- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-21
- Bylos Nr.
- e2A-346-798/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00300-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Dalia Kačinskienė, Antanas Rudzinskas
- Ieškovas
- D. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys civilinėje byloje pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovams antstoliui V. M., uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“ dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, nes antstolis netinkamai informavo skolininką apie vykdomojoje byloje priimamus patvarkymus bei ginčo turtas parduotas per maža kaina.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 13 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad antstolis ėmėsi visų būtinų veiksmų realiai turto rinkos vertei nustatyti, t. y. paskyrė ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti. Apie paskirtą ekspertizę ir jos metu nustatytą turto kainą tinkamai informavo skolininką. Iš vykdomosios bylos medžiagos nustatė, kad ieškovas nušalinimo ekspertui nepareiškė, per nustatytą terminą motyvuotų prieštaravimų dėl ekspertizės ir jos metu nustatytos turto vertės nepateikė. Skolininko pateikti nemotyvuoti prieštaravimai dėl eksperto nustatytos turto rinkos vertės antstolio 2016 m. gruodžio 5 d. patvarkymu buvo atmesti. Skolininkas šio patvarkymo neskundė. Ieškovas antstoliui nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti ekspertizės metu nustatyta turto verte. Nesant jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti ekspertizės metu nustatyta turto rinkos verte, antstolis pagrįstai ja vadovavosi. Vien ieškovo nurodymas, jog jis nesutinka su parduoto turto verte, nėra pakankamas įrodymas jo įrodinėjamai aplinkybei nustatyti. Teismas sprendė, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad antstolis nevykdė savo pareigos užtikrinti teisingą turto įkainojimą. Priešingai, antstolis, organizuodamas turto išieškojimo veiksmus, laikėsi įstatymo reikalavimų ir ėmėsi visų reikalingų veiksmų turto rinkos kainai nustatyti.
2.2. Pradinė paskelbtų varžytynių kaina sudarė 72 000 Eur (80 procentų nustatytos turto vertės). Iš varžytynių parduodamu turtu susidomėjo tik viena varžytynių dalyvė, kuri pasiūlė savo kainą ir varžytynes laimėjo. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad reali turto rinkos vertė tuo metu buvo didesnė, nei nustatyta šio turto rinkos vertė, ar, kad turtas buvo parduotas iš varžytynių už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos
2.3. Ieškovo argumentas, kad antstolis turėjo perkainoti turtą, nes jis perleistas praėjus daugiau nei pusantrų metų po varžytynių, per tą laiką nekilnojamojo turto kainos ženkliai pasikeitė, teismo buvo atmestas. Turto pardavimo varžytynės buvo paskelbtos 2016 m. gruodžio 5 d., įvyko 2017 m. sausio 5 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad varžytynėse įsigyto turto perdavimas – varžytynių akto surašymas buvo sustabdytas paties ieškovo iniciatyva, t. y. teismui jo prašymu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Dėl šios priežasties varžytynių aktas buvo surašytas tik 2018 m. rugpjūčio 6 d. Nagrinėjamu atveju nėra svarbu kokia turto rinkos vertė buvo varžytynių akto surašymo metu, nes turtas iš varžytynių buvo parduotas 2017 m. sausio 5 d., pagal ekspertizės metu nustatytą turto rinkos vertę. Todėl antstolis varžytynių akto surašymo metu neturėjo pagrindo perkainoti parduotą turtą.
2.4. Vertindamas ar ieškovas buvo tinkamai informuotas apie priverstinio vykdymo veiksmus, teismas nustatė, kad 2016 m. gruodžio 6 d. patvarkymas, kuriuo antstolis paskelbė pirmąsias ginčo turto varžytynes buvo išsiųstas skolininko nurodytu adresu, tačiau nebuvo įteiktas. Vykdymo procese skolininkui keliama pareiga būti aktyviam, domėtis vykdymo eiga, bendradarbiauti su antstoliu ir padėti jam greitai bei tinkamai įvykdyti teismo sprendimą. Taigi, jeigu skolininkas buvo išvykęs, ar pakeitęs gyvenamosios vietos adresą, jis privalėjo apie tai informuoti antstolį. Nustatyta, kad skolininkui buvo įteiktas antstolio raginimas įvykdyti sprendimą, paaiškinant, jog priešingu atveju antstolis pradės įkeisto turto realizavimą priverstine tvarka, 2014 m. rugsėjo 22 d. patvarkymas, kuriuo buvo paskirta ekspertizė ginčo turto vertei nustatyti, pranešimas apie ekspertizės metu nustatytą turto vertę. Vadinasi ieškovas žinojo apie antstolio atliekamus vykdymo veiksmus. Skolininkas gavęs pranešimą apie ekspertizės metu nustatytą turto rinkos vertę, kuriame buvo nurodyta, jog antstolis pirmąsias varžytynes skelbia ne anksčiau, kaip po 20 dienų nuo informacijos apie areštuoto turto įvertinimą išsiuntimo skolininkui dienos, galėjo pasiteirauti antstolio ir sužinoti kada bus paskelbtos varžytynės. Tačiau skolininkas į antstolį nesikreipė ir vykdomosios bylos eiga nesidomėjo. Taip pat minėtame pranešime skolininkui buvo išaiškinta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 704 straipsniu iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklapyje jis gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti areštuoto turto pirkėją. Akivaizdu, jog ieškovas žinojo ir apie savo teisę siūlyti jam priklausančio turto pirkėją, tačiau šia savo teise nesinaudojo. Esant šioms aplinkybėms, teigti, kad antstolis nevykdė pareigos informuoti skolininką apie atliekamus vykdymo veiksmus, nėra pagrindo.
