- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-10
- Bylos Nr.
- 2A-747-464/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01110-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Konstantinas Gurinas, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybė
- Kategorijos
- 2.5.8.9Sutarčių vykdymas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2188-794/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl skolos priteisimo, ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ priešieškinį dėl sutarčių modifikavimo ir nuostolių dėl nepagrįsto praturtėjimo priteisimo, trečiasis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“ dokumentinio proceso tvarka 2015-06-01 kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 1-8), prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Vilniaus energija“: 1) 2 169 505,57 Eur skolą; 2) 27 890,05 Eur delspinigių; 3) 8,30 proc. procesinių metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad su atsakove UAB „Vilniaus energija“ yra sudariusi sutartis dėl šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo paslaugų teikimo: 1) 2004 m. dėl šalto vandens, tiekiamo į renovuotas boilerines, pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo Nr. 24; 2) 2004 m. dėl gyvenamųjų namų šilumos punktams parduodamo karšto vandens nuotekų šalinimo bei valymo paskirstymo ir apmokėjimo Nr. 25; 3) 2004 m. dėl šalto vandens pirkimo-pardavimo karštam vandeniui ruošti gyvenamųjų namų šilumos punktuose Nr. 26; 4) 2003 m. dėl šalto vandens pirkimo-pardavimo karštam vandeniui ruošti naujuose namuose ir nuotekų šalinimo bei valymo Nr. 4533/886. Atsakovė pažeidė atsiskaitymo terminus, numatytus sutartyse – vėluoja apmokėti išrašytas PVM sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2015-01-01iki 2015-03-31. Šiuo laikotarpiu už patiektą šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti ir suteiktas nuotekų šalinimo bei valymo paslaugas susidarė 2 169 505,57 Eur skola, kurią atsakovė pripažįsta. Pažymėjo, jog prašoma priteisti suma susijusi tik su šalių pripažįstamu „pirmuoju“ (Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 2 d., 15 str. 1 d.) karšto vandens aprūpinimo būdu už patiektą geriamą vandenį karštam vandeniui ruošti, pagal sąskaitas išrašytas iki 2015 m. kovo 31 d. Vilniaus apygardos teismas 2015-06-08 preliminariu sprendimu (t. 2, b. l. 326-328) ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei UAB „Vilniaus vandenys“ iš atsakovės UAB „Vilniaus energija“ 2 169 505,57 Eur skolos, 27 890,05 Eur delspinigių, 8,30 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-06-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 11 566 Eur žyminio mokesčio išlaidų.Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ pateikė prieštaravimus (t. 3, b. l. 14-17), prašydama Vilniaus apygardos teismo 2015-06-08 preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Taip pat nurodė, kad 2015-05-29 yra sumokėjusi 44 716,13 Eur, todėl reikalavimas priteisti šią sumą bei priskaičiuotus delspinigius yra nepagrįstas. Ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“ atsiliepime į atsakovo prieštaravimus (t. 3, b. l. 57-58) prašė priteisti 2 124 789,44 Eur skolos; 27 890,05 Eur delspinigių; 8,3 proc. procesinių metinių palūkanų. Ieškovė pažymėjo, kad ieškinyje buvo pateikti duomenys / skaičiavimai atlikti pagal 2015-05-17 turėtus duomenimis apie atsakovės mokėjimus, todėl užskaita, atlikta 2015-05-29, skaičiavimuose ir neatsispindėjo. Ieškovė patvirtino, kad jos ieškinio reikalavimas sumažėjo 44 716,13 Eur mokėjimo suma. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi su priešieškiniu (t. 3, b. l. 110-113), kuriame prašė priteisti iš ieškovės UAB „Vilniaus vandenys“: 1) 69 742,42 Eur nuostolių dėl nepagrįsto praturtėjimo atlyginimą; 2) 6 proc. dydžio procesines palūkanas; 3) nuo 2014-05-01 modifikuoti šalių sudarytas sutartis: 2004-01-26 šalto vandens, tiekiamo į renovuotas boilerines, pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartyje Nr. 24 išdėstyti 4.5 p. taip: „4.5. Laiku nesumokėjus PVM sąskaitos-faktūros PIRKĖJUI priskaičiuojami 0,02% delspinigiai nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėlavimo dieną“; 2004-01-26 šalto vandens pirkimo-pardavimo karštam vandeniui ruošti gyvenamųjų namų šilumos punktuose sutartyje Nr. 26 išdėstyti 4.7 p. taip: „4.7. Laiku nesumokėjus PVM sąskaitų-faktūrų, skaičiuojami 0,02% delspinigių už kiekvieną vėlavimo dieną“. Nurodė, kad sutarties Nr. 4533/886, kurios pagrindu ieškovė reiškia reikalavimą, 