Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00805-2021-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.2; 3.2.6.1

2021 m. gruodžio 20 d.

dalyvaujant ieškovui A. D., jos atstovams advokatui T. B., advokatei R. Š., atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo atstovėms V. S., I. Š., atsakovo Lietuvos Respublikos Prezidento atstovei S. V., atsakovės Teisėjų tarybos atstovui J. B.,

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimui, Teisėjų tarybai dėl atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu, susijusių sprendimų panaikinimo ir grąžinimo į pareigas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovas 2021 m. liepos 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs 2021 m. spalio 8 d. pareiškimu, prašo:

1.1. Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, prašant spręsti:

1) Ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2021 m. birželio 2 d. dekretas Nr. 1K-629 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą, Lietuvos Respublikos Prezidento 2021 m. birželio 9 d. dekretas Nr. 1K-643 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti A. D. iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“, Lietuvos Respublikos Seimo 2021 m. birželio 17 d. nutarimas Nr. XIV-400 „Dėl A. D. atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 74, 116 straipsniams, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės, teisėjo ir teismų nepriklausomumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principams.

2) Ar Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, proporcingumo, teisinės valstybės principams.

1) Lietuvos Respublikos Prezidento 2021 m. birželio 2 d. dekretą Nr. 1K-629 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą“;

2) Teisėjų tarybos 2021 m. birželio 7 d. nutarimą Nr. 13P-76-(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti A. D. iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“;

3) Lietuvos Respublikos Prezidento 2021 m. birželio 9 d. dekretą Nr. 1K-643 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti A. D. iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“;

4) Lietuvos Respublikos Seimo 2021m. birželio 17 d. nutarimą Nr. XIV-400 „Dėl A. D. atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“.

1.3. Pripažinti ieškovo atleidimą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų neteisėtu ir grąžinti į eitas pareigas.

1.4. Priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

1.5. Priteisti iš atsakovų ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 1989-1992 metais jis dirbo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Tardymo skyriaus tardytoju; 1992-1996 metais ėjo Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjo pareigas; 1996-2019 metais buvo Klaipėdos apygardos teismo teisėjas, 1998-2010 metais – šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, o nuo 2010 metų iki 2019 m. birželio 2 d. – Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas. Be kita ko, 2002-2010 metų laikotarpiu ieškovas buvo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narys. Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. XIII-2002 „Dėl A. D. skyrimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju“ ieškovas paskirtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju, ir šias pareigas ėjo nuo 2019 m. birželio mėnesio. 2021 m. gegužės pabaiga ieškovui buvo itin sunkių aplinkybių laikotarpis, (duomenys neskelbtini) ir krizinei situacijai suvaldyti pasirinko netinkamą būdą – 2021 m. gegužės 31 d. vakare vartojo alkoholinį gėrimą. Suprasdamas, kad dėl vartoto alkoholio objektyviai negali iš Klaipėdos į Vilnių išvykti 2021 m. birželio 1 d. ryte, ieškovas nusprendė važiuoti vakarop. Ieškovas jautėsi pakankamai gerai, dėl savo būsenos buvo įsitikinęs, kad yra blaivus. Tačiau 2021 m. birželio 1 d. apie 16.41 val. magistraliniame kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda (A1) 84.150 kilometre ieškovas buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir, patikrinus blaivumą alkotesteriu, 16 val. 41 min. iškvėptame ore užfiksuota 1,82 promilių etilo alkoholio koncentracija. Ieškovui nuvykus pasitikrinti į gydymo įstaigą, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. T-A 2851/2021 (01) nurodyta, kad ieškovo 2021 m. birželio 1 d. paimtame kraujyje nustatyta 1,16 promilės etilo alkoholio koncentracija. Ieškovas pažymėjo, kad jo kraujyje rastos 1,16 promilės alkoholio nepaneigia neblaivumo, tačiau 1,82 ir 1,16 promilių skirtumas turi esminę reikšmę. Tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė.

3. Remdamasis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2021 m. birželio 2 d. raštu pateikta informacija, Lietuvos Respublikos Prezidentas (toliau – Respublikos Prezidentas) 2021 m. birželio 2 d. dekretu Nr. 1K-629 kreipėsi į Teisėjų tarybą, prašydamas patarti dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – Seimas) atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Teisėjų taryba 2021 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 13P-76-(7.1.2) patarė Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nurodydama, kad Generalinė prokurorė , gavusi informaciją apie 2021 m. birželio 1 d. 16.41 val. magistraliniame kelyje sustabdytą neblaivų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją, jo atžvilgiu 2021 m. birželio 1 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo); Teisėjų tarybos vertinimu, teisėjo A. D. elgesys – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus – negali būti pateisinamas ir toleruojamas, teisėjas savo veiksmais pažeidė Teisėjų etikos kodekso 13 straipsnio 1 ir 7 punktuose įtvirtinto padorumo principo, 14 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtinto pavyzdingumo principo reikalavimus, savo elgesiu pažemino teisėjo vardą, pakenkė visos teismų sistemos autoritetui, visuomenės pasitikėjimui teismais. Respublikos Prezidentas 2021 m. birželio 9 d. dekretu Nr. 1K-643 teikė Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, o Seimas 2021 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. XIV-400 atleido ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

4. Ieškovo teigimu, jo atleidimas iš teisėjo pareigų, visų pirma, neteisėtas dėl to, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui nustatyta speciali pašalinimo iš pareigų tvarka – apkaltos procesas (Konstitucijos 74, 116 straipsniai), todėl jis negalėjo būti atleistas Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nurodytu bendruoju atleidimo iš pareigų pagrindu – už teisėjo vardą pažeminimą. Ieškovo įsitikinimu, jam taikytas atleidimo iš teisėjo pareigų procesas ir atsakovų priimti skundžiami sprendimai prieštarauja Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės, teisėjo ir teismų nepriklausomumo, be to, lygiateisiškumo principams, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas gali būti atšauktas iš pareigų tik apkaltos proceso tvarka ir pagrindais. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-478-881/2021 yra kreipęsis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimas iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą neprieštarauja Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės, teisėjų ir teismų nepriklausomumo principams, t. y. dėl Konstitucijos 115 straipsnio 5 dalyje ir 116 straipsnyje įtvirtintų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų santykio, ir Konstitucinis Teismas šį prašymą yra priėmęs. Ieškovas, sutikdamas su Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-478-881/2021 išdėstytais argumentais dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 dalį prieštaravimo Konstitucijai, nurodo papildomus šio atleidimo iš pareigų pagrindo taikymo, atleidžiant iš pareigų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją, nekonstitucingumo argumentus. Pirma, Konstitucijos 115 straipsnyje įvirtinti teisėjų įgaliojimų pasibaigimo pagrindai yra bendroji teisės norma (lot. lex generalis), kurios subjektai – Lietuvos Respublikos teismų teisėjai, tuo tarpu Konstitucijos 116 straipsnis yra specialioji teisės norma (lot. lex specialis), reglamentuojanti aukščiausių grandžių teisėjų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo) įgaliojimų pasibaigimo pagrindą (apkaltos proceso tvarka). Esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, taikoma specialioji norma (lot. lex specialis derogat legi generali) (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai; Konstitucinio Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimas). Taigi ieškovo atleidimas iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 dalį, be kita ko, prieštarauja lex specialis derogat legi generali principui. Antra, pripažįstant, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas dėl jo kaltės gali būti atšaukiamas iš pareigų ne apkaltos proceso tvarka, būtų pažeistas asmenų lygybės principas dvejais aspektais: 1) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimų pabaigą lyginant su Konstitucinio Teismo teisėjų įgaliojimų pabaiga, taip pat 2) lyginant kitų pačių aukščiausių įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios pareigūnų (Prezidento, Seimo narių) įgaliojimų pabaiga. Tarp Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų ir Konstitucinio Teismo teisėjų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (tiek vertinant šių institucijų atliekamų funkcijų tikslą bei paskirtį, priimamų sprendimų galią, tiek teisėjų įgaliojimų įgijimo aspektus, taip pat esminius reikalavimus, neliečiamybės teisę, nepriklausomumo pareigas), todėl konstitucinį asmenų lygybės principą atitiktų vienodi teisėjų atšaukimo iš pareigų dėl kaltės pagrindai ir tvarka – apkaltos proceso tvarka (Konstitucijos 74, 116 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai būtų diskriminuojami, palyginus su kitais aukščiausio lygmens asmenimis, jeigu jiems būtų taikomi kitokie atšaukimo iš pareigų dėl kaltės pagrindai, nei taikomi kitiems aukščiausio lygmens pareigūnams – Respublikos Prezidentui, Seimo nariams. Vadovaujantis konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu, aukščiausio lygmens įstatymų leidžiamąją, vykdomąją, teisminę valdžią įgyvendinantys pareigūnai iš pareigų atšauktini vienodais pagrindais (kai šiurkščiai pažeidžia Konstituciją arba sulaužo priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas) ir tvarka (apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas). Ieškovas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų atšauktas ne Konstitucijos 74, 116 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka, bet Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte įtvirtintu pagrindu ir tvarka. Toks ieškovo atleidimas iš pareigų pažeidė esmines konstitucines ieškovo teises ir teisėtus interesus, todėl yra neteisėtas. Remdamasis išdėstytais argumentais ir Konstitucijos 29, 102, 107, 110 straipsniais, ieškovas prašo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti, ar skundžiami Respublikos Prezidento ir Seimo sprendimai neprieštarauja Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės, teisėjo ir teismų nepriklausomumo, lygiateisiškumo principams.

