Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

gynėjams Algimantui Šliaupai, Viačeslavui Žarkovui, Aivarui Surbliui, Gražinai Mauručaitienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. gynėjo, nuteistųjų A. L. ir I. T. bei nuteistojo D. C. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 6 p. - laisvės atėmimu keturiolikai metų;

- pagal BK 294 str. 2 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1, 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas keturiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2010 m. birželio 24 d. iki 2011 m. birželio 22 d. laikas.

- pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. - laisvės atėmimu trylikai metų;

- pagal BK 294 str. 2 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1, 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo nuo 2009 m. gegužės 16 d. iki 2009 m. gegužės 18 d. laikas.

- pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. - laisvės atėmimu dvylikai metų;

- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1, 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

V. U. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., padarymo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p., išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių.

- pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. - laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1, 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2009 m. rugsėjo 10 d. laikas.

I. T. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., padarymo, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p., išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių.

Iš D. C., A. L., V. U. ir I. T. solidariai priteista 4656,65 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo M. Š. gydymo išlaidoms atlyginti bei nukentėjusiajai D. Š. 1548 Lt turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai atlygini. Iš D. C. priteista 7494,40 Lt bei iš I. T. – 5185, 40 Lt valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. C. ir A. L. nuteisti už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 6 d., apie 5 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydami ginčijamą, bet nerealizuotą D. C. teisę - siekdami susigrąžinti iš M. Š. pastarojo pasisavintą D. C. megztinį, (duomenys neskelbtini) užpuolė M. Š., kuriam D. C. kumščiu smogė į veidą, po to abu nukentėjusįjį pargriovė ir po keletą kartų įspyrė kojomis į įvairias kūno vietas. M.Š. ištrūkus ir ėmus bėgti, A. L. prisivijo nukentėjusįjį (duomenys neskelbtini) aikštėje, ranka sugriebė jį už peties, kumščiu smogė į veidą ir du kartus į petį bei atėmė iš nukentėjusiojo ir numetė į šalį jo turėtą peilį, tuo metu pribėgęs D. C. nukentėjusiajam penkis kartus smogė kumščiu ir du kartus spyrė koja į įvairias kūno vietas, jį pargriaudamas, po ko D. C. ir A. L. atsiėmė iš nukentėjusiojo pastarojo vilkėtą D. C. megztinį. Po to, D. C. ir A. L., toliau tęsdami nusikalstamus veiksmus, ir nuteistieji I. T. bei V. U., veikdami bendrininkų grupe, įžūliai elgdamiesi ir tyčiodamiesi iš nukentėjusiojo, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kerštaudami nukentėjusiajam už D. C. megztinio pasisavinimą ir vengimą grąžinti megztinį savininkui, neleisdami pargriautam nukentėjusiajam atsistoti ir pabėgti, tyčia rankomis ir kojomis kiekvienas sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam daugiausiai į galvą, o taip pat ir į kitas kūno vietas, sukeldami nukentėjusiajam didelį skausmą ir kančias, nukentėjusįjį nurengė, po ko I. T. ir D. C. ant nukentėjusiojo po keletą kartų metė betoninį luitą, o I. T. žalojamą nukentėjusįjį ir jam jau padarytus kūno sužalojimus nufilmavo mobilaus ryšio telefonu. Šiais bendrais smurtiniais veiksmais D. C., A.L., I. T. ir V. U. padarė M. Š. kraujosruvą apatinės lūpos kairės pusės gleivinėje, odos nubrozdinimus abiejų kojų kelių, kairio klubo srityje, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos – juosmens dešinės pusės, kaklo abiejų pusių, kairio peties, abiejų plaštakų srityse, muštai plėštą kairės plaštakos žaizdą, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, taip pat poodines kraujosruvas abiejų ausų, akių vokų, skruostų, nosies, momenų, pakaušio, smilkinių, kaktos, viršugalvio srityse, muštines žaizdas abiejų antakių išoriniuose kraštuose, galvos smegenų sumušimą kairio smegenų pusrutulio kaktinės skilties, dešinio pusrutulio momeninės dalies, dešinio pusrutulio kaktinės – momeninės dalių gilumos srityse, dėl ko buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Dėl galvos sužalojimų visumos nukentėjusiajam išsiliejo kraujas po minkštaisiais dešiniojo pusrutulio dangalais, o iš galvos smegenų sumušimo – kontuzinio židinio kraujas pratrūko į smegenų skilvelius, dėl ko išsivystė koma ir 2007 m. rugpjūčio 10 d. M. Š. ligoninėje mirė. Tokiu būdu D. C., A. L., I. T. ir V. U. tyčia itin žiauriai nužudė M. Š. bei sutrikdė visuomenės tvarką.

