- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-06
- Bylos Nr.
- e2A-1456-431/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00544-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mefa“
- Atsakovas
- J. S.
- Kategorijos
- 2.6.1.4Prievolių vykdymas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mefa“ apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mefa“ ieškinį atsakovui J. S. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovo 2 896,20 Eur skolą pagal 2014 m. birželio 18 d. paskolos sutartį Nr. 201406/1-PS, 4 778,73 Eur delspinigių, 810,94 Eur palūkanų, 5 procentų procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos (17 174,47 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 8 688,60 Eur skolą pagal atsakovo išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir bylinėjimosi išlaidas: 193 Eur žyminį mokestį ir 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
2. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 201 m. balandžio 14 d. preliminariu sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai, iš atsakovo J. S. ieškovei UAB „Mefa“ priteisė 2 896,20 Eur skolą, 4 778,73 Eur delspinigių, 810,94 Eur palūkanų, 5 procentų procesinės metinės palūkanos nuo priteistos sumos (17 174,47 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. balandžio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 8 688,60 Eur skolą pagal atsakovo išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir bylinėjimosi išlaidas: 193 Eur žyminį mokestį ir 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų.
Atsiliepimas
3. Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, prašė jį panaikinti, o ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, jog paskolos sutartį sudarė su savo sesers sutuoktiniu, kuris yra ieškovės vadovas. Pinigus skolinosi, nes antstolė vykdė išieškojimą iš atsakovo turto. Sutarties kopija atsakovui nebuvo pateikta. Dėl palūkanų, baudų, delspinigių, vekselio pateikimo atsakovas nesitarė su įmonės vadovu. Paskolos sutartyje nurodytą sumą atsakovas gavo grynais pinigais. Atsakovas visą paskolos sumą grąžino tiesiogiai ieškovės vadovui grynais pinigais, kai šventė gimtadienį (duomenys neskelbtini). Tai matė kartu buvę asmenys. Atsakovas prašė grąžinimo faktą įforminti raštu, tačiau ieškovės vadovas jam pasakė, kad problemų dėl to nebus. Pinigus paskolai grąžinti skolinosi iš L. P. ir A. L. po 5 000 Lt. Skolintus pinigus grąžino 2015 metais. Atsakovas per savo seserį 2 000 Lt palūkanas grąžino įmonės vadovui 2014 m. rugpjūčio mėn. Atsakovo sesuo pateikė ieškinį dėl išlaikymo vaikui priteisimo iš ieškovės vadovo, todėl jis pateikė šį ieškinį.
Šalies argumentai
4. Ieškovė nesutiko su prieštaravimais, prašė teismo preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog paskolos sutartis buvo sudaryta su ieškove, kuriai atstovavo jos vadovas. Pagal paskolos sąlygas ieškovė suteikė atsakovui 10 000 Lt (2 896,20 Eur) dydžio paskolą, o atsakovas įsipareigojo ją grąžinti iki 2014 m. gruodžio 30 d., mokėti 10 proc. metines palūkanas, o praleidęs paskolos grąžinimo terminą, mokėti 0,20 proc. delspinigius nuo paskolos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, pažeidęs sutarties sąlygas, sumokėti 10 000 Lt (2 896,20 Eur) baudą ir atlyginti nuostolius. Šalys taip pat susitarė, kad paskolos sumos ir palūkanų grąžinimo užtikrinimui atsakovas pateiks ieškovei neprotestuotiną paprastąjį vekselį 8 688,60 Eur (30 000 Lt) sumai. Atsakovui grąžinus paskolos sumą ir palūkanas nustatytu laiku, atsakovo pateiktas neprotestuotinas paprastas vekselis bus laikomas negaliojančiu. Paskolos suma atsakovui buvo perduota 2014 m. birželio 18 d. pagal ieškovės išrašytą kasos išlaidų orderį. Atsakovas nustatytu laiku paskolos negrąžino bei neįrodė, jog paskolos sumą grąžino. Atsakovas yra verslininkas, todėl turėjo suprasti, kad pinigų grąžinimo procedūra turi būti atitinkamai įforminta. Ieškovė pelno mokestį moka pagal realias pajamas. Įmonės finansiniuose dokumentuose atsakovui paskolinti pinigai nebuvo apskaityti, kadangi paskolą ieškovės vadovas bendrovei grąžino iš savo lėšų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 7 d. galutiniu sprendimu panaikino 2017 m. balandžio 14 d. preliminarų sprendimą, kuriuo iš atsakovo J. S. ieškovei UAB „Mefa“ priteista 2 896,20 Eur skola, 4 778,73 Eur delspinigių, 810,94 Eur palūkanų, 5 procentų procesinės metinės palūkanos nuo priteistos sumos (17 174,47 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. balandžio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 8 688,60 Eur skola pagal atsakovo išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir bylinėjimosi išlaidos: 193 Eur žyminis mokestis ir 300 Eur teisinės pagalbos išlaidos. Ieškovės UAB „Mefa“ ieškinį atsakovui J. S. dėl skolos priteisimo atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovui 532 Eur bylinėjimosi išlaidų. Panaikino Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, o jo nesant arba esant nepakankamai, atsakovui priklausančių piniginių lėšų areštą.
