- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-16
- Bylos Nr.
- eI2-7425-780/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01484-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka (pirm.), Rimantas Giedraitis, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- G. S.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nataljos Zelionkienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėjas G. S. prašo panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2021 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigoti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybą iš naujo svarstyti G. S. prašymą dėl leidimo laikyti (nešioti) ginklus išdavimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad skundžiamame sprendime nurodoma, jog atsakovas atliko patikrinimą, kurio metu buvo nustatyta, kad: 2007 m. balandžio 12 d. G. S. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 178 str. 2 d. (vagystė), 2009 m. gegužės 29 d. nutrauktas kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju; 2009 m. rugsėjo 30 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu G. S. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. (vagystė), jam skirta 7 mėn. laisvės apribojimo bausmė; 2011 m. kovo 28 d. G. S. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal LR BK 189 str. 2 d. (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas), 2012 m. sausio 16 d. nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo; 2013 m. gegužės 27 d. G. S. Norvegijoje nuteistas už vagystę, jam skirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė; G. S. 10 kartų baustas administracine tvarka už tai, kad: 2020 m. gegužės 29 d. vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 10 km/h, 2020 m. gegužės 13 d. vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2020 m. balandžio 28 d. vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2019 m. kovo 15 d. vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2013 m. liepos 20 d. vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2013 m. rugpjūčio 22 d. vairuodamas transporto priemonę naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, 2012 m. birželio 16 d. vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2011 m. gruodžio 20 d. vairuodamas transporto priemonę naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, 2011 m. kovo 13 d. pažeidė kelių eismo taisykles kaip pėstysis, 2006 m. kovo 2 d. padarė nedidelį chuliganizmą, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau - LR GŠKĮ) 17 str. 1 d. 10 p., Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdyba nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas skundžiama sprendimą priėmė iš esmės neatlikus jokio skundžiamame sprendime nurodytų aplinkybių individualaus vertinimo, apsiribodamas tik formaliu pareiškėjo patraukimo praeityje baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn faktų išvardijimu. Pareiškėjas nurodo, kad jo teistumas yra išnykęs ir jis yra laikomas neteistu. Tiek baudžiamosios teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad teistumo sukeltos teisinės pasekmės negali varžyti asmens teisių ir laisvių visą likusį gyvenimą, todėl teistumui išnykus, asmuo laikomas neteistu ir pastarajam turi būti sudaromos realios galimybės integruotis į visuomenę, socializuotis joje bei nediskriminuojant naudotis asmenims priklausančiomis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nesuprantama, kodėl priimant skundžiamą sprendimą buvo vadovautasi GŠKĮ 17 str. 1 d. 10 p. teigiant, jog jo padaryti nusikaltimai, už kuriuos teistumas yra išnykęs, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį galintį kelti ir keliantį grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokiu būdu pareiškėjui ir toliau nepagrįstai yra taikomi teisiniai apribojimai, varžantys jo teises ir pažeidžiantys vieną iš fundamentalių teisės principų - t. y. teisėtus lūkesčius. Savaime suprantama, kad asmeniui, atlikus jam paskirtą bausmę ir išnykus jo teistumui, susiformuoja teisėtas lūkestis galėti būti pilnateisiu visuomenės nariu, visą likusį gyvenimą po nusikalstamos veikos padarymo nejaučiant neigiamų teisinių pasekmių. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas vadovavosi 2007-04-12 ir 2011-03-28 pradėtais ikiteisminiais tyrimais, kurie buvo nutraukti, o nutraukus ikiteisminius tyrimus pareiškėjui nebuvo taikoma ir administracinė atsakomybė. Skundžiamame sprendime išvardinti pareiškėjo padaryti administracinės teisės pažeidimai taip pat nėra susiję su grėsme kitų asmenų ar savo sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Be to, už nurodytus administracinius nusižengimus paskirtos nuobaudos šiai dienai yra negaliojančios, todėl atsakovas be pagrindo jais vadovavosi. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. gegužės 7 d. nutarime pažymėjo, jog Konstitucijos 31 str. 5 d. nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem: asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reputacija negali būti vertinama išnykusių teistumų kontekste - t. y. jis negali būti „baudžiamas“ už tas pačias nusikalstamas veikas antrą kartą, neišduodant prašomo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas niekada nebuvo teistas už tyčinius smurtinius nusikaltimus, taip pat įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu niekada nebuvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, susijusią su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ir radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurią LR BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Pareiškėjo praeities faktai šiuo metu negali būti akivaizdžiais ir informatyviais duomenimis, pagrindžiančiais jo pavojingumą. Pagal GŠKĮ 18 str. nuostatas pareiškėjas atitinka nepriekaištingos reputacijos asmens sąvoką. Šiuo metu jis yra sėkmingai integravęsis į visuomenę, turi šeimą, tvirtus socialinius santykius, yra sukūręs savo verslą, vykdo individualią veiklą bei nėra padaręs naujų teisės pažeidimų, t. y. nekelia jokio pavojaus visuomenei. Pareiškėjo sveikatos būklė atitinka sąlygas laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas yra doras, įstatymus gerbiantis pilietis, besilaikantis teisės aktuose įtvirtintų elgesio taisyklių ir viešosios tvarkos normų. Šias aplinkybes taip pat patvirtina VšĮ „Nadruvis“ vadovo teigiama charakteristika. Visgi, šios aplinkybės priimant skundžiamą sprendimą nebuvo įvertintos, apsiribojant tik formaliu pareiškėjo praeityje, t. y. daugiau nei prieš 8 metus, padarytų nusikaltimų, už kuriuos teistumas yra išnykęs, ir administracinių nusižengimų, už kuriuos paskirtos nuobaudos šiai dienai yra negaliojančios, išvardijimu. Tokiu būdu buvo priimtas tik formalus sprendimas, kuris jokiu būdu negali būti laikomas nei teisėtu, nei pagrįstu, nei tinkamai motyvuotu, nors GŠKĮ 17 str. 1 d. 10 p. ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau - Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362, 16 p. nustato, jog sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus turi būti motyvuotas, priimtas vadovaujantis LR GKŠĮ nustatytais reikalavimais. Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. nutarime pažymėjo, kad „įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose įtvirtinus neterminuotą draudimą įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, nesudarant galimybės praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją (t. y. atsižvelgiant į nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, įvertinti jo keliamą pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai ir priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo)) ir taip visam laikui atimant iš fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti ginklus, jų šaudmenis, skirtus įvairiems teisėtiems tikslams, nepaisyta iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti tokį pagal įstatymą įgytos teisės įsigyti ir turėti tam tikrus ginklus ir šaudmenis teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, pakankamai individualizuoti šios teisės apribojimus, taigi nepaisyta ir konstitucinio teisinės valstybės principo“. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, akivaizdu, jog skundžiamame sprendime visiškai nėra pasisakyta dėl Pareiškėjo individualios situacijos vertinimo GŠKI 17 str. 1 d. 10 p. prasme, o iš esmės buvo tik formaliai išvardinti pareiškėjo patraukimo praeityje baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn faktai, neatlikus jokio individualaus situacijos vertinimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atžvilgiu priimtas skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Kauno AVPK) nesutinka su pareiškėjo reikalavimais ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas nurodo, kad 2021-05-20 buvo užregistruotas pareiškėjo prašymas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Atlikus patikrinimus, nustatyta, kad: 2007-04-12 Kauno rajono policijos komisariate dėl pareiškėjo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 178 str. 2 d., 2009-05-29 nutrauktas, kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju; Kauno miesto apylinkės teismo 2009-09-30 nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir jam skirta 7 mėn. laisvės apribojimo bausmė; 2011-03-28 Lietuvos kriminalinės policijos biure dėl pareiškėjo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal LR BK 189 str. 2 d., kuris 2012-01-16 nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo; 2013-05-27 pareiškėjas Norvegijoje nuteistas už vagystę ir jam skirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė; Administracinių nusižengimų registro duomenimis pareiškėjas 10 kartų baustas administracine tvarka, t. y. 2020-05-29 vairuodamas viršijo nustatytą greiti daugiau nei 10 km/h, 2020-05-13 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2020-04-28 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2019-03-15 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2013-07-20 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2013- 08-22 vairuodamas transporto priemonę naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, 2012-06-16 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2011-12-20 vairuodamas transporto priemonę naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, 2011-03-13 pažeidė kelių eismo taisykles kaip pėstysis, 2006-03-02 padarė nedidelį chuliganizmą, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau - Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte reglamentuota, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6-10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Kaip matyti iš surinktų duomenų, pareiškėjas nuo 2007 m. sistemingai daro teisės pažeidimus, jų pobūdis ir sistemiškumas patvirtina išvadą apie pareiškėjo polinkį nesilaikyti teisinio reguliavimo, valstybėje nustatytos viešosios tvarkos, kas jį charakterizuoja kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams. Toks pareiškėjo elgesys akivaizdžiai nesuderinamas su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui - ginklo turėtojui. Atsakant į skundo argumentus, jog pareiškėjo teistumas išnykęs, jis yra nepriekaištingos reputacijos asmuo, atsakovas pažymi, kad teistumo išnykimas už padarytus nusikaltimus nėra reikšmingas Įstatymo 17 str. 1 d. 10 p. prasme. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, charakterizuojančia jo asmenybę. Be to, priimant skundžiamą sprendimą, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas nebuvo taikomas ir klausimas, ar pareiškėjas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nebuvo sprendžiamas. Šiuo atveju ne vien faktas, jog pareiškėjas praeityje buvo baustas, nulėmė atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus priėmimą, o nustatyta padarytų pažeidimų kokybinė pusė, t. y. tai, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai, visuomenės saugumui. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, surinkti policijos registrų duomenys apie pareiškėjo teisės pažeidimus, dėl jų sistemiškumo, pobūdžio įpareigoja taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Dėl pareiškėjo argumentų, kad 2007 m. ir 2011 m. ikiteisminiai tyrimai dėl jo nutraukti ir administracinė atsakomybė netaikyta atsakovas nurodo, jog atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, taikant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, t. y. konstatuojant, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę, nebūtina nustatyti, jog asmuo būtent padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235- 575/2019, 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019). Dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog administraciniai nusižengimai (pažeidimai) negalioja, nesusiję su grėsme Įstatymo saugomoms vertybėms, atsakovė atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 nurodė, jog turi būti vertinamos visos aplinkybės, charakterizuojančios asmenį, norintį gauti leidimą laikyti, nešiotis ginklą. Administracinių nusižengimų registro duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2006 metų sistemingai daro administracinius nusižengimus (pažeidimus), iš jų didžioji dalis yra pavojingi aplinkiniams, nes jie padaryti viešo naudojimo keliuose vairuojant padidinto pavojaus šaltinį - automobilį. Tai akivaizdžiai kelia grėsmę tiek pačiam pareiškėjui, tiek kitiems asmenims - eismo dalyviams (pėstiesiems ir kitų transporto priemonių vairuotojams). Pareiškėjas skunde teigia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia dvigubą baudimą, tačiau atsakovas pažymi, kad teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus nustatytų kategorijos ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti. Neišdavimas pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus nėra laikytinas jo baudimu, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklus yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi Įstatymo 17 straipsnyje nustatyti apribojimai. Pareiškėjas skunde teigia, jog darbdavio teigiamai charakterizuojamas, yra įstatymus gerbiantis ir jų besilaikantis pilietis, tačiau pateikti į bylą policijos registrų duomenys tik patvirtina, kad pareiškėjo elgesys akivaizdžiai labiau kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui, nei patvirtina asmenybės pilietinį brandumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Iš byloje esančių įrodymų ir šalių procesiniuose dokumentuose pateiktų paaiškinimų nustatyta:
Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate (toliau – Kauno AVPK) 2021-05-20 buvo užregistruotas pareiškėjo G. S. prašymas Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
Ginčijamu Kauno AVPK 2021 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui G. S. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Sprendime nurodyta, kad jo teisinis pagrindas - Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362, 16 - 19 punktai. Kaip faktinį sprendimo pagrindą atsakovas ginčijamame sprendime nurodė tai, kad: 2007-04-12 G. S. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 178 str. 2 d. (vagystė), kuris 2009-05-29 nutrauktas kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju; 2009-09-30 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu G. S. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 1 d. (vagystė), 178 str. 2 d. (vagystė) ir jam skirta 7 mėn. laisvės apribojimo bausmė; 2011-03-28 G. S. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal LR BK 189 str. 2 d. (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas), kuris 2012-01-16 nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo; 2013-05-27 G. S. Norvegijoje nuteistas už vagystę, jam skirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė; taip pat G. S. 10 kartų baustas administracine tvarka už tai, kad: 2020-05-29 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 10 km/h, 2020-05-13 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2020-04-28 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2019-03-15 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2013-07-20 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2013-08-22 vairuodamas transporto priemonę naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, 2012-06-16 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2011-12-20 vairuodamas transporto priemonę naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, 2011-03-13 pažeidė kelių eismo taisykles kaip pėstysis, 2006-03-02 padarė nedidelį chuliganizmą, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį.