Teismas nepagrįstai nuteistųjų D. C. ir A. L. parodymus apie smurto vartojimo aplinkybes atmetė ir vertino kaip siekimą išvengti atsakomybės. Apeliantai teigia, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, o ne išsamiu visų bylos aplinkybių ištyrimu.

Apeliantai mano, kad teismas nepagrįstai pripažino nuteistųjų V. U. ir I. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Dėl šios priežasties teismas, individualizuodamas ir skirdamas šiems nuteistiesiems bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Vadovaudamiesi BK 59 str. 1 d. 6 p. nuostatomis, apeliantai teigia, kad teismas nenustatė ar nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis paminėtų nuteistųjų atžvilgiu ir ar buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad galėjo paskatinti šiuos nuteistuosius padaryti labai sunkų nusikaltimą.

Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad nukentėjusiojo rizikingi veiksmai prieš nuteistuosius D. C. ir A. L. paskatino šiuos panaudoti smurtą. Apygardos teismas, išteisindamas I. T. ir V. U. pagal BK 294 str. 2 d., pripažino, jog šių nuteistųjų veikos padarymui neturėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo M. Š. elgesys. Byloje nustatyta, kad nuteistieji I. T. ir V. U. neturėjo pakankamo pagrindo įtarti, jog nukentėjusysis yra prisidėjęs prie D. C. turto vagystės, elgėsi agresyviai prieš pastarąjį nuteistąjį ir A. L., tokiu savo elgesiu paskatindamas juos smurtauti. Be to, teismas nemotyvavo kodėl skirdamas bausmę nuteistajam I. T. atsižvelgė į šio nuteistojo elgesį po nužudymo padarymo (praėjus dvejoms dienoms po šio įvykio padarė kitą smurtinį nusikaltimą), o individualizuodamas ir skirdamas bausmę A. L. į šią aplinkybę neatsižvelgė.

Apeliantai mano, kad teismas nesilaikė BK 61 str. ir BPK 305 str. 1 d. 4 p. nuostatų, nes D.C. nepagrįstai paskyrė griežčiausią bausmę. Byloje nenustatyti nuteistųjų I. T. ir V. U. smurto panaudojimo motyvai. Apeliantai mano, kad jei šie nuteistieji pradėjo vartoti fizinį smurtą, po to, kai kiti (D. C. ir A. L.) jau pasiekė tikslą - grąžino megztinį, tai reiškia, kad būtent jų (I. T. ir V. U.) veiksmai paskatino D. C. ir A. L. tęsti smurtavimą prieš M. Š.. Tačiau, jei I. T. ir V. U. veikos siekis yra atkeršyti nukentėjusiajam už neteisėto svetimo turto užvaldymą, tada teismas nepagrįstai konstatavo, kad I. T. ir V. U. veikoje nėra nusikaltimo numatyto BK 294 str. 2 d. Todėl apeliantai teigia, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą individualizuojant nuteistųjų atsakomybės klausimą ir skiriant bausmes.

Skundo autoriai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 44 str. 5 d. nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (2000 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. 42095/98 byloje Daktaras prieš Lietuvą) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-527/2010, 2K- 195/2010, 2K-193/2010, 2K-176/2010, 2K-446/2009, 2K-228/2009, 2K-198/2009, 2K-340/2008), teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas tiek nuteistojo D. C., tiek kitų nuteistųjų atžvilgiu.

