- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-19
- Bylos Nr.
- e2A-448-640/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00544-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- UAB „Mefa“
- Atsakovas
- J. S.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Eglės Surgailienės, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Mefa“ ir atsakovo J. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MEFA“ ieškinį atsakovui J. S. dėl skolos priteisimo bei atsakovo J. S. priešieškinį dėl 2014 m. birželio 18 d. paskolos sutarties pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Mefa“ dokumentinio proceso tvarka pateikė teisme ieškinį prašydama priteisti iš atsakovo J. S. ieškovo UAB „Mefa“ naudai 2 896,20 Eur skolą, 4 778,73 Eur delspinigių, 810,94 Eur palūkanų, 5 procentų procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos (17 174,47 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 8 688,60 Eur skolą pagal atsakovo išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir bylinėjimosi išlaidas: 193 Eur žyminį mokestį ir 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų, taip pat taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą 17474,47 Eur sumai.
Žemesnės instancijos teismas
2. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. preliminariu sprendimu ieškovės reikalavimai buvo patenkinti, tačiau 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu minėtas preliminarus sprendimas buvo panaikintas ir ieškovės ieškinys atsakovui iš ieškovės UAB „MEFA“ atsakovo J. S. naudai priteisė 532 Eur bylinėjimosi išlaidų. Sprendimui įsiteisėjus nutarta panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui J. S. priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, o jo nesant arba esant nepakankamai, atsakovui priklausančių piniginių lėšų areštą.
3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. galutinio sprendimą, dalyje dėl iš atsakovo J. S. ieškovei UAB „Mefa“ priteistų 4 778,73 Eur delspinigių, 810,94 Eur palūkanų, 5 procentų procesinės metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. balandžio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 8 688,60 Eur skolos pagal atsakovo išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir bylinėjimosi išlaidų, panaikino bei nutarė perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kita Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. galutinio sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl 289620 Eur skolos priteisimo palikta nepakeista.
Šalies argumentai
4. Atsakovas J. S. 2017 m. lapkričio 6 d. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovui UAB „Mefa“ dėl 2014 m. birželio 18 d. paskolos sutarties Nr. 201406/1-PS pakeitimo (civilinė byla Nr. e2-319-960/2019), kuriame prašė pakeisti 2014 m. birželio 18 d. paskolos sutarties Nr. 201406/1-PS sąlygas: pakeisti 2.3.8. punktą įrašant tekstą „0,02“ ir visą punktą išdėstyti „2.3.8. už laiku negrąžintą paskolą paskolos gavėjas moka paskolos davėjui 0,02 proc. nuo visos paskolos sumos delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną“; pakeisti 3.2 punktą įrašant tekstą „viso 1000 litų už visą paskolos laikotarpį“ ir visą punktą išdėstyti: „3.2. palūkanos yra apskaičiuojamos naudojant nekintamą metinę palūkanų normą, kuri sudaro 10 proc. per visą sutarties galiojimo laiką ir sudaro viso 1000 litų už visą paskolos laikotarpį“; panaikinti 2014 m. birželio 18 d. paskolos sutarties Nr. 201406/1-PS sąlygą: punkte 2.3.7 nurodytas nuostatas „2.3.7 pažeidęs šios sutarties nors vieną iš 2.3.1-2.3.6 punktų paskolos gavėjas ne ginčo tvarka sumoka paskolos davėjui 10000 litų baudą ir netiesioginius nuostolius, įskaitant tretiesiems asmenims turėtas išlaidas už tarpininkavimą susigrąžinant įsiskolinimą, pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Civilinė byla Nr. e2-319-960/2019 pagal J. S. ieškinį ir patikslintą ieškinį buvo 2019 m. kovo 6 d. prijungta prie Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmuose nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-612-371/2019. 2019 m. balandžio 8 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų nutartimi nutarta laikyti, kad ieškovė UAB „MEFA“ pateikė teismui ieškinį, pareikštą atsakovui J. S. dėl skolos priteisimo, o atsakovas J. S. pateikė teismui priešieškinį šioje byloje dėl 2014 m. birželio 18 d. paskolos sutarties Nr. 201406/1-PS pakeitimo. Atsakovas J. S. prašė ieškovės ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti visiškai.
Atsiliepimas
5. Atsakovas J. S. nurodė, kad gavo 10 000 Lt paskolą, pasirašė dokumentus, t. y. paskolą ir vekselį, tačiau jų neskaitė, nes nesupranta lietuvių kalbos, o nuorašo negavo. Pasiskolinęs pinigų, atsakovas 2014 m. lapkričio 29 d. gimtadienio metu E. M. grąžino 10 000 Lt, todėl palūkanų ar delspinigių mokėti neprivalo. Be to, jis seseriai J. S., kuri gyveno su E. M., davė 2000 Lt, kurių neatsiėmė, todėl galima tą sumą užskaityti kaip palūkanas už naudojimąsi paskola.
6. Ieškovė UAB „Mefa“ ieškinyje ir atsiliepime į priešieškinį prašė ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Nurodė, pagal paskolos sutartį taip pat buvo numatytos palūkanos, delspinigiai bei paskolos užtikrinimo priemonė – neprotestuotinas paprastasis vekselis 30000 Lt (8688,60 Eur) sumai. Ieškovė pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 4778,73 Eur (16500 Lt) delspinigių, kurie paskaičiuoti pagal sutarties 2.3.8. punktą - 0,2 procentai nuo paskolos sumos už kiekvieną uždelsta dieną, t. y. už 825 dienas (nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos), 810,94 Eur palūkanų už 1022 dienas, kurios paskaičiuotos pagal sutarties 3.2 punktą (nuo 2014 m. birželio 18 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos). 2014 m. birželio 18 d. pasirašytas neprotestuotinas paprastasis vekselis įsigaliojo sekančią dieną po sutarties neįvykdymo, t. y. 2016 m. gruodžio 31 d. Šis vekselis yra sutarties sudedamoji dalis, dėl to turi būti vykdomas.
7. Paskolos sutartį atsakovas pradėjo ginčyti tik 2017 metais, po sutarties pasirašymo praėjus trejiems metams. Be to, paskolos grąžinimo terminas baigėsi 2014 m. gruodžio 30 d., todėl J. S. praleidęs paskolos gražinimo terminą, neturi jokio įstatyminio pagrindo reikalauti, kad būtų keičiami ar naikinami sutarties atitinkami punktai.
8. Atsakovas pasirašydamas paskolos sutartį turėjo teisę atsisakyti pasirašyti paskolos sutartį arba reikalauti pakeisti sutarties sąlygas sutarties pasirašymo metu, arba sutarties galiojimo termino metu, tačiau delsė tai padaryti beveik trejus metus. Nors atsakovas teigia, kad nesuprato sutarties turinio, tačiau pats nurodė, kad yra verslininkas, skolinosi verslo reikmėms, jis pats pasirašė sutartį, su sutarties sąlygomis buvo supažindintas, pasirašytinai patvirtino, kad su sutartimis buvo supažindintas, ją suprato, dėl to turi vykdyti sutarties sąlygas.