5. Ieškovas taip pat nurodė, kad jo atleidimas iš pareigų neteisėtas ir dėl to, kad nėra priimtas galutinis ir įsiteisėjęs procesinis sprendimas dėl jam inkriminuojamo pažeidimo. Teisėjų taryba patarimą Respublikos Prezidentui motyvavo tuo, kad ieškovo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo), nes pirmojo patikrinimo (16 val. 41 min.) metu alkoholio kiekio matuokliu ieškovo iškvėptame ore užfiksuota 1,82 promilių, antrojo (16 val. 56 min.) – 1,84 promilių etilo alkoholio koncentracija. Net ieškovui nurodžius, kad iš tiesų neblaivumas galimai nėra tokio dydžio, ir yra pateikti kraujo mėginiai neblaivumui nustatyti, Teisėjų taryba patarimą priėmė net neturėdama oficialių tyrimo rezultatų, o juolab nelaukdama ikiteisminio tyrimo pabaigos ir įsiteisėjusio procesinio sprendimo. Tuo tarpu ištyrus ieškovo kraują, nustatytas neblaivumo laipsnis buvo ženkliai mažesnis, aiškiai neviršijantis 1,51 promilės (kai atsiranda baudžiamoji atsakomybė), t. y. 1,16 promilių. Ieškovo įsitikinimu, teisiškai ydinga, kai teisėjas iš pareigų atleidžiamas dar neužbaigus ikiteisminio tyrimo, nesant priimto ir įsiteisėjusio procesinio sprendimo, nors šių faktinių aplinkybių pagrindu yra grindžiamas teisėjo atleidimas ir buvo vada pradėti atleidimo procedūrą. Teisės aktų nustatyta tvarka objektyviai nepatikrintų faktinių aplinkybių pagrindu įvykdytas ieškovo atleidimas iš pareigų, pažeminus teisėjo vardą, pritaikant griežčiausias sankcijas (atleidimą iš pareigų, teisėjo socialinių (materialinių) garantijų netekimą), aiškiai neatitinka konstitucinių teisingumo, nekaltumo prezumpcijos, teisinės valstybės principų. Juolab kad ieškovo kaip teisėjo įgaliojimai buvo sustabdyti dar Respublikos Prezidento 2021 m. birželio 2 d. dekretu, taigi ieškovas pareigų nevykdė nuo 2021 m. birželio 2 d. ir ikiteisminio tyrimo pabaigos bei įsiteisėjusio sprendimo sulaukimas nebūtų padaręs jokios papildomos žalos. Priešingai, būtų nustatytos konkrečios pažeidimo faktinės aplinkybės, būtinos pažeidimo sunkumui ir kilusioms pasekmėms įvertinti. Ieškovo nuomone, dėl padaryto pažeidimo jam baudžiamoji atsakomybė gali nekilti, o tai esmingai svarbu, atsižvelgiant tiek į tą teisinį aspektą, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas iš pareigų gali būti pašalintas tik apkaltos proceso tvarka, tiek ir vertinant pažeidimo sunkumą bei sankcijos proporcingumą padarytam pažeidimui. Be to, nusikaltimo padarymas savaime nereiškia, kad asmuo kartu pažeidė Konstituciją ar sulaužė priesaiką, kad jis savo veikloje nesivadovavo Konstitucija, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais ir pan.; kai kurie nusikaltimai gali būti ir tokio pobūdžio, kad tiesiogiai nesisieja su Konstitucijoje numatytos priesaikos sulaužymu, šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai, 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas); konstatuoti, kad „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ kartu yra arba nėra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir atitinkamai – priesaikos sulaužymas, konkrečiu atveju galėtų tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas, 2017 m. vasario 24 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju, ieškovo nuomone, priesaikos jis nesulaužė, Konstitucijos nepažeidė, iki šiol nėra priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio, taip pat nebuvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą išvados, ar yra Konstitucijos pažeidimas ar priesaikos sulaužymas. Kita vertus, net jeigu būtų pripažinta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas gali būti atleistas ne apkaltos proceso tvarka, bet pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą – pažeminus teisėjo vardą, prieš priimdami skundžiamus sprendimus, atsakovai turėjo įvertinti visas faktines aplinkybes, sulaukti ne tik oficialių tyrimo rezultatų, bet taip pat ieškovo veiksmų vertinimo – ikiteisminio tyrimo pabaigos ir galutinio sprendimo įsiteisėjimo, nes tik tada bus aišku, ar kyla ieškovui baudžiamoji atsakomybė, ir objektyviai įvertinti pažeidimo sunkumą. Ieškovo atleidimo iš teisėjo pareigų procedūra įvykdyta pagal policijos ir Generalinės prokuratūros nurodytas aplinkybes, kaip jam padarius nusikalstamą veiką, todėl ir atleidimo iš pareigų procesas turėjo vykti apkaltos tvarka. Neįgyvendinus Konstitucijos 116 straipsnyje ir Teismų įstatymo 91 straipsnyje numatytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo garantijos į apkaltos procesą, ieškovui atimta galimybė pasinaudoti šiame procese numatytomis teisėmis.

6. Atleidimo iš teisėjo pareigų neteisėtumą ieškovas grindžia ir proporcingumo principo pažeidimu. Teisėjo atšaukimas iš pareigų dėl kaltės yra teisinės atsakomybės forma, todėl, kaip ir kiekvienos atsakomybės taikymo atveju, turi būti įvertinta: pažeidimo sunkumas ir padariniai, padarymo aplinkybės, darbuotojo kaltė, priežastinis ryšys tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesys ir darbo rezultatai iki pažeidimo padarymo. Atleidimas iš pareigų turi būti proporcinga pažeidimui priemonė. Vadinasi, atleidimo iš pareigų klausimas turėtų būti sprendžiamas įvertinus visas su tuo poelgiu susijusias ir turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kiekvienu atveju individualizuojant atsakomybę. Ieškovas, pripažindamas savo žmogišką klaidą ir jos neteisindamas, nurodo aplinkybes, kurios, jo manymu, turėtų būti įvertintos, individualizuojant atsakomybę: ieškovas nuo 1989 metų nepriekaištingai dirbo teisėsaugos struktūrose (nuo 1992 m. – teismuose), turi daugiau kaip 30 metų teisinio darbo patirties, niekada nebuvo jokių nusiskundimų, skandalų ar kitų pretenzijų. Eidamas pareigas, ieškovas buvo aukštai vertinamas, daugiau kaip 10 metų ėjo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas, dvi kadencijas buvo šio teismo pirmininkas. Nurodyto paskyrimai savaime rodo ieškovo, kaip teisėjo ir vadovo, įvertinimą. Tiek ieškovo kaip teisėjo, tiek jo vadovaujamo teismo veikla, vykdant teisingumą, organizacinė veikla nustatyta tvarka visada buvo vertinama gerai ir labai gerai. Teismas buvo vidinės ir išorinės komunikacijos srities vienas iš lyderių, įdiegiant aptaranavimo teismuose standartą, vykdant nuolatinį jo monitoringą, kitose srityse. Dėl ieškovo veiklos skaidrumo, sąžiningumo niekada nekilo jokių pagrįstų abejonių. Ieškovas daug metų buvo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narys. Dirbdamas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, ieškovas buvo Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto kursinių ir baigiamųjų magistro darbų gynimo komisijos narys. Buvo gerbiamas bei vertinamas. Ieškovas nevengė tikrintis neblaivumo, bendradarbiavo, nevengė atsakomybės, sąžiningai nurodė, kokias pareigas užima, nuoširdžiai gailėjosi ir gailisi padarytos klaidos. Pažeidimas niekaip nėra susijęs su teisėjo ir teismo pagrindine ir esmine funkcija – teisingumo vykdymu. Ieškovas nepažeidė teisėjo nepriklausomo, objektyvumo ir nešališkumo, tačiau privataus gyvenimo srityje padarė žmogišką klaidą, dėl kurios nuoširdžiai gailisi. Atleidus ieškovą iš pareigų, pažeminus teisėjo vardą, jis neteko socialinių garantijų (pvz. teisės į teisėjų pensiją), įgytų 30 metų sąžiningai ir dorai vykdant pareigas, tarnaujant teisingumui, ilgą laiką negali kandidatuoti į pareigas, kurioms keliami aukšti reikalavimai.

7. Ieškovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnyje nustatyta, jog teisėjų valstybinė pensija skiriama asmenims, dirbusiems Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjais bei nuo Lietuvos paskirtais ar išrinktais bet kokio tarptautinio teismo teisėjais, jeigu jie atitinka šias sąlygas: 1) kreipimosi dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo metu yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje; 2) sukako Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių; 3) nustojo dirbti teisėjais; 4) yra įgiję ne mažesnį kaip 5 metų teisėjo darbo stažą. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 punktą teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu: <...> 2) teisėjas atleidžiamas iš teisėjo pareigų, nes savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Ieškovo nuomone, šios bylos kontekste Teisėjų valstybinių pensijų 4 straipsnio 2 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu pažeidžiama asmens teisė gauti užtarnautos pensijos išmokas, taigi nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę (Konstitucijos 23 straipsnis). Taip pat pažeidžiama ir Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama piliečio teisė gauti pensiją, kuri suponuoja teisinį tikrumą ir sukuria asmens teisėtą lūkestį, kad jam, sulaukusiam reikalaujamo amžiaus ir turint reikalaujamą stažą, bus mokama nustatyto dydžio pensija, garantuojanti atitinkamas pajamas. Be to, ši nuostata neleidžia taikyti proporcingumo principo, nes, pažeminus teisėjo vardą, asmuo visais atvejais netenka visų socialinių garantijų, nepaisant to, kad atitinka Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio reikalavimus, ir nėra įvertinama pažeidimo sunkumas, aplinkybės (pvz., tiek teisėjo vairavimas esant neblaiviam, tiek kyšio paėmimas ar kitos nusikalstamos veikos, susijusios su teisingumo vykdymu, padarymas vertinama vienodai). Nurodytas teisinis reguliavimas taip pat prieštarauja teisinės valstybės, lygiateisiškumo principams. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus bei užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2008 m. sausio 21 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2020 m. birželio 5 d., 2020 m. liepos 24 d. nutarimai). Nagrinėjamu atveju ieškovas savo ilgalaikiu sąžiningu darbu įgijo reikiamą stažą, tačiau dėl vienos žmogiškos klaidos jis neteko visų socialinių (materialinių) garantijų, kurias pažeidimo dieną iš esmės jau buvo užsidirbęs, taip pažeidžiant jo teises į socialinį aprūpinimą, nuosavybės teisę, lygiateisiškumo, proporcingumo, dvigubo nubaudimo ir kitus konstitucinius principus. Teisėjų taryba patarimu, o vėliau ir kiti atsakovai skundžiamuose sprendimuose rėmėsi nepatikslintais pirminiais faktiniais duomenimis apie neblaivumo laipsnį. Pažeidimą lėmė sunkios susidėjusios aplinkybės – sunkūs išgyvenimai dėl (duomenys neskelbtini), kurie lėmė alkoholio vartojimą 2021 m. gegužės 31 d. vakare ir naktį. Prieš vairuodamas automobilį 2021 m. birželio 1 d. antroje pusėje sąžiningai manė galįs vairuoti. Iki pažeidimo padarymo ieškovo elgesys darbe, visuomenėje, viešame ir privačiame gyvenime buvo nepriekaištingas. Viena žmogiška klaida neindikuoja teisėjo patikimumo, profesionalumo, kompetencijos, kvalifikacijos, objektyvumo, nepriklausomumo nebuvimo. Taip pat nekelia abejonių visuomenei dėl asmens gebėjimo vykdyti teisingumą, subjektyvumo, šališkumo ar kt. Ieškovo padaryta klaida negali būti prilyginama sunkiems nusižengimams ar net nusikaltimams, jeigu tai padarytų teisėjas dėl einamų pareigų, tačiau ji sukėlė tuos pačius praradimus. Šiuo atveju sunkiausios pasekmės taikytos neatsižvelgiant į tai, ar teisėjas atleistas pažeminus teisėjo vardą dėl nusižengimo, nesusijusio su teisėjo pareigų atlikimu, teisingumo vykdymu, ar sunkaus nusikaltimo, pavyzdžiui, korupcijos, susijusios su pareigų atlikimu. Bet abiem atvejais visam gyvenimui netenkama visų užtarnautų socialinių garantijų, galimybių ilgą laiką dirbti darbą ten, kur keliami reputaciniai reikalavimai. Ieškovas už savo pažeidimą atsakys įstatymų nustatyta tvarka bei įstatymų įtvirtintomis sankcijomis, todėl dar ir atleisti asmenį dėl to paties pažeidimo (kai jis nėra susijęs su tiesioginių teisėjo pareigų vykdymu ir nekelia abejonių dėl galimybės vykdyti teisingumą), net nepasiūlius pačiam pasitraukti iš pareigų, laikytinas dvigubu baudimu. Be to, žiniasklaidoje paviešintas ne vienas atvejis, kai Seimo nariai (aukščiausios įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai) vairavo automobilį, būdami neblaivūs, tačiau jie neprarado Seimo nario mandato. Žinomas ir apylinkės teismo teisėjo atvejis, kai Teisėjų taryba nepatarė Respublikos Prezidentui atleisti šio teisėjo, kuris vairavusio automobilį neblaivus, iš pareigų. Taigi ieškovui taikomi skirtingi vertinimo kriterijai, lyginant su pirmiau nurodytais asmenimis. Taip pažeidžiami asmenų lygybės prieš įstatymą bei proporcingumo principai. Remdamasis išdėstytais argumentais, ieškovas teismo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu patikrinti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 2 punkte įtvirtinto teisinio reglamentavimo konstitucingumą.