Nuteistasis I. T. apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo padarytą nusikaltimą iš BK 129 str. 2 d. 6 p. į BK 132 str. 1 d. arba į BK 129 str. 1 d. bei sušvelninti paskirtą bausmę. Taip pat prašo jį išteisinti pagal BK 284 str. 1 d.

Teismas apelianto kaltę grindė remdamasis tik kitų nuteistųjų prieštaringais parodymais. Be to, teismas nemotyvavo, kodėl atmetė nuteistųjų vienus parodymus, o kitais vadovavosi ir laikė jais įrodymais.

Plačiai aptardamas nuteistųjų D. C., V. U. ir A. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, apeliantas mano, kad teismas nepašalino prieštaravimų, esančių paminėtų nuteistųjų parodymuose. Todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, remdamasis tik tokiais duomenimis. Be to, visi kiti nuteistieji, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės ir sušvelninti savo padėtį, apkalbėjo apeliantą, nes įvykio metu jis buvo jauniausias iš jų visų ir atliekant ikiteisminį tyrimą buvo išvykęs iš Lietuvos.

Apelianto parodymus apie tai, kad jis ant nukentėjusiojo nemetė jokių akmenų, betono luitų ar lietaus latakų, patvirtino teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas V. Armonas. Nuteistasis pripažįsta tik vieną suduotą smūgį koja nukentėjusiajam į ranką. Šį smūgį sudavė tuo metu kai norėjo išmušti peilį iš nukentėjusiojo rankų. Tačiau jokio tikslo vartoti smurtą prieš nukentėjusįjį, o juo labiau, jį nužudyti, apeliantas neturėjo. Apeliantas tvirtina, kad jo suduotas smūgis nukentėjusiajam į ranką, tikrai negalėjo sukelti tokių pasekmių – nukentėjusiojo mirties.

Skundo autoriaus nuomone, teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4, 8 p. nuostatų. Aprašydamas įvykio aplinkybes, nurodo, kad jokio susitarimo tarp apelianto ir kitų nuteistųjų nužudyti nukentėjusįjį nebuvo ir jie tam net nesiruošė. Dėl įvykio metu buvusio apelianto amžiaus, jis nesuprato ir negalėjo suprasti, kad suduodami smūgiai nukentėjusiajam gali sukelti mirtį. Jis manė, kad nukentėjusysis bus tik sumuštas, t.y. jam bus padaryti kūno sužalojimai už tai, kad jis pavogė D. C. daiktus. Tai, kad jis nesiekė tokių padarinių, patvirtina ir ta aplinkybė, kad po įvykio iškart iškvietė greitąją medikų pagalbą. Be to, apelianto nesuvokimą apie galimus padarinius, patvirtina ir tai, kad, sužinojęs apie nukentėjusiojo priklausomybę narkotinėms medžiagoms, pastarąjį jis pradėjo filmuoti mobilaus ryšio telefonu, norėdamas parodyti, kad tokio asmens vengtų ir jo draugai bei artimieji, nes narkotikų vartojimas, apelianto nuomone, rodo visišką žmogaus degradaciją.

Apygardos teismas nepagrįstai pripažino, kad nukentėjusysis buvo nužudytas itin žiauriai. Teismo medicinos specialistas nekonstatavo, kad M. Š. buvo ilgai kankinamas, nes jam praradus sąmonę, jis jokio skausmo jau nejautė. Skundo autorius mano, kad nukentėjusysis sąmonę prarado jau po kelių smūgių, nes visi nuteistieji nurodė, jog muštynės truko labai trumpai. Byloje nėra surinkta kitų įrodymų, todėl ši kvalifikuojanti aplinkybė turi būti pašalinta.

Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada pripažinti jį kaltu pagal BK 284 str. 1 d., nes byloje nenustatyta apelianto tyčia, t. y. jo noras įvykio metu demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir trikdyti visuomenės rimtį. Konfliktas tarp apelianto ir kitų nuteistųjų bei nukentėjusiojo kilo iš asmeninių, o ne iš chuliganiškų paskatų. Jie nepradėjo muštis su nukentėjusiuoju be priežasties, vien tik siekdami sutrikdyti visuomenės tvarką. Be to, įvykis buvo 5 val. ryto, nuošalioje vietoje, (duomenys neskelbtini), kur tuo metu nebuvo jokių pašalinių žmonių ir savo veiksmais jis kitų asmenų rimties nesutrukdė.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, pažeidė ir BK 54, 80 bei 91 str. nuostatas, nes nusikaltimo padarymo metu jis buvo nepilnametis. Nurodydamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 2 d., sankcijos minimalų ir maksimalų dydžius, teigia, kad teismas nepagrįstai jam skyrė šios bausmės beveik maksimalų dydį. Jis yra charakterizuojamas gerai, mokėsi ir dirbo, todėl mano, kad teismas galėjo padaryti išvadą, jog tokios ilgos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nepakeis jo gyvenimo būdo ir neturės auklėjamojo poveikio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. T. ir nuteistojo D. C. bei jo gynėjo Viačeslavo Žarkovo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, nuteistojo V. U. gynėjo Osvaldo Martinkaus ir nuteistojo A. L. apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji padarė skundžiamu nuosprendžiu jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Apeliacinių skundų argumentai apygardos teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltės, įrodymų vertinimo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo bei paskirtų bausmių dydžių nepaneigia.

Pagal BPK 320 str. 3 d., teismas patikrina bylą tiek, kiek to parašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Visi apeliantai neginčija, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytoje vietoje ir laiku nuteistieji sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau teigia, kad jų pavartotas smurtas nėra priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi ir nei vienas iš jų neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusįjį, t. y. ginčija jų padarytos veikos juridinį vertinimą ir tyčios turinį.

Šie apeliantų teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog visi keturi nuteistieji teisme faktiškai neprisipažino bendrais veiksmais nužudę M. Š., nepaneigia jų dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti visi teismo procese patikrinti įrodymai, tarp jų ir nuteistųjų parodymai, atlikta šių parodymų analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, motyvuotai paneigti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms prieštaraujantys nuteistųjų parodymai.

Iš tiesų, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamųjų, nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai neturi būti vertinami kaip turintys įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, į juos neturi atsižvelgti. Šie parodymai turi reikšmės vertinant kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, tarp jų ir kaltinamųjų ar nuteistųjų teisme duotus parodymus. Jei ikiteisminio tyrimo metu duoti įtariamųjų parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste turi reikšmės teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi. Tokią teismų praktiką dėl įtariamųjų parodymų įrodomosios vertės formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-554/2006, 2K-7-198/2008).

Kolegijos nuomone būtent taip nuteistųjų D. C., I. T., A. L. ir V. U. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, vertino apygardos teismas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visų nuteistųjų parodymus, duotus nagrinėjant bylą teisme, įvertino kaip siekimą palengvinti savo teisinę padėtį ir pagrįstai juos vertino kritiškai.

Iš teismo medicinos specialisto išvadų Nr. M 773/07 (03) seka, kad nukentėjusysis M. Š. mirė dėl patirtos sunkios galvos traumos, kurios pasekoje buvo sumuštos galvos smegenys, iš sumušimo - kontuzinių žinių kraujas pratrūko į galvos smegenų skilvelius, sukėlė mirtimi pasibaigusią smegenų komą - patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo masto galvos trauma yra priežastiniame ryšyje su mirtimi. Šios ekspertizės išvadose nurodyti nukentėjusiojo patirti traumuojantys poveikiai galvos srityje yra sunkaus sveikatos sutrikdymo masto. Kadangi kraujosruvos galvoje tarpusavyje susiliejančios – nėra galimybės identifikuoti patirtų traumuojančių kontaktų į galvą skaičiaus, sunki galvos trauma – dėl traumuojančių smūginių poveikių į galvą visumos (1 t. 68-70 b. l.).