9. J.S. laiku nesumokėjus 2896,20 Eur (10000 Lt) paskolos UAB „Mefa“ turėjo didelių nuostolių, nes neturėjo galimybės paskolintų pinigų panaudoti bendrovės veiklai vykdyti, o turėjo vykdyti juridinio asmens veiklą, mokėti darbuotojams darbo užmokestį. UAB „Mefa“ jau beveik tris metus negali naudotis J. S. paskolinta 2896,20 Eur (10000 LT) suma, todėl nesuprantamas atsakovo prašymas palūkanų dydį nustatyti ne didesnį 1000 litų.
10. Ieškovė nereikalauja pagal ieškinį priteisti iš atsakovo 10000 Lt baudos pagal sutarties 2.3.7. punktą, dėl to nėra tikslinga naikinti šio sutarties punkto.
Šalies argumentai
11. Ieškovės UAB „Mefa“ direktorius E. M. prašė ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti. Paaiškino, kad faktiškai įmonė paskolų neteikia, tik vieną kartą paskolino pinigus fiziniam asmeniui – J. S.j. Paskolos sutartis buvo standartinė, kartu su buhaltere ją pakoregavo, apie ją pranešė VMI, tačiau tuo metu nežinojo, kad negalima susitarti ir dėl baudos, ir dėl netesybų, todėl baudos priteisti neprašo. Apie 2000 Lt, kuriuos kaip teigia atsakovas, jis perdavė J. S. nieko nežinojo, apie tai jam niekas nieko nesakė. Pirmą kartą apie šiuos pinigus buvo užsiminta šioje nagrinėjamoje byloje. Palūkanos turėjo būti grąžintos ne jam, kaip fiziniams asmenims, o juridiniam asmeniui UAB „Mefa“. 2015 metais J. S. buvo atvykęs pas jį prašydamas atidėti paskolos sumokėjimo terminą, tuomet davė pastarajam 200 Lt, kuriuos paprašė perduoti seseriai J. S. kaip išlaikymą.
Atsiliepimas
12. Atsakovas J. S. atsiliepime į ieškinį palaikė savo anksčiau ieškinyje, patikslintame ieškinyje ir priešieškinyje išdėstytus argumentus ir reikalavimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. birželio 21 d. sprendimu nusprendė preliminarų sprendimą pakeisti – ieškinį tenkinti iš dalies, o priešieškinį atmesti – priteisti iš atsakovo J. S. ieškovės UAB „Mefa“ naudai 155,52 Eur palūkanų pagal paskolos sutartį už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d., 5 proc. metinių palūkanų nuo 155,52 Eur sumos nuo 2017 m. balandžio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį: dėl 655,42 Eur palūkanų priteisimo, 4778,73 Eur delspinigių ir 8 688,60 Eur skolos pagal vekselį priteisimo atmesti. Taip pat, priteisti iš atsakovo J. S. ieškovės UAB „Mefa“ naudai 30 Eur atstovavimo išlaidų ir 2 Eur žyminio mokesčio, valstybės naudai 204 Eur žyminio mokesčio ir palikti laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
14. Nustatė, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu atmestas ieškovės reikalavimą dėl 10 000 Lt (2 896.20 Eur) priteisimo iš atsakovo. Sprendimas šioje dalyje įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 6 d., todėl šiuo metu nagrinėjant bylą iš naujo negali būti vertinamos šios aplinkybės. Ieškovės UAB „Mefa“ direktoriui E. M., įvykdžiusiam atsakovo J. S. paskolos prievolę CK 6.50 straipsnio 1 dalies, pagrindu, remiantis šio straipsnio 3 dalimi, 6.101 straipsnio 2 dalimi pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, atsakovu J. S. visa apimtimi, t. y. pagrindinė paskola, prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės - ieškovės prašomų priteisti palūkanų, delspinigių, kurie paskaičiuoti pagal paskolos sutarties 2.3.8., 3.2 punktus. Nuo paskolos sudarymo momento (2014 m. birželio 18 d.) iki paskolos grąžinimo (2014 m. gruodžio 30 d.) atsakovas naudojosi ieškovės pinigais, todėl ieškovei už šį laikotarpį (196 k.d.) turi priklausyti pagal paskolos sutartį (10 000 Lt x 10 proc.: 365 d. x 196 d. = 536. 99 Lt (155.52 Eur) palūkanų, šių palūkanų suma (537 Lt) nurodyta ieškovės pateiktoje formoje FR 0711A. Tokiu būdu darytina išvada, kad ieškovė UAB „Mefa“ šiuo metu neturi reikalavimo teisės atsakovui J. S. dėl palūkanų, skaičiuojamų nuo 2014 m. gruodžio 31 d., priteisimo, taip pat delspinigių už netinkamai įvykdytą prievolę priteisimo 2014 m. birželio 18 d. sudarytos ir pasirašytos paskolos sutarties Nr. 201406/1-PS, pagrindu, o tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškovės UAB „Mefa“ ieškinio dalį dėl 4778,73 Eur delspinigių, 655,42 Eur (810,94 Eur-155,52 Eur) priteisimo.
15. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje išduotas ir šalių pasirašytas neprotestuotinas paprastasis vekselis šiuo atveju atliko sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo paskolos sutartimi suteiktos pinigų sumos grąžinimo (sutartinės prievolės įvykdymo) užtikrinimo funkciją, nes šią aplinkybę abi šalys patvirtino, paaiškindamos, jog 30 000 Lt nurodytų vekselyje pinigų atsakovas iš ieškovės negavo. Kaip buvo minėta kreditoriaus (ieškovės) reikalavimo teisė gauti iš skolininko (atsakovo) dvigubą sumokėjimą pagal paskolos sutartį ir pagal vekselį yra apribota. Tai reiškia, kad ieškovė gali reikalauti tik tiek, kiek jos iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas, t. y. neturi teisės išieškoti (priteisti) tos pačios pinigų sumos ir pagal paskolos (pirminį) sandorį, ir pagal vekselį, atlikusį to sandorio užtikrinimo funkciją. Tai taip pat reiškia, kad ieškovė pagal paskolos sutartį (pirminį sandorį) ir kaip vekselio turėtoja, skolininkui (atsakovui) neįvykdžius visos ar dalies prievolių pagal pirminį sandorį, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis dėl visos ar dalies vekselyje nurodytos sumos išieškojimo (priteisimo), tačiau ne daugiau, negu atsakovas neįvykdė pagal pirminį sandorį, ir ne daugiau, negu nurodyta vekselyje.
16. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė, pasibaigus vekselyje nurodytam terminui pas notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo nesikreipė. Vekselis buvo surašytas atlikti pagrindinės paskolos sutarties užtikrinimo funkciją, todėl kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti skolą pagal paskolos sutartį bei pagal vekselį, kuris užtikrino šios sutarties vykdymą ir kurio suma trigubai viršijo paskolos sumą, leidžia daryti išvadą, kad ieškovės reikalavimas nepagrįstas ir neteisėtas. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas dėl 8 688,60 Eur skolos pagal išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį priteisimo iš atsakovo J. S. nepagrįstas, neteisėtas, nes prieštarauja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatoms bei suformuotai kasacinio teismo praktikai, todėl ieškinį toje dalyje atmetė.