6.3 punkte nustatyta, kad ši sutartis galioja iki bus pakeistas LR Vyriausybės 1997-12-31 nutarimas Nr. 1507. Po sutarties Nr. 4533/886 sudarymo LR Vyriausybės 1997-12-31 nutarimas Nr. 1507 buvo pakeistas 2014-08-26, o nuo 2014-11-11 nutarimas nebegalioja. Pakeitus, o vėliau ir panaikinus minėta nutarimą, nuo 2014-08-27 nebegalioja ir sutartis Nr. 4533/886. Sutarčiai Nr. 4533/886 netekus galios, už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti atitinkamuose 1 tipo daugiabučiuose nuo 2014-09-01 su ieškove privalo atsiskaityti patys buitiniai vartotojai – šių daugiabučių gyventojai, kaip fiziniai asmenys, kurie konkliudentiniais veiksmais (CK 6.384 str. 1 d.) sudarė sutartis su ieškove. Atsakovės teigimu, pasibaigus sutarties galiojimui būtent ieškovė, kaip viešųjų paslaugų tiekėja, privalėjo pateikti ofertą sudaryti naują sutartį. Tokiu atveju ieškovė neturi pagrindo reikalauti iš UAB „Vilniaus energija“ bet kokių sumų pagal sutartį Nr. 4533/886 po jos galiojimo pasibaigimo, įskaitytinai ir ieškinyje nurodomu laikotarpiu. Atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-4506-781/2015 yra nagrinėjamas atsakovės pareikštas priešieškinis dėl sutarties Nr. 4533/886 pripažinimo pasibaigusia nuo 2014-08-26 bei po šios sutarties pasibaigimo ieškovės be teisinio pagrindo gautų mokėjimų laikotarpiu nuo 2014-09-01 iki priešieškinio pateikimo dienos sumų grąžinimo, atsakovė nagrinėjamoje byloje taip pat pareiškė priešieškinį dėl ieškovės be teisinio pagrindo gautų sumų, kurias atsakovė yra sumokėjusi ieškovei ginčo laikotarpiu (nuo 2015-01-01 iki 2015-03-31) pagal išrašytas sąskaitas, išreikalavimo. Atsakovės teikiamos viešosios paslaugos ir gaunamos pajamos absoliučia dauguma yra susijusios būtent su fiziniais asmenimis – buitiniais energijos vartotojais. Kadangi 2013-10-10 įstatymu Nr. XII-550 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 straipsnio pakeitimo“ buvo sumažinta delspinigių norma ir nuo 2014-05-01 atsakovė vartotojams pradėjo taikyti 0,02 proc. delspinigius už pavėluotą atsiskaitymą, atsakovės ir ieškovės sudarytų sutarčių nuostatos, reglamentuojančios delspinigių dydį, keistinos atsižvelgiant į pasikeitusias imperatyvias įstatymo nuostatas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016-03-01 sprendimu (t. 3, b. l. 210-221) pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2015-06-08 preliminarų sprendimą: 1) priteisė ieškovei UAB „Vilniaus vandenys“ iš atsakovės UAB „Vilniaus energija“ 2 124 789,44 Eur skolos, 27 890,05 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-06-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) atsakovės UAB „Vilniaus energija“ priešieškinį atmetė; 3) priteisė ieškovei UAB „Vilniaus vandenys“ iš atsakovės UAB „Vilniaus energija“ 12 915 Eur bylinėjimosi išlaidų; 4) grąžino ieškovei UAB „Vilniaus vandenys“ 224 Eur žyminio mokesčio; 5) priteisė iš atsakovės UAB „Vilniaus energija“ valstybės naudai 3,49 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.Teismas, pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimų, nurodė, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Įstatyme nustatytas 1-asis būdas numato, kad šilumos tiekėja (UAB „Vilniaus energija“) yra ir karšto vandens tiekėja, t. y. būtent ji, o ne vartotojai tiesiogiai, turi įsigyti geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti iš ieškovės UAB „Vilniaus vandenys“ ir vartotojams parduoti galutinį kompleksinį produktą – karštą vandenį, o ne tik šilumą jam pašildyti. Tik tuo atveju, jei vartotojai įstatymų nustatyta tvarka priima sprendimą pasirinkti konkretų apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ir apie tai informuoja tiekėjus, pastariesiems, kaip viešosios paslaugos tiekėjams, atsiranda pareiga inicijuoti atitinkamų sutarčių sudarymą, o vartotojai įgyja teisę reikalauti, kad su jais atitinkamos sutartys būtų sudarytos.Teismo vertinimu, šalių teisiniai santykiai kyla iš 2003-11-14 sutarties dėl šalto vandens pirkimo-pardavimo karštam vandeniui ruošti naujuose namuose ir nuotekų šalinimo bei valymo Nr. 4533/886, todėl ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“ 69 742,42 Eur sumą iš atsakovės gavo sutarties pagrindu. Ši sutartis yra galiojanti ir turinti šalims įstatymo galią, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė nepagrįstai praturtėjo ir tenkinti priešieškinio reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad tiek nagrinėjamoje byloje, tiek ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3508-781/2016 atsakovė pareiškė