Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vaclovas Paulikas, sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui M. N., atsakovo atstovams D. Ž. ir T. L., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vilniaus vandenys“ ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus energija“ dėl skolos priteisimo ir UAB „Vilniaus energija“ priešieškinį dėl sutarčių modifikavimo ir nuostolių dėl nepagrįsto praturtėjimo priteisimo (trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 8 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovui UAB „Vilniaus vandenys“ iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ 2169505,57 Eur skolos, 27890,05 Eur delspinigių, 8,30 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. birželio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 11566 Eur žyminio mokesčio.

Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ pateikė prieštaravimus, kuriais prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Paaiškino, kad dėl objektyvių teisinių ir faktinių priežasčių neturėjo galimybės laiku atsiskaityti su ieškovu, o ieškovas, pateikdamas ieškinį teismui, pažeidė CK įtvirtinus sutartinio bendradarbiavimo principus bei šiuo klausimu tarp šalių susiklosčiusią konstruktyvią ir optimaliausią tarpusavio atsiskaitymų problemų sprendimo praktiką. Ieškinio dalykas yra įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d., ieškinys priimtas 2015 m. birželio 4 d., tačiau ieškovo parengtoje skolos skaičiuotėje nenurodyta atsakovo 2015 m. gegužės 29 d. užskaityta 44716,13 Eur suma, todėl ieškovo reikalavimas dėl 44716,13 Eur (su priskaičiuotais delspinigiais) priteisimo yra nepagrįstas. Ieškovo skaičiuotėje (47 eil.) nurodyta 65,46 Eur suma nėra susijusi su 1 tipo daugiabučių karšto vandens vartotojams tiekiamu geriamuoju vandeniu ir yra apmokėta užskaitos būdu (informacinės lentelės 47 eil.). Atsakovas yra energetikos įmonė, tiekianti šilumos energiją dideliam skaičiui Vilniaus miesto vartotojų (189925 gyventojų ūkių ir 10621 kitų vartotojų). Atsakovas kas mėnesį pateikia savo klientams sąskaitas apmokėjimui ir atsako už teisingą mokėjimų skaičiavimą. Atsakovas privalo iš klientų gautomis įmokomis pirmiausia padengti šilumos energijai pagaminti būtinas kuro (nepertraukiamai tiekiamų gamtinių dujų įsigijimo) sąnaudas. Užtikrinant šilumos gamybos ir tiekimo vartotojams nepertraukiamumą, esant tarpusavio mokėjimų sutrikimams pirmiausia atsakovas privalo atsiskaityti su šilumos energijos gamybai reikalingo kuro tiekėjais, taip pat mokėti mokesčius valstybei, atlyginimus darbuotojams, nuomos mokestį Vilniaus miesto savivaldybei. Pagal galiojančias dujų tiekimo ir transportavimo sutartis 2014 metų šildymo sezono laikotarpyje atsakovas kas mėnesį mokėdavo dujų tiekėjams nuo 1 iki 23 mln. eurų už gamtines dujas bei jų transportavimą. Tuo tarpu su gamtinių dujų tiekėjais sudarytos sutartys nustato, kad laiku neatsiskaičius už dujas, tai traktuojama kaip sutarties sąlygų esminis pažeidimas ir sutartis nutraukiama, dėl ko nutrūkus šilumos energijos tiekimui Vilniaus mieste žalos vartotojų turtui bei sveikatai mastas būtų visiškai neprognozuojamas. Todėl labai reikšmingas yra savalaikis ir pilnas atsakovo klientų atsiskaitymas už šilumą bei karštą vandenį. Tačiau ieškovo savininkė Vilniaus miesto savivaldybė atsakovui 2015 m. birželio 15 d. duomenimis turėjo daugiau kaip 26229011,70 Eur pradelstą skolą (su delspinigiais ir palūkanomis), t. y. daugiau kaip vienuolika kartų didesnę skolą, nei ieškiniu reikalaujama priteisti suma. Tokiose situacijose pagal šiuo klausimu tarp šalių susiklosčiusią konstruktyvią ir optimaliausią tarpusavio atsiskaitymų problemų sprendimo praktiką, tarp Vilniaus miesto savivaldybės, ieškovo ir atsakovo nuolat sudaromos tarpusavio atsiskaitymų sutartys, kurios patvirtina šiai bylai labai svarbią aplinkybę: Vilniaus miesto savivaldybė, būdama ieškovo savininkė/kontroliuojanti akcininke, taip pat nuolat neatsiskaito su atsakovu už tiekiamą Vilniaus miesto savivaldybei šilumos energiją. Trišalės tarpusavio atsiskaitymų sutartys, rodo visų trijų šalių valią ieškoti tarpusavio atsiskaitymų sutrikimo priežasčių bei tokias priežastis šalinti. Tačiau 2015 metų pradžioje dėl staiga nemotyvuotai pasikeitusios ieškovo pozicijos šalys kol kas nepasiekė analogiško susitarimo. Akivaizdu, jog Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai/neveikimas objektyviai yra viena pagrindinių atsakovo vėlavimo atsiskaityti su ieškovu priežasčių. Ieškovo reikalavimas priteisti 27890,05 Eur delspinigių yra nepagrįstas, nes lentelėje nenurodyta delspinigių paskaičiavimo norma, todėl neįmanoma patikrinti paskaičiavimo teisingumo, jo atitikimo sutartinėms atsakovo prievolėms. Atsakovo teikiamos viešosios paslaugos ir gaunamos pajamos absoliučia dauguma yra susijusios su buitiniais energijos vartotojais (gyventojais). 2013 m. spalio 10 d. buvo pakeistas Delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims įstatymo 2 str., kuriuo sumažinta buitiniams energijos vartotojams taikytina delspinigių norma iki 0,02 proc. už pavėluotą atsiskaitymą. Atsakovas šią įstatymo normą vartotojams pradėjo taikyti nuo 2014 m. gegužės 1 d. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodytą, jog esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis Nr. 3K-3-605/2005). Taigi tarp šalių 2000-2004 metais sudarytoms sutartims taikytinos imperatyvios teisės normos, todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja delspinigių, kurių dydis viršija įstatyme numatytą. Ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų taip pat nepagrįstas, kadangi Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. ir taikomas tik nuo šios datos sudaromiems komerciniams sandoriams. Tuo tarpu sutartys tarp šalių buvo sudarytos 2004 m. sausio 26 d. ir 2003 m. lapkričio 14 d. (t. III, b. l.14-17).