Šios teismo medicinos specialisto išvados ir jo paaiškinimai, duoti tiek pirmosios (8 t. 74-77 b. l.), tiek apeliacinės instancijos teisme, yra aiškūs ir kolegijai jokių abejonių nekeliantys. Teismo medicinos specialistas teisme išsamiai atsakė į proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistųjų gynėjų (8 t. 74-77 b. l.) klausimus ir paaiškino kodėl konsultacinėse teismo medicinos specialisto išvadose Nr. A-KI-138-86 (8 t. 24-36 b. l.) ir Nr. A-KI-159-64 (10 t. 57-75 b. l.) nurodytas sužalojimo būdas – dalis mirtį sukėlusių sužalojimų gauti kritiminės traumos metu, šiuo atveju, yra negalimas dėl nustatytų sužalojimų požymių neatitikimo tokios (kritimo) traumos požymiams. Be to, ir konsultacines išvadas pateikusio specialisto nurodytas sužalojimo būdas (kritimo trauma) yra neįtikinamas atsižvelgiant į nukentėjusiojo kūne nustatytų sužalojimų kiekį (mažiausiai 35) ir dėl to nereikalaujantis atskiro aptarimo.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kelių asmenų veika, sukėlusi kito žmogaus mirtį, gali būti kvalifikuojama kaip nužudymas tik esant bendrininkavimo nužudyti kitą žmogų požymiams. Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių, sulaukusių amžiaus, nuo kurio asmuo trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, ir įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t.y. iki tol, kol nusikaltimas dar nėra baigtas. Esant susitarimui nužudyti, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus kiekvienas iš jų padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai pagal BK 129 str. taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinės nutartys Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-229/2008, 2K-366/2011, 2K-145/2011, 2K-7-156/2010).).

Tai, kad pagal šios bylos aplinkybes nėra galimybės nustatyti vieno, dviejų ar visų keturių nuteistųjų suduoti smūgiai sukėlė mirtinus sužalojimus, neturi jokios reikšmės sprendžiant nuteistųjų padarytos veikos juridinio įvertinimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino visus nuteistuosius bendravykdytojais ir tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Kolegijai nekyla jokių abejonių, kad visi keturi nuteistieji, rankomis ir kojomis suduodami pargriautam ant žemės M. Š. daugybinis smūgius į galvą ir kitas kūno vietas bei ant išrengto nukentėjusiojo po keletą kartų I. T. bei D. C. užmetus betoninius luitus, savo sąmonėje nedetalizavo padarinių kokybinės išraiškos (sveikatos sutrikdymo ar gyvybės atėmimo) ir nesiekė nukentėjusiojo mirties. Tačiau visi keturi nuteistieji, neabejotinai suvokdami bendrai daromos veikos pavojingumą, numatė, jog jie gali nukentėjusįjį ne tik sužaloti, bet ir atimti jam gyvybę, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Iš liudytojos J. K. ir pačių nuteistųjų parodymų seka, kad nukentėjusysis žalojamas buvo gana ilgą laiką – ne mažiau kaip 20 min., kad smurtavimo prieš jį metu iš jis skausmo „<...šaukė, klykė...>“. Nuteistasis D. C. patvirtino, kad tuo metu kai jis su pagaliu, ant kurio rasti nukentėjusiojo kraujo pėdsakai (1 t. 29-30, 32-33 b. l.), pajudino ant žemės gulintį M. Š., šis ėmė dejuoti. Be to, nukentėjusiajam sužalojimai padaryti mažiausiai 35 trauminiais poveikiais, jį nuteistieji smurtavimo metu išrengė nuogai, po ko ant jo I. T. ir D. C. užmetė betoninius luitus, kurie liudytojo G. J. parodymų patikrinimo vietoje metu rasti ir paimti (1 t. 156-159 b. l.), o visas smurto panaudojimo momentus, I. T. dar ir filmavo savo mobilaus ryšio telefonu. Šių duomenų visuma neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo sukeltos didelės fizinės ir dvasinės kančios. Taigi, pirmosios instancijos teismas visų nuteistųjų bendrais veiksmais padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 6 p., kaip nužudymą itin žiauriai, padarytą tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamieji (nuteistieji) ir (ar) jų gynėjai, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir paminėtas teismo medicinos specialisto išvadas ir paaiškinimus bei nuteistųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, vertino visų bylos duomenų visete ir ne taip kaip norėtų nuteistieji ir (ar) jų gynėjai, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas, o juo labiau, pagrįstas pažeidžiant nuteistųjų teises į teisingą ir (ar) nešališką teismą. Be to, apeliantai savo skunduose nenurodo, kad jų kaltė pagrįsta ne įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, o teismas įrodymais būtų pripažinęs duomenis, kurių nebuvo galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Taigi, teigti, kad apygardos teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, nėra jokio pagrindo.