17. Teismo vertinimu, nors J. S. patvirtino, kad brolis J.S. perdavė jai 2000 Lt, kuriuos vėliau E. M. sutikimu panaudojo šeimoms poreikiams, tačiau atsakovo pozicija šiuo klausimu nėra nuosekli, t. y. jis teigdamas apie sumokėtą paskolą ir palūkanas, tuo pačiu metu pagal priešieškinio reikalavimus prašo pakeisti paskolos sutarties punktus, sumažinant palūkanų sumą bei visas, nustatytas sutartyje netesybas. Tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendime, kuriuo iš E. M. E. M. buvo priteistas išlaikymas pagal J. S. ieškinį nėra nurodyta, jog būtent dėl šios pinigų sumos perdavimo teismas pripažintų, jog E. M. neturi išlaikymo įsiskolinimo už 2015-2017 metus (išskyrus 2017 m. sausio-vasario mėn.). Susirašinėjime tarp J. S. ir E. M. dėl „gautų iš brolio pinigų“) nėra nurodyta pinigų suma, o E. M. ir J. S. kartu negyveno nuo 2014 m pabaigos. Taigi, teismo vertinimu minėtos aplinkybės nepatvirtina aplinkybės, jog 2000 Eur buvo panaudoti E. M. ir J. S. šeimos poreikių tenkinimui, nors buvo skirti tarp ieškovės ir atsakovo sudarytai paskolai.
18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, dar vadinamos pelno palūkanomis, nes atlieka mokėjimo, t. y. užmokesčio už pinigų skolinimosi, funkciją. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad paskolos sutartis buvo sudaryta atsakovo iniciatyva, atsakovui turint gyvenimiškos patirties ir galint suvokti paskolos suteikimo trumpam laikotarpiui sąlygas. Taip pat atsakovas patvirtino savo parašo tikrumą paskolos sutartyje ir vekselyje, pasirašyta buvo lietuvių kalba. Pagal Lietuvos banko duomenis 2014 m. sausio-2014 m. gruodžio mėn. vidutinė palūkanų norma sudarė apie 5 procentus, tačiau paskola buvo suteikta tik 6 mėnesiams, todėl faktiškai palūkanų norma galėjo būti didesnė. CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnio 1 dalį, leidžia susitarimą dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Be to, kyla pagrįstų abejonių, ar mažų 0,02 proc. (2 Lt į dieną) delspinigių nustatymas skatintų atsakovą tinkamai vykdyti prievolę. Taigi, teismas darė išvadą, jog nustatyta paskolos sutartyje palūkanų norma, delspinigių, baudos dydis nėra per didelis ir neprotingas, todėl atsakovo priešieškinis atmestas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas 2017 m. balandžio 14 d. priimtą preliminarų sprendimą pakeitė - ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo J. S. ieškovės naudai 155.52 Eur palūkanų pagal paskolos sutartį už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d., ieškinio dalį dėl 655.42 Eur (810.94 Eur-155.52 Eur) palūkanų priteisimo, 4778.73 Eur delspinigių ir 8 688.60 Eur skolos pagal vekselį priteisimo atmetė.
19. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškinys patenkintas iš dalies (1 proc. pareikštų reikalavimų), todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 30 Eur atstovavimo išlaidų ir 2 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Iš ieškovės atsakovo naudai priteistos atsakovo atstovavimo išlaidos (2943 Eurx99 proc. – atmesta ieškinio dalis- 2913 Eur), tačiau atsakovo priešieškinis atmestas, dėl to ieškovė turi teisę į atstovavimo išlaidų patenkinimą iš atsakovo (2950 Eur), abiejų šalių atstovavimo išlaidos yra panašaus dydžio, todėl šių išlaidų sumos šalims užskaitomos ir nepriteisiamos. Atsakovas už pateiktą priešieškinį sumokėjo 21 Eur žyminio mokesčio už pateiktą priešieškinį, likusios 429 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas 2017 m. lapkričio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-46308-960/2017 buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo. Priešieškinis buvo nagrinėtinas dokumentinio proceso tvarka, todėl iš atsakovo valstybės naudai priteistina 204 Eur žyminio mokesčio (21 Eur+ 429 Eur/2-21 Eur).
20. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi ieškovės UAB „Mefa“ prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemonės ir areštavo 17 174,47 Eur skolos sumai atsakovui J. S. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai, atsakovui priklausančios piniginės. Ieškinys patenkintas tik 155.52 Eur sumai, ši suma maža, jos išieškojimui nebūtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra pagrindas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
21. Apeliantė UAB „Mefa“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo dalį, bei priimti naują sprendimą – UAB „Mefa“ ieškinį dėl 8688,60 Eur skolos pagal vekselį priteisimo iš atsakovo J. S. tenkinti pilna apimtimi, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.
22. Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
22.1. J. S. išduotas 2014 m. birželio 18 d. neprotestuotinas paprastasis vekselis 8688,60 Eur atliko prievolės užtikrinimo funkciją, todėl jokie pinigai nei grynaisiais pinigais, nei pavedimu pervesti atsakovui nebuvo. Analogiškoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-507-684/2018 taip pat buvo praleisti mokėjimo terminai, vekseliai tapo galiojančiais ir praleisti terminai vekselius pateikti notarui, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad pagal tokius vekselius arba skolos raštelius prievolės laikomos galiojančiomis ir atsakovas privalo atsiskaityti su ieškovu. Aplinkybė, kad kreditorius (vekselio gavėjas) nerealizavo vekselio Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka, įgyvendindamas teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą ne teismo sprendimo pagrindu, o remdamasis supaprastinta notaro vykdomojo įrašo išdavimo tvarka, negali lemti vekselio davėjo pareigos sumokėti jame nurodytus pinigus pasibaigimo.
22.2. Tarp šalių buvo pasirašyta 2014 m. birželio 18 d. paskolos sutartis Nr. 201406/1-PS. Sutarties 3.3. punktas numatė, kad paskolos sumos ir priskaičiuotų palūkanų grąžinimo ieškovei užtikrinimui atsakovas pateikia ieškovei Neprotestuotiną paprastąjį vekselį 8688,60 Eur (30000 LT) sumai, kuris yra sudėtinė ir neatskiriama paskolos sutarties dalis. Sutarties 3.4. punktas numatė, kad atsakovui pilnai grąžinus ieškovei paskolos sumą su priskaičiuotomis palūkanomis nustatytu terminu atsakovo pateiktas neprotestuotinas paprastas vekselis laikomas negaliojančiu ir ieškovė įsipareigoja grąžinti jį atsakovui. Atsakovas J. S. su UAB „Mefa“ nėra atsiskaitęs nei pagal 2014 m. birželio 18 d. paskolos sutartį Nr. 201406/1-PS, nei pagal atsakovo išduotą 8688,60 Eur (30000 LT) vekselį. Skola už atsakovą buvo grąžinta 2014 m. gruodžio 31 d., nors skolos sumokėjimo paskutinė diena buvo 2014 m. gruodžio 30 d. Taigi, praleidus prievolės įvykdymo terminą, atsakovui J. S. atsirado pareiga sumokėti pinigų sumą, pagal jo paties išduotą 2014 m. birželio 18 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį 8688,60 Eur (30000 LT) sumai.
22.3. E. M., pagal teismo išvadas, nors ir sumokėjo UAB „Mefa“ 10000 LT sumą, tačiau jis niekada nebuvo paskolos gavėjas pagal 2014 m. birželio 18 d. Paskolos sutartį Nr. 201406/1-PS. E. M. niekada nebuvo gavęs iš UAB „Mefa“ jokios 10000 LT paskolos, todėl E. M. negali būti laikomas paskolos gavėju. Paskolos gavėjas pagal sutarties 3.4. punktą buvo būtent atsakovas J. S., kuris paskolos nei UAB „Mefa“, nei E. M. niekada nebuvo grąžinės nei visos nei dalies.
22.4. Atsakovas J. S. nėra niekada prašęs ieškovės nei žodžiu, nei raštu grąžinti vekselį, tokio prašymo ar reikalavimo nebuvo ir šią bylą nagrinėjant teisme, nei iš atsakovo advokato, nei iš pačio J. S.. Todėl darytina išvada, kad J. S. supranta, jog nėra grąžinės skolos ieškovei, yra pažeidęs paskolos sutarties sąlygas, todėl supranta ir kad pas UAB „Mefa“ esantis Neprotestuotinas paprastasis vekselis – skolos raštelis yra galiojantis, todėl atsakovas privalo pagal šį dokumentą atsiskaityti su UAB „Mefa“.
22.5. Atsakovas pažeidė 2014 m. birželio 18 d. Paskolos sutarties Nr. 201406/1-PS 3.3 ir 3.4 punktus. Todėl akivaizdu, atsakovo J. S. išduotas 2014 m. birželio 18 d. neprotestuotinas paprastasis vekselis 8688,60 Eur sumai tapo galiojantis.
Žemesnės instancijos teismas
22.6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė ieškovui 155,52 Eur palūkanų pagal paskolos sutartį už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. ir pripažino, kad šios sumos atsakovas iki šios dienos UAB „Mefa“ nėra sumokėjęs, todėl laikytina, kad paskolos (paskolos su palūkanomis) gražinimo terminai buvo pažeisti dėl atsakovo kaltės. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad UAB „Mefa“ neturi teisės ieškiniu reikalauti iš atsakovo J. S. priteisti 8688,60 Eur (30000 Lt) sumos pagal atsakovo išduotą 2014 m. birželio 18 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kadangi vekselis buvo tik paskolos užtikrinimo priemonė yra nepagrįstą ir prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Taip pat tokios pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja ir skundžiamam teismo sprendimui, kadangi Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2019 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. e2-612-371/2019, konstatavo, kad atsakovas ieškovei nesumokėjo palūkanų, tai yra konstatavo, kad J. S. pažeidė prievolę.
22.7. Pinigai buvo skolinti labai trumpam laikui, tai yra nuo 2014 m. birželio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d., todėl natūralu kad paskolos užtikrinimas vekseliu buvo ženkliai didesnis, nei pinigus skolinant tarkim 5 metams. Be to, vekselio suma neabejotinai buvo ir drausminė priemonė, kad J. S. 10000 LT paskolą 2014 m. gruodžio 30 d. tikrai grąžintų UAB „Mefa“, tačiau kaip rodo ši jau kelerius metus nagrinėjama civilinė bylą J. S. iki šios dienos taip ir neatsiskaitė su ieškove. Galų gale buvo vertinamas ir J. S. mokumas, tai, kad jis fizinis asmuo, neturintis kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Todėl negrąžinus paskolos, pinigų išsireikalavimas gali ilgai užtrukti, o ir išsireikalauti pinigai nuvertėti. UAB „Mefa“ nurodo, kad būtent taip ir nutiko. Įvertinus nuosekliai visą laikotarpį ir atliktus veiksmus, vekselio suma jau yra per maža vertinant šių dienų ekonomiką ir kainas.
22.8. UAB „Mefa“ praleido įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą, todėl neteko ir teisės notarui teikti rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko vykdomuoju įrašu, todėl pagrįstai savo teisėms ginti naudojosi teismine gynyba.
Žemesnės instancijos teismas
22.9. Pirmosios instancijos teismas blogai paskaičiavimo abiejų šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas ir nepagrįstai nusprendė, kad šalių išlaidos už teisines paslaugas yra panašaus dydžio.
22.10. Pirmosios instancijos teismas priimant galutinį sprendimą pagrįstai vertino 2950 Eur sumą, kaip UAB „Mefa“ patirtas išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas, tačiau skaičiuodamas ieškovės sumokėtus žyminius mokesčius, klaidingai nurodė, kad ji paduodama ieškinį teisme sumokėjo tik 193 Eur žyminio mokesčio, kadangi nepridėjo 193 Eur sumokėto žyminio mokesčio apeliacinėje instancijoje. Taigi, viso UAB „Mefa“ civilinėje byloje yra sumokėjusi 386 Eur žyminio mokesčio, todėl būtent šią sumą teismas turėjo vertinti proporcingai priteisiant ją iš atsakovo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš atsakovo UAB „Mefa“ naudai 2 Eur žyminio mokesčio, tačiau turėjo priteisti 4 Eur (vertinant, kad buvo patenkintas 1 proc. ieškinio reikalavimų, o priešieškinis atmestas pilna apimtimi).
22.11. Nesutintina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovo atstovavimo išlaidos sudaro 2943 Eur. Priešieškinis civilinėje byloje Nr. e2-738-604/2017 nebuvo priimtas, todėl 600 Eur negali būti priteisti (įskaičiuoti į bendrą priteistinų išlaidų sumą). Galutiniame sprendime, vertinant patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, būtent 532 Eur suma vertintina, kaip suma, patirta bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmos instancijos teisme (civilinė byla Nr. e2-738-604/2017). Nagrinėjant bylą iš naujo pirmos instancijos teisme (civilinė byla Nr. e2-612-371/2019) atsakovo atstovas pateikė dvi sąskaitas faktūras 2019 m. kovo 6 d. sąskaita – faktūra 1123 Eur sumai ir 2019 m. balandžio 8 d. sąskaita – faktūra 170 Eur sumai už atstovavimą. Apeliantė nurodo, kad nagrinėjant bylą iš naujo (civilinė byla Nr. e2-612-371/2019) atsakovo atstovui nereikėjo susipažinti su bylos medžiaga, nes jis atsakovą atstovavo ir pirmą kartą nagrinėjant bylą; įrodymų vertinimo taip pat nereikė atlikti, nes visi įrodymai tie patys, kaip ir bylą nagrinėjant pirmą kartą; procesinio dokumento (atsiliepimo) šioje byloje nereikėjo. Taigi tokios paslaugos, kurios surašytos sąskaitoje faktūroje realiai suteiktos nebuvo. Atsakovo atstovas šioje byloje surašė vieną procesinį dokumentą – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kuris, beje, tenkintas tik mažoje dalyje. Taip pat atstovavo atsakovą teismo posėdžiuose, todėl tik už šias realiai suteiktas teisines paslaugas galima skaičiuoti atlygį. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų 8.16 punktą už prašymo surašymą maksimali suma gali būti 58,24 Eur (728 Eur (III ketv. bruto)*0,4 koef.,80 proc., nes advokato padėjėjas). Už atstovavimą: 2019 m. sausio 4 d. – posėdis truko 25 minutes, todėl pagal Rekomendacijų 9 p. išlaidos nepriteistinos, 2019 m. vasario 7 d. posėdis truko 39 min, todėl maksimali priteistina suma yra 58,24 Eur (0,1*728*80 proc.), 2019 m kovo 6 d.– posėdis truko 18 min, todėl išlaidos nepriteistinos, 2019 m. balandžio 8 d. – posėdis truko 2.24 val., todėl priteisiama suma gali būti 116,48 Eur. Taigi, iš visos 1123 Eur sumos yra pagrįsta tik maža 232,96 Eur dalis, kuri gali būti skaičiuojama ir vertinama priimant galutinį teismo sprendimą. Prijungtoje byloje dėl priešieškinio (civilinė byla Nr. e2-4408-960/2018) atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su civiline byla Nr. e2-4408-960/2018. Taigi, viso realiai suteiktos teisinės paslaugos vertinamos 764,96 Eur (532+232,96 Eur), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo patirtos išlaidos atitinka Rekomendacijas ir laikomos pagrįstomis.