Ieškovo atstovas teismo posėdyje palaikė ieškovo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

Faktinės aplinkybės

Nustatyta, kad ieškovas UAB „Vilniaus vandenys“ ir atsakovas UAB „Vilniaus energija“ yra sudarę sutartis dėl šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo paslaugų teikimo: 2004 m. sausio 26 d. sutartį dėl šalto vandens, tiekiamo į renovuotas boilerines, pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartį Nr. 24 (t. II, b. l. 316-317), 2004 m. sausio 26 d. sutartį dėl gyvenamųjų namų šilumos punktams parduodamo karšto vandens nuotekų šalinimo bei valymo paskirstymo ir apmokėjimo Nr. 25 (t. II, b. l. 318-319), 2004 m. sausio 26 d. sutartį dėl šalto vandens pirkimo-pardavimo karštam vandeniui ruošti gyvenamųjų namų šilumos punktuose Nr. 26 (t. II, b. l. 320-321), 2003 m. lapkričio 14 d. sutartį dėl šalto vandens pirkimo-pardavimo karštam vandeniui ruošti naujuose namuose ir nuotekų šalinimo bei valymo Nr. 4533/886 (t. II, b. l. 322-323). Pagal minėtas sutartis ieškovas, nepriklausomai nuo to kaip jis kiekvienoje iš sutarčių vadinamas (pardavėju ar užsakovu), yra įsipareigojęs atlygintinai parduoti (tiekti) atsakovui šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti ir šalinti nuotekas, o atsakovas, nepriklausomai nuo to kaip sutartyse jis įvardijamas (pirkėju ar vykdytoju), yra įsipareigojęs naudoti tiekiamą vandenį karštam vandeniui ruošti ir apskaityti karšto vandens šalinamų bei valomų nuotėkų kiekį ir per sutartyse nustatytą terminą apmokėti sąskaitas už patiektą karštą vandenį bei pašalintas nuotekas. Laiku nesumokėjus, atsakovui pagal visas sutartis numatyta atsakomybė mokėti 0,04 procento dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Sutarties Nr. 4533/886 nustatyta, jog ši sutartis galioja iki bus pakeistas LR Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr. 1507 (t. III, b. l. 118-119). Minėtas Vyriausybės nutarimas buvo pakeistas 2014 m. rugpjūčio 26 d. panaikinant didžiąją dalį nutarimo punktų, o 2014 m. lapkričio 1 d. nutarimas iš viso neteko galios (t. III, b. l. 122-123). Ieškiniu prašoma priteisti 2197395,62 Eur įsiskolinimą, iš kurio pagrindinė skola – 2169505,57 Eur, delspinigiai – 27890,05 Eur (t. I, b. l. 11-13), pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. (t. I, b. l. 15-260, t. II, b. l. 1-314). Ieškovas atsiliepime į atsakovo prieštaravimus ieškiniu prašomą priteisti skolą sumažino iki 2124789,44 Eur, prašoma priteisti delspinigių suma liko ta pati – 27890,05 Eur (t. III, b. l. 57-58).