2.5. Ieškovo nuomone, buto pardavimo iš varžytynių procedūra įvyko antstoliui ir UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ susitarus. Teismas su šiais ieškovo argumentais nesutiko. Varžytynės vyko CPK 713 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. elektroniniu būdu specialiame interneto tinklalapyje interneto tinklalapyje www.evarzytynes.lt. Varžytynes vykdė šio interneto tinklapio valdytojas valstybės įmonė (toliau – VĮ) Registrų centras. Varžytynės vyko viešai, jose galėjo dalyvauti kiekvienas jomis susidomėjęs asmuo. Teisės aktai nenumato draudimo varžytynėse dalyvauti išieškotojui ar kitam vykdomosios bylos baigtimi suinteresuotam asmeniui, tačiau dalyvaujančių asmenų duomenys viešai nepateikiami. Šie duomenys nėra žinomi ir antstoliui, kuris informuojamas tik apie varžytynių laimėtoją. Vadinasi, antstolis neturėjo jokios galimybės žinoti, kad varžytynėse dalyvauja atsakovė UAB „Būsto paskolų draudimas“ bei įtakoti varžytynių rezultatą.
2.6. Ieškovo argumentai, kad varžytynės yra neteisėtos, nes antstolis nepasiūlė būdų dengti įsiskolinimą be varžytynių, neieškojo galimybių įsiskolinimą dengti kilnojamojo turto dalimi, yra nepagrįsti. Hipotekos sutarties šalims susitarus pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrinti įkeičiamu daiktu ir skolininkui neįvykdžius hipoteka užtikrintos prievolės, išieškojimas visu pirma nukreipiamas į įkeistąjį turtą. Hipotekos kreditorius savo reikalavimo patenkinimą gauna iš įkeisto turto ir tik jeigu pardavus įkeistą turtą varžytynėse gaunama mažesnė suma, nei jam priklauso, šis kreditorius gali reikalauti išieškojimo iš kito skolininko turto bendra įstatymo nustatyta tvarka.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
3. Apeliaciniame skunde ieškovas D. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2819-392/2019. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad apeliantas nepakankamai bendradarbiavo su antstoliu. Apeliantas nuolat domėdavosi vykdomosios bylos eiga – atvykdavo į antstolio kontorą susipažinti su byla bei teikė skundus atsakovui, tačiau šis juos ignoruodavo teikdamas formalius atsakymus ir neteikė teismui šių tolimesniam nagrinėjimui. Spręsdamas skundo pagrįstumo klausimą teismas nenustatė, ar pagrįstai antstolis apelianto 2014 m. spalio 24 d., 2014 m. lapkričio 28 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d., 2016 m. lapkričio 24, skundus išnagrinėjo kaip prašymus ir teismui jų nagrinėti nepersiuntė.
3.2. Pažymi, kad patvarkymas dėl skelbiamų varžytynių ir kiti dokumentai ieškovui buvo teikiami netinkamai. Apeliantas yra ne kartą raštu informavęs atsakovą, kad pasiuntinių pašto tarnyba UAB ,,Megatomas“ neįteikdavo dokumentų ir neužtikrindavo tinkamo pašto pristatymo, todėl ieškovas raštu ne kartą prašė atsakovo siųsti visus dokumentus naudojantis AB Lietuvos pašto paslaugomis, tačiau minėtą apelianto (ieškovo) prašymą atsakovas ignoravo. Patvarkymo dėl turto realizavimo iš varžytynių (2016 m. gruodžio 6 d. Nr. 0240/14/01810) apeliantas (ieškovas) negavo ir jam apie tai nebuvo žinoma.
3.3. UAB ,,Finanse Property“ atliko 2016 m. lapkričio 8 d. Nekilnojamo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizę Nr. 161108V-01, kurioje nurodė, kad minėto būsto rinkos vertė – 90 000 Eur. Apeliantas iš esmės nesutiko su turto vertinimo etape gautu rezultatu – areštuoto turto kaina, apeliantas 2016 m. lapkričio 24 d. teikė antstoliui prašymą skirti pakartotinę ekspertizę, tačiau antstolis nereagavo. 2016 m. gruodžio 5 d. antstolis gavo skolininko 2016 m. lapkričio 28 d. skundą, kuriuo prašė įpareigoti antstolį nutraukti išieškojimą ir ekspertizę atlikti iš naujo. Dėl šios ekspertizės ieškovas pateikė motyvuotus prieštaravimus, tačiau antstolis juos nepagrįstai atmetė ir papildomos turto vertės nustatymo ekspertizės neskyrė apsiribodamas formaliu atsirašinėjimu.
3.4. Apelianto teigimu, antstolis negali aklai pasikliauti tik eksperto nustatyta areštuoto turto verte. Antstolis visais atvejais turi įvertinti ekspertizės aktą kartu su kitais duomenimis apie turto rinkos kainą ir kilus abejonių dėl ekspertizės akto privalo pasinaudoti įstatymine teise skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, nepriklausomai nuo to, ar vykdymo šalys pareiškė prieštaravimus dėl ekspertizės akto.