priešieškinius tik po ieškovės kreipimosi į teismą dėl skolos pagal sutartį priteisimo, t. y. atsakovė sutartį vykdė – pašildė iš ieškovės gaunamą šaltą vandenį ir tiekė karštą vandenį gyventojams, pateikinėjo jiems sąskaitas ir atsiskaitinėjo su ieškove pagal jos pateikiamas sąskaitas apie vienerius metus nuo sutartyje Nr. 4533/886 6.3 punkte numatyto įvykio (LR Vyriausybės 1997-12-31 nutarimo Nr. 1507 pakeitimo 2014-08-26 ir (ar) panaikinimo 2014-11-01), nereikšdama ieškovei dėl to jokių pretenzijų. Įvertinęs neva be pagrindo pervestų (įskaitytų) lėšų sumą ir laikotarpį, teismas sprendė, jog teiginys, kad sutartis Nr. 4533/886 buvo tęsiama be jokio pagrindo, yra nepagrįstas bei neatitinka sutarčių aiškinimo ir protingumo bei sąžiningumo principų. Išnagrinėjęs atsakovės priešieškinio reikalavimą nuo 2014-05-01 modifikuoti šalių sudarytas sutartis Nr. 24 ir Nr. 26, sumažinant 0,04 proc. delspinigių dydį už kiekvieną vėlavimo dieną iki 0,02 proc., teismas nurodė, kad atsakovė tokius pakeitimus iš pradžių turėjo siekti atlikti šalių susitarimu ir tik nesusitarus taikiai kreiptis į teismą, tačiau byloje nėra duomenų, jog per visą sutarčių galiojimo laikotarpį (daugiau nei 10 metų), atsakovė ieškovei būtų reiškusi pretenzijas dėl delspinigių dydžio. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad šalių sulygtos netesybos buvo ir yra jų suderinta valia nustatyta sutarčių sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Atsakovės ir fizinių asmenų santykius reglamentuojančių teisės normų pasikeitimas, t. y. 0,02 proc. delspinigių normos taikymo nustatymas, teismo vertinimu, savaime neturi įtakos ginčo šalių teisinių santykių modifikavimui. Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės UAB „Vilniaus energija“ argumentus dėl ankstesnio šalių bendradarbiavimo ir trišalių sutarčių su Vilniaus miesto savivaldybės administracija sudarymo, kadangi ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“ yra juridinis asmuo – savarankiškas teisės subjektas, galintis savo veiksmais įgyti teises ir turėti pareigas, ir jis neatsako pagal juridinio asmens dalyvio, šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės, prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles. Be to, atsakovės pareiga atsiskaityti su ieškove nėra siejama su ieškovės UAB „Vilniaus vandenys“ dalyvio Vilniaus miesto savivaldybės atsiskaitymu su atsakove.Įskaičius 44 716,13 Eur sumą, ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“, teismo vertinimu, turėjo teisę įskaityta suma sumažinti ieškinyje nurodytą pagrindinę skolą, ką ieškovė ir padarė patikslindama prašomos priteisti skolos dydį. Tačiau įvertinus tai, kad delspinigių suma paskaičiuota iki įskaitymo, teismas sprendė, kad ji neturėjo būti mažinama. Kadangi 2004-05-01 įsigaliojusio Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnyje ir 2004-07-15 įstatymo pakeitime buvo nurodoma, jog įstatymas taikomas tik nuo minėtos datos sudaromiems komerciniams sandoriams, teismas sprendė, jog procesines palūkanas ieškovė nepagrįstai apskaičiavo remdamasi šiuo įstatymu, nes sutartys, iš kurių kildinamas įsiskolinimas, yra sudarytos 2004-01-26, 2003-11-14, t. y. iki specialaus įstatymo įsigaliojimo. Teismas padarė išvadą, jog ieškinys iš esmės yra pagrįstas ir įrodytas, nes atsakovė nesumokėjo ieškovei už patiektą šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti ir suteiktas nuotekų šalinimo bei valymo paslaugas pagal tarp šalių sudarytų ir galiojančių sutarčių pagrindu ieškovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Kadangi buvo sumažintos procesinių palūkanų dydis, teismas preliminarų sprendimą pakeitė.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 1-6) prašo panaikinti 2016-03-01 Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) atsakovės UAB „Vilniaus energija“ priešieškinį patenkinti visiškai ir priteisti iš ieškovės UAB „Vilniaus vandenys“ 69 742,42 Eur; 2) patenkinus UAB „Vilniaus energija“ priešieškinį, atmesti ieškovės UAB „Vilniaus vandenys“ reikalavimus priteisti iš atsakovės UAB „Vilniaus energija“ 330 069,26 Eur skolą ir 5 058,71 Eur delspinigių; 3) sumažinti priteistų delspinigių dydį iki 13 532,52 Eur; 4) pakeisti priteistų bylinėjimosi išlaidų dalį proporcingai ieškovo UAB „Vilniaus vandenys“ ieškinio patenkintai daliai; 5) priteisti iš ieškovės UAB „Vilniaus vandenys“ atsakovės UAB „Vilniaus energija“ bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino atsakovės pareigą atsiskaityti su ieškove sutarties Nr. 4533/886 pagrindu ir atsakovės