Žemesnės instancijos teismas
22.12. Būtent dėl to, kad J. S. laiku ir tinkamai neatsiskaitė su UAB „Mefa“, ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo. Todėl teismas turėjo priteisti visas ieškovės UAB „Mefa“ patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 3336 Eur (2950 + 386), kaip tiesioginius UAB „Mefa“ patirtus nuostolius.
Atsiliepimas
23. Atsakovas J. S. atsiliepime prašo atmesti UAB „Mefa“ apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
24. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
24.1. Vekselio pateikimo notarui terminai buvo praleisti. Ieškovės atstovai pripažino faktą, kad jokių piniginių lėšų pagal minėtą dokumentą – neprotestuotiną paprastąjį vekselį sumoje 30000 litų atsakovui nemokėjo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog skolos priteisimas pagal paskolos sutartį, kai vekselis buvo tik užtikrinimo priemonė yra teisiškai negalimas.
24.2. Atsakovas (vekselio turėtojas), kuriam ieškiniu pareikšti iš abstrakčios prievolės kylantys reikalavimai, gali remtis tikruoju tarp šalių susiformavusiu teisiniu santykiu (sandoriu) ir įrodinėti iš šio teisinio santykio (sandorio) atsiradusios prievolės ar jos dalies pasibaigimą arba ginčyti jos galiojimą, pareikšdamas savarankišką priešpriešinį reikalavimą.
24.3. Atsakovas įrodinėjo aplinkybes, kad gražino skolą E. M. UAB „Mefa“ direktoriui, kuris būtent formaliai kasos išlaidų orderiu ir įnešė lėšas į įmonės UAB „Mefa“ kasą, neįformindamas kaip atsakovo prievolės pagal paskolos sutartį pasibaigimo. Šias aplinkybes konstatavo ir ankščiau bylą nagrinėję teismai. Atsakovas įsiteisėjusias teismo sprendimais įrodė, kad jo prievolė kreditoriui UAB „Mefa“ pasibaigė, UAB „Mefa“ teisės reikšti reikalavimą dar ir pagal paskolos sutarties užtikrinimo priemonę vekselį nebeturėjo. Taigi, ieškovė elgiasi nesąžiningai reikalaudama priteisti jai skolą pagal vekselį.
24.4. Civilinėje byloje Nr. E3K-3-507-684/2018 buvo keliamas klausimas dėl prievolių įskaitymo patvirtinimo, tokių klausimų deja šioje byloje nebuvo keliama, netgi teisinio santykio prasme, šioje byloje nagrinėta visiškai kitokia situacija, kur ieškovė pati patvirtino, kad atsakovo prievolė buvo įvykdyta trečiojo asmens ir pripažinta pasibaigusia ieškovės atžvilgiu įsiteisėjusiais teismo sprendimais.
24.5. Nesąžiningu pripažintinas ieškovės elgesys, kai 2896,20 Eur prievolę ir palūkanas ji užtikrina 2,5 karto didesne 8000,0 Eur suma - nurodyta vekselyje. Tai parodo ieškovės siekį dėl nepagrįsto praturtėjimo atsakovo atžvilgiu, pastarajam praleidus mokėjimo terminą bent vieną dieną. Net darant prielaidą, kad ieškovė turi reikalavimo teisę, ji formaliai turėjo reikšti reikalavimą, negražintai paskolos daliai, o ne visai vekselyje nurodytai sumai, kuria buvo užtikrinta paskolos sutartis.
24.6. Atsakovas įrodinėjo teisme aplinkybę, kad skolą ieškovui gražino per ieškovo direktorių E. M. ir tai padarė iki paskolos termino pabaigos dviem mokėjimais. Tačiau teismai pilnai šios aplinkybės neįvertino.
Žemesnės instancijos teismas
24.7. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į atsakovo nurodytas ir įrodytas aplinkybes dėl piniginių lėšų sumokėjimo 2014 m. lapkričio 29 d. UAB „Mefa“ direktoriui E. M. asmeniškai, kur pinigus į įmonę pastarasis įmoka tik 2014 m. gruodžio 31 d. įnešant į bendrovės kasą. Tuo tarpu E. M. neįrodė, kad minėtas lėšas įnešė iš savo asmeninių lėšų. Nepagrįsti ir teismo argumentai, kuriais atmesti įrodymai ir liudytojos J. S. parodymai, kad neįrodyta, jog 2000 LT kaip palūkanas atsakovas perdavė ieškovei per minėtą asmenį.
24.8. Atsakovas pirmiausia šioje byloje reiškė priešieškinį, teismui atsisakius jį priimti buvo pareikštas ieškinys teisme kitame mieste. Dėl ko atsakovas vėlgi patyrė papildomų išlaidų, taip pat teikti kiti papildomi dokumentai dėl bylos sustabdymo, atsakovo prašymu atnaujinta sustabdyta byla ir ji atsakovo iniciatyva prijungta prie nagrinėjamos bylos, teiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir kiti procesiniai dokumentai. Bylos nagrinėjimas vyko kitame mieste, o ieškovo atstovė neatvyko į vieną teismo posėdį, dėl ko buvo patirtos papildomos bylinėjimosi išlaidos.
2. Atsakovas J.S. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo, prašydamas sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-612-371/2019 panaikinti ir likusioje dalyje ieškinį atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
25.1. Nurodo, jog nesutinka su skundžiamo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-612-371/2019 teismo motyvais, kad „Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai pripažino faktą, jog atsakovo paskola ieškovui grąžinta trečiojo asmens E. M., procesiniuose sprendimuose nebuvo analizuojamos ir vertinamos atsakovo nurodytos aplinkybės, jog 2014 m. lapkričio 29 d. jis grąžino E. M. 10 000 Lt paskolą asmeniškai perduodant pinigus ir galimai šiuos pinigus E. M., kaip bendrovės UAB „Mefa“ direktorius 2014 m. gruodžio 31 d. įnešė į bendrovės kasą. Tuo tarpu E. M. teigė, kad šie pinigai buvo jo asmeniški. Tačiau 2017 m. gruodžio 7 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo galutinio sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl 10 000 Lt (2 896.20 Eur) priteisimo iš atsakovo, nepakeista, sprendimas šioje dalyje įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 6 d., todėl šiuo metu nagrinėjant bylą iš naujo negali būti vertinamos šios aplinkybės.“. Teismas neteisingai vertino aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą nustatydamas, kad UAB „Mefa“ naudai priteistina 155.52 Eur palūkanų pagal paskolos sutartį už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. 2 Teismas turėjo atsižvelgti į atsakovo nurodytas ir įrodytas aplinkybes dėl piniginių lėšų sumokėjimo 2014 m. lapkričio 29 d. UAB „Mefa“ direktoriui E. M. asmeniškai, kur pinigus į įmonę pastarasis įmoka tik 2014 m. gruodžio 31 d. įnešant į bendrovės kasą. Aplinkybių, kad iš asmeninių lėšų šias sumas įmokėjo trečiasis asmuo byloje ieškovas neįrodė. O teisminio proceso metu, teismas atsisakė vertinti ir nustatinėti šias aplinkybes, nors atsakovo atstovai dėl to teismui argumentavo.