3.5. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo skirti papildomą ekspertizę ginčijamai rinkos kainai nustatyti ir, ekspertizei nustačius realią to meto ginčo objekto kainą, būtų buvęs objektyvus pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu ir, ieškovui įrodžius įgijėjų nesąžiningumą, grąžinti ginčo šalis į padėtį, buvusią iki turto pardavimo iš varžytynių. Taigi, siekiant atsakyti į klausimą svarbiausias aspektas yra kokia buvo buto tikroji rinkos vertė pardavimo momentu. Tikslu, kad būtų nustatyta, kokia ginčijamo turto vertė, buvo tikslinga skirti nekilnojamojo turto vertinimo pakartotinę ar papildomą ekspertizę.
3.6. Apelianto nuomone, varžytynės buvo vykdomos pažeidžiant teisės aktus, parduoto turto vertė neatitinka realios turto rinkos vertės. Atkreipia dėmesį, kad antstolis priėmęs vykdomąją bylą ne pagal CPK nustatytas procedūras iš karto 2014 m. rugsėjo 22 d. patvarkymu Nr. S2-26649 skyrė ekspertizę, turto rinkos vertei nustatyti butui su rūsiu (unikalus numeris duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į ieškovo D. K. apeliacinį skundą atsakovas antstolis V. M. nurodė, kad:
4.1. Daugelis apelianto skunde naudojamų argumentų nėra susiję su ieškinio dalyku bei pagrindu (pvz., žinojimas apie vykdymo procesą ir konkrečius jo veiksmus), o išdėstyti teiginiai apie neteisingai nustatytą turto vertę yra abstraktūs, paviršutiniški ir neturintys įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
4.2. Kiekvienas antstolio ginčo klausimu priimtas procesinis dokumentas buvo siunčiamas apeliantui jo deklaruotu registruotos gyvenamosios vietos adresu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas būtų domėjęsis išieškojimo eiga, būtų siūlęs savo areštuoto turto pirkėją, kuris gali įnešti ar jau yra įnešęs pinigines lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą. Tai leidžia pagrįstai manyti, jog apeliantas siekia ginti ne savo realiai pažeistą, o kaip įmanoma ilgiau savo žinioje išsaugoti turtą. Toks apelianto elgesys reiškia vykdomojo proceso nepagrįstą vilkinimą ir pažeidžia išieškotojo bei varžytynes laimėjusio asmens interesus.
Šalies argumentai
4.3. Apeliantas skunde nurodo, jog turto perdavimo iš varžytynių aktas iš esmės pažeidė jo interesus, nes turto kaina buvo esmingai mažesnė nei jo rinkos vertė. Apeliantas neįrodinėja sąlygų, kurioms esant turto perdavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu, o tik nurodo, jog jo teisių pažeidimas pasireiškia antstolio pernelyg žema kaina įvertintu turtu, tačiau tokio savo teiginio nepagrindžia jokiais argumentais. Taip pat apeliantas visiškai nepasisako dėl to, kaip yra pažeidžiamos jo teisės ir, kad toks jo teisių pažeidimas yra esminis, kuriam esant būtų visi pagrindai pripažinti turto perdavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas šiais argumentais nesiremia net savo apeliaciniame skunde, kas leidžia daryti išvadą, jog byloje nėra pakankamai pagrįstų duomenų, leidžiančių daryti išvadą antstolio ekspertizės neteisingumu.
4.4. Taip pat apeliantas neįrodinėja priežastinio ryšio tarp antstolio tariamo nepranešimo jam apie turto varžytynes ir tolimesnę jų eigą bei pagrindo pripažinti turto perdavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu. Taigi, lieka neaišku, kaip realiai yra pažeidžiamos apelianto teisės, kodėl apelianto teisių pažeidimas yra esminis bei, kokia, apelianto nuomone, turėtų būti turto vertė.
4.5. Teisės aktai nenumato draudimo varžytynėse dalyvauti net ir išieškotojui, ar kitam vykdomosios bylos baigtimi suinteresuotam asmeniui, nors, kaip minėta, trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ išieškotoju vykdomojoje byloje tapo tik 2018 m. spalio 9 d. Be to, varžytynėse dalyvaujančių asmenų duomenys viešai nepateikiami ir nėra žinomi net pačiam antstoliui, kadangi pastarasis yra informuojamas tik apie varžytynių laimėtoją. 2017 m. sausio 5 d. VĮ Registrų centras įstatymų nustatyta tvarka informavo antstolį, kad pirmosios varžytynės įvyko ir jas laimėjo didžiausią kainą – 72 000 Eur pasiūlęs pirkėjas – trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“. Taigi antstolis neturėjo jokios galimybės įtakoti varžytynių rezultatą. Darytina išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad antstolis turto realizavimo iš varžytynių procesą vykdė neteisėtai.
4.6. Turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Apeliantas teigia, kad jis teikė antstoliui motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės metu nustatytos turto vertės. Motyvuotais prieštaravimais paprastai laikytini tokie prieštaravimai, kai pateikiami aiškus duomenys ar aplinkybės dėl netinkamos turto vertės (pvz., pateikiama savo ruožtu parengta turto vertinimo ekspertizė). Šiuo atveju apeliantas apsiribojo tik formaliu antstolio pavedimu atliktos ekspertizės kvestionavimu ir nesutikimo su ja išreiškimu, tačiau nenurodė jokių esminių aplinkybių, kurios paneigtų atliktos ekspertizės objektyvumą. Kitas svarbus argumentas, jog varžytynių metu nustatyta pradinė nekilnojamojo turto pardavimo kaina nelemia galutinės nekilnojamojo turto pardavimo kainos, objektyvi turto rinkos vertė paprastai nustatoma varžytynių metu, kadangi nepriklausomai nuo turto įvertinimo, potencialūs turto pirkėjai papildomai savaip vertins parduodamą objektą kaip patrauklią investiciją, ir pirkėjų konkurencija nustatys varžytynėse parduodamo turto realią kainą.