8. Ieškovo įsitikinimu, atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, pavyzdinį ankstesnį ieškovo darbą, susidėjusias sunkias aplinkybes, tai, kad pažeidimas nesusijęs su teisingumo vykdymu ir niekaip neindikuoja apie ieškovo nepriklausomumą, objektyvumą, teisingumo vykdymą, kompetenciją bei atleidimo ieškovui sukeltas neigiamas pasekmes (netenka 30 metų sąžiningu darbu užtarnautų socialinių garantijų, ilgą laiką negali kandidatuoti į oficialias pareigas), ieškovo atleidimas iš pareigų neatitinka proporcingumo bei atsakomybės individualizavimo principų, todėl yra neteisėtas.

9. Atsakovas Respublikos Prezidentas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

10. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas dalyvauja skiriant ir atleidžiant visų grandžių Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismų teisėjus. Nei Konstitucijoje, nei oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje nėra nurodyta atvejų, kai Respublikos Prezidentas neturi įgaliojimų atleidžiant iš pareigų kurios nors grandies bendrosios kompetencijos teismų teisėjus. Konstitucijos 115 straipsnyje įtvirtinti teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai, taikytini visiems bendrosios kompetencijos teismų teisėjams. Pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjai, savo poelgiu pažeminę teisėjo vardą, įstatymo nustatyta tvarka atleidžiami iš pareigų. Pagal Konstituciją teisėjui, savo poelgiu pažeminusiam teisėjo vardą, taikytina griežčiausia drausminės atsakomybės priemonė - atleidimas iš pareigų (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimas). Taigi tuo atveju, jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, esant duomenų, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, negalėtų būti atleidžiamas iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą, o galėtų būti pašalinamas iš pareigų tik pagal Konstitucijos 74 ir 116 straipsnius (apkaltos proceso tvarka), Respublikos Prezidentas neturėtų įgaliojimų dalyvauti atleidžiant tokį teisėją iš pareigų, nes išimtinę teisę spręsti dėl apkaltos procedūros taikymo Konstitucijos 74 straipsnyje įvardytiems pareigūnams turi Seimas. Taip būtų paneigta Respublikos Prezidento konstitucinė kompetencija dalyvauti atleidžiant visų grandžių bendrosios kompetencijos teismų teisėjus. Be to, Respublikos Prezidentas neturi teisės inicijuoti apkaltos procedūros, o Seimas neprivalo jos taikyti. Konstitucinio Teismo yra išaiškinta, kad Konstitucijoje įtvirtinti atskiri teisėjo, inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo, atleidimo iš pareigų pagrindai, t. y. teisėjo atleidimas iš pareigų, kai jis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą (Konstitucijos 115 straipsnio 5 dalis), ir specialus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pašalinimo iš pareigų pagrindas – jo pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, šiurkščiai pažeidus Konstituciją arba sulaužius teisėjo priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas (Konstitucijos 116 straipsnis) (Konstitucinio Teismo 2020 m. kovo 12 d. sprendimas). Dėl to ieškovo argumentai, kad Konstitucijos nuostatos dėl apkaltos procedūros taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams turi būti vertinamos kaip specialiosios normos Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto atžvilgiu, yra nepagrįsti: galimybė taikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atžvilgiu apkaltos procedūrą nepaneigia galimybės atleisti šio teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, ir atvirkščiai (pvz., esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, nesėkminga apkaltos procedūra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atžvilgiu neturėtų užkirsti kelio Respublikos Prezidentui inicijuoti jo atleidimą iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu). Apkalta – ypatinga procedūra, kurios metu sprendžiamas inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų konstitucinės atsakomybės klausimas. Tuo tarpu tais atvejais, kai teisėjai, tarp jų – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, atleidžiami iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, sprendžiamas jų drausminės atsakomybės klausimas. Remiantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, Konstitucija nenumato pareigos tam tikrais atvejais taikyti tik konkrečios atsakomybės rūšies atsakomybę, t. y. tik konstitucinės atsakomybę arba atitinkamai tik drausminę atsakomybę. Apsisprendimas dėl konkrečios atsakomybės rūšies ir atitinkamai atleidimo ar pašalinimo iš teisėjo, inter alia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo, pareigų procedūros taikymo priklauso įgaliojimus inicijuoti ir taikyti šias procedūras turintiems subjektams, t. y. Respublikos Prezidentui ir Seimui.

11. Ieškovo teiginiai dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo, nes, ieškovo nuomone, atleidžiant iš pareigų jis, kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, buvo nepagrįstai traktuojamas kitaip nei Konstitucinio Teismo teisėjai ar įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios pareigūnai (Seimo nariai, Respublikos Prezidentas), yra nepagrįsti. Nė vieno iš ieškovo nurodytų subjektų konstitucinis teisinis statusas nesutampa su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo konstituciniu teisiniu statusu, įskaitant šių pareigūnų įgaliojimo pabaigos pagrindus (Konstitucijos 63, 88, 108, 115 ir 116 straipsniai).

12. Esant prielaidų manyti, kad tam tikras teisėjas, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Respublikos Prezidentas savo konstitucinius įgaliojimus gali įgyvendinti kreipdamasis į Teisėjų tarybą atitinkamo patarimo. Nagrinėjamu atveju, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus ir siekdamas, kad, kaip tai numatyta Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose, būtų įvertinta, ar ieškovo poelgis – transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam – buvo, ar jis buvo toks, kuriuo pažemintas teisėjo vardas, dekretu kreipėsi į Teisėjų tarybą. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2021 m. birželio 2 d. raštu Nr. 5-S-9419 pateiktų duomenų Respublikos Prezidentui pakako, kad kiltų pagrįsta abejonė dėl to, ar ieškovo elgesys suderinamas su teisėjo garbe ir atitinkantis Teisėjų etikos kodekso reikalavimus, o konkrečiai – ar toks jo elgesys nėra poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas. Teisėjų taryba vertino, ar tai, kad ieškovas transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus, laikytina poelgiu (veikla) Teismų įstatymo ir Teisėjų etikos kodekso nuostatų prasme, ir ar šiuo poelgiu (veikla) buvo pažemintas teisėjo vardas. Teisėjų taryba nustatė, kad atitinkamas ieškovo poelgis buvo (jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus), įvertino, jog toks ieškovo elgesys negali būti pateisinamas ir toleruojamas, bei padarė išvadą, kad ieškovas savo veiksmais pažeidė Teisėjų etikos kodekso 13 straipsnio 1 ir 7 punktuose įtvirtinto padorumo principo bei 14 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtinto pavyzdingumo principo reikalavimus, savo elgesiu pažemino teisėjo vardą, pakenkė visos teismų sistemos autoritetui, visuomenės pasitikėjimui teismais. Dėl to patarė Respublikos Prezidentui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

13. Pasak atsakovo, ieškovas nepagrįstai teigia, kad jo atleidimo pagrindą nagrinėjamu atveju sudarė jam inkriminuojama nusikalstama veika (nors šiuo klausimu nebuvo priimtas (ir atitinkamai įsiteisėjęs) galutinis procesinis sprendimas), kas, jo nuomone, dar kartą patvirtina, kad jo atžvilgiu turėjo būti taikoma apkaltos procedūra. Vada inicijuoti ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų procedūrą buvo Lietuvos policijos komisaro raštu pateikta informacija, kad ieškovas vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Tai, kad ieškovo atžvilgiu dėl tos pačios veikos buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, vadovaujantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, neeliminuoja galimybės nutraukti ieškovo, kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo, įgaliojimus Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu. Pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjas gali būti atleistas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardą žeminantis poelgis vėliau teismo yra įvertinamas kaip nusikalstama veika ir ar atitinkamas apkaltinamasis teismo nuosprendis įsiteisėja (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Reikalavimas sulaukti, kol įsiteisės apkaltinamasis teismo nuosprendis, yra taikomas tada, kai inicijuojama teisėjo atleidimo procedūra Konstitucijos 115 straipsnio 6 punkto pagrindu.

14. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, kad ieškovui pritaikytas tinkamas atleidimo iš pareigų pagrindas ir tinkama atleidimo procedūra, šios procedūros metu priimtų atsakovų sprendimų kvestionuoti jų atitikties Konstitucijai aspektu nėra pagrindo, todėl ieškovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 2 punkto nuostatų atitikties Konstitucijai atsakovas nurodė, kad šioje byloje nesprendžiamas teisėjų valstybinės pensijos (ne)skyrimo ieškovui klausimas, todėl teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu (Konstitucijos 110 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 3 straipsnio 3 dalis, inter alia Konstitucinio Teismo 2021 m. gegužės 20 d. sprendimas).