Kartu kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi byloje surinktų ir šioje nutartyje aptartų duomenų visetu, nuosprendžio išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, tinkamai įvertinus jų tarpusavio ryšį ir loginę seką.

Pirmosios instancijos teismas motyvuotai aptarė liudytojos J. K. parodymų patikimumą ir įrodomąją vertę. Nuosprendyje išdėstytas šios liudytojos parodymų vertinimas atitinka BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Priešingai nei teigia nuteistasis A. L. savo apeliaciniame skunde, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (nuosprendžio 16-as lapas) yra konstatuota, kad nuteistieji A. L. ir D. C. padarė nusikaltimą, numatytą BK 294 str. 2 d.

Tai kad, įvykio metu buvo sužalotas būtent nukentėjusysis, patvirtina Neatpažinto lavono, nežinomo ligonio ar vaiko asmens tapatybės nustatymo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esanti ADIS duomenų bazės informacija (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) 7 lapas) bei nukentėjusiosios D. Š. atpažinimas (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) 25 lapas). Teisiamajame posėdyje šie duomenys buvo ištirti ir proceso dalyvių sutikimu minėta byla buvo pridėta prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos (8 t. 77-78 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistuosius pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 284 str. 1 d. Šį savo sprendimą teismas išsamiai ir pakankamai plačiai motyvavo. Kolegija sutinka su nuosprendyje išdėstytais veikos kvalifikavimą pagrindžiančiais motyvais, todėl plačiau šių motyvų neaptarinėja.

Pažymėtina tik tai, kad asmeninių paskatų, kurios nulėmė nuteistųjų apsisprendimą smurtauti, buvimas dar nereiškia, jog tokiu smurtavimu viešoji tvarka nepažeidžiama.

Pats smurtavimo būdas, vieta, tyčiojimasis iš nukentėjusiojo ir išrengimas jį nuogai, jo filmavimas, neabejotinai rodo, kad nuteistieji siekė save priešpastatyti aplinkiniams ir aplinkai, o konkrečiai – J. K.. Šiais nuteistųjų veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Tokią praktiką viešosios tvarkos pažeidimo (chuliganizmo) bylose formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011).

Nuteistojo D. C. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojamą provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, kuris, apeliantų nuomone, ir buvo konflikto priežastis, pirmosios instancijos teismas pripažino visų nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p. Todėl dar kartą analizuoti tokią aplinkybę ar revizuoti paminėtą skundžiamo nuosprendžio išvadą, kolegija nemato prasmės ir neturi įstatymų leidėjo suteiktos teisės (BPK 320 str. 4 d.).

Tai, kad įvykio metu visi nuteistieji gėrė alkoholinius gėrimus (apie du butelius degtinės, alkoholinio kokteilio bei po butelį brendžio ir alaus), pripažino ne tik jie patys. Alkoholio vartojimo aplinkybę patvirtino ir liudytojai S. U. (3 t. 48-49 b. l.; 8 t. 12-13 b. l.) bei D. K. (3 t. 97-98 b. l.; 8 t. 14-15 b. l.). Todėl kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas girtumą pagrįstai pripažino visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p.

Viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra nurodyta BK 59 str. 1 d. 2 p. (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis). Iš to seka, jog šioje byloje norint konstatuoti paminėtos aplinkybės buvimą, reikia nustatyti tai, kad nuteistasis D. C. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 6 p., ir kad dėl jos nuoširdžiai gailisi.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikytinas savanorišku, kai jis apie tai praneša savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Pažymėtina, kad kaltininko prisipažinimas reiškia, kad jis pripažįsta esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu jo tokia veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus ar iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę (kasacinės bylos Nr. 2K-201/2007, 2K-438/2008, 2K-270/2008). Be to, teismų praktikoje prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, keliami trys reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku bei prisipažinimo išsamumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 28, psl. 295-296).

Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, t. y. atlieka tam tikrus pozityvius veiksmus. Tokiais atvejais svarbu nustatyti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, neapsimestinis (tariamas), ar jis gailisi dėl savo padaryto nusikaltimo, ar išgyvena tik dėl to, kad jam reikia atsakyti už šį nusikaltimą, patirti įstatymo nustatytus suvaržymus. Nustatant kaltininko nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo, paprastai yra įvertinamas jo elgesys tuoj po jo padarymo ir vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 28, psl. 298).

Kaip matyti iš nuteistojo D. C. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (8 t. 106-108 b. l.), juose nurodytos smurto vartojimo aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurias jis nurodė ikiteisminio tyrimo metu (5 t. 145-150 b. l.), bei nurodytoms kitų nuteistųjų parodymuose. Priešingai nei teigiama šio nuteistojo apeliaciniame skunde, tokie duomenys rodo, kad jis siekia sušvelninti savo vaidmenį darant nusikalstamas veikas. Todėl nepripažinus esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyviai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių, nėra pagrindo teigti, kad D. C. prisipažino padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 6 p. Taigi, nesant visų BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytų lengvinančios aplinkybės sąlygų, nėra pagrindo jos pripažinti šio nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas visiems nuteistiesiems ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes, BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į jų padarytų nusikalstamų veikų skaičių ir pavojingumo laipsnį (D. C. ir A. L. padarė tris, o I. T. ir V. U. – dvi nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai), kaltininkų asmenybes (anksčiau neteisti, administracine tvarka nebausti, charakterizuojami teigiamai, po nusikaltimo padarymo dirbo (D. C., V. U., A. L.) ir mokėsi (I. T., A. L.)), jų atsakomybę dvi lengvinančias (nusikaltimų padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys ir aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių) ir dvi sunkinančias jų atsakomybę aplinkybės (veikas padarę bendrininkų grupe ir apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui) bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nuteistiesiems už labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskirtos bausmės, kurių dydis yra lygus (D. C.) sankcijoje nustatytam bausmės vidurkiui ar šiam dydžiui artimas (A. L., V. U. ir I. T.). Priešingai nei teigia D.C., skiriant jam bausmę, bausmės individualizavimo ir teisingumo principai nepažeisti. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę I. T., įvertino šio nuteistojo amžių, kurios jis buvo sulaukęs nusikaltimų darymo metu, teisingai taikė BK 91 str. nuostatas ir jų nepažeidė. Taigi, paskirtos nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmės jokiu būdu nėra per griežtos ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui.

Nuteistasis D. C. ir jo gynėjas V. Žarkovas apeliaciniame skunde ginčija ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti proceso išlaidomis ekstradicijos išlaidas 7494,40 Lt dėl D.C. parvežimo iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą bei jas išieškoti iš nuteistojo.

Kolegija sutinka su minėtu apeliantų argumentu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl ekstradicijos išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Nuteistasis I. T. nuosprendžio šioje dalyje neskundžia. Tačiau kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 5 d. nuostatomis, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl ekstradicijos išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis sušvelnina ir nuteistajam I. T..

BPK 103 str. numatyta, kad proceso išlaidas sudaro: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti, taip pat pinigai, skirti atlyginti už liudytojų ir nukentėjusiųjų atitraukimą nuo įprastinio darbo; daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos; kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis.