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl atsiskaitymo už ieškovo atsakovui pateiktą šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti ir suteiktas nuotekų šalinimo bei valymo paslaugas. Ieškovo reikalavimai yra grindžiami šalių sudarytomis sutartimis, kurių pagrindu prašoma priteisti iš atsakovo sumas už patiektą šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti 1-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą pasirinkusiems daugiabučių namų gyventojams. Kadangi atsakovas byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo priteisti ieškovo nepagrįstai gautą sumą ir ginčija sutartis/jų dalis, kurių pagrindu ieškovas ieškiniu prašo priteisti įsiskolinimą, todėl teismas pirmiausia pasisako dėl priešieškinio reikalavimų.

Bylos šalys pagal Energetikos įstatymo 2 str. 7 d. laikytinos energetikos įmonėmis, todėl šių įmonių tarpusavio santykiai bei santykiai su energijos išteklių ar energijos vartotojais grindžiami sutartimis, o energija vartotojams tiekiama, perduodama, skirstoma sudarius sutartis pagal privalomąsias standartines sąlygas (įstatymo 16 str. 6 d.). Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 2 d. nustato tris alternatyvius apsirūpinimo karštu vandeniu būdus – centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo (1-asis būdas); šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo (2-asis būdas); individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros (3-asis būdas). Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d. nustatyta daugiabučių namų vartotojų teisė CK 4.85 str. nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį; pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų; nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis; nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos apskaitos prietaisų rodmenis; karšto vandens tiekimo sąlygos (kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimas, mokėjimo tvarka) nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje. Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d. nustato, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas.

Nurodytų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog esami karšto vandens ir šilumos tiekėjai jais yra tol, kol buitiniai šilumos ir karšto vandens vartotojai (daugiabučių namų gyventojai) priima sprendimus ir su kitais šilumos tiekėjais sudaro, jeigu tokios nesudarytos, šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis, su karšto vandens tiekėjais – karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis, su geriamojo vandens tiekėjais – geriamojo vandens pirkimo-pardavimo sutartis. Kitaip tariant, įstatyme nustatytas 1-asis būdas numato, kad šilumos tiekėjas (UAB „Vilniaus energija“) yra ir karšto vandens tiekėjas, t. y. būtent jis, o ne vartotojai tiesiogiai, turi įsigyti geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti iš ieškovo UAB „Vilniaus vandenys“ ir vartotojams parduoti galutinį kompleksinį produktą – karštą vandenį, o ne tik šilumą jam pašildyti, kaip 2-ojo būdo atveju. Tuo tarpu tam, kad galėtų būti taikomas 2-asis būdas, t. y. vartotojai tiesiogiai atskirai mokėtų atsakovui už krašto vandens pašildymą, o ieškovui – už geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti patiekimą, būtent vartotojai turėtų priimti atitinkamus sprendimus – sudaryti su vandens ir šilumos tiekėjais energijos pirkimo-pardavimo sutartis (CK 6.383 str.), kurios yra pagrindas energijos pirkimo-pardavimo santykiams tarp vartotojų ir energijos tiekėjų atsirasti/pasikeisti. Teismas nekvestionuoja atsakovo nurodomos CK 6.384 str. 1 d. normos, kad prijungus įrenginius prie energijos tiekimo tinklų, sutartis tarp energijos tiekėjo ir buitinio vartotojo laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais. Tačiau teismas nesutinka, jog CK 6.384 str. 1 d. nuostata turėtų būti taikoma ir ginčo teisiniams santykiams, kadangi, kaip minėta, Šilumos ūkio įstatymo 15 str. įtvirtinta vartotojų teisė pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ir nustatyti privalomi šios teisės realizavimo reikalavimai – sprendimas keisti esamą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą turi būti priimamas CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, laikantis įstatyme nustatytos procedūros. Vartotojams įstatymų nustatyta tvarka priėmus sprendimą pasirinkti konkretų apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ir apie tai informavus tiekėjus, pastariesiems, kaip viešosios paslaugos tiekėjams, atsiranda pareiga inicijuoti atitinkamų sutarčių sudarymą, o vartotojai įgyja teisę reikalauti, kad su jais atitinkamos sutartys būtų sudarytos. Taigi būtent sutarčių su naujais tiekėjais sudarymas pripažintinas juridiniu faktu, keičiančiu anksčiau galiojusią apsirūpinimo karštu vandeniu tvarką bei tarp šios bylos šalių sudarytos sutarties Nr. 4533/886 vykdymo apimtį. Atsakovas teigdamas, jog ši sutartis yra negaliojanti, nepateikė jokių įrodymų, jog vartotojai yra tinkamai realizavę 2-ąjį būdą, todėl nėra pagrindo teigti, kad gyventojų sutartys su ieškovu dėl šalto vandens pirkimo karštam vandeniui ruošti buvo sudarytos konkliudentiniais veiksmais. Atitinkamai negali būti rimtai vertinamas atsakovo teiginys, jog ieškovui kilo pareiga pateikti gyventojams ofertą dėl naujų sutarčių sudarymo, kadangi įstatymas numato būtent vartotojams teisę pasirinkti kokias sutartis sudaryti. Dėl šių aplinkybių teismas taip pat skeptiškai vertina ir atmeta atsakovo argumentus dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatų taikymo ginčo atveju, nes jos nepaneigia Šilumos ūkio įstatymo normų, pagal kurias karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas, iki kol vartotojai tinkamai neįgyvendino pasirinkimo apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju būdu.

Atitinkamai negalima sutikti su atsakovo reikalavimu priteisti iš ieškovo 69742,42 Eur nuostolių dėl nepagrįsto praturtėjimo. Įstatyme nurodyta, jog nepagrįstas praturtėjimas yra tokia situacija, kai asmuo, be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.237 str. 1 d.). Praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.242 str. 3 d.). Kasacinėje praktikoje nurodoma, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis Nr. 3K-3-372/2011). Taigi pagal įstatymo ir kasacinio teismo išaiškinimus, be kitą ko, yra svarbus praturtėjimo ar turto gavimo būdas – turtas pas kitą asmenį neturi atsirasti įstatymo ar sutarties pagrindu.

Nagrinėjamu atveju šalių teisiniai santykiai atsirado iš 2003 m. lapkričio 14 d. sutarties dėl šalto vandens pirkimo-pardavimo karštam vandeniui ruošti naujuose namuose ir nuotekų šalinimo bei valymo Nr. 4533/886. Taigi ieškovas 69742,42 Eur sumą gavo iš atsakovo sutarties pagrindu. Remiantis atsakovo paaiškinimais ir pateiktais dokumentais (t. III, b. l. 169-171) ir teismų informacinės sistemos duomenimis, UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3508-781/2016 pagal ieškovo UAB „Vilniaus vandenys“ ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus energija“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo (ieškovo reikalavimai analogiški kaip ir šioje byloje, skiriasi tik sumų dydžiai ir atsiskaitymo laikotarpis – nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.), pareiškė priešieškinį, be kitą ko, dėl Nr. 4533/886 pripažinimo pasibaigusia nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. ir 41228,41 Eur nuostolių dėl nepagrįsto praturtėjimo priteisimo. Minėtoje byloje sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2016 m. sausio 27 d. Taigi minėta sutartis iki šiol nėra nuginčyta, ji yra galiojanti ir turi šalims įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), todėl negalima teigti, jog ieškovas atsakovo reikalaujama priteisti suma praturtėjo be pagrindo. Teismas atkreipia dėmesį, jog atsakovas priešieškinius dėl nepagrįsto praturtėjimo tiek šioje byloje, tiek Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3508-781/2016 pareiškė tik po ieškovo kreipimosi į teismą dėl skolos pagal sutartį priteisimo ir praktiškai vienu metu – 2015 m. spalio mėn. pabaigoje, t. y. atsakovas sutartį vykdė – pašildė iš ieškovo gaunamą šaltą vandenį ir tiekė karštą vandenį gyventojams, pateikinėjo jiems sąskaitas ir atsiskaitinėjo su ieškovu pagal jo pateikiamas sąskaitas apie metus laiko nuo sutarties 6.3 p. numatyto įvykio (Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 pakeitimo 2014 m. rugpjūčio 26 d. ir (ar) panaikinimo 2014 m. lapkričio 1 d.), nereikšdamas ieškovui jokių pretenzijų, kurių ieškovas atsakovui taip pat nereiškė (išskyrus dėl skolos sumokėjimo). Abiejose byloje atsakovas prašo priteisti iš viso net 110970,83 Eur nuostolių dėl nepagrįsto praturtėjimo. Atsakovas yra didelę patirtį turinti energetikos įmonė, todėl atsižvelgiant į neva be pagrindo pervestų (įskaitytų) lėšų sumą ir laikotarpį, manyti, jog sutartis buvo tęsiama be jokio pagrindo, būtų nepagrįsta, tai taip pat neatitiktų sutarčių aiškinimo ir protingumo bei sąžiningumo principų (CK 6.193 str., 1.5 str.). Šios aplinkybės rodo, jog šalys realiai nesiejo sutarties galiojimo su 6.3 p. nurodytu įvykiu ir sutartį laikė galiojančia bei įpareigojančia šalis net ir po minėto įvykio. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, jog taikyti CK 6.237 str. 1 d. ir priteisti atsakovui 69742,42 Eur nėra pagrindo.

Dėl sutarčių pakeitimo

Atsakovas priešieškiniu taip pat prašo nuo 2014 m. gegužės 1 d. modifikuoti šalių sudarytas sutartis Nr. 24 ir Nr. 26, sumažinant 0,04 proc. delspinigių normą už kiekvieną vėlavimo dieną iki 0,02 proc. Atsakovo teigimu sutartyse nustatytas delspinigių dydis, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas, remdamasis Delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims įstatymu, nuo 2014 m. gegužės 1 d. buitiniams energijos vartotojams taiko 0,02 proc. delspinigių normą už pavėluotą atsiskaitymą, yra per didelis ir prieštarauja įstatymui. Teismas su tokiais atsakovo argumentais nesutinka.

Pagal CK 6.71 str. 1 d. netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Netesybų, taigi ir delspinigių, teisinė prigimtis yra dvejopa: tai yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas ir sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.71, 6.258 str.). Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę. Sutartyje numatyti delspinigiai skatina skolininką tinkamai ir laiku įvykdyti prievolę ir taip išvengti neigiamų turtinių padarinių. Skolininkas laiku ar tinkamai nevykdydamas savo prievolės žino, kokios neigiamos pasekmės jo laukia. CK 6.223 str. 2 d. nustato, jog vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį, taip pat kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. To paties straipsnio 3 d. nustato, jog ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį ar per trisdešimt dienų iš jos negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokios sutarties pakeitimo tvarkos. Sutarties pakeitimo teismo sprendimu atvejai dėl delspinigių dydžio numatyti CK 6.73 str. 2 d. ir 6.258 str. 3 d., kuriose nustatyti netesybų (delspinigių) mažinimo atvejai, jei netesybos yra aiškiai per didelės (ar neprotingo dydžio) arba prievolė iš dalies įvykdyta.

Pirmiausia teismas atkreipia dėmesį, jog šalys sutartis sudaro laisva valia ir savo nuožiūra nustato tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str. 1 d.), o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str.). Atsakovas siekia pakeisti dviejų dar 2004 metais sudarytų neterminuotų sutarčių Nr. 24 ir Nr. 26 nuostatas (4.5 p.; 4.7 p.) dėl delspinigių normos sumažinimo nuo 0,04 proc. iki 0,02 proc., nors tokius pakeitimus iš pradžių turėjo siekti atlikti šalių susitarimu ir tik nesusitarus taikiai kreiptis į teismą (sutarčių 6.2 ir 6.3 p., CK 6.223 str. 2 d.). Tačiau byloje nėra duomenų, jog per visą sutarčių galiojimo laikotarpį, t. y. per daugiau nei 10 metų, atsakovas ieškovui reikštų pretenzijas, jog sudarytos sutartys, konkrečiai dalyje dėl delspinigių dydžio, pažeidžia atsakovo teises ar šalių interesų pusiausvyrą. Todėl spręstina, jog tokios šalių sulygtos netesybos buvo ir yra jų suderinta valia nustatyta sutarčių sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Atsakovo argumentus, jog pasikeitus Delspinigių už nesumokėtus mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 str., atsakovas vartotojams pradėjo taikyti 0,02 proc. delspinigių normą už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną, teismas atmeta kaip nepagrįstus, kadangi šis specialus įstatymas negali būti taikomas, kadangi šis įstatymas reglamentuoja atsakovo ir fizinių asmenų tarpusavio santykius, o ne tarp dviejų energetikos įmonių, dėl delspinigių dydžio. Atsakovas kitų argumentų, dėl kurių delspinigių norma turėtų būti mažinama, nurodė. Todėl teismas atsižvelgdamas į tai, jog abi šalys yra stambios energetikos įmonės, turinčios patirties verslo ir derybų srityje, sprendžia, jog atsakovas turėjo visas galimybes numatyti galimas sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo pasekmes, derėtis ir susitarti dėl abiems priimtino delspinigių tarifo. Iki priešieškinio pareiškimo atsakovas delspinigių dydžio tarifo klausimo nekėlė, todėl būtų nepagrįsta keisti sutartis dėl delspinigių dydžio mažinimo, tokiu būdu paneigiant šalių valią. Teismas atkreipia dėmesį, jog ginčo sutartyse numatytų 0,04 proc. delspinigių dydis už uždelstą atsiskaityti dieną (14,6 proc. per metus) nėra didelis ir pats savaime. Tą patvirtina ir, pavyzdžiui, už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. ieškiniu prašoma priteisti 2169505,57 Eur skola ir 27890,05 Eur delspinigių, kurie pagal atitinkamas PVM sąskaitas-faktūras paskaičiuoti nuo 2015 m. kovo mėn. (t. I, b. l. 11-12) iki 2015 m. gegužės 14 d.: atsakovas dalį skolos (44716,13 Eur) grąžino (įskaitė) tik 2015 m. gegužės 29 d. (t. III, b. l. 48) ir šiuo metu skola sudaro 2124789,44 Eur ir tiek pat 27890,05 Eur delspinigių, t. y. beveik 80 kartų mažesnę sumą. Taigi atsakovas grąžina tik nedideles sumas lyginant su pagrindine skola, šios aplinkybės taip pat sudaro pagrindą nekeisti atitinkamų sutarčių punktų dėl delspinigių dydžio, nes tai neatitiktų CK 6.73 str. 2 d. ir 6.258 str. 3 d. nurodytų siekiamų tikslų.