15. Atsakovas Seimas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

16. Atsakovui nekyla abejonių dėl Respublikos Prezidento 2021 m. birželio 9 d. dekreto ir Seimo 2021 m. birželio 17 d. nutarimo atitikties Konstitucijai ir nėra teisinės būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą šiuo klausimu. Atsakovo nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas gali būti atleistas iš pareigų ne tik pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, bet ir Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais, be kita ko, pagal šio straipsnio 5 punktą už teisėjo vardą žeminantį poelgį. Konstitucijoje nėra jokių išlygų dėl 115 straipsnio 5 punkte nustatyto Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindo taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Venecijos komisija (Europos komisija „Demokratija per teisę“, veikianti kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais ir teikianti rekomendacijas Europos Tarybos valstybėms narėms, siekiančioms suderinti savo teisines ir institucines struktūras su Europos standartais ir tarptautine patirtimi demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės srityse) yra išsakiusi vertinimą, jog skirtingas teisėjų traktavimas jų drausminės atsakomybės ir atleidimo iš pareigų klausimais, atsižvelgiant į tai, ar jie yra aukštesnių, ar žemesnių grandžių teisėjai, yra iš principo nepateisinamas (Venecijos komisijos nuomonė dėl Albanijos teismų santvarkos įstatymo (Albanijos Laikinosios Konstitucijos VI skyriaus), CDL(1995)074rev). Tai, kad pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, gali būti taikoma konstitucinė atsakomybė (pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka), nepaneigia galimybės už teisėjo vardo pažeminimą taikyti jiems griežčiausią drausminės atsakomybės priemonę – atleidimą iš pareigų. Šios dvi skirtingos atsakomybės rūšys taikomos skirtinga tvarka (be kita ko, skirtingų subjektų iniciatyva) ir skirtingais Konstitucijoje nustatytais pagrindais, be to, lemia skirtingus teisinius padarinius. Tais atvejais, kai tam tikrą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo elgesį galima vertinti ir kaip teisėjo vardą žeminantį poelgį, ir kaip šiurkštų Konstitucijos pažeidimą bei priesaikos sulaužymą, jo atžvilgiu gali būti pradėta tiek atleidimo iš pareigų, pažeminus teisėjo vardą, procedūra, tiek apkalta. Kuri iš šių Konstitucijoje numatytų galimybių bus pasirinkta, esant tokiai teisėjo atleidimo (pašalinimo) iš pareigų pagrindų sutapčiai, priklauso nuo atitinkamus įgaliojimus turinčių subjektų, pagal Konstituciją dalyvaujančių formuojant teisminę valdžią, – Prezidento ir Seimo – iniciatyvos.

17. Aiškinant Konstituciją taip, kad Prezidentas negali inicijuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu (o Seimas negali jo atleisti), būtų sudarytos prielaidos situacijoms, kai, Seimo nariams (Seimo statute nustatyto dydžio Seimo narių grupei) neinicijavus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui, pažeminusiam teisėjo vardą ir kartu šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją bei sulaužiusiam priesaiką, apkaltos (arba Seimui nutarus nepradėti apkaltos proceso, arba apkaltai įvykus, bet Seimui apkaltos proceso tvarka nepašalinus teisėjo iš pareigų), jis negalėtų būti atleistas iš pareigų ir toliau vykdytų teisingumą. Toks Konstitucijos aiškinimas ne tik iškreiptų Prezidento ir Seimo – dviejų valstybės valdžios institucijų, dalyvaujančių formuojant Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, – konstitucinių įgaliojimų šioje srityje pusiausvyrą, bet ir reikštų, kad šio aukščiausiosios grandies teismo teisėjai yra išskirtinai saugomi nuo atleidimo iš pareigų, nepaisant jų padarytų teisės ar etikos pažeidimų, kuriais pažemintas teisėjo vardas, ir visiškai nederėtų su pagal Konstituciją visiems, juolab aukščiausiųjų grandžių teismų, teisėjams keliamu nepriekaištingos reputacijos reikalavimu. Be to, ne kiekvienu teisėjo vardą žeminančiu poelgiu (kaip ir ne kiekvienu nusikaltimu) gali būti šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika. Taigi, jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas būtų netaikytinas, jie apskritai negalėtų netekti pareigų už tokius teisės ar etikos pažeidimus, kuriais nebūtų šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika, tačiau būtų pažemintas teisėjo vardas, ir už kuriuos kitų – žemesnių grandžių – teismų teisėjai turėtų būti atleisti iš pareigų.

18. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog vien tai, kad Konstitucijos 115 straipsnyje teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai „kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą“ (5 punktas) ir „kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai“ (6 punktas) yra atskirti, reiškia, kad šie pagrindai negali būti tapatinami, kad poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, nėra sietinas tik su nusikalstamos veikos padarymu; kita vertus, poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, vėliau apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu gali būti pripažintas ir nusikalstama veika; taigi pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjas gali būti atleistas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardą žeminantis poelgis vėliau teismo yra įvertinamas kaip nusikalstama veika ir ar atitinkamas apkaltinamasis teismo nuosprendis įsiteisėja (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne tik niekada nėra užsiminta apie jokias išimtis, susijusias su Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytų Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų taikymu kurių nors teismų teisėjams, bet ir ne kartą tiesiogiai konstatuota galimybė atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.3.1.2 papunktis, 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 10 punktas). Dėl to ieškovo argumentai, kad jo atžvilgiu pritaikyta netinkama atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų procedūra, yra nepagrįsti ir nėra teisinės būtinybės šiuo klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą.

19. Dėl ieškovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 2 punkto atitikties Konstitucijai atsakovas pažymėjo, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai kilusios abejonės, kurios privalo būti pašalintos tam, jog teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 2 punkto atitikties Konstitucijai, nes šioje byloje nėra sprendžiama dėl teisėjo valstybinės pensijos skyrimo ar atsisakymo ją skirti, todėl teismas neturi locus standi (teisė kreiptis į teismą; pareiškėjo sąsaja su ginčijamu teisės aktu) kreiptis į Konstitucinį Teismą.

20. Seimo 2021m. birželio 17 d. nutarimas, kuriuo ieškovas atleistas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, jam savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, priimtas remiantis tuo, kad Teisėjų taryba, vykdydama savo konstitucinius įgaliojimus, patarė Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti ieškovą iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu, įvertinusi jo elgesį kaip tokį, kuriuo pažemintas teisėjo vardas.

21. Atsakovo teigimu, ieškovo atleidimas iš teisėjo pareigų atitinka proporcingumo principą. Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teisėjams keliami itin dideli etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimai, jų reputacija turi būti nepriekaištinga, jie turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą; teisėjo elgesys – tiek susijęs su tiesioginiu pareigų atlikimu, tiek su jo veikla, kuri nėra susijusi su jo pareigomis, – neturi kelti abejonių dėl jo nešališkumo ir nepriklausomumo; teisėjas savo pareigas atlikti, taip pat elgtis turi taip, kad savo poelgiu nepažemintų teisėjo vardo. Ieškovas, vairuodamas transporto priemonę būdamas neblaivus, pažemino teisėjo vardą bei pakenkė teismo ir teismų sistemos autoritetui.

22. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pagal Konstituciją panaikinti Respublikos Prezidento ir Seimo aktų teisinę galią įgaliojimus turi tik Konstitucinis Teismas, kurio kompetencijai priskirta tirti Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės priimtų aktų (jų dalių) atitiktį aukštesnės galios teisės aktams (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis, 105 straipsnio 1, 2 dalys). Teismai (teisėjai), nagrinėdami bylas, turi pareigą, kilus abejonėms dėl Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės priimto akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kreiptis į Konstitucinį Teismą; tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui), įvertinusiam byloje esančius įrodymus bei kitą bylos medžiagą ir nustačiusiam reikšmingas aplinkybes, nekyla abejonių dėl valstybės valdžios institucijos priimto akto, kurio teisėtumą tirti yra priskirta Konstitucinio Teismo kompetencijai, atitikties aukštesnės galios teisės aktams, jis turi konstitucinius įgaliojimus išnagrinėti bylą iš esmės (2016 m. birželio 28 d., 2019 m. sausio 11 d. sprendimai).

23. Atsakovė Teisėjų taryba procesiniuose dokumentuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti.

24. Atsakovė pažymėjo, kad Teisėjų taryba, skirtingai nei ieškovas, laikosi pozicijos, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas iš pareigų gali būti pašalintas ne tik Konstitucijos 74 ir 116 įtvirtintu atskiros – konstitucinės – atsakomybės taikymo atveju, bet taip pat ir Konstitucijos 115 straipsnio 5 dalies pagrindu dėl teisėjo vardą žeminančio poelgio. Tokia pozicija grindžiama tiek Konstitucijos nuostatomis, tiek jas aiškinant iki šiol formuota Konstitucinio Teismo doktrina. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas dalyvauja skiriant ir atleidžiant visų grandžių bendrosios kompetencijos teismų, pradedant žemiausiąja grandimi (apylinkių teismais), baigiant aukščiausiąja grandimi (Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu), taip pat visų specializuotų teismų teisėjus. Tik Respublikos Prezidento įgaliojimai skirtingų bendrosios kompetencijos teismų teisėjų atžvilgiu yra skirtingi. Tačiau Konstitucijoje nėra nuostatų, numatančių, kada Prezidentas neturi įgaliojimų atleisti atitinkamos grandies bendrosios kompetencijos teismų teisėjus iš pareigų ar inicijuoti jų atleidimą. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai formuoti teisminę valdžią – tai reikšmingas valstybės vadovo konstitucinio statuso elementas, ir nurodytų įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pakeitimą (pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas). Laikantis pozicijos, kad tik Seimas gali spręsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo pašalinimo iš pareigų klausimą, būtų konstituciškai nepagrįstai susiaurintos Respublikos Prezidento ir Teisėjų tarybos funkcijos, sprendžiant teisėjų korpuso formavimo klausimus. Be to, vadovaujantis ieškovo dėstoma logika tektų pripažinti, kad Respublikos Prezidentas gali įgyvendinti savo įgaliojimus pagal Konstitucijos 115 straipsnyje įtvirtintą atleidimo pagrindų sąrašą kiekvieno teisėjo, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo, atžvilgiu, išskyrus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo atleidimą pagal šio straipsnio 5 punktą, net jeigu yra pakankamai akivaizdžių duomenų apie šių teismų teisėjų poelgius, kuriais teisėjai diskredituoja teisminės valdžios autoritetą, elgiasi neetiškai, nuolat daro proceso teisės pažeidimus ar kitaip žemina teisėjo vardą.