Byloje pateikto Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį pagrindu nustatyta, kad: 2007-04-12 G. S. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal LR BK 178 str. 2 d. (vagystė), kuris 2009-05-29 buvo nutrauktas kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju; 2009-09-30 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu G. S. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 1 d. (vagystė), 178 str. 2 d. (vagystė) ir jam skirta 7 mėn. laisvės apribojimo bausmė; 2011-03-28 G. S. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal LR BK 189 str. 2 d. (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas), kuris 2012-01-16 nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo; 2013-05-27 G. S. Norvegijoje nuteistas už vagystę, jam skirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.
Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažyma dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį, parengta vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1-9 punktais, patvirtina, kad G. S. yra neteistas.
Byloje pateikto Administracinių nusižengimų registro pagrindu nustatyta, kad pareiškėjas G. S. baustas administracine tvarka už tai, kad: 2020-05-29 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 10 km/h, 2020-05-13 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2020-04-28 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2019-03-15 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2013-07-20 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2013-08-22 vairuodamas transporto priemonę naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, 2012-06-16 vairuodamas viršijo nustatytą greitį daugiau nei 20 km/h, 2011-12-20 vairuodamas transporto priemonę naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, 2011-03-13 pažeidė kelių eismo taisykles kaip pėsčiasis, 2006-03-02 padarė nedidelį chuliganizmą, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį.
VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus surašytoje charakteristikoje nurodyta, kad G. S. yra futbolo klubo (duomenys neskelbtini) narys nuo 2013 metų; futbolo klubo narių tarpe yra vertinamas kaip sąžiningas, darbštus, patikimas, mandagus, drausmingas, pavyzdingas ir pareigingas žmogus; žalingų įpročių neturi, kolektyve yra draugiškas, nestokojantis humoro jausmo, mėgsta bendrauti, niekada neatsisako padėti kitiems kolektyvo nariams; yra iniciatyvus, imlus įvairioms naujovėms ir pasiūlymams, nekonfliktiškas ir pasižymintis geru strateginiu mąstymu, didele motyvacija bei gebėjimu ieškoti ir rasti sprendimus kilusioms problemoms išspręsti abiem pusėm priimtinu būdu; G. S. atidžiai ir sąžiningai atlieka jam pavestas užduotis, aktyviai dalyvauja futbolo klubo Nadruvis vykdomoje veikloje bei skatina visuomenės domėjimąsi futbolo sporto šaka ir dalyvavimą su futbolu susijusioje veikloje.
Sprendžiant kilusį ginčą pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).
Ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų įstatyme (toliau – Įstatymas).
Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas sprendimas, numato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policija turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V-362 patvirtinto Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 17 punkte, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas sprendimas, nustatyta, kad išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus atsisakoma, be kita ko, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, o aprašo 16 punkte numatyta, kad jeigu patikrinimo metu buvo nustatyta priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus neišduodamas remiantis patikrinimo rezultatais, parengiamas neigiamas sprendimas ir atsakymas asmeniui dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo.
Nagrinėjamo ginčo kontekste pirmiausia pažymėtina, kad Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (Įstatymo 1 str. 1 d.). Įstatymo ir Aprašo nuostatų analizė patvirtina, kad įstatymo leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti neišduodamas arba panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui, laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus, taip pat griežtus reikalavimus juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms, kurios leidžia spręsti apie asmenų patikimumą ir prognozuojamumą turint ginklą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios ir įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis neišdavimą, jeigu nustatoma bent viena iš nurodytų alternatyvių aplinkybių.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, aiškindamas šią teisės normą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinis gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1857-629/2019).