pareigą atsiskaityti su ieškove Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnyje numatytais pagrindais. Šie prievolių atsiradimo pagrindai kardinaliai skiriasi tiek apimtimi, tiek šalių atsakomybe. Ieškovės reikalaujami 5 058,71 Eur delspinigiai pagal pasibaigusią sutartį Nr. 4533/886 negali būti priteisiami, kadangi susitarimas dėl delspinigių turi būti rašytinis, nepriklausomai nuo šio klausimo net nereglamentuojančių Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio nuostatų.Teismo išvada, kad sutartis Nr. 4533/886 nėra pasibaigusi ir nėra nuginčyta, yra nepagrįsta. Šios sutarties „vykdymas“, t. y. sąskaitų priėmimas ir dalinis jų apmokėjimas, vertintinas viešojo intereso kontekste. Būtent dėl viešojo intereso – karšto vandens tiekimo Vilniaus gyventojams, atsakovė sutarties vykdymo nutraukti negalėjo, nors sutartis pasibaigė ir negaliojo nuo 2014-08-26. Sąskaitų dalinis apmokėjimas buvo atliktas dėl suklydimo, todėl negali būti laikomas sutarties Nr. 4533/886 galiojimo įrodymu. Teismas nepagrįstai atsisakė stabdyti bylos nagrinėjimą iki kitoje byloje, nagrinėjamoje Vilniaus apygardos teisme (bylos Nr. 2-3508-781/2016), bus išspręstas klausimas dėl sutarties Nr. 4533/886 pripažinimo pasibaigusia, bei pažeidė atsakovės teisę į gynybą. Kadangi pasibaigusios sutarties pagrindu ieškovė reikalauja priteisti 330 069,26 Eur skolos ir 5 058,71 Eur delspinigių, šie reikalavimai atmestini. Teismas vienpusiškai ir neobjektyviai nagrinėjo reikalavimą dėl sutarčių modifikavimo. Įvertinus šalių poziciją yra visiškai aišku, kad atsakovės rašytinis siūlymas modifikuoti šalių sudarytas sutartis ieškovei būtų nepriimtinas, todėl sprendime nurodytas CK 6.223 straipsnyje įtvirtintų procedūrų nesilaikymas nesudaro pagrindo atmesti priešieškinį. Be to, vien aplinkybė, jog 2011-2012 metais įvairių instancijų teismuose buvo nagrinėjami šalių ginčai dėl skolų, palūkanų ir delspinigių priteisimo, patvirtina, kad atsakovė pretenzijų dėl delspinigių dydžio turėjo jau tuomet. Teismas nepagrįstai ignoravo tai, kad viešųjų paslaugų tiekėjų tarpusavio santykius reglamentuoja ne tik jų sudarytos sutartys, tačiau ir viešųjų paslaugų tiekėjų bei jų klientų tarpusavio santykių teisinis reglamentavimas, todėl nepagrįstai neatsižvelgė į įstatymu sumažintą buitiniams energijos vartotojams taikytiną delspinigių normą. Tokiu atveju, kai atsakovė iš vartotojų gali reikalauti tik 0,02 proc. dydžio delspinigių, o ieškovei privalo mokėti 0,04 proc. delspinigius, pažeidžiamas sutarties šalių lygiateisiškumo principas. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą sumažinti priteistinus delspinigius CK 6.73 straipsnio pagrindu bei nepagrįstai nurodė, jog atsiskaitymo sutrikimo priežastys nėra reikšmingos. Į bylą pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad atsiskaitymo sutrikimo priežastis yra Vilniaus miesto savivaldybės neatsiskaitymas už šilumos energija (skola siekia 26 mln. Eur). Taigi prievolė atsiskaityti su ieškove neįvykdyta ne dėl atsakovės kaltės, o dėl ieškovės savininkės kaltės. Tai neabejotinai turi įtakos sprendžiant dėl delspinigių mažinimo. Ieškovė iš esmės pakeitė (sumažino) ieškinio dalyką, nepateikdama teismui atitinkamo procesinio dokumento, todėl buvo pažeistos CPK 141 straipsnio nuostatos. Teismas nepagrįstai atsiliepimo į atsakovės prieštaravimus pateikimą vertino kaip ieškinio dalyko pakeitimą ir dėl šio pažeidimo priėmė neteisingą sprendimą. Ieškinį 44 716,13 Eur dalyje atmetus kaip nepagrįstą, proporcingai turėjo būti sumažintas prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 20-24) atsakovė UAB „Vilniaus vandenys“ prašo skundą atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:Atsakovė realiai vykdė sutartį Nr. 4533/886 – priimdavo šaltą geriamą vandenį karštam vandeniui ruošti, iš jo paruošdavo karštą geriamą vandenį ir pateikdavo jį savo klientams. Prieštaringa pozicija, išdėstyta apeliaciniame skunde, tai tik patvirtina. Teismas išsamiai pagrindė išvadą, kad atsakovė visą laiką (ir po 2014-08-26) buvo karšto vandens tiekėja, neišreiškė nesutikimo toliau paslaugas gauti, todėl negali išvengti pareigos už jas atsiskaityti. Atsakovės prašymai teismui nėra privalomi, todėl vien aplinkybė, kad teismas netenkino prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta kita byla, nesudaro pagrindo konstatuoti procesinės teisės normų pažeidimą. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas sprendė, kad prašymas pakeisti sutartis yra pavėluotas - skundžiamame sprendime tokio argumento nėra. Teismas pagrįstai sprendė, kad delspinigių dydis (0,04 proc. per dieną, kas sudaro 14,6 proc. per metus) savaime nėra didelis. Be to, atsakovės cituojamoje teismų praktikoje teismas nesumažino netgi didesnio delspinigių dydžio. Ieškovė nekeitė ieškinio dalyko, o sumažino savo reikalavimo dydį. Ieškinio dalyko bei pagrindo pakeitimas ir reikalavimų padidinimas ar sumažinimas yra skirtingos ir savarankiškos procesinės teisės, todėl teismas, sumažėjus ieškinio dalyko apimčiai, pagrįstai priteisė realaus, egzistuojančio dydžio skolą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniame skunde yra keliami sutarties galiojimo, vykdymo bei pakeitimo, pasikeitus imperatyvioms teisės normoms, vertinimo pagrįstumo klausimai. Tokiais aspektais teisėjų kolegija ir pasisako.Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“ ir atsakovė UAB „Vilniaus energija“ yra sudariusios sutartis dėl šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo paslaugų teikimo: 2004-01-26 sutartį dėl šalto vandens, tiekiamo į renovuotas boilerines, pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo Nr. 24 (t. 2, b. l. 316-317); 2004-01-26 sutartį dėl gyvenamųjų namų šilumos punktams parduodamo karšto vandens nuotekų šalinimo bei valymo paskirstymo ir apmokėjimo Nr. 25 (t. 2, b. l. 318-319); 2004-01-26 sutartį dėl šalto vandens pirkimo-pardavimo karštam vandeniui ruošti gyvenamųjų namų šilumos punktuose Nr. 26 (t. 2, b. l. 320-321); 2003-11-14 sutartį dėl šalto vandens pirkimo-pardavimo karštam vandeniui ruošti naujuose namuose ir nuotekų šalinimo bei valymo Nr. 4533/886 (t. 2, b. l. 322-323). Pagal šias sutartis ieškovė yra įsipareigojusi atlygintinai parduoti (tiekti) apeliantei šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti ir šalinti nuotekas, o apeliantė yra įsipareigojusi naudoti tiekiamą vandenį karštam vandeniui ruošti ir apskaityti karšto vandens šalinamų bei valomų nuotėkų kiekį ir per sutartyse nustatytą terminą apmokėti sąskaitas už patiektą karštą vandenį bei pašalintas nuotekas. Laiku nesumokėjus atsakovei pagal visas sutartis numatyta atsakomybė mokėti 0,04 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Sutartyje Nr. 4533/886 nustatyta, jog ši sutartis galioja iki bus pakeistas LR Vyriausybės 1997-12-31 nutarimas Nr. 1507 (t. 3, b. l. 118-119). Šis LR Vyriausybės nutarimas buvo pakeistas 2014-08-26 panaikinant didžiąją dalį nutarimo punktų, o 2014-11-01 nutarimas neteko galios (t. 3, b. l. 122-123).
Dėl naujų įrodymų prijungimo ir ieškovės prašymų
CPK 314 straipsnis riboja naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau pagrindinis teismo tikslas – reikšmingų bylai aplinkybių nustatymas bei prioritetinis teisingo ginčo išnagrinėjimo principas lemia būtinybę kiekvienu konkrečiu atveju individualiai nuspręsti dėl naujų įrodymų priėmimo. Nagrinėjamu atveju apeliantė pažymėjo, kad tikslinga atsižvelgti ne tik į 2014-12-31 tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto turinį, bet ir į vėlesnį – 2015-09-30 šalių atstovų sudarytą tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, kurį prašė prijungti. Nurodė, kad būtinumas prijungti šį įrodymą iškilo po sprendimo paskelbimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad apeliantė nenurodė nei reikšmingų aplinkybių, kurias gali pagrįsti prašomas prijungti įrodymas, nei aplinkybių, kurios patvirtintų šio įrodymo prijungimo būtinumą apeliacinės instancijos teisme, prašymą atmeta bei šio įrodymo kitų byloje esančių įrodymų kontekste nevertina. Atmetus apeliantės prašymą, netenkintinas ir ieškovės prašymas prijungti 2015-12-31 tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, kuris, ieškovės teigimu, turėjo būti vertinamas kartu su apeliantės prašomu prijungti įrodymu. Ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“ 2016-09-30 Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl civilinių bylų Nr. 2A-747-xxx/2016 ir 2A-895-xxx/2016 nagrinėjimo ir kuo skubesnio sprendimų dėl apeliacinių skundų priėmimo (t. 4, b. l. 27-32). Nurodė aplinkybes, susijusias su apeliantės UAB „Vilniaus energija“ finansine būkle bei pateikė šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Kadangi apeliacinės instancijos teismo pirmininkas, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, laikydamiesi nustatytos bylų paskirstymo teismuose tvarkos, nutartimi sudaro teisėjų kolegiją, paskiria jos pirmininką ir pranešėją ir nustato teismo posėdžio datą (CPK 319 str. 1 d.), teisėjų kolegija dėl šio prašymo nepasisako bei nevertina su prašymu pateiktų įrodymų.