4.7. Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog dėl antstolio nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų apeliantas prarado galimybę pasinaudoti savo teisėmis ir skųsti antstolio veiksmus. Ginčo turto vertė buvo nustatyta 2016 m. lapkričio 15 d. pranešimu, o pirmosios varžytynės paskelbtos 2016 m. gruodžio 5 d., todėl nekyla abejonių, kad 20 dienų imperatyvus terminas dėl pirmųjų varžytynių paskelbimo nebuvo pažeistas. Apeliantas turėjo pakankamai laiko (išieškojimas vyksta daugiau nei trejus metus) įgyvendinti procesinės teisės normose įtvirtintas teises, kaip antai, imtis visų galimų priemonių, kad varžytynėse dalyvautų kuo daugiau pirkėjų, ieškoti pirkėjų ar siūlyti savo pirkėją ir tokiu būdu siekti, kad turtas būtų parduotas už didesnę kainą, tačiau to nedarė.
4.8. Antstolis skirti ekspertizę savo iniciatyva privalo, jei jam kyla abejonių dėl turto vertės. Apelianto pateikiami prieštaravimai dėl turto vertės netinkamo nustatymo turėtų remtis ne tik jo subjektyvia nuomone apie turto vertę, bet ir realiais skaičiavimais, kurie leistų antstoliui daryti pagrįstą išvadą apie turto vertinimo procedūros pažeidimą ir (ar) jos metu atliktus netikslius skaičiavimus, kas sudarytų pagrindą skirti pakartotinę turto vertinimo ekspertizę.
Atsiliepimas
5. Atsiliepime į ieškovo D. K. apeliacinį skundą atsakovė UAB „Būsto paskolų draudimas“ nurodė, kad:
5.1. Apeliantas neįrodė ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo pagrindų. Apeliantas skunde remiasi aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodomos ieškinyje – apeliantas teigia, kad antstolis nebendradarbiavo su skolininku vykdymo procese, nes dokumentai jam buvo teikiami netinkamai. Pirma, apeliantas nepateikė į bylą įrodymų, kad UAB ,,Megatomas“ netinkamai vykdė savo pareigas įteikti dokumentus apeliantui. Antra, apeliantui antstolio siunčiami dokumentai buvo įteikiami pasirašytinai, kas paneigia jo argumentus, kad kurjerių tarnyba neįteikdavo jam antstolių siunčiamų dokumentų. Trečia, antstoliui nėra nustatyti įstatymo reikalavimai naudotis konkrečios bendrovės paslaugomis siunčiant korespondenciją vykdomosios bylos šalims.
5.2. Antstolis tinkamai vykdė CPK numatytas hipoteka įkeisto turto pardavimo procedūras. Antstolis, skirdamas nekilnojamojo turto vertei nustatyti ekspertizę, be kita ko, įpareigojo skolininką sudaryti sąlygas ekspertui patekti ir jį apžiūrėti. Skolininkas antstolio įpareigojimo nevykdė. Tai lėmė būtinybę antstoliui kreiptis į teismą ir prašyti leidimo į butą patekti priverstinai. Taigi, apeliantas trukdė antstoliui vykdyti išieškojimą ir jį vilkino.
5.3. Nagrinėjant klausimus dėl turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo, nėra sprendžiami antstolio veiksmai, kurių nagrinėjimas numatytas CPK 510 ir 512 straipsniuose. Apeliantas pastoviai teikė skundus dėl antstolio veiksmų, tačiau nei vienas jo skundas patenkintas teismų nebuvo. Dėl apelianto veiksmų vykdomoji byla buvo net tris kartus sustabdyta.
5.4. Apeliantas pateikė antstoliui prieštaravimus dėl ekspertizės metu nustatytos iš varžytynių parduodamo buto kainos, tačiau antstoliui atmetus juos kaip nemotyvuotus ir nepagrįstus, apeliantas antstolio veiksmų neskundė. Vadinasi, su nustatyta turto rinkos kaina sutiko. Tai, kad ginčo turto kaina buvo nustatyta teisingai, patvirtina ir tai, kad varžytynėse dėl šio turto be atsakovės nesiveržė nei vienas dalyvis. Taip pat pažymi, kad apeliantas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad jam priklausantis turtas būtų parduotas kai įmanomai didesne kaina. Apeliantas į bylą nepateikė nei vieno įrodymo, kad ginčo turto kaina neatitinka rinkos vertės.
5.5. Pabrėžė, kad įstatymai nenumato teismui pareigos skirti ekspertizę, o galimybę skirti ekspertizę, atsižvelgiant į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę. Nagrinėjamu atveju, apeliantas nepateikė nei antstoliui, nei teismui įrodymų, galinčių lemti būtinybę skirti turto vertinimo pakartotinę ekspertizę. Ekspertizės metu nustatyta verte nebuvo pagrindo abejoti nei teismui, nei antstoliui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
6. CPK 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
7. 2005 m. gruodžio 9 d. AB Sampo bankas ir ieškovas D. K. sudarė būsto paskolos sutartį, Nr. BP0131051273, kuria kredito gavėjui buvo suteiktas 101 801 Eur dydžio kreditas butui (duomenys neskelbtini) įsigyti. Kadangi kredito gavėjas tinkamai sutarties nevykdė, įmokų nemokėjo, kredito bendrovė kreipėsi į notarų biurą dėl vykdomojo įrašo išdavimo.
8. Antstolio V. M. kontoroje 2014 m. kovo 19 d. priimtas vykdyti vykdomasis dokumentas Nr. DJ-1754, kurį 2014 m. kovo 4 d. išdavė Vilniaus miesto 15-asis notaro biuras dėl hipoteka užtikrinto įsipareigojimo, t. y. 146 938,35 Eur ir 1 763,20 Lt skolos bei 11 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko ir įkaito davėjo D. K. hipotekos kreditoriaus Danske Bank A/S Lietuvos filialas naudai. Raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui įteiktas 2014 m. kovo 27 d., tačiau skolininkas nurodytu terminu sprendimo neįvykdė. Atliekant vykdymo veiksmus 2014 m. rugsėjo 22 d. buvo areštuotas D. K. priklausantis turtas: butas su rūsiu (unikalus Nr. duomenys neskelbtini, adresas duomenys neskelbtini). 2014 m. rugsėjo 22 d. antstolio patvarkymu šio turto vertei nustatyti buvo paskirta ekspertizė, pavedant ją atlikti UAB „Finance Property“. Patvarkymas skolininkui įteiktas 2014 m. spalio 9 d. 2016 m. lapkričio 8 d. buto su rūsiu, esančiu (duomenys neskelbtini), rinkos vertės nustatymo ekspertizės akte Nr. 161108V-01 nurodyta, jog buto su rūsiu rinkos vertė – 90 000 Eur. Pranešimas apie ekspertizės metu nustatytą turto vertę skolininkui įteiktas 2016 m. lapkričio 23 d.
9. 2016 m. lapkričio 28 d. skolininkas pateikė prieštaravimus dėl ekspertizės metu nustatytos turto vertės, prašė antstolio paskirti pakartotinę ekspertizę turto vertei nustatyti. 2016 m. gruodžio 5 d. patvarkymu antstolis atsisakė tenkinti skolininko prieštaravimus dėl ekspertizės metu nustatytos turto vertės bei atsisakė skirti pakartotinę ekspertizę. 2016 m. gruodžio 6 d. patvarkymu antstolis paskelbė turto: buto su rūsiu, nuosavybės teise priklausančio D. K. pirmąsias varžytynes. Varžytynės vyko elektroniniu būdu interneto tinklalapyje www.evarzytynes.lt (varžytynių Nr. 130775). 2017 m. sausio 5 d. VĮ Registrų centras įstatymų nustatyta tvarka informavo antstolį, kad pirmosios varžytynės įvyko ir jas laimėjo didžiausią kainą – 72 000 Eur pasiūlęs pirkėjas UAB „Būsto paskolų draudimas“.
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 17 d. nutartimi Nr. 2-7740-861/2017 taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0240/14/01810. Antstolis 2017 m. sausio 25 d. patvarkymu vykdymo veiksmus (įskaitant terminą sumokėti už iš varžytynių įsigytą turtą ir turto perdavimą varžytynių laimėtojui) sustabdė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 12 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartimi byloje Nr. 2-7740-861/2017 taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Antstolis 2018 m. liepos 30 d. patvarkymu vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0240/14/01810 atnaujino, įskaitant terminą sumokėti už iš varžytynių įsigytą turtą ir turto perdavimą varžytynių laimėtojui UAB „Būsto paskolų draudimas“. 2018 m. rugpjūčio 6 d. surašytas Turto pardavimo iš varžytynių aktas, kuriuo buto su rūsiu nuosavybės teisė perleista varžytynių laimėtojui UAB „Būsto paskolų draudimas“.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
12. Apeliantas ginčija turto pardavimo iš varžytynių aktą tuo pagrindu, kad ginčo nekilnojamasis turtas parduotas už nepagrįstai mažą kainą bei, kad ieškovas, kaip skolininkas, nebuvo tinkamai informuojamas apie vykdymo proceso eigą, dėl ko buvo pažeistos esminės apelianto teisės ir teisėti interesai, todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas turėtų būti pripažintas negaliojančiu ir taikytina restitucija grąžinant ieškovui varžytynėse parduotą turtą.
13. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantas skunde iš esmės pakartoja jau anksčiau į bylą teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ir nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialinės ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos nagrinėjimo. Taigi, vien apelianto nesutikimas su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino teismas, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai išsprendė bylą. Apeliantas, skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo faktinių aplinkybių interpretaciją. Taigi, apeliantas iš esmės siekia, kad remiantis byloje pateiktais įrodymais būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėjęs teismas. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė nuostatas, kuriomis reglamentuojamas įrodymų vertinimas, t. y. to neįrodžius, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir (ar) faktinių aplinkybių interpretavimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.
Dėl ginčo turto vertės
14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis, todėl toks aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik CPK 602 straipsnyje nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).
15. Ieškovas kaip turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo pagrindą nurodė per mažą turto pardavimo kainą. CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas vienas iš turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pagrindų – jeigu turtas parduotas už mažesnę kainą, negu turėjo būti nustatyta šio kodekso 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.
16. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi aiškinimo, kad CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo pagrindas taikomas ne tik tiems atvejams, kai pažeidžiama formali pradinės kainos nustatymo ar varžytynių organizavimo tvarka, bet ir tiems atvejams, kai netinkamai įkainojamas areštuotas turtas. Kasacinio teismo nuomone, CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ir su CPK 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra (jau minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).
17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad antstolis, siekdamas įkainoti areštuotą turtą, 2014 m. rugsėjo 22 d. patvarkymu šio turto vertei nustatyti paskyrė ekspertizę, pavedė ją atlikti UAB „Finance Property“. Patvarkymas skolininkui įteiktas 2014 m. spalio 9 d. 2016 m. lapkričio 8 d. buto su rūsiu, esančiu (duomenys neskelbtini), rinkos vertės nustatymo ekspertizės akte Nr. 161108V-01 nurodyta, jog buto su rūsiu vertė – 90 000 Eur. Pranešimas apie ekspertizės metu nustatytą turto vertę skolininkui įteiktas 2016 m. lapkričio 23 d.
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, t. y. kaina, kuri būtų kuo artimesnė esančiai laisvojoje rinkoje turto rinkos kainai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nepaisant to, kad šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Taigi, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad antstolis maksimaliai ir objektyviai įkainojo areštuotą turtą. Teismų praktikoje ne kartą buvo nurodoma, kad nors tinkamas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisydamas to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis, vykdymo procese tiek išieškotojas, tiek skolininkas turi būti aktyvūs ir patys domėtis vykdymo eiga, sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis, skolininkas ar jo atstovas privalo bendradarbiauti su antstoliu ir aktyviai padėti jam greitai ir tinkamai įvykdyti sprendimą (CPK 640, 644 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018).
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad apeliantas turi pareigą įrodyti, kad antstolis pažeidė įstatymo jam nustatytą pareigą įkainoti ginčo turtą objektyviai, nustatydamas kainą, kuri būtų kuo artimesnė esančiai laisvojoje rinkoje turto rinkos kainai, ir dėl to turtas parduotas už mažesnę kainą, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje nustatyta tvarka. Apeliantas savo pareigos įrodyti nurodytas aplinkybes neįvykdė. Apelianto pateikiami prieštaravimai dėl turto vertės netinkamo nustatymo neturėtų atspindėti tik apelianto subjektyvią nuomonę ir nepagrįstą turto vertės kvestionavimą, o turėtų būti paremti realiais skaičiavimais, ekspertize, specialisto išvada, ar bet kokiais kitais objektyviais duomenimis, kurie leistų antstoliui daryti pagrįstą išvadą apie turto vertinimo procedūros pažeidimą ir (ar) jos metu atliktus netikslius skaičiavimus, kas sudarytų pagrindą skirti pakartotinę turto vertinimo ekspertizę.
20. Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normomis, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtais kitais teisės aktais nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Tai, be kita ko, reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, turi teisės aktuose įtvirtintas teises, tačiau jo įgaliojimai negali būti aiškinami pernelyg išplėstai, kad dėl tokio aiškinimo iš esmės pasikeistų įstatymo leidėjo antstoliui suteiktų teisių apimtis. Vykdymo procesas grindžiamas bendraisiais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, reiškiančiais, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik intra vires (pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją), o bet koks ultra vires (kompetenciją viršijantis) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Taigi, antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama atsižvelgiant į tai, kad nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės bei teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012).
21. Pagal CPK 602 straipsnį turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo bei varžytynių aktas, be kitų jame nustatytų pagrindų, gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta šio Kodekso 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises.
22. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Taigi, ieškovas, siekdamas varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktą, turėjo įrodyti, kad turto pardavimas pažeidė esmines jos teises, kadangi jis nebuvo tinkamai informuojamas apie antstolio priimtus patvarkymus ir ginčo turtas buvo įkainotas neteisingai. Ieškovas privalėjo pateikti įrodymus, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad būtent antstolis pažeidė jam įstatymo numatytas pareigas vykdydamas išieškojimą iš skolininko įkainoti ginčo turtą objektyviai, nustatydamas kainą, kuri būtų kuo artimesnė esančiai laisvojoje rinkoje turto rinkos kainai. Turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su antstolio nurodomais argumentais, kad apeliantas neįrodinėja sąlygų, kurioms esant turto perdavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu, o tik pažymi, jog jo teisių pažeidimas pasireiškia antstolio pernelyg žema kaina įvertintu turtu, tačiau tokio savo teiginio nepagrindžia jokiais argumentais.
23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus kaip nepagrindžiančius, kad turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė ir kad turtas galėjo būti parduotas už ženkliai didesnę kainą.
Dėl antstolio ir teismo pareigos skirti pakartotinę ekspertizę
24. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, įrodinėdamas, kad antstolis pažeidė reikalavimą įkainoti varžytynėse parduodamą turtą objektyviai ir kuo artimesne esančiai laisvojoje rinkoje turto rinkos kainai, rėmėsi aplinkybėmis, kad gavęs skolininko prieštaravimus dėl turto įkainojimo nepaskyrė pakartotinos ekspertizės. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, gavęs antstolio patvarkymą dėl turto įkainojimo, CPK 681 straipsnyje nustatytu terminu nereiškė dėl to jokių prieštaravimų, o savo nesutikimą išreiškė tik teikdamas ieškinį dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Antstolis nepripažino skolininko pateiktų prieštaravimų motyvuotais. Kaip teisingai nurodė antstolis motyvuotais prieštaravimais galėtų būti laikomi tokie prieštaravimai, kuriuose išdėstyti argumentai yra įrodomi su prieštaravimais pateiktais įrodymais dėl netinkamai nustatytos turto vertės (šios nutarties 19 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliantas nei antstoliui, nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui tokių įrodymų dėl netinkamai įkainoto turto nepateikia, o tik apsiriboja deklaratyviais argumentais nepaneigiančiais ekspertizės išvadų.
26. Vadovaujantis CPK 681 straipsnio 1 dalimi, jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. CPK 682 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skolininkas ar išieškotojas, prieštaraujantys dėl antstolio nustatytos turto vertės, turi prieš skiriant ekspertizę sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą sumas, būtinas už ekspertizės atlikimą. Jeigu skolininkas ar išieškotojas pareiškia prieštaravimus dėl antstolio nustatytos turto vertės, tačiau už ekspertizės atlikimą būtinų sumų nesumoka ir nėra pagrindo jo nuo šių sumų sumokėjimo atleisti, antstolis savo iniciatyva gali skirti ekspertizę turto vertei nustatyti. Šiuo atveju už ekspertizės atlikimą sumokama iš antstolio sąskaitos. Ekspertizės atlikimo išlaidų atlyginimas išieškomas iš skolininko CPK 611 straipsnyje nustatyta tvarka.
27. Taip pat atkreiptinas dėmesys į antstolio pareigą atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, antstolis, atsisakydamas skirti pakartotinę ekspertizę, pasielgė sąžiningai, protingai ir teisingai, nes pakartotinės ekspertizės paskyrimas nepagrįstai padidintų vykdymo išlaidas ir galimai dar labiau pailgintų išieškojimo terminus. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančius įrodymus bei pirmosios instancijos teismo nutartyje ir antstolio nurodytas aplinkybes, galima teigti, kad išieškojimo procesas užtruko dėl paties apelianto veiksmų, įvertinus jo keliamų teisminių procesų skaičių, nekvestionuojant įstatymų įtvirtintos teisės apeliantui kreiptis teisminės gynybos. Visgi, pažymėtina ir tai, kad gavęs antstolio patvarkymą netenkinti apelianto prašymo dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo, jis šio patvarkymo neskundė. Be to, pats apeliantas trukdė paskirtai įstaigai atlikti ekspertizę neįsileisdamas eksperto į namus, dėl ko antstoliui teko kreiptis į teismą dėl leidimo įeiti į skolininkui priklausantį butą gavimo.
28. Apeliantas taip pat teigė, kad nagrinėjant bylą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo, apygardos teismas turėjo skirti byloje ekspertizę. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo skirti papildomą ekspertizę ginčijamai rinkos kainai nustatyti ir, ekspertizei nustačius realią to meto ginčo objekto kainą, būtų buvęs objektyvus pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu ir, ieškovui įrodžius įgijėjų nesąžiningumą, grąžinti ginčo šalis į padėtį, buvusią iki turto pardavimo iš varžytynių.
29. Turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių negali būti pripažįstami negaliojančiais tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos šių veiksmų teisėtumui (CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Kaip jau ne kartą buvo minėta, apeliantas neįvykdė įstatymo jam deleguotos pareigos pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo argumentus dėl to, kad antstolis neteisingai įkainavo turtą. Bene pagrindinis apelianto argumentas dėl netinkamai įkainoto turto buvo tas, kad jis susipažinęs su skelbimais nekilnojamojo turto pardavimo srityje nustatė, kad panašia kaina parduodami būstai, kurie yra senesnės statybos ir prastenės kokybės. Tačiau vien šios aplinkybės pagrįstai pirmosios instancijos teismui ir antstoliui nesukėlė abejonės dėl tinkamo turto įkainojimo.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
30. Apeliantas taip pat nurodė, kad spręsdamas skundo pagrįstumo klausimą teismas nenustatė, ar pagrįstai antstolis apelianto 2014 m. spalio 24 d., 2014 m. lapkričio 28 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d., 2016 m. lapkričio 24, skundus išnagrinėjo kaip prašymus ir teismui jų nagrinėti nepersiuntė.
31. Pažymėtina, kad nagrinėjant ieškovo reikalavimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo nėra sprendžiamas klausimas dėl antstolio veiksmų teisėtumo, jei jie nėra susiję su turto pardavimu iš varžytynių. Šie klausimai yra nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka, teikiant skundus dėl antstolio veiksmų CPK 510 ir 512 straipsniuose nustatyta tvarka. Todėl manydamas, kad antstolio priimti patvarkymai dėl apelianto prašymų pažeidė jo interesus, apeliantas turėjo teisę skųsti antstolio veiksmus, teikdamas skundą dėl antstolio veiksmų.
32. Apeliantas teigia, kad yra ne kartą raštu informavęs atsakovą, jog pasiuntinių pašto tarnyba UAB ,,Megatomas“ neįteikdavo dokumentų ir neužtikrindavo tinkamo pašto pristatymo, todėl ieškovas raštu ne kartą prašė atsakovo siųsti visus dokumentus naudojantis AB Lietuvos pašto paslaugomis, tačiau minėtą apelianto (ieškovo) prašymą atsakovas ignoravo.
33. Atsakovė UAB „Būsto paskolų draudimas“ atkreipė dėmesį ir nurodė, kad pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas argumentais, kurie nebuvo nurodomi pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija su šiais argumentais sutinka ir pažymi, kad teisės aktai nenumato antstoliui pareigos naudotis kurios nors vienos dokumentų įteikimo ar siuntimo paslaugas teikiančios įmonės paslaugomis. Šioje byloje nėra sprendžiamas pasiuntinių pašto tarnybos UAB ,,Megatomas“ atsakomybės klausimas, taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad pasiuntinių pašto tarnyba UAB ,,Megatomas“ netinkamai vykdė savo pareigas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas vykdymo procese aktyviai naudojosi savo teise skųsti ne tik antstolio veiksmus, tačiau ir notarės, išdavusios vykdomąjį įrašą, pagal kurį vėliau vyko išieškojimai, labiau tikėtina, kad apeliantas žinojo apie visus antstolio patvarkymus ir vykdymo proceso eigą. Juolab kad pats apeliantas nurodo, kad vykdymo procese jis buvo itin aktyvus ir bendradarbiavo su antstoliu.
34. Apelianto nuomone, varžytynės buvo vykdomos pažeidžiant teisės aktus, parduoto turto vertė neatitinka realios turto rinkos vertės, o antstolis priėmęs vykdomąją bylą ne pagal CPK nustatytas procedūras iš karto 2014 m. rugsėjo 22 d. patvarkymu Nr. S2-26649 skyrė ekspertizę, turto rinkos vertei nustatyti butui su rūsiu (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini). Su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti.
35. Priėmęs vykdyti vykdomąjį įrašą, antstolis skolininkui išsiunčia raginimą įvykdyti hipoteka ar įkeitimu užtikrintą įsipareigojimą per vieną mėnesį nuo raginimo įteikimo dienos, o raginimo kopiją išsiunčia įkaito davėjui (kai jis nėra skolininkas) ir kitiems Hipotekos registre nurodytiems kreditoriams. Šiame raginime turi būti nurodyta skolininko teisė pateikti duomenis apie įvykdytą hipoteka ar įkeitimu užtikrintą įsipareigojimą ar jo dalį. Išsiuntęs ar įteikęs raginimą įvykdyti hipoteka ar įkeitimu užtikrintą įsipareigojimą, antstolis areštuoja įkaito davėjo turtą šio CPK nustatyta tvarka. Jeigu skolininkas, gavęs antstolio raginimą įvykdyti hipoteka ar įkeitimu užtikrintą įsipareigojimą, per raginime nurodytą terminą neįvykdo hipoteka ar įkeitimu užtikrinto skolinio įsipareigojimo, antstolis nustato įkeisto turto administravimą arba įkeistą turtą realizuoja priverstine tvarka. Hipotekos ar įkeitimo kreditoriaus prašymu skolininko pasiūlytam pirkėjui ar varžytynėse pardavęs įkeistą turtą ir surašęs turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui ar turto pardavimo iš varžytynių aktą arba įkeistą turtą perdavęs hipotekos ar įkeitimo kreditoriui ir surašęs neparduoto iš varžytynių turto perdavimo išieškotojui aktą, antstolis nedelsdamas apie tai praneša Hipotekos registrui ir pateikia tai patvirtinančius dokumentus (CPK 746 straipsnis).
36. Antstolio V. M. kontoroje 2014 m. kovo 19 d. buvo priimtas vykdyti vykdomasis dokumentas Nr. DJ-1754, kurį 2014 m. kovo 4 d. išdavė Vilniaus miesto 15-asis notaro biuras dėl hipoteka užtikrinto įsipareigojimo, t. y. 146 938,35 Eur ir 1 763,20 Lt skolos bei 11 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko ir įkaito davėjo D. K. hipotekos kreditoriaus Danske Bank A/S Lietuvos filialas naudai. Raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui įteiktas 2014 m. kovo 27 d., tačiau skolininkas nurodytu terminu sprendimo neįvykdė. Atliekant vykdymo veiksmus 2014 m. rugsėjo 22 d. buvo areštuotas D. K. priklausantis turtas: butas su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini). 2014 m. rugsėjo 22 d. antstolio patvarkymu šio turto vertei nustatyti buvo paskirta ekspertizė, pavedant ją atlikti UAB „Finance Property“. Patvarkymas skolininkui įteiktas 2014 m. spalio 9 d. 2016 m. lapkričio 8 d. nustatyta varžytynėse parduodamo turto vertė. Pranešimas apie ekspertizės metu nustatytą turto vertę skolininkui įteiktas 2016 m. lapkričio 23 d. 2016 m. gruodžio 6 d. patvarkymu antstolis paskelbė turto: buto su rūsiu, nuosavybės teise priklausančio D. K. pirmąsias varžytynes. Varžytynės vyko elektroniniu būdu interneto tinklalapyje www.evarzytynes.lt (varžytynių Nr. 130775). 2017 m. sausio 5 d. VĮ Registrų centras įstatymų nustatyta tvarka informavo antstolį, kad pirmosios varžytynės įvyko ir jas laimėjo didžiausią kainą – 72 000 Eur pasiūlęs pirkėjas UAB „Būsto paskolų draudimas“.
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodomas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog antstolis priėmęs vykdyti notaro išduotą vykdomąjį įrašą pažeidė teisės aktų reikalavimus vykdymo procese.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. Atsakovas antstolis V. M. pateikė prašymą, kuriame prašė priteisti 500 Eur išlaidų, patirtų advokato teisinei pagalbai apmokėti, atlyginimą. Pateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.
39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo patvirtintose rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialinės teisės bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
41. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys teisinės įtakos bylos baigčiai, todėl dėl jų išsamiau nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo antstolio V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 500 Eur (penkis šimtus eurų) atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.