25.2. Atmestini teismo argumentai kaip nepagrįsti dėl priešieškinio atmetimo. Atsakovas pagrindė aplinkybes, kad jis buvo teisiškai neišprusęs, buvo pasitikėjimas ieškovo atstovu sudarant sutartį, kur net savo egzemplioriaus atsakovas gavęs nebuvo, ekonomiškai atsakovas buvo sudėtingoje situacijoje ir ieškovas tuo naudojosi, pateikdamas itin nepalankias sutarties sąlygas, nustatytas vienašališkai. Taip pat akivaizdžiai ieškovas veikė nesąžiningai pareikšdamas akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį ir taikydamas laikinąsias apsaugos priemones stambiai sumai, taip pat ieškovui akivaizdžiai neturint reikalavimo teisės – dėl ko buvo prašoma skirti baudą už procesinių teisių pažeidimą, teismas šio prašymo nesprendė. Nepagrįsti ir teismo argumentai, kuriais atmesti įrodymai ir liudytojos J.S. parodymai, kad neįrodyta, kad 2000 litų kaip palūkanas atsakovas perdavė ieškovui per minėtą asmenį.
25.3. Nepaisant to, kad atsakovo priešieškinį teismas atmetė, nebuvo pagrindo visa apimtimi atsakovo bylinėjimosi išlaidas „užskaityti“ ir nepriteisti – tai yra 99 proc. išlaidų nepriteisiant atsakovui iš ieškovo. Be to, priešieškinis pareikštas tik dėl 3 sutarties punktų keitimo – modifikavimo, dėl ko toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pripažintinas prieštaraujančių teisingumo ir sąžiningumo principams, LR CPK nustatytiems reikalavimams.
3. Ieškovė su atsakovo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog apeliantas visą lapą pricitavęs Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutarties ir skundžiamo sprendimo motyvų – visiškai nenurodo kokiu tikslu jis tai daro, nenurodo jokių teisinių argumentų, nesutikimo su teismų sprendimais motyvų, o tik abstrakčiai parašo - teismas neteisingai vertino aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą nustatydamas, kad UAB „Mefa“ naudai priteistina 155,52 Eur palūkanų pagal paskolos sutartį už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. Iš tokio apelianto parašymo galima spręsti, kad jis nesutinka su priteistomis 155,52 Eur palūkanomis, tačiau apie palūkanų priteisimą apeliantas rašys atskiroje pastraipoje. Todėl nėra aišku, kodėl apeliantas nesutinka su nurodyta teismo išvada, kodėl pasak apelianto teismas neteisingai vertino aplinkybes ir kokias būtent aplinkybes. Apeliantas visiškai nieko neargumentuoja. pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nevertino aplinkybių susijusių su piniginių lėšų sumokėjimo 2014 m. lapkričio 29 d. UAB „Mefa“ direktoriui E. M. asmeniškai, kadangi tai ne šios bylos dalykas – byloje nesprendžiamas 10 000 litų grąžinimo klausimas UAB „Mefa“, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriame konstatuota, kad UAB „Mefa“ 10 000 litų gavo 2014 m. gruodžio 31 d. ne iš atsakovo J. S.. Skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl priešieškinio atmetimo yra motyvuota ir pagrįsta, todėl nėra jokio pagrindo keisti sprendimo šioje dalyje. Be to, apeliantas net nenurodė savo motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priešieškinio turėtų būti pakeista, nenurodė, kaip turėtų būti pakeista, nenurodė ką neva blogai ar netinkamai padarė pirmosios instancijos teismas. Apelianto skundas šioje dalyje (beje, kaip ir visas skundas) yra visiškai nemotyvuotas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
5. Jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306 ir 311 straipsniuose nurodytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliantas per nustatytą terminą įvykdo nutartyje nurodytus reikalavimus, skundas laikomas paduotu pradinio padavimo dieną. Priešingu atveju skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 316 straipsnio 2 dalis).
6. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas J. S. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 10 d. nutartimi nustatė šio apeliacinio skundo trūkumus ir terminą jiems pašalinti. Pastebėtina, kad apeliantas nei teismo nustatytu terminu, nei iki teismo posėdžio nustatytų trūkumų nepašalino, todėl atsakovo J. S. apeliacinis skundas laikomas nepaduotu ir yra grąžinamas jį padavusiam asmeniui.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo
7. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atsisakyta priteisti skolą pagal vekselį ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Taigi, iš esmės apeliacinėje instancijoje sprendžiamas byloje kilęs teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimas, sprendžiant dėl vekselio, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, galiojimo, pasibaigus įstatyme nustatytam jo pateikimo apmokėti terminui.
8. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2014 m. birželio 18 d. ieškovė UAB „Mefa“, atstovaujamas direktoriaus E. M., veikiančio pagal įmonės įstatus, ir atsakovas J. S. sudarė paskolos sutartį Nr. 201406/1-PS, pagal kurią ieškovė UAB „Mefa“ įsipareigojo suteikti atsakovui J. S. sutarties pasirašymo dieną 10 000 Lt (2 896,20 Eur) dydžio paskolą, o atsakovas J. S. įsipareigojo suėjus paskolos terminui priimt grąžinamą paskolos sumą ir priskaičiuotas palūkanas grynais pinigais pagal kasos pajamų orderį. Paskolos suma buvo suteikiama iki 2019 m. gruodžio 30 d., o atsakovas įsipareigojo mokėti 10 procentų palūkanas už naudojimąsi paskolos suma, o praleidus paskolos grąžinimo terminą, mokėti ieškovei 0,2 procento delspinigius nuo paskolos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Taip pat, šalys susitarė, kad paskolos sumos ir priskaičiuotų palūkanų grąžinimo užtikrinimui atsakovas pateikia ieškovei neprotestuotiną paprastąjį vekselį 8 688,60 Eur (30 000 Lt) sumai, kuris yra sudėtinė ir neatskiriama paskolos sutarties dalis.
9. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai 2017 m. gruodžio 7 d. sprendime konstatavo, kad prievolė sumokėti skolą pagal 2014 m. birželio 18 d. paskolos sutartį Nr. 201406/1-PS buvo įvykdyta 2019 m. gruodžio 31 d., todėl UAB „Mefa“ atsakovo J. S. atžvilgiu reikalavimo teisės dėl 2 896,20 Eur skolos nebeturi. Ši sprendimo dalis yra įsiteisėjusi.
10. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai 2019 m. birželio 21 d. sprendė klausimą dėl palūkanų priteisimo pagal minėtą 2014 m. birželio 18 d. paskolos sutartį Nr. 201406/1-PS ir skolos pagal vekselį priteisimo. Sprendimu teismas priteisė iš atsakovo J. S. ieškovės UAB „Mefa“ naudai 155,52 Eur palūkanų pagal paskolos sutartį už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d., 5 proc. metinių palūkanų nuo 155,52 Eur sumos nuo 2017 m. balandžio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau netenkino ieškovės ieškinio reikalavimo dalyje dėl 655,42 Eur palūkanų priteisimo, 4778,73 Eur delspinigių ir 8688,60 Eur skolos pagal vekselį priteisimo.
11. Ieškovė UAB „Mefa“ nesutinka su Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai 2019 m. birželio 21 d. sprendimo dalimi dėl atmesto reikalavimo priteisti iš atsakovo J. S. 8688,60 Eur skolą pagal vekselį ir bylinėjimosi išlaidų, todėl pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo minėtą sprendimo dalį panaikinti.
Dėl vekselio kaip prievolės užtikrinimo priemonės
12. Vekselis – vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Vekselis gali būti įsakomasis arba paprastasis (ĮPVĮ 2 straipsnis). Paprastasis vekselis – vekselis, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą.
13. ĮPVĮ 72 straipsnyje nustatyta, kad visi reikalavimai pagal vekselį akceptantui gali būti pareikšti per trejus metus nuo mokėjimo termino dienos (1 dalis); vekselio turėtojas turi teisę pareikšti reikalavimus indosantams ir davėjui per vienerius metus nuo nustatytu laiku įforminto protesto dienos, o kai vekselyje buvo sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“, – nuo mokėjimo termino dienos (2 dalis). ĮPVĮ nenustatyta reikalavimų pagal vekselį pateikimo senaties terminų atnaujinimo, taigi vekselio turėtojas, praleidęs šiuos terminus, netenka galimybės realizuoti vekselį, kaip vertybinį popierių, ĮPVĮ ir lydimuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka.
14. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal ĮPVĮ 55 straipsnio, kuris taikytinas ir paprastajam vekseliui (ĮPVĮ 79 straipsnio 1 dalies 4 punktas), 1 dalies 3 punktą, kai pasibaigia nustatyti terminai pateikti apmokėti vekselį, kuriame įrašyta sąlyga „neprotestuotinas“, vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, išskyrus akceptavusįjį. Pastaroji įstatymo nuostata suponuoja išvadą, kad kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti neakceptuotą neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių. Aplinkybė, kad yra praleistas terminas pateikti vekselį apmokėti, savaime nereiškia, jog yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013; kt.).
15. Nagrinėjamu atveju, apeliantė apeliaciniame skunde pripažino, kad praleido įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimui apmokėti terminą, todėl neteko teisės notarui teikti rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš atsakovo vykdomuoju įrašu, tačiau nurodė, kad tai neužkerta kelio jai ginti teises naudojantis teismine gynyba. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo apeliantės argumentu, tačiau pažymi, jog sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, ieškovės pateiktas vekselis laikytinas paprastu rašytiniu įrodymu ir dėl jo įrodomosios reikšmės spręstina pagal paskolos teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, nes ieškovė, teikdamas ieškinį, nurodė, kad ginčo vekselis buvo išduotas įforminant paskolą (paskolos teisinių santykių padarinys), ir kitokių faktinių aplinkybių, iš kurių galėjo kilti vekselyje įtvirtinta prievolė, nenurodė.
16. Kasacinis teismas, siekdamas suvienodinti praktiką dėl vekselio, neturinčio vertybinio popieriaus statuso, įrodomosios reikšmės, suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019 32 punktas).
17. Apeliantė apeliaciniame skunde patvirtino, jog jokie pinigai atsakovui pagal vekselį suteikti nebuvo, tačiau nurodė, kad vekselis atlieka prievolės užtikrinimo funkciją. Apeliantė tokią skolos pagal vekselį išieškojimo galimybę iš esmės grindė Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr. e3K-3-507-684/2018. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad minėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių aplinkybių, todėl negalima jomis remtis kaip turinčiomis prejudicinę reikšmę. Pažymėtina, kad nurodomoje byloje atsakovas užtikrino trečiojo asmens prievolę sumokėti ieškovei 13 000 Eur už nepateiktas prekes, kurias pagal sutartį trečiasis asmuo turėjo pareigą pateikti ieškovei, tačiau prievolės nevykdė nors pinigai buvo sumokėti. Tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje pagrindinė prievolė buvo skola pagal paskolos sutartį, kuri buvo įvykdyta. Ši prievolė jau buvo sutartyje užtikrinta palūkanomis, delspinigiais, bauda ir papildomai paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, kurio suma, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas tris kartus viršijo suteiktos paskolos sumą. Taigi, nėra pagrindo šioje byloje remtis išaiškinimais pateiktais byloje Nr. e3K-3-648/2018.
18. Apeliantė teigia, kad skola pagal paskolos sutartį buvo grąžinta praleidus terminą, tačiau prievolę įvykdė trečiasis asmuo, todėl atsakovas iki šiol nėra atsiskaitęs su ieškove pagal paskolos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu apeliantės argumentu, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta, kad prievolė pagal paskolos sutartį dalyje dėl skolos yra įvykdyta tinkamai, nors ją ir įvykdė trečiasis asmuo, todėl ieškovė reikalavimo teisės atsakovui neturi.
19. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog ieškovė gali reikalauti iš atsakovės tik tiek, kiek jos iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek numato įstatymas, t. y. negalima reikalauti ir skolos, ir vekselio sumos. Išaiškintina, jog tuo atveju, kai paprastasis vekselis atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, jo ryšys su pagrindine prievole pasireiškia tuo, kad pagrindinio sandorio teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Vekselis, atlikdamas sandorio įvykdymo užtikrinimo funkciją, kaip su pagrindine prievole (sandoriu) susijusi papildoma prievolė, galioja iki tol, kol nėra įvykdyta pagrindinė prievolė. Jei kyla ginčas dėl pagrindinės prievolės įvykdymo ir teismas nustato, kad pagrindinė prievolė įvykdyta (skola grąžinta, mokėjimas atliktas, daiktas perduotas ar kt.), tai ši aplinkybė yra teisinis pagrindas, dėl kurio vekselis, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, netenka galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015; 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-969/2018, 75 punktas). Kadangi kreditoriaus reikalavimo teisė yra apribota, jis iš atsakingų už prievolės įvykdymą asmenų gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš konkretaus sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį, reiškia, kad kreditoriaus pasirinkimu jo reikalavimas gali būti patenkinamas ne pradinės prievolės, o vekselio pagrindu, tačiau tai nereiškia, kad galima reikalauti ir vieno ir kito kartu.