6. Teismas nustatė, jog ieškovė 2014 m. birželio 18 d. išmokėjo atsakovui sutarto dydžio paskolą, išrašydama kasos išlaidų orderį. Paskolos prievolinių teisinių santykių egzistavimą patvirtina rašytinė 2014 m. birželio 18 d. paskolos sutartis Nr. 201406/1-PS, kurioje atsakovas raštu patvirtino, jog visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir išaiškintos prieš pasirašant sutartį, visas sutarties sąlygas suprato ir įsipareigojo jas vykdyti, taip pat 2014 m. birželio 18 d. kasos pajamų orderis, kuris įrodo paskolos sumos perdavimo atsakovui faktą, bei 2014 m. birželio 18 d. neprotestuotinas paprastasis vekselis paskolos prievolei užtikrinti.
7. Teismas, įvertinęs ieškovės atstovo E. M. 2017 m. lapkričio 23 d. teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, padarė išvadą, jog prievolė pagal paskolos sutartį buvo įvykdyta trečio asmens, tai yra UAB „Mefa“ direktoriaus E. M.. Teismo posėdžio metu E. M. pripažino aplinkybę, kad įmonės finansiniuose dokumentuose (balanse) atsakovui paskolinti pinigai nebuvo apskaityti, kadangi paskolą jis bendrovei grąžino iš savo lėšų. Šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą; nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnio 1 dalis).
8. Pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalį prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Pastarųjų prievolės vykdymo apribojimų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Taigi, įstatyme įtvirtinta, kad kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-03-01 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 35 punktas). Trečiajam asmeniui įvykdžius atsakovo prievolę ieškovei, pastarosios reikalavimas atsakovui pasibaigia, o E. M. reikalavimų atsakovui šioje byloje nereiškia. Todėl teismas nusprendė, jog 2017 m. balandžio 14 d. preliminarus sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys buvo tenkintas visiškai, yra naikintinas ir ieškovės ieškinys atsakovui dėl skolos priteisimo atmestinas (CPK 430 straipsnio 6 dalies 2 punktas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė UAB „Mefa“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu teikia papildomus įrodymus: UAB „Mefa“ 2014 m. gruodžio 31 d. kasos pajamų orderį, UAB „Mefa“ vadovo E. M. ir J. S. susirašinėjimą SMS žinutėmis, 2017 m. lapkričio 21 d., 21:04 elektroninio laiško kopiją bei darbo sutartį su buhaltere. Teismas sprendimu peržengė ieškovės ieškinio ir atsakovo prieštaravimų ribas, nes nustatė naujas aplinkybes, kad UAB „Mefa“ vadovas E. M. grąžino 2 896,20 Eur skolą už atsakovą. Šia aplinkybe nesirėmė bylos šalys ir nenurodė jos procesiniuose dokumentuose, ji nebuvo analizuojama bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Todėl teismo sprendime nurodytas ieškinio atmetimo pagrindas buvo visiška naujiena ieškovei, ji negalėjo ir neturėjo galimybės pateikti įrodymų, jog ieškovės vadovas niekada nemokėjo skolos už atsakovą. Todėl naujai pateikti įrodymai yra priimtini.