Dėl ieškinio reikalavimų

CK 6.38 str. 1 d. nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymą ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. Pagal CK šeštos knygos V ir XXIII skyriaus nuostatas atsakovui yra taikoma civilinė atsakomybė, nes šiuo atveju šalis sieja sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai. CK 6.305 str. 1 d., 6.314 str. ir 6.344 str. 1 d. yra nustatyta pirkėjo pareiga sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje. CK 6.248 str. 1 d. nustato, kad skolininko kaltė yra preziumuojama, todėl atsakovo pareiga yra įrodyti, jog prievolė laiku buvo neįvykdyta ne dėl jo kaltės.

Atmetus priešieškinio reikalavimus dėl ieškovo nepagrįsto praturtėjimo gauto pagal sutartį 4533/866 ir sutarčių Nr. 24 ir Nr. 26 pakeitimo dalyje dėl delspinigių dydžio, toliau teismas pasisako dėl atsakovo atsikirtimų į ieškovo ieškinio reikalavimus.

Atsakovas nurodo, jog ieškovas nepagrįstai kreipėsi į teismą su ieškiniu, nes iki tol šalys ginčus sprendė taikiai, sudarinėdamos trišalius (tarp šalių) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarpusavio atsiskaitymo aktus; savivaldybė, kuri taip pat yra ir ieškovo akcininkė, skolinga atsakovui 26229011,7 Eur, todėl tai sąlygojo atsakovo vėlavimą atsiskaityti su ieškovu. Teismas su tokiais argumentais nesutinka ir pažymi, jog ieškovas yra juridinis asmuo, todėl yra savarankiškas teisės subjektas, galintis savo veiksmais įgyti teises ir turėti pareigas, ir jis neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles (CK 2.33 str. 1 d., 2.53 str., 2.56 str., CK 2.50 str. 2 d.). Be to, šalių sudarytose sutartyse, iš kurių kildinamas įsiskolinimas, nėra numatyta, kad atsakovo pareiga atsiskaityti su ieškovu yra siejama su ieškovo dalyvio Vilniaus miesto savivaldybės atsiskaitymu su atsakovu. Nors atsakovas pridėjo įrodymus, jog šalys ir trečiasis asmuo tarpusavio ginčus dėl įsiskolinimo praeityje sprendė taikiai (t. III, b. l. 20-29), sudarinėdamos tarpusavio atsiskaitymo sutartis, tačiau iš šių sutarčių turinio matyti, kad jos sudarytos atsiskaitymams už konkretų laikotarpį ir galiojimo perspektyvos už ateityje atsiradusias prievoles jose nėra nustatyta. Todėl spręstina, jog trečiojo asmens neatsiskaitymas su atsakovu nėra susijęs su nagrinėjama byla.

Atsakovas taip pat nurodo, jog ieškovui sumažinus ieškinio reikalavimus, turėjo sumažėti ir delspinigių suma, taip pat nesutinka su delspinigių dydžiu, prašydamas juos sumažinti iki 0,02 proc. tarifo. Teismas su tokia atsakovo pozicija nesutinka ir pažymi, jog įmokų paskirstymo tvarka yra sulygta visose šalių sudarytose ir yra tokia pati: pirmiausia užskaitoma skola, po to einamojo mėnesio sąskaita, trečiąja eile – delspinigiai. Tokį šalių sutartą įmokų paskirstymo eiliškumą įstatymas leidžia (CK 6.54 str.), todėl atsakovui 2015 m. gegužės 29 d., t. y. po ieškovo 2015 m. gegužės 14 d. atliktų skolos dalių paskaičiavimų nurodytų prie ieškinio pridėtoje lentelėje, įskaičius 44716,13 Eur sumą, ieškovas turėjo teisę įskaityta suma sumažinti ieškinyje nurodytą pagrindinę skolą, ką ieškovas ir padarė patikslindamas prašomos priteisti skolos dydį atsiliepime į atsakovo prieštaravimus. Atitinkamai ieškovas turėjo teisę nemažinti delspinigių sumos, kuri paskaičiuota iki įskaitymo. Nors reikalavimus, ginčijamus teisme, įskaityti draudžia įstatymas (CK 6.134 str. 1 d. 1 p.), tačiau šiuo atveju atsakovas įskaitymą atliko iki ieškinio priėmimo teisme 2015 m. birželio 4 d., todėl ir dėl šios aplinkybės atsakovo argumentai dėl delspinigių paskirstymo neturi teisinės reikšmės. Atsakovas teigdamas, jog nėra aiški delspinigių norma, prieštarauja pats sau, kadangi iš ieškovo pateiktos lentelės matyti, jog delspinigiai paskaičiuoti taikant 0,04 proc. tarifą, kuris yra numatytas visose tarp šalių sudarytose sutartyse, ir kurį atsakovas siekia sumažinti iki 0,02 dydžio. Teismo vertinimu ieškovas byloje įrodė delspinigių dydžio pagrįstumą, kadangi su ieškiniu pateiktoje lentelėje tiksliai nurodytos skolos atsiradimo datos, sąskaitos, kurios taip pat pateiktos su ieškiniu, delspinigių skaičiavimo pradžia ir pabaiga. Teismas dėl delspinigių dydžio mažinimo pasisakė sprendimo dalyje dėl sutarčių pakeitimo, todėl pakartotinai dėl delspinigių dydžio mažinimo nepasisako ir atmeta atsakovo argumentus tais pačiais motyvais.