Dėl šilumos tiekėjo pareigų apimties bei sumokėtų lėšų grąžinimo
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino apeliantės pareigą vykdyti sutartinius įsipareigojimus bei teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos teiginius kaip nepagrįstus. Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias karšto vandens teikimą, teismas analizavo spręsdamas dėl šalių sudarytos sutarties vykdymo eigos bei galimos sutarties pabaigos. Apeliantė vykdė sutartį, nors vadovaujantis sutarties nuostatomis, LR Vyriausybės1997-12-31 nutarimo Nr. 1507 pakeitimas, jos teigimu, turėjo lemti sutarties pasibaigimą.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinio reglamentavimo specifiką bei apeliantės elgesį po LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 pakeitimo, t. y. beveik vienerius metus nebuvo reiškiamos pretenzijos, priešingai, sutartis buvo toliau vykdoma tomis pačiomis sąlygomis, padarė pagrįstą išvadą, jog nėra jokio pagrindo apeliantės suklydimo pripažinimui ar, vykdant sutartį, sumokėtų sumų susigražinimui per nepagrįsto praturtėjimo institutą, juo labiau kad apeliantė yra didelę patirtį turinti energetikos įmonė, kuriai buvo / turėjo būti žinomos tiek sutarties nuostatos, tiek pareigos nustatytos teisės aktuose. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Byloje nenustatyta, kad vartotojai yra pasirinkę karšto vandens tiekėją arba aprūpinimo karštu vandeniu būdą, todėl apeliantė yra vandens tiekėja. Ši įstatyminė nuostata pagrindžia ir sutarties vykdymo būtinumą. Teisėjų kolegija pažymi, jog ši išvada atitinka ir kasacinio teismo formuojamą praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-10-14 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014, išaiškino, kad atsakovė UAB „Vilniaus energija“ yra karšto vandens tiekėja iki tol, kol vartotojai tinkamai nėra realizavę 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, t. y. kol vartotojai nesudarė sutarčių tiek su atsakove dėl šilumos pirkimo, tiek su ieškove dėl šalto vandens pirkimo karštam vandeniui ruošti. Be to, Lietuvos apeliaciniame teisme 2016-10-13 jau buvo išnagrinėta kita civilinė byla Nr. 2A-678-236/2016 dėl Vilniaus apygardos teismo 2016-01-27 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3508-781/2016. Šioje byloje buvo išspręstas analogiškas ir nagrinėjamoje byloje pareikštam apeliantės UAB „Vilniaus energija“ reikalavimas pripažinti sutartį Nr. 4533/886 pasibaigusia nuo 2014-08-26 ir priteisti iš ieškovės atsakovei 81 725,67 Eur sumą dėl nepagrįsto praturtėjimo. Reikalavimas pripažinti sutartį Nr. 4533/886 pasibaigusia buvo grindžiamas ta pačia aplinkybe, t. y. kad buvo pakeistas sutarties 6.3 punkte nurodytas LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1507. Lietuvos apeliacinis teismas nurodytoje byloje pažymėjo, kad nepaisant sutarties Nr. 4533/886 6.3 punkte nurodyto LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 nuostatų panaikinimo, šalys ir toliau vykdė sutartį Nr. 4533/886, o reikalavimą dėl jos pripažinimo pasibaigusia atsakovė pateikė tik kartu su priešieškiniu. Teismas padarė išvadą, kad sutartis Nr. 4533/886 pagrįstai pripažinta neterminuota ir tęstinio pobūdžio, net ir įvykus šios sutarties 6.3. punkte nurodytai sąlygai. Šalys nelaikė šios sąlygos svarbia, kadangi nekeitė savo elgesio ir toliau vykdė prievoles pagal sutartį, t. y. ieškovė tiekė geriamąjį vandenį, o atsakovė iš jo ruošė karštą vandenį ir tiekė jį vartotojams, ieškovė išrašydavo sąskaitas, atsakovė jas priimdavo ir apmokėdavo. Aptariamoje byloje pripažinta, kad sutarties Nr. 4533/886 galiojimo siejimas su nutarimo Nr. 1507 galiojimu būtų neprotingas, prieštarautų sutarčių aiškinimo taisyklėms (CK 6.193 str.), taip pat viešajam interesui (vartotojai liktų be karšto vandens). Teisėjų kolegija, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriame įvertintas sutarties tęstinumo bei vykdymo aplinkybių klausimas, neturi pagrindo spręsti, jog nagrinėjamoje byloje tapačios aplinkybės turėtų būti vertinamos priešingai (CPK 182 str. 2 p.). Įvertinus nurodyto įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo motyvus, apeliantės teiginiai dėl sutarties pasibaigimo ir negaliojimo atmestini kaip nepagrįsti. Šiame kontekste teisėjų kolegija pasisako ir dėl apeliantės skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė stabdyti bylos nagrinėjimą iki kitoje byloje, nagrinėjamoje Vilniaus apygardos teisme (bylos Nr. 2-3508-781/2016) bus išspręstas klausimas dėl sutarties Nr. 4533/886 pripažinimo pasibaigusia. Privalomo bylos sustabdymo pagrindai yra nustatyti CPK 163 straipsnyje. Viena vertus, apeliantė detaliai nenurodė argumentų, patvirtinančių egzistavusį privalomą bylos sustabdymo pagrindą. Kita vertus, ta byla Vilniaus apygardos teisme jau išnagrinėta ir jos rezultatas tik patvirtina pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo pagrįstumą. Galiausiai procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas būtų pagrindu sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl tokio pažeidimo byla būtų neteisingai išspręsta, (CPK 329 str. 1 d.), o nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė nėra konstatuota.
