeniui ruošti, patiektą į daugiabučius namus, kurių gyventojai buvo pasirinkę 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, tačiau nebuvo atlikę veiksmų, būtinų jų pasirinkimo įgyvendinimui, buvo neaiški. Apeliantės vertinimu, teisinės situacijos neaiškumą patvirtino tiek Komisija, tiek pati ieškovė, pasirašydama Bendradarbiavimo sutartį.
Kolegija, atsakydama į šį argumentą pažymi, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė tiek šio teisminio ginčo, tiek teisminio ginčo su atsakove, užbaigto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014, nuosekliai laikėsi pozicijos, kad 2-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas gali būti taikomas tik tinkamai jį įgyvendinus, o iki tol su ieškove turi būti atsiskaitoma pagal tarp šalių sudarytas sutartis. Nėra pagrindo sutikti su tuo, kad ieškovė, sudarydama ir vykdydama Bendradarbiavimo sutartį, pripažino teisinės situacijos neaiškumą. Kaip jau minėta, Bendradarbiavimo sutartis buvo sudaryta vykdant Komisijos 2011 m. birželio 17 d. nutarimą Nr. O3-146 „Dėl apmokėjimo už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti Vilniaus mieste“, kuris ginčo šalims buvo privalomas. Tarp ginčo šalių nebuvo sudaryta jokių susitarimų dėl sutartinių netesybų netaikymo Bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu.
Tai, kad atsakovė, nesutikdama su tokia ieškovės pozicija, atsisakė vykdyti sutartines prievoles ir dėl to tarp šalių kilo ginčas, nagrinėtas teismuose, neatleidžia atsakovės nuo galiojančiuose sutartyse sutartų netesybų už prievolės vykdymo termino praleidimą. Kitoks aiškinimas lemtų, kad skolininkas, tinkamai nevykdantis sutartinių prievolių, galėtų išvengti netesybų tam tikrą laikotarpį inicijuodamas teisminius ginčus su kreditoriumi. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo atsakovės teisinę padėtį prilyginti vartotojų, kurių įsiskolinimas už šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti atsirado be jų valios, išimtinai dėl ieškovės ir atsakovės teisminių ginčų, teismų išspręstų atsakovės nenaudai, teisinei padėčiai ir dėl šios priežasties taikyti atsakovei mokėjimo prievolių atidėjimus bei neskaičiuoti delspinigių.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą tenkinti ieškovės ieškinį. Keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą