- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-27
- Bylos Nr.
- 1A-486-380-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-33-1-01012-2013-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė (pirm.), Eduardas Maškevičius, Violeta Miliuvienė
- Nuteistasis
- N. M.
- Nukentėjusysis
- N. M.
- Civilinis ieškovas
- Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos
- Advokatai
- Aivaras Surblys
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., 6 mėn. laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžiu neatliktos bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 m. 3 mėn. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 6 p., 8 p., bausmės vykdymas atidėtas 2 m., įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ir 6 mėn. dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš N. M. priteista 86,78 Lt žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Nukentėjusiosios N. M. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas ir iš N. M. priteista 490,75 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai N. M.. Nukentėjusiosios N. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies. Iš N. M. priteista 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai N. M.. Kita civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta. Iš N. M. nukentėjusiajai N. M. priteista 2000 Lt jos išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. M. nuteista už tai, kad nežymiai sužalojo žmogų, t. y. 2013 m. birželio 6 d., apie 21.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), abi rankas uždėjusi ant krūtinės N. M., kuri stovėjo ant ramentų, tyčia ją stūmė, dėl to N. M. nukritusi patyrė galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu pakaušio srityje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji N. M. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendį ir N. M., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 6 p., nutraukti procesą. Tuo atveju, jeigu nutraukti šiuo pagrindu proceso N. M. nėra pakankamai įstatyminio pagrindo, prašo N. M. išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Procesą dėl civilinio ieškinio nutraukti. Baudžiamasis procesas turi būti pradedamas ir vykdomas griežtai laikantis įstatymo reikalavimų. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas bei perduotas teismui vadovaujantis Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje 2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. XI-1425 nuostatomis. Teigia, jog turėtų būti įvertinta byloje surinktų duomenų atitiktis įstatymo reikalavimams, t. y. ar šie duomenys buvo surinkti įstatymų nustatyta tvarka. Po N. M. inkriminuoto konflikto, 2013 m. liepos 2 d. Nr. XII-501 įstatymu buvo pakeistas BK 140 str., jo antrąją dalį pakeičiant nauja sąvoka, t. y. kad už šioje dalyje numatytą nusikalstamą veiką jau traukiamas baudžiamojon atsakomybėn toks asmuo, kuris atliko 1 dalyje nurodytus veiksmus savo šeimos nariui ar artimam giminaičiui. Įstatymo leidėjas papildydamas BK 140 str. 2 d. tokiu būdu siekė baudžiamąjį įstatymą suvienodinti su Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu. Šios aplinkybės patvirtina, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas niekada neveikė (ir negalėjo veikti) savarankiškai, atsietai nuo baudžiamojo įstatymo, o juo labiau jis neturėjo aukštesnės nei baudžiamasis įstatymas juridinės galios. Visos šios aplinkybės yra svarbios dėl to, kad inkriminuojamo įvykio metu galiojant senajai BK 140 str. redakcijai N. M. inkriminuoti veiksmai net ir pripažįstant, kad jie neva tai buvo padaryti prieš artimą šeimos narį, buvo kvalifikuoti pagal šio straipsnio 1 dalį. Taigi, tiek inkriminuojamo įvykio metu, tiek ir šiuo metu BK 140 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika patenka į BPK 407 str. išvardintų nusikalstamų veikų sąrašą, kurios turėtų būti nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka. Todėl vadovaujantis BPK 417 str. nuostatomis, toks ikiteisminis tyrimas turėjo būti nutrauktas, o nukentėjusiajam turėtų būti išaiškinta teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Nagrinėjamoje byloje, atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai negavę nukentėjusios pareiškimo (nukentėjusioji pareiškimą rašyti atsisakė) jokio ikiteisminio tyrimo nepradėjo, o ikiteisminis tyrimas pareigūno tarnybiniu pranešimu buvo pradėtas tik 2013 m. birželio 13 d., t. y. praėjus savaitei po įvykio. Skundžiamame teismo nuosprendyje pacituota, tačiau palikta be jokio teisinio vertinimo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 6 str. 1 d. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme imperatyviai nurodyta, kad tais atvejais, kai privataus kaltinimo bylose prokuroras nusprendžia palaikyti valstybinį kaltinimą, jis turi pareikšti reikalavimą tęsti baudžiamąjį persekiojimą. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje N. M. kaltinant dėl BK 140 str. 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, t. y. nusikalstamos veikos, kuri patenka į privataus kaltinimo bylų sąrašą jokio prokuroro reikalavimo tęsti baudžiamąjį procesą nėra. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme buvo iš esmės pažeisti BPK 407 str., 417 str. 1 d. reikalavimai. Dėl tokių veiksmų buvo pažeista kaltinamosios N. M. teisė į tinkamą jų padarytų nusikalstamų veikų tyrimo procesą, ji neteko galimybės pasinaudoti BPK 413 str. įtvirtintu tik privataus kaltinimo bylų procesui būdingu susitaikymo institutu. Pirmosios instancijos teismas neištaisė šio pažeidimo, nors to ir buvo prašoma teismo posėdžio metu ir bylos dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., nenutraukė. Apeliaciniame skunde teigia, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nutraukiama remiantis BPK 3 str. 1 d. 6 p. (2010 m. birželio mėn. 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengta BPK normų, nustatančių aplinkybes dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, taikymo teismų praktikoje apžvalga, taip pat šioje apžvalgoje remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234/2006 (kasacine byla Nr. 2K-67/2007). Tinkamam Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo taikymui esminiu kriterijumi turėtų būti nustatyti artimi ryšiai tarp nukentėjusiojo bei įtariamojo. Šioje byloje to nėra, nes nukentėjusiąja pripažinta N. M. niekada kartu negyveno su nuteistąja N. M., nebendravo iki įvykio net 6 metus, t. y. nuo 2007 metų. Buvęs sutuoktinis S. M. nurodė, kad su savo buvusia žmona nebegyva kartu bei nebendrauja apie 1,5 metų. Be to, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 23 d., t. y. dar prieš įvykį, buvo priėmęs sprendimą dėl santuokos tarp N. M. bei S. M. panaikinimo bei santuokinio turto padalinimo priėmimo. Taigi, traktuoti tarp nuteistosios N. M. bei jos buvusio sutuoktinio tėvų buvusius santykius kaip artimus nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. BK 140 str. 1 d. nusikalstama veika yra materiali, taigi inkriminuojant šią nusikalstamą veiką būtina nustatyti tiek šio straipsnio dispozicijoje išvadintus veiksmus, tiek ir šių veiksmų pasėkoje kilusius padarinius, t. y. kad žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas, žmogus buvo nežymiais su žalotas ir nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių. Šioje byloje nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame teismo nuosprendyje nėra nurodyta kokiais gi objektyviais N. M. veiksmais pasireiškė BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymas. N. M. iš esmės buvo kaltinama bei nuteista tik dėl kilusių pasekmių, t. y. dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo. Skundžiamame teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kuris gi iš alternatyvių objektyviosios pusės požymių skundžiamu teismo nuosprendžiu buvo nustatytas nuteistosios N. M. veikoje, t. y. ar ji mušė, ar smurtavo nukentėjusios atžvilgiu, ar teismo nustatyti N. M. veiksmai, t. y. rankų uždėjimas ant krūtinės bei pastūmimas sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, nes šių aplinkybių, kad toks pastūmimas būtų sukėlęs nukentėjusiajai fizinį skausmą pastaroji nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Inkriminuojant nurodytą nusikalstamą veiką turėjo būti nustatytas bent vienas iš šitų alternatyvių nurodytą nusikalstamą veiką apibrėžiančių požymių, apibūdinančių kaltinamojo objektyviąją pusę. Nenustačius būtinojo nusikaltimo sudėties elemento N. M. dėl jai inkriminuotos BK 140 str. dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos turėtų būti išteisinta. Be to mano, kad toks asmens pastūmimas negali būti prilyginamas nei šio straipsnio dispozicijoje nurodytam asmens mušimui nei smurtavimui. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad nuteistoji N. M. pastumdama nukentėjusiąją veikė netiesiogine tyčia, t. y. suvokė daromos nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numatė pavojingų padarinių kilimą ir nors tų pasekmių ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Teigia, jog tais atvejais, kai byloje yra nustatomas sudėtingas priežastinio ryšio vystymasis, t. y. teismo nuosprendyje konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas ne rankų padėjimo ant krūtinės ar pastūmimo pasėkoje, o teismui konstatavus, jog nukentėjusioji nugriuvo ant žemės nuo pastūmimo, dėl ko susitrenkė galvą, įpareigoja teismą svartyti klausimą, ar ši veika nebuvo padaryta dėl neatsargumo. (2012 m. lapkričio mėn. 27 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-580/2012). Nuteistoji N. M. atvyko pas buvusius uošvius, o konkrečiai pas L. M., su kuriuo bendraudavo, be jokių išankstinių pykčių ar nuostatų, nenusiteikusi konfliktiškai. Nukentėjusioji pamačiusi N. M. pradėjo šaukti, vyti ją laukan, todėl akivaizdu, kad N. M. nebuvo konflikto iniciatorė ir atvykusi būtų siekusi ką nors sužaloti, t. y. jos veiksmuose nebuvo intelektualinio bei valinio procesų visumos su daroma veika. Teismas priimdamas N. M. apkaltinamąjį nuosprendį, jį iš esmės grindė vien tik nukentėjusios N. M. bei jos buvusio sutuoktinio L. M. parodymais, visiškai neanalizuodamas šių asmenų parodymų kitimo, tarpusavio neatitikimo, prieštaravimo kitiems byloje esantiems objektyviems įrodymams. Apeliaciniame skunde teigia, jog N. M. parodymai prieštarauja (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės įrašams, bendrojo pagalbos telefono įrašui pirminiams parodymams, iš dalies liudytojo R. A. parodymams, liudytojo L. M. parodymams. Minėtų asmenų parodymai nesutampa net esminėse įvykio aplinkybėse. Teigia, kad specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus nukentėjusioji galėjo patirti iki ar po įvykio. Abejoja nukentėjusiosios ir liudytojo L. M. parodymų patikimumu, objektyvumu. Nukentėjusioji yra gulėjusi psichiatrinėje ligoninėje ir N. M. įsitikinimu yra šios įstaigos įskaitoje. Net ir įvykio metu prieš atvykstant Greitosios medicinos pagalbos ekipažui ji buvo vartojusi „Bromazepan“, t. y. receptinį vaistą, kuris yra skiriamas sergant psichinėmis ligomis. Teismas atsisakė tenkinti prašymą dėl duomenų iš policijos komisariato išreikalavimo apie tai, kiek ir kokio pobūdžio dar yra parašę pareiškimų nukentėjusioji bei L. M. dėl neva tai prieš juos nusikaltimų veikų padarymo ir kokie yra šių tyrimų rezultatai, t. y. ar pareiškimuose nurodytos aplinkybės pasitvirtino. Teigia, jog šio prašymo patenkinimas būtų svarbus vertinant tokių liudytojų parodymų patikimumui. Svarbi aplinkybė, jog nukentėjusioji ir pagrindinis liudytojas yra nuteistosios N. M. buvusio sutuoktinio S. M. tėvai. S. M. Klaipėdos apygardos teismui priėmus 2013 m. gruodžio mėn. 23 d. nutartį įsiteisėjo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu smurtavęs prieš savo buvusią sutuoktinę N. M. bei grasinę ją nužudyti ar kitaip sutrikdyti jos sveikatą. Šiuo Klaipėdos apygardos teismo sprendimu buvo iš dalies patenkintas N. M. apeliacinis skundas ir jos patirtos neturtinės žalos dydis padidintas iki 4000 Lt. Būtent siekdama gauti įsiteisėjusiu teismo sprendimus priteistus pinigus, kuriuos S. M. vis vengė sumokėti, ji ir atvykusi pas pastarojo tėvus. Šis apygardos teismo sprendimas buvo priimtas tik prieš dvi savaites iki N. M. inkriminuoto įvykio. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Skundžiamas pirmos instancijos teismo nuosprendis, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, pagrįstas duomenimis, t. y. nukentėjusios bei jos buvusio sutuoktinio S. M. tėvų parodymais, dėl kurių objektyvumo ir patikimumo kyla pagrįstų abejonių. Iš bylos duomenų matyti, kad objektyviai pašalinti abejones procesinių galimybių jau nėra, todėl abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Taigi esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms nuteistoji N. M. turėtų būti išteisinta. Vadovaujantis CPK normomis, pagrįsti reiškiamą civilinį ieškinį yra ieškovo pareiga. Nukentėjusioji, prašydama priteisti, jos neva tai patirtą turtinę žalą ir pridėjusi vaistų pirkimo kvitus nepridėjo nei vieno gydytojo recepto, pagrindžiančio tokių vaistų įsigijimo būtinybę, o juo labiau, pagrindžiant, kad šių vaistų įsigijimas sietinas su patirtu galvos sužalojimu. Kaip matyti iš kartu su ieškiniu pateiktų vaistų įsigijimo kvitų, nukentėjusioji pirko akių lašų (Chalatan, Losopin), širdies ir kraujagyslių ligų gydymui skirtų vaistų (Trimezidine), receptinių psichinių ligų gydymui skirtų vaistų (Loraten, Bromazepam), venų išsiplėtimui gydyti skirtų vaistų (Lioton gelis) 2 valandų bėgyje pirktas net du kartus, vaistus nuo lėtinio kasos veiklos nepakankamumo (Panzynorm forte), vaistų nuo uždegimo ir reumato (XE Fo8), virškinimui gerinti vaistų (Gastroval), temperatūrą mažinančių vaistų (Upsarin Upsa) ir net erekcijos sutrikimą gydančių vaistų (Sildebnasil Sandoz). Didžioji dauguma nukentėjusiosios pateiktų vaistų įsigijimo kvitų ir rodo, kad siekdami piktnaudžiauti, pasinaudoti galimai atsiradusia galimybe tuo pačiu siekė prisiteisti ir kitų savo ligų gydymui išleistas pinigų sumas.
Nuteistosios gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistoji N. M. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą ir prašo ją išteisinti, nes nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba N. M., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 6 p., nutraukti procesą.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad N. M. kaltė pagal BK 140 str. 1 d. yra neabejotinai įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios N. M., liudytojų L. M., S. M. parodymais, specialisto išvada ir kita rašytine bylos medžiaga.
Nuteistoji N. M. neprisipažino smurtavusi. Tvirtino, jog N. M. elgėsi priešiškai. Pasakius, jog atėjo pas L. M., nukentėjusioji pradėjo ant jos šaukti, liepė eiti lauk, pakėlusi ramentą, mojavo prieš ją. Nukentėjusioji neišlaikiusi pusiausvyros nukrito ant grindų aukštielninka ir pradėjo šaukti. L. M. liepė jai išeiti (1 t., b. l. 197). Šiuos nuteistosios parodymus paneigia teisiamojo posėdžio metu duoti nukentėjusiosios ir liudytojo L. M. parodymai. Nukentėjusioji N. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atėjus N., ji išėjo iš kambario į koridorių. L. nuėjo apsirengti. Ji liepė N. išeiti, klausė, ko ši atėjo. N. priėjo prie jos, rankomis atsirėmė į jos krūtinę ir iš visų jėgų ją pastūmė. Ji krito nugara ant grindų ir susitrenkė galvą, prarado sąmonę (1 t., b. l. 192-193). Nukentėjusiosios N. M. 2013 m. birželio 11 d. užregistruotame pareiškime policijos įstaigai, nurodytos įvykio aplinkybes sutampa su teisiamojo posėdžio metu nurodytomis aplinkybėmis. 2013 m. birželio 6 d., apie 20.53 val., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyrius iš Bendrojo pagalbos centro gavo kompiuterinį pranešimą iš N. M., apie tai, kad marti M. neblaivi atėjo pas pranešėją į namus ir sukėlė konfliktą, pranešėja pasijutusi blogai, jai iškviesta greitoji medicinos pagalba (2 t., b. l. 6). Liudytojas L. M. patvirtino nukentėjusiosios parodymus (1 t., b. l. 194-195). Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad N. M. buvo nustatytas galvos sumušimas su minkštųjų audinių patinimu pakaušio srityje. Sužalojimai patirti bukos traumos pasekoje, paveikus jos galvos pakaušinę sritį kietu buku daiktu, sumušiant, atsitrenkiant į panašų daiktą, paviršių. Dėl nurodyto galvos sužalojimo N. M. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 13). VŠĮ (duomenys neskelbtini) m. GMP stoties greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuoti pirminiai duomenys dėl sužalojimų, t. y. galvos sumušimas, nugaros sumušimas (1 t., b. l. 9-10). Įvertinus visas minėtas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nuteistoji N. M. tyčia uždėjusi abi rankas ant krūtinės N. M., kuri stovėjo ant ramentų, pastūmė ją, dėl to nukentėjusioji nugriuvo ir buvo nežymiai sutrikdyta jos sveikata. Tarp kaltinamosios veikos ir nukentėjusiosios patirtų sužalojimų yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Nuteistoji N. M. teigia, jog skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta kokiais objektyviais N. M. veiksmais pasireiškė BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymas. Buvo nustatyta, jog N. M. abi rankas uždėjusi ant krūtinės N. M., kuri stovėjo ant ramentų, tyčia ją stūmė. N. M. nukritusi patyrė galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu pakaušio srityje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tarp nuteistosios veikos ir nukentėjusiosios patirtų sužalojimų yra tiesioginis priežastinis ryšis. Kaip matyti iš BK 140 str. 1 d. dispozicijos, nusikaltimas gali pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu fizinį skausmą arba nežymų sveikatos sutrikdymą, ir gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. siekiant sukelti fizinį skausmą, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog N. M. smurtavo prieš N. M., tuo jai padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog nėra nurodyta kokiais objektyviais N. M. veiksmais pasireiškė BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymas, yra nepagrįstas.
Apeliacinio skundo argumentas, jog veika galėjo būti padaryta dėl neatsargumo, teismas visiškai neanalizavo subjektyvių nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, o būtent kaltės, yra atmestinas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog N. M., atėjusi į nukentėjusiosios butą, pastumdama nukentėjusiąją numatė, kad gali sukelti jai sužalojimus, veikė netiesiogine tyčia, nes suvokė daromos nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numatė pavojingų padarinių kilimą, ir nors nenorėjo tų padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Nuteistoji N. M. teigia, kad atėjo į nukentėjusiosios namus konkrečiai pas L. M., nes pastarasis jai skambino. Nebuvo nusiteikusi konfliktiškai. Tačiau nukentėjusioji ją pamačiusi pradėjo ją vyti iš namų, ant jos šaukti (1 t., b. l. 197-198). Apeliantė nurodo, jog jos parodymus gali patvirtinti R. A.. Liudytojas R. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog laukė N. laiptinėje tarp 3-4 aukšto. Girdėjo, jog duris atidarė vyras, pasakė, kad N. gali užeiti, tada išgirdo moters riksmą, rėkė, kad eitų lauk ir N. išbėgo. N. jam papasakojo, jog uošvienė užsimojo ramentais, ji išsigando ir išbėgo (1 t., b. l. 196-197). Kaip matyti iš liudytojo R. A. parodymų, jis pats įvykio nematė, tik girdėjo riksmą, matė, jog po įvykio N. M. buvo išsigandusi. Nukentėjusioji teigė, jog N. M. ją stumdama, sakė, jog ji nemirs savo mirtimi (1 t., b. l. 193). Liudytojas L. M. parodė, kad jokių reikalų su N. neturėjo. Išlydėjo N., kad ji daugiau nekeltų skandalų (1 t., b. l. 194). Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau jis lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Netiesioginę tyčią nuo nusikalstamo pasitikėjimo skiria pavojingų pasekmių numatymo laipsnis: netiesioginės tyčios atveju jis yra didelis, o nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo mano, kad rizika kilti pavojingoms pasekmėms yra menka. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama ne vien iš jo paties parodymų, bet ir kitais įrodymų šaltiniais nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių: panaudotų įrankių, veikos padarymo būdo, padarinių, kaltininko asmeninių savybių ir kt. Nukentėjusioji įvykio metu buvo su ramentais, be kurių pagalbos negali judėti. Ji yra senyvo amžiaus. Todėl N. M. stumdama nukentėjusiąją suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl jų gali sužaloti nukentėjusiąją ir nors nenorėjo nukentėjusiosios nežymiai sužaloti, tačiau sąmoningai leido kilti tokioms pasekmėms. Nuteistosios N. M. veikoje nustatyti visi būtini BK 140 str. 1 d. numatytos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistoji nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo.
Pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (priimtas 2011 m. gegužės 26 d., Nr. XI-1425) 1 straipsnio 1 dalies nuostatas šiuo įstatymu siekiama ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, greitai reaguoti į iškilusią grėsmę, imtis prevencijos priemonių, taikyti apsaugos priemones ir teikti tinkamą pagalbą, o šio straipsnio 2 dalyje išaiškinta, kad šis įstatymas apibrėžia smurto artimoje aplinkoje sampratą, nustato smurto artimoje aplinkoje subjektų teises ir atsakomybę, prevencijos priemonių įgyvendinimą, pagalbos smurto artimoje aplinkoje atveju teikimą ir apsaugos priemonių smurtą patyrusiam asmeniui taikymą. Nurodyto įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad policijos pareigūnas, užfiksavęs smurto artimoje aplinkoje įvykį, nedelsdamas imasi priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį ir, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pradeda ikiteisminį tyrimą, informuoja prokurorą, jeigu ikiteisminiam tyrimui pradėti būtinas prokuroro reikalavimas; o 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, gavę pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą arba patys būdami to įvykio liudininkai, užrašo duomenis apie smurto artimoje aplinkoje faktą ir pradeda ikiteisminį tyrimą; smurtą patyręs asmuo skundo neteikia.
N. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 str. 1 d. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. kyla už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. N. M. nebuvo nuteista už smurtą artimoje aplinkoje. Padaryta nusikalstama veika buvo priskirta prie visuomeninę reikšmę turinčios veikos, dėl šio nusikaltimo buvo atliktas ikiteisminis tyrimas. Bylą nagrinėjant teisme, pagal BPK 407 str. nurodytus BK kodekso straipsnius, teisėjas iki įrodymų tyrimo pabaigos turi paklausti nukentėjusįjį ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju. Pirmosios instancijos teismas pasiūlė nukentėjusiajai N. M. susitaikyti su N. M., bet ji nesutiko taikytis. Minėta nuostata, pagal kurią nukentėjusysis gali susitaikyti su nuteistuoju iki baigiamųjų kalbų pabaigos taikoma ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nagrinėjant apeliacinius skundus dėl nuosprendžio, priimto dėl BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų (BPK 327 str. 1 p.). Apygardos teisme nukentėjusioji N. M. nesutiko taikytis su nuteistąją N. M.. Todėl teisėjų kolegija nagrinėjo bylą toliau nepažeisdama BPK 417 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
Nuteistoji N. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu priteisti iš jos 490,75 Lt turtinei žalai atlyginti. Teigia, jog nukentėjusiosios pateiktų vaistų įsigijimo kvitai rodo, kad ji siekė piktnaudžiauti, pasinaudoti atsiradusia galimybe ir prisiteisti kitų savo ligų gydymui išleistas pinigų sumas. Nukentėjusioji N. M. prašė priteisti iš N. M. 490,75 Lt turtinę žalą ir pateikė vaistų įsigijimo kvitus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiajai dėl N. M. veiksmų padaryto sužalojimo reikėjo gerti raminančius, nuo skausmo vaistus, trinti sumuštas kūno vietas, naudotis reabilitologo paslaugomis. Nukentėjusioji patyrė išlaidas grįždama iš ligoninės, nes jos koja buvo sugipsuota, ji vaikščiojo su ramentais, todėl naudojosi taksi paslaugomis. Tačiau nukentėjusioji nepateikė duomenų, kad dėl patirtų sužalojimų jai reikėjo vartoti vaistus Sildebnasil Sandoz, Panzynorm forte, Gastroval, Carsil, Upsarin Upsa, akių lašų (Xalatan, Visine, Cosopt, Liuberin). Todėl nukentėjusiajai N. M. priteista turtinė žala mažintina iki 306,10 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendį pakeisti ir iš N. M. nukentėjusiajai N. M. priteistą turtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 306,10 Lt.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.