Dėl sutarčių nuostatų, reglamentuojančių delspinigių normą, pakeitimo
Atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliantės skundo argumentai, jog teismas neobjektyviai ir neteisingai išnagrinėjo sutarčių modifikavimo klausimą. Ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį ar per trisdešimt dienų iš jos negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokios sutarties pakeitimo tvarkos (CK 6.223 str. 3 d.). Sutarčių laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygas, kad jos atitiktų tikrąją sutarties šalių valią, neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei, šalių lygiateisiškumo ir bendriesiems teisės principams, taip pat sudarytos sutarties esmei ir tikslui. Kadangi vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 str.) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 str. 1 d.). Tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, todėl reglamentuotos ir sutarties privalomumo principo išlygos. Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu. Siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes, kaip pirma minėta, sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui. Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog teiginiai, kad nagrinėjamu atveju formali tvarka, nustatyta CK 6.223 straipsnyje, netaikytina, atmestini. Į bylą nėra patiekti įrodymai, jog apeliantė derėjosi dėl sutartyse nustatyto delspinigių dydžio, prašė pakeisti sutartį, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti netinkamą CK 6.223 straipsnyje reglamentuotų nuostatų taikymą. Atmestini kaip nepagrįsti ir tokie skundo teiginiai, kad ankstesnių ginčų teisminis nagrinėjimas patvirtina aplinkybę, jog apeliantės netenkino šalių sulygtas delspinigių dydis. Priešingai, ši aplinkybė parodo, jog net ir atsiradus nepasitenkinimui dėl delspinigių apeliantė sutarčių nuostatų pakeitimo įstatymo nustatytąja tvarka neinicijavo, abiejų sutarties šalių valia suderinti šio klausimo nesiekė. CK 6.223 straipsnyje nėra reglamentuotos jokios nustatytos tvarkos išimtys, o šalių sudarytose sutartyse nenustatytos specifinės sutarčių sąlygų keitimo nuostatos. Įvertinus skundžiamą teismo sprendimą pripažintina, jog teismas savo pozicijos netenkinti priešieškinio negrindė motyvu, kad apeliantė prašymą keisti sutartis pateikė pavėluotai, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai nėra aktualūs.
Dėl pagrindo mažinti delspinigių dydį
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog sudarytos sutartys turi atitikti imperatyviąsias įstatymo normas, todėl, pakitus teisiniam reglamentavimui dėl delspinigių dydžio, taikytino vartotojams, atitinkamai turėjo būti išspręstas ir šalių sudarytų sutarčių pakeitimo klausimas. Apeliantės teigimu, pažeidžiamas sutarties šalių lygiateisiškumo principas, kadangi apeliantė iš vartotojų gali reikalauti tik 0,02 proc. dydžio delspinigių, o ieškovei privalo mokėti 0,04 proc. dydžio delspinigius.Aplinkybė, jog įstatymas, reglamentuojantis buitiniams energijos vartotojams taikytiną delspinigių dydį pasikeitė, neturi tiesioginės įtakos komercinio sandorio šalių sudarytų susitarimų turiniui. Įvertinus šio konkretaus ginčo šalių specifiką, t. y. ilgalaikį veikimą specifinėje srityje, pripažintina, jog apeliantės nurodomas įstatymo pakeitimas galėjo tapti tik prielaida šalių sudarytų sutarčių delspinigių dalyje pakeitimui inicijuoti, tačiau apeliantė į nagrinėjamą bylą nėra pateikusi jokių duomenų, patvirtinančių jos inicijuotas derybas dėl netesybų dydžio sumažinimo. Be to, teiginys, jog santykius su fiziniais asmenimis reglamentuojančio teisės akto nuostatos yra imperatyvios ir nagrinėjamo ginčo šalims, t. y. juridiniams asmenims, veikiantiems specifinėje srityje, teisiškai nepagrįstas. Apeliantės nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005 suformuotas teisės išaiškinimas nagrinėjamos bylos atveju taip pat nėra aktualus, kadangi egzistuoja esminis nagrinėjamos ir apeliantės nurodomos bylos faktinių aplinkybių skirtingumas. Nurodytoje apeliantės byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo - nustojus galioti teisės aktui, kurio pagrindu buvo skaičiuojamas uosto žemės nuomos mokestis, nuomos mokestis skaičiuojamas nesiremiant šiuo aktu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl delspinigių dydžio pagal komercinį sandorį nustatymo, kai pasikeitė teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios buitinių vartotojų pareigas ir jų mokėtinų delspinigių dydį. Teisėjų kolegija sutinka, kad sutarčių vykdymas turi atitikti imperatyvias teisės aktų nuostatas, tačiau juridinių asmenų susitarimas dėl taikytino delspinigių dydžio nėra reglamentuotas jokiomis imperatyviomis teisės normomis, juo labiau nėra pagrindo pripažinti, jog nuostatos, reglamentuojančios vartotojų pareigas, yra imperatyvios juridinių asmenų atžvilgiu. Tokiu atveju pažeidimo fakto konstatavimas yra negalimas. Bylos šalys (verslininkai) yra laisva valia susitarę dėl delspinigių dydžio bei kitų sutarčių sąlygų bei prisiėmę visą su jų vykdymu susijusią riziką. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir apeliacinio skundo argumentus, susijusius su apeliantės atsiskaitymo pagal sutartis sutrikimo priežastimis. Nurodytos priežastys, sprendžiant dėl delspinigių dydžio mažinimo, nėra reikšmingos. Nors apeliantė akcentuoja, kad prievolė atsiskaityti su ieškove neįvykdyta ne dėl jos kaltės, o dėl ieškovės savininkės kaltės, aplinkybė, jog Vilniaus miesto savivaldybė neatsiskaito su apeliante už teikiamą šilumos energiją, pati savaime taip pat nesudaro pagrindo delspinigių CK 6.73 straipsnio pagrindu mažinimui. Sutikina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog juridinio asmens savininko prievolių vykdymo / nevykdymas nesukelia teisinių padarinių juridiniam asmeniui ar jo turimiems teisiniams santykiams. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė yra juridinis asmuo, galintis savo veiksmais įgyti teises ir turėti pareigas, ir jis neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles (CK 2.33 str. 1 d., 2.53 str.; 2.56 str., 2.50 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas įvertino ir pateiktus šalių trišalius skolų įskaitymo susitarimus bei pagrįstai sprendė, jog buvo susitarta dėl konkrečių laikotarpių. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog tokie apeliantės argumentai galėtų būti vertinami nebent sprendžiant su sprendimo vykdymu susijusius procesinius klausimus (CPK 284 str.), bet ne kilusio ginčo dėl sutartinių įsipareigojimų (sulygtų delspinigių dalyje) vykdymo kontekste . Nagrinėjamoje byloje tokio pobūdžio procesiniai prašymai nereiškiami, todėl šiuo aspektu nepasisakytina.