25. Atsakovės teigimu, ieškovas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų atleistas teisėtai ir pagrįstai, t. y. tinkamai nustačius Konstitucijoje numatytą atleidimo pagrindą ir pritaikius tinkamą atleidimo procedūrą. Tai, kad Lietuvos apeliaciniam teismui kitoje byloje kilo abejonių dėl Respublikos Prezidento dekreto, priimto kito asmens atžvilgiu ir esant netapačioms faktinėms aplinkybėms, konstitucingumo ir kad šis teismas su atitinkamu prašymu kreipėsi į Konstitucinį Teismą, nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, t. y. kad ieškovas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų atleistas taikant netinkamą atleidimo procedūrą. Be to, Teisėjų tarybos argumentai išsklaido bet kokias abejones dėl galimų procedūrinių pažeidimų, atleidžiant ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, todėl šią bylą nagrinėjančiam teismui nėra teisinės būtinybės šiuo klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą. Paties ieškovo nurodytos aplinkybės nesukuria net regimybės, kad jo atleidimu iš pareigų siekta kaip nors paveikti teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijas, siekiant apsisaugoti nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų, kitų asmenų kišimosi į teisėjo ar teismo veiklą.

26. Teisėjų tarybos 2021 m. birželio 7 d. nutarimas yra motyvuotas ir pagrįstas turėta informacija apie ieškovui 2021 m. birželio 1 d. 16 val. 41 min ir 16 vai. 56 min. nustatytą alkoholio koncentraciją iškvėptame ore, sustabdžius jį vairuojantį transporto priemonę. Pripažinta, kad ieškovas pripažintas pažeidusiu Teisėjų etikos kodekso 13 straipsnio 1 ir 7 punktus, 14 straipsnio 1 ir 2 punktus, pakenkusiu teismų sistemos autoritetui, pažeminusi teisėjo vardą dėl to, kad transporto priemonę vairavo neblaivus, o ne už konkretaus dydžio etilo alkoholio koncentracijos jo organizme buvimą. Dėl to nesutiktina ne tik su ieškovo argumentais, kad Teisėjų taryba patarimą priėmė neturėdama pakankamos informacijos apie ieškovo poelgį, bet ir su teiginiais, kad Teisėjų taryba privalėjo sulaukti oficialaus ieškovo veiksmų teisinio įvertinimo kituose teisiniuose procesuose. Pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjas gali būti atleistas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardą žeminantis poelgis vėliau teismo yra įvertinamas kaip nusikalstama veika ir ar atitinkamas apkaltinamasis teismo nuosprendis įsiteisėja (pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Be to, Teisėjų taryba teisėjo vardą žeminančiu poelgiu pripažino ieškovo vairavimą esant neblaiviam, o ne ikiteisminio tyrimo ieškovo atžvilgiu pradėjimą. Teisėjo drausminė atsakomybė yra speciali atsakomybės rūšis, kuri gali būti taikoma tik specialiuosius požymius atitinkančiam subjektui, t. y. Lietuvos Respublikos teisėjui, bei gali būti įgyvendinama paraleliai vykstant kitiems teisiniams procesams, nepaisant šių procesų teisinės baigties. Teisėjų taryba, įvertinusi visą 2021 m. birželio 7 d. posėdžiui pateiktą medžiagą, inter alia paties ieškovo paaiškinimus, kuriais jis neneigė dieną prieš įvykį vartojęs alkoholinius gėrimus, sprendė, kad tokie ieškovo, kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo, veiksmai negali būti pateisinami ir toleruojami, todėl priėmė sprendimą patarti Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų. Teisėjų tarybos nutarimas yra pagrįstas ir motyvuotas, priimtas griežtai laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų, todėl jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

27. Pasak atsakovės, ieškovo argumentai, kad jo atleidimas iš teisėjo pareigų neatitinka proporcingumo principo, nes jo padarytas pažeidimas nesusijęs su tiesioginių teisėjo funkcijų vykdymu, o atleidimo sukeliami teisiniai padariniai yra neadekvatūs jo nepriekaištingam teisėjo darbui iki pažeidimo, nesuderinami su teisėjo drausminės atsakomybės už teisėjo vardo pažeminimą samprata. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime aiškiai konstatuota, kad, jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija privalo patarti Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų; tokiais atvejais ši speciali teisėjų institucija negali nepatarti Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – turi įgaliojimus teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – turi įgaliojimus prašyti Seimo pritarimo jį atleisti). Taigi nagrinėjamu atveju Teisėjų taryba, nustačiusi, kad ieškovas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą (vairavo transporto priemonę neblaivus), neturėjo kito teisėto pasirinkimo kaip tik patarti Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų. Neduodama patarimo ieškinyje nurodytų teigiamai ieškovą charakterizuojančių aplinkybių pagrindu, Teisėjų taryba būtų pažeidusi Konstituciją, nes būtų netinkamai vykdžiusi savo iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus, o ieškovas būtų išvengęs drausminės atsakomybės už teisėjo vardo pažeminimą. Ieškinio motyvai dėl neproporcingos drausminės nuobaudos ieškovui, kaip ilgamečiam ir gerai dirbusiam teisėjui, yra nepagrįsti. Nepaneigiant ilgamečio ieškovo darbo teismų sistemoje, jis atliko itin pavojingą ir priešingą teisei poelgį, visiškai nesuderinamą su teisėjo profesijos garbe.

28. Atsakovė taip pat nurodė, kad nesutinka su ieškovo prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 2 punkto konstitucingumą, nes ieškovo nurodomi argumentai dėl šio įstatymo atitinkamų nuostatų, susijusių su valstybinės pensijos iš pareigų už teisėjo vardo pažeminimą atleistam teisėjui neskyrimu, išeina iš šios bylos ginčo ribų. Teisėjo valstybinės pensijos (ne)skyrimo (ne)pagrįstumo klausimas teismine tvarka galėtų būti sprendžiamas tada, kai tam atsirastų atitinkamas teisinis pagrindas, t. y. kompetentingo subjekto sprendimas dėl valstybinės pensijos ieškovui neskyrimo. Ieškovo atleidimo iš teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu bylą nagrinėjantis neturiu teisinio pagrindo nei vertinti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatų įtakos teisėjo drausminės atsakomybės taikymui, nei kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti šio įstatymo 4 straipsnio 2 punkto konstitucingumą. Pagal Konstituciją teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2016 m. liepos 7 d. sprendimai).

29. Teismo posėdyje ieškovas, jo atstovai advokatai, remdamiesi procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais, visų pirma prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dviem iškeltais teisės klausimais, kartu palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, kuriais remdamiesi ieškovo atleidimą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų prašo pripažinti neteisėtu ir grąžinti ieškovą į pareigas.

30. Teismo posėdyje atsakovo Respublikos Prezidento atstovė prašė ieškinį atmesti dėl procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų. Atsakovo atstovės teigimu, ieškovo prašymuose nurodytais klausimais nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

31. Teismo posėdyje atsakovo Seimo atstovės, remdamosi procesiniuose dokumentuose išdėstytais teisiniais argumentais, nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą, o ieškinys dėl ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

32. Teismo posėdyje atsakovės Teisėjų tarybos atstovas ieškovo prašymų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą prašė netenkinti, o ieškinio reikalavimus dėl atleidimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu bei grąžinimo į pareigas, atmesti kaip nepagrįstus.

33. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte įtvirtintu pagrindu – savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą – teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 1992 metų dirbo teismų sistemoje. Jis 1992-1996 metų laikotarpiu ėjo Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjo pareigas; 1996-2019 metų laikotarpiu buvo Klaipėdos apygardos teismo teisėjas, 1998-2010 metais taip pat ir šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, o nuo 2010 metų iki 2019 m. birželio 2 d. – Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas. Be kita ko, 2002-2010 metų laikotarpiu ieškovas buvo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narys. Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. XIII-2002 „Dėl A. D. skyrimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju“ ieškovas paskirtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju.

35. Ieškovas 2021 m. birželio 1 d. apie 16.41 val., vykdamas iš Klaipėdos į Vilnių, magistralinio kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda (A1) 84.150 kilometre buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Patikrinus jo blaivumą alkotesteriu, 16 val. 41 min. iškvėptame ore užfiksuota 1,82 promilių etilo alkoholio koncentracija, o antrojo tikrinimo 16 val. 56 min. metu – 1,84 promilių etilo alkoholio koncentracija.

36. Ieškovas nuvyko į gydymo įstaigą, kad būtų paimtas kraujo tyrimas alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos 2021 m. birželio 2 d. specialisto išvadoje Nr. T-A 2851/2021 (01) nurodyta, kad ieškovo kraujyje, paimtame 2021 m. birželio 1 d. 19.11 val., nustatyta mažiausia koncentracija – 1,16 promilės etilo alkoholio.

37. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. birželio 2 d. raštu Nr. 5-S-9419 (toliau – Raštas) Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai pranešė, kad 2021 m. birželio 1 d. 16 val. 28 min. Bendrojo pagalbos centro telefonu gautas pranešimas, jog Kauno rajone, kelyje Klaipėda-Kaunas, įtartinai manevruoja automobilis Mercedes Benz, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas, įtariama, yra neblaivus; apie 16 val. 41 min. šis automobilis sustabdytas kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda 84 kilometre; automobilį vairavo neblaivus (1,82 promilės alkoholio) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas A. D. ((duomenys neskelbtini)). Surinkta medžiaga pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį perduota Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.

38. Respublikos Prezidentas 2021 m. birželio 2 d. dekretu Nr. 1K-629, remdamasis Rašte pateikta informacija, vadovaudamasis Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalimi, 115 straipsnio 5 punktu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 7, 8 dalimis, kreipėsi į Teisėjų tarybą, prašydamas patarti dėl teikimo Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Taip pat sustabdė ieškovo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo – įgaliojimus iki bus priimtas sprendimas dėl jo atleidimo iš pareigų.

39. Nacionalinė teismų administracija 2021 m. birželio 2 d. raštu Nr. 4R-773-(1.13) ir raštu Nr. 4R-774-(1.13) kreipėsi į Policijos generalinį komisarą ir Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, prašydama pateikti turimą informaciją apie 2021 m. birželio 1 d. įvykį, nurodydama, kad ši reikalinga 2021 m. birželio 7 d. Teisėjų tarybos posėdyje svarstant patarimo Respublikos Prezidentui klausimą. Policijos departamentas 2021 m. birželio 2 d. raštu, o Generalinė prokuratūra 2021 m. birželio 3 d. raštu pateikė turimą informaciją, susijusią su 2021 m. birželio 1 d. įvykiu, kai ieškovas vairavusio automobilį, būdamas neblaivus.