Teismas taip pat akcentuoja teismų praktikoje pabrėžiamą ginklų apyvartos teisinio reguliavimo ypatumą, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą ir užkirsti kelią ginklų keliamam, potencialiai galimam pavojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1857-629/2019).
Šiuo atveju byloje nustatyti pareiškėjo praeityje padaryti nusikaltimai ir administraciniai nusižengimai, jų kiekis, nuolatinis administracinių nusižengimų pasikartojimas, pareiškėjo požiūris į įstatymo nesilaikymą ir jam taikomas sankcijas, neabejotinai yra duomenys, charakterizuojantys pareiškėją ir jo asmenybės patikimumą bei prognozuojamumą, todėl šie duomenys leidžia spręsti apie jo galimą grėsmę visuomenės saugumui turint ginklą.
Nors pareiškėjas teigia, kad išnykus teistumui jo padaryti nusikaltimai negali būti vertinami sprendžiant dėl jo teisės turėti ginklą, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.
Taigi, pats savaime teistumo išnykimas eliminuoja tik specialių baudžiamųjų teisinių pasekmių taikymą atsižvelgiant į išnykusį teistumą, tačiau nepanaikina asmenį charakterizuojančių jo gyvenimo faktų, susijusių su nusikaltimo padarymu, iš kurių galima daryti išvadas apie tokio asmens pavojingumą kai jis siekia turėti ir naudotis ginklu.
Byloje nėra ginčo, ir tai patvirtina nusikaltimų ir administracinių nusižengimų registrų duomenys, kad pareiškėjas 2007, 2009 ir 2013 metais padarė nusikaltimus (vagystes), už kuriuos jis pirmą kartą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju, o vėliau du kartus nuteistas, tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje, taip pat nuo 2006-03-02 iki 2020-05-29 jis buvo 10 kartų baustas administracine tvarka už vairavimą viršijant nustatytą greitį, vairavimą naudojantis mobiliojo ryšio telefonu, pažeidus kelių eismo taisyklėse numatytas pėsčiųjų pareigas ir už nedidelį chuliganizmą. Nors pareiškėjas akcentuoja, jog niekada nubuvo teistas už tyčinius smurtinius nusikaltimus ar susijusius su disponavimu ginklais, kad teistumas jam yra išnykęs ir jis yra laikomas neteistu, todėl teistumo sukeltos teisinės pasekmės negali varžyti jo teisių ir laisvių visą likusį gyvenimą, taip pat akcentuoja, jog administracinės teisės pažeidimai nėra susiję su grėsme kitų asmenų ar savo sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o paskirtos nuobaudos šiai dienai yra negaliojančios, todėl atsakovas be pagrindo jais vadovavosi, tačiau, tačiau Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymui Įstatyme nėra numatyta apribojimų vertinti tik tokius įstatymo pažeidimus, kurie susiję su smurtu ar šaunamųjų ginklų apyvarta, taip pat nėra įtvirtinta prievolė nesivadovauti informacija apie praeityje padarytus nusikaltimus ir administracinius pažeidimus vien dėl to, kad teistumo ar nuobaudų galiojimo terminai pasibaigę. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytai išvadai padaryti gali būti, ir turi būti, atsižvelgiama į bet kokius duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, jog asmuo gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Aiškindamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014, 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017, 2020 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020, 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020).
Be to, pabrėžtina, kad aptariama teisės norma pagrindą atsisakyti išduoti leidimą nešiotis ir laikyti ginklus sieja ne tik su jau nustatytu asmens keliamu pavojumi, bet ir su galimu pavojumi ateityje, kurį jis gali kelti laikydamas ir galėdamas disponuoti ginklu. Tai reiškia, kad pavojų gali kelti ne tik asmuo, kuris jau padarė teisės pažeidimus ir turi galiojančius teistumus ar nuobaudas, bet ir toks, kuris dėl savo asmenybės ypatumų, mąstymo būdo ir toleruojamo elgesio gali ateityje padaryti teisės pažeidimų disponuodamas ginklu, jeigu jam bus leista jį laikyti.
Teismas pažymi, kad byloje nustatytas pareiškėjo elgesys ir jo padaryti nusikaltimai bei administraciniai pažeidimai atspindi jo gyvenimo būdą, mąstymą bei požiūrį į įstatymo laikymąsi ir leidžia spręsti apie jo galimą grėsmę visuomenės saugumui. Pažymėtina, kad pareiškėjas yra padaręs ne tik daug įstatymo pažeidimų, bet jie yra ir nuolat pasikartojantys, o tai rodo, kad jis ne tik linkęs pažeidinėti įstatymus, bet ir visiškai nelinkęs keisti savo elgesio. Pareiškėjas toleruoja įstatymo nesilaikymą įvairiose gyvenimo srityse kaip jam priimtiną elgesį, už kurį tiesiog įvykdo jam skiriamas sankcijas, tačiau ir toliau pažeidinėja įstatymus. Atkreiptinas dėmesys, kad praeityje pareiškėjui tris kartus taikyta baudžiamoji atsakonybė dėl vagysčių, jis dešimt kartų baustas už administracinus nusižengimus, o vien tik per praėjusius 2020 metus pareiškėjas padarė 3 administracinius nusižengimus, kas rodo, kad nusižengimų darymo sistemiškumas, pastovumas ir intensyvumas nemažėja, nepaisant pareiškėjui taikomų sankcijų, nepaisant ilgo laiko, praėjusio nuo 2007 m., kurie skundžiamame sprendime buvo vertinti kaip atskaitos taškas vertinant pareiškėjo asmenybę. Pareiškėjo argumentas, kad jo padaryti administracinės teisės pažeidimai nėra susiję su grėsme kitų asmenų ar savo sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui yra nepagrįstas, nes pavojus visuomenės saugumui yra būtinas kiekvieno nusikaltimo ir administracinio nusižengimo požymis, kadangi būtent dėl pavojingumo visuomenei laipsnio atitinkami veiksmai ir yra draudžiami kaip nusikaltimai ar administraciniai nusižengimai. Todėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme, kaip ir BK bei ANK prasme, kiekvienas nusikaltimas ar administracinis nusižengimas, dėl kurio asmuo pripažįstamas kaltu, kelia pavojų visuomenės saugumui. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažįsta, kad tą pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė atsakovas, o pareiškėjo argumentai, kad jo padaryti įstatymų pažeidimų nekelia jokio pavojaus visuomenei ir nerodo jo pavojingumo yra nepagrįsti.
Teismo vertinimu, nurodyti pareiškėjo padaryti nusikaltimai ir administraciniai pažeidimai, jų kiekis, pastovumas, taikytų sankcijų neefektyvumas, jo paties požiūris į įstatymo pažeidimus ir savo atsakomybę bei tolesnį įstatymų laikymąsi, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį sąmoningai nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, ignoruoti bendro gyvenimo teisinėje valstybėje ir saugioje visuomenėje taisykles. Tai leidžia spręsti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, nes jo požiūris į įstatymų nesilaikymą gali ir ateityje nesulaikyti jo nuo įstatymų pažeidimų, tarp jų ir dėl ginklų laikymo bei naudojimosi jais srityje. Tai suponavo Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo būtinybę, kadangi šios normos taikymui pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Šiuo atveju faktai apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus, jų pobūdį, kiekį, nuolatinį pasikartojimą, vertinant juos kaip visumą, suponuoja neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, rodo jo polinkį nesilaikyti įstatymų ir privalomų taisyklių, jo netinkamas vertybines nuostatas valstybėje nustatytos tvarkos atžvilgiu, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, ir linkusį daryti teisės pažeidimus. Todėl vien tai, kad paskutinius metus prieš pateikdamas prašymą išduoti leidimą ginklui laikyti (nešioti) pareiškėjas nepadarė naujų įstatymo pažeidimų dar nesudaro pagrindo nesivadovauti jo ankstesniais gyvenimo faktais, liudijančiais jo atsainų požiūrį į įstatymus, į savo pareigas, į jo keliamą pavojų visuomenei tokiu įstatymų nesilaikymu ir neleidžia daryti išvados, kad tik 2020-05-29 pabaigęs daryti nuolat pasikartojančius įstatymų pažeidimus, kuriuos daro nuo 2007 metų, pareiškėjas jau tapo visiškai patikimu ir pavojaus negalinčiu kelti asmeniu.