Dėl procesinės teisės normų taikymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Teisėjų kolegija negali sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiais dėl CPK 141 straipsnio nuostatų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog ieškovė atsiliepime į apeliantės prieštaravimus ieškiniu prašomą priteisti skolą sumažino iki 2 124 789,44 Eur. Atsižvelgęs į šį patikslinimą, pirmosios instancijos teismas atitinkamai išsprendė žyminio mokesčio už ieškinį grąžinimo bei priteisimo ieškovės naudai iš atsakovės klausimus. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad, ieškovei nepareiškus atskiro patikslinto ieškinio, jos reikalavimas dalyje dėl 44 716,13 Eur turėjo būti atmestas, proporcingai paskirstant priteistinas bylinėjimosi išlaidas. Sumažinus ieškinio reikalavimų suminę išraišką, tik sumažėja ieškinio dalyko apimtis, tačiau pats ieškinio dalykas nepasikeičia, kadangi materialusis teisinis reikalavimas išlieka tas pats. Ieškovei procesiniame dokumente nurodžius, jog jos prašoma priteisti suma mažinama, atsižvelgiant į po ieškinio parengimo apeliantės atliktą mokėjimą, teismas neturėjo įstatyminio pagrindo nagrinėti pradinio ieškinio reikalavimų visa apimtimi bei jų dalyje reikalavimą atmesti. Šiuo aspektu buvo pasisakyta ir teismų praktikoje. Sisteminė proceso įstatymo analizė leidžia spręsti, kad ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas bei ieškinyje pareikštų reikalavimų padidinimas ar sumažinimas yra skirtingos ir savarankiškos procesinės teisės, kurios sukelia skirtingus teisinius padarinius. Keičiant ieškinio dalyką ar pagrindą, pakinta ieškinio elementai, o sumažinant ar padidinant ieškinio reikalavimus, tik padidėja ar sumažėja ieškinio dalyko apimtis, bet pats ieškinio dalykas nesikeičia, kadangi išlieka tas pats materialusis teisinis reikalavimas. Nepaisant nurodytų skirtumų, abi procesinės teisės, t.y. tiek ieškinio dalyko ar pagrindo keitimas, tiek ir reikalavimų sumažinimas ar padidinimas įgyvendinamos laikantis tų pačių proceso teisės taisyklių, t. y. CPK 141 straipsnio nuostatų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-340/2008). Nagrinėjamoje byloje ieškovė raštu savo procesiniame dokumente, kaip jis būtų bepavadintas (CPK 115 str. 4 d.), išdėstė savo valią apie prašomos priteisti iš apeliantės sumos sumažinimą, jokių kitokių reikalavimų tokiam procesiniam veiksmui atlikti (pavyzdžiui, pateikti dar vieną, atskirai nuo atsiliepimo procesinį dokumentą) įstatymų leidėjas nenustato. Aplinkybė, jog 44 716,13 Eur mokėjimas buvo atliktas ieškinio pateikimo stadijoje, t. y. 2015-05-29, o ieškinys pateiktas 2015-06-01 (ieškinio priėmimo klausimas išspręstas 2015-06-04), nesudaro pagrindo spręsti, jog bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme buvo atliktas netinkamai. Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias taisykles bei į bylą pateiktus konkrečius įrodymus, nusprendė, kad prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra protingo dydžio ir priteistina. Įvertintina tai, kad mokėjimą apeliantė atliko vėluodama bei atsižvelgus į ūkio subjektų ir jų santykių specifiškumą – vykdytus susitarimus dėl tarpusavio skolų įskaitymo, pripažintina, jog labiau tikėtina, kad apeliantei buvo žinoma apie tai, kad ieškovė reikš reikalavimus teisme (juo labiau kad reikalavimas už ankstesnį laikotarpį buvo nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. 2-3508-781/2016, ieškinys šioje byloje pareikštas 2015-04-09; Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 str. 3 d.). Tokiu atveju darytina išvada, jog vien tai, kad skolos dalies mokėjimas atliktas iki ieškinio priėmimo teisme dienos, šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas nepagrįstai paskirstė patirtas šalių bylinėjimosi išlaidas. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir taikė jiems materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.Ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo negali būti sprendžiamas, ieškovei iki bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pabaigos nepateikus tokių išlaidų faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų (CPK 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.