40. Teisėjų taryba 2021 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 13P-76-(7.1.2) (toliau – Nutarimas) patarė Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Teisėjų taryba nustatė, kad Generalinė prokurorė, gavusi informaciją apie 2021 m. birželio 1 d. 16.41 val. magistraliniame kelyje sustabdytą neblaivų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją, jo atžvilgiu 2021 m. birželio 1 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo). Teisėjų taryba pažymėjo, kad 2021 m. birželio 7 d. vykusio Teisėjų tarybos posėdžio metu teisėjas neneigė vartojęs alkoholį, tačiau nurodė jį vartojęs ne tą pačią dieną, kai buvo sustabdytas, o dieną prieš, t. y. 2021 m. gegužės 31 d. vakare, ne darbo metu; kitą dieną apsvaigimo alkoholiu požymių nejautė, todėl manė, kad gali vairuoti transporto priemonę, nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Teisėjų taryba, įvertinusi turimą medžiagą apie ieškovo kaip teisėjo poelgį – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus – padarė išvadą, kad toks elgesys negali būti pateisinamas ir toleruojamas, konstatavo, kad teisėjas savo veiksmais pažeidė Teisėjų etikos kodekso 13 straipsnio 1 ir 7 punktuose įtvirtinto padorumo principo, 14 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtinto pavyzdingumo principo reikalavimus, savo elgesiu pažemino teisėjo vardą, pakenkė visos teismų sistemos autoritetui, visuomenės pasitikėjimui teismais. Dėl to Teisėjų taryba patarė Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

41. Respublikos Prezidentas 2021 m. birželio 9 d. dekretu Nr. 1K-643 teikė Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

42. Seimas 2021 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. XIV-400 atleido ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

43. Ieškovas 2021 m. liepos 20 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą, ir, remdamasis tuo, kad iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų jis galėjo būti pašalintas tik specialia – apkaltos proceso – tvarka, be to, jo atleidimas iš pareigų yra neproporcinga padarytam pažeidimui priemonė, prašo pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais jo atžvilgiu Teisėjų tarybos, Respublikos Prezidento, Seimo aktus, jo atleidimą iš teisėjo pareigų pripažinti neteisėtu ir grąžinti jį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas.

Dėl ieškovo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą

44. Nagrinėjamu atveju pagrindinis argumentas, kuriuo remdamasis ieškovas kvestionuoja jo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų teisėtumą, yra tas, kad jo atžvilgiu pritaikyta netinkama atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų procedūra.

45. Ieškovo įsitikinimu, aukščiausių grandžių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo) teisėjų atleidimą iš pareigų reglamentuoja specialioji teisės norma (lot. lex specialis) – Konstitucijos 116 straipsnis, todėl, vadovaujantis teisės principu, kad, esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, taikoma specialioji norma (lot. lex specialis derogat legi generali), jis iš pareigų negalėjo būti atleistas Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu ir šiam pagrindui taikyti nustatyta tvarka. Be to, ieškovo teigimu, aiškinimas, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas iš pareigų gali būti atleistas ir Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu bei šiam pagrindui nustatyta tvarka, pažeistų lygiateisiškumo principą dviem aspektais, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimų pabaigą lyginant su 1) Konstitucinio Teismo teisėjų įgaliojimų pabaiga, 2) su kitų pačių aukščiausių įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios pareigūnų (Prezidento, Seimo narių) įgaliojimų pabaiga, nes šie subjektai iš pareigų gali būti pašalinti tik Konstitucijos 116 straipsnio pagrindu, Konstitucijos 74 straipsnyje nustatytu būdu – apkaltos proceso tvarka.

46. Ieškovas, be kita ko pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-478-881/2021 yra kreipęsis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimas iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą neprieštarauja Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės, teisėjų ir teismų nepriklausomumo principams, t. y. dėl Konstitucijos 115 straipsnio 5 dalyje ir 116 straipsnyje įtvirtintų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų santykio, ir Konstitucinis Teismas šį prašymą yra priėmęs. Tačiau, pasak ieškovo, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą su savarankišku prašymu, nes ieškovas išdėstė papildomus argumentus dėl Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo, kuriuo nesiremta Lietuvos apeliacinio teismo Konstituciniam Teismui pateiktame prašyme.

47. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir dar vienoje civilinėje byloje, spręsdamas dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą (už teisėjo vardą pažeminusį poelgį) teisėtumo, Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-530-302/2021, kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto, kuriame įtvirtinta atsakomybė už teisėjo vardo pažeminimą, ir Konstitucijos 74, 116 straipsnių, numatančių atsakomybę už priesaikos sulaužymą ar nusikaltimo padarymą, tarpusavio santykį.

48. Abu nurodyti Lietuvos apeliacinio teismo pateikti prašymai yra priimti ir bus nagrinėjami Konstituciniame Teisme.

49. Kartu pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, jog teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2007; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).

50. Bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ši teismo diskrecija nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-701/2021).

51. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, jeigu teismas konkrečioje byloje neabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tai taiko šį teisės aktą (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

52. Nagrinėjamu atveju teismas, išanalizavęs ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų aplinkybes, neturi pagrindo abejoti ieškovui taikyto atleidimo iš pareigų pagrindo ir procedūros atitiktimi Konstitucijos nuostatoms.

53. Konstitucijos 115 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais: 1) savo noru; 2) pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus; 3) dėl sveikatos būklės; 4) išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą; 5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą; 6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai. Analogiški pagrindai nustatyti Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalyje. Tai – teisėjų atleidimo iš pareigų bendrieji pagrindai, taikytini visiems bendrosios kompetencijos, taip pat specializuotų teismų teisėjams. Šioje Konstitucijos normoje nenustatyta išimčių dėl tam tikrų atleidimo pagrindų netaikymo atskirų grandžių teisėjams.

54. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.

55. Atitinkamai Konstitucijos 116 straipsnyje įtvirtinta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Analogiška nuostata yra Teismų įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje.

56. Konstitucinio Teismo išaiškinta, kad apkalta yra Konstitucijoje numatyta ypatinga procedūra, kai sprendžiamas Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų aukščiausiųjų valstybės pareigūnų konstitucinės atsakomybės klausimas. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį jame nurodyti aukščiausieji valstybės pareigūnai apkaltos proceso tvarka gali būti pašalinti iš užimamų pareigų už veiksmus, nustatytus Konstitucijoje: šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 15 d. nutarimas). Konstitucinė apkaltos, kaip vienos iš pilietinės visuomenės savisaugos priemonių, paskirtis yra vieša demokratinė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų veiklos kontrolė, sudaranti prielaidas taikyti jiems konstitucinę atsakomybę – pašalinti iš užimamų pareigų tuos pareigūnus ar panaikinti Seimo nario mandatą tiems Seimo nariams, kurie savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią ir dėl to praranda piliečių pasitikėjimą (Konstitucinio Teismo 2017 m. vasario 24 d. nutarimas).

57. Teismas, išanalizavęs aptartą teisinį reglamentavimą ir su juo susijusią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, daro išvadą, kad Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte (ir analogiškai Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punkte) nustatytas teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindas bei Konstitucijos 74, 116 straipsniuose įtvirtintas aukščiausių grandžių teismų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo) teisėjų pašalinimo iš pareigų pagrindas reglamentuoja skirtingas teisėjų atsakomybės rūšis: drausminę atsakomybę, kuri gali kilti visų grandžių teisėjams, ir konstitucinę atsakomybę, kuri gali būti taikoma tik aukščiausių teisminių grandžių teisėjams.

58. Konstitucijos 74, 116 straipsniuose įtvirtinta aukščiausių grandžių teismų teisėjų konstitucinė atsakomybė – pašalinimas iš pareigų – apkaltos proceso tvarka gali būti taikoma tokiais atvejais: 1) už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą; 2) priesaikos sulaužymą; 3) padarytą nusikaltimą. Tačiau Konstitucijos 116 straipsnyje nustatytos konstitucinės atsakomybės taikymo galimybė neeliminuoja kitos galimybės – ir aukščiausių teisminių grandžių teisėjams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo), jeigu jie savo poelgiais pažemina teisėjo vardą, taikyti griežčiausią drausminės atsakomybės priemonę – atleisti iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu (Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

59. Pabrėžtina tai, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, pasisakant dėl Konstitucijos ir Teismų įstatymo normų, reglamentuojančių teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindus, nė karto neužsiminta apie Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytų Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų taikymo išimtis kurių nors teismų grandžių teisėjams.

60. Priešingai, aiškindamas Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją (Teisėjų tarybą), kad ši patartų dėl teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų, ši teisėjų institucija privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą; jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, minėta speciali teisėjų institucija privalo patarti Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų, o Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti jį iš pareigų (jeigu atleidžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas – turi įgaliojimus teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas – turi įgaliojimus prašyti Seimo pritarimo jį atleisti); tai turi būti padaroma nedelsiant (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.3.1.2 papunktis; 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 10 punktas).

61. Be to, Konstitucinis Teismas 2020 m. kovo 12 d. sprendime Nr. KT48-S44/2020, be kita ko, konstatavo, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti atskiri teisėjo, inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo, atleidimo iš pareigų pagrindai, t. y. teisėjo atleidimas iš pareigų, kai jis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą (115 straipsnio 5 punktas), ir specialus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pašalinimo iš pareigų pagrindas – jo pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka šiurkščiai pažeidus Konstituciją arba sulaužius priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas (116 straipsnis).

62. Konstitucinis Teismas 2021 m. sausio 21 d. sprendime Nr. KT13-S13/2021, be kita ko, nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu procedūroje pagal Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktą, 112 straipsnio 2, 5 dalis dalyvauja trys konstitucinius įgaliojimus turintys subjektai: Respublikos Prezidentas, Seimas ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, kurie priima atitinkamus teisės aktus <...>; ši procedūra yra vientisa – nedalyvaujant kuriai nors institucijai, Aukščiausiojo Teismo teisėjas negali būti atleidžiamas iš pareigų.

63. Teismo įsitikinimu, aptarta Konstitucinio Teismo jurisprudencija patvirtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams gali būti taikomas Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytas teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindas.

64. Tai, kad Konstitucinis Teismas yra priėmęs nagrinėti du Lietuvos apeliacinio teismo prašymus dėl aukščiausių grandžių teismų teisėjų atleidimo iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą atitikties Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės, teisėjo ir teismų nepriklausomumo principams klausimas, savaime nereiškia, kad šią bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis CPK 3 straipsnio 3 dalimi, taip pat turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą su analogišku prašymu, arba, pats nesikreipdamas, sustabdyti šios bylos nagrinėjimą dėl to, kad Konstitucinis Teismas yra priėmęs nagrinėti kitų teismų suformuluotus paklausimus tuo pačiu teisės klausimu.

65. Pažymėtina tai, kad tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-478-881/2021, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartyje Nr. 2A-530-302/2021 iškelti teisės klausimai dėl Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte ir Konstitucijos 74, 116 straipsniuose įtvirtintų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų santykio, atleidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus, suformuluoti esant kitokioms tų bylų faktinėms aplinkybėms, nei nagrinėjamoje byloje.

66. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, padarė ieškovas poelgį, kuris įvertintas kaip pažeminęs teisėjo vardą, ar ne. Ieškovas nekvestionuoja, kad jis 2021 m. birželio 1 d. vairavo automobilį būdamas neblaivus.

67. Nėra pagrindo sutikti su ieškovo pozicija, kad, esant duomenų apie jo veiksmus, nesuderinamus su teisėjo profesijai keliamais etikos standartais, kurie kartu yra ir jo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo objektas, jis, kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, iš pareigų pašalintas galėjo būti tik Konstitucijos 116 straipsnio pagrindu, Konstitucijos 74 straipsnyje nustatyta tvarka – apkaltos proceso būdu. Pažymėtina tai, jog šio teismo proceso metu ieškovas nuosekliai pabrėžė, kad jo neblaivumas neviršijo ribos, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, ir šiam faktui įrodyti yra pateikęs Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos 2021 m. birželio 2 d. specialisto išvadą Nr. T-A 2851/2021 (01). Teisėjų tarybos atstovas 2021 m. lapkričio 30 d. teismo posėdyje patvirtino, kad, Teisėjų tarybai sprendžiant dėl patarimo Respublikos Prezidentui, buvo žinoma informacija, jog ieškovo kraujyje nustatyta 1,16 promilės etilo alkoholio koncentracija.

68. Esant tokioms aplinkybėms, šią bylą, nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių dėl Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte ir Konstitucijos 74, 116 straipsniuose įtvirtintų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų konkurencijos ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų atveju, dėl to nei šiuo aspektu, nei dėl ieškovo nurodytų lygiateisiškumo principo pažeidimo aspektų nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

69. Apibendrinant išdėstytus motyvus, ieškovo argumentai, kad jo atžvilgiu buvo pasirinkta ir pritaikyta netinkama atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų procedūra, atmestini kaip nepagrįsti, teismui nekyla abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl nėra teisinio pagrindo šiuo klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą.

70. Teismui nekyla abejonių, kad Respublikos Prezidento 2021 m. birželio 2 d. dekretas Nr. 1K-629, kuriuo inicijuota ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu procedūra, pagal savo priėmimo tvarką ir (ar) turinį galėtų prieštarauti Konstitucijai, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu patikrinti šio akto atitiktį Konstitucijai.

71. Ieškovas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 2 punkto, kuriame įtvirtinta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu teisėjas atleidžiamas iš teisėjo pareigų, nes savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atitikties Konstitucijos 23, 52 straipsniams, proporcingumo, teisinės valstybės principams.

72. Pažymėtina tai, kad Konstitucinio Teismo išaiškinta, jog pagal Konstituciją teismas neturi locus standi (teisė kreiptis į teismą; pareiškėjo sąsaja su ginčijamu teisės aktu) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai, 2016 m. liepos 7 d. sprendimai).

73. Sutiktina su atsakovų pozicija, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiama dėl teisėjo valstybinės pensijos skyrimo ieškovui ar atsisakymo ją skirti. Vadovaujantis Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, teisė kreiptis dėl teisėjo valstybinės pensijos skyrimo įgyjama esant šioje teisės normoje įtvirtintų kumuliatyvių sąlygų, tarp jų – sukakus senatvės pensijos amžiui, visumai. Ieškovas tokią teisę įgytų 2029 m. kovo 1 d.

74. Ieškovo argumentai, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas nagrinėjamoje byloje turės būti įvertintas, sprendžiant dėl jam taikytinos teisinės atsakomybės adekvatumo, teismo nuomone, nesuponuoja pagrindo nagrinėjamoje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl aptariamos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymų normos konstitucingumo. Spręsdamas šioje byloje kilusį ginčą dėl ieškovo atleidimo iš teisėjo pareigų teisėtumo ir vertindamas proporcingumo aspektą, teismas vadovausis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, be kita ko, atsižvelgdamas ir į tai, kad ieškovas, atleistas iš teisėjo pareigų už teisėjo vardo pažeminimą, nepraranda ilgamečiu darbu įgytos teisės gauti senatvės pensiją.

75. Darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje teismas neturi locus standi (teisė kreiptis į teismą; pareiškėjo sąsaja su ginčijamu teisės aktu) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 2 punkto atitikties Konstitucijai.

76. Apibendrinant išdėstytus motyvus, nurodytina, kad bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui, įvertinusiam šioje byloje sprendžiamo ginčo dėl ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjo pareigų faktines aplinkybes, nekyla pagrįstų abejonių dėl šiam ginčui išspręsti taikytinų įstatymų ar kitų teisės aktų, kurių atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumo, todėl ieškovo pareikšti prašymai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestini (CPK 3 straipsnio 3 dalis).

77. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui), įvertinusiam byloje esančius įrodymus bei kitą bylos medžiagą ir nustačiusiam reikšmingas aplinkybes, nekyla abejonių dėl valstybės valdžios institucijos priimto akto, kurio teisėtumą tirti yra priskirta Konstitucinio Teismo kompetencijai, atitikties aukštesnės galios teisės aktams, jis turi konstitucinius įgaliojimus išnagrinėti bylą iš esmės (pvz., Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 28 d., 2019 m. sausio 11 d. sprendimai).

Dėl ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte įtvirtintu pagrindu atitikties procedūros tinkamumo

78. Pasisakydamas dėl ieškovo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas išdėstė argumentus, kuriais remdamasis daro išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas gali būti atleistas iš teisėjo pareigų už teisėjo vardą žeminantį poelgį Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu.

79. Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai inicijuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimą iš pareigų, teisėjui savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, kyla iš Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkto ir 112 straipsnio 3 dalies nuostatų.

80. Nagrinėjamu atveju Respublikos Prezidentas, 2021 m. birželio 2 d. gavęs Policijos generalinio komisaro Raštu pateiktą informaciją, kad 2021 m. birželio 1 d. apie 16 val. 41 min. magistraliniame kelyje sustabdytas ieškovas – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas – vairavo automobilį neblaivus, turėjo pakankamą pagrindą suabejoti, ar toks ieškovo poelgis nežemina teisėjo vardo, ir, vadovaudamasis Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalimi, turėjo teisę inicijuoti jo atleidimo iš teisėjo pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą procedūrą, ir šią teisę įgyvendino įstatymo nustatyta tvarka – 2021 m. birželio dekretu Nr. 1K-629 kreipdamasis į specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją (Teisėjų tarybą) patarimo teikti Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų.

81. Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos – Teisėjų tarybos – statuso, sprendžiant teisėjo atleidimo iš pareigų klausimą, yra išaiškinęs, kad iš Konstitucijos kylantis negalimumas Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas –negalimumas teikti jo Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – negalimumas prašyti Seimo pritarimo jį atleisti) be Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos pritarimo yra labai svarbi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantija, viena iš priemonių, padedančių visų be išimties bendrosios kompetencijos teismų (taip pat visų be išimties pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų) teisėjams apsisaugoti nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų, kitų asmenų kišimosi į teisėjo ar teismo veiklą, kurį expressis verbis draudžia (ir už kurį numatyti atsakomybę įstatymų leidėją įpareigoja) Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalis (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

82. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad Teisėjų taryba, gavusi Respublikos Prezidento prašymą patarti dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, įvertina, ar teisėjo darbas, elgesys, reputacija, kitos savybės atitinka jam keliamus reikalavimus, inter alia nustatytus Teisėjų etikos kodekse. Teisėjų taryba, kaip Visuotiniame teisėjų susirinkime išrinkta vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą, patardama Respublikos Prezidentui, kartu išsprendžia ir pasitikėjimo konkrečiu teisėjų bendruomenės nariu klausimą, t. y. įvertina, ar teisėjas, būdamas vienos iš valstybės valdžią įgyvendinančių, teisingumą vykdančių institucijų narys, veikė taip, kad visuomenė pasitikėtų šia institucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

83. Konstitucinio Teismo yra išaiškinta, kad Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte numatytas poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, suponuoja ne tik atitinkamų objektyvaus pobūdžio faktų nustatymą, bet ir jų vertinimą. Taigi tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų, minėta teisėjų institucija privalo įsitikinti, jog tam tikras teisėjo poelgis (veika) iš tikrųjų objektyviai buvo, bei tai, ar teisėjas šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. sausio 16 d. nutarimai).

84. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta, kokie teisėjo poelgiai priskirtini prie tokių, kuriais pažeminamas teisėjo vardas. Formuluotė „teisėjo vardą pažeminantis poelgis“ yra talpi, ji apima ne tik teisėjo elgesį, kuriuo jis teisėjo vardą pažemino vykdydamas savo, kaip teisėjo įgaliojimus, bet ir teisėjo vardą pažeminusį elgesį, nesusijusį su teisėjo įgaliojimų vykdymu. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, taip pat teismų savivaldos institucijos turi diskreciją nustatyti, kokie teisėjo poelgiai priskirtini prie tokių, kuriais pažeminamas teisėjo vardas, tačiau nei įstatymais, nei teismų savivaldos institucijų sprendimais negali būti nustatytas koks nors išsamus (baigtinis) poelgių, kuriais teisėjas pažemina teisėjo vardą, sąrašas. Ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama įvertinus visas su tuo poelgiu susijusias ir turinčias reikšmės bylai aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. sausio 16 d. nutarimai, 2014 m. kovo 10 d. sprendimas).

85. Pagal Teismų įstatymo 83 straipsnio 3 dalį teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties.

86. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad teisėjo vardą pažeminantis poelgis – vertinamojo pobūdžio pažeidimas, dėl kurio buvimo kiekvienu atveju sprendžia tai padaryti įgaliotas subjektas – Teisėjų taryba (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

87. Nagrinėjamu atveju analizuojant, ar Teisėjų taryba, spręsdama dėl patarimo Respublikos Prezidentui ieškovo klausimu, laikėsi tinkamo teisinio proceso reikalavimų, pabrėžtina tai, kad byloje esančių rašytinų įrodymų analizė patvirtina, jog Teisėjų taryba šį klausimą sprendė atsakingai ir atidžiai. Teisėjų taryba savo iniciatyva operatyviai (2021 m. birželio 2 ir 3 dienomis) kreipėsi į Policijos generalinį komisarą ir Generalinę prokurorę turimos informacijos, susijusios 2021 m. birželio 1 d. įvykiu, 2021 m. birželio 7 d. Teisėjų tarybos posėdyje išklausė paties ieškovo, be kita ko, nurodžiusio, kad, atlikus jo kraujo tyrimą, alkoholio koncentracija kraujyje yra mažesnė (1,16 promilės), negu nustatyta tikrinant matuokliu iškvėptame ore (1,82 ir 1,84 promilės).