9.2. UAB „Mefa“ 2014 m. gruodžio 31 d. kasos pajamų orderis patvirtina, kad įmonės vadovas nemokėjo skolos už atsakovą, nes paskola turėjo būti grąžinta 2014 m. gruodžio 30 d., o ne 31 d., orderyje nėra jokių įrašų apie tai, kad pinigai įnešti už atsakovą. Teismo posėdyje atsakovo kviesti liudytojai melagingai nurodė, kad atsakovas grąžino ieškovei paskolą per atsakovo gimtadienį (duomenys neskelbtini). Ieškovės vadovo ir atsakovo sesers susirašinėjimas patvirtina, kad jokiame gimtadienyje ieškovės vadovas (duomenys neskelbtini) nedalyvavo.
9.3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovės vadovas įvykdė prievolę grąžinti ieškovei paskolą už atsakovą, todėl ieškinys buvo pareikštas netinkamos šalies. Byloje nėra jokio dokumento, patvirtinančio, kokiu pagrindu skola buvo grąžinta, tai yra, ar ieškovės vadovas pinigus grąžino paskolos sutarties, laidavimo ar skolos pirkimo-pardavimo pagrindu. Teismas taip pat nenustatė, kada paskola buvo grąžinta už atsakovą. Jeigu paskola už atsakovą buvo grąžinta nesuėjus paskolos terminui (2014 m. gruodžio 30 d.), tuomet ieškovei privalėjo būti sumokėtos tik palūkanos, už laiką, per kurį atsakovas naudojosi suteikta paskola. Jeigu paskolą ieškovės vadovas už atsakovą sumokėjo po paskolos grąžinimo termino, tuomet ieškovei privalėjo būti sumokėtos ir visos su paskolos sutartimi numatytos netesybos, taip pat ir suma pagal vekselį. Jeigu paskolą už atsakovą grąžino trečiasis asmuo, tai ieškovei turėjo būti priteistos 10 proc. palūkanos nuo 2014 m. birželio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d.
9.4. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateiktas nei vienas įrodymas, kad skolą pagal 2014 m. birželio 18 d. paskolos sutartį už atsakovą sumokėjo ieškovės vadovas. Pats atsakovas visos bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad jis pats skolą grąžino ieškovei laiku. Tuo tarpu teismas nurodė visiškai naują atsakovui palankią versiją, kad pinigus pagal paskolos sutartį grąžino trečiasis asmuo. Teismas sprendime negali savo iniciatyva keisti ar plėsti ieškinio pagrindo, dalyko. Šis draudimas yra laikomas vienu iš klasikinių dispozityvumo principo aspektų, užtikrinančių rungimosi, šalių lygiateisiškumo, teismo nepriklausomumo principus.
9.5. Šalių sutartiniai santykiai atsiranda civilinių sandorių pagrindu, o ne buhalterinės apskaitos duomenų (prie jų priskiriami ir įmonės balanso duomenys) pagrindu. Todėl esant galiojančiai paskolos sutarčiai, šalių prievolės nelaikomos pasibaigusiomis, jei šios prievolės klaidingai atsispindi ar apskritai neatsispindi buhalterinėje apskaitoje. Neteisingi buhalterinės apskaitos duomenys lemia įmonės mokestinių prievolių ir turto vertinimo pakitimus, bet ne iš civilinių sandorių atsirandančių prievolių pasibaigimą. Todėl ieškovės balanso duomenų vertinimas nėra susijęs su teismo išvada apie atsakovo piniginės prievolės pasibaigimą pagal CK. 6.50 straipsnį.