Skunde nurodomas pareiškėjo argumentas, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio nuostatas jis atitinka nepriekaištingos reputacijos asmens sąvoką, ir nurodomas Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimas dėl Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktų prieštaravimo Konstitucijai, nesusijęs su ginčijamu sprendimu, nes šis sprendimas yra grindžiamas ne Įstatymo 17 straispnio 1 dalies 2 punktu, kuriam būtų aktualus Įstatymo 18 straipsnio nuostatų dėl nepriekaištingos reputacijos taikymas, o 17 straispnio 1 dalies 10 punktu, kuris nesieja asmens pavojingumo išimtinai tik su nepriekaištingos reputacijos praradimu. Todėl atsakovas, spręsdamas apie pareiškėjo keliamą ar galinčią kilti visuomenės saugumui grėsmę ateityje, neturėjo pareigos privalomai įrodinėti, kad pareiškėjas prarado nepriekaištingą reputaciją Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti skirtingi ir savarankiški pagrindai, kuriems esant turi būti atsisakoma išduoti leidimą nešiotis ir laikyti ginklus, todėl tai, kad nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatytą asmens, praradusio nepriekaištingą reputaciją, kuri reikšminga taikant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, statusą, nereiškia, kad pareiškėjas negali būti laikomas galinčiu kelti grėsmę Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme.
Nors pareiškėjas skunde teigia, kad jis negali būti antrą kartą „baudžiamas“ už tas pačias nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus antrą kartą, tačiau toks argumentas yra visiškai nepagrsįstas, nes leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimas yra viešojo administravimo procedūra ginklų apyvartos srityje, o ne sankcijos taikymas už kokį nors konkretų įstatymo pažeidimą. Atsisakymas išduoti leidimą nėra laikytinas pareiškėjo baudimu, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklus yra išduodamas tik tiems asmenims, kuriems netaikomi Įstatymo 17 straipsnyje nustatyti apribojimai. Todėl nustačius, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą sąlygą, draudžiančią išduoti leidimą ginklui turėti, jam atsisakoma išduoti atitinkamą leidimą dėl įstatymo reikalavimų neatitikimo, t. y. vykdoma viešojo administravimo procedūra, o ne taikoma sankcija už įstatymo pažeidimą, t. y. baudžiama už pažeistą įstatymą.
Ginčijamame sprendime aiškiai nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis jo priėmimo pagrindas, nes išvada apie pareiškėjo keliamą ir galimą pavojų padaryta remiantis ne vien tik pareiškėjo padarytų nusikaltimų ir pažeidimų išvardijimu, kaip teigiama skunde, bet ir išanalizavus bei nurodžius kaip šie faktai apibūdina pareiškėjo asmenybę, jo požiūrį į galiojančius įstatymus ir valstybėje nustatytą tvarką, iš kurio pagrįstai ir nuspręsta, kad tai liudija apie keliamą ir galimą jo pavojų visuomenei. Todėl skundžiamas spendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto reikalavimus dėl tinkamo motyvavimo, o pareiškėjo argumentai, kad jo asmenybės vertinimas nebuvo individualizuotas, atmestini kai nepagrįsti. Vien tai, jog pareiškėjo netenkina skundžiamo sprendimo motyvai ir policijos turimų duomenų vertinimas kitaip nei mano jis, nesuteikia pagrindo pripažinti ginčijamą aktą neteisėtu ar nepakankamai motyvuotu ir dėl to panaikinti.
Pažymėtina ir tai, kad atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo elgesį sistemingai pažeidinėjant įstatymus, jo požiūrį į tokius veiksmus ir jam taikomų sankcijų nepakankamumą užkirtsi kelią tokio elgesio pasikartojimui, teismas konstatuoja, kad atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą bei visuomenės saugumą, nagrinėjamu atveju ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo nuostatas bei įvertinęs turimus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl jo teisė turėti šaunamąjį ginklą negali būti iškelta aukščiau už visos visuomenės saugumą.
Teismas pripažįsta, kad ginčijamas sprendimas atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nepažeidžia Įstatymu nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis ir advokato teisinės pagalbos išlaidos, tačiau pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalis, tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, jis nėra šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, todėl neturi pagrindo gauti savo proceso išlaidų atlyginimo iš atsakovo ir šis pareiškėjo prašymas atmestinas, o bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.