88. Teisėjų tarybos 2021 m. birželio 7 d. Nutarime pateiktas patarimas Respublikos Prezidentui yra pakankamai motyvuotas: įvertinusi turėtą medžiagą, Teisėjų taryba nustatė tiek tai, kad ieškovo poelgis buvo (jis 2021 m. birželio 1 d. transporto priemonę vairavo neblaivus), tiek tai, kad šis poelgis pažemino teisėjo vardą (teisėjas savo veiksmais pažeidė Teisėjų etikos kodekso 13 straipsnio 1 ir 7 punktuose įtvirtinto padorumo principo, 14 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtinto pavyzdingumo principo reikalavimus, pakenkė visos teismų sistemos autoritetui, visuomenės pasitikėjimui teismais). Teisėjų tarybos įvertino, kad toks teisėjo elgesys negali būti pateisinamas ir toleruojamas, todėl patarė Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

89. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas prieina išvados, kad, Teisėjų tarybai sprendžiant dėl ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, buvo laikomasi tinkamo teisinio proceso reikalavimų. Šis Teisėjų tarybos nutarimas atitinka tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tokiems nutarimams keliamus reikalavimus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

90. Pabrėžtina tai, kad, aiškindamas Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų; tokiais atvejais ši speciali teisėjų institucija negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas – turi įgaliojimus teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas – turi įgaliojimus prašyti Seimo pritarimo jį atleisti); tai turi būti padaroma nedelsiant (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

91. Pripažintina pagrįsta atsakovų pozicija, kad būtent Teisėjų taryba, t. y. teisėjų savivaldos institucija, veikianti kaip atsvara vykdomosios valdžios subjektui – Respublikos Prezidentui – ir taip sudaranti prielaidas užtikrinti teisėjų ir teismų nepriklausomumą, yra tas subjektas, kuris, spręsdamas dėl patarimo Respublikos Prezidentui davimo, turi įgaliojimus vertinti ir konstatuoti, ar konkrečiu poelgiu buvo pažemintas teisėjo vardas. Tiek Respublikos Prezidentas, tiek Seimas turėjo pagrindą remtis specialios įstatymų nustatytos teisėjų institucijos, turinčios tam konstitucinius įgaliojimus, t. y. Teisėjų tarybos, atliktu konkretaus ieškovo poelgio nustatymu ir jo įvertinimu kaip pažeminusio teisėjo vardą.

Dėl proporcingumo ir lygiateisiškumo principų laikymosi, sprendžiant dėl ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pareigų

92. Atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pareigų teisėtumą ieškovas kvestionuoja ir remdamasis proporcingumo principo pažeidimu. Ieškovo įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad jis 30 metų sąžiningai ir dorai vykdė pareigas, tarnaudamas teisingumui, tai, kad pažeidimas nėra niekaip susijęs su teisėjo esmine ir pagrindine funkcija – teisingumo vykdymu, įvertinus tai, kad atleidimas ginčijamu teisiniu pagrindu sukelia itin neigiamas pasekmes (ieškovas netenka 30 metų sąžiningu darbu užtarnautų socialinių garantijų, ilgą laiką negali kandidatuoti į oficialias pareigas), jo atleidimas iš teisėjo pareigų dėl vienos žmogiškos klaidos, neatitinka proporcingumo bei atsakomybės individualizavimo principų, todėl yra neteisėtas.

93. Pažymėtina tai, kad atsakovo Seimo procesiniuose dokumentuose išdėstyta teisiškai pagrįsta pozicija, jog pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, jeigu speciali teisėjų institucija (Teisėjų taryba) nustato, kad teisėjas savo poelgiu tikrai pažemino teisėjo vardą, Teisėjų taryba privalo patarti (negali nepatarti) Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas – teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas – prašyti Seimo pritarimo jį atleisti) (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai), taigi už teisėjo vardo pažeminimą taikoma drausminė atsakomybė iš esmės nėra individualizuojama. Nagrinėjamu atveju Teisėjų tarybos nariams įvertinus jiems pateiktą informaciją ir įsitikinus, kad ieškovas, vairuodamas transporto priemonę neblaivus, pažeidė Teisėjų etikos kodekso reikalavimus ir pažemino teisėjo vardą, negalėjo būti priimtas joks kitas Teisėjų tarybos sprendimas – tik patarti Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų.

94. Kartu nurodytina tai, kad, ir individualizuojant ieškovo teisinę atsakomybę už 2021 m. birželio 1 d. poelgį, pagal šio konkretaus poelgio aplinkybes nėra pagrindo vertinti jos kaip neproporcingos.

95. Pažymėtina tai, kad dėl teisėjams keliamų aukščiausių elgesio standartų, savo profesijos garbę, orumą ir prestižą teisėjai privalo saugoti ne tik vykdydami tiesiogines pareigas. Šiuo konkrečiu atveju, nepaisant ieškovo tvirto įsitikinimo, kad jo poelgis nesusijęs su tiesioginių pareigų vykdymu, nurodytina tai, jog ieškovas automobilį vairavo neblaivus darbo dieną, jo apsvaigimo laipsnis sustabdymo metu (16 val. 41 min.) bet kuriuo atveju buvo didesnis kaip 1 promilė. Ieškovas nurodė, kad alkoholį vartojo iš vakaro ir naktį, ne 2021 m. birželio 1 d. Tačiau tai reiškia, kad jis visą 2021 m. birželio 1 d. (tai buvo teisėjo darbo diena) buvo apsvaigęs nuo alkoholio, taigi negalėjo vykdyti tiesioginių teisėjo pareigų. Be to, ieškovas, būdamas neblaivus, važiavo magistraliniu keliu, itin ilgą atstumą (iš Klaipėdos į Vilnių), taip keldamas didelę grėsmę ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei.

96. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, kai pačios aukščiausios grandies teismo teisėjas, kuriam atitinkamai keliami ir didesni moralės bei elgesio reikalavimai, vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus darbo dieną, be to, taip keldamas tiesioginę grėsmę tiek sau, tiek aplinkiniams, negali būti pateisinamas ankstesniais profesiniais pasiekimais ir teikti pagrindą taikyti švelnesnio pobūdžio teisinę atsakomybę, nei atleidimas iš teisėjo pareigų.

97. Nesutiktina su ieškovu, kad atleidimas iš teisėjo pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 dalį jo atžvilgiu neproporcingas ir dėl to, kad jis netenka visų socialinių garantijų, užtarnautų 30 metų sąžiningai vykdant pareigas. Pažymėtina tai, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ieškovas galbūt negalėtų pretenduoti į teisėjo valstybinę pensiją, tačiau jis išsaugo visas garantijas gauti senatvės pensiją pagal visą įgytą socialinio draudimo stažą.

98. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo teismo sprendimu ieškovui neužkertamas kelias, esant Teisėjų valstybinių pensijų įstatyme nustatytoms sąlygoms (konkrečiai – sulaukus senatvės pensijos amžiaus), siekti įrodyti, jog, atsižvelgiant į jo nepriekaištingai ilgą laikotarpį vykdytas teisėjo pareigas, būtų neproporcinga teisėjo valstybinės pensijos neskirti visa apimtimi.

99. Ieškovas, kvestionuodamas jo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pareigų teisėtumą, taip pat remiasi ir lygiateisiškumo principo pažeidimu, įvardydamas vieną atvejį, kai apylinkės teismo teisėjas, vairavęs transporto priemonę neblaivus, nebuvo atleistas iš teisėjo pareigų už teisėjo vardo pažeminą, jam buvo pritaikyta kita drausminė nuobauda – griežtas papeikimas.

100. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas remiasi vieninteliu atveju, kuris negali būti laikomas precedentu, nes 2016-2020 metų laikotarpiu visiems teisėjams (jų buvo trys), kurie buvo sulaikyti vairuojantys neblaivūs, buvo pritaikyta vienintelė atsakomybės forma – atleidimas iš teisėjo pareigų už teisėjo vardo pažeminimą (Teisėjų tarybos 2016 m. spalio 28 d. nutarimas Nr. 13P-105-(7.1.2) ir Respublikos Prezidento 2016 m. spalio 31 d. dekretas Nr. 1K-783; Teisėjų tarybos 2018 m. lapkričio 14 d. nutarimas Nr. 13P-112-(7.1.2) ir Respublikos Prezidento 2018 m. lapkričio 15 d. dekretas Nr. 1K-1454; Teisėjų tarybos 2020 m. sausio 10 d. nutarimas Nr. 13P-1-(7.1.2) ir Respublikos Prezidento 2020 m. spalio 31 d. dekretas Nr. 1K-183). Esant tokiems duomenims, nėra jokio pagrindo abejoti, kad esminė ir principinė nuostata, reaguojant į tokius teisėjų poelgius, – griežčiausios teisinės atsakomybės – atleidimo iš teisėjo pareigų – taikymas.

101. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad, įvertinus šiuo konkrečiu atveju nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentais dėl proporcingumo ir lygiateisiškumo principų pažeidimo.

Dėl procesinės bylos baigties

102. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad, vadovaujantis Konstitucijos 112 straipsnio 3, 5 dalimis ir 115 straipsnio 5 punktu, Respublikos Prezidentas, gavęs informaciją apie ieškovo, ėjusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, poelgį, kuris gali būti vertinamas kaip žeminantis teisėjo vardą, turėjo konstitucinius įgaliojimus kreiptis į Teisėjų tarybą patarimo teikti Seimui atleisti ieškovą iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą; Teisėjų taryba, įsitikinusi, kad buvo tam tikras teisėjo poelgis, įvertinusi tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas iš tikrųjų šiuo poelgiu pažemino teisėjo vardą, privalėjo patarti Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti ieškovą iš pareigų; Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą turėjo įgaliojimus teikti Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Šią civilinę bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių tinkamo teisinio proceso reikalavimų pažeidimų, kurie galėjo lemti, kad ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų klausimas būtų išspręstas kitaip.

Dėl bylos medžiagos dalies pripažinimo nevieša

103. Teismas, vadovaudamasis CPK 10 straipsnio 2 dalies nuostatomis, bylos medžiagą, kurioje pateikti ieškovo sveikatos duomenys, pripažįsta nevieša bylos medžiaga, su kuria negali susipažinti byloje nedalyvavę asmenys.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 10 straipsnio 2 dalimi, 268, 270, 307 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti ieškinį dėl ieškovo A. D. atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu.

Pripažinti nevieša bylos medžiagą, kurioje pateikti ieškovo sveikatos duomenys, neleidžiant su ja susipažinti byloje nedalyvavusiems asmenims.

Šis sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.