Žemesnės instancijos teismas
9.6. Teismas nurodė, kad 2017 m. lapkričio 23 d. teismo posėdžio metu ieškovės vadovas pripažino aplinkybę, kad įmonės finansiniuose dokumentuose (balanse) atsakovui paskolinti pinigai nebuvo apskaityti, kadangi paskolą jis bendrovei grąžino iš savo lėšų. Tačiau šio teismo posėdžio metu ieškovės vadovas nurodė, jog jis tuos pinigus „padengęs savo sąskaita, iš savo kišenės“. Atsakovo atstovui paklausus, ar byloje yra tokie dokumentai, kad apskaitoje ieškovės vadovas yra padengęs pinigus iš savo kišenės, ieškovės atstovas nurodė, jog ne, nes niekas ir nereikalavęs. Ieškovės vadovas neturi ekonominio-finansinio išsilavinimo ar išsamių buhalterinės apskaitos žinių. Ieškovės buhalteriją tvarko tam specialiai samdoma darbuotoja – buhalterė. Todėl ieškovės atstovas, atsakinėdamas į atsakovo klausimus, nebuvo kompetentingas tinkamai atsakyti į klausimus, susijusius su įmonės balansų sudarymu. Be to, įmonės vadovas yra rusakalbis, todėl jam buvo sunku tiksliai ir konkrečiai išreikšti mintis, atsakant į klausimus, kurie susiję su finansais ir buhalterija.
9.7. Jeigu ieškovės vadovas tikrai būtų sumokėjęs skolą už atsakovą, tai jis asmeniškai ir būtų pateikęs ieškinį teismui. Teismas ieškovo vadovo parodymus iškraipė atsakovui naudinga linkme. Ieškovės vadovas teismo posėdyje norėjo paaiškinti, jog jis padengė įmonės kasos trūkumą, tai yra grynųjų pinigų stoką įmonės kasoje, kadangi atsakovas laiku negrąžino paskolos, o bendrovei reikėjo grynųjų pinigų atsiskaityti su tiekėjais. Ieškovės vadovas niekada nesakė, kad jis grąžino paskolą už atsakovą. Tokie teiginiai yra teismo nepagrįstos interpretacijos ir mėginimas pritempti parodymus prie sprendime išdėstytų faktinių aplinkybių, tam kad jos sutaptų.
9.8. Teismas formuoja labai ydingą praktiką, kadangi pagal tokias teismo išvadas visų Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių vadovai nebegali daugiau įnešinėti grynųjų pinigų į kasą, tuo metu, kai įmonės turi skolininkų. Pagal tokį teismo sprendimą bus pripažįstama, kad vadovas už savo įmonės skolininkus grąžina skolą prieš įmonės ir savo, kaip fizinio asmens, valią. Kitaip tariant, po tokio teismo sprendimo ieškovės vadovas daugiau nebegali į savo įmonės kasą įnešti grynųjų pinigų, nes tai bus laikoma skolos atidavimu už kažkokį kitą asmenį, kuriam UAB „Mefa“ yra paskolinusi pinigų. Tokios teismo išvados ne tik teisiškai nepagrįstos, bet ir visiškai nelogiškos.
9.9. Teismas ginčijamu sprendimu ir išvadomis daro žalą tiek ieškovei, tiek sukelia grėsmę tokiai žalai atsirasti ir Lietuvos valstybei. Ieškovė nuo 10 000 Lt paskolos sumos privalėjo gauti 10 proc. palūkanų, nuo kurių – sumokėti 15 proc. pelno mokestį į valstybės biudžetą. Todėl pripažinus, kad reikalavimo teises pagal paskolos sutartį perėmė fizinis asmuo, reikia pripažinti, jog teismas kartu netiesiogiai nustatė ieškovės vadovo pareigą ateityje nuo gautų palūkanų sumokėti pajamų mokestį. Tuo tarpu ieškovė yra pateikusi pelno mokesčio deklaracijas ir pelno mokestį nuo negautų palūkanų jau sumokėjusi nuo deklaruotų, bet dar negautų palūkanų.
9.10. Pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalį prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Tam, kad minėtą straipsnį būtų galima taikyti, trečiasis asmuo turi norėti ir išreikšti valią įvykdyti prievolę už skolininką. Nagrinėjamoje byloje nebuvo CK 6.50 straipsnio būtinosios taikymo sąlygos – nebuvo ieškovės vadovo pareikštos valios ir noro sumokėti skolą už atsakovą. Be to, nebuvo ir atsakovo sutikimo, jog būtent trečiasis asmuo sumokėtų ieškovei už jį skolą, taip pat nebuvo ir ieškovės sutikimo ir išreikštos valios, kad skolą už atsakovą sumokėtų trečiasis asmuo. Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Sprendime visiškai nėra pasisakyta nei dėl ieškinio, nei dėl atsakovo pateiktų prieštaravimų.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į ieškovės UAB „Mefa“ apeliacinį skundą atsakovas J. S. nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Teismas priėmė teisingą sprendimą, nes ieškovės atstovas pats duodamas paaiškinimus patvirtino, kad už atsakovą lėšas įnešė į įmonę pagal kasos pajamų orderį grynais. Tiek atsakovas, tiek teismas aiškiai suprato ieškovės atstovo pateiktus atsakymus į klausimus ir tai, kad už atsakovą lėšas įmonei įnešė ieškovės atstovas. Aplinkybės apie ieškovės vadovo skolos sumokėjimą už atsakovą tapo žinomos dar iki baigiamųjų kalbų. Ieškovo atstovė 2017 m. lapkričio 23 d. pakartotinai teismui teikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, ir jokių naujų įrodymų bylą nagrinėjant iš esmės teisme neteikė. Prieš baigiamąsias kalbas taip pat jokių papildomų prašymų neturėjo.
10.2. Teismas pagrįstai ieškovės atstovo paaiškinimus pripažino vienu iš byloje gautų įrodymų. Jokių aplinkybių dėl lėšų įnešimo, kaip apyvartinių lėšų trūkumo ieškovės vadovas nebuvo nurodęs teismo posėdyje. Susirašinėjimas SMS žinutėmis byloje buvo pateiktas prieš pat teismo posėdį, nemotyvuojant, kodėl teikiama pavėluotai. Be to, pateikti duomenys negalėjo betarpiškai ir tiesiogiai patvirtinti ieškovės vadovo nurodomų duomenų, kad jis tą dieną iki vakaro buvo išvykęs į užsienį. SMS žinutėmis fiksuota, kad ryte vyksta susirašinėjimas dėl vaiko sveikatos ir planų vykti į kaimą, tačiau jokių ieškovės teiginius apie tariamą buvimą užsienyje patvirtinančių duomenų nepateikta. Be išsamaus ieškovės kasos operacijos įrašo ir pagrindimo negalima pripažinti naujai pateikto kasos pajamų orderio susijusiu su nagrinėjama byla.
10.3. Atsakovas tvirtino, kad pinigus perdavė būtent ieškovės vadovui. Apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas nurodė, kad skolą grąžino ieškovei, yra tik ieškovės interpretacija, siekiant pagrįsti savo reikalavimus. Atsakovo parodymai buvo nuoseklūs. Teismas nepakeitė ir neišplėtė ieškinio pagrindo ar dalyko, o nustatęs faktines aplinkybes ir ieškovės atstovo paaiškinimus pripažinęs įrodymais, pagrįstai ir teisingai ieškinį atmetė. Atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti ir pagal CK 6.50 straipsnį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
11. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl suteiktos paskolos sumos su delspinigiais ir palūkanomis bei atsakovo vekselyje nurodytos sumos priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
12. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, susijusius su atsakovo nurodytomis bei pirmos instancijos teismo vertintomis aplinkybėmis dėl pagrindinės skolos pagal paskolos sutartį grąžinimo. Pažymėtina, jog įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu (CPK 135 straipsnio 2 dalis), esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme. Minėta norma nustato, kad teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.
13. Kasacinio teismo praktika, aiškinant šią proceso teisės normą, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami fakto klausimai, t. y. nustatomos faktinės bylos aplinkybės, todėl gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis procesu ir teise teikti įrodymus nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktą; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014 ir joje nurodytą praktiką).
14. Dalis naujai pateiktų įrodymų jau buvo ieškovės teikiami pirmos instancijos teismui, kuris atsisakė juos priimti. Kiti duomenys yra susiję su galimu trečiojo asmens paskolos sumos grąžinimu ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pagrindinis pirmos instancijos teismo motyvas, dėl kurio buvo atmestas ieškinys, yra tik teismo posėdžio metu ieškovės vadovo nurodyta aplinkybė, jog jis pats padengė paskolos sumą, sprendžia, kad nauji įrodymai yra priimtini ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.
Dėl CK 6.50 straipsnio taikymo
15. Pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalį prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Pagal šio straipsnio 3 dalį trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Nagrinėjamos bylos dalyku yra šalių sudarytos paskolos sutarties vykdymas. Pripažintina, jog šios sutarties sąlygos nereikalauja asmeninės skolininko, tai yra atsakovo sutartinės atsakomybės, todėl prievoles pagal šią sutartį ieškovei gali įvykdyti bet kuris trečiasis asmuo.
16. Pirmos instancijos teismas, vertindamas ieškovės vadovo parodymus 2017 m. lapkričio 23 d. teismo posėdyje, nustatė, jog E. M. pripažino aplinkybę, kad įmonės finansiniuose dokumentuose (balanse) atsakovui paskolinti pinigai nebuvo apskaityti, kadangi paskolą jis bendrovei grąžino iš savo lėšų. Todėl pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovės vadovui įvykdžius atsakovo prievolę ieškovei, pastarosios reikalavimas atsakovui pasibaigia, o E. M. reikalavimų atsakovui šioje byloje nereiškia, tai yra pripažino, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės atsakovui pagal Paskolos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šia išvada.
17. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmos instancijos teismas neteisingai interpretavo jos vadovo parodymus, nurodydama, jog jos vadovas niekada nesakė, jog paskolą bendrovei grąžino iš savo lėšų. Tačiau ieškovė apeliaciniame skunde cituoja, kad E. M. posėdyje nurodė: „aš tuos pinigus padengiau savo sąskaita, iš savo kišenės“, ir teigia, jog šiuo pasakymu įmonės vadovas turėjo galvoje, kad jis padengė įmonės kasos trūkumą, tai yra grynųjų pinigų stoką įmonės kasoje, kadangi atsakovas laiku negrąžino paskolos, o bendrovei reikėjo grynųjų pinigų atsiskaityti su tiekėjais. Taigi pati ieškovė apeliaciniame skunde, aiškindama teismo posėdyje jos vadovo duotus parodymus, iš esmės pripažino, jog grynieji pinigai buvo įnešti todėl, jog atsakovas nebuvo grąžinęs jam pagal paskolos sutartį suteiktų pinigų.
18. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012).
19. Pagal Sutarties 2.1.1. paskolos davėjas įsipareigojo sutarties pasirašymo dieną išduoti paskolos gavėjui paskolos sumą grynais iš įmonės kasos pagal Kasos išlaidų orderį. Pagal 2.1.2 punktą paskolos davėjas įsipareigojo, suėjus paskolos terminui priimti grąžinamą paskolos sumą ir priskaičiuotas palūkanas grynais pinigais pagal Kasos pajamų orderį. Ieškovės išduotame 2014 m. birželio 18 d. kasos išlaidų orderyje Nr. MEF 10-06/01 nurodyta, jog atsakovui išduota 10 000 Lt pagal paskolos sutartį Nr. 1406/1-PS, orderis pasirašytas ieškovės vadovo (el.b., 1 t., l. 15). Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2014 m. gruodžio 31 d. kasos pajamų orderį, kuriame nurodyta, jog ieškovės vadovas į kasą įnešė 10 000 Lt (el.b., 2 t., l. 45). Pinigų įnešimo pagrindas nenurodytas.
20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, aptartus įmonės vadovo parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu, pripažįsta, jog pagal 2014 m. gruodžio 31 d. kasos pajamų orderį įmonės vadovo įnešti 10 000 Lt yra pagrindinės pagal paskolos sutartį atsakovui suteiktos sumos grąžinimas. Įneštų pinigų suma sutampa su paskolos suma, taip pat paskolos sutartyje numatytas paskolos grąžinimo terminas iki 2014 m. gruodžio 30 d., o pinigai į kasą įnešti tik viena diena vėliau – 2014 m. gruodžio 31 d. Nors pateiktame kasos pajamų orderyje nenurodytas joks pinigų įnešimo pagrindas, tačiau ieškovė apeliaciniame skunde taip pat negalėjo pagrįsti, kokiu kitu pagrindu šie pinigai galėjo būti įnešti. Todėl pripažintina, jog ieškovės vadovas už atsakovą grąžino įmonei 10 000 Lt paskolą.
21. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog pirmos instancijos teismas, vertindamas ieškovės vadovo parodymus dėl skolos grąžinimo ir taikydamas CK 6.50 straipsnio nuostatas, peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs ir tai, kad nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).
22. Pažymėtina, jog atsakovas byloje 2017 m. rugpjūčio 16 d. pateikė papildomus dokumentus, tarp kurių buvo ir UAB „Mefa“ finansinės atskaitomybės dokumentai, kuriais atsakovas grindė faktinį suteiktos paskolos grąžinimą, nurodydamas, jog 2016 m. gruodžio 31 d. balanso 15 eilutėje prie įrašo „Sukauptos sąnaudos ir ateinančių laikotarpių pajamos“ nėra fiksuota jokių gautinų sumų – pajamų (el.b., 1 t., l. 78-80). Taigi ieškovei turėjo būti žinoma, jog teismas atsižvelgs ir vertins byloje esančius visus duomenis apie įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie gali patvirtinti arba paneigti galimą paskolos ar jos dalies grąžinimą. Po ieškovės vadovo parodymų dėl grynųjų pinigų įnešimo iš savo lėšų, atsakovas baigiamosiose kalbose rėmėsi šia aplinkybe.
23. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog CPK 45 straipsnio nuostatos įpareigoja teismą patikrinti byloje esančius duomenis, ar ieškinį reikšianti šalis turi pagal įstatymą reikalavimo teisę į atsakovą. Pripažintina, jog pirmos instancijos teismas, taikydamas šalių santykiams CK 6.50 straipsnio nuostatas, tik įvertino abiejų bylos šalių pateiktus duomenis bei atsikirtimus ir pagrįstai nustatė, jog pagrindinę paskolos sumą, 10 000 Lt (2 896,20 Eur), ieškovei už atsakovą grąžino trečiasis asmuo, todėl tik jis turi teisę reikalauti iš atsakovo šios sumos grąžinimo. Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovės vadovas nereiškė reikalavimo atsakovui, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nevertino byloje atsakovo pateiktų duomenų, jog jis yra grąžinęs įmonės vadovui 10 000 Lt sumą.
Dėl palūkanų, delspinigių ir skolos pagal vekselį priteisimo
24. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokį patį kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi vienu iš esminių paskolos sutarties požymių yra palūkanos už suteiktą paskolos sumą. Nagrinėjamoje byloje pagal Paskolos sutarties 2.3.1 punktą paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti paskolos sumą, suėjus paskolos terminui ir sumokėti palūkanas paskolos davėjo nurodytu adresu. Ieškovė ieškinyje taip pat buvo pareiškusi reikalavimą priteisti iš atsakovo palūkanas.
25. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovei trečiasis asmuo grąžino 10 000 Lt paskolos sumą, tačiau visai nevertino ieškovės reikalavimo priteisti palūkanas pagal sutartį bei atsakovo atsikirtimų į šį reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog byloje nėra jokių duomenų apie sutartinių palūkanų grąžinimą. Taigi pirmos instancijos teismas neįvertino, ar visos pagrindinės prievolės pagal paskolos sutartį byloje buvo įvykdytos laiku. Kadangi byloje nustatyta, jog trečiasis asmuo įvykdė tik dalį prievolės, kitos prievolės dalies reikalavimo teisė išlieka ieškovei. Todėl byloje turėjo būti įvertintas ieškovės reikalavimas dėl palūkanų grąžinimo, o nustačius, jog ši sutarties sąlyga nėra įvykdyta, spręsti kitų sutartyje numatytų prievolės laiku neįvykdymo pasekmių (delspinigių, vekselyje numatytų sumų mokėjimo) taikymo atsakovui.