Pagal BPK 104 str. 1 d. nuostatas, proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kokio pobūdžio išlaidos gali būti pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos iš nuteistojo.

Pagal BPK 104 str. 2 d. nuostatas, proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmokas pats iš savo lėšų. Taip pat jis turi teisę prašyti, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 103 str. 6 p., pripažino proceso išlaidomis D. C. parvežimo iš Jungtinės Karalystės į Lietuvos Respubliką bei I. T. parvežimo iš Švedijos Karalystės į Lietuvos Respubliką išlaidas ir priteisė jas iš šių apeliantų.

Demokratinėse valstybėse laikomasi principo, kad asmens, kurio laisvę valstybė suvaržo paskirdama jam bausmę ar kardomąją priemonę, materialinio – buitinio aprūpinimo, sveikatos priežiūros, maitinimo ir kitų su jo išlaikymu susijusių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga. Tokios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso XIV skyriuje ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Penktame skirsnyje. Lietuvos Respublikai pagal ekstradiciją išduodamo arba perduodamo baudžiamajam persekiojimui asmens statusas – suimtasis, nes jo atžvilgiu yra priimta teismo nutartis paskirti kardomąją priemonę – suėmimą. Vadinasi, visos išlaidos, susijusios su šio asmens materialiniu – buitiniu aprūpinimu, yra valstybės pareiga. Su ekstradicijos vykdymu susijusios išlaidos savo prigimtimi bei paskirtimi skiriasi nuo proceso išlaidų, nurodytų BPK 103 ir 104 str. Šiuose straipsniuose minimos išlaidos, kurios gali būti išieškomos iš nuteistojo, yra susijusios su kitų proceso dalyvių – liudytojų, nukentėjusiųjų baudžiamajame procese patirtomis išlaidomis. Tuo tarpu išlaidos, susijusios su ekstradicijos vykdymu, yra susijusios su valstybės vykdoma veikla baudžiamosios justicijos srityje. Kaip jau minėta, šių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga, kuri negali būti perkeliama asmeniui, kurio atžvilgiu vykdomas baudžiamasis procesas.

Kaip teisingai nurodoma D. C. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, jis iš Lietuvos išvyko tuo metu, kai jo atžvilgiu dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jo atžvilgiu nebuvo taikomos jokios kardomosios priemonės, kurių sąlygas jis, išvykdamas į užsienį, būtų pažeidęs. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą D. C. atžvilgiu ir nustačius jo gyvenamąją vietą užsienyje, policijos pareigūnams teko imtis priemonių siekiant atsigabenti įtariamąjį į Lietuvą, neduoda pagrindo išvadai, kad ekstradicijos išlaidas lėmė paties D. C. veiksmai. Įvertinusi minėtas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad D. C. ekstradicija į Lietuvos Respubliką yra viena iš policijos funkcijų, kurią finansuoti privalo valstybė iš savo biudžeto.

Analogiška situacija yra ir dėl nuteistojo I. T. padėties – jis iš Lietuvos išvyko taip pat tuo metu, kai jo atžvilgiu dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jam nebuvo taikomos jokios kardomosios priemonės, kurių sąlygas jis, išvykdamas į užsienį, būtų pažeidęs. Taigi, kolegija daro išvadą, kad, šiuo atveju, ekstradicijos išlaidos negali būti pripažintinos proceso išlaidomis, nes jos atsirado ne dėl minėtų nuteistųjų sąmoningų veiksmų. Todėl Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria proceso išlaidomis pripažintos ekstradicijos išlaidos dėl D. C. ir I. T. parvežimo ir nuspręsta išieškoti iš šių nuteistųjų atitinkamai 7494,40 Lt ir 5185,40 Lt valstybės naudai, naikintina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 22 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš nuteistojo D. C. 7494,40 Lt ir nuteistojo I. T. – 5185,40 Lt valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo V. U. gynėjo Osvaldo Martinkaus ir nuteistojo A. L. apeliacinius skundus atmesti.