Atsakovas taip pat nesutinka su ieškinio reikalavimu priteisti procesines palūkanas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas, teigdamas, jog šis įstatymas įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. ir taikomas tik nuo šios datos sudaromiems komerciniams sandoriams, tuo tarpu tarp šalių sudarytos sutartys, iš kurių kildinamas įsiskolinimas, sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo. Teismas su tokia atsakovo pozicija sutinka ir pažymi, jog iš tikrųjų 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 str. ir 2004 m. liepos 15 d. įstatymo pakeitime (papildytas 1 str., Žin., 2004, Nr. 116-4335) buvo nurodoma, jog įstatymas taikomas tik nuo minėtos datos sudaromiems komerciniams sandoriams. 2012 m. spalio 17 d. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-2287, išdėstęs įstatymą nauja redakcija, 2 str. 1 d. ir 2 d. taip pat nustatė, kad nauja įstatymo redakcija įsigalioja 2013 m. kovo 1 d. ir jos nuostatos taikomos komercinėms sutartims, sudarytoms po šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. 2013 m. kovo 1 d. Nors ieškovas nurodo, jog dabartinėje nuo 2015 m. sausio 1 d. (Žin., 2003, Nr. 123-5571; 2012, Nr. 127-6389) įsigaliojusioje įstatymo redakcijoje nėra numatyta apribojimų sandorių sudarymo datai, tačiau toks teiginys yra nepagrįstas, kadangi nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo ne nauja įstatymo redakcija, o tiesiog buvo pakeisti įstatymo 2 ir 7 straipsniai (TAR, 2014-10-17, Nr. 2014-14283), todėl naujos įstatymo redakcijos galiojimas ir taikymas sudarytiems komercinėms sutartims išliko toks pats – nuo 2013 m. kovo 1 d. Ieškovas taip pat nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartimi Nr. 3K-3-435/2014 panašioje byloje paliko žemesnės instancijų teismų sprendimus, kuriuose pagal tas pačias sutartis, iš kurių kildinamas įsiskolinimas šioje byloje, buvo priteistos procesinės palūkanos remiantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu. Iš tiesų susipažinus su kasacinio teismo nutartimi matyti, jog ja buvo palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimas civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus vandenys“ ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus energija“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Tačiau kasacinis teismas dėl procesinių palūkanų savo nutartyje nepasisakė, tuo tarpu žemesnės instancijos teismai dėl procesinių palūkanų pasisakė tik tuo aspektu, kad sandoriai, iš kurių kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje, yra komerciniai sandoriai Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo prasme. Tuo tarpu šioje byloje nėra ginčijama, jog tarp šalių sudaryti sandoriai yra komerciniai, o ginčijama, jog jie sudaryti iki Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo pradinės ir naujos redakcijos įsigaliojimo. Iš tiesų sutartys, iš kurių kildinamas įsiskolinimas, yra sudarytos 2004 m. sausio 26 d. ir 2003 m. lapkričio 14 d., t. y. iki specialaus įstatymo įsigaliojimo. Todėl teismas atsižvelgdamas į šias aplinkybes sprendžia, jog nagrinėjamu atveju procesinės palūkanos gali būti priteistos tik remiantis CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 2 d., pagal kurias skolininkui privačiam juridiniam asmeniui kyla pareiga mokėti procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Apibendrinant tai kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog ieškinys iš esmės yra pagrįstas ir įrodytas, nes atsakovas nesumokėjo ieškovui už patiektą šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti ir suteiktas nuotekų šalinimo bei valymo paslaugas pagal tarp šalių sudarytų ir galiojančių sutarčių pagrindu ieškovo išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, nors kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, tuo tarpu atsakovas neįrodė, jog prievoles pagal sutartis įvykdė tinkamai (CK 6.38 str. 1 d., 6.63 str. 1 d., 6.256 str. 1 d.). Tačiau ieškovui sumažinus ieškinio reikalavimus ir teismui sutikus su atsakovo argumentais dėl procesinių palūkanų dydžio, teismas sprendžia, jog yra pagrindas preliminarų sprendimą pakeisti, priteisiant ieškovui UAB „Vilniaus vandenys“ iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ 2124789,44 Eur skolos, 27890,05 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. birželio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Priteistina atlyginimo suma negali būti didesnė už teisingumo ministro bei Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijose nustatytąją. Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Ieškovas pateikė mokėjimo dokumentus už advokato pagalbą šioje byloje 1573 Eur sumai (t. III, b. l. 199-200). Ieškovo atstovas advokatas šioje byloje 2015 m. gegužės mėn. parengė ieškinį, 2015 m. birželio mėn. – atskirąjį skundą dėl 2015 m. birželio 8 d. nutarties netenkinti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2015 m. liepos mėn. – atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus, 2015 m. lapkričio mėn. – atsiliepimą į priešieškinį, dalyvavo 2015 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdyje 26 min., 2015 m. spalio 13 d. – 21 min., 2016 m. sausio 12 d. – 62 min., viso 109 min. Kadangi ieškovas visas atstovavimo išlaidas advokatui apmokėjo 2016 m. sausio mėn., todėl apskaičiuojant priteistinas sumas imamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris 2015 m. III ketvirtį siekė 735,1 Eur. Remiantis rekomendacijomis ir Lietuvos statistikos departamento duomenimis už ieškinio parengimą maksimali atlygintina suma tuo metu buvo 1837,75 Eur (8.2 p.), už atskirojo skundo – 294,04 Eur (8.15 p.), už atsiliepimo į prieštaravimus – 624,84 Eur (8.5 p.), už dalyvavimą teismo posėdyje – 147,02 Eur (už dvi val.; 8.19, 9 p.), viso – 2903,65 Eur. Teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovo atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nutarties buvo atmestas, todėl bylinėjimosi išlaidos už jo parengimą negali būti priteisiamos. Nepaisant to, prašoma atlyginti suma 1573 Eur yra beveik dvigubai mažesnė už maksimalią priteistiną, todėl atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į bylos sudėtingumą (pareikštas priešieškinys), laikytina, jog prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra protingo dydžio ir todėl priteisiama.