26. Ieškovė ieškinyje teigė, jog atsakovas turi sumokėti 810,94 Eur palūkanų pagal Sutarties 2.2 punktą, tačiau nenurodė šių palūkanų apskaičiavimo būdo. Sutarties 3.2 punkte numatyta, jog palūkanos yra apskaičiuojamos naudojant nekintamą metinę palūkanų normą, kuri sudaro 10 proc. per visą sutarties galiojimo laiką ir sudaro. Atsakovas buvo nagrinėjamoje byloje pareiškęs priešieškinį dėl minėtos sutarties sąlygos pakeitimo, taip pat kitų sutarties sąlygų, numatančių paskolos gavėjo atsakomybę už netinkamą sutarties vykdymą, pakeitimo. Tačiau pirmos instancijos teismas priešieškinio nepriėmė (el.b., 1 t.., l. 128-130).
27. Atsakovas pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuriuo prašė pakeisti tarp šalių sudarytos 2014 m. birželio 18 d. paskolos sutarties 2.3.8 ir 3.2. punktus, panaikinti 2.3.7. punktą (civilinė byla Nr. e2-4408-960/2018). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi sustabdė minėtos bylos nagrinėjimą, iki įsiteisės teismo sprendimas Šalčininkų rajono apylinkės teismo nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr. e2-738-604/2017. Pripažintina, jog tarp bylos šalių yra kilęs ginčas dėl pagal paskolos sutartį mokėtinų palūkanų dydžio, kurio nevertino pirmos instancijos teismas, taip pat dėl paskolos sutarties sąlygų, numatančių paskolos gavėjo atsakomybę, dėl išduoto vekselio teisinės galios.
Dėl bylos procesinės baigties
28. Pagal CPK 327 straipsnio 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimčių bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352/2008).
29. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas, konstatavęs, jog trečiasis asmuo grąžino ieškovei už atsakovą suteiktą paskolos sumą, nevertino kitų ieškovės pareikštų reikalavimų dėl palūkanų, delspinigių ir vekselyje numatytų sumų priteisimo, tačiau sprendimu panaikino visą preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovės reikalavimai, tame tarpe ir dėl palūkanų, delspinigių ir vekselyje numatytos sumos priteisimo, buvo patenkinti visiškai. Todėl pripažintina, jog dėl ieškovės reikalavimų priteisti palūkanas, delspinigius ir sumą, numatytą vekselyje, buvo neatskleista bylos dalies esmė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti tai, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju būtų pažeista bylos šalių teisė pasinaudoti pirmąja teismine instancija.
30. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovės apeliacinis skundas yra iš dalies pagrįstas, pirmos instancijos teismas nepagrįstai panaikino preliminaraus sprendimo dalį dėl delspinigių, palūkanų ir 8 688,60 Eur skolos pagal vekselį priteisimo, visiškai nepasisakydamas dėl šių reikalavimų pagrįstumo, neatsižvelgdamas į šalių paaiškinimus. Taigi šios bylos dalies esmė nėra atskleista, šių reikalavimų pagal turimus įrodymus apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti, todėl pirmos instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo panaikinta preliminaraus teismo sprendimo dalis dėl delspinigių, palūkanų ir 8 688,60 Eur skolos pagal vekselį priteisimo, naikintina ir byla perduotina nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Taip pat nurodytina, jog turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nagrinėjamos bylos ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-4408-960/2018 sujungimo, atkreipiant pirmos instancijos teismo dėmesį, jog šiuo metu galiojanti CPK 430 straipsnio 4 dalies redakcija nenumato draudimo reikšti priešieškinį dokumentiniame procese.
31. Grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti bylą nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. galutinio sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta 2017 m. balandžio 14 d. preliminaraus sprendimo dalis, kuria iš atsakovo J. S. ieškovei UAB „Mefa“ priteista 4 778,73 Eur delspinigių, 810,94 Eur palūkanų, 5 procentų procesinės metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. balandžio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 8 688,60 Eur skola pagal atsakovo išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir bylinėjimosi išlaidos, ir dėl šios dalies ieškinys atmestas, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kitą Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. galutinio sprendimo dalį palikti nepakeistą.