20. Konkrečiu atveju, įsiteisėjusiais teismo sprendimais pripažinta, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės dėl 2014 m. birželio 18 d. paskolos sutarties Nr. 201406/1-PS sumos, nes ji buvo grąžinta ieškovei, taip pat, pagal sutartį iš atsakovo priteista palūkanų suma, todėl ieškovė neturi teisės pagal minėtą 2014 m. birželio 18 d. sutartį reikalauti dar ir grąžinti vekselio sumą. Taigi, nėra teisinio pagrindo pagal minėtą sutartį reikalauti ir vekselio įvykdymo. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisi jos naudai iš atsakovo 8688,60 Eur skola pagal 2014 m. birželio 18 d. vekselį, tačiau pripažino, jog tokios sumos niekada nėra pervedusi atsakovui. Tai reiškia, kad atsakovė neturi savarankiškos reikalavimo teisės į 8688,60 Eur skolą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
21. LR CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
22. Apeliantė UAB „Mefa“ apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė byloje bylinėjimosi išlaidas. Pirmiausia, apeliantė sutiko su sprendimo dalimi, kuria buvo nustatyta, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra 2950 Eur, tačiau nurodė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad ji paduodama ieškinį sumokėjo tik 193 Eur žyminį mokestį, nes nepridėjo 193 Eur sumokėto žyminio mokesčio apeliacinėje instancijoje. Kaip nustatyta iš LITEKO esančios bylos medžiagos, ieškovė 2017 m. balandžio 6 d. teikdama ieškinį sumokėjo 193,00 Eur žyminį mokestį civilinėje byloje Nr. e2-738-604/2017. Šioje byloje pateiktus apeliacinį skundą, civilinėje byloje Nr. e2A-1456-431/2018 buvo sumokėtas dar 193,00 Eur žyminis mokestis. Taigi, sutiktina su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skaičiuodamas sumokėtą žyminį mokestį, nepriskaičiavo 193,00 Eur žyminio mokesčio, todėl nepagrįstai vietoje 4,00 Eur priteisė apeliantei tik 2,00 Eur.
23. Antra, apeliantė nesutinka, kad atsakovo atstovavimo išlaidos sudarė 2943,00 Eur. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas pagal atsakovo atliktus mokėjimo pavedimus, o ne pagal byloje pateiktas sąskaitas faktūras. Su tokiu argumentu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, nes iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktas 2017 m. rugpjūčio 23 d. (1 132 Eur), 2019 m. kovo 6 d. (1123 Eur) ir 2019 m. balandžio 8 d. (170,00 Eur) PVM sąskaitas faktūras, tačiau vadovaudamasis byloje pateiktais mokėjimo nurodymais, nepagrįstai sprendė, jog pagal šias sąskaitas patirta bylinėjimosi išlaidų suma yra ne 2424,00 Eur, o 2943,00 Eur.
24. Detaliai analizuojant pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, pastebėtina, kad apeliantė su 2017 m. rugpjūčio 23 d. sąskaita civilinėje byloje Nr. e2-738-604/2017 nesutinka tik dalyje dėl 600 Eur sumos, nes šioje byloje buvo atsisakyta priimti priešieškinį už kurį paskaičiuotos šios bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad civilinėje byloje Nr. e2-738-604/2017 pateiktoje sąskaitoje faktūroje ir jos detalizacijoje nurodoma 600 Eur suma yra ne vien už priešieškinio, kurį parengė advokato padėjėjas parengimą, tačiau ir kitų procesinių dokumentų rengimą (prieštaravimų dėl sprendimo už akių, prašymų). Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – rekomendacijos), vien už prieštaravimų dėl sprendimo už akių parengimą maksimali priteistina suma galėjo būti 569,63 Eur ((0,85*838,70) *80 proc.), tačiau atsakovo atstovas teikė ne tik prieštaravimus, o ir įvairius kitus prašymus. Taigi, nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovui iš ieškovės 600 Eur sumą už priešieškinio byloje parengimą, nes ši suma buvo priteista ne už priešieškinio parengimą, o už kitus procesinius prašymus ar dokumentus pateiktus bylos nagrinėjimo eigoje. Šiuo atveju pažymėtina, kad sprendimas civilinėje byloje Nr.e2-738-604/2017 buvo panaikintas ir grąžintas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, todėl teismas spręsdamas bylinėjimosi klausimą minėto sprendimo neanalizuoja ir dėl jo papildomai nepasisako.
25. Apeliantė taip pat nesutinka su 2019 m. kovo 6 d. sąskaitoje nurodytos 1123,00 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimu, nes apeliantės nuomone, sąskaitoje nurodytos paslaugos nebuvo suteiktos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog ši sąskaita už teisines paslaugas atsakovui išrašyta dėl konsultacijų, susipažinimo su bylos medžiaga, įrodymų vertinimo, procesinių dokumentų (atsiliepimo ir kt.) rengimo ir atstovavimo teisme. Šiuo atveju, sutiktina su apeliantės argumentais, jog bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, atsakovo atstovui nereikėjo susipažinti su bylos medžiaga, rengti atsiliepimo ar iš naujo vertinti įrodymų, tačiau negalima sutikti su tuo, jog atsakovui nebuvo teiktos jokios teisinės paslaugos, nes iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas teikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, papildomą medžiagą (((0,4*935,70 Eur)*2)*80 proc.), taip pat, pastebėtina, kad iki sąskaitos pateikimo teismui vyko 3 teismo posėdžiai. Vienas iš šių posėdžiu truko daugiau nei 39 minutes, todėl maksimali suma priteistina už atstovavimą šiame posėdyje yra 74,86 Eur ((0.1*935,70)*80 proc.), tuo tarpu kiti du posėdžiai neviršijo 30 min. tačiau visiems šiems posėdžiams turėjo būti pasiruošta ir galimai dėl jų galėjo būti teikiamos teisinės konsultacijos atsakovui, todėl galėjo susidaryti dar papildomos 280,71 Eur išlaidos (((0,1*935,7)* 3 val.) *80 proc.). Taigi, nesutiktina su pirmosios instancijos teismas išvada, kad prašoma priteisti 1123,00 Eur suma neviršija rekomendacijose nurodytų sumų maksimumo, nes konkrečiu atveju maksimali suma, kuri galėjo būti priteista pagal sąskaitą yra 898,28 Eur.
26. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą byloje, todėl sprendimas šioje dalyje keistinas nurodant, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 2200,28 Eur (1132 Eur+898,28 Eur+170 Eur). Tai reiškia, kad atsakovo ir ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra lygios, todėl negali būti įskaitytos ir ieškovės naudai iš atsakovo turi būti priteistina 753,72 Eur bylinėjimosi išlaidų suma. Taip pat, keistina sprendimo dalis, kuria ieškovės naudai iš atsakovo priteista 2,00 Eur žyminio mokesčio suma, nurodant, jog priteistina 4,00 Eur žyminio mokesčio suma.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
27. Atsižvelgdama į tai, kad iš esmės apeliantės skundas dėl materialaus reikalavimo yra atmestas ir tenkintas tik procesinio pobūdžio prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kolegija bylinėjimosi išlaidų apeliantei nepriteisia.
28. Atsakovas bylinėjimosi išlaidų įrodymų už atsiliepimo parengimą nepateikė, todėl teismas sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jam nėra priteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 316 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo J. S. apeliacinį skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Uždarosios akcinės bendrovės „Mefa“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo J. S.ieškovės UAB „Mefa“ naudai, nurodant priteisti iš atsakovo J. S. ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mefa“ naudai 753,72 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 4 Eur žyminio mokesčio.
Kitoje dalyje Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.