Ieškovo ieškinio 2015 m. birželio 4 d. pareikšto dokumentinio proceso tvarka suma siekė 2197395,62 Eur, nuo kurios, remiantis CPK 80 str. 1 d. 1 ir 7 p., ieškovas teisingai sumokėjo 11566 Eur žyminį mokestį (t. I, b. l. 9). Ieškovas atsiliepimu į atsakovo prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo sumažino ieškinio sumą iki 2152679,49 Eur, už kurią mokėtinas 11342 Eur žyminis mokestis. Kadangi ieškinio sumą ieškovas sumažino iki teismo 2015 m. liepos 24 d. nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 141 str. 1 d.), laikytina, jog ieškovas sumokėjo daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai, todėl permokėta žyminio mokesčio dalis 224 Eur jam grąžinama (CPK 87 str. 1 d. 1 p.), o iš atsakovo ieškovui priteistinas 11342 Eur žyminio mokesčio atlyginimas. Iš viso, įskaitant išlaidas už advokato pagalbą, ieškovui iš atsakovo priteistina 12915 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Valstybės patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos sudaro 3,49 Eur, todėl ieškinį tenkinus visiškai, o priešieškinį atmetus, priteistinos iš atsakovo (CPK 96 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 279 straipsniais

nusprendė:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. preliminarų sprendimą.

Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus vandenys“ (j. a. k. 120545849) iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ (j. a. k. 111760831) 2124789,44 Eur (du milijonai šimtas dvidešimt keturi tūkstančiai septyni šimtai aštuoniasdešimt devyni eurai, 44 ct) skolos, 27890,05 Eur (dvidešimt septyni tūkstančiai aštuoni šimtai devyniasdešimt eurų, 5 centai) delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. birželio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovo UAB „Vilniaus energija“ priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus vandenys“ (j. a. k. 120545849) iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ (j. a. k. 111760831) 12915 Eur (dvylika tūkstančių devyni šimtai penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti ieškovui UAB „Vilniaus vandenys“ (j. a. k. 120545849) 224 Eur (du šimtai dvidešimt keturi eurai) žyminio mokesčio (mokėta SEB banko 2015 m. gegužės 22 d. mokėjimo nurodymu Nr. 2081).

Priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ (j. a. k. 111760831) valstybės naudai 3,49 Eur (tris eurus, 49 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas išaiškina, kad pagal CPK 87 str. 2 d, 140 str. 4 d. per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia, grąžinant 75 %% žyminio mokesčio. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjusius teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese (LR CK 1.5 str., 1.137 str., 6.145 str. - 6.153 str., CPK 7 str., 8 str., 79 str., 80 str., 88 str., 92 str., 93 str., 96 str., 150 str. 2 d., 177 str. - 179 str., 182 str. 1 p